George R. R. Martin „Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas“

Prieš pradėdama rašyti apie knygą, noriu padėkoti 100knygu.lt projektui už mane pradžiuginusią dovaną - Pegaso dovanų kortelę. Ji buvo panaudota kaip tik šiai knygai įsigyti. Apie „Sostų žaidimą“ svajojau nuo pat lietuviško vertimo pasirodymo, bet mane, studentę, kaina vis atbaidydavo... Jau galvojau, teks laukti, kol atsiras bibloiotekoje ir tada vis tykoti ir tykoti, kol gausiu :) Bet kai gavau Jūsų dovaną iškart žinojau, kokią knygą pirksiu :) O dabar prie reikalo :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 640, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A game of thrones, Book one of Song of Ice and Fire, išleista 2012 m.

Anotacija: „Žiema artėja…“ – rūstūs, negandas pranašaujantys žodžiai, įrašyti Edardo Starko, Vinterfelo lordo ir Šiaurės sergėtojo šeimos herbe. Septynios karalystės, prieš tris šimtus metų krauju ir ugnimi suvienytos drakonų karaliaus Eigono Užkariautojo, išgyvena apgaulingos ramybės laikus. Drakonai mirė, o kartu su jais sunyko ir galinga ilgamečių karalių Targeirinų giminė. Dabar Geležinį sostą – Septynių karalysčių valdžios simbolį –užgrobęs karalius Robertas Barateonas. Ir jis atvyksta į Vinterfelą prašyti Edardo Starko, vaikystės draugo ir maišto kovų bendražygio, tapti karaliaus patarėju.

Taip prasideda pirmoji „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis „Sostų žaidimas“. Rašytojas George‘as R. R. Martinas sukūrė nepaprastą fantasy knygų seriją: jo vaizduotėje gimė iki mažiausių smulkmenų apgalvotas pasaulis. Su sava istorija, mitologija, religija, netgi gamtos dėsniais. Iš pirmo žvilgsnio Septynių karalysčių gyvenimas skaitytojams primins viduramžių feodalinę santvarką: pilyse šeimininkauja lordai, riteriai kaunasi turnyruose, kilmingos damos ištekinamos dar nesulaukusios pilnametystės. Magijos nuojauta sklando ore, tačiau įsitraukus į septynių didžiųjų  šeimų intrigų verpetą galima ir pamiršti, kad kažkada šiame pasaulyje skraidė drakonai, kad Šiaurėje stūksanti ledo Siena gina Septynias karalystes nuo paslaptingųjų Kitų, o lordo Edardo Starko vaikai augina paskutiniuosius didvilkius. Garbė, šeima, meilė, kova dėl valdžios ir kerštas – svarbiausi Septynių karalysčių kilmingųjų gyvenimo varikliai.

Mano nuomonė: Pradėsiu nuo to, kas man nepatiko. O nepatiko lietuviškas vertimas... Na nežinau, aš manau, kad vertėjas turi apsispręsti, ar versti  vietovardžius, ar versti  vardus, ar palikti taip, kaip skamba. O kai pusė verstinių, pusė originalių(tiek vardų, tiek vietovardžių), tai man nepatiko, atmestinai kažkaip... Pvz. Kings Landing - išversta Karaliaus Uostas, o Winterfell jau paliktas Vinterfelu, toliau - jeigu jau išvertė tokias vietoves kaip Trišakis, Geležinės salos, Meškų sala ir pan., tai paliko Oldtauną, Stormsendą, Dragonstouną... Apsispręskit, vertėjai, dėl Dievo meilės, nes tikrai erzina.... Su vardais tas pats... Daneiris, Sersi, Greidžojus palikti taip, kaip skamba, bet atsiranda Jonas Snou (Jon Snow) - tai Džonas pavirto Jonu, o jau Snou liko taip, kaip skamba, bet snow kuo puikiausiai verčiasi į sniegą... Tai kaip čia išėjo? Ką norėjau, tą verčiau, o ką tingėjau galvot, palikau?

Keli pažįstami anglistai pakraupę buvo, kai pavartė mano knygą, sakė, kad šio vertimo tikrai neskaitys, o ieškos originalo (bepigu jiems, kai gerai kalbą moka, aš išsigandau, kad neįkirsiu senovinių žodžių, o ir apimtis nemaža). 

Gerai, pabumbėjau ir užteks :) Dabar apie patį kūrinį. O jis mane tiesiog sužavėjo! Daug siužetinių linijų, nėra vieno pagrindinio veikėjo, yra giminės ir jų atstovai, kurie įtraukti į Sostų žaidimą. Knygoje skyriai pavadinti veikėjų vardais, ir kiekvienas skyrelis pasakoja istoriją iš to paminėto veikėjo perspektyvos. Žinoma, galima atrinkti šios knygos grupelę pagrinidnių, bet tai būtų maždaug 10, o gal ir daugiau. 

Man be galo patiko, kad nei vienas personažas nėra idealizuotas, kiekvienas turi ir gerų, ir blogų savybių (na gerai, kai kurie pavaizduoti kol kas tik iš blogosios pusės, bet čia juk tik pirmoji dalis, bus dar kur atsiskleisti). Apskritai, tai Sostų žaidime bent jau kol kas daugiau blogiukų, bet manau, kad šioje sagoje viskas gali gan greit apsiversti aukštyn kojomis, vien pirmąją dalį skaitydama atradau ne vieną asmenybės pokytį (į gerą ar blogą pusę). Patinka, kad po truputį galima gilintis į daugelio veikėjų charakterius ir veiksmus, skatinančius juos vienaip ar kitaip elgtis.

