Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“

Apie „Skrydį virš gegutės lizdo“ jau rašė Rita. 

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.

Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar „normalumo“ sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.

Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: „Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu“.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.

Ineta

Christopher Priest „Prestižas“

Apie „Prestižą“ prieš trejetą metų rašė ir Rita, jos nuomonę rasit įrašuose apie knygą ir filmą.  

Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O filmą anksčiau visiems rekomenduodavau kaip įtemptą, stebinantį ir subūrusį puikų aktorių kolektyvą (teisingai, esu didelė Hugh Jackman ir Christian Bale gerbėja). Rekomenduoju ir dabar su sąlyga, kad nesate skaitę knygos, o jei ir esate, tai sugebate visiškai atsiriboti nuo jos, nes garsieji Nolanų broliai gana drąsiai pakoregavo siužetą rašydami filmo scenarijų. Mano nuomone, padarė jie tai visai veltui, nes štai pavyzdžiui, siužeto linija, nukelianti skaitytoją į dabartį, suteikia svorio pagrindiniam veiksmui ir neką mažiau įtraukia. Apskritai, jei jus erzina originalo ir ekranizacijų siužetų nesutapimai, kurių čia tiesiog apstu, labai siūlau padaryti tarp jų pertrauką, nes kitu atveju, oi, tik susinervinsit ir mėgautis nebegalėsit.

Pati iliuzionistų tarpusavio kova bandant įrodyti, kuris yra geresnis, ir yra pagrindinė šios istorijos siužeto linija,  man atrodo gana absurdiška, bet visiškai suprantama. Du be galo ambicingi žmonės negali nė trumpam paminti savo savigarbos, nors abu supranta, kad ši kova įkalina juos abu, ji daro įtaką ir neduoda ramybės jų gyvenimams, aplinkiniams žmonėms ir net ateities kartoms. Visgi, rašytojo pasirinkimas vaizduoti įvykius iš skirtingų veikėjų perspektyvų, turiu pripažinti, yra gana genialus. Kai jau rodos buvau išsirinkusi savo favoritą, pažvelgiau į tuos pačius įvykius kito veikėjo akimis, ir viskas vėl apsivertė. Taip supranti, kad anei visiškų protagonistų, anei visiškų antagonistų čia nėra. Štai jums ir moralas, kad pyktis ir pavydas reikalauja labai daug energijos ir negali atnešti nieko gero, o bet kokioje situacijoje vieno kalto niekada nebūna. Niekada negali daryti objektyvių išvadų, neišklausęs kitos pusės, ar ne?

Žavinga čia yra tai, kad kūrinys yra panašus į magijos triukus, kuriuos atlieka iliuzionistai. Jeigu žiūrovai žinotų, kaip atliekami triukai, nebebūtų jokios magijos ir paslapties. Taip ir knygos pabaigoje atskleidžiama paslaptis užveria bet kokį kelią tolesniam mėgavimuisi šia istorija - jei matėt filmą, jūsų nebenustebins knyga ir atvirkščiai, nes šio kūrinio stipriausioji dalis ir yra tas nežinojimas. Tiek skaitant, tiek žiūrint reikia įsijausti ir leisti būti nešamam įvykių.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, jeigu nesat girdėtę apie istorijos pabaigą, o jei ir esat, vis tiek paskaitykit (ar pažiūrėkit). Nėra tai literatūrinis šedevras, bet kaip laisvalaikio skaitinys, tikrai neblogas.

Vėlgi klausimą jums turiu. Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?

Ineta

Kazys Almenas "Pjūties metas"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 512, leidykla - "Alma littera", išleista 2008 m.

Anotacija: Tai istorinis nuotykių romanas. Autoriui rūpi Lietuvos ir Lenkijos valstybės likimas, tad veiksmas vyksta XVIII a. pirmojoje pusėje, feodalinės Lietuvos žlugimo laikotarpiu. Karaliaus Augusto Stipriojo valdžia silpna, didžiulę galią įgyja valstybės magnatai, per jų nesantaiką vienas po kito žlunga seimai, į krašto žemes godžiai žvalgosi kaimynai. Dviejų dvarponių peštynių fone pasakojama jaunojo keršytojo Mariaus istorija, našlaičio, paversto žudiku, kuris kario talentu sugeba laimėti ir meilę, ir dvarus, ir galią.

Pasirinkęs įdomų istorinį siužetą, rašytojas vykusiai ir sumaniai pina intrigą, savotiškai deromantizuodamas istoriją, o herojaus nuotykiai tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį.

Mano nuomonė: Ši knyga yra iš praeitų metų mano knygų iššūkio, nespėjau jos aprašyti ir perskaityti laiku. O ją pasirinkau, nes kažkada kalbėjaus su mama apie jos mėgtas knygas ir ji man labai rekomendavo pabandyti susipažinti su Almeno kūryba. Taip ir susipažinau.

Pirmas įspūdis buvo labai nekoks. Daug veikėjų, politinės intrigos, sunku perprasti, kas kurioje pusėje, maišėsi vardai, nesupratau, kodėl kūrinys prasideda nuo šienapjūtės. Pirmas šimtas puslapių buvo labai neaišku, na įsiskaičius po truputį atsirado suvokimas, kas vaizduojamas kaip teigiamas personažas, kas ne. Nors maždaug ketvirtadalis kūrinio man buvo tarsi per klampi (ar galima taip sakyti?) įžanga į pagrindinę kūrinio siužeto liniją. 

Knygos vidurys, kuriame buvo pasakojama pagrindinio veikėjo vaikystė, patirta trauma ir tapimo vyru procesas, man labai patiko. Buvo tikrai įdomu, netrūko intrigos, patiko pasirinktas pasakojimo stilius. Labai tikroviškai perteiktas visas to meto bendravimas, politinių neramumų laikotarpis, kai buvo neaišku, kurią pusę geriau palaikyti. Itin realistiškai atskleistas paprasto nekilmingo asmens gyvenimas, kuris tampa įpainiotas į politinius nesutarimus ir kaip tai paveikia žmogų. 

Pabaiga, kaip ir pradžia, man vėl tapo sunkia ir nuspėjama. Nebeliko įdomumo, o ir pats pagrindinis herojus atsiskleidė man nepriimtinomis savybėmis ir pradėjo erzint. Užvertus knygą liko net ir neigiamų minčių, tad pasimečiau. Apskritai Almeno stilius visai neblogas, kalba išraiškinga ir vaizdi, laikotarpio pateikimas irgi be priekaištų, o tai, kad man nepatiko veikėjai, na, jie nebūtinai ir turi patikti. Dėl sunkio pradžios ir pabaigos vertinčiau knygą 8/10. Bet rekomenduoju, nebūtinai šį kūrinį, tiesiog manau, kad verta susipažinti su šiuo išeivijos lietuvių rašytoju.

Ekranizacija: Pavyko sužinoti, kad 1990 m. buvo pastatytas dviejų serijų filmas pagal romaną, bet nepavyko rasti jokios ištraukos internete. Režisierius Jonas Pakulis. Vaidina: Gediminas Storpirštis (Marius), Vytautas Paukštė (Dabulskis), Adolfas Večerskis (Volskis).

Fone skamba:

Pati pirma pagrindinė serialo daina, kažkaip visai tinka politinių intrigų fonui pagal romaną :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Rasa Velijevaitė „Stambulo mimoza“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 216, leidykla - „Versus Aureus“, išleista - 2009 m.

Anotacija: Jaunatviškai veržlus, vaizdingas, kupinas žaismės romanas, kuriame autorė originaliomis meninėmis priemonėmis sukūrė spalvingų personažų galeriją, mesdama iššūkį nusistovėjusiems kanonams, protestuodama prieš įsitikinimą, jog „visa, kas mus supa, privalo būti tobula“, kad atitiktų visuomenės skonį. Traukia vingriai supintas siužetas, svetimų šalių egzotika, ypač ryškus rytietiškas koloritas, prasmingos metaforos. 

Mano nuomonė: Susidomėti šiuo kūriniu mane patraukė... knygos viršelis. Pamenu, kai tiesiog vaikštant po parduotuvę (knygą įsigijau ne knygyne) užkliuvau už sodrios juodos spalvos knygos su baltais ornamentais. Tada paėmiau ją į rankas, perskaičiau anotaciją, suvokiau, kad nesu susipažinus su Velijevaitės kūryba ir nusprendžiau pabandyti. 

Kūrinį suskaičiau greitai - gal per dvi ar tris dienas. Žinoma, jo apimtis nėra didelė (tik 200 psl), bet aš sugebu man neįdomią knygą skaityti ir mėnesį laiko, nepaisant jos storio, tai čia jau teigiamas dalykas. Kita vertus, perskaičius apėmė toks keistas jausmas. Iki dabar negaliu tvirtai atsakyt, ar knyga patiko, ar ne. Lyg ir įdomu buvo, patys personažai tokie kiek šizofreniški ir keistoki, bet tai turėjo savito žavesio. Bet kažko trūko, kas būtų galėję mane tikrai sužavėti. 

Paprieštarausiu anotacijai, „jaunatviško veržlumo“ čia nebuvo tiek jau daug. Taip, greita personažų reakcija ir dideli darbo krūviai minimi, bet jaunatviškos energijos pasigedau. „Vaizdinga“? Na kaip pažiūrėsi, Lietuva kaip pilkas ir niekam neįdomus kraštas, daugiau vaizdingumo skirta Stambului, bet kad ir toje pačioje „Čiauškutėje“ Turkijos kraštas pateiktas vaizdingiau. „Originalios meninės priemonės“? Čia irgi kaip pažiūrėsi. Man originalu buvo Malūko „Karalienė Barbora“, Murakami, kad ir tas pats Sruoga. Originalu tas, kad vertybės įžvelgiamos per neigiamą prizmę, personažo klaidas ir depresijos apimtas mintis? Man, ne. Ir dar labai norėčiau, kad kas pacituotų „prasmingą metaforą“ iš šio kūrinio, gal aš nemačiau, o gal prasmės mano gyvenime tiesiog per daug (per mažai?), na, neturėjau už ko užsikabinti ir tiek.

Kita vertus, knygoje užkabinta tema man patiko. Atidengta plastikos chirurgijos uždanga - kas slepiasi po tobulybe, asmeninės ydos, sužaloti gyvenimai, iškreipti požiūriai ir pan. Patiko persipynę personažų likimai, tik užkliuvo toks dalykas, kad vienas personažas turėjo du vardus, vienur jis Domantas, kitur Skomantas. Na, nejaugi neapsižiūrėjo autorė? Iškart juokas paima, nes koks George R. R. Martin savo veikėjų begalybėj kažkaip nepasimeta. 

Taigi, bendrai vertinčiau kūrinį 8/10. Patiko, bet buvo trūkumų, o ir anotacija labai jau perdėta, gal dėl to taip ir kabinėjausi. Ar rekomenduočiau? Taip, šiais metais užsivedžiau kiek praplėsti savo akiratį lietuvių kūryboje, tad manau, kad ir kiti skaitytojai turėtų bent pabandyti susipažinti su dar neatskleistais mūsų kūrėjais. 

Fone skamba:

Nuoširdžiai, Rita :)

Nicholas Evans „Takoskyra“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The divide.

Anotacija: Du slidininkai atkampioje vietoje randa jaunos moters kūną, įšalusį kalnų upelio lede. Žuvusios moters tapatybė nustatoma greitai, nes Ebė Kuper ieškoma dėl žmogžudystės ir ekoteroristų grupuotės nusikaltimų, jos nuotraukos šmėsčiojo visos Amerikos policijos kompiuteriuose.

Tačiau kaip ji žuvo? Kokie įvykiai šią linksmą, laimingą iš pažiūros darnios šeimos mergaitę privertė pasukti pražūtingu keliu?

 

„Takoskyra“ – dar vienas romano „Arklių užkalbėtojas“ autoriaus pasakojimas apie žmogaus sielos paslaptis. Šioje dramatiškoje praradimų ir atradimų kelionėje, – veiksmas vyksta tai Niujorko gatvėse, tai bauginančiuose didinguose Uoliniuose kalnuose, – atskleidžiama jaudinama šeimos istorija, tėvų ir jų vaikų kova bandant susigrąžinti prarastą laimę.

 

Mano nuomonė:  Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans „Arklių užkalbėtoją“, man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį. 

Gal dėl to, jog turiu su kuo lyginti, bet šis romanas nepaliko didelio įspūdžio. Prieš tai skaitytas kūrinys irgi turėjo panašią pasakojimo manierą ir įvykių pateikimo seką (paminima kulminacija, tada vystoma priešistorė, kas sukėlė tuos įvykius, ir pabaiga, tik žinant visas pasekmes), tačiau gal dėl ilgiau išlaikytos intrigos, gal pati istorija man pasirodė kiek gilesnė, bet „Arklių užkalbėtojas“ patiko žymiai labiau. Šiuo atveju „Takoskyra“ buvo silpnas kūrinys, pradžioje parodomas kaip detektyvas, tada labai ilgai pasakojama nužudytosios praeitis, jos santykiai su giminėmis ir draugais, ir vėl keliaujama prie pačio nužudymo. Nežinau, pagal aprašymą tikėjausi labiau detektyvinio kūrinio, o čia buvo priartėta prie melodramos.

Nepatiko ilgas ir lėtas įvykių vystymas, norėjosi smulkesnio nusikaltimo tyrimo. Veikėjai irgi nelabai sužavėjo, trūko kibirkštėlės, kurios pakankamai daug buvo prieš tai mano skaitytoje Evans knygoje. Aišku, buvo bandyta sužaisti ekoterorizmo tema, už ją pliusas, nes dar neteko skaityti kūrinio, kuris taip smulkiai parodytų, kaip vyksta „žaliųjų“ teroristiniai aktai. Smulkiai atpasakotas gamtovaizdis irgi padarė neblogą įspūdį, bet to nepakako, kad sužavėtų visas romanas.

 

Vertinčiau 6/10. Buvo trūkumų, bet autorius išlaikė savo stilių, atskleidė visai įdomią šiuolaikinio pasaulio problemą, tad manau, jog šis nepasisekimas neprivers manęs nutraukti pažinties su Nicholas Evans. Išlieka noras ateityje dar ką nors šio autoriaus paskaityti. Tikėsiuos, kad kitą kartą nebus tokio ilgo vaikščiojimo aplink pagrindinę siužetinę liniją. 

 

Fone skamba: Pagal panašų pavadinimą prisiminiau Linkin Park dainą :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Balys Sruoga „Dievų miškas“

Nors „Dievų miško“ ištraukas ne vieną pamoką teko nagrinėti mokykloje, pačios knygos taip ir buvau..neskaičiusi. Baisu, ar ne? Baisiau pasidaro sužinojus, kad pačią knygą prieš beveik šešerius metus (tiksliau, 2007 metų gruodį) Kalėdų proga man padovanojo Paulina ir tik dabar, pasiryžusi iki metų pabaigos perskaityti visas namuose užsilikusias neskaitytas knygas, užverčiau paskutinį jos puslapį. Tik štai rašau dabar ir šioje situacijoje juokingai atrodo pačios minėtas žodis „baisu“. Baisu yra ne tai, kad vis nesugebu turimų knygų perskaityti ar per paskaitą pasidaro taip nuobodu, kad rodos, apsiverkti galima, baisu yra tai, kad knygoje autobiografiniai įvykiai aprašomi.

Nesu naivi ir pastaruoju metu iš medžio nekritau, ne skaitydama knygą pirmą kartą išgirdau apie lagerius ir katorgininkų gyvenimo sąlygas, bet man atrodo, kad skaitant tokius atsiminimus negali iš naujo jais nesistebėti ir išvengti to smūgio „bet juk tai iš tiesų vyko!“. Tik štai vis tiek sunkiai man suvokiama, KAIP ir KODĖL tai turėjo vykti. Ta prasme, kaip žmogus gali tapti tokiu antihumanišku, kaip gali spardyti, kankinti, niokoti ir be jokios graužaties žudyti..aš suprantu, kad kaliniai pasidaro abejingi mirčiai ir ilgainiui žmonių lavonai atrodo tik kliūtis kelyje, bet kiti? Įdomu būtų paieškoti kokių kalbų, prisipažinimų ar pasiteisinimų valdžios žmonių, po karo apie tai kalbėjusių, tad jei patys kada tuo domėjotės, pasidalinkit radinais komentaruose! 

Šiaip ar taip, galbūt labiau vertėtų kalbėti ne apie patį turinį ir tuometinius įvykius (juk visi žino istorinius įvykius, Antro pasaulinio šalininkų vargu ar atsiras..), o apie Balio Sruogos rašymo stilių. Dar mokykloje giliai į atmintį įkalė, kad Sruogos rašymo stilius pilnas subtilios ironijos ir sarkazmo, nereikėjo ir daug ištraukų perskaityti, kad tuo įsitikintum, bet kai skaitai pilną romaną, tai dar gražiau atsiskleidžia. Tiesa ta, kad labai seniai skaičiau lietuvių rašytojo grožinę kūrybą, tai „Dievų miškas“ buvo pilnavertė atgaiva sielai, nes kitos kalbos vertinys niekada neprilygs autentiškam tekstui. Ir ko gero, toks rašymo stilius yra vienintelė išeitis norint aprašyti tokius įvykius - bepraskiška būtų bandyti įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Balys Sruoga taip nuosekliai į mažus skyrius prisiminimus dėliodamas, o ypač tada, kai jam dar gyvam buvus, romanas taip ir nepasiekė skaitytojų.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: ŽINOMA, jei reikia mokykloje perskaityti - perskaitykit, o jei jau mokyklą baigėt ir vis tiek išvengėt šios knygos - ištaisykit šią klaidą.

Tik štai klausimas JUMS, ar verta žiūrėti A. Puipos 2005 metų pastatymą, jei nelabai mėgstu (visai nemėgstu) kitą A. Puipos kūrybą? Būtų gaila susigadinti įspūdžius, likusius po knygos.

Ineta

Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“

Perskaityta: 2013m rugpjūčio 19d, nors padėta skaityti tai oooi..

Ukrainiečių rašytoju Serhij Žadan susidomėjau tada, kai jis parašė knygą mano mėgstamiausios grupės pavadinimu („Depeche Mode“), nors apie pačią grupę ten beveik nieko nebuvo, negalėjau neperskaityti, na suprantat juk. Matyt knyga sugebėjo palikti tokį neblogą įspūdį, kad po kelerių metų pamačiusi „Anarchy in the Ukr“, nusipirkau ją per daug nedvejodama.
Kaip pagrindinį autoriaus bruožą galėčiau išskirti ryšį su muzika. Iš pradžių galvojau, kad šitaip jis tik gražiai žaidžia su skaitytojais, nes esu tikra, kad „Depeche Mode“ daugybė žmonių perskaitė tik dėl grupės, o ir „Anarchy in the Ukr“ pavadinimas, tai aliuziuja į Sex Pistols albumą "Anarchy in the UK“, tačiau vėliau supratau, kad tas ryšys su muzika apskritai yra būdingas Rytų Europos kultūrai. Tokias išvadas darau atsižvelgdama į Depeche Mode istoriją (nes ja domėjausi ypatingai daug) - Rytų Europos fanai visada buvo laikomi ypatingai aktyviais, ypač devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Prisiminiau ir tėčio pasakojimus iš jaunystės, kai okupacijos metais gauti kažkokių įrašų iš Vakarų buvo absoliutus WOW. Nors Serhij Žadan ir mano tėtį skiria daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas, jis yra kaip tik tos kartos rašytojas, kuriai muziką turėjo labai didelę įtaką. Ir tai labai jaučiasi knygoje, ir manau, jog tai yra tik teigiamas dalykas, kai knygoje atsispindi kultūriniai bruožai. Nors knyga sudaryta iš trijų dalių, labiausiai patiko būtent toji, kurioje yra daug trumpų esė susietų su kažkokiomis dainomis. Esu tikra, daugeliui kažkokios dainos primena labai konkrečius prisiminimus ir vos tik ją išgirdus, būna toks OP, kai viskas tarsi prieš akis iš naujo prašoka. Daug nostalgijos bei prisiminimų yra ir toje dalyje, kurioje pasakojamas vis koks epizodas iš kiekvienų devintojo dešimtmečio metų. Toks rašymo stilius padeda tik dar geriau suprasti tų metų jaunimą ir jos kintantį požiūrį, o man asmeniškai, tai ypač įdomu, nes pati esu vaikis, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: tikrai taip, jei norisi ko nors įdomaus ir parašyto ne buitišku stiliumi (turiu omeny, nėra čia trumpų ir tuščių dialogų).

Ineta

Lily Koppel „Dienoraštis raudonos odos viršeliais“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Jotema“, originalus pavadinimas - The Red Leather Diary, išleista - 2010 m.

Anotacija: Išgelbėtas iš šiukšlių konteinerio Manhatano Aukštutiniame Vest Saide, dienoraštis prikelia naujam gyvenimui kerintį, užmirštą nepaprastos jaunos moters pasaulį.

Verčiant trapius dienoraščio puslapius, pavergia drąsi jauna mergina, jos slapčiausios mintys ir jausmai. Kas buvo ta miela inženiu, dievinusi Baudelaire’o ir Jane’s Austen kūrybą, degusi nuo meninės aistros, ne pagal savo metus seksualiai smalsi, viena keliavusi į Romą, Paryžių ir Londoną?

Pažadinantis vaizduotę ir kerintis "Dienoraštis raudonos odos viršeliais" atkuria praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio Niujorko romantiką ir spindesį, bohemišką gyvenimą, rafinuotumą ir viltis. Jame intriguojančiai atskleidžiama tikra labai anksti subrendusios jaunos moters, išdrįsusios sekti paskui savo svajones, istorija.

Mano nuomonė:  Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai. 

Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.

Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.

Fone skamba:

 

Nuoširdžiai, Rita :) 

Muriel Barbery „Ežio elegancija“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 398, leidykla - „Gimtasis žodis“, originalus pavadinimas - L'elegance du herisson, išleista 2010 m.

Anotacija: Septintame Paryžiaus rajone, prašmatniame name, susipina trijų veikėjų likimai ir užsimezga neįmanoma draugystė tarp tikros namo sargės, turtingų tėvų paauglės dukters bei turtingo meno mylėtojo japono. Renė ir Paloma panašiai kalba apie laiką, grožį ir gyvenimo prasmę, abi garbina Japonijos kultūrą.

„Aš – Renė, man penkiasdešimt ketveri, dirbu namsarge Grenel gatvėje Nr. 7, buržujų name. Esu našlė, maža, bjauri rubuilė, pėdos su išsišovusiais kaulais, ir būna rytų lyg tyčia, kai man iš burnos tvoskia kaip iš begemoto nasrų. Tačiau svarbiausia, aš taip puikiai atitinku stereotipinės namsargės paveikslą, kad niekam net į galvą nešautų, jog esu kur kas labiau apsišvietusi nei visi šie turtuoliai. Aš – Paloma, man dvylika, gyvenu Grenel gatvėje Nr. 7, turtuolių bute. Bet jau labai seniai žinau, kad galutinė stotelė – akvariumas: suaugusiųjų būties tuštumas ir beprasmybė. Iš kur tai žinau? Taip jau yra, kad esu labai protinga. Netgi išskirtinai protinga. Taigi todėl apsisprendžiau: šių mokslo metų pabaigoje, per savo tryliktąjį gimtadienį, nusižudysiu.“

Tai filosofiškas, šmaikštus, kandus, jautrumo stygas virpinantis romanas su netikėta pabaiga. Čia kalbama apie gyvenimo džiaugsmą, didybės įžvelgimą mažyčiuose dalykuose, žmogiškosios būties malonumus. Pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio labai paryžietiškas, o iš tiesų universalus. 

Mano nuomonė:  Įtraukiau šį romaną į iššūkį, nes tiek iš aprašymo, tiek iš skaitytų/girdėtų atsiliepimų susidarė įspūdis, jog tai knyga su mintim, ne komercinė ir pan.

Tikrai nenusivyliau :) Kūrinys apie 2 iš pažiūros visiškai skirtingas asmenybes tiek amžiumi, tiek užimama padėtimi, bet subtiliai plėtojamas siužetas po truputį atskleidžia jas vienijančius aspektus. Patiko pateikiami skirtingi veikėjų požiūriai, suformuoti jas supančių žmonių ar nutikusių įvykių. Buvo įdomu stebėti, kaip pamažu atsiskleidžia užguitas charakteris, taip pat kaip kasdieniuose darbuose ar ritualuose yra randama savotiška ramybė. Išsakyta daug įvairių filosofinių minčių, kita vertus ne su visom aš būčiau linkusi sutikti, bet pagal kuriamus charakterius jos buvo parinktos tikrai tinkamai.

Kūrinyje yra pateikiama daug stereotipų ir toliau plėtojantis siužetui puikiai atsiskleidžia, kaip neigiamai jie veikia kitokius, išėjusius iš visuomenės suformuotų rėmų, žmones. Bent jau man tai buvo romano vinis.

Patiko lėtas, subtilus ir Prancūzija dvelkiantis pasakojimo būdas, nors ne visada tokia nuotaika man patinka, bet šį kartą viskas buvo savo vietoje. Nenoriu per daug išsiplėsti, nes knygutės apimtis nėra didelė, pačių įvykių yra tikrai nedaug, daugiau įvairių pamąstymų, kuriuos reikia perskaityti pačiam :) Rekomenduočiau ieškantiems kažko kitokio, kiek išėjusio iš bendro kepamų knygų konteksto rėmų :) Vertinu 9/10 ir skaau - patiko. 

Ir pabaigai 1 citata, žinau, kad kai kurie skaitytojai jų prisirašė tikrai daug, bet man užstrigo būtent ši ( su kuria aš asmeniškai net nesutikčiau) :

Reikia gyventi su šia mintimi, kad mes pasensime ir kad gyventi nebebus gražu, gera, smagu. Ir pasakyti sau, kad kaip tik dabartis svarbu: kurti kažką dabar bet kokia kaina iš visų jėgų. Galvoje visad reikia turėti pensionatą, kad peržengtum per save kiekvieną dieną, kad paverstum savo kūrinį nemirštamu. Ropštis žingsnis po žingsnio į savo everestą ir tai daryti taip, kad kiekvienas žingsnis taptų dalele amžinybės. 

Ateitis reikalinga štai kam: kurti dabartį su čia ir dabar realizuojamais planais. 

Ekranizacija: 2009 m. buvo išleista šios knygos ekranizacija prancūzišku pavadinimu ƒEžys“ (Le herisson). Režisierė - Mona Achache. Pagrindinius vaidmenis atliko: Josiane Balasko (Renė), Garance Le Guilermic (Paloma), Togo Igawa (Kakuro). Treileris:

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Anonimas „Knyga be pavadinimo“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 432, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The book with no name, išleista 2008 m.

Anotacija: Santa Mondegos gatvėse galioja laukinių džiunglių įstatymai. Čia susitinka baro savininkas Sančesas, nusikaltėlių pasaulio autoritetas El Santinas, keli premijų už žmonių galvas medžiotojai, du „kieti“ kaip titnagas vienuoliai, detektyvas, aplamdytu „Harley“ markės motociklu važinėjantis, plikomis rankomis boksuotis nevengiantis kovotojas ir dar visa gauja padugnių. Netrukus prasidėsiantis Saulės užtemimas paskandins miestą gilioje tamsoje, o kraujas ims lietis laisvai... Nedera pamiršti ir to, kad į miestą atvyko ir Kukurūzinis..

Mano nuomonė:  Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes labai suintrigavo jos paslaptingumas - autorius nežinomas, pavadinimo nėra (o iš tiesų šis pavadinimas kaip tik atitinka besiklostančius įvykius). Ir nenusivyliau.

Patiko, jog yra daug veikėjų, o skyriai suskirstyti vis iš skirtingo veikėjo pozicijos. Toks skirstymas neleido atsirasti nuoboduliui, tarpusavy susiedavo personažus. Kuriami įvairūs, bet prie bendros nusikaltėlių miestelio  aplinkos puikiai tinkantys veikėjų charakteriai. Kiekvienas turintis ilgą nuodėmių sąrašą, o jeigu ir pasirodo be nuodėmių, tai keliaujant knygos puslapiais jų prisidaro. Personažai neatskleisti iš pat pradžių, jų charakteriai vystomi ir lyg po truputį keliant uždangą pasirodo, kas iš tiesų yra ar buvo. Šis dinamiškumas ir nežinojimas iki pat pabaigos, kas visgi blogiukas, o kas gerietis mane tikrai suintrigavo.

Taip pat patiko kūrinio aplinka, kuri iš pradžių atrodė labai žemiška ir reali, bet po to atsirado mistikos, kuri man visai nekliudė ir tik padidino intrigą. Antgamtinės būtybės, paslaptinga knyga be pavadinimo, legendos, mėnulio užtemimas - visa tai buvo tarsi puikus, aštrokas prieskonis veiksmo ir gaudynių nestokojančiai knygai. Iš tiesų, pats kūrinys atmetant fantastikos elementus man kiek priminė filmus „Desperado“ ir „Kartą Meksikoje“, kur susitinka visokio plauko gangsteriai ir šaudosi, medžioja vienas kitą, kiurkso senuose, dvokiančiuose baruose ir pan. 

Taigi, gal kūrinys ir neturi išliekamosios vertės, bet lengvam vakarui, norint tiesiog kažko intriguojančio, mistiško, primenančio gerą veiksmo filmą ši knyga kaip tik. Vertinu stipriu 9 iš 10. Patiko ir rekomenduoju :)

Fone skamba: Kad jau užsiminiau, kokius filmus man primena ši knyga... :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Sandra Brown „Svetimas veidas“

Dar vienas detektyvas, tik šį kartą iš knygų iššūkio sąrašo. Nežinau, kodėl pasirinkau būtent šį kūrinį, bet priežastis ta pati, kaip ir prieš tai aprašytos knygos - norėjau susipažinti su Sandros Brown kūryba, nes aplink visi tik ir šneka apie jos detektyvus, o aš nieko neskaičius.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 528, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Mirror image, išleista 2009 m.

Anotacija: Į Dalasą skrendančiai televizijos korespondentei Eiverei Daniels lėktuvo katastrofa vos nesibaigia tragiškai – sudužus lėktuvui ji tik per stebuklą lieka gyva. Ir tai ne paskutinis likimo pokštas – smarkiai sužalota Eiverė per klaidą palaikoma Kerole Ratledž – kerinčia, bet savanaudiška moterimi, žuvusia kandidato į Senatą žmona. Plastikos chirurgas sudarkytą korespondentės veidą pakeičia Kerolės veidu. Maža to, gulėdama ligoninėje Eiverė padaro pritrenkiamą atradimą – kažkas iš būsimo senatoriaus artimųjų planuoja jį nužudyti. Bandydama išgelbėti vyrui, kurį spėjo pamilti, gyvybę, Eiverė turės gyventi kitos moters gyvenimą. Ir rizikuoti savuoju...

Mano nuomonė:  Nežinau, gal pirmai pažinčiai pasirinkau ne tą kūrinį, bet šis tiesiog labai, labai nepatiko. Total košmar. Skaičiau vien dėl to, kad prieš tai bandyta skaityti iššūkio knyga „Pasidaryk pats“ visiškai nepatiko ir ją mečiau, nenorėjau dviejų iš eilės iššūkio knygų numesti šalin. Tuo labiau, jog aš nesu iš tų, kurie lengvai gali imti kitą knygą, neperskaitę paimtos. Esu (galbūt) naivuolė, kuri vis tikisi, kad gal nuo vidurio, o gal nuo pabaigos nutiks kažkas, kas pakeis įspūdį apie skaitomą knygą. Tai va, nenutiko. 

Skaičiau gal mėnesį. Apimtis didelė, siužetas nesąmoningas. Kaip iš kokio meksikietiško serialo - nutiko avarija, ups kitos moters veidą padarė, oj, kažkas nori nužudyti gražuoliuką būsimą politiką vyrelį, oj, pabūsiu didvyrė ir jį išgelbėsiu, žinoma, niekam nieko nesakysiu, pusę knygos paverksiu, kaip jis manęs nemyli ir t.t. Intrigos, tas tą myli, o tas tos nemyli, pasaulinė problema. 

Per tas intrigas veiksmas vystosi tiesiog vėžlio greičiu. Pabaiga aiški net 100 puslapių neperskaičius. Personažai nuspėjami ir labai jau tipiniai. Nuoširdžiai sakau, dar taip nesu kankinusis per pastaruosius metus.  Stipriai prašoviau pro šalį. Ne mano stiliaus knyga.

Žinoma, tikiu, kad yra tikrai nemažai šios autorės gerbėjų ir galbūt šis kūrinys ir ne geriausiai atsispindi jos vadinamą talentą, bet toks pakliuvo. Ir, deja, atgrasė nuo tolimesnės pažinties su autore bent porai metų.

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Ernst Theodor-Amadeus Hoffman „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“

Na štai ir trečioji knygų iššūkio knyga šiais metais :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Metodika“, originalus pavadinimas - Lebensansichten des katters Murr, išleista 2011 m.

Anotacija: Romane autorius nagrinėja meno ir gyvenimo tarpusavio santykį. Subtili ironija, su kuria rašytojas vaizduoja išpuikėlio Murklio pretenzijas į genialumą ar beviltiškas butaforinio dvaro pastangas išlaikyti autoritetą, sukelia skaitytojo šypseną, verčia susimąstyti, o pilnas intrigų ir paslapčių siužetas pagauna jo dėmesį. Tai vienas gražiausių vokiečių literatūros kūrinių, nepraradęs savo vertės bei aktualumo ir šiandien. 

Mano nuomonė:  Įtraukiau šį kūrinį į iššūkį, nes mėgstu gyvūnų tematiką knygose, o čia dar ir kalbama katino vardu, pamaniau, jog turėtų būti įdomu.

O, pasirodo, jog istorija yra suskaldyta į 2 visiškai skirtingus pasakojimus - katino Murklio autobiografiją ir kapelmeisterio Johaneso biografijos fragmentus. Šios dvi siužetinės linijos tiesiogine prasme yra supintos, sumazgytos į vieną. Reikėjo priprasti prie tokio stiliaus. Atrodo, skaitai apie katino vaikystę, staiga, viduryje sakinio pereinama į dvaro peripetijas, taipogi kažkur vidury kažkieno pasakojimo. Turi gerai įsiskaityti, kol supranti, apie ką kalbama ir kas vyksta. Tada po kiek laiko grįžtama į nutrauktą Murklio sakinį, vėl turi prisiminti, apie ką kalbėta. Sakyčiau, netgi sunkoka, teko pavargti, ilgai skaitėsi.

Kūrinyje mažai tiesioginės kalbos, dažni ilgi monologai, apmąstymai, filosofinės krypties svaičiojimai (taip, svaičiojimai, katino filosofijos apie gyvenimą vietomis kitaip nepavadinsi). Autorius puikiai žaidžia istorijų veikėjų priešingybėmis, kaip ir minėta anotacijoje, išpuikęs katinas (tarp kitko, katiniškas požiūris atskleistas tiesiog idealiai) yra visiška opozicija Johanesui, kuris atsiskleidžia kaip jautri, meniškos sielos, nesavanaudiška asmenybė. 

Nepaisant teksto sudėtingumo, kūrinys yra vertingas. Atskleidžiamos žmogiškosios ydos, įvairios problemos tiek mūsų pasaulyje, tiek gyvūnų, įvairūs apmąstymai yra verti dėmesio. Buvo ir juokingų situacijų, ypač iš Murklio gyvenimo, kurios kėlė šypseną, nes per tiek laiko, kai parašytas šis kūrinys, kai kurie dalykai visiškai nepakito pasaulyje :)

Kita vertus, labai akis badė vertimas. Galima atleisti keletą ne taip parašytų žodžių, nepadėtus kablelius, praleistas raides, jei tai nepasitaiko dažnai. Bet šiame leidime jų pilna... Jau baigiant skaityti, net pyktis pradėjo imti, susidarė įspūdis, jog buvo labai skubėta versti ir rašyti, nes jau tokios durnos klaidos padarytos, kad baisu. Norėtųsi atsakingesnio leidėjų požiūrio, nesuvokiu, kaip galima buvo nematyti šitokio kiekio klaidų. 

Na, bet vertinu kūrinį, o ne vertimą :) Taigi, drąsiai rašau 9/10. Nors ir turėjau sunkumų, bet įveikiau Murklį ir džiaugiuosi dėl to. Šovė mintis, kad stilius, nepaisant siužeto nutrūkimų, šiek tiek primena „Meistrą ir Margaritą“. Na, bet gal čia tik man taip :)

Fone skamba: Žinot, kilo man tokia idėja. Visad, kai rašau atsiliepimą, fone skamba tam tikra muzika, bet beveik visada ji kažkuo siejasi su aprašomu kūriniu - kartais tematika, kartais nuotaika. Tai pagalvojau, gal reikėtų ir Jums, mielieji skaitytojai, parodyti, kokiom nuotaikom gyvenu rašydama atsiliepimus :) 

Šį kartą negalėjau neprisiminti Disney filmuko „Aristocats“ ir dainelės ''Everybody wants to be a cat“, kuri tiesiog tobulai atsispindi tam tikrus knygos epizodus, kurie vertė mane kikenti, būtent apie aukščiausios klasės kačių atliekamą muziką :) 

 

Nuoširdžiai, Rita :)

Michael Ondaatje „Divisadero“

Antroji knygų iššūkio knyga, kurią pasirinkau, nes sudomino nutrūkstantis siužetas, o ir autorius žinomas, bet nepažįstamas.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 301, leidykla - ƒ„Tyto alba“, originalus pavadinimas - Divisadero, išleista 2009 m.

Anotacija: Naujausias M. Ondaatje romanas paslaptingu pavadinimu „Divisadero“ – tai vieta, kurioje būdamas, regi išties toli – skirtingas epochas, vietas ir žmones. Romanas, kuriame tiesinis pasakojimas daugybę kartų nutrūksta, išsišakoja ir vėl susipina, o skaitytojo sąmonėje lieka dramatiška, keista ir nuostabi istorija apie trijų našlaičių likimus.
Trys našlaičiai augo kartu: motinos netekusi Klerė, pamestinukas Kupas ir Ana, kurios motina mirė gimdydama. Anos tėvas augino juos kaip brolį ir seseris, kol ramios jų laimės nesugriovė Kupo ir Anos meilė. Juodu užklupęs pagautas įniršio tėvas sumušė Kupą iki sąmonės netekimo ir jų keliai išsiskyrė. Kupas tapo profesionaliu pokerio lošėju, Ana pabėgo iš namų ir iš šalies ir tik Klerė, tebemylinti Kupą, liko su tėvu. Po dvidešimties metų jų gyvenimai susipins dar kartą – dramatiškai, tragiškai ir keistai...
Istorija apie lošėjus, lošiančius su gyvenimu, našlaičius ir menininkus, apie mažą keistuolių bendruomenę, gyvenančią visiškai skirtinguose pasauliuose, – ir apie tai, kad meilėje, gyvenime ir šeimoje jokia nekaltybė neįmanoma.

Mano nuomonė:  Dramatiškas, gyvenimiškas, skaudžias patirtis atskleidžiantis kūrinys.

Žinot tokį magišką daiktą iš Hario Poterio knygų - minčių koštuvą? Tai va, skaitydama šią knygą jaučiausi lyg naudočiausi juo. Įdedi vieno žmogaus prisiminimą į koštuvą ir išgyveni vieną, trumpą jo gyvenimo epizodą. Tada ateina eilė kito veikėjo prisiminimui ir t.t. Žinoma, veikėjai susiję vienas su kitu, vieni ypač artimai, kiti labai minimaliai, įvykiai taipogi artimi vienas kitam, tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys.

Šiek tiek slėgė knygoje tvyrantis liūdesys. Kai už lango tokios pliurzos, lietūs ir dargana, sunkūs veikėjų išgyvenimai tarsi dar labiau slegia. 

Rašymo stilius nepasirodė man labai ypatingas, vietomis buvo kiek nuobodoka skaityti. Tik tas istorijų išsišakojimas buvo tikrai vertas dėmesio ir patiko.

Epizodams nutrūkstant prie jų nebesugrįžtama, todėl man nepatiko pabaiga. Tikėjausi, kad kulminacijoje išaiškės nors kiek daugiau, kad galbūt bus sudėlioti visi taškai. Nelabai mėgstu aiškiai neužbaigtų kūrinių.

Apskritai, tikėjausi kažko daugiau iš M. Ondaatje, nemanau, kad „Divisadero“ ilgai išliks mano prisiminimuose. 8/10.

Nuoširdžiai, Rita :)

Eduardas Cinzas „Raudonojo arklio vasara“

Savo 2013-ųjų Knygų iššūkį pradedu su lietuvių autoriaus kūriniu :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 188, leidykla - „Vaga“, išleista 1986 m.

Anotacija: Romanas „Raudonojo arklio vasara“ pasakoja apie lietuvių kilmės chirurgą Dogenį, atvykusį į Belgijos kalnų miestelį. Bėgdamas nuo didmiesčio šurmulio jis bando įveikti vis pasikartojančius priepuolius, kuriuos sukelia kadaise pabandyti LSD narkotikai. Haliucinacijose jį puola trypti raudono vienaragio arklio šmėkla, nesuvaldoma nei vaistais, nei vidinėmis herojaus pastangomis.

Slėpdamas savo ligą Dogenis priverstas užgniaužti jausmus jaunutei mero dukrai Monai. Raudonojo arklio baimė jo gyvenimą pripildo nuolatinės įtampos.

Dogenio pasakojimas intymus, bet kartu ir objektyvus, jis nedejuoja ir nesiskundžia. Pagrindinis veikėjas pasakoja jaukiai, paprastai, tarsi kalbėtųsi su artimu bičiuliu arba pats su savimi. E. Cinzo romanas padovanos skaitymo džiaugsmą tiems, kurie ilgisi geros literatūros.

Mano nuomonė:  Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo pavardė, taigi nusprendžiau šiek tiek apsišviesti ir susipažinti su šiuo Belgijoje gyvenusiu ir rašiusiu lietuvių rašytoju.

Žiniasklaidoje gan garsiai yra akcentuojama narkotikų žala žmogaus organizmui, bet beprotiškai pašėlti mėgstantis jaunimėlis vis tiek nevengia išbandyti jų daromo poveikio. Vieni pripranta, tampa priklausomi, kitiems nieko nebūna, o dar kitiems visą gyvenimą  tenka kovoti su akimirkos džiaugsmo sukeltomis pasekmėmis. Pagrindinį knygos veikėją Stanį galima priskirti prie pastarųjų. Vos vieną kartą pabandęs LSD, jis patiria staiga užeinančius priepuolius, lydimus haliucinacijų, yra priverstas atsisakyti perspektyvios chirurgo karjeros ir tikėtis, jog priepuoliai kada nors liausis.

Apsigyvenęs mažame Belgijos kaimelyje pas vietovės gydytoją, Stanis turi prisitaikyti prie naujos aplinkos. Aplinkos, kur visi vienas kitą pažįsta, žino įvairias gyvenimo smulkmenas ir gan įtariai žiūri į naują gyventoją. 

Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Stanio vardu. Jo požiūris kaip tipiško miestiečio, ką tik persikėlusio į kaimą (taip pat, tikriausiai, reaguočiau ir aš), yra gan artimas ir puikiai suvokiamas. Baimė ir nerimas dėl bet kada galinčio ištikti priepuolio taip pat niekad nepalieka mūsų herojaus.

Kažkur skaičiau, jog Cinzo stilius išsiskiria iš kitų išeivijos rašytojų, bet aš to skirtumo nelabai ir pajutau.  Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiasi toks lietuviškas bruožas, galbūt tai vietomis pasitaikantis slogutis, niūrios emocijos, liūdesys. 

Nepaisant vietomis pasitaikančios melancholijos, kūrinys tikrai neblogas, patiko jautriai pavaizduota užsimezganti meilės istorija ir pagrindinio veikėjo prisirišimas prie mažo kaimelio gyventojų. Gražu, jautru, artima, lietuviška :) Vertinčiau 8/10 ir tikrai perskaitysiu šios istorijos tęsinį - „Trys liūdesio dienos“.

Nuoširdžiai, Rita :)

2013-ųjų Knygų iššūkis priimtas!

Sėkmingai įveikus 2012-ųjų Knygų iššūkį, šiais metais neatsisakau ir sakau grasų „Taip!“ atidėliotoms knygoms :) 12 knygų per metus įveikti tikrai įmanoma, tik kartais reikia pristabdyti savo aistras čiupti bet ką, kas pasitaiko po akimis. Nors, kai aš perskaitau daugiau negu 12 per metus, tai ir naujus kūrinius perskaityti ne bėda :) O mano sąrašas atrodo taip :

1. Elena de Strozzi - Lietaus simfonija

2. Michael Ondaatje - Divisadero

3. Eduardas Cinzas - Raudonojo arklio vasara

4. Ernst Theodor-Amadeus Hoffman - Katino Murklio pažiūros į gyvenimą

5. Lily Koppel - Dienoraštis raudonos odos viršeliais

6. Muriel Barbery - Ežio elegancija

7. Rasa Velijevaitė - Stambulo mimoza

8. Sandra Brown - Svetimas veidas

9. Anonimas - Knyga be pavadinimo

10. Julio Cortazar - 62. Pasidaryk pats

11. Kazys Almenas - Pjūties metas

12. Nicholas Evans - Takoskyra

2 alternatyvios knygos:

1.  Jason Goodwin - Janyčarų medis

2. Ildefonso Falcones - Jūros katedra

Tikėkimės, 2013-ieji bus tokie pat sėkmingi kaip ir 12-ieji ir aš nenusivilsiu didžiąją dalimi savo pasirinktų knygų :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. Knygų iššūkio pabaiga

Na štai, žingsnelis po žingsnelio, gal kiek ir per anksti, bet savo metų knygų iššūkį įveikiau. Labai noriu padėkoti Sandrai (iš http://asskaitau.blogspot.com/) už puikią idėją. Jeigu ne ji, tai turbūt šios knygos ir toliau lauktų savo eilės, nes, prisipažinsiu, dėl knygų iššūkio susikaupė nemaža krūvelė naujų, labai jau viliojančių knygų. Bet vis sustabdydavau save, nes  „taigi, šias knygas jau kokius kelis metus norėjau perskaityti, o tos naujos tai tik akimirkos susižavėjimas, jos gali palaukti“. 

Ir džiaugiuosi, kad palaukiau, nes dauguma iššūkio knygų buvo vertos dėmesio, o jei ir ne, tai bent jau dabar žinosiu (vietoj to, kad dar kokius metus spėliočiau, ar verta skaityti). Taigi, dedu savo aprašytų ir perskaitytų iššūkio knygų sąrašą čia, nes mes atskiros skilties nekūrėm dėl to, jog esam keliese, tai tie pranešimai vis tiek susimaišytų.

1. Albert'as Kamiu „Svetimas“

2.Victor Hugo „Paryžiaus katedra“

3. Ray Bradbury „Pienių vynas“

4. Herman Hesė „Stepių vilkas“

5. Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“ 

6. Ian Banks „Širšių fabrikas“

7. Maeve Binchy „Raudonlapis bukas“

8. Thomas Keneally „Šindlerio sąrašas“

9. Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“

10. Herbjorg Wassmo „Stiklinė pieno“ pakeista į Mark Winegardner „Krikštatėvio kerštas“ (iš alternatyvų), nes nepavyko surasti bibliotekoje.

11. George Orwell „Gyvūlių ūkis“

12. David Madsen „Sapnų dėžutė“

Jau laukiu kitų metų Knygų iššūkio, nes buvo smagu po truputį įgyvendinti savo užsibrėžtą tikslą . Apima toks didvyriškas jausmas :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Mark Winegardner „Krikštatėvio kerštas“

 Paskutinioji knygų iššūkio knyga :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 504, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The godfather's revenge, išleista 2008 m.

Anotacija: Jau klasika tapę Mario Puzo romanai apie paslaptingą organizuoto nusikalstamumo pasaulį sukėlė neregėto susidomėjimo bangą mafija. Baigiamąją „Krikštatėvio“ dalį apie garsiąją Korleonių šeimą sukūrė Markas Winegardneris. „Krikštatėvio keršte“ veiksmas perkeliamas į didžiausią sceną – ten, kur organizuotas nusikalstamumas susikerta su nacionaline politika.

Mano nuomonė:  Tik atsivertus knygą, pamačiau visą krikštatėvio chronologiją su filmais, Puzo romanais ir šio autoriaus tęsiniais. Ir suvokiau, jog ne ta tvarka pakliuvo. Pirmiau eina Winegardner'io „Krikštatėvis grįžta“, o po jos - ši. Filmus ir originalą skaičiau. Bet nepasakyčiau, kad daug praradau. Išvis šia knyga susigundžiau tik dėl to, nes buvo įdomu, kaip kitas autorius aprašo jau daugeliui žinomus veikėjus, kaip vysto siužetą.

Ir ką gi čia naujo galima pasakyt - žinoma, nusivyliau. Originalui tikrai neprilygsta. Skaitėsi sunkiai, kadangi knyga buvo iš bibliotekos, tai pasižiūrėjau į paėmimo datą - skaičiau beveik mėnesį... Vietomis labai nekabino, net norėjau nebetęst, bet turiu tokį užsispyrimą užbaigt, ką pradėjau... Taigi šį savaitgalį kiek pasikankinau ir pabaigiau.

Herojai pateikti lėkštai, susidarė įspūdis, jog autorius nelabai turėjo idėjų, taigi ilgai ir nuobodžiai veiksmą suko aplink kelias siužetines linijas. Labai pasigedau subtilumo ir mafijos paslaptingumo, kuris mane žavėjo Puzo romanuose, čia viskas pateikta be jokių užuolankų, nepaliekant skaitytojui fantazijos, vietomis vulgariai ir primityviai. Veikėjai šiame tęsinyje vos ne nevykėliais ir bailiais pavirtę...Bandymas šiek tiek papasakoti apie kitas mafijos šeimas ir politikus man visiškai nepasiteisino, buvo nuobodu. 

Vertinčiau šį kūrinį 5/10, tikrai nerekomenduoju knygų apie mafiją mėgėjams, ypač jei esat skaitę tikrąjį Krikštatėvį. Čia tik pavadinimas ir veikėjų vardai tie patys...

Nuoširdžiai, Rita :)

George Orwell „Gyvulių ūkis“

 Toks trumputis, bet toks genialus kūrinys! 11-oji knygų iššūkio knyga.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 78, leidykla- „Vyturys“, originalus pavadinimas - Animal farm, išleista 1991 m.

Anotacija: „Gyvulių ūkis" – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Mano nuomonė: Nesitikėjau, kad ši satyrinė apysaka mane taip nustebins. Be galo tikroviškai pavaizduotas sovietinis valdžios mąstymas. Nors aš ir negyvenau tuo laikotarpiu, žinau tik iš pasakojimų ir vadovėlių, bet ši apysaka leido man tą kurtą neteisybę dar labiau pajusti. 

Buvo vietų, kur skaičiau ir šypsojausi dėl tokio tikroviško gyvulių ir žmonių poelgių sugretinimo bei nutinkančių juokingų situacijų. Ši apysaka turbūt vienas iš nedaugelio kūrinių, kuriuose man patiko veikėjų pastovumas ir riboti požiūriai. Atrodo, jog kitokie ir negalėtų būti pagal perteikiamą nuotaiką.

Labai patiko pabaiga, kuri tiksliai ir negailestingai apibūdino ir tam tikrą žmonių dalį. 10/10.

Nenoriu daugiau atskleisti, nes apimtis labai nedidelė, bet siužetas tikrai puikiai atskleidžia totalitarizmo esmę, todėl labai rekomenduoju visiems :) 

Ekranizacijos:  

1. 1954 m. animacinis filmas. Režisieriai - Joy Batchelor, John Halas. Treileris:

2. 1999 m. TV adaptacija. Režisierius John Stephenson. Įgarsino: Patrick Stewart (Napoleonas), Ian Holm (Spieglys), Paul Scofield (Dobilas). Treileris:

 

Nuoširdžiai, Rita :)

David Madsen „Sapnų dėžutė“

Opa! Jau ir 10-ais knygų iššūkio kūrinys.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 240, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A box of dreams, išleista 2006 m.

Anotacija: Britų rašytojo Davido Madseno herojus prabunda traukinyje kažkur centrinėje Europoje – ir neprisimena nei kur esąs, nei kur važiuojąs, ir jau visai negali suprasti, kodėl sėdi be kelnių... Čia jį dar imasi tyrinėti kažkoks seniokas, kuris sakosi esąs Zigmundas Froidas. Froido ir bjaurybės traukinio palydovo Malkovico išgrūstas iš traukinio, netikėtai keliauja į pilį, kur, atrodo, jo laukiama. Visi nekantrauja pasiklausyti jo paskaitos apie tirolietiško dainavimo meną. Mėgindamas ką nors sužinoti apie tirolietišką dainavimą, jis rausiasi grafo bibliotekoje – ten ir sutinka žavingąją pasileidėlę Adelmą, kvanktelėjusį patriarchališką jos tėtušį...

Viskas yra anaiptol ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ką Davidas Malsenas atskleidžia mums pamažu, vesdamas iš vienos istorijos į kitą. Apsukę ratą mes grįžtame į pradžią, pasirengę iš naujo leistis į kelionę, kol autorius ištrauks iš savo fokusų dėžutės paskutinę staigmeną.

Mano nuomonė:  Kažkodėl iš šios knygos tikėjausi per daug... Net nebepamenu, kodėl norėjau ją perskaityti, berods, kažkas rekomendavo, o gal kažkur skaičiau gerą atsiliepimą. Deja, stipriai nusivyliau.. Taip stipriai, jog, ko gero, ši knyga taps mano metų nusivylimu.

Visų pirma, anotacijoje pasakyta ryškiai per daug. Sugadino intrigą, nes pabaiga atskleista. Galbūt jeigu nebūčiau žinojus, kaip viskas baigsis, įspūdis būtų išlikęs šiek tiek kitoks.

Visų antra, mane erzino perdėtai dažnai pasirodančios kvailos erotinės situacijos. Tai pagrindinio herojaus traukinyje vos neišprievartavo kažkoks vyras, tai palydovas, tai psichiatras užveda kalbą apie jo tyrinėtus atvejus... Skaičiau ir galvojau, kokį velnią aš čia paėmiau ir ar bent kažkas normalesnio bus.

Kita vertus, sapno sapne ir t.t. idėja man patiko, kuriamas tarsi iliuzijų pasaulis, bet kad tos iliuzijos manęs nesužavėjo. Na, matyt, ne mano skonio knyga. Pabaigiau tik dėl nedidelės apimties, bet kitu atveju tikriausiai būčiau metus. 3/10.

Nuoširdžiai, Rita :)

Victor Hugo „Paryžiaus katedra“

Štai jau ir 9-oji knygų iššūkio knyga.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 430, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - Notre-dame de Paris, išleista 1983 m.

Anotacija: „Paryžiaus katedra“ – vienas pirmųjų didžiojo prancūzų rašytojo veikalų. Jame talentingai pavaizduotas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas Paryžiaus gyvenimo paveikslas, kurio centre – Dievo Motinos katedra, tuometinio Paryžiaus širdis. Katedros papėdėje sudūžta ne vieno herojaus likimas. O labiausiai skaitytoją sukrečia tragiška čigonų pagrobtos ir išaugintos šešiolikmetės mergaitės Esmeraldos meilės istorija.

Mano nuomonė: „Paryžiaus katedrą“ norėjau perskaityti gal nuo kokios 9-10 klasės, bet vis atsirasdavo kitų knygų, kadangi turėjau ją namuose, tai maniau, jog tikrai neprapuls... Taip atidėliojau, atidėliojau. Kol knygų iššūkis nepaskatino manęs susiimti ir pagaliau ją perskaityti.

Kaip ir daugelį, mane labai vargino katedros aikštės, pačios katedros ir Paryžiaus gatvių aprašymai. Stengdavausi kuo greičiau tas detalizuotas vietas perskaityt, kad galėčiau sugrįžti prie veiksmo. Apskritai, aš nesu nusistačiusi prieš smulkų detalių aprašymą, bet Hugo stilius man buvo per daug sunkus (kita vertus, Balzako smulkmenas mėgstu).

Victor Hugo

Šis kūrinys tikriausiai bus vienas iš nedaugelio, kuriame neatradau nei vieno veikėjo, kuriam jausčiau simpatiją ar pritarčiau jo mintims. Visi pavaizduoti tokie egoistiški, susikoncentravę tik į savo problemas (o jos tarsi pačios baisiausios pasaulyje!). Būtent dėl tokių neigiamų charakterių man nepavyko užmegzti artimo ryšio su knyga. Į visus dramatiškus dialogus ir ypač monologus reagavau netgi abejingai, o mintyse šmėkšteldavo tokie epitetai, kaip kvailys, padlaižūnas, pagirūnas ir pan.

Knygoje akcentuojamas grožis, tiek vidinis, tiek išorinis. To pavyzdžiai yra pagrindiniai veikėjai: Kvazimodas-Esmeralda, Kvazimodas-Febas, Frolo. Mintį pagavau, bet tas perdėtas kraštutinumas mane kiek erzino.

Na, o kalbant apie siužetą, tai intrigos kaip ir nepajaučiau, bet esu dėl to pati kalta. Dar prieš berods metus mačiau tiek lietuvišką, tiek prancūzišką miuziklus, iš kurių žinojau, kaip kūrinys baigiasi. Žinoma, tam tikrų detalių juose nebuvo, kad ir istorijos apie Esmeraldos motiną (kuri turbūt buvo bene įdomiausia visame kūrinyje), bet bendrais bruožais žinojau, kas po ko vyksta. Nors, nežinant siužeto, manau, kad pabaigą ne taip ir lengva nuspėti.

Taigi, vertinu 6/10. Bet norėčiau vis tiek parekomenduoti daugeliui, ypač jaunesnio amžiaus skaitytojams (šiuo kūriniu galima kuo puikiausiai remtis rašiniuose). Man jau nebebuvo ko iš jos išmokti, bet paaugliai tikrai ras, o suaugę supras, kodėl visgi taip apdainuojama Esmeralda ir 4 vyrų meilė jai  :)

Citatos:  

meilė kaip medis auga savaime, giliai įleidžia šaknis mumyse ir žaliuoja net sudužusioje širdyje.

Žmogaus širdis talpina tik tam tikrą kiekį sielvarto. Kai kempinė prisigėrusi, gali ir jūra ją užlieti - vis tiek nesugers daugiau nei lašo.

Ekranizacijos: O jų tikrai nemažai, gal visų net nepristatinėsiu.

• Pati seniausia ekranizacija yra pastatyta  1905 m., kai kinas vis dar buvo nespalvotas ir tylusis. O vadinosi šis kūrinys - Esmeralda.

• 1939 m. amerikiečių ekranizacijoje jau galima išgirsti ir aktorių balsus, be to šis filmas nominuotas dviems oskarams. Vaidina: Charles Laughton (Kvazimodas), Cedric Hardwicke (Frolo), Maureen O'Hara (Esmeralda). Režisierius Wiliam Dieterle. Video pristatymas:

• 1956 m. taip pat amerikiečių Paryžiaus katedros kurpius (The Hunchback of Notre Dame) jau spalvotas. Režisierius Jean Delannoy. Vaidina: Gina Lollobrigida (Esmeralda), Anthony Quinn (Kvazimodas), Jean Danet (Febas). Pradžia:

• 1976 m. pastatyta anglų Paryžiaus katedros kupriaus versija, kurią buvo galima pamatyti televizijos ekranuose. Režisierius Alan Cooke. Vaidina: Keneth Haigh (Frolo), Warren Clarke (Kvazimodas), Michelle Newell (Esmeralda) . Pradžia:

• 1982 m. pastatytas anglų-amerikiečių bendras TV filmas Paryžiaus katedros kurpius(The Hunchback of Notre Dame) . Režisierius Michael Tuchner.  Vaidina: Anthony Hopkins (Kvazimodas), Derek Jacobi (Frolo),  Lesley - Anne Down (Esmeralda). Pradžia:

• 1996 m. Disney išleido vaikams pritaikytą, ganėtinai kardinaliai pakeistą animacinę versiją su dainomis ir, žinoma, laiminga pabaiga. Režisieriai Gary Trousdale ir Kirk Wise. Įgarsina: Tom Hulce (Kvazimodas), Tony Jay (Frolo), Demi Moore (Esmeralda). Video pristatymas:

• Po metų kai pasirodė animacinis Disney filmukas, vėl buvo pastatyta vaidybinė ekranizacija, pavadinimu Kuprius (The hunchback). Režisierius Peter Medak. Vaidina: Mandy Patinkin (Kvazimodas), Richard Harris (Frolo), Salma Hayek (Esmeralda). 1997 m. ekranizacijos pradžia:

• 1999 m. prancūzai pastatė alternatyvią šiai neužmirštamai klasikai versiją (Quasimodo d'El Paris)- šių laikų komediją, kur Kvazimodas yra neteisingai apkaltinamas kaip serijinis žudikas. Režisierius Patrick Timsit.  Vaidina: Patrick Timsit (Kvazimodas), Richard Berry (Frolo), Melanie Thiery (Esmeralda). Video pristatymas:

Nuoširdžiai, Rita :)