Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 687, leidykla - "Obuolys", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Flickan som lekte med elden.
Anotacija: Mikaelis Bliumkvistas, principingas žurnalistas ir Millennium žurnalo leidėjas, rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję gerai žinomi, aukštas pareigas einantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Vis dėlto straipsnis redakcijos nepasiekia: išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį rengę žurnalistai. Bliumkvistą labiau sukreča kita žinia: ant ginklo palikti pirštų atspaudai – genialios kompiuterių įsilaužėlės, serijinį žudiką jam surasti padėjusios Lisbetos Salander... Kai aptinkamas nekenčiamo Lisbetos globėjo lavonas, policijai nebelieka abejonių. Tik bėda, kad mergina su drakono tatuiruote dingo kaip į vandenį! Įsitikinęs merginos nekaltumu, Bliumkvistas pradeda nepriklausomą tyrimą ir netrukus aptinka tai, ko tikrai nesitikėjo rasti...
Mano nuomonė: Kuo toliau - tuo geriau. Antroji dalis man žymiai labiau patiko nei pirmoji, iškart įtraukė ir nepaisant didokos apimties (ir vėl sunku tokią plytą nešiotis :D ) susiskaitė tikrai greitai.
Šį kartą nuo pat pradžios jaučiamas greitas įvykių tempas, vienas veiksmas veda prie kito, keičiasi vietos, žmonės, bet pagrindiniai veikėjai išlieka tie patys. Taip pat šioje dalyje atsiskleidžia daugiau detalių apie Lisbetos praeitį, o ji tikrai įdomi ir sukrečianti. Kaip ir pirmoje dalyje, tiriama žmogžudystė, tačiau prieskonis jau kitoks - nebe metų našta kliudo išnarplioti nusikaltimą, o Lisbetos įtraukimas į įtariamųjų gretas.
Buvo vietų, kurios šiek tiek bandė išvesti iš kantrybės, nes autorius įsijautė į šalutinį tyrimą, kuriam laikui palikdamas nežinioj svarbius momentus, bet tai tik padėjo pagreitinti skaitymo tempą, kad kuo greičiau sužinoti, kas gi įvyko po to. Pats tyrimas tikrai perteiktas smulkmeniškai, kaip ir pirmoje dalyje, tik šį kartą jau beveik nenervino smulkios detalės, kadangi jau žinau, kad pabaigoje jos visos tampa svarbiomis.
Žaviuosi autoriaus sugebėjimu pritraukti dėmesį nusikaltimo tyrimu bei dinamišku pagrindinės veikėjos charakteriu, kuris atsiskleidžia per jos poelgius, pokalbius bei praeities istorijas, taip pat vystosi sulig besiplėtojančia istorija. Mikaelio personažas labiau stereotipinis, bet taipogi labai puikiai tinka šiame kūrinyje. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad pavyks kuo greičiau rasti trečiąją dalį, nes tikrai patiko :) 10/10
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 364, leidykla - "Alma littera", išleista 2002 m., originalus pavadinimas - The Lord of the Rings: The Two Towers.
Anotacija: Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos „Žiedų Valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius iširusios „Žiedo Brolijos“ nuotykius. Frodas su Semu patraukia į Mordorą sunaikinti Žiedo, tuo tarpu blogio valdovai Sarumanas ir Sauronas vienijasi. Dvi tvirtovės – tai dviejų galingų blogio valdovų sąjunga. Sarumanas turi nugalėti žmonių – rohirimų – karalystę, o Sauronas – išnaikinti gondoriečius. Drąsusis karys Aragornas stengiasi suvienyti rohirimus ir gondoriečius, kad šie pasipriešintų blogio valdovų planams.
Mano nuomonė: Ak, mylimas Tolkien'as. Turbūt niekad nepaliausiu gyrusi šio autoriaus ir jo kūrinių. Tiesiog atgaiva sielai beskaitant.
Vėl tęsiasi jau iširusios Žiedo brolijos nuotykiai. Labai patiko pradžia, kur be galo gražiai ir didvyriškai apgiedota vieno veikėjo žūtis. Net užsirašiau žodžius. Toliau visas pasakojimas padalintas į tris dalis, kurios apima skirtingose vietose atsidūrusių personažų grupių patirtus išgyvenimus ir nutikimus. Čia man labiausiai patiko Aragorno, Legolaso ir Gimlio dalis, ši trijulė tiek filme, tiek knygoje mane labai žavi :)
Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir šioje žavėjausi kaip detaliai ir skirtingai nuo jau pažįstamų būtybių autorius atskleidžia naujus sutvėrimus - entus. Tai tarsi medžio siela, išmintis ir lėtas, bet labai gyvybingas ir gamtą jaučiantis sutvėrimas. Vėlgi buvome supažindinti su visa entų priešistore, kaip jie vystėsi, kodėl dabar yra tokie, kokie yra. Labai patiko visas pasakojimas.
Įpusėjant žiedo nešimui link galutinio tikslo, jaučiasi didėjanti įtampa kūrinyje, vėliau aprašomas didis mūšis, kuris papasakotas tikrai vaizdingai ir galingai. Bet didžioji įtampa visgi lydi Frodo ir Semo kelionės dalį, nors dar šioje dalyje nevyksta daug itin pavojingų epizodų, bet puikiai perteikta grėsmės nuojauta.
Nenoriu per daug plėstis, tiesiog dar kartą pasikartosiu, kad labai myliu Tolien'ą kaip rašytoją ir žaviuosi jo kūriniais. Tad ir šią dalį vertinu 10/10 ir rekomenduoju Jums :)
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 544, leidykla - "Šarkos knygos", išleista 2011 m., originalus pavadinimas - The Book Thief.
Anotacija: MENKUTIS FAKTAS - JŪS MIRSITE
1939-ųjų nacistinė Vokietija. Šalis laukia sulaikiusi kvapą. Mirtis dar niekada neturėjo tiek darbo.
Devynerių metų mergaitė Lizelė gyvena Himelio gatvėje su ją priglaudusia šeima. Jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Lizelė vagia knygas. Tai pasakojimas apie ją ir kitus jos gatvės gyventojus, iš dangaus ėmus kristi bomboms.
ŠIEK TIEK SVARBIOS INFORMACIJOS - ŠIĄ ISTORIJĄ PASAKOJA MIRTIS
Tai trumpas pasakojimas apie mergaitę, akordeonininką, keletą fanatiškų vokiečių, žydų kilmės kovotoją ir nemažai vagysčių.
DAR VIENAS DALYKAS, KURĮ TURĖTUMĖTE ŽINOTI - MIRTIS APLANKYS KNYGŲ VAGILĘ TRIS KARTUS
Mano nuomonė: Pamenu, kai tik ši knyga buvo išleista, didžioji dauguma tinklaraštininkų suskubo ją perskaityti. Na, o mane ji pasiekė tik dabar, jau praėjus jos populiarumo bangai, tiesiog apsilankius bibliotekoje užkliuvo akis.
Keistas fenomenas - tekstas labai lengvas, malonus, bet skaičiau ilgokai. Tema - labai daug kartų "nusėdusi" knygų puslapiuose, apie antrąjį pasaulinį karą, jo pasekmes, vyravusią atmosferą paprastų gyventojų aplinkoje. Šį kartą karo beprasmybė pateikiama iš vaiko perspektyvos, kas tikrai sugebėjo man suvirpinti širdį. Patiko, kaip jautriai ir suasmenintai buvo atskleista holokausto tema, visus epizodus pavyko įsivaizduoti itin tikroviškai.
Labai patiko pasirinktas pasakotojo stilius - knygą pasakoja mirtis. Kirba klausimas, kaip mes literatūroje galėtume įsivaizduoti mirtį? Tą tipinę, be veido, su dalgiu ir gobtuvu ant galvos? O gal kažką neapčiuopiamo, nematomo? Šiame kūrinyje ji tokia kaip mes, žmogiška, karo metu turinti itin daug darbo, jaučianti jausmus, besidominti žmonių tarpusavio santykiais ir pateikianti šmaikščius ir trumpus savo pastebėjimus. Nežinau, galbūt toks sprendimas kažkur literatūroje jau buvo panaudotas, bet aš jį sutikau pirmą kartą, tad buvo labai smagu pažvelgti į veikėjus iš kito kampo.
Buvo smagu skaityti apie paprastus gan skurdžiai gyvenančių vaikų džiaugsmus ir susigalvotas pramogas. Vis dėlto, tikras grožis tikrai slypi paprastume, kūrinys priminė man šią mintį. O kaipgi galima pamiršti knygas ir skaitymo džiaugsmą? Man labai vietoje buvo panaudotas knygų skaitymas kaip užsimiršimas nuo baisios realybės, pati žinau, kad kartais tai tikrai padeda. Taigi, vertinčiau šį kūrinį 10/10. Tikrai patiko ir galiu rekomenduoti tiems, kas ieško grožio ir gėrio paprastume.
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 992, leidykla - "Alma littera", išleista 2014 m., originalus pavadinimas - A Storm of swords.
Anotacija: Trečiojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas nesiliauja skaitytojus stebinęs savo sukurtų personažų nuotykiais ir likimais. Ir toliau meistriškai pinama intriga, išaiškėja daugybė paslapčių, bet dar daugiau jų atsiranda.
Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.
Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.
Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?
Mano nuomonė: Štai ir trečioji dalis mane pasiekė. Džiaugsmas mano sielai :) turbūt jau nieko nebenustebinsiu sakydama, kad tapau labai prisirišus prie šio ciklo (tiek serialo, tiek knygų) ir esu be galo laiminga galėdama pasinerti į Martin'o sukurtą neįtikėtinai tikrovišką pasaulį.
Bet pradžiai vėl pabumbėsiu dėl leidimo/redagavimo/vertimo klaidų. Pati pirma klaida, mano galva, buvo pačiam pirmajam puslapyje. Iš pastabos dėl įvykių eigos (paskutinis sakinys): "Pasakojimą pradedu įvykiais, nutikusiais Pirmųjų Žmonių Kumštyje, prie Riverano, Harenholo ir Trišakyje, o Juodųjų Vandenų mūšis vykęs Karaliaus Uoste ir buvo tų įvykių padarinys". Čia jau su logika prasilenkia vertimas, nes tiek iš serialo, tiek iš knygos aišku, kad buvo kaip tik atvirkščiai. Juodųjų Vandenų mūšio padarinys ir buvo šioje dalyje vykstantys įvykiai. Radau šį sakinį originalo kalba: "I open with a look at some of the things that were happening on the Fist of the First Men, at Riverrun, Harrenhal, and on the Trident while the Battle of the Blackwater was being fought at King’s Landing, and during its aftermath". O gal mano anglų kalbos žinios prastokos?
Taipogi buvo ir vietovių pavadinimų pasikeitimų lyginant su praėjusiomis knygomis, bet pastebiu, kad ši problema vyrauja ne tik Martin'o knygų vertimuose. Kyla noras džiaugtis, kad nors vienoje dalyje išlaikomi vienodi pavadinimai, nors buvau radus, kad pavadinimas, minimas skyriuje, nesutampa su tuo, kuris yra žemėlapyje (taip, kartais pavartau Vesteroso žemėlapį, kad geriau įsivaizduočiau, kur vyksta veiksmas). Deja, neatsimenu konkrečių pavyzdžių. Pyktis kyla, nes knyga yra tikrai brangi, kūrinys man be galo patinka, tad norisi, kad vertimas būtų kokybiškas, o ne besikeičiantis kiekvienoje dalyje.
Dar vienas pastebėjimas - kas rašo tokias prispoilintas anotacijas? Bepigu jas skaityti tiems, kas žiūri serialą, jie ir taip daugmaž žino, kas nutiks, bet žmogus, nežinodamas siužeto, paimdamas į rankas knygą, ant nugarėlės perskaito daugiau negu pusėje jos vykusių lemtingų momentų, kurie turėtų sukrėsti skaitytoją. Anotacija turėtų suintriguoti, o ne sugadinti visą įdomumą.. The Internet is dark and full of spoilers. Žmonės, neskaitykite net ir Sosto žaidimo anotacijų, nes šiais laikais net ir jos gali sugadinti įdomumą (kaip būtų nutikę man, jei nebūčiau žiūrėjus serialo).
Pabumbėjimai baigėsi :) Siužeto nepasakosiu, jau ir taip per daug jo atskleista visur aplink :) tiesiog pasikartosiu, kad mėgstu šį ciklą dėl tikroviško pasaulio, stiprių ir charizmatiškų personažų, magijos tvelksmo. Žaviuosi, kaip veikėjai vis atsiskleidžia kitokiomis spalvomis ir nepaliauja stebinti. Rekomenduoju fantastikos žanro mėgėjams ir labai noriu viltis, kad ketvirtoji knyga bus kruopščiau suredaguota... Vertinu kūrinį 10/10.
Ekranizacija: 3 ir 4 serialo "Game of thrones" sezonai. 3-iojo treileris:
Kai daugelis jau perskaitė trečiąją "Ledo ir Ugnies giesmės" dalį "Kardų kova", aš neseniai užbaigiau antrąją. Užsisėdėjo ši knyga nuo Kalėdų pas mane, kol sulaukė savo eilės. Ką padarysi, lėtai skaitau pastaruoju metu.
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 760, leidykla - "Alma littera", išleista 2013 m., originalus pavadinimas - A Clash of Kings.
Anotacija: Antrojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas pasakoja, kaip prasideda sunki ir kruvina kova dėl Geležinio sosto, į kurį sėda trylikametis Roberto sūnus Džofris. Bet ar jis tikrai teisėtas įpėdinis? Tuo netiki Roberto Barateono broliai Stanis ir Renlis. Pirmasis, išsižadėjęs dievų Septyneto, įtikinėjęs į Šviesos Valdovą ir naudodamasis raudonosios jo žynės Melisandros kerais, pradeda karą dėl sosto nužudydamas brolį Renlį, kurį remia Haigardeno lordai. Karaliaus Uostą ir Raudonąją pilį su sostu, pasitelkęs alchemikų gildijos piromantus, gina Kipšas Tirionas ir jo tėvas lordas Taivinas Lanisteris.
Tuo tarpu Vinterfelo įpėdinis Robas Starkas savo lordų paskelbiamas Šiaurės karalium. Jo tikslas – ne tik išlaikyti savo valdžioje šiaurę ir Riveraną, bet ir atkeršyti už tėvą, atgauti jo palaikus ir kalaviją ir susigrąžinti karalienės Sersėjos nelaisvėje laikomas seseris. Be to, jo valdoms grasina Geležies salų lordas Beilonas Greidžojus.
O ir paskutinė Targarienų palikuonė Daneiris, Drakonų Motina, už jūrų nerimsta – augina stebuklingų drakonų trijulę ir telkia kariuomenę atsikovoti savo protėvių sostui.
Mano nuomonė: Kadangi tai knygų serija, tikriausiai neišvengsiu kartojimosi, ką jau esu minėjus apie pirmąją dalį "Sostų karai". Galiu tik toliau stebėtis ir žavėtis kokį tikrovišką pasaulį sukūrė Martin'as. Veiksmas iš skirtingų veikėjų perspektyvų tarsi padeda vengti šališkumo, atskleidžia tiek geras, tiek blogąsias personažų puses. Parodomi skirtingi požiūriai ir motyvai dėl vykstančių įvykių.
Skaitant antrąją dalį dar labiau prisirišau prie jau pamėgtų personažų - Tiriono, Arijos, Jono, Daneiris. Taip pat atradau ir naujų įdomių veikėjų ir su jais susijusių siužeto vingių, ypač patiko Džakenas, manau, kad jis dar pasirodys kitose dalyse. Kadangi žiūriu ir serialą, tai pavyko pastebėti neatitikimų, bet nesupykau ant serialo kūrėjų (dažniausiai labai nemėgstu, kai keičia knygose atvaizduotas detales), anaiptol, didžiąją dalį pakeitimų logiškai supratau, kitus sau mintyse pateisinau įvairiomis priežastimis - nuo riboto biudžeto iki noro įtikti žiūrovui. Na, o skaitant buvo labai netikėta ir kartu tikrai įdomu sužinoti daug daugiau ir kaip iš tiesų tai buvo.
Patiko fikcinio pasaulio politinis panašumas į mūsų. Visa ta karalių kova ir valdžios nepasidalijimas yra taip artima net ir dabar vykstantiems procesams, strategijoms, sudaromoms sąjungoms, išdavystėms, naujoms sąjungoms. Puikiai iliustruoti pavyzdžiai, kurie remiasi kas turi informaciją, valdo pasaulį principu. Karo strategijų išsamus aprašymas tam tikrais atvejais man netgi padėjo suvokti, kaip kariuomenę valdantys personažai mąsto.
Vieninteliai trikdžiai man buvo tai, kad veikėjai labai jauni, tad kai kurie jų priimami sprendimai man atrodė nesuvokiami, kaip tokio amžiaus žmogeliukui, ir iš fizinės pusės - knyga tikrai sunki. Kaip pagalvoji, juokinga, bet aš dažnai skaitau knygą paėmus į vieną ranką, tad būdavo tokių momentų, kad atjungia ranką :D na, bet čia jau mano kaltė, kad esu slabakė, aišku, "Paperback" varianto kartais irgi norėtųsi.
Taigi, nenorėdama per daug kartotis, tiesiog vertinu šią knygą 10/10. Labai patiko ir tikrai skaitysiu kitas dalis, didžiulė pagarba autoriui. Rekomenduoju kitiems skaitytojams :)
P.S. Praeitą kartą labai į šuns dienas išdėjau knygos vertimą. Pakeitus vertėją, vaizdas geresnis, nors pradžioje prie kai kurių vertimo pasirinkimų buvo sunku priprasti ir tikrai bumbėjau, po to, matyt, pripratau. Nors už Kipšą tai tikrai pykstu. Jau geriau velniūkštis koks būtų :-/
Ekranizacija: Antrasis Game of thrones sezonas, rodytas 2012 m. Treileris:
Fone skamba: Kas gi daugiau, jei ne nuostabusis ir itin įsimintinas serialo garso takelis :)
Šią knygą (ir „Konservų gatvę“) pasidovanojau sau iš praėjusių metų knygų iššūkio gauto dovanų čekio. Ir tikrai nesigailiu.
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 376, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The night circus, išleista 2012 m.
Anotacija: Šis cirkas atvyksta netikėtai, nepranešęs. Be išankstinių skelbimų.
Tiesiog vakar jo nebuvo, o šiandien jau yra. Ir atsidaro jis tik naktį.
Palapinėse su baltais ir juodais dryžiais žiūrovų laukia stebuklai, nuo
kurių gniaužia kvapą: ledinis sodas, labirintas iš debesų, ugnimi
kvėpuojantys popieriniai drakonai, gimnastai, telpantys į nedideles
stiklines dėžes...
Šių stebuklų autoriai – du jauni iliuzionistai, Selija ir Markas, ir
šis cirkas jiems – tik arena, kurioje grumiasi jųdviejų vaizduotė ir
galia. Nuo vaikystės tik tokiam gyvenimui, tik tokiai dvikovai juos
ruošė paslaptingi mokytojai, žaidžiantys neperprantamą, jiems vieniems
žinomą žaidimą. Ir Selija su Marku net nenumano, kokią šio žaidimo
pabaigą jų mokytojai yra jiems sugalvoję...
Selijos ir Marko dvikova nuožmi. Ir visgi nutinka tai, ko niekas
nelaukė – jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Neapdairiai, beprotiškai,
stebuklingai – nuo jų meilės įsižiebia žiburiai, o kambarys įkaista, kai
jų rankos susiliečia.
Bet ar jaunuolių meilės pakaks, kad būtų nutrauktas žiaurus žaidimas,
nuo kurio priklauso ne tik jų pačių, bet ir visų cirke esančių – ir
talentingų akrobatų, ir net cirko savininkų – likimai?
Mano nuomonė: Vau - vienintelė mintis užvertus knygą. Šis kūrinys buvo kažkas TOKIO, magiško, stebuklingo, intriguojančio, paslaptingo...
Patiko įtraukiantis ir neįprastas siužetas - du žmonės yra priversti žaisti meistriškumo žaidimą, kurio arena - neįprastas cirkas. Cirkas, kuris kaskart keičia savo buvimo vietą, kurio artistai yra ypatingi ir vienas su kitu susiję. Vietų kaita ir pagrindinių herojų kiekvieną kartą patiriamas išsiskirimas suteikė siužetui dinamiškumo. O kur dar toji saldi, komplikuota, paslaptinga meilė. Gražu, jausminga, o kartu ir taip įdomu, kaip gi viskas baigsis, ypač, kai sužinomos žaidimo taisyklės.. Tiesiog nesinorėdavo paleisti knygos iš rankų.
Knygos skyriai suskirstyti vieta, kurioje yra cirkas, ir data. Laikas šiek tiek kinta, keletu dienų į priekį arba atgal. Dar skyriai padalinti į tam tikras dalis, kurios turi apibūdinančias trumpas įžangėles, į kurias įtraukiamas ir pats skaitytojas. Tam tikrose vietose susidaro įspūdis, kad pats eini pro cirko palapines ir užuodi saldų karamelės aromatą.
Personažai taipogi sužavėjo, charakteriai, kaip ir visas siužetas, dvelkia paslaptimi ir tik keliaujant istorija pirmyn po truputį atsiskleidžia, pradedama suprasti jų motyvus. Tam tikri mistiniai dalykai verčia spėlioti, prisiminti anksčiau skaitytas magiškas istorijas. Rutuliojantis siužetui, pamažu atsiskleidžia kiekvieno paskirtis ir tikslas cirke. Patiko, kad visi labai glaudžiai susiję.
Pabaiga tikrai buvo nenuspėjama ir, bent jau man, netikėta. Patiko autorės sprendimas viską pasukti tokia linkme. Teko skaityti, kad norima kurti ekranizaciją, manau turėtų būti labai gražus filmas. O aš drąsiai vertinu šią knygą 10/10 ir rekomenduoju visiems, mėgstantiems magiją ir paslaptis. Aš dabar jaučiu tik pačias geriausias emocijas :)
Fone skamba: Šį kartą muzika irgi susijusi su kitokiu cirku. Daina iš Cirque du Soleil pasirodymo „Alegria“. Taip, ši daina ištisai skamba per reklamas, bet man jos nuotaika sutapo su maniške, perskaičius knygą :)
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 479, leidykla - „Obuolys“, originalus pavadinimas - Der Hundertjährige, der aus dem Fenster stieg und verschwand,išleista 2012 m.
Anotacija:Ilgas ir įvykių kupinas gyvenimas atvedė Alaną į senelių prieglaudą, kuri turėjo tapti paskutine jo gyvenimo stotele. Bėda ta, kad sveikata nežada jo apleisti net ir tądien, kai jam sukanka 100 metų. Visi renkasi didžiajai šventei: meras, miestelio žiniasklaida, senelių prieglaudos darbuotojai. Tačiau Alanas neketina dalyvauti. Jis nusprendžia... išlipti pro langą!
Taip prasideda Alano Karlsono mėnesio trukmės kelionė po Švediją. Pakankamai komplikuota, nes jo ieško ne tik vietinė policija, bet ir nusikaltėliai, kurių lagaminas atsidūrė pas garbaus amžiaus senolį.
Ši knyga – šis tas daugiau, nei subtilaus humoro kupina šimtamečio paskutinio nuotykio istorija. Kartu tai kelionė per visą XX amžių. Pasirodo, kad šis žmogus ne tik buvo visų pagrindinių jo įvykių liudininkas, bet kai kuriuos jų netgi asmeniškai nulėmė! Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumanu, Franku ir De Goliu.
Mano nuomonė: Pasidovanojau šią knygą, kai turėjau atliekamų pinigų nuo Kalėdų karštinės. Ir nesigailiu. Jau ne vienam tinklaraštyje skaičiau, kaip žmonėms patiko šis kūrinys. Patiko ir man :) Knygoje yra dvi siužetinės linijos. Viena - pagrindinio veikėjo dabartis, istorija, kokius nuotykius jis patiria išlipęs pro senelių namų langą, kokių bendražygių sutinka ir pan. Antroji - Alano praeitis, nuo gimimo iki sprogmenų specialisto karjeros, jo nulemti pasauliniai įvykiai. Labiausiai patikęs dalykas šiame kūrinyje man buvo pagrindinio veikėjo talentas atsitiktinai patekti į įvairias kuriozines situacijas ir netyčiom viską pakreipti taip, kad jam nieko bloga nenutiktų. Skaičiau ir galvodavau, kad galėtų išeiti nebloga situacijų komedija, jei ekranizuotų šimtametį. Buvo epizodų, kur tiesiog garsiai pratrūkdavau kikenti, ko man beveik niekada nebūna. Taipogi patiko Alano požiūris į gyvenimą - kad ir kokie dalykai vyktų pasaulyje nereikia leisti jiems įtakoti tavo vertybių, drąsiai priimti gyvenimo teikiamus iššūkius ir išbandymus. Beveik receptas, kaip išgyventi šimtą metų :) Stilius lengvas, įtraukiantis, įdomūs personažai, ypač garsių asmenybių sukurti portretai, leidžiantys su šypsena pažvelgti į įtakingiausius XX a. žmones. Nežinau, ką dar ir bepridurti, knyga nuotaikinga ir įtraukianti. Vertinu 10/10 ir rekomenduoju :)
Tai tik antrasis lietuviškas kūrinys šiais metais, bet drąsiai galiu teigti, kad pranoksta daugelį anksčiau mano skaitytų.
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 416, leidykla - „Magilė“, išleista 2011 m.
Anotacija: Romanas “Karalienė Barbora” - apie žmones, kuriuos aplankė Meilės
demonas. Apie paskutinį Jogailaičių dinastijos karalių Žygimantą Augustą
ir gražiausią XVI amžiaus Europos moterį lietuvę Barborą Radvilaitę.
Tokia XVII amžiuje buvus prancūzė Marisenka Sobieska, tokia XVIII buvus
graikė Zofija Vitova-Potocka. Romanas apie karalienę Barborą, kuri
mylėjo ir buvo beprotiškai mylima.
Mano nuomonė: Patinka man istorinės grožinės knygos nuo pat ankstyvos paauglystės. Žinau, kad beveik visada būna neatitikimų tarp realybės ir autoriaus vaizduotės, bet juk tai ir yra fikcijos esmė, žavu, kaip rašytojai perteikia tam tikras asmenybes, įvykius. O čia dar ir lietuviškos asmenybės pasitaikė, todėl ir susidomėjau.
Visų pirma, likau pakerėta kūrinio kalba. Tokia spalvinga, poetiška, neįprasta, jausminga. Tiesiog skaitai ir kaifuoji, kaip gražu ir kaip vaizdinga. Nesitikėjau to iš Malūko (nors nesu skaičius daugiau jo kūrinių, bet girdėjau nemažai atsiliepimų). Šis stiliaus jausmingumas įtraukė ir skatino mane skaityti toliau, nes buvo įdomu, kaip toliau vystysis kalba ir kokių dar negirdėtų arba senai užmirštų posakių sulauksiu :)
Patiko įvairiapusiški, detaliai atskleisti veikėjų charakteriai. Ne idealizuoti, gyvenimiški poelgiai, aistros, troškimai išsikovoti kuo šiltesnę vietelę sau ir pašalinti iš kelio konkurentus. Kai pagrindinis veiksmas vyksta karaliaus pašonėje, įvairios aistros dėl pareigų ir karaliaus meilės yra normalus dalykas. Tik iš pradžių buvau labai nustebinta, kaip neigiamai lenkai ir lietuviai žiūrėjo į karaliaus meilužės statusą (čia man koją pakišo anksčiau skaityta prancūzų, anglų literatūra, kur tokie pasismaginimai būdavo beveik normalūs ir kovos dėl to, kuri kilmingoji pateks į karaliaus lovą, būdavo laikomos įprastomis), tik jau įpusėjus šastelėjo mintis apie Bažnyčios įtaką tuometiniams žmonėms (kaip aš dažnai negalvoju...). Tada jau supratau, kodėl aprašomas toks neigiamas bajorijos požiūris į karaliaus susižavėjimą, kuris, kai susimąstau, turėjo būti be galo sunkus psichologinis spaudimas.
Daug dėmesio skiriama medžioklei, ypač Lietuvos miškuose. Anuomet medžiojimas būdavo viena didžiausių didikų pramogų, sutraukdavusia minią azartiškų medžiotojų ar naudos ieškančių pataikūnų. Spalvingai aprašomos vietovės, miško žvėrys, aptariami tuometės medžioklės ypatumai. Kartais atrodydavo, jog medžioklės epizodai padeda sulėtinti kūrinio tempą bei užpildyti vietas tarp dviejų kontrastingų įvykių.
Ak, taip, pamiršau apie meilės istoriją. Ji čia pati stipriausia kūrinio grandis (mano nuomone). Gražus ir toks įprastas dabar ir retai anuomet sutinkamas santykių vystymasis, jausmų kibirkštėlių virtimas nenugalima aistra ir galų gale - tikra meile. Žygimanto Augusto kova dėl vedybų įteisinimo padėjo atskleisti tvirtą ir kartu jautrų bei rūpestingą karaliaus charakterį. Barboros kaip būsimos karalienės šelmiškumas buvo kažkas netikėto tuometinėje lietuvių ir lenkų bajorijoje, kažkas, kas tarsi įpūtė gyvybės pagrindiniams veikėjams.
Užvertus paskutinius puslapius nepraradau susižavėjimo kūriniu. Vertinu 10/10 ir rekomenduoju visiems :) Tikrai vertingas lietuvių grožinės literatūros kūrinys.
Noriu parodyti, kuo ypatinga kūrinio kalba, tad pateiksiu keletą citatų:
Nustebę dėl įvykių plūksmės Radvilos varnais sulekia į Radvilų rūmus. O! Kad tik ko nepražiopsojus! O! Be jokių užuolankų - be jokių! - Mikalojus Radvila Juodasis tardo, kas nutikę medžioklėj.
Bet nereikia užbėgioti priekin, kad spėtume sutaškuoti skubotus taškus. Tų metų sausį, šviečia 1547-ieji, karalienės Bonos žygūnai dėl vedybų, kitaip nei tikėtasi, hop hop pirmyn į Vilnių, hop hop atgal į Krokuvą nespėja.
Prieš pradėdama rašyti apie knygą, noriu padėkoti 100knygu.lt projektui už mane pradžiuginusią dovaną - Pegaso dovanų kortelę. Ji buvo panaudota kaip tik šiai knygai įsigyti. Apie „Sostų žaidimą“ svajojau nuo pat lietuviško vertimo pasirodymo, bet mane, studentę, kaina vis atbaidydavo... Jau galvojau, teks laukti, kol atsiras bibloiotekoje ir tada vis tykoti ir tykoti, kol gausiu :) Bet kai gavau Jūsų dovaną iškart žinojau, kokią knygą pirksiu :) O dabar prie reikalo :)
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 640, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A game of thrones, Book one of Song of Ice and Fire, išleista 2012 m.
Anotacija: „Žiema artėja…“ – rūstūs, negandas pranašaujantys žodžiai,
įrašyti Edardo Starko, Vinterfelo lordo ir Šiaurės sergėtojo šeimos
herbe. Septynios karalystės, prieš tris šimtus metų krauju ir ugnimi
suvienytos drakonų karaliaus Eigono Užkariautojo, išgyvena apgaulingos
ramybės laikus. Drakonai mirė, o kartu su jais sunyko ir galinga
ilgamečių karalių Targeirinų giminė. Dabar Geležinį sostą – Septynių
karalysčių valdžios simbolį –užgrobęs karalius Robertas Barateonas. Ir
jis atvyksta į Vinterfelą prašyti Edardo Starko, vaikystės draugo ir
maišto kovų bendražygio, tapti karaliaus patarėju.
Taip prasideda pirmoji „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis „Sostų
žaidimas“. Rašytojas George‘as R. R. Martinas sukūrė nepaprastą fantasy
knygų seriją: jo vaizduotėje gimė iki mažiausių smulkmenų apgalvotas
pasaulis. Su sava istorija, mitologija, religija, netgi gamtos dėsniais.
Iš pirmo žvilgsnio Septynių karalysčių gyvenimas skaitytojams primins
viduramžių feodalinę santvarką: pilyse šeimininkauja lordai, riteriai
kaunasi turnyruose, kilmingos damos ištekinamos dar nesulaukusios
pilnametystės. Magijos nuojauta sklando ore, tačiau įsitraukus į
septynių didžiųjų šeimų intrigų verpetą galima ir pamiršti, kad kažkada
šiame pasaulyje skraidė drakonai, kad Šiaurėje stūksanti ledo Siena
gina Septynias karalystes nuo paslaptingųjų Kitų, o lordo Edardo Starko
vaikai augina paskutiniuosius didvilkius. Garbė, šeima, meilė, kova dėl
valdžios ir kerštas – svarbiausi Septynių karalysčių kilmingųjų gyvenimo
varikliai.
Mano nuomonė: Pradėsiu nuo to, kas man nepatiko. O nepatiko lietuviškas vertimas... Na nežinau, aš manau, kad vertėjas turi apsispręsti, ar versti vietovardžius, ar versti vardus, ar palikti taip, kaip skamba. O kai pusė verstinių, pusė originalių(tiek vardų, tiek vietovardžių), tai man nepatiko, atmestinai kažkaip... Pvz. Kings Landing - išversta Karaliaus Uostas, o Winterfell jau paliktas Vinterfelu, toliau - jeigu jau išvertė tokias vietoves kaip Trišakis, Geležinės salos, Meškų sala ir pan., tai paliko Oldtauną, Stormsendą, Dragonstouną... Apsispręskit, vertėjai, dėl Dievo meilės, nes tikrai erzina.... Su vardais tas pats... Daneiris, Sersi, Greidžojus palikti taip, kaip skamba, bet atsiranda Jonas Snou (Jon Snow) - tai Džonas pavirto Jonu, o jau Snou liko taip, kaip skamba, bet snow kuo puikiausiai verčiasi į sniegą... Tai kaip čia išėjo? Ką norėjau, tą verčiau, o ką tingėjau galvot, palikau?
Keli pažįstami anglistai pakraupę buvo, kai pavartė mano knygą, sakė, kad šio vertimo tikrai neskaitys, o ieškos originalo (bepigu jiems, kai gerai kalbą moka, aš išsigandau, kad neįkirsiu senovinių žodžių, o ir apimtis nemaža).
Gerai, pabumbėjau ir užteks :) Dabar apie patį kūrinį. O jis mane tiesiog sužavėjo! Daug siužetinių linijų, nėra vieno pagrindinio veikėjo, yra giminės ir jų atstovai, kurie įtraukti į Sostų žaidimą. Knygoje skyriai pavadinti veikėjų vardais, ir kiekvienas skyrelis pasakoja istoriją iš to paminėto veikėjo perspektyvos. Žinoma, galima atrinkti šios knygos grupelę pagrinidnių, bet tai būtų maždaug 10, o gal ir daugiau.
Man be galo patiko, kad nei vienas personažas nėra idealizuotas, kiekvienas turi ir gerų, ir blogų savybių (na gerai, kai kurie pavaizduoti kol kas tik iš blogosios pusės, bet čia juk tik pirmoji dalis, bus dar kur atsiskleisti). Apskritai, tai Sostų žaidime bent jau kol kas daugiau blogiukų, bet manau, kad šioje sagoje viskas gali gan greit apsiversti aukštyn kojomis, vien pirmąją dalį skaitydama atradau ne vieną asmenybės pokytį (į gerą ar blogą pusę). Patinka, kad po truputį galima gilintis į daugelio veikėjų charakterius ir veiksmus, skatinančius juos vienaip ar kitaip elgtis.
Taipogi man labai patiko, kad veiksmas vyksta labai skirtingose vietose. Atrodo, valstybė (7 karalystės) ta pati, o keliaujant iš šiaurės į pietus vietovės keičiasi tiek klimato kaita, tiek pačių žmonių savybėmis. O ir nėra taip, jog šiek tiek susipažinus pvz. su Vinterfelu, toliau veiksmas pilnai persikeltų į kitą vietovę. Ne, autorius išlaiko skaitytoją visur po truputį. Vieną akimirką tu klausai, ką porina karalius savo Geležiniame soste, kitą tu jau esi anapus jūros, dykumose su dotrakių gentimi, o po to tik šast ir atsiduri Nakties sargybos treniruočių aikštėje.
Dar labai patiko, kad iš pradžių, kūrinys prasideda lyg nuotykinė istorinė knyga su dramos prieskoniais, kai magija minima tik legendose, bet šios knygos gale ji ima ir atsiranda, ir kuo toliau, tuo daugiau visokių stebuklų ir mistinių padarų pradeda rodytis. Žavu :)
Taigi, negaliu įvardinti jokio šio kūrinio minuso. Be galo džiaugiuosi, kad ją perskaičiau, tokio epinio romano mano širdis jau ilgą laiką troško :) Gaila, kad dabar teks laukti (ir turbūt netrumpai), kol bus išverstos kitos dalys (o dar juk ir pats autorius visos serijos neužbaigęs). Bet laukti verta :) ir aš lauksiu su didžiuliu nekantrumu :) Rekomenduoju ir vertinu 10/10.
Ekranizacija: 2011 m. HBO televizija apsiėmė kurti serialą pagal šią seriją. Kiekvienas sezonas yra pagal 1 knygą. Jų jau yra 2. Kūrėjai- David Benioff, D. B. Weiss. Vaidina: Sean Bean (Edardas Starkas), Peter Dinklage (Tyrionas Lanisteris), Emilia Clarke (Daneiris Targeirin) ir daug kitų gerų aktorių. Lietuvoje šį serialą rodė BTV (praeitą savaitę kaip tik pabaigė 2 sezoną rodyt). 1 sezono treileris:
Kažkada internete radau straipsnį anglų kalba. Ką ten straipsnį, o visą sąrašą, kuriame pateikta net 1001 knyga, kurią privalai perskaityti iki savo mirties. O šiandien važiuojant galvoje man vis sukosi, kokias ir kiek knygų esu perskaičiusi iš šio sąrašo, koks tas sąrašas iš tikrųjų. Trumpai tariant, kilo tą sąrašą išanalizuoti.
Visas knygas perskaityti tikriausiai ne tik sudėtinga, bet ir pakankamai keblu. Ypač, apžvelgt tokią gausybę knygų, tačiau sąrašas labai optimalus tuo, kad jis suskirstytas į laikotarpius. Galima pagal juos ir susirasti, kokią knygą nori perskaityti. Apskritai, mano nuomone, visa pasaulinė klasika sąraše. Gal tik kai kurios knygos negirdėtos, arba lietuviški vertimai neatitinka realybės :)
Kafka on the Shore – Haruki Murakami
The Wind-Up Bird Chronicle – Haruki Murakami
The Shining – Stephen King
The Master and Margarita – Mikhail Bulgakov
Breakfast at Tiffany’s – Truman Capote
The Old Man and the Sea – Ernest Hemingway
Nineteen Eighty-Four – George Orwell
Animal Farm – George Orwell
The Little Prince – Antoine de Saint-Exupéry
The Outsider – Albert Camus
Gone With the Wind – Margaret Mitchell
All Quiet on the Western Front – Erich Maria Remarque
The Hound of the Baskervilles – Sir Arthur Conan Doyle
Dracula – Bram Stoker
The Picture of Dorian Gray – Oscar Wilde
The Adventures of Huckleberry Finn – Mark Twain
Treasure Island – Robert Louis Stevenson
Anna Karenina – Leo Tolstoy
Crime and Punishment – Fyodor Dostoevsky
Alice’s Adventures in Wonderland – Lewis Carroll
Wuthering Heights – Emily Brontë
The Three Musketeers – Alexandre Dumas
A Christmas Carol – Charles Dickens
Pride and Prejudice – Jane Austen
Robinson Crusoe – Daniel Defoe
Štai mano sąrašas. Kiek čia jų perskaičius? 25 atrodo :) Nedaug, bet aš tikrai atidžiai viso sąrašo neperžvelgiau ir manau, kad daug ką praleidau. Regėjau daug girdėtų pavadinimų, kurių siužetus jau tikrai žinau. Mačiau ir knygų pavadinimus, kurias jau seniai noriu perskaityti, bet vis muilinuosi nuo tos pareigos.
Jau kuris laikas neteko susidurti su tokiu optimizmo kiekiu!
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The story of San Michele, išleista 2011 m.
Anotacija: Knygoje pasakojama apie gydytojo gyvenime sutiktus įdomius ir žinomus
žmones (knygoje šmėsteli rašytojas Guy de Maupassant‘as, gydytojas Louis
Pasteuras), turtingus ir vargšus, sunkiai sergančius ir hipochondriškas
Paryžiaus damas, kurioms, jų pačių labui, reikia sugalvoti ligą. Taip
pat apie gyvūnus, kurie pirmi pažįsta Mirtį, ir apie paukščius, kurių
čiulbėjimas galiausiai nutildys „Viešpaties rūstybės griausmą“.
Pasakojama su meile, gailesčiu, švelniu humoru, sklandant vos juntamai
magijos dvasiai. Tai gyvenimo išminties knyga, skaitoma iš kartos į
kartą. Juk „gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams,
abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it
sfinksas“.
Mano nuomonė: Šią knygą gimtadienio proga man padovanojo draugai. Ir pataikė labai tiksliai, nes jau ilgą laiką neskaičiau tokios reabilituojančios knygos. Kodėl reabilituojanti? Todėl, kad kūrinyje minimi pakankamai niūrus laikai, sunkios ligos, skurdas, bet atmosfera visiškai priešinga. Autoriaus talentas net ir didžiausioje bėdoje įžvelgti teigiamų dalykų tiesiog stulbina. Kita vertus, yra ir kita, juokingoji knygos dalis, kurioje pasakojamos autoriaus savomis akimis matytos situacijos, kaip kad Paryžiaus poniučių išgalvotos ligos ir noras būti slaugomoms, aprašomi satyriški Munthe's sutiktų žmonių portretai.
Axel Munthe
Knyga tiesiog spinduliuoja šviesa, net toks, iš pirmo žvilgsnio, bauginantis reiškinys kaip mirtis yra pateikiamas iš teigiamos pusės, atskleidžiama, kodėl nereikia jos bijoti. Taipogi daug dėmesio skiriama meilei gyvūnams. Sužavėjo jautrūs autoriaus samprotavimai apie medžioklę, šunų ištikimybę, paukštelių gaudymą.
Autorius, kuris yra ir pagrindinis knygos veikėjas bei pasakotojas remiasi savo asmenine patirtimi ir tiesiog puikiai meniškai apipavidalina XX a. pradžios gydytojo profesijos peripetijas, galime pastebėti, kiek daug medicina patobulėjo iki šių dienų. Ir vis dėlto, vienas dalykas, kaip teigia autorius(ir aš pilnai sutinku!), neturi keistis - gydytojas privalo jausti pašaukimą ir meilę savo darbui. Nors ką aš čia sureikšminu, visi turi jausti meilę savo darbui!
Nenoriu aptarinėti visų kūrinyje aprėpiamų temų - o jų išties nemažai- todėl tiesiog rekomenduoju San Mikelę visiems. Taip, teisingai, visiems! Absoliutus pozityvas, kuris tikrai padės atsigauti ir suvirpins širdį bei jausmus. 10/10.
Citatos: Negaliu susivaldyti, išsirašiau ne vieną citatą iš šio nuostabaus kūrinio ir labai noriu pasidalinti su Jumis, skaitytojai. Gal nesmerksit už ilgą įrašą ;)
Pasaulis, kuriame gyvenome vakar,- ne tas, kuriame gyvename šiandien; jis kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti likimo.
Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė miršta natūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotam savo svajonių didvyriui.
Meilė moteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai - viskas. <...> Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį, jeigu jam pavyks sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėti tik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą - priešingai, negu buvo gamtos numatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus.
kas nori prarasti pinigus - tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams - teatiduoda kitam.
Mirtis: „Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir pavertė šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlinti nuo vieno namo prie kito dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre (Mirties šokį) ant freskų vienuolynų sienosedrauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangum, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis.
Kartą didžiulė beždžionė, paklaikusi iš alkio, sugalvojo grublėtomis rankomis pasidaryti ginklą kitiems gyvuliams žudyti. Ar galėjo šešiacolės machairodo iltys įveikti užaštrintą jos titnagą, aštresnį už kardadančio tigro dantis? Ar galėjo lenkti urvinio lokio nagai įveikti jos medžio šaką, apsmaigstytą dygliais, kuoleliais ir aštriabriauniais kiaukutais? Ar galėjo jų laukinė jėga įveikti jos gudrumą, jos spąstus ir jos žabangas? Taip atsirado žiaurus prototipas, žudantis ir draugus, ir priešus, visų gyvūnų siaubas, šėtonas tarp žvėrių. Atsistojęs ant dviejų kojų, jis iškėlė kruviną pergalės vėliavą virš savo aukų, virš gyvulių pasaulio, ir pasiskelbė viso pasaulio viešpačiu. Natūrali atranka ištiesino jo veido nuolydį, praplėtė kaukolę. Gvergždžiantis pykčio ir baimės riaumojimas virto ryškiais garsais ir žodžiais. Jis išmoko prisijaukinti ugnį. Taip pamažu vystydamasis, jis tapo žmogumi.
Nors knygos pavadinime aiškiai nurodyta, kad tai knyga apie kvepalus, tačiau tie, kurie nesidomi, tikriausiai nerastų skirtumo tarp pačios modeliuotojos ir jos pavarde pavadinto kvapo. Būtent Tilar J. Mazzeo savo knygoje išties meistriškai atskleidžia dizainerės indėlį į šių kvepalų sukūrimą. Tai ne šiaip kvapas, kurį sukūrė koks paprastas žmogelis, tačiau tai kvapas dėl kurio pati Coco gilinosi į parfumerijos pramonę, į kurį sudėjo savo jaunystės seksualumą, vaikystės švaros pojūtį ir meilės jausmą Berniukui. Kvapas pavadintas skaičiumi 5, ne tik dėl to, kad taip buvo pavadintas mėginys, kurį iš daugelio sukurtų išsirinko Chanel, bet dėl to, kad šis skaičius jai buvo magiškas.
Tai tik dalis knygoje pasakojamų dalykų apie parfumerijos pasaulį, karą ir pačios Coco Chanel gyvenimą, nors daugiausiai dėmesio skiriama kvepalų populiarumo paslapčiai išsiaiškinti. Knyga iš tikrųjų nėra grožinė literatūra, tai kažkas mokslinio, gražaus, tarsi madingai parašytas referatas, kuris įtraukia į mados pasaulio virtuvę. Kokios kyla mintys sužinojus, kad visame pasaulyje kas trisdešimt sekundžių nuperkamas vienas kvepalų buteliukas? Ar tai didelės reklamos įtaka, kad vieni kvepalai yra populiariausi, geidžiamiausi visame pasaulyje jau daugiau nei 90 metų? Ne. Knygoje atsakoma šiuos klausimus, pasakojamas ilgas kvapo kelias ir sunkumai patirti Antrojo pasaulinio karo metais bei jau šiuolaikinės parfumerijos pramonės laikais, kuomet įvairios institucijos kovoja prieš daugelio natūralių medžiagų, kurios sunkiai išgaunamos arba turi alergenų, naudojimą, tačiau būtent tos medžiagos verčia eiti visas pasaulio moteris beveik šimtmetį eiti iš proto dėl kvepalų.
Daug pasakoju apie knygos turinį, galbūt, išduodu detales, bet kai sužinai tiek įdomių detalių, visiškai neįdomu, ką pagalvos aplinkiniai, svarbiausia, kad visą laiką skaitant įsivaizduoji tą kvapą, kuris išgyveno kultūrinę evoliuciją XX amžiuje, tada bandai prisiminti, kaip atrodo tas paprastas, subtilumą atspindintis buteliukas apie kurį tiek daug kalbama. Ir iš tikrųjų, pažiūrėjau, kiek kainuoja šis kvapas internete, kaina milžiniška. Bet niekas netrukdo nueiti į parduotuvę ir pauostyti jų.
Marilyn Monro pasakė, kad lovoje jos kūną dengia tik keletas Chanel No. 5 lašų.
Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - David Kirkpatrick parašyta knyga „Facebook efektas“. Visų pirma aptarsiu tai, kas mane patraukė skaityti šią knygą. Sužavėjo viršelis, kuris susideda iš dviejų dalių: 1) veidrodinio facebook vartotojo, kuris neturi nuotraukos, atvaizdo 2) iš labai daug smulkių, tikrų facebook vartotojų pagrindinių ir ne tik nuotraukų. Žinoma, jau viena tai, kad šis tinklapis daugeliui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, taip pat patraukė.
Jei paklaustumėte, ką gavau iš šios knygos, tai tikrai ne tai, ką tikėjausi ir tai supratau, jau perskaičiusi anotaciją, kurios dar nebuvau skaičiusi. Nors ir negavau to, ką maniau gausianti, man knyga visai patiko. Suprasti, kad jaunas žmogus, būdamas mano amžiaus, sukūrė beveik nereikšmingą tinklalapį, kuris tapo pasaulinio masto projektu ir atnešė jam milijardus dolerių, kurių jis niekada nesiekė. Facebook buvo sukurtas Harvardui, tačiau M. Zuckerberg niekada nemanė, kad taip liks, ji visada tikėjo savo tinklalapiu, socialiniu tinklu, jį plėtė, niekada neparsidavė. Žinot, kodėl? Nes jam svarbiausia ne pinigai, ne pelnas, o tai, ką jis daro, nors asmeniškai, kartais autorius tai pavaizduodavo kaip asmeninį kūrėjo norą valdyti visą pasaulį.
Iš knygos gavau daug, svarbiausia, kad sužinojau apie tai, ką turėtų žinoti bet kuris mano kartos žmogus, kaip susikūrė populiarusis facebook, kodėl jis tapo tokiu populiariu ir kokie skandalai su juo susiję. Iš tikrųjų, knygoj pilna minusų, bet tai ne turinio klaidos. Labiausiai mane paveikė, kad tai lyg ir žurnalisto knyga, kurioje remiamasi tikrų žmonių citatomis, tai, kokio velnio, obuolys tikras pavardes paliko tik skliausteliuose ir visur vartojo sulietuvintą variantą, tai tikrai kvailoka. Ir žinoma, kam rašyti „feisbukas“, jei tai yra kompanijos/tinklalapio pavadinimas ir jis visam pasaulyje įregistruotas facebook vardu! Tai ir ant knygos viršelio reikėjo parašyti: „feisbuko efektas“.
Atsimenat, prieš bene du mėnesius pasakojau apie Onorė de Balzako romaną "Tėvas Gorijo" ir sakiau, kad turiu dar vieną idėją įrašui? Taigi, rodos, ir jam išaušo rytas..vasariškas rytas.
Savo bendraamžiui būtinai pasiūlyčiau perskaityti O. de Balzako "Tėvas Gorijo"
„Tėvas Gorijo“ - tai vienas iš garsiausių prancūzų rašytojo Onorė de Balzako, kūrusio XIXa., kūrinių. Romanas priklauso realizmo literatūros srovei ir, nors buvo padaršytas daugiau nei prieš šimtą metų (1834m.), yra vis dar skaitomas, o jame aprašomos temos - aktualios ir šiuolaikinei visuomenei.
Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl „Tėvą Gorijo“ siūlyčiau perskaityti savo bendraamžiui - plačiai aprašomi tėvų ir vaikų santykiai. Dažnai iš septyniolikmečių (aut. pas. taaaaip, tada dar septyniolikos buvau :D) tenka išgirsti nusiskundimų ir priekaištų, skirtų savo tėvams: jie nenuperka to, ko jiems „labai“ reikia, jie neleidžia jiems daryto to, ko tik užsigeidžia. Kartais paaugliai mano, kad taip tėvai parodo, jog jais nesirūpina ar net nemyli, tačiau jie nesupranta, kad yra visai priešingai. Šitaip elgdamiesi tėvai auklėja savo atžalas ir ruošia juos tolimesniam gyvenimui. Man Onorė de Balzako romanas padėjo suprasti, kokių pasekmių gali turėti vaikų lepinimas ir kokią didelę reikšmę turi tėvų auklėjimas. Tėvas Gorijo be galo mylėjo savo dukteris, nuo mažens joms viską pirkdavo ir patenkindavo kiekvieną jų materialią užgaidą, bet kokias dukteris jis užaugino? Abiems vėliau rūpėjo tik pinigai ir padėtis visuomenėje. Kol tėvas turėjo pinigų, galėjo jas paremti, dukterys jį mylėjo ir elgėsi kaip su garbingu žmogumi, tačiau vos tik jie neteko savo turto, iš karto nusisuko nuo tėvo: „Citrina išsunkta visa ir dukterys jo žievę išmetė į gatvę“. Taigi aš manau, kad šis kūrinys galėtų padėti vaikams geriau suprasti savo tėvus ir kad žymiai svarbesni yra ne materialūs, o dvasiniai dalykai, puoselėjamos vertybės.
Antroji priežastis, kodėl be jokių abejonių rekomenduočiau perskaityti „Tėvą Gorijo“, tai jauno žmogaus kelio į aukštuomenę tema, Kūrinys puikiai padeda suprasti, kad norint patekti į aukštuomenę, reikia imtis tokių priemonių, kurios peržengia padorumo ribas. Pavyzdžiui, iš provincijos atvykęs Rastinjakas iš pradžių galvoja į aukštuomenę pakliūti doru darbu, tačiau greitai supranta, kad tai vargiai įmanoma ir imasi kitokių priemonių. Jis kreipiasi į savo pusseserę de Bosean, kuri priklauso aukštuomenei ir duoda kelis patarimus, pavyzdžiui: „Kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos“, „Tačiau jei pajustumėte tikrą jausmą, slėpkite jį kaip brangiausią lobį (...)“. Visuomenė, į kurią nori patekti Rastinjakas - amorali. Labai panaši yra ir dabartinė popkultūra. Jaunimas žavisi blizgančiais žvaigždžių gyvenimais iš bulvarinių leidinių, nors tai yra tik iliuzija. (aut. past. šioje vietoje išvadinio sakinio trūksta).
Gaila, kad dažnas mano amžiaus mokinys vengia skaityti privalomos literatūros kūrinius, nes daugelis iš jų išties gali sudominti jauną žmogų (aut. past. šitas sakinys yra išvis kažkoks neaiškus, bandžiau taisyt, nes antai rašiny ten buvo logikos klaida). „Tėvas Gorijo“, be abejo, yra vertas dėmesio ir naudingas romanas. Jis yra vertingas ne tik dėl nagrinėjamų problemų, kurios būdingos ir XIXa. (aut. past. ???), bet ir patrauklus plačiai aprašoma tų laikų visuomenės santvarka, įdomiais personažas bei lengvai suprantama buitine kalba. 260 puslapių knygą galima įveikti nors ir per vieną dieną, tačiau ji gali būti naudinga ir auklėjant vaikus ar stengiantis nepaklysti gyvenimo kelyje.
Ir viskas, su "Tėvu Gorijo" visus reikalus baigiau, daugiau nė cypt.
