Rekomenduok ir laimėk nugalėtojai!

Prieš truputį daugiau nei savaitę paskelbtas konkursas „Rekomenduok ir laimėk“ pagaliau baigėsi! Žaidimo metu sulaukėme aštuonių dalyvių ir aštuonių skirtingų knygų rekomendacijų, tad ačiū Jums, kad nelikot abejingi ir sudalyvavot.

Kaip aš (Ineta) kartu su brolio pagalba traukiau nugalėtojus, galit pamatyti truputį žemiau. Tiesa, iš pradžių galvojom, kad padovanosim tik vieną knygą, tačiau po to pagalvojom, kad abi norim kažką pradžiuginti, tad reikia išrinkti dvi knygas! Burtai lėmė, kad „Kaprikornija“ iš Ritos namų keliaus pas Akvilę, rekomendavusią Nancy Farmer „Skorpionų rūmai“, o „Anarchy in the UKR“ iš mano namų keliaus pas nugalėtoją, rekomendavusį Karloso Kastanedos „Kelionė į Iksteną“. Su nugalėtojais nurodytais kontaktais susisieksim asmeniškai ir kuo skubiau išsiųsime prizus. :)

spustelėjus pamatysit didesnį variantą

Iki kitų konkursų!

Rita ir Ineta

Rekomenduok ir laimėk!

Atėjo pavasaris kartu su savimi atnešdamas saulę, šilumą, geras nuotaikas, o į mūsų, knygininkių, širdis, dar ir norą pradžiuginti kitus, tad norėtume jus pakviesti dalyvauti konkurse, kuriame vienam iš Jūsų knyga atiteks! 

spustelkit - pasididins

Jeigu norite laimėti, Jums tereikia išsirinkti vieną iš keturių knygų ir komentaruose trumpai papasakoti apie dabar skaitomą knygą (pridurkit dar, ar rekomenduotumėt ją mums! :)

Jūsų pasirinkimų ir komentarų lauksime iki balandžio 4 dienos imtinai, o nugalėtoją burtų keliu rinksime ir skelbsime jau kitą dieną, jam atiteks išsirinktoji knyga. Beje, būtų labai puiku, jei komentaruose nurodytumėt kokį nors kelią, kuriuo būtų galima su Jumis susisiekti (tam atvejui, jei kartais rezultatų patys nepamatytumėt).

Sėkmės!

Rita ir Ineta

Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“

Apie „Skrydį virš gegutės lizdo“ jau rašė Rita. 

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.

Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar „normalumo“ sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.

Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: „Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu“.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.

Ineta

Christopher Priest „Prestižas“

Apie „Prestižą“ prieš trejetą metų rašė ir Rita, jos nuomonę rasit įrašuose apie knygą ir filmą.  

Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O filmą anksčiau visiems rekomenduodavau kaip įtemptą, stebinantį ir subūrusį puikų aktorių kolektyvą (teisingai, esu didelė Hugh Jackman ir Christian Bale gerbėja). Rekomenduoju ir dabar su sąlyga, kad nesate skaitę knygos, o jei ir esate, tai sugebate visiškai atsiriboti nuo jos, nes garsieji Nolanų broliai gana drąsiai pakoregavo siužetą rašydami filmo scenarijų. Mano nuomone, padarė jie tai visai veltui, nes štai pavyzdžiui, siužeto linija, nukelianti skaitytoją į dabartį, suteikia svorio pagrindiniam veiksmui ir neką mažiau įtraukia. Apskritai, jei jus erzina originalo ir ekranizacijų siužetų nesutapimai, kurių čia tiesiog apstu, labai siūlau padaryti tarp jų pertrauką, nes kitu atveju, oi, tik susinervinsit ir mėgautis nebegalėsit.

Pati iliuzionistų tarpusavio kova bandant įrodyti, kuris yra geresnis, ir yra pagrindinė šios istorijos siužeto linija,  man atrodo gana absurdiška, bet visiškai suprantama. Du be galo ambicingi žmonės negali nė trumpam paminti savo savigarbos, nors abu supranta, kad ši kova įkalina juos abu, ji daro įtaką ir neduoda ramybės jų gyvenimams, aplinkiniams žmonėms ir net ateities kartoms. Visgi, rašytojo pasirinkimas vaizduoti įvykius iš skirtingų veikėjų perspektyvų, turiu pripažinti, yra gana genialus. Kai jau rodos buvau išsirinkusi savo favoritą, pažvelgiau į tuos pačius įvykius kito veikėjo akimis, ir viskas vėl apsivertė. Taip supranti, kad anei visiškų protagonistų, anei visiškų antagonistų čia nėra. Štai jums ir moralas, kad pyktis ir pavydas reikalauja labai daug energijos ir negali atnešti nieko gero, o bet kokioje situacijoje vieno kalto niekada nebūna. Niekada negali daryti objektyvių išvadų, neišklausęs kitos pusės, ar ne?

Žavinga čia yra tai, kad kūrinys yra panašus į magijos triukus, kuriuos atlieka iliuzionistai. Jeigu žiūrovai žinotų, kaip atliekami triukai, nebebūtų jokios magijos ir paslapties. Taip ir knygos pabaigoje atskleidžiama paslaptis užveria bet kokį kelią tolesniam mėgavimuisi šia istorija - jei matėt filmą, jūsų nebenustebins knyga ir atvirkščiai, nes šio kūrinio stipriausioji dalis ir yra tas nežinojimas. Tiek skaitant, tiek žiūrint reikia įsijausti ir leisti būti nešamam įvykių.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, jeigu nesat girdėtę apie istorijos pabaigą, o jei ir esat, vis tiek paskaitykit (ar pažiūrėkit). Nėra tai literatūrinis šedevras, bet kaip laisvalaikio skaitinys, tikrai neblogas.

Vėlgi klausimą jums turiu. Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?

Ineta

Balys Sruoga „Dievų miškas“

Nors „Dievų miško“ ištraukas ne vieną pamoką teko nagrinėti mokykloje, pačios knygos taip ir buvau..neskaičiusi. Baisu, ar ne? Baisiau pasidaro sužinojus, kad pačią knygą prieš beveik šešerius metus (tiksliau, 2007 metų gruodį) Kalėdų proga man padovanojo Paulina ir tik dabar, pasiryžusi iki metų pabaigos perskaityti visas namuose užsilikusias neskaitytas knygas, užverčiau paskutinį jos puslapį. Tik štai rašau dabar ir šioje situacijoje juokingai atrodo pačios minėtas žodis „baisu“. Baisu yra ne tai, kad vis nesugebu turimų knygų perskaityti ar per paskaitą pasidaro taip nuobodu, kad rodos, apsiverkti galima, baisu yra tai, kad knygoje autobiografiniai įvykiai aprašomi.

Nesu naivi ir pastaruoju metu iš medžio nekritau, ne skaitydama knygą pirmą kartą išgirdau apie lagerius ir katorgininkų gyvenimo sąlygas, bet man atrodo, kad skaitant tokius atsiminimus negali iš naujo jais nesistebėti ir išvengti to smūgio „bet juk tai iš tiesų vyko!“. Tik štai vis tiek sunkiai man suvokiama, KAIP ir KODĖL tai turėjo vykti. Ta prasme, kaip žmogus gali tapti tokiu antihumanišku, kaip gali spardyti, kankinti, niokoti ir be jokios graužaties žudyti..aš suprantu, kad kaliniai pasidaro abejingi mirčiai ir ilgainiui žmonių lavonai atrodo tik kliūtis kelyje, bet kiti? Įdomu būtų paieškoti kokių kalbų, prisipažinimų ar pasiteisinimų valdžios žmonių, po karo apie tai kalbėjusių, tad jei patys kada tuo domėjotės, pasidalinkit radinais komentaruose! 

Šiaip ar taip, galbūt labiau vertėtų kalbėti ne apie patį turinį ir tuometinius įvykius (juk visi žino istorinius įvykius, Antro pasaulinio šalininkų vargu ar atsiras..), o apie Balio Sruogos rašymo stilių. Dar mokykloje giliai į atmintį įkalė, kad Sruogos rašymo stilius pilnas subtilios ironijos ir sarkazmo, nereikėjo ir daug ištraukų perskaityti, kad tuo įsitikintum, bet kai skaitai pilną romaną, tai dar gražiau atsiskleidžia. Tiesa ta, kad labai seniai skaičiau lietuvių rašytojo grožinę kūrybą, tai „Dievų miškas“ buvo pilnavertė atgaiva sielai, nes kitos kalbos vertinys niekada neprilygs autentiškam tekstui. Ir ko gero, toks rašymo stilius yra vienintelė išeitis norint aprašyti tokius įvykius - bepraskiška būtų bandyti įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Balys Sruoga taip nuosekliai į mažus skyrius prisiminimus dėliodamas, o ypač tada, kai jam dar gyvam buvus, romanas taip ir nepasiekė skaitytojų.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: ŽINOMA, jei reikia mokykloje perskaityti - perskaitykit, o jei jau mokyklą baigėt ir vis tiek išvengėt šios knygos - ištaisykit šią klaidą.

Tik štai klausimas JUMS, ar verta žiūrėti A. Puipos 2005 metų pastatymą, jei nelabai mėgstu (visai nemėgstu) kitą A. Puipos kūrybą? Būtų gaila susigadinti įspūdžius, likusius po knygos.

Ineta

Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“

Perskaityta: 2013m rugpjūčio 19d, nors padėta skaityti tai oooi..

Ukrainiečių rašytoju Serhij Žadan susidomėjau tada, kai jis parašė knygą mano mėgstamiausios grupės pavadinimu („Depeche Mode“), nors apie pačią grupę ten beveik nieko nebuvo, negalėjau neperskaityti, na suprantat juk. Matyt knyga sugebėjo palikti tokį neblogą įspūdį, kad po kelerių metų pamačiusi „Anarchy in the Ukr“, nusipirkau ją per daug nedvejodama.
Kaip pagrindinį autoriaus bruožą galėčiau išskirti ryšį su muzika. Iš pradžių galvojau, kad šitaip jis tik gražiai žaidžia su skaitytojais, nes esu tikra, kad „Depeche Mode“ daugybė žmonių perskaitė tik dėl grupės, o ir „Anarchy in the Ukr“ pavadinimas, tai aliuziuja į Sex Pistols albumą "Anarchy in the UK“, tačiau vėliau supratau, kad tas ryšys su muzika apskritai yra būdingas Rytų Europos kultūrai. Tokias išvadas darau atsižvelgdama į Depeche Mode istoriją (nes ja domėjausi ypatingai daug) - Rytų Europos fanai visada buvo laikomi ypatingai aktyviais, ypač devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Prisiminiau ir tėčio pasakojimus iš jaunystės, kai okupacijos metais gauti kažkokių įrašų iš Vakarų buvo absoliutus WOW. Nors Serhij Žadan ir mano tėtį skiria daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas, jis yra kaip tik tos kartos rašytojas, kuriai muziką turėjo labai didelę įtaką. Ir tai labai jaučiasi knygoje, ir manau, jog tai yra tik teigiamas dalykas, kai knygoje atsispindi kultūriniai bruožai. Nors knyga sudaryta iš trijų dalių, labiausiai patiko būtent toji, kurioje yra daug trumpų esė susietų su kažkokiomis dainomis. Esu tikra, daugeliui kažkokios dainos primena labai konkrečius prisiminimus ir vos tik ją išgirdus, būna toks OP, kai viskas tarsi prieš akis iš naujo prašoka. Daug nostalgijos bei prisiminimų yra ir toje dalyje, kurioje pasakojamas vis koks epizodas iš kiekvienų devintojo dešimtmečio metų. Toks rašymo stilius padeda tik dar geriau suprasti tų metų jaunimą ir jos kintantį požiūrį, o man asmeniškai, tai ypač įdomu, nes pati esu vaikis, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: tikrai taip, jei norisi ko nors įdomaus ir parašyto ne buitišku stiliumi (turiu omeny, nėra čia trumpų ir tuščių dialogų).

Ineta

Zita Čepaitė „Emigrantės dienoraštis“

Perskaityta: kažkada 2012m. pavasarį (vienas iš nedaugelio bug'ų mano aprašomų knygų sąsiuvinyje, kai nėra tikslios datos)

Knyga, kuri man be galo primena mokyklą, nes būtent ją pristatinėjau per savo lietuvių kalbos įskaitą, tad pridedu ir pačios kalbos tekstą (ATNAUJINIMAS - kadangi dabar visi dvyliktokai ruošiasi kalboms ir sulaukiau nemažai prašymų pasidalinti savo kelerių metų senumo kalba, atnaujinu nuorodą, jei ji nebeveiks - duokit žinią komentaruose), gal bus kam įdomu. Potemė atrodė šitaip: „Nuo pat Antikos gyvuoja pasakojimai apie išsvajotą šalį Arkadiją. Kokių šio mito pėdsakų matote šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Pasirinkę šiuolaikinio lietuvių autoriaus knygą aptarkite ją įtampos tarp „svajonių šalies“ ir ekonominės gerovės paieškų aspektu.“

Nors esu dėkinga šiai knygai už tai, kad puikiai tiko įskaitos potemei ir joje radau viską, ko tam reikėjo, skaičiau ją su dideliu nusivylimu ir pykčiu. Gal taip ir nebūtų atsitikę, jei prieš atversdama pirmąjį puslapį nebūčiau surišusi, kur man anksčiau taip girdėta autorės pavardė. Ar prisimenat tokį 2011 metais Lietuvos internetuose sklandžiusį Varškės judėjimą (NVVGA)? Tad štai, nuo Zitos Čepaitės jis ir prasidėjo, ji yra to simbolis! (beje, šis įvykis labai gražiai užfiksuotas Buržujaus tinklaraštyje) Visas tas reiškinys man buvo baisiai įdomus ir su malonumu jį sekiau, stebėjau, bet skaityti knygą vis trukdė prieš akis iškylantis autorės veidas ant varškės pakelio. :) Ne ne, nepagalvokite, aš visai nesityčioju piktai, nes manau, kad būtent tai įėjo (ir gal netgi pradėjo?) į lietuviškų memų istoriją.

Tas nusivylimas ir pyktis, kuriuos minėjau truputį anksčiau, atėjo iš knygoje dvelkiančio pesimizmo, kurio aš nuoširdžiai ir labai baisiai nemėgstu. Tiksliau, juo ten net ne dvelkia, ta knyga persisunkusi pesimizmu! Taip, knyga atskleidžia niūrią emigracijos tikrovę (visgi, tai pačios autorės asmeniniai išgyvenimai) ir labai linkiu ją perskaityti visiems būsimiems emigrantams, galvojantiems, kad visur kitur yra geriau, nei gimtoje šalyje, nes manau, kad knyga bent truputį turėtų nuleisti ant žemės ir priversti dar kartą persvarstyti, ar lūkesčiai neperžengia sveiko proto. Bėda ta, kad rodos, pačios autorės lūkesčiai peržengė tą ribą ir todėl jai buvo toks šokas. Maža to, susidaro įspūdis, kad ji jaučia asmeninę nuoskaudą savo šaliai (kiek atsimenu, nelabai jai sekėsi būti kultūros ministro patarėja..) ir nežinau kaip jums, bet man bjauru, kai apie savo šalį ir jos piliečius žmogus negali pasakyti nieko kito, tik kažką blogo. Taip, čia yra visko (kaip ir visame likusiame pasaulyje), ne iš piršto laužtas tas išankstinis užsieniečių įtarumas sutikus emigrantą lietuvį, bet nagi, niekada nebūna viskas tik blogai! Gal praėjus daugiau nei metams nuo to, kai skaičiau „Emigrantės dienoraštį“, liko tik toks įspūdis, bet tikrai neatsimenu, kad būčiau ten labai daug skaičiusi apie sėkmės lydimus žmones, o tokių juk tikrai yra.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: jei galvojat apie emigraciją, tai net primygtinai rekomenduočiau! Jei jums netrukdytų gausybė pribraukymų, galėčiau ir parduoti savąją už simbolinę kainą. 

Ineta

Feniksai iš pelenų atgyja arba Šviežiausios Naujienos #2

Sveiki,

su jumis sveikinasi viena iš tinklaraščio Knygininkių - Ineta. Taip, manęs čia nebuvo visą galybę laiko ir įtariu, kad tai, jog čia rašau yra didelė staigmena ne tik skaitytojams, bet ir kitoms čia rašančioms merginoms (tikiuosi, padariau bent kokią staigmeną :). Taip jau atsitiko, kad kurdama to do list'ą šiai vasarai prisiminiau šį tinklaraštį ir nusprendžiau, kad štai reiktų atgaivinti savo veiklą jame. Ne tik veiklą jame, bet ir dažniau atrasti laiko knygai. Žinau, kad esu ir anksčiau žadėjusi čia rašyti pastoviai (jei ne pačiame tinklaraštyje, tai sau tyliai), tačiau tikiu, jog per tuos metus, kai manęs čia nebuvo, pradėjau į savo pažadus žiūrėti rimčiau, atsakingiau ir apskritai, nepasižadėto to, ko negaliu išpildyti. 

Šiuo įrašu tenorėjau priminti apie save ir pasidalinti savo ateities planais, susijusiais konkrečiai su šiuo tinklaraščiu, kad paskui nekiltų jums klausimas, ką ši seniai pamiršta Knygininkė čia daro. Kadangi per tuos metus neperskaičiau tiek daug knygų (kiek norėčiau) ir nemėgstu palikti pradėtų dalykų plėvesuoti užmarštyje, kiekvieną savaitę, trečiadieniais, aprašysiu po vieną knygą, kurią perskaičiau nuo paskutiniojo pasirodymo čia, t.y. nuo 2011 metų spalio 9 dienos, kai dalinausi įspūdžiais apie „Uždraustą žmoną“. Šie aprašymai nebus labai ilgi ir išsamūs, nes įspūdžiai nėra pirminiai, galbūt jie kartais bus truputį netradiciniai, galbūt kartais persipins su ekranizacijų palyginimu, galbūt kartais papildysiu juos ištraukomis iš mokyklos darbų, galbūt bus tokie trumpi, kad per savaitę aprašysiu dvi (ar daugiau) knygas, o galbūt viso šito eigoje sugalvosiu dar ką nors. Įrašų pradžioje visada paminėsiu, kada knyga buvo perskaityta, kad būtų lengviau įsivaizduoti, apie kokio senumo įspūdžius kalbu. Pateikiu jums šių knygų sąrašą (įtariu, aprašinėsiu jas ne iš eilės), iš kurio proceso eigoje išbrauksiu jau aprašytąsias:

1)Franz Kafka "Metamorfozė"
2) Antanas Škėma "Balta Drobulė" 

3) Zita Čepaitė „Emigrantės dienoraštis“
4) Marija Briker "Geltonas Pikaso megztinis"
5) Charles Bukowski "Faktotumas"
6) Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“  

7) George Orwell „1984-ieji“
8) Franz Kafka „Procesas“
9) Erich Maria Remarque „Trys draugai“
10) Anthony Kiedis „Randai“
11) Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“ 

Maža to, aprašysiu čia ir ką tik perskaitytas knygas, na žinot, kaip įprasta tokiuose tinklaraščiuose. :) Taigi šiam kartui tiek planų, nors prasitarsiu, kad turiu jų ir truputį daugiau. Jei manot, kad sugalvojau čia visišką nesąmonę, o galbūt norit padrąsinti - visada galit tai padaryti komentaruose. Slapta tikiuosi, kad priminsiu apie šį tinklaraštį ir kitoms Knygininkėms, nes net ir po šitiekos laiko, vis dar manau, jog aprašinėti knygas yra naudinga tiek pačiam, tiek kitiems.

Ineta

Kalėdinio konkurso finišas. Skelbiamas laimėtojas

Laikas greitai bėga, žaibo greičiu praskriejo ir gruodžio 31-oji, diena, iki kurios dar galėjote siųsti atsakymus į mūsų pateiktus klausimus. Iš viso sulaukėme 7 dalyvių, sakyčiau gan nemažai mūsų dar tik metų sukaktį švęsiančiam blog'ui. 

Prieš skelbiant konkursą galvojome, kad lengvai atrinksim geriausius, bet kai Jūs, mielieji, pradėjote siųsti savo atsakymus, pasidarė sunku išsirinkti. Taigi, nusprendėme laimėtoją rinkti burtų keliu iš visų 7 dalyvių. Pasinaudojome randomiser programėle ir štai ką ji mums parodė:

Taigi, su džiaugsmu skelbiame Kalėdinio konkurso nugalėtoja tapus Vaidą! „Dievų miškas“ jau pasiruošęs keliauti pas tave į namus, parašyk mums į elektroninį paštą s.skaitantiems@gmail.com savo adresą, kuriuo turėtume išsiųsti knygą. 

O tie, kam šį kartą nepasisekė, nenukabinkit nosies. Mes prižadam, kad šis konkursas ne vienintelis, ateityje dar jų tikrai bus! :)

O dabar pateiksiu keletą Jūsų atsakymų į mūsų klausimus :)

Su kuriuo knygų personažu (1) norėtum praleisti Naujųjų metų naktį?

Aišku, kad su Hariu Poteriu! Nes jis PATS mylimiausias mano knygų veikėjas nuo vaikystės. Ir būtų LABAI faina su juo praleist Naujųjų metų naktį, paskraidyt ant kokios Aureolės, pasimokyt burti, išgėrus multisulčių eliksyro iškrėst kam nors pokštą ir t.t. :D

 

Su Ludvigu Bodmeriu iš E.M.Remarque „Juodojo obelisko“. Pirmiausia tai dėl to, kad šis herojus gyveno tarpukariu, tad būtų įdomu sužinoti apie šį laikmetį ir jį jame iš paties Ludvigo, o ne, nors ir kaip gerai, perpasakojant Remarkui. Be to, manau, tai būtų labai netradicinė Naujųjų metų naktis ;}

 

Kokią jaukiausią akimirką esi perskaitęs knygoje?

 

Gal ir banaliai (o gal ir ne), bet man pati jaukiausia akimirka yra arbatėlės popietė iš knygos "Alisa. Stebuklų šalyje". Skaičiau šį kūrinį gal prieš milijoną metų, bet iki dabar atsimenu komišką ir jaukią sceną, kai Alisa geria arbatą su miegapele, katinuku (su ta milžiniška šypsena :D) ir skrybėlium... net sentimentai sukilo. Tikrai pati jaukiausia akimirka. Net pati norėčiau su tokiais žavuoliais išgerti kokio Dilmah!

 

Ne kiek akimirka, o kiek dalis knygos A.Baricco "Jūra vandenynas". Perskaičiusi šitą knygą pamilau jūrą iš naujo.

 

Jeigu Tau būtų suteikta galimybė pagyventi kurios nors knygos personažo gyvenimą, kas tai būtų ir kodėl?

 

Žinoma tai būtu Farhadas. Kas nenorėtų iš paprasto žmogaus, per
dieną, tapti Legenda? Kas nenorėtų būti įtrauktas į tokią įvykiu
seką? Tobulinti visus savo įgūdžius ir įgauti naujų? Ir žinoma
pajodinėti ant tigro būtu visai neblogai ( ;D ).

 

galbūt Pepės Ilgakojinės, nes ji- tobulai linskma ir nutrūktgalviška asmenybė, reikėtų ir man dažniau tokia pabūti! Be to, ją supanti aplinka ir aplinkiniai taip pat nuostabūs, susipažinti su jais realybėje būtų kur kas įdomiau.

 

Jeigu dovanotum draugui iš šio sąrašo išsirinktą knygą, kokį sveikinimą, artėjančių švenčių proga, užrašytum pirmajame knygos lape? 

 

"Gerai jautiesi savo kailyje, kai yra žmogus, kuris tą kailį glosto ir atiduoda jam dalelę savo šilumos"

/Francoise Sagan/

Linkiu atrasti ir neprarasti žmogaus, kuris verčia tave jaustis gerai savo kailyje.

 

Kadangi iš jūsų pateikto sąrašo esu skaičiusi tik Prozako kartą, draugui dovanočiau būtent šią knygą, o mano palinkėjimas būtų toks " Dovanoju tau šią knygą ir tikiuosi ji padės suprasti, kokį nuostabų gyvenimą gyveni ir kaip ištikro gali būti blogai. Linkiu tau kitais metais ir visados būti linksmu, laimingu, raudonžandžiu vaiku kaip ikišiolei.  P.S. gražių švenčių, skanių mandarinų. P.P.S. Myliu tave."

 

Rita, Sandra, Paulina ir Ineta

2012m knygų iššūkis III

Kiekvieną naktį verkia lentynoje virš mano lovos tvarkingai pagal dydį sustatytos knygos. Neskaito jų Ineta, oi neskaito..Ir iš tiesų, turiu tokią bėdą, kad nusiperku knygą, pastatau ją į lentyną ir niekaip neperskaitau, nes tai vis ką nors mokyklai paskaitinėti reikia, tai bibliotekoje randi kokį "neatidėliotiną" reikalą, tai tiesiog pykstiesi su savimi, nes noras skaityti lyg ir yra, bet vis tiek kažkodėl neskaitai..žodžiu, jungiuosi aš prie projekto, kuris, tikiuosi, pradžiugins mano knygas, sutrumpins mano norimų, bet vis atidėliotų knygų sąrašą ir galiausiai man pačiai primins, koks gėris yra skaitymas, nes gėda pripažinti - imu pamiršti. Tik štai suprantu, kad ne abitūrą jau turėčiau kaltinti, o tik pačią save. Ne prizas mane vilioja dalyvauti, o pasiilgtas skaitymo teikiamas malonumas.

Laimingasis dvyliktukas:
01) Anthony Kiedis "Randai",
02) Erich Maria Remarque "Trys draugai",
03) Irvine Welsh "Traukinių žymėjimas",
04) Balys Sruoga "Dievų miškas",
05) Ken Kessey "Skrydis virš gegutės lizdo",
06) Charlotthe Bronye "Džeinė Eir",
07) Serhij Žadan "Anarchy in the UKR",
08) Jack Kerouac "Kelyje"
09) George Orwell "Katalonijai pagerbti",
10) Vincas Mykolaitis - Putinas "Altorių šešėly",
11) Anthony Burgess "Prisukamas apelsinas",
12) Trevor Baker "Dave Gahan. Depeche Mode and the second coming".

Alternatyvos:
01) Bret Easton Ellis "Amerikos psichopatas",
02) Kurt Vonnegut "Žmogus be tėvynės".

Ineta

Kalėdinis konkursas

Taigi, artėja jau švenčių periodas, o mes, knygininkės, ilgai mąstę, svarstę, ką padovanoti mūsų brangiems skaitytojams, nusprendėme, kad pats laikas suorganizuoti konkursą, kurio metu vienam iš Jūsų atiteks knyga. Tikimės, kad švenčių proga sulauksim ne vieno gražaus atsakymo.

Ką daryti, jeigu nori dalyvauti?

Į ši klausimą atsakymas visiškai paprastas.

Išsirink vieną iš šių knygų

 Atsakyk į šiuos klausimus:

1) Su kuriuo knygų personažu (1) norėtum praleisti Naujųjų metų naktį?

2) Kokią jaukiausią akimirką esi perskaitęs knygoje?

3) Jeigu Tau būtų suteikta galimybė pagyventi kurios nors knygos personažo gyvenimą, kas tai būtų ir kodėl?
4) Jeigu dovanotum draugui iš šio sąrašo išsirinktą knygą, kokį sveikinimą, artėjančių švenčių proga, užrašytum pirmajame knygos lape?

Savo knygos pasirinkimą ir atsakymus į klausimus siųsk elektroniniu paštu s.skaitantiems@gmail.com iki š.m. gruodžio 31 dienos.

Geriausius atsakymus atrinkę, mes trauksime burtus, žmogus, kuris laimės, gaus savo išsirinktą knygą. Geriausi atsakymai bus publikuojami mūsų tinklaraštyje.
Laukiame Jūsų atsakymų!

Sėkmės!

Ineta, Paulina, Rita ir Sandra. 

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Laimei, kad dar liko tie trumpi trumpi savaitgaliai, kuomet vis vėstančiais spalio vakarais gali atsitraukti nuo mokslų, įsisupti į šiltą antklodę ir į knygą pasinerti arba..arba ateiti čia ir papasakoti, ką perskaitei!

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Apie autorę: kol kas labai trumpai, nes knyga autobiografinė ir dalis jos gyvenimo atsiskleis truputį vėliau, kai apie pačią knygą kalbėsiu. Verena Wermuth gimė 1956 metais Dietikon mieste, Šveicarijoje. Ciuriche mokėsi Šveicarų menų mokykloje ir įgijo parduotuvių vitrinų dekoruotojos išsilavinimą. Vėliau įsikūrė Tičino (Šveicarija) regione, kur dirbo  nepriklausoma dekoruotoja ir pradėjo savo verslą - atidarė krautuvėlę. Tačiau po netikėtos pažinties su Patricia Highsmith, Verena Wermuth suprato anglų kalbos svarbą ir būdama vos dvidešimt trejų metė savo verslą ir išvažiavo į Pietų Angliją. Ten lankė  trijų mėnesių intensyvius anglų kalbos kursus Torki mieste, kuriuose ir susipažino su šeichu Kalidu. Tiesa, Verena jau nuo 1995m. ištekėjusi už šveicaro (nesijaudinkite, knygos turinio bene neišduodu, nes šitai ir taip jau pačioje knygos pradžioje pasakoma).

Apie knygą: šios knygos centre dviejų žmonių - Verenos ir Kalido - meilės istorija. Tai, kad Verena yra šveicarė, o Kalidas - arabas daro šią istoriją gerokai komplikuota, nes juk žinot, arabų pasaulyje papročiai yra labai svarbūs. Gal šiuolaikiniais laikais tai ir nebūtų taip baisu, jei nepaaiškėtų, kad Kalidas yra ne šiaip arabas, o arabas priklausantis vienai iš septynių JAE valdančių šeimų ir turi šeicho titulą. Bet visgi, įsimylėjėliai vis tiek susitikinėja Dubajuje, Ciuriche, Kaire ir galiausiai, slapčiai susituokia.Trumpai sakant, romanas parodo, koks reikšmingas ir painus dalykas yra kultūriniai skirtumai.

Mano nuomonė: kuomet skaičiau šią knygą, kalbėjau su drauge apie tai, kaip sunku įdomiai parašyti autobiografinę knygą, na suprantat, kad nebūtų tuščias įvykių atpasakojimas ir nė nedvejodama padariau išvadą, kad šiai šveicarų rašytojai tai visai nepasisekė. Visų pirma, tai mane tiesiog purtė nuo tokio rašymo stiliaus - visiškai buitinis, sakiniai absoliučiai elementarūs (net aš tokiais trumpais nerašau!), dėl skurdaus žodyno pasikartojantys žodžiai, tuščias įvykių atpasakojimas..o kai pagalvoju, juk tikrai galėjo būti gera knyga, nes pati istorija, tai nebloga, tik pateikimas nekoks. Galvojau, kodėl taip yra ir man pasirodė, kad Verena visai nesuprato Kalido (o kur ten suprasi, kai jis nieko žmogiškai pasakyti negali), todėl taip sunku viską knygoje pateikti, nors tiesą sakant, aš pati jų abiejų nesupratau. Nesupratau, kaip Verena leidžiasi pastatoma į tokias nepatogias situacijas. Juk savaime aišku, kad kitoje šalyje visai kitokie papročiai, visai kitoks požiūris į moteris ir panašiai, bet tai kodėl būtina viską išsiaiškinti tik atsidūrus įvykių centre  Tarkim, kai ji su Kalidu pas kažkokius jo draugus (?) buvo, o ji nė nežinojo kur dėtis, kol Kalidas nepasakė jai, kad jos vieta virtuvėje. Tai sakot, neįmanoma visko anksčiau susižinot? Galiausiai, kodėl jo iš karto nepaklausus? Šioje vietoje prasideda dalis, dėl kurios visai nesupratau Kalido. Jis gi irgi galėjo Verenai kaip kitataučiui žmogui paaiškinti kas ir kaip ten vyksta, o ne tylėti nieko nepasakodamas ir būti toks neryžtingas nieko nedarydamas. Ir išvis, jų santykiai man pasirodė tokie..plaukiojantys - tai yra, tai nėra. Žinot, kas labiausiai man patiko? Knygos viršelis..na, bent jau iki tol, kol atsiverčiau knygos gale esančias kitų knygų anotacijas ir pamačiau "Susitikę dykumoje". Manau, jau supratote, kodėl. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: na kaip čia pasakius..nelabai. Nežinau, ar dar yra panašių istorijų knygose aprašytų, bet jei rasiu ir rasiu ką nors geriau parašyto, būtinai parekomenduosiu.

Ineta

Skaitytojų Klubas Panevėžyje

Nepastebėjo Sandra, kad paskutinysis jos įrašas buvo šimtasis mūsų bloge!! :)

Ir plakatas pats už save kalba. Kas galėjo pagalvoti, kad išsipildys idėjos, visai netyčia kilusios vieną vasaros naktį tiesiog ant laiptų sėdint. Svajojom svajojom su Simona ir pasibeldė į mūsų duris "Gero Knygyno" savininkė Jurga, kuri tokių pačių svajonių turėjo. Sujungėm pajėgas ir štai ką gaunam! Jei gyvenate Panevėžyje - apsilankykite, jei negyvenate - padėkite mums skleisti šią žinią pasidalindami šiuo plakatu savo tinklaraščiuose.

paspaudę, pamatysite pradinį plakato dydį

Ineta

Mint Vinetu knygynas

Vasaros pabaigoje teko lankytis sostinėje ir taip jau atsitiko, kad turėjau ištisą laisvą dieną. Žinot, kokias vietas tuomet labiausiai mėgstu lankyti? Ogi knygynus! Tąkart nusprendžiau galiausiai susipažinti su knygynu, apie kurį buvau skaičiusi, bet niekada nebuvusi - Mint Vinetu - skaitytų knygų knygynu. