Mary Higgins Clark „Šauksmas naktyje“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 296, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A cry in the night, išleista 2012 m.

Anotacija: Niujorko meno galerijoje dirbanti vieniša dviejų vaikų mama Dženė Makpartland negali atsidžiaugti sutikusi savo svajonių vyrą. Didingų peizažų tapytojas Erikas Kriugeris, jau pasiekęs milžiniškos sėkmės, yra gražus, jautrus ir... labai ją įsimylėjęs. Pora netrukus susituokia, ir Dženė svajoja apie jaukius namus, kuriuos sukurs Eriko sodyboje Minesotos platybėse.

Tačiau po vestuvių Erikas staiga ima elgtis keistai – sudaro kliūtis, kad žmona negalėtų bendrauti su kitais žmonėmis, verčia rengtis motinos drabužiais... Dženė pastebi, kad jo vengia ir visi aplinkiniai...

Vienišos dienos ir baimės kupinos naktys visiškai išsekina Dženę. Netrukus moterį įsuka sukrečiančių įvykių karuselė ir užgriūna šiurpios paslaptys iš Eriko praeities. Jos ima kelti grėsmę jos ir vaikų gyvybei.

Ar moteriai ir jos dukrelėms pavyks ištrūkti iš košmariškų spąstų, kuriuos Erikas joms paspendė dideliame name vidury laukų?

Mano nuomonė: Tai jau antroji mano perskaityta Mary Higgins Clark knyga, taigi jau galiu susidaryti tvirtesnę nuomonę apie autorės kūrinius. Kokie jie? Įtempto siužeto, įtraukiantys, su išlaikyta iki pat pabaigos intriga, turintys detektyvo elementų, lengvai skaitomi.

„Šauksmas naktyje“ - ne išimtis. Suskaičiau per kelias dienas, vienu prisėdimu įveikdama pusę knygos. Siužetas kaip iš siaubo filmo - iš pradžių visiška idilė, romantika, begalinė meilė ir staiga viskas pradeda po truputį keistis, atsiranda keisti reikalavimai, nesveikas pedantiškumas, tada veiksmas įgauna pagreitį ir tik spėk sekti užuominas ir spėlioti, tai kam vis dėlto čia susisukę šarikai. Artėjant prie pabaigos autorė dar sugeba suregzti  pinkles, tarsi bandydama suklaidinti skaitytoją (ech, naivuolė aš, patikėjau!). Įspūdžius labai sustiprina veiksmo vieta - atokus dvaras, tušti kambariai, keletą dešimtmečių nesikeičianti aplinka.

Personažai atskleisti pakankamai neblogai, kaip tokio žanro kūrinyje. Tobulai pavaizduota psichopatinė asmenybė (knygos gale, padėkoje, yra paminėta, kad be profesionalaus psichiatro konsultacijos neapsieita). Bet tai tik pakelia mano nuomonę apie autorę, konsultuotis su specialistais norint sukurti įtaigų veikėją yra tikrai profesionalu. Šalutiniai personažai tikroviški, ne per daug idealizuoti, tik pagrindinė veikėja šiek tiek nervino.

Apskritai, šis kūrinys man patiko, tikrai sudomino, įtraukė iki pat pabaigos. Toks lengvas, poros dienų romanas, per daug neįpareigojantis, leidžiantis pasijusti tartum kine. 9/10.

Nuoširdžiai, Rita :)

Mingmei Yip "Šilko kelio daina"

Taip jau nutinka, kad jeigu neskaitau, tai neskaitau, o jei pradedu, tai kelias knygas vieną po kitos sugraužiu.. :D

Lilė Lin yra 29-erių kinė, gyvenanti Niujorke. Ji dirba padavėja ir svajoja parašyti romaną. Staiga lyg iš dangaus atkeliauja žinia apie jos tetą, apie kurią Lilė nieko nežinojo. Pasirodo, teta nori, kad Lilė leistųsi į Šilko kelią, atliktų užduotis ir po visko, jei tiksliai vykdys nurodymus, gaus 3 milijonus dolerių. Na, kas nesusigundytų tokia galimybe.. Lilė iš prigimties mėgo nuotykius, tad leidosi į šią kelionę.

Na, jei atvirai, tai tikėjausi kažko truputį kito.. Nežinau, ko, bet ne tokio romano :D Ta prasme.. Didžioji dalis veiksmo sukosi apie Lilės meilės reikalus, o to man visai nesinorėjo. Galbūt norėjosi šiek tiek daugiau pasakojimo apie patį Šilko kelią, šįkart net pritrūko taip nemėgstamų gamtos aprašymų.. Jų buvo, bet negalėjau susidaryti tinkamo vaizdo.

Iš pirmo žvilgsnio sunkios užduotys, pasirodo, knygos herojės buvo labai lengvai įveiktos (galbūt tik kelionė per dykumą buvo sunkesnė, bet ir ta sutilpo į du skyrius). Iš knygos aprašymo buvo galima suprasti, kad Lilė ilgai kamuosis, kol viską įveiks, tačiau taip tikrai nepasirodė skaitant knygą.

Ir vis akis badė pasakymas "dvidešimt vienų metų amžiaus". Ooo jetau, taigi ar taip galima sakyti :(

Apskritai knyga parašyta gana primityviai, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, įtraukė nuo pirmųjų puslapių :) Perskaičiau ją per dvi dienas.

Knyga tinka merginoms, norinčioms ir "pakeliauti" po Kiniją, ir po meilės labirintus :) Ir tikrai neabejoju, kad ji jus įtrauktų taip pat, kaip ir mane :)

Darja Doncova „Pulką kiškių besivaikant“

Žinot, būna tokios knygos, kurių viršeliai tokie gražūs ir viliojantys, kad kartais jas norisi įsigyti net neperskaičius anotacijos. Tai va, šios knygos, jeigu atsisžvelgčiau tik į viršelį, niekada nepirkčiau ir net į rankas nepaimčiau. Kažkokia fyfa netikrais nagais... Kas juokingiausia, kad ji neturi nieko bendro su romano veikėjais, nei vienas pagal aprašomą išvaizdą net nepanašus. Pagrindinė „tyrėja“ Daša daug vyresnė, turinti vieną suaugusį vaiką ir paauglę dukrą. Na, tiesiog nesusipratimas, lėkštumo viršūnė. O dabar, kai jau išsiliejau dėl beprasmiško viršelio (o, mano nuomone, viršelis turi būti prasmingas!), keliausiu giliau, į turinį.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 256, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas -За всеми зайцами, išleista 2012 m.

Anotacija:  Dar vienas pasakojimas apie Dašos Vasiljevos, ,,privačios seklės“, nuotykius Paryžiuje ir ne tik.

Šįkart Dašą tiesiog užgriūva nepaprasti įvykiai. Iš Maskvos į svečius atvyksta ne tik mylima bičiulė su vaikais, bet ir bjauraus būdo buvusios viršininkės sūnus. Visa kompanija ir dar pačios Dašos vaikai išsiruošia atostogų į Tunisą, kur kone Dašos akivaizdoje nužudomas garsus verslo magnatas...

Policija ketina bylą nutraukti pritrūkus įkalčių, tačiau Dašai knieti pačiai viską išsiaiškinti.  Pasirodo, magnato mirties norėjo visi: žmona, dukterys, žentas. Be to, nuo žudikų rankos ima kristi galimi liudytojai, o pačios Dašos namuose dedasi keisti dalykai... Bet ji nutaria nepasiduoti ir sudėti visus taškus ant „i“...

Mano nuomonė: Iš tiesų, labai gerai, jog anotacijoje privati seklė yra įsprausta į kabutes. Ieškantys rimto detektyvo čia jo neras. Šis kūrinys yra tarsi detektyvo žanro parodija (o ką, kartais ir tokių reikia!), primenantis man „Rožinės panteros“ filmus.

Man šiek tiek sunkoka vertinti šį kūrinį pagal veikėjų vystymą, nes, kiek domėjausi, yra visas „Privataus Dašos Vasilijevos tyrimo“ kūrinių ciklas, o kiškiai yra antroji dalis. Kaip viskas prasidėjo supratau pakankamai lengvai, nes knygos pradžioje primenamos pirmosios dalies gairės.

Apskritai kalbant, buvo visko. Galima ir pakrizenti, ir pasierzinti dėl tam tikrų veikėjų bukumo. Tiesa, siužetas nepasižymi  orignalumu, beveik visos užuominos yra per daug aiškiai pateikiamos dar knygos pradžioje, taigi, nusikaltėlis kaip ir aiškus. Galbūt sudomino tam tikros antrojo plano detalės, bet tik tiek. Intrigos, bent jau man, labai pritrūko. Veikėjų charizmos taip pat. Labai pop'siškas kūrinys. 5/10.

Prisipažinsiu, aš mieliau kelis kartus pažiūrėčiau „Rožinę panterą“ ar „Fantomą“ nei skaityčiau Dašą.

P.S. Susimąsčiau, ar knygos formatas priklauso nuo to, kokioms masėms ji skirta? Ši išpūsta iki begalybės, kaip botulino prileistos lūpos. Taip tyliai ir pagalvoji, nejaugi, kuo bukesnis kūrinys, tuo jo šriftas, apimtis, paraštės yra didesni?

Nuoširdžiai, Rita :)

Karen Winter „Dykumos ugnis“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 284, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Das Feuer der Wüste, išleista 2012 m.

Anotacija: Namibija, 1959-ieji. Zaldenų šeimos ūkis įsikūręs nuostabios gamtos apsuptyje. Tačiau reikalai vis prastėja ir galiausiai ima grėsti bankrotas.

Mylimo ūkio likimas labiausiai rūpi jauniausiai šeimos narei Rutai – bankrotas reikštų jos didžiausios svajonės žlugimą. Tačiau Ruta supranta, kad jį išgelbėtų nebent stebuklas...

Ir kai vilties, atrodo, nebelieka, Ruta netikėtai sužino, kad jos senelės dingimas prieš daugelį metų susijęs su taip pat paslaptingai dingusiu nepaprastai vertingu deimantu – Dykumos Ugnimi, namių tautos dvasios simboliu.

Mergina ryžtasi leistis ieškoti legendinio deimanto.

Tačiau jis masina ne ją vieną. Atsiranda žmonių, dėl savų sumetimų žūtbūt trokštančių lydėti Rutą pavojingoje kelionėje...

Merginos laukia sudėtinga, kupina išbandymų kelionė per labai įdomią Afrikos šalį. Jai bus lemta patirti pavojų, sužinoti apie Afriką daug intriguojančių dalykų, pažinti žmogaus prigimtį ir sutikti meilę...

Mano nuomonė:  Pagrindinė kūrinio veikėja Ruta (taip norisi rašyti Rūta, nežinau, kodėl vertėja pasirinko šį variantą) yra išskirtinio charakterio mergina (patinka man tokie personažai). Ji tikra fermerė, kuriai nerūpi tuščios panelių šnekos apie būsimas vedybas ir vaikinus. Ji mieliau renkasi dalyvauti avių kilnojimo varžybose su stipriausiais vyrais, nei skaityti naujausius madų žurnalus. Fermai atsidūrus ant bankroto slenksčio ji vienintelė nusprendžia kažką daryti ir išsiaiškinti visą tiesą apie savo senelės dingimą.

Ši kelionė man labai priminė panašaus scenarijaus filmus, kaip Indiana Džounsas. Visada atsiranda kelionės palydovas (juk vienam neįdomu), kuris dažniausiai būna priešingos lyties (reikia įpūsti šiek tiek švelnumo ar netgi meilės), yra ir blogiukų, kurie nori lobį nukniaukti iš po nosies geriečiams (amžina gėrio ir blogio kova), yra kokia nors legenda (mistikos priemaišas), na ir dar dažnai pasitaiko personažas, kuris dedasi tuo, kuo iš tiesų nėra (apgavystės prieskonis). Sudedam visus šiuos ingredientus ir gaunam patiekalą - šiuo atveju romaną. Kokiam skoniui? Daug nereikalaujančiam, atsipūsti ir pailsinti galvą norinčiam, paslėptų poteksčių neieškančiam, nuotykius ir lobių paieškas mėgstančiam apetitui.

Deja, bet toks siužetas man per daug pažįstamas (gal todėl, kad vaikystėje taip mėgau Indianos nuotykius?). Perskaičius maždaug pusę jau žinojau, kokia bus pabaiga. Ir gana tiksliai ją nuspėjau. Todėl nebuvo didelio įdomumo skaityti. Greitai perskaičiau tik todėl, kad kūrinys nedidelės apimties ir lengvai skaitosi. Na, ir pagrindinė veikėja visai patiko. Minėto Namibijos grožio irgi kažkaip neaptikau...Dažniau romane buvo pabrėžiamas visur besiskverbiantis smėlis (kiek neigiama prasme).

Reziumuojant - vasariškas skystimėlis. 6/10.

Nuoširdžiai, Rita :)

Vanora Bennett „Karališkas kraujas“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 640, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Blood royal, išleista 2012 m.

Anotacija: 1420 m. jaunutei princesei pasiūloma tekėti už savo šalies priešo, jos tautos pavergėjo. Ji – Kotryna Valua, jis – Henrikas V. Ji – Prancūzijos karališkosios dinastijos princesė, jis – Anglijos sostą užgrobusio žmogaus sūnus. Vos baigęs mūšį, Henrikas V pareikalauja princesės ir pareiškia pretenzijas į Prancūzijos sostą.

Žmona ir karaliene tapusiai Kotrynai tenka gyventi su vyru, prie karo pratusiu labiau nei kas kitas, su vyru, tvirtai pasiryžusiu sunaikinti jos tautą. Vieniša ir likusi be draugų ji randa tik vieną žmogų, iš tiesų suprantantį ją – jauną keltą Oveną Tiudorą, kurio likimas taip pat atsidūręs anglų rankose. Jiedu – giminingos sielos, bet ta draugystė, – nors jai ir neįmanoma atsispirti, – yra pavojinga...

Mano nuomonė:  Tai jau antroji mano skaityta Vanoros Bennett knyga. Rašytoja ir šioje knygoje išlaiko savo stilių - pasakoja detalų pasakojimą, kuriame yra ir meilės, ir dvaro intrigų, ir minimo istorinio laikotarpio politikos, ir nekilmingų žmonių gyvenimo.

Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos fone įsiplieskia karštligiška, idealizuota paauglių meilė. Bet ji neįmanoma dėl merginos, Prancūzijos princesės, karališko kraujo. Ši meilės istorija nėra knygos kertinis akmuo, nors, einant į pabaigą, jai buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio. Mano nuomone, autorė norėjo supažindinti su Renesanso laikotarpio karališkos giminės prievolių našta. Skaitant labai aiškiai juntama rašytojos pozicija - gailestis pagrindinei veikėjai. Knygoje atskleidžiama karališko kraujo svarba XV a., buvo tikėta, kad jis yra šventas, palaimintas Dievo ir nesuterštas.

Man patiko, jog nemažai dėmesio buvo skiriama Prancūzijos ir Anglijos tuometiniams papročiams ir dvaro elgesio manieroms lyginti. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie iliustravimo meną.

Gerai, jog rašytoja istorinius faktus, įvykius ir asmenybes perteikia savaip, jų neiškraipydama. Bet šį kartą man pritrūko išbaigtumo kuriant personažus. Susidarė įspūdis, kad asmenybės neatskleistos iki galo, parodomos gana ribotai, tarsi žmogus per savo gyvenimą nesikeistų.

Šalutinių kūrinio istorijų man buvo kiek per daug, pavyzdžiui, Žanos d'Ark pasirodymas, kuris atrodė lyg dirbtinai įspraustas. Taigi, mano nuomone, ši knyga nėra geriausia iš Vanoros Bennett kolekcijos. Ta pati „Žmonių karalienė“, kurią  teko skaityti, man pasirodė kur kas geresnė. Vertinčiau 7/10 . Bet istorinių romanų gerbėjoms vis tiek turėtų patikti, nes, nepaisant tam tikrų niuansų, ši knyga skaitosi pakankamai lengvai.

Nuoširdžiai, Rita :)

Sebastian Fitzek "Terapija"

Na štai, perskaičiau dar vieną knygą iš Alma litteros atsiųstų :) Dabar lauksiu naujo sąrašo.

"Terapija" - vokiečių rašytojo sukurtas psichotrileris apie paslaptinga liga sergančią mergaitę Josi ir apie dar paslaptingesnį jos dingimą. Ketverius metus tėvas, garsus psichiatras, jos nepaliaujamai ieško, jį kankina neviltis. Kai Viktoras nusprendžia išvykti į vasarnamį atokioje saloje, kad atgautų sielos ramybę, ten jį susiranda nepažįstama moteris ir sakosi, kad nori pas jį gydytis (ji serga šizofrenija) bei papasakoti savo nepaprastą ligos istoriją. Nors Viktoras ir baigęs gydytojo praktiką, tačiau Ana jį sugeba iškart sudominti ir gydymo seansai tampa kone tardymu.

Na, ką aš galiu pasakyti.. Ilgai galvojau, kodėl aš išvis pasiėmiau šitą knygą?! Ne mano nervams tokias knygas skaityt :D Turbūt dar blogiau nei žiūrėti filmą, nes skaitydama viską įsivaizduoju savaip, o tai gali tikrai toli nuvesti. Ir nepaisant to, norėjosi skaityti vis toliau ir sužinoti, kas vyks kitame skyriuje.

Fitzek sugebėjo sukurti įtampą, sveikinu. Tiesa, kartais visko man būdavo tiesiog per daug. Atrodo, viską, kas mistiška ir gąsdina, autorius norėjo sudėti į šią nei 300 puslapių neturinčią knygą. Būtent tos pasakojimo vietos mane labiausiai gąsdino savo įvykių bei netikėtų istorijos pakrypimų gausa. Ir vis tiek skaičiau toliau: iš dalies dėl to, kad reikėjo perskaityti, bet ir dėl to, kad istorija jau buvo taip įtraukusi mane, kad turbūt nenurimčiau ir galvočiau, kaip viskas užsibaigė.

O pabaiga nustebino. Tikrai nemaniau, kad viskas taip bus. Ir kai atrodė, kad viskas jau pasibaigė, triokšt - dar viena atomazga, šįkart jau galutinė.

Galiu pasakyti, kad knyga tikrai patiko. Kaip jau minėjau, ne man, vargšelei, tokie mistiški nuotykiai, tačiau įtraukia, ir dar kaip! O ir perskaityti galima greit - du geri prisėdimai, nors, manau, galima apsieiti ir su vienu :)

Įsibauginusi Paulina

Kathleen McGowan "Magdalenos evangelija"

...šią knygą surijau godžiai: skaitydavau vos tik atsikėlusi ryte, valgydama pusryčius, pavalgiusi, pietų metu, prieš miegą ir visada, kai tik turėjau laisvo laiko.

Kai Alma littera atsiuntė knygų sąrašą, ilgokai svarsčiau ką pasirinkti. Pamaniau, nieko neprarasiu paprašydama Magdalenos evangelijos, o ir aprašymas pasirodė gana įdomus. Po to šiek tiek juokiausi iš savęs: net ir grožinė knyga religine tematika man, kaip ne itin uoliai tikinčiajai (ir net labiau netikinčiai), pasirodė truputį keistas ir netikęs sprendimas. Ir vis dėlto turbūt jau supratote, kad pradėjus skaityti suvokiau, kad tai - puikus pasirinkimas.

Knygoje pasakojama apie žurnalistę Moriną, kuri keliauja po pasaulį rašydama knygą apie moteris, kurių padėtis istorijoje susiklostė itin nepalankiai, ir ji nori atskleisti tiesą, kuri daugybę metų buvo slėpta nuo žmonių akių. Nuvykusi į Jeruzalę Morina netikėtai įsisuka į paslaptis, kurios visiškai pakeičia jos gyvenimą. Po keleto metų nuvykusi į Prancūziją ji susiduria su žmonėmis, tikinčiais, kad ji yra Laukiamoji, vienintelė, kuri gali atrasti paslėptą Marijos Magdalietės evangeliją, o ši, be abejo, pakeistų visą istoriją.

Vis dėlto geriau seksis aprašyti tai, ką jaučiau skaitydama knygą, o ne atpasakoti siužetą (ko daryti aš net nenoriu).

Paimdama knygą į rankas viename užsieniniame puslapyje buvau be reikalo pasiskaičiusi atsiliepimų: jie nežadėjo nieko gero, tad ir pradėjau skaityti nusiteikusi gana skeptiškai. Nenorėjau tikėtis blogiausio, bet kažko TOKIO irgi nesitikėjau. Ir dar iki šiol nesuprantu, kodėl tie žmonės taip neigiamai atsiliepė apie šį kūrinį! Galbūt tai reikėtų paaiškinti skonių skirtingumu.. :) Nesvarbu. Svarbiausia tai, kad sulig kiekvienu puslapiu knyga man darėsi vis įdomesnė. Iš pradžių truputį maišėsi veikėjai, nes kartais vis išnirdavo koks nors neaiškus tipas, bet palengva viskas susidėliojo į savo vietas.

Tiesa, knyga panaši į mano jau daug anksčiau skaitytą Dan Brown "Da Vinčio kodą". Pačia idėja, kad egzistuoja kažkokia relikvija, kuri gali pakeisti žmoniją, kuriai priešinasi Bažnyčia ir Vatikanas. Na, suprantama, tokio turinio knygos įdomios skaitytojui, tai įdomu ir man. Todėl jeigu skaitėt Da Vinčį, o neabejoju, kad dauguma jį yra skaitę, tai suprasit, apie ką kalbu :)

Įdomu buvo tai, kad prieš beveik kiekvieną skyrių pateikiama ištrauka iš Magdalietės evangelijos. Nors, kaip minėjau, ir nesu labai tikinti, bet esminiai įvykiai, nutikę Jėzui, žinomi ir man. Todėl labai įdomu skaityti pateiktus juos kitaip. Va čia ir prieinu prie to, kas man visiškai sumaišė smegenis..

Visa mums žinoma istorija iš tiesų papasakota kitaip. Marija Magdalietė visus įvykius (Jėzaus stebuklus, nukryžiavimą, prisikėlimą ir panašius dalykus) matė savo akimis ir viską užrašė. Mane visa tai keistai sukrėtė. Skaitydama apie Tamsųjį laiką, kai Jėzus buvo nuteistas, vos neapsiverkiau. Tikrai nesitikėjau, kad ta istorija gali mane kada nors taip paveikti, o štai ėmė ir sudrebino kažką giliai giliai. Be abejo, nepamirštu, kad tai - grožinis kūrinys, kad tai negali būti pateikta kaip sensacija pasauliui taip lyg niekur nieko, tačiau yra kaip yra.

Visą laiką galvojau, ar tai, kas knygoje aprašyta, yra tiesa. Autorės žodis pabaigoje tai lyg ir patvirtina, tačiau vis tiek negaliu aklai patikėti tokiais dalykais, nes labai daug įvykių įgautų kitą prasmę. Visgi patys pasirenkame, kuo tikėti: ar Jėzus tikrai turėjo žmoną ir vaikų? Ar Poncijus Pilotas iš tiesų buvo geras žmogus kentėjęs nuo kitų įtakos? Ar Jonas Krikštytojas iš tiesų buvo toks asketiškas ir griežtas žmogus? Ar Judas - ne išdavikas?

Daugybė klausimų kyla paskaičius Magdalenos evangeliją. Ir net sukelia (man!) tokį susidomėjimą, kad norisi panaršyti giliau.

Pasimetusi

Paulina

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Sugrįžimas. V dalis“

Knyga, kurią perskaičiau taip seniai, kad nelabai atsimenu apie ką ji. Buvau atidėjusi jos aprašymą ir visas knygas, kol egzaminai ir kiti dvyliktos klasės reikaliukai, bet kadangi šiandien buvo paskutinis mano egzaminas... Tai nusprendžiau grįžti prie pačio didžiausio savo gyvenimo malonumo - knygų, o taip pat ir įveikti knygų iššūkį.

Labai pasiilgau jų.

O kas apie Svetimšalę, tai man ji jau totaliai atsibost pradeda, nes toks pilstymas iš tuščio į kiaurą, tas pats per tą patį. Žinoma, gal būtų įdomu, bet kad net to veiksmo nebelieka. Meilė ten, meilė ten...

Vis labiau ši istorija tęsiama, tampa vis banalesnė, nuobodesnė. Kai buvau knygų mugėje ir sutikau rašytoją, pamačiau ją.. Ji tokia miela, graži moteris, kuri visai protingai šneka, bet gana jau... Galima rašyt naują istoriją, kad ir ta pačia tematika, bet man jau neįdomu ta Klerė ir Džeimis.

Žinoma, pop kultūros mėgėjai mane dabar akmenim užmėtys, bet kažkaip visai nebaisu man, nes vis dėlto mano nuomonė - mano.

Randy Susan Meyers „Žudiko dukterys“

Pagaliau sulaukiau atostogų ir meto, kai galiu mėgautis skaitymu nežiūrint į laikrodį ir netikrinant, kiek dar laiko galiu praleisti prie knygos :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 384, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The murderer's daughters, išleista 2012 m.

Anotacija: Lulu ir Merės vaikystė niekada nebuvo ideali, tačiau dešimtojo Lulu gimtadienio išvakarėse tėvas įstūmė dukteris į tikrą košmarą. Visuomet troškęs egocentrikės mergaičių motinos meilės, jų gyvenimą jis pavertė pragaru.

Motina perspėjo Lulu neatidaryti tėvui durų, bet tąsyk jis įsiveržia vidun. Neiškentusi tėvų kivirčo Lulu išlėkė kviesti pagalbos, tačiau tragedijai užkirsti kelio nesuspėjo...

Mirus motinai, o tėvui sėdus į kalėjimą, Lulu su Mere liko visiškos našlaitės. Jiedvi suprato, kad niekur ir niekada nebegalės jaustis savos ir kad teturi tiktai viena kitą.

Trisdešimt metų abi seserys mėgina suvokti, kas joms nutiko. Kalėjime sėdintis tėvas nelyginant kokia pamėklė nuodija Lulu ir Merės gyvenimus, paveikdamas kiekvieną jų sprendimą. Viena sesuo atkakliai apsimeta, kad jos tėvas – nebegyvas, o antroji, baimės ar pareigos genama, stengiasi likti jam artima. Ir abidvi klaikiai bijo tos dienos, kai jis pagaliau išeis į laisvę.

Puikiai parašytas ir įtaigus romanas – Žudiko dukterys – yra neprilygstamas liudijimas apie tai, kaip visi mes esame saistomi – ir atskiriami – kraujo ryšių.

Mano nuomonė:  Prieš imdama šią knygą į rankas buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Kodėl? Dėl pavadinimo. Labai jau kičinis man jis pasirodė. Toks, kuris pasako per daug. Ir prilipdo veikėjams etiketes.Bet juk neverta spręsti apie knygą iš jos viršelio, tiesa?

Randy Susan Meyers

Kūrinys suskirstytas į 3 dalis. Į tris pagrindinių veikėjų - Lulu ir Merės- gyvenimo periodus: vaikystę; paauglystę ir studentavimo metus; savarankiško gyvenimo pradžią bei su laiku ateinančią brandą. Tos dalys skirstomos į mažesnius skyrelius, kur įvykiai, mintys ir jausmai yra perteikiami tai vienos, tai kitos sesers pasakojimu. Manau, jog toks suskirstymas pasiteisino, nes jis leido suprasti, kaip skirtingai šeimos tragedija paveikė seseris, stebėti jų daromus pasirinkimus ir klaidas, kurie vienaip ar kitaip buvo tarsi praeities atspindys.

Personažai atskleisti tikrai tiksliai, daugybė gyvenimo posūkių leido susidaryti gan detalią kiekvienos sesers charakteristiką. Žinoma, dėl vaikystėje patirtos traumos, šios veikėjos turi nemažai ydų, todėl vietomis mane tai jau nervino, bet taip yra dėl to, jog literatūroje man labai retai patinka silpi personažai, mėgstu tvirtas asmenybes, o skaityti apie sugniuždytus žmones man nepatinka.

Siužetas nepasižymi originalumu, nes apie tokias traumas išgyvenančius žmones girdime pakankamai dažnai tiek spaudoje, tiek televizijoje. Bet pliusas autorei už tai, jog šiame kūrinyje parodė ne vien įprastą įvykių seką, bet ir kaip žmogus jaučiasi kiekvieną kartą susidurdamas su skausminga praeitimi, kaip ji veikia mūsų ateitį ir koks yra svarbus artimųjų palaikymas bei šeima, kad ir kokia ji bebūtų.

Romanas skaitosi labai nesunkiai, priskirčiau jį prie lengvo turinio knygų, kurios tinka norint per daug neapkrauti sau galvos. Perskaičiau keliais prisėdimais. 8/10.

Nuoširdžiai, Rita :)

Mary Higgins Clark „Nepamiršk manęs“

Opapa, štai ir dar vienas greitai suvalgytas kūrinys :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 328, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Remember me, išleista 2012 m.

Anotacija: Tragiškai žuvus dvejų metų sūneliui, Menlė ir Adamas Nikolsai ketino nutraukti santuoką, tačiau Menlei netikėtai pastojus jiedu nusprendžia pabandyti šeimą išsaugoti. Gimus mažylei, Nikolsai apsigyvena Menkių kyšulyje ir mėgina viską pradėti iš naujo. Bet pikta lemtis, panašu, nuo jų  nepasitraukė...

Trokštamą ramybę ima drumsti keisti įvykiai ir Menlės atmintyje vėl atgyja išgyventi avarijos, kai jie neteko Bobio, košmarai... Dabar moteris ima jaudintis ir dėl dukrelės. Menlė su Adamu pamažu įtraukiami į niūrią, nieko gero nežadančią painiavą, kuri ima kelti rimtą pavojų ne tik jųdviejų santuokai ir dukrytei, bet ir Menlės psichikai...

 

Mano nuomonė:  Romane yra dvi siužetinės linijos. Pirmoji (kaip ir rašoma anotacijoje) - apie vyrą ir žmoną, kurie dar neatsigavę po patirtos tragedijos, išsinuomoja namą vandenyno pakrantėje, norėdami pakeisti aplinką ir tikėdamiesi, kad laikas ir kita aplinka padės jiems atkurti buvusius tarpusavio santykius. Antroji - tai Vivjanos Karpenter žūties Menkių kyšulyje tyrimas. Šie du, iš pažiūros nesusiję pasakojimai, vis persipina tarpusavyje ir pabaigoje labai neblogai yra sujungiami, taip sudarydami vientisą, išgyvenimų, dramos, veiksmo, įtampos ir mistikos derinį.

Mary Higgins Clark

Kūrinys skaitosi labai lengvai, siužetas įtraukia, sudomina. Susidaro įspūdis, kad tai tarsi įtempto siužeto filmas. Patiko, kad skyreliai labai trumpi ir juose vis keičiasi situacija ir vieta. Taip sužinome visų personažų poziciją ir šiek tiek praeities apie patį Menkių kyšulį, jį gaubiančias legendas. Tokią knygą lengva skaityti radus nors 5 minutes laisvo laiko, nes su tokiu suskirstymu, tikrai nepasimetama. Galbūt taip greit ir suskaičiau, nes tai šen radau 5 minutes, tai vėl kokias 10, taip žingsnelis po žingsnelio ir užverčiau paskutinį puslapį.

Patiko, kad pabaiga buvo nenuspėjama beveik iki paskutinių puslapių. Žinoma, turėjau šiokį tokį įtarimą dėl vieno personažo, bet jis ne visai pasiteisino. Taigi, manau, kad šį kūrinį galima visai neblogai vertinti ir kaip detektyvą. Yra nusikaltimas, tyrėjas, įtariamieji ir liudininkai.

Vienintelis dalykas, kas mane šiek tiek erzino - vertimas. Galbūt čia aš tokia senamadiška, ar manęs tiesiog nežavi tie nauji lituanistų žodžiai (o gal seni?), bet labai kliuvo akis už kai kurių žodžių. Pavyzdžiui, sėklius. Pirmą kartą perskaičiau ir galvoju, kas čia per velnias, tada pagal kontekstą lyg suvokiau, kad tai turėtų būti sekluma, tada dar pasižiūrėjau žodyne, na yra tas žodis, bet mano neišprususiai ausiai jis visai negirdėtas ir neskambus. Dar buvo keletas keistai išverstų žodžių, bet šiuo metu atsiminiau tik šį. 

Taigi, šis romanas su neblogu detektyvo prieskoniu kuo puikiausiai tinka atsipūsti po dienos darbų ir pravėdinti galvą, vienu žodžiu - laisvalaikiui. Rekomenduoju nesudėtingų detektyvų, trilerių bei tiesiog lengvo turinio knygų mėgėjams ir vertinu 9/10.

Ekranizacija: 1995 m. JAV buvo sukurtas nedidelio biudžeto filmas tik televizijos ekranams. Režisierius Michael Switzer, vaidina Kelly McGillis (Menlė), Cotter Smith (Adamas). Neradau net tokio dalyko kaip treileris. IMDB svetainėje įvertintas 5,4.

Nuoširdžiai, Rita :)

Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Visaip galvojau ir manau, kad su šia knyga šiais metais kol kas pasiekiau skaitymo greičio rekordą. 2 dienos. Dažniausiai tokios apimties knygos taip greitai nesuskaitau, ypač mokslo metais. 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 266, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Desert flower, išleista 2012 m.

Anotacija: Varis Diri (Waris Dirie) pasakoja sukrečiančią gyvenimo istoriją. Vos dvylikos ji pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Tai buvo ir nuostabus sapnas, ir didžiausias košmaras. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių. Ji pati patyrė šį žiaurų ritualą sulaukusi vos penkerių.

Mano nuomonė:  Paimti šią knygą į rankas mane paskatino faktas, jog tai tikra istorija. Ir ne šiaip banalus pasakojimas apie dar vieną modelio iškilimą į super žvaigždes, o išsivadavimas iš gimtosios tautos nežmoniškų tradicijų. 

Pirmoje kūrinio pusėje kalbama apie šokiruojančius dalykus, vykstančius daugumoje Afrikos tautų, atrodo, kad turėtų būti kalbama labai pesimistiškai, bet Varis sugeba įžvelgti ir nemažai džiugių dalykų. Mums, europiečiams, turėtų būti sunku suvokti, kaip galima kokias dvi dienas negėrus vandens, kepinant saulei, juokauti su giminėmis ir džiaugtis esama situacija, o iškritus lietaus lašams kiekvieną kartą sutikti šį reiškinį kaip stebuklą ir didžiausią šventę. Štai kur tauta, mokanti džiaugtis mažais dalykais. Šito mums dar mokytis ir mokytis, bet tikriausiai vis tiek neišmoksim, per daug išlepinti patogumų esam.

Waris Dirie

Žinoma, yra ir kita medalio pusė, kuri ir yra pagrindinis knygos išleidimo tikslas. Atskleisti, kokios žiaurios tradicijos moterims yra Afrikoje. Nekomentuosiu plačiau, anotacijoje paminėta, bet skaitant apie tą procesą man net žandikaulis atvipo. Tiesiog nesuvokiama, kaip tokiame civilizuotame pasaulyje gali vykti tokie dalykai. Kaip rašoma knygoje, 2 milijonai merginų kasmet patiria šį ritualą. Beveik visa Lietuva!

Nepaisant sutinkamų žiaurumų, knyga padeda mums suprasti, jog nereikia pasiduoti ištikus nelaimei, kad ir kokia sunki ji būtų. Užkietėję pesimistai iš šio kūrinio galėtų pasimokyti, kad tikrai negyvena taip jau ir blogai. Taip pat knygoje atskleidžiamos šeimos, supratimo, tolerancijos, draugystės, lygiateisiškumo vertybės, parodomi kultūriniai skirtumai įvairiais požiūriais. 

Man patiko lengvas rašymo stilius, dėl kurio net nesinori padėti knygos (čia turbūt Cathleen Miller nuopelnas), bei pasirinktas pirmasis asmuo istorijai atskleisti (susidaro įspūdis, kad sėdi kokioje kavinukėje ir klausaisi kitos kultūros atstovo pasakojimo apie savo gyvenimą). Taip pat džiugu, kad kažkas pagaliau išdrįso kalbėti apie tokią opią problemą mūsų pasaulyje, jeigu ne ši knyga, abejoju, ar žinočiau, kad vyksta tokie dalykai. 

Taigi, vertinu šį kūrinį 10/10 ir rekomenduoju. Pamąstymams, susipažinimui su kita kultūra, laisvalaikio praleidimui, optimizmo lygiui pakelti. 

Ekranizacija: 2009 m. pastatytas filmas pagal šią istoriją. Režisierius Sherry Hornman, Waris Dirie vaidino Liya Kebede. Treileris:

 

Nuoširdžiai, Rita :)

Waris Dirie su Cathleen Miller "Dykumų gėlė"

Kada paskutinį kartą perskaitėte knygą per vieną dieną? Aš šiąnakt. Tiesą sakant, susumavus visos dienos skaitymą, išeitų gal kokios 5 valandos. Užtat prisėdi, atsiverti ir norisi užversti tik tada, kai perskaitysi paskutinį puslapį!

„Dykumų gėlė“ - tai knyga, paremta Waris Dirie pasakojimu, prisiminimais apie savo gyvenimą. Gimusi Somalyje, klajoklių šeimoje, Waris matė daug šilto ir šalto (pastarojo gal netgi daugiau). Būdama penkerių išgyveno baisų somalių ritualą - mergaičių apipjaustymą. Vėliau, kai tėvas ją norėjo ištekinti už senio (nes jis pažadėjo už Waris NET 5 kupranugarius!), mergaitė pabėgo iš dykumos. Kol ji pasiekė tai, ką turi dabar, merginai tikrai teko galybė vargų.

Knygą taip įdomu skaityti todėl, kad tai - tikrų tikriausia istorija. Ant viršelio taip pat matome pačią Waris. Viskas papasakota taip jautriai (už tai turbūt reikėtų dėkoti C.Miller, kuri sugebėjo viską taip perteikti), kad tikrai priverčia įsijausti. Be to, knyga skaitosi labai lengvai. Tai nėra minusas, tiesiog ji parašyta taip paprastai ir įtaigiai, kad verti puslapį po puslapio ir žiū - jau perskaitei :)

Žavi tai, kokia stipri nuo pat vaikystės buvo Waris. Ji sugebėjo išgyventi dykumoje sunkiausiomis sąlygomis, o dar patyrusi tą baisų apipjaustymą.. Knygoje apie jį daugiau kalbama pabaigoje. Būtent toji stiprybė lėmė tai, kad ji pasiekė to, apie ką dykumoje net negalėjo svajoti. Waris visomis savo išgalėmis sunkiai dirbo ir stengėsi, kad nebūtų deportuota iš Europos atgal į Somalį. Patyrusi daug negandų ji tapo tuo, kuo yra dabar.

Waris Dirie

Čia nėra labai daug dialogų, daugiau akcentuotas tikras pasakojimas, pačios Waris išgyvenimai. Tai yra puiku. Galbūt dėl dialogų būtų dar lengviau skaityti, bet tuomet knyga būtų suprastėjusi ir netekusi tokio įtaigumo.

Waris 2000-aisiais yra tapusi metų moterimi, 2004-aisiais atsiėmė pasaulinį moterų apdovanojimą, buvo JT narė ir kovojo už geresnį mergaičių gyvenimą Afrikoje, tapo modeliu, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikelio.

Tokia moteris galėtų būti įkvėpėja kiekvienai merginai. O ypač apie jos gyvenimą turėtų sužinoti tos, kurios nuolat skundžiasi neva tai per sunkiais darbais. Paskaičius knygą supranti, kad esi be galo laimingas, gimęs Europoje.

Audronė Urbonaitė „Cukruota žuvis“

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo.. Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros - antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje, o čia dar pasirodo jo duktė kinė.. Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti - iš pradžių Vilniuje, po to ir pačioje Kinijoje.

Knygoje labai daug sarkazmo. Jis man patinka, tačiau čia visko buvo per daug ir per pikta. Bent jau mane tai nuteikė tiek prieš pagrindinę veikėją, tiek prieš pačią autorę, kadangi manau, kad vis dėlto tai jos nuomonė - juk iš niekur tokių dalykų neparašysi. Asmeniškai man nepriimtinas toks požiūris, kad „mišrūnai“ - blogai. Manau, kad tai yra natūralu dabartiniame pasaulyje ir nereikia labai pūsti prieš vėją, kaip sakoma. Gal ir visai ne patriotiškai kalbu, bet pati nematau tautų maišymesi nieko blogo.

Kas dėl paties parašymo.. Nuoširdžiai sakau, nesupratau apie ką parašyta maždaug pusė knygos. Gal aš čia pati tokia buka, bet aiškumo man net labai pritrūko. Jau, atrodo, siužetas rutuliojasi nuosekliai, viskas gerai ir įdomu. Ir staiga įsiterpia visai kitas pasakojimas, kurį pasakoja kitas pasakotojas, apie dalykus, kurių nesuprantu. Iki galo taip ir nesupratau, kas ta ponia Mao. Turiu kažkokį variantą, bet gal geriau pasilaikysiu sau.

Knygoje aiškiai pabrėžiamas moters, bandančios kariauti su pačia savimi, beviltiškumas. Deja, bent kol kas jis man svetimas. Kaip ir pati knyga.

Ir visgi ją perskaičiau. Gal labiau dėl to, kad privalėjau tai padaryti, bet bent jau iš pradžių ji mane tikrai kažkuo traukė. Kad ji visada buvo keista - sutinku. Bet kartais tai ima ir sudomina. Šįkart susidomėjau minimaliai.

O dabar imsiu ką nors, kas padėtų atsigauti.

Jūsų nusikamavusi Paulina :)

Isabel Allende „Begalinis planas“

Na, mielieji, kaipgi Jums pagaliau atėjus lietuviška žiema? Šalta... Bet nereikia nukabinti nosies :) saulutė vis dar šviečia, nepusto, o kadangi nelabai norisi ilgam palikti šiltus namus, tai atsiranda daugiau galimybių padraugauti su knyga :) 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 432, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas El plan infinito, išleista 2011 m.

Anotacija: Isabel Allende romanas „Begalinis planas“ – tai ryškus ir labai spalvingas pasakojimas apie Gregorijų Rivzą, keistuolio pamokslininko sūnų, kuris remdamasis sava patirtimi atskleidžia pusės šimtmečio Šiaurės Amerikos visuomenės gyvenimą.

Gregorijaus šeimos gyvenimo būdas klajokliškas, tad visiems tenka spaustis ankštame sunkvežimio kėbule. Tačiau vieną dieną sušlubuoja tėvo sveikata ir šeima įsikuria Los Andželo pakraštyje, ispaniškai kalbančių gyventojų rajone. Prisiglaudę bičiulių namuose Rivzų vaikai pirmąkart pradeda lankyti mokyklą ir įsilieja į vietos emigrantų vaikų būrį.

Taigi tėvas serga, o motina vaikams šalta ir abejinga, tad Gregorijus greitai susipažįsta su gatvės gyvenimu ir joje pelnosi duoną. Patyręs sunkią vaikystę, jis skinasi sau kelią margame Kalifornijos „ispanakalbių“ pasaulyje. Kol išmoksta gyvenimo pamokas Gregoris Rivzas nueina sunkų kelią  –  kovoja prieš socialinę neteisybę, rasizmą, Vietnamo karą, nepasotinamo godulio apimto pasaulio materializmą...

 

Mano nuomonė: Tai jau antroji mano perskaityta šios autorės knyga. Kol kas ji manęs nenuvylė. Skaitosi lengvai, istorija sudomina ir įtraukia, pabaiga lieka nenuspėjama iki pat paskutinių puslapių. 

Gregoris Rivzas - labai komplikuota asmenybė. Nuo pat mažų dienų gyveno savo susikurtoje idilėje, galvojo, jog jo šeima neišgyvena jokių problemų. O problemų buvo, kad tai suvoktų jam teko sunkiai nugyventi daugiau negu pusę savo gyvenimo. Kadangi istorija mums pateikiama iš Gregorio pusės, tai, jog pirmosios klaidos prasidėjo pagrindinio veikėjo ankstyvoje vaikystėje, suprantame ne iš karto. Greita tėvo mirtis, motinos užsidarymas savyje paliko Gregorį vieną, jo asmenybės formavimą perėmė gatvė. Tai ir lėmė, kad jo supratimas apie gyvenimo laimę, meilę, bendrą gyvenimą kartu su moterimi, santykius, šeimą tapo šiek tiek iškreiptas. Keliaudami Gregorio gyvenimo keliu matome kiek daug klaidų jis daro, kaip tarsi bėga nuo savęs ir jį ištinkančių problemų. Tik atsidūręs ties visiška bedugne, jis atsitiesia ir pasiryžta kovoti su savo problemomis. Kelias iki laimės yra ilgas, ar pavyks jam pasiekti ją, ar ne, sužinome tik pačiuose paskutiniuose knygos puslapiuose. Galbūt tai ir pritraukia, norisi sužinoti, ar jam pavyks, nejučia imi palaikyti pagrindinį herojų. 

Knyga priverčia susimąstyti, ar pats galėtum ištverti tiek likimo smūgių, kiek teko Gregoriui. Padeda optimistiškiau žiūrėti į savo gyvenimą, nes kai skaitai apie tokį sunkų gyvenimą, suvoki, kad pats gyveni tikrai gerai. Skaitydami suprantame šeimos svarbą, taip pat knyga paskatina gerai apgalvoti, ar galėtum nugyventi bendrą gyvenimą su žmogumi, kuriuo pilnai nepasitiki ar nejauti atsidavimo ir pagarbos jam.

Ši istorija parašyta daugiau pasakojamuoju stiliumi, pakankamai nedaug dialogų, pasakojimas pinasi su kalbėjimu trečiu asmeniu, iš autorės pusės, ir pačio Gregorio Rivzo mintimis ir pastebėjimais, tarsi išpažintimi. Bet tai tikrai netrukdė skaitymo malonumo :) 

Iš pradžių galvojau skirti šiai knygai 9, bet dabar berašydama pamąsčiau, kad ji tikrai daug man davė, taigi  tebūnie 10/10.

Rekomenduoju tiems, kas pastoviai skundžiasi, kaip jiems sunku gyventi. :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Marija Briker „Geltonas Pikaso megztinis“

Pusę knygos perskaičiau vienu prisėdimu. Jeigu būčiau turėjus daugiau laiko, tai ir kitą pusę būčiau pribaigus vienu kartu.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 328, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas Žoltyj sviter Pikasso, išleista 2011 m.

Anotacija:Jelizaveta Pavlovna – Paryžiuje gyvenanti emigrantė iš Rusijos. Šiuo metu jai nerimą labiausiai kelia dukterėčia Mišelė. Mergina interneto svetainėje susipažino su skambiu Pikaso vardu pasivadinusiu dailininku ir išsiruošė keliauti pas jį į Maskvą! Tačiau Jelizavetai Pavlovnai sutinka pagelbėti Maskvoje gyvenantis režisierius Varlamovas, kuris yra jos senas jaunystės dienų draugas. Varlamovas sugalvoja, kaip problemą išspręsti: savo pažįstamą Klimą įkalba apsimesti Pikaso, susitikti su Mišele ir padaryti viską, kad dukterėčia vadinamuoju Pikaso nusiviltų.

Deja, viskas vyksta ne taip, kaip numatyta, nes Klimo vaidinamas bjaurus tipas kaprizingajai prancūzaitei atrodo žavingas!

Padėtis ir taip kebli, o viską dar labiau sujaukia Maskvoje siautėjantis paslaptingas dailininkas žudikas, kuris aukomis renkasi pozuotojas, bent kiek panašias į tikrojo Pablo Pikaso meilužes...

Mano nuomonė: Labai patiko knygos stilius. Pasakojimas pateiktas iš kelių pagrindinių veikėjų pozicijų ir, kaip būdinga detektyvui, nei vienas nežino, kas yra nusikaltėlis. Nors, tiesą pasakius, šis detektyvas nėra panašus į įprastus tokio žanro kūrinius. Jame ganėtinai ilga įžanginė dalis, kurioje mes esame supažindinami su situacija, kas, kodėl ir kaip. Tik maždaug knygos viduryje ar dar toliau atsiranda nusikaltimas. Žinoma, vyksta tyrimas, bet daugiau dėmesio skiriama įvairiems pagrindiniams veikėjams nutinkantiems kuriozams. Ir tai man labai patiko. Buvo vietų, kur kikenau, kur šypsojausi, nes tikrai buvo juokinga! Įvykiai klostosi visai ne pagal planą, todėl skaitydamas niekada nežinai, kas bus toliau, galvoji, kad nutiks tai, kas buvo planuota, o staiga šast! ir įvyksta kažkas netikėto, kartais net absurdiško. Tarsi žiūrėtum lengvo turinio filmą. 

Kiekvienas personažas turi savo keistenybių ir kiekvienas iš jų bent kartą pasielgia kvailai, pagrįsdami tai, kaip savo neginčijamą sprendimą. Visi veikėjai turi tvirtą ir nepajudinamą nuomonę, dėl to tikriausiai ir vyksta tokios absurdiškos situacijos, nei vienas nenori nusileisti, taip sukeldami dar didesnę maišalynę. 

Prisipažinsiu, kaip ir skaitydama kiekvieną detektyvą, pabandžiau paspėlioti, kas vis dėlto gali būti tas žudikas. Bet.. neatspėjau. Ir buvau netgi labai nustebinta, kai sužinojau, kas gi vis dėlto jis buvo. Niekada nebūčiau patikėjus. Taip kad dedu didelį pliusą autorei už tai, kad išlaikė susidomėjimą iki pat paskutinio puslapio. Be to, skaitydama šį romaną, šiek tiek apsišviečiau meno istorijos srityje :)

Duodu neabejotiną 10/10, ši knyga man buvo kaip tik tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Visiškai neįpareigojantis kūrinukas, bet laisvalaikiu tik tokio ir reikia! Leido užmiršti dienos rūpesčius ir smagiai pakrizenti. Rekomenduoju modernių detektyvų mėgėjams. 

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Vanora Bennett „Žmonių karalienė“

Štai ir pirmoji mano šiais metais perskaityta knyga, kurią skaičiau pakankamai ilgai.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 592, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas The people's queen, išleista 2011 m.

Anotacija: Ji buvo Saulės Karalienė...

O kaip ji švytėjo vilkėdama nuostabią perlais siuvinėtą suknią, apsisiautusi aukso spalvos Venecijos skraiste. Ji dalyvaudavo visose karaliaus rūmų šventėse, sėdėdavo šalia karaliaus Eduardo III, savo meilužio. Alisa Perers, vargšė našlaitė iš Esekso, būdama be galo sumani ir dėl karaliaus dosnumo tapo viena turtingiausių dvarininkių tuometinėje Anglijoje.

XIV amžiaus pabaigoje per maro epidemiją krito trečdalis Anglijos gyventojų. Karaliaus sostas braška – vis daugiau valdžios įgauna Parlamentas ir Sičio prekybininkai. Nors Eduardas III ilgai didžiavosi šlove, jis jau nusenęs ir prasiskolinęs. Tad karaliaus sosto šalininkai rezga planus, kaip susidoroti su naujais priešininkais ir veikliąja Alisa, jau tapusia vos ne tikrąja šalies valdove.

Mano nuomonė: Tai istorinis romanas apie realius asmenis. Knygos pradžioje esame supažindinami su Laimės ratu, kuris suskirstytas į keletą fazių:  regnabo - valdysiu, regno - aš valdau, regnavi - aš valdžiau, na ir paskutinė, nei vieno netrokštama sum sine regno - likau be nieko. Būtent Laimės rato principu autorė mums pasakoja šią istoriją. 

Regnabo - pati trumpiausia romano atkarpa, joje parodomas pagrindinės veikėjos - Alisos - atėjimas į šį pasaulį be galo sunkiomis sąlygomis - siaučiant Juodajai mirčiai (marui). Bet galbūt tuo norima parodyti, kad paprastai kaimo mergaitei, sugebėjusiai įveikti marą, lemta nugyventi kiek kitokį gyvenimą, nei turėtų pagal savo prigimtį.

Regno užima pačią didžiausią dalį kūrinyje. Labai daug dėmesio skiriama parodyti Alisą savo karjeros viršūnėje, kokią didelę įtaką ji turėjo rūmuose karaliui, valdininkams. Retkarčiais prisiminimuose atsiskleidžia jos vaikystės tam tikri epizodai. Šioje dalyje pasirodo ir tikroji Alisos meilė.

Regnavi Alisa išvaroma iš rūmų, bet toli gražu nepasiduoda. Ne vieną kartą šioje dalyje ji rezga planus, kaip grįžti, kaip vėl tapti galinga. 

Sum sine regno - pabaiga. Nebeliko rūmų, buvusios šlovės. Bet nesutikčiau, kad ji liko be nieko. Juk šeima - didžiausias turtas. 

Tik pradėjus skaityti, šiek tiek sutrikau perskaičius apie Laimės ratą ir pamačiusi, kad romanas vystomas pagal jį. Net nusivyliau, juk beveik visas siužetas aiškus! Bet skaitant užsikabliavau, personažai pasirodė įdomūs, istorija dėstoma gana smulkmeniškai, bet tai netrukdė įsijausti į knygą. Būdavo akimirkų, kai veiksmas būdavo labai sulėtėjęs, taigi ir pats skaitymo tempas sumažėdavo, gal dėl to skaičiau šią knygą gana ilgai. Manau, istorinių romanų mėgėjams, ši knyga turėtų tikrai patikti. 9/10

O jau viršelis koks gražus! Mergina, suglaudusi pirštus lyg laikytų kažką vertingo, puikiai atitinka Alisos personažą. O auksu blizganti suknelė ir viršelio viršus simbolizuoja prabangą. Šį kartą neturiu priekaištų :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Meilės labirinte. IV dalis“

Rytoj jau šv. Kūčios, gražiausia šventė! Tikiuosi, kad šv. Kalėdų rytą po eglute rasit ne vieną knygą! O jei nerasit, nenusiminkit ir sudalyvaukit mūsų rengiamame konkurse, gal ten nusišypsos laimė!

Šį kartą aprašysiu paskutinę, IV „Svetimšalės“ dalį. Skaitėsi ji, palyginus lengvai, tik nesu tikra, kodėl. Ar dėl savo turinio, įdomumo ar dėl kitų priežasčių, tačiau viską greitai išsiaiškinsim. Įvykių centre, kaip ir ankstesnėse dalyse, yra Džeimis su Klere, kurie bando sustabdyti karą, jakobitų sukilimą. Sunku pasakyti, ko knygoje buvo daugiau ar meilės, ar kažkokių nelemtų nesusipratimų.

Meilės buvo daug, bet ne tokios, kad net skaitant drugeliai pilve skraidytų, o tokios nykios, jokių jausmų nesukeliančios, tiesiog meilės, kuri visur kišama, kur autorei nutrūksta mintis, ji nebežino, ką toliau rašyti. Išvis, ši knyga nespinduliavo laimės, pasirodė kiek ištęsta. Kodėl? Anotacijoje rašo, kad kūrinyje dominuos Klerės dukra Briana, o beje, kur ji buvo? Gal kokioje penkiasdešimt paskutinių puslapių, o šiaip visur kitur viskas ir vėl sukosi apie du įsimylėjėlius, apie kuriuos dar prieš tai trys knygos buvo parašytos, ir kaip galima rasti kažką naujo tame pačiame šablone.

Neneigsiu, kad knyga kažkuo ir patiko, o labiausiai man patiko jos viršelis. Pats gražiausias iš visų serijos knygų, ypač ta violetinė spalva labai gražiai parinkta, o svarbiausia, kad patiko pabaiga. Galbūt, dėl to tiek apie Džeimį ir Klerę daug ir buvo rašyta, nes pagaliau nors viena meilės istorija baigėsi bent kiek nelaimingai.

Glenn Beck "Kalėdinis megztinis"

Mes nebuvome turtingi, mes nebuvome vargšai - mes tiesiog buvome.

Kalėdų proga perskaičiau tokią štai knygą. Ačiū Alma litterai ;)

Glenn Beck yra žmogus, besisukantis pramogų versle, jei taip galima pavadinti: radijo laidų vedėjas, televizijos laidų kūrėjas, verslininkas, na, ir, žinoma, knygų rašytojas. Pasirodo, tai yra tikra istorija apie Kalėdinį megztinį. Istorija apie patį Glenn'ą.

Edvardas, visų vadinamas Edžiu (pasirodo, tikrasis rašytojo vardas yra Glenas Edvardas Li Bekas), Kalėdoms trokšta tik vieno - naujo raudono "Huffy" dviračio su juodu balneliu. Jis gyvena tik su mama, tėtis miręs. Įsivaizduokit, kaip nusivilia dvylikametis berniukas, Kalėdoms vietoj taip trokštamo ir užsidirbto dviračio gaudamas mamos numegztą megztinį.. Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį..

Kai mama pasakė, kad ta knyga kaip tik dvylikamečiams, truputį išsigandau, na, nes nejaugi būsiu taip apsišovusi ir pasirinkusi netinkamai?? Ir kaip apsidžiaugiau, kai skaitydama supratau, kad taip visai nėra! Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knyga paviršutiniška, čia daug prisiminimų, paprastos buities.. Tačiau neilgai trukus viskas pakrypsta į kur kas rimtesnius dalykus. Šeima, tikėjimas, atlaidumas - trumpiau tariant, tikrosios vertybės, kurios turi būti svarbios kiekvienam. Skaitinį suvalgiau per porą dienų. Buvo tikrai labai įdomu!

Visos knygos metu ir gailėjau to berniuko, ir pykau, kad jis toks nevykėlis ir bjauriai elgiasi su seneliais, kurie jį myli ir bando visaip padėti. Gaila buvo skaityti, kaip jis galvoja, kad už pinigus galima gauti visą pasaulio laimę, kad niekas daugiau nėra svarbu. Bet galbūt taip jaučiasi ir kiti vaikai, kurie gyvena skurde.. Ypač tokio amžiaus.

Knyga - apie gilius dalykus. Verta paskaityti ir suaugusiems, ir jaunesniems.

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden "Esu bin Ladeno sūnus"

Nors apie praeitą Alma litteros dovanėlę čia ir nepasisakiau (na, nes sutartis tai kaip ir sudaryta su mano asmeniniu blogu), bet apie šią negaliu patylėti.

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.

Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.

O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.

Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Laimei, kad dar liko tie trumpi trumpi savaitgaliai, kuomet vis vėstančiais spalio vakarais gali atsitraukti nuo mokslų, įsisupti į šiltą antklodę ir į knygą pasinerti arba..arba ateiti čia ir papasakoti, ką perskaitei!

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Apie autorę: kol kas labai trumpai, nes knyga autobiografinė ir dalis jos gyvenimo atsiskleis truputį vėliau, kai apie pačią knygą kalbėsiu. Verena Wermuth gimė 1956 metais Dietikon mieste, Šveicarijoje. Ciuriche mokėsi Šveicarų menų mokykloje ir įgijo parduotuvių vitrinų dekoruotojos išsilavinimą. Vėliau įsikūrė Tičino (Šveicarija) regione, kur dirbo  nepriklausoma dekoruotoja ir pradėjo savo verslą - atidarė krautuvėlę. Tačiau po netikėtos pažinties su Patricia Highsmith, Verena Wermuth suprato anglų kalbos svarbą ir būdama vos dvidešimt trejų metė savo verslą ir išvažiavo į Pietų Angliją. Ten lankė  trijų mėnesių intensyvius anglų kalbos kursus Torki mieste, kuriuose ir susipažino su šeichu Kalidu. Tiesa, Verena jau nuo 1995m. ištekėjusi už šveicaro (nesijaudinkite, knygos turinio bene neišduodu, nes šitai ir taip jau pačioje knygos pradžioje pasakoma).

Apie knygą: šios knygos centre dviejų žmonių - Verenos ir Kalido - meilės istorija. Tai, kad Verena yra šveicarė, o Kalidas - arabas daro šią istoriją gerokai komplikuota, nes juk žinot, arabų pasaulyje papročiai yra labai svarbūs. Gal šiuolaikiniais laikais tai ir nebūtų taip baisu, jei nepaaiškėtų, kad Kalidas yra ne šiaip arabas, o arabas priklausantis vienai iš septynių JAE valdančių šeimų ir turi šeicho titulą. Bet visgi, įsimylėjėliai vis tiek susitikinėja Dubajuje, Ciuriche, Kaire ir galiausiai, slapčiai susituokia.Trumpai sakant, romanas parodo, koks reikšmingas ir painus dalykas yra kultūriniai skirtumai.

Mano nuomonė: kuomet skaičiau šią knygą, kalbėjau su drauge apie tai, kaip sunku įdomiai parašyti autobiografinę knygą, na suprantat, kad nebūtų tuščias įvykių atpasakojimas ir nė nedvejodama padariau išvadą, kad šiai šveicarų rašytojai tai visai nepasisekė. Visų pirma, tai mane tiesiog purtė nuo tokio rašymo stiliaus - visiškai buitinis, sakiniai absoliučiai elementarūs (net aš tokiais trumpais nerašau!), dėl skurdaus žodyno pasikartojantys žodžiai, tuščias įvykių atpasakojimas..o kai pagalvoju, juk tikrai galėjo būti gera knyga, nes pati istorija, tai nebloga, tik pateikimas nekoks. Galvojau, kodėl taip yra ir man pasirodė, kad Verena visai nesuprato Kalido (o kur ten suprasi, kai jis nieko žmogiškai pasakyti negali), todėl taip sunku viską knygoje pateikti, nors tiesą sakant, aš pati jų abiejų nesupratau. Nesupratau, kaip Verena leidžiasi pastatoma į tokias nepatogias situacijas. Juk savaime aišku, kad kitoje šalyje visai kitokie papročiai, visai kitoks požiūris į moteris ir panašiai, bet tai kodėl būtina viską išsiaiškinti tik atsidūrus įvykių centre  Tarkim, kai ji su Kalidu pas kažkokius jo draugus (?) buvo, o ji nė nežinojo kur dėtis, kol Kalidas nepasakė jai, kad jos vieta virtuvėje. Tai sakot, neįmanoma visko anksčiau susižinot? Galiausiai, kodėl jo iš karto nepaklausus? Šioje vietoje prasideda dalis, dėl kurios visai nesupratau Kalido. Jis gi irgi galėjo Verenai kaip kitataučiui žmogui paaiškinti kas ir kaip ten vyksta, o ne tylėti nieko nepasakodamas ir būti toks neryžtingas nieko nedarydamas. Ir išvis, jų santykiai man pasirodė tokie..plaukiojantys - tai yra, tai nėra. Žinot, kas labiausiai man patiko? Knygos viršelis..na, bent jau iki tol, kol atsiverčiau knygos gale esančias kitų knygų anotacijas ir pamačiau "Susitikę dykumoje". Manau, jau supratote, kodėl. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: na kaip čia pasakius..nelabai. Nežinau, ar dar yra panašių istorijų knygose aprašytų, bet jei rasiu ir rasiu ką nors geriau parašyto, būtinai parekomenduosiu.

Ineta