Taipogi man labai patiko, kad veiksmas vyksta labai skirtingose vietose. Atrodo, valstybė (7 karalystės) ta pati, o keliaujant iš šiaurės į pietus vietovės keičiasi tiek klimato kaita, tiek pačių žmonių savybėmis. O ir nėra taip, jog šiek tiek susipažinus pvz. su Vinterfelu, toliau veiksmas pilnai persikeltų į kitą vietovę. Ne, autorius išlaiko skaitytoją visur po truputį. Vieną akimirką tu klausai, ką porina karalius savo Geležiniame soste, kitą tu jau esi anapus jūros, dykumose su dotrakių gentimi, o po to tik šast ir atsiduri Nakties sargybos treniruočių aikštėje.

Dar labai patiko, kad iš pradžių, kūrinys prasideda lyg nuotykinė istorinė knyga su dramos prieskoniais, kai magija minima tik legendose, bet šios knygos gale ji ima ir atsiranda, ir kuo toliau, tuo daugiau visokių stebuklų ir mistinių padarų pradeda rodytis. Žavu :)

Taigi, negaliu įvardinti jokio šio kūrinio minuso. Be galo džiaugiuosi, kad ją perskaičiau, tokio epinio romano mano širdis jau ilgą laiką troško :) Gaila, kad dabar teks laukti (ir turbūt netrumpai), kol bus išverstos kitos dalys (o dar juk ir pats autorius visos serijos neužbaigęs). Bet laukti verta :) ir aš lauksiu su didžiuliu nekantrumu :) Rekomenduoju ir vertinu 10/10. 

Ekranizacija: 2011 m. HBO televizija apsiėmė kurti serialą pagal šią seriją. Kiekvienas sezonas yra pagal 1 knygą. Jų jau yra 2. Kūrėjai- David Benioff, D. B. Weiss. Vaidina: Sean Bean (Edardas Starkas), Peter Dinklage (Tyrionas Lanisteris), Emilia Clarke (Daneiris Targeirin) ir daug kitų gerų aktorių. Lietuvoje šį serialą rodė BTV (praeitą savaitę kaip tik pabaigė 2 sezoną rodyt). 1 sezono treileris:

Nuoširdžiai, Rita :)

Charlaine Harris „Blogiau nei mirtis“ ir „Seniai miręs“

Kadangi atsibosta tuščiažodžiauti, todėl nusprendžiau dvi knygas, kurias perskaičiau viena po kitos ir labai greitu tempu, aprašyti kartu, tuolab, kad jos iš tos pačios knygų serijos apie Sukę Stekhaus.

Aštuntoji serijos knyga vadinasi „Blogiau nei mirtis“ ir ji išskirtinė, nes tikriausiai vienintelė knyga, kurioje Sukė nesusirado naujo vaikino, galbūt, piktokai nuskambės, matyt, autorė nesugalvojo naujo personažo iš antgamtinio veikėjo, o kaip sakoma knygoje ir taip netrūksta "karštų  vaikinų" Sukės seksualiniams poreikiams patenkinti. Na, bet aš ne apie tai, o apie tai, kad knyga tokia nelabai kabinanti, skaičiau ją, nes man patinka laukti tų vampyriškų ir kitokių antgamtiškų detalių, o šįkart atsiranda ir naujas pasaulis, kurio dalis yra ir Sukė. Bet čia jau būtų siužeto atskleidimas, todėl šiuos žodžius pataupysiu sau, brangieji.

Aprašius aštuntąją knygą, dar skaičiuoti visi mokam, pats laikas ir devintajai „Seniai miręs“. Įdomu. Čia ryškiai pabrėžiamas Sukės santykis su visais antgamtinio pasaulio gyventojais: vilkolakiais, fėjomis, vampyrais ir t.t. Būtent šioje knygoje metamorfai (kartu ir vilkolakiai) apie savo egzistavimą praneša visam pasauliui. Nieko neatskleidžiu, nepykit, tai yra ant kiekvienos knygos nugarėlės. Tačiau svarbiausia ne šis viešumas, o tai, kad Sukė atsiduria karo sūkuryje, kur ji yra tik paprasta mirtingoji, kur jau niekas negali padėti, kur reikia jėgas suvienyti visiems.

O apibendrinimui norėčiau pasakyti, kad vis dėlto šios knygos man patinka ir tikrai gali konkuruoti su klasika, nežinau, kodėl, tačiau mėgstu antgamtinį pasaulį ne tik knygose, bet kartais juo domiuosi ir realiame gyvenime.

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Sugrįžimas. V dalis“

Knyga, kurią perskaičiau taip seniai, kad nelabai atsimenu apie ką ji. Buvau atidėjusi jos aprašymą ir visas knygas, kol egzaminai ir kiti dvyliktos klasės reikaliukai, bet kadangi šiandien buvo paskutinis mano egzaminas... Tai nusprendžiau grįžti prie pačio didžiausio savo gyvenimo malonumo - knygų, o taip pat ir įveikti knygų iššūkį.

Labai pasiilgau jų.

O kas apie Svetimšalę, tai man ji jau totaliai atsibost pradeda, nes toks pilstymas iš tuščio į kiaurą, tas pats per tą patį. Žinoma, gal būtų įdomu, bet kad net to veiksmo nebelieka. Meilė ten, meilė ten...

Vis labiau ši istorija tęsiama, tampa vis banalesnė, nuobodesnė. Kai buvau knygų mugėje ir sutikau rašytoją, pamačiau ją.. Ji tokia miela, graži moteris, kuri visai protingai šneka, bet gana jau... Galima rašyt naują istoriją, kad ir ta pačia tematika, bet man jau neįdomu ta Klerė ir Džeimis.

Žinoma, pop kultūros mėgėjai mane dabar akmenim užmėtys, bet kažkaip visai nebaisu man, nes vis dėlto mano nuomonė - mano.

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Meilės labirinte. IV dalis“

Rytoj jau šv. Kūčios, gražiausia šventė! Tikiuosi, kad šv. Kalėdų rytą po eglute rasit ne vieną knygą! O jei nerasit, nenusiminkit ir sudalyvaukit mūsų rengiamame konkurse, gal ten nusišypsos laimė!

Šį kartą aprašysiu paskutinę, IV „Svetimšalės“ dalį. Skaitėsi ji, palyginus lengvai, tik nesu tikra, kodėl. Ar dėl savo turinio, įdomumo ar dėl kitų priežasčių, tačiau viską greitai išsiaiškinsim. Įvykių centre, kaip ir ankstesnėse dalyse, yra Džeimis su Klere, kurie bando sustabdyti karą, jakobitų sukilimą. Sunku pasakyti, ko knygoje buvo daugiau ar meilės, ar kažkokių nelemtų nesusipratimų.

Meilės buvo daug, bet ne tokios, kad net skaitant drugeliai pilve skraidytų, o tokios nykios, jokių jausmų nesukeliančios, tiesiog meilės, kuri visur kišama, kur autorei nutrūksta mintis, ji nebežino, ką toliau rašyti. Išvis, ši knyga nespinduliavo laimės, pasirodė kiek ištęsta. Kodėl? Anotacijoje rašo, kad kūrinyje dominuos Klerės dukra Briana, o beje, kur ji buvo? Gal kokioje penkiasdešimt paskutinių puslapių, o šiaip visur kitur viskas ir vėl sukosi apie du įsimylėjėlius, apie kuriuos dar prieš tai trys knygos buvo parašytos, ir kaip galima rasti kažką naujo tame pačiame šablone.

Neneigsiu, kad knyga kažkuo ir patiko, o labiausiai man patiko jos viršelis. Pats gražiausias iš visų serijos knygų, ypač ta violetinė spalva labai gražiai parinkta, o svarbiausia, kad patiko pabaiga. Galbūt, dėl to tiek apie Džeimį ir Klerę daug ir buvo rašyta, nes pagaliau nors viena meilės istorija baigėsi bent kiek nelaimingai.

Charlaine Harris „Gyvi ir mirę“

Apie autorę: Įraše prieš tai jau rašiau apie Charlaine Harris, tačiau kiekviename įraše norisi nesikartoti, o nieko nerašyti irgi nėra gražu, todėl nusprendžiau paieškoti įdomios informacijos apie autorę, ne apie jos gyvenimą, bet apie pasiekimus. Jos romanas (tikslaus pavadinimo neradau) 1990 metais buvo nominuotas geriausiu romanu Agatos apdovanojimuose. Agatos apdovanojimai tai literatūriniai apdovanojimai, kuriuose dalyvauja autoriai su knygomis, kurių parašymo stilius panašus į Agatos Kristi.

Anotacija: Sukei Stekhaus teko nepavydėtina dalia: unikali savybė girdėti žmonių mintis išskyrė ją iš mirtingųjų, o draugystė ir bendri reikalai su vampyrais, metamorfais bei kitais nežmoniškais padarais įstūmė į nuolatinį pavojų. Vampyrų baro padavėja, tiksliau, jos sugebėjimai, staiga tampa visiems itin reikalingi, tik ar nuo to lengviau jaunai, dailiai ir savitai merginai? Ypač jei esi pakviesta į vampyrų suvažiavimą, kuriame dalyvaus buvęs vaikinas vampyras, apie aistringą romaną nieko nepamenantis bosas ir atkakliai Sukės siekiantis žavingas tigrolakis Kvinas, slepiantis kažkokią negerą paslaptį. Vien šito užtektų įtemptai istorijai, o pridėjus kelias neaiškias žmogžudystes, bombą ir fanatikų draugiją gaunamas kokteilis, kuris neleis atsikvėpti iki paskutinio puslapio.

Mano nuomonė: Knyga, kurią perskaičiau per dieną. Retai, kada atidedu mokslus dėl knygos, o ypač tos, kurią turiu savo knygos lentynoje ir bet kada galiu perskaityti. Šį kartą buvo kitaip. Pradėjau ir verčiau puslapis po puslapio, kad sužinočiau, kas bus toliau. O buvo labai daug veiksmo. Liejosi tas veiksmas per kraštus. Žiūrėk, vienam kampe nutinka viena, kitam jau kas nors kita atsitinka. Žinoma, tas faktas, kad kai kurios detalės aprašomos taupant laiką ir popierių, man nepatiko, nes autorė taip skubėjo viską sudėlioti į vietas, kad pamiršo svarbiausia - aprašymus. Trūko man jų, trūko ir būdingo humoro, žinoma, buvo jo kažkiek, bet nedaug. Nežinau, ką galėčiau pridurti, bet šįkart knyga man kad ir kaip patiko radau dar vieną minusą. Tikriausiai todėl jį pastebėjau, kad skaičiau dvi knygas tos pačios serijos iš eilės... Knyga vis labiau darosi panaši į dienoraštį, nesakau, kad pirmos dalys nesisuko vien apie Sukę, juk ji ir yra pasakotoja ir pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu, tačiau vis daugiau ir daugiau sakinių skiriama - rūbams, vonios ir makiažo procedūroms aprašyti, kai tie sakiniai galėtų būti išnaudoti geriau ir aprašyti svarbesni dalykai. Nesakau, kad nereikia žinoti, ką Sukė vilki per pokylį konferencijoje, tačiau man tikrai neįdomu, kad ji prieš tai lakavosi kojų nagus.

Rekomendacija: perskaitę šešias dalis, patys ir nuspręsite.

Charlaine Harris „Neabejotinai miręs“

Apie autorę: Charlaine Harris yra autorė, kuri rašo mistinius romanus daugiau nei dvidešimt metų, ji taip pat yra New York Times sąraše tarp geriausiai parduodamų knygų rašytoja.Gimė ji ir užaugo JAV, Misisipėje, dabar gyvena Arkanzase su savo vyru ir 3 vaikais.

Anotacija:  Kai vienintelė pusseserė vampyrė Hedlė nužudoma kito nemirusiojo, Sukė iškeliauja į Naująjį Orleaną tvarkyti velionės buto ir surinkti daiktų. Nemalonus darbas greitai tampa dar ir pavojingas, nes Hedlė buvo biseksualios Luizianos vampyrų karalienės, amžinai jaunos Sofi Anos mylimoji. Sofi Anos, neseniai tapusios kito galingo vampyrų valdovo žmona, santuoka ne tik neatnešė naudingos taikos, bet ir sustiprino įtampą tarp klanų. Kai Sukė ir naujas jos simpatija, tigrolakis Kvinas, netikėtai užpuolami per pirmąjį pasimatymą, mintis skaitančiai padavėjai tenka paskubėti atskleisti paslaptingas pusseserės mirties aplinkybes, kol pati nepalydėjo galvos...

Mano nuomonė: Ką čia jau ir sakysi, gal ir nuvalkiota, gal populiaru, gal kažkam tie vampyrai nepatinka, bet šita serija man visada buvo įdomi, kaip ir serialas žinoma. O kuo patinka?

Nėra saldumo, daug įtampos, merginai iki tol buvusiai miestelio atstumtąja, keistuole visada kažkas nutinka. Negero. Taip pat neslėpsiu, kad autorė sukūrė ir gana patrauklius kitus personažus - vampyrus, o kur visi kiti mistiniai padarai, atgyjantys atsivertus pirmąjį knygos puslapį. Nors kas apie pačią knygą, o ne seriją, tai buvo gana neįdomu. Greitai pasakysiu, kuo man šįkart neįtiko Sukė. Ji niekada neapsisprendžia su kuo nori būti ir beveik kiekvienoje dalyje imasi kito vyruko: Bilas, Semas, Erikas, Alsidas, Kvinas... Aišku, ir jie kai kada ne patys geriausi būna, bet vis tiek mergina galėtų turėti savigarbos ir negulti į lovą su pirmu pasitaikusiuoju, nors atvirai tai ji dažnai juos pirmiau pažįsta negu gulasi į lovą, bet vis tiek.

Tai va, iš nuomonės gavosi nelabai kas, bet ką padarysi... Kartais taip nutinka, kai susigyveni su knygos personažais.

Rekomendacija: tik jei skaitėte ankstesnes 5 dalis!

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Meilės labirinte. III dalis“

Taigi, trečioji knyga su kuria ilgai vargau. Nežinia, kodėl, ar dėl mokslų, ar dėl turinio, viską greitai sužinosite šiame įraše/apžvalgoje.

Apie autorę: Apie Diana Gabaldon jau rašiau, tačiau labai sausais faktais, todėl šįkart nusprendžiau paieškoti įdomių jos asmeninio gyvenimo smulkmenų. Neretai sutiksi rašytoją, kuri turi daug diplomų ir yra įgijusi pakankamai įdomų ir su literatūra nesusijusį išsilavinimą. Kalbant apie Diana ji zoologė, jūrų biologė ir ekologė - viskas susiję su gamta. Nežinau, ar tai įtakoja jos knygas, tačiau, kad ji išmano žoleles, gyvūnus - tikrai matosi, nes būtent šios detalės labai tikslios ir nugludintos iki blizgesio.

Anotacija: Diana Gabaldon knygoje „Svetimšalė. Meilės labirinte" vėl sutinkame mums pažįstamus herojus - įsimylėjėlius Klerę Randal ir Džeimį Freizerį. Romane „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas" prasidėjusi Klerės ir Džeimio meilės istorija tęsiasi... 1968-aisiais Klerė Randal kartu su dvidešimtmete dukterimi Briana atvyksta į Invernesą Škotijoje. Prieš dvidešimt dvejus metus Klerė čia jau viešėjo - su vyru Frenku šiame krašte leido antrąjį medaus mėnesį. Tąkart Druidų akmenų rate žengusi pro suskilusį akmenį, ji pateko į XVIII amžių, kur sutiko Džeimį Freizerį ir jį pamilo. Su žavingu vyriškiu praleidusi kelerius aistros ir nuotykių kupinus metus, Klerė vėl grįžo į XX amžių, pas pirmąjį vyrą Frenką. Dabar Frenkas jau miręs, o Klerei be galo rūpi sužinoti, kas nutiko jos antrajai gyvenimo meilei. Moteris taip pat svarsto, kaip atskleisti dukrai ilgai slėptą tiesą apie tikrąjį jos tėvą. Tikėdamasi rasti atsakymus į jai rūpimus klausimus Klerė mintimis sugrįžta į praeitį, į intrigų kupiną Paryžiaus dvarą, kuriame teko kovoti už mylimo vyro ir dukrytės gyvybes...

Mano nuomonė: Pradėjus skaityti knygą, nustebau. Kur dingo Škotija ir vyrai su kiltais? Įdomus pasirinkimas knygą pradėti nuo sugrįžimo į ateitį. Net ne į tą, kurioje liko Klerės pirmasis vyras Frenkas, bet į tą, kurioje jis miręs, o dukra jau suaugusi. Jai laikas sužinoti tiesą ne tik apie tikrąjį savo tėvą, bet ir apie motinos gyvenimą, praeitį. Veiksmas šioje knygos dalyje - lėtas, nuobodus ir nuspėjamas, atsiranda naujos kibirkštys tarp Brianos ir vieno škoto, ir net jos nuspėjamos.

Antra knygos dalis taip pat įdomus pasirinkimas. Būtent joje retrospektyvos būdu grįžtama į praeitį pas Džeimį. Čia prasideda ne tik pagrindinis veiksmas, bet ir nuobodus Klerės ir Džeimio vedybinis gyvenimas, asmeniškai aš apie jų aistras, ištikimybę ir trumpalaikius ginčus jau skaičiau prieš tai dvejose knygose, todėl labai norėjosi, kad pagaliau jie susipyktų rimtai, o ne vienam knygos skyriui, kad kažkas pasikeistų jų santykiuose. Nuo kažkurios vietos įvyksta lūžis, kai pasidaro įdomu. Tikriausiai tada, kai prasideda slapti žaidimai, nuotykiai ir dvaro intrigos. Patiko, kad autorė aprašo ir pakankamai garsias istorines asmenybes (Liudviką XVI) iš arti, tačiau visada lieka klaustukas: rėmėsi ji istoriniais šaltiniais, ar viską išgalvojo.

Rekomendacija: Jei jau skaitėt pirmąsias dvi dalis, šią knygą siūlau pradėti po geros pertraukos, nes norisi pakeisti situacijas, laikotarpius ir veikėjus, manau, kad net jei būčiau knygą skaičiusi vėliau, po pertraukos, būčiau greičiau perskaičiusi.

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas. II dalis“

Apie pirmąją šios knygos dalį jau spėjau parašyti vakar, todėl labai bijau pakartoti savo mintis, tačiau pasiryžau abi knygas aprašyti atskirai, nes jos man pasirodė pakankamai skirtingos.

Anotacija: Pirmojoje knygos „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas" dalyje moteris bando prisitaikyti tik iš istorijos vadovėlių pažįstamoje aplinkoje, patiria virtinę nuotykių ir... netikėtai įsimyli vyrą, už kurio buvo prievarta ištekinta - žavųjį Džeimį Freizerį. Tačiau jųdviejų meilė turi įveikti daug išbandymų, juo labiau kad Klerė negali pamiršti ir kitame amžiuje likusio Frenko...

Antrojoje knygoje „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas" dalyje toliau pasakojama Džeimio ir Klerės meilės istorija. Ima aiškėti daug paslapčių, gaubiančių Džeimį ir jo šeimą. O Klerę užgriūva nauji išbandymai. Visų įvykių atomazga labai netikėta... Bet gal šįkart moteriai pagaliau pavyks rasti atsakymą į sudėtingą klausimą - ko iš tikrųjų trokšta jos širdis?..

Nuomonė: Jau minėjau, kad ši knyga man paliko didelį įspūdį, daug ką sakiau apie pirmąją dalį, tačiau taip pat sakiau, kad, mano nuomone, ji šiek tiek skiriasi nuo pirmosios dalies. Pagrindinis klausimas - kuo. Juk stilius tiek pat paprastas, kad greitai įtraukia, mintys dėstomos aiškiai, meilės tiek pat ir, galbūt, dar daugiau.

Tačiau šioje dalyje situacija visiškai pažįstama: pažįsti žmones, dalyvius ir vietas, atrodo, kuo autorė dar galėtų nustebinti... Juk kaip ir daugiau nėra nei apie ką rašyti, nebebus jokių nuotykių, nebent ji grįžta pas Frenką, tačiau atsiranda daug labai netikėtų situacijų, daug įtemptų akimirkų, kurios aprašomos subtiliu ir paprastu stiliumi, kuris ir įtraukia. O ko daugiau reikia pavargusiai sielai, jei ne dar vienos istorijos, kurią galėtum išgyventi?

Rekomendacija: žinoma, kad rekomenduoju :)

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas. I dalis“

Apie autorę: Diana Gabaldon yra amerikiečių rašytoja, kurios šaknys siekia tiek meksikiečius, tiek amerikiečius, tiek anglus. Ši moteris yra gerai parduodamos knygų serijos „Svetimšalė“ autorė. Jos knygas sunku skirstyti į žanrus, nes jose susipina įvairūs elementai: tiek romantika, tiek istorija, tiek nuotykiai, tiek mistika ir fantastika. 

Anotacija:  Vos susituokusius Klerę su Frenku išskiria Antrasis pasaulinis karas. Pagaliau vėl susitikę mylimieji nusprendžia pasidovanoti antrą medaus mėnesį - Škotijoje.

Vieną dieną vaikštinėdama po apylinkes Kler ant kalvos aptinka paslaptingą senovinį akmenų ratą. Kitą sykį čia atėjusi netyčia paliečia akmenį, praranda sąmonę ir nubudusi patenka į keistų įvykių sūkurį: ją užpuola į mylimąjį nepaprastai panašus vyras. Tačiau įsikiša keistas jo priešininkas. Būrys raitelių priverčia Klerę joti su jais į pilį. Moteris supranta patekusi į praeitį... Netikėtai tapusi „svetimšale" Klerė bando prisitaikyti tik iš istorijos vadovėlių pažįstamoje aplinkoje ir kantriai laukia progos nusigauti prie akmenų rato, kad galėtų grįžti į savo „dabartį". Bet likimas ją suveda su Džeimiu Freizeriu. Klerė neatsispiria jaunojo Džeimio patrauklumui, aistrai, vyriškai jėgai ir karštai jį įsimyli... Tačiau negali pamiršti ir kitame šimtmetyje likusio Frenko...

Mano nuomonė: Knygoje atsiskleidžia labai daug dalykų: nuo nuostabaus grožio Škotijos gamtos iki įvairiausio pobūdžio jausmų. Svarbiausias dalykas autorės talentas, kuris puikiai leidžia pačiai keliauti laiku ir išgyventi tai, kas vyksta knygoje. Nors gyvenimas knygos pradžioje atrodo labai nuobodus, iš pasakotojos (pačios Klerės) galima suprasti, kad jai nuobodu su savo vyru domėtis praeitimi, istorija, ji geriau renka įvairius augalus ir domisi gamta. Ir štai, įvykus pagrindiniam lūžiui situacija visiškai pasikeičia. Klerė patenka į kitą laikmetį, į kitą gyvenimą, į kitas taisykles, kur ją užpuola vyro protėvis, kur sutinka Makenzių klano vyrus. Gyvenimas tampa kova, kur svarbiausias tikslas - nusigauti iki akmenų rato ir grįžti atgal pas Frenką. Tačiau būtų keista, jei ji neįsimylėtų raumeningo, jauno ir gražaus škoto, su juo nepradėtų aistringo meilės romano. Negaliu pasakyti, kad nuotykius užgožė - meilė, jos buvo visur, net sakyčiau per daug. Klerės personažas I dalyje šiek tiek nuvylė, nes ji stačia galva puolė į Džeimio rankas, net neprisimindama savo vyro, nors šitoje dalyje ir jaučiamas noras nukakti iki akmenų rato, tačiau pati Klerė ten nuvyksta ir apsisprendžia. Iš tikrųjų, visą knygą lauki, ar ji grįš pas Frenką, ar pasirinks Džeimį ir liks su juo. Ar jos apsisprendimas nuvilia, nežinau, bet jei būtų kitaip nusprendus - tai būtų įnešę naujo prieskonio.

Rekomendacija: tikrai rekomenduoju! Labai lengvai įtraukia ir laikas greitai prabėga.

Herbjørg Wassmo „Tora. Beodis dangus“

Na, štai, paskutinė, bet tikrai neprasčiausia knyga apie tą raudonplaukę mergaitę iš šiaurės. Įrašai apie kitas dalis parašyti aprašytuose kūriniuose.

Apie autorę: Herbjorg Wassmo kūryba man jau tikrai pažįstama, juk skaičiau jau keturias autorės knygas, todėl galiu drąsiai teigti, kad ji turi savo kūrybai būdingus bruožus, kurie manęs pernelyg nežavi, o labiausiai nežavi knygų neišbaigtumas.

Anotacija: Beodis dangus - paskutinioji trilogijos apie Torą dalis, įvertinta Šiaurės šalių literatūrine premija. Čia ir vėl sutinkame Torą - vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi „beode". Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas - dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati  pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės. Toros trilogija - yra vienas didžiausių pasisekimų šiuolaikinėje norvegų literatūroje.

Nuomonė: Nebežinau, ar man patiko, nes ką tik perskaičiau. Galbūt, ne, nes knyga labai paveikė mano psichologiją. Tas Toros psichologinis nestabilumas ir toks kvailumas, tai, kad viskas nesibaigia gerai ir vėl Toros gyvenimo blogybės mane erzino. Taip, knyga šauni ir parašyta talentingai, bet ta įtampa, kurią sukelia knyga, nėra teigiama, nėra intriguojanti, kaip tik ji neigiama ir nuobodi. Knygos siužetas vedė teigiamų pasikeitimų, atrodė, kad Tora netgi atsigaus po nesėkmių antrojoje dalyje, tačiau kažkurioje vietoje įvyko lūžis ir viskas krito stačiu kampu žemyn, įgavo milžinišką pagreitį, visi geri dalykai vėl virto blogais. O įtampa? Buvo nepakeliama, nestabili Toros psichika veikė mane, veikė mano santykius su aplinkiniais ir knygą man norėjosi perskaityti kuo greičiau.

Rekomendacija: vat, šios knygos aš ir nerekomenduosiu, nebent mėgstat psichologinę įtampą.

Herbjørg Wassmo „Tora. Nebylus kambarys“

Tęsiu trilogijos apie Torą įrašus. Pirmąją dalį jau perskaičiau ir aprašiau čia. O dabar atėjo eilei ir antrajai daliai.

Autorė: Herbjørg Wassmo norvegų rašytoja, kurią jau pristačiau įraše prieš tai, todėl nesikartosiu ir geriau papasakosiu, kokias knygas yra ji parašiusi be Toros trilogijos. Į lietuvių kalbą jau yra išversta aštuonios jos knygos. Tai Dinos trilogija: „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“ ir „Karnos kraitis“, o „Septintas susitikimas“, „Bėgimas nuo Franko“ ir „Stiklinė pieno“ - kitos, nepriklausomos rašytojos knygos lietuvių kalba.

Anotacija: Antroje trilogijos dalyje sutinkame tą pačią mergaitę Torą, augančią mažytėje šiaurės salelėje. „Vokiečio pavainikė“ su laukia paauglystės, prasideda jos dvasinės brandos istorija. Toros motina baikšti ir užsidariusi, jos vėsi ir bejėgiška meilė nešildo ir nepadeda, o patėvis išnaudoja seksualiai. Mergina atsilaiko tik panirusi į savo vidinį gyvenimą ir atkakliai mokydamasi. Jos gyvenimo šviesuliai - tetulė Rakelė ir dėdė Simonas. Šie žmonės, žinių troškimas bei noras išsiveržti iš nykios buities padeda Torai baisiausią jos gyvenimo valandą, kai ji atsiduria vienui viena prieš likimą.

Nuomonė: Ši knyga man daug labiau patiko nei pirmoji, nes joje daugiau veiksmo, ne tiek daug aprašymo pašalinių dalykų. Šį kartą Tora tikrai dėmesio ir įvykių centre. Patiko, kad šį kartą atsirado ir veiksmo, tarp visų tų gausių vidinių išgyvenimų, jei reikėtų knygą vertinti atskirai, nelyginant su pirmąją, nes lyginti reikia, tai trilogija, duočiau jai aukštą balą. Atsiranda įvykiai, kurie keičia gyvenimą, likimą, kurių niekas niekam nelinkėtų, viską reikia išgyventi vienai Torai. Gilinamasi į psichologiją.

Rekomendacija: jei anksčiau abejojau, dabar rekomenduoju. Ištverkit pirmąją dalį ir mėgaukitės antrąja, nes antroji tikrai žavi savo subtilumu, išskirtinumu ir visuomenės problemų aktualumu ir šiomis dienomis, koks modernus pasaulis ir bebūtų.

Herbjørg Wassmo „Tora. Namas su akla stiklo veranda“

Išvažiavau be knygų, planavau trumpą viešnagę, tačiau knyga visur ir visada randa mane, šįkart rado norvegų autorės Tora. Daug netuščiažodžiausiu ir geriau iškart papasakosiu apie knygą, o vėliau laukite kitų knygos dalių aprašymų, nes Tora yra trilogija apie mergaitę.

Autorė: Herbjørg Wassmo norvegų rašytoja. Prieš atrasdama savo rašytojos talentą dirbo mokytoja Norvegijoje, pirmoji jos knyga atnešusi jai šlovę  taip pat trilogija („Dinos knyga“), taip pat autorė parašė ir knygą apie lietuvę mergaitę, kuri buvo išvežta dirbti prostitute („Stiklinė pieno“). Toros trilogija tai ne pirmoji pažintis su šia autore.

Anotacija: Namas su akla stiklo veranda – pirmasis trilogijos „Tora“ romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę, „vokiečio pavainikę“ (jos tėvas – vokiečių kareivis, dingęs per karą), augančią mažytėje bendruomenėje Norvegijos šiaurėje. Ji gyvena su patėviu ir mažakalbe, uždara mama, per rūpesčius nerandančia laiko meilei. Vieninteliai jos gyvenimo šviesuliai – teta Rakelė ir dėdė Simonas.

Nuomonė: Pirmoji trilogijos dalis. Rašytoja rašo metaforomis, supažindina su situacija, vieta, kitais salos gyventojais, pagrindinė romano herojė - Tora - išnyksta viso to fone, čia nėra daug veiksmo, galbūt, jis atsiranda pabaigoje. Struktūra įdomi ir tuo, kad tokie veiksniai kaip patėvio prievartavimas vadinama grėslumu, niekada to nepasakoma tiesiogiai. Knyga ir nepatiko, tačiau ne dėl to, kad mažai dialogo ar veiksmo, o tiesiog nervino Toros vaikiškas naivumas: „Ak, mama myli Henriką, todėl nesakysiu, kad jis mane prievartauja.“ Kančia ir skurdas, karo paliktos blogybės, kurios neleidžia ramiai gyventi Torai, o ji nori būti tik laiminga.

Rekomendacija: net nežinau ar rekomenduočiau, tai tikrai įdomi trilogija, apie tai, kas atsispindi ir dabar, tokios problemos, kurios randasi mūsų visuomenėje, mūsų pačiame pačiame viduje. Rekomenduoju patiems pasirinkti skaityti ar ne, galbūt, po kitų dalių griežtai sakysiu už arba atvirkščiai.

Dvi vampyriškos istorijos. Kas geriau?

Nors ir vėlyvas vakaras, norėjosi griebti ir parašyti pranešimą. Kažkodėl labiausiai traukia dviejų knygų serijų palyginimas, kuris dar ir dabar, atrodytų, aprimus "Saulėlydžio" manijai, aktualus, įdomus. Taigi, ryžtuosi atrodyti visai nerimta, nes populiarioji literatūra priskiriama nevisai rimtiems žmonėms (ir manęs prieš metus kitus neaplenkė vampyrų manija, tačiau pasigirsiu, kad daug anksčiau nei pirmasis filmas pagal "Saulėlydį"), ir šįkart palyginti dvi vampyriškųjų knygų serijas: Charlaine Harris "Miręs iki sutemų" ir t.t. bei Stephenie Meyer "Saulėlydis" ir t.t.

Charlaine Harris serija

Šiek tiek faktų apie pačią autorę: ji gimusi 1951 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dar prieš vampyriškas knygas yra parašiusi ne vieną detektyvą, kiek žinau, netgi buvo apdovanota garsiosios Agatos Kristi premija. Taigi, kaip detektyvų autorė ji jau buvo pripažinta, o vėliau prie jos šlovės prisidėjo ir vadinamoji Sukės knygų serija. Na, o dabar šiek tiek informacijos apie ją, kad galėtume palyginti.

Pirmoji knyga: 2001 metai.

Seriją sudaro: 10 knygų.

Siužetas: Jauna mergina Sukė Stekhaus mažo miestelio Bon Tempso keistuolė, kuri neturi daug draugų, gyvena su broliu ir močiute, o svarbiausia tai, kad ji gali skaityti kitų žmonių mintis. Prieš dvejus metus, kai japonai išrado sintetinį kraują, vampyrai pripažino savo buvimą, nuo to laiko Sukė svajoja vieną iš jų sutikti, kol Bilas Komptonas neužsuka į mažą užeigą, kurioje ir dirba minėtoji herojė. Na, ir nuo viso šito jo pasirodymo, kaip galite atspėti, ir prasideda Sukės nuotykiai, gimsta nauji jausmai ir patirtis. Ji įtraukiama į magišką vampyrų, vilkolakių, fėjų ir kitų antgamtinių būtybių pasaulį.

Kinas: Pagal šią knygų seriją kuriamas serialas "Tikras kraujas" ("True blood"), kurio ketvirtasis sezonas žiūrovus turėtų nustebinti jau šių metų vasarą, jei neklystu. Serialas kuriamas ne pagal knygų eiliškumą, o kaip tik jos visos sumaišomos.

Lietuva ir Ch. Harris serija: Lietuviškai kol kas išverstos tik 5 knygos, kurių vertimą remia "Obuolys", kas man nepatinka, nes šis dažnai įvelia klaidų, tą pastebiu ne pirmą kartą ir ne aš viena. Serialas Lietuvoje nerodomas ir dar nežinia, kada bus rodomas, nes jis pakankamai subtilus (kas žiūri, žino, ką noriu pasakyti šiuo žodžiu).

Mano vertinimas: Patiko ir knygos, ir serialas. Serialo aktoriai mane žavi, puikiai atitinka mano įsivaizduotus dar skaitant, nežinau, kodėl, bet manau, kad šitos knygos skirtos ne vien paaugliams, bet tinkamos ir suaugusiems, nes daug pakankamai nešvarių scenų (tiek seriale, tiek knygose).

Stephenie Meyer serija

Ši autorė prieš rašydama apie vampyrus turi daug mažiau patirties nei minėtoji anksčiau, bet Stephenie ir daug jaunesnė - gimė 1973 m., taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apie šią rašytoją daug pasakyti negaliu, nes ji prieš "Saulėlydį" nelabai ką ir parašė, ar pasiekė šioje srityje, todėl iškart šoku prie knygų.

Pirmoji knyga: 2005 metai.

Seriją sudaro: 4 knygos (kažkada buvo žadėta ir 5 knyga)

Siužetas: Po to, kai mama išteka antrą kartą, nelaiminga, save graužti mėgstanti paauglė Bela Svan turi persikraustyti iš saulėtosios Floridos į niūrų užkampį pas tėtį, mažą miestelį, kuriame retai pasitaiko diena, kada nelyja, Forksą. Čia ji bando priprasti prie nemėgstamo oro, neapkenčiamo dėmesio ir susirasti ramybę ir vienatvę, tačiau kelią tam užkerta žavusis Edvardas (pasakiau, kaip iš kokio "Šreko"), po kurio laiko paaiškėja, kad jis vampyras ir Bela yra įtraukiama į antgamtišką pasaulį apie kurį niekas nežino.

Kinas: Pagal visas pirmąsias tris knygas sukurti filmai, kurie sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje, o aktoriai, galima sakyti, išgarsėjo per kelias valandas, filmas pagal ketvirtąją, "Brėkštanti aušra", knygą kuriamas, kiek žinau, turėtų pasirodyti dvi šio filmo dalys.

Lietuva ir S. Meyer serija: Visos knygos išverstos ir jau seniai išleistos, jau seniai pasirodė naujas leidimas su viršelyje besipuikuojančiais filmo aktoriais, kurie pakeitė žavujį obuolį, tulpę, juostelę bei šachmatų figūrą. Filmai pasirodė tik kino teatruose, nemanau, kad greitu laiku pasirodys per kokį lietuvišką kanalą, gal per brangu bus.

Mano vertinimas: Iš pradžių labai panešė mane ant šios serijos, ją perskaičiau pirmiau negu Ch. Harris knygas, patiko saldi, graži ir idealizuojama meilės istorija, kuri pereina visas kliūtis. Pirmasis filmas kažkiek atitiko lūkesčius ir tik vėliau, pasirodžius antrajai ir trečiajai dalims, nusprendžiau, kad knygos buvo geriau.

Bendras vertinimas

Nors žiūrint į datas, atrodytų, kad idėjos autorė yra Ch. Harris ir taip būtų galima užbaigti tą iki dabar vykstančią diskusiją, tačiau, kaip vienas žmogus kažkada pasakė: "Viskas prasidėjo dar prieš Ch. Harris, prisiminkite ir tokią knygą kaip "Interviu su vampyru".", idėja nėra visiškai orginali nei vienos atveju. Ir abi istorijos, mano manymu, yra pakankamai skirtingos, nors yra ir tokių gluminančių panašumų kaip vieno iš pagrindinių veikėjų sugebėjimas skaityti kitų mintis. Dabar manau, kad, galbūt, S. Meyer ir rėmėsi Ch. Harris istorija, pasakojimu, bet sugebėjo išlaikyti savo stilių.

Neatsižvelgiant į datas ir kuris laikas sklindančias kalbas, man labiau patiko Ch. Harris kūryba, nes nebuvo viskas taip saldžiai pateikta, atsirado kažkiek erotikos ir žiaurios gyvenimo realybės, nors Ch. Harris ir labiau į fantazijų pasaulį panyra, o Sukė, kuo toliau, tuo daugiau vertina kūniškus malonumus vis su kitu partneriu, tačiau ir "Saulėlydžio" saga turi savo pliusų, kurie kitiems skaitytojams atrodo patrauklesni nei Ch Harris kūrinio pliusai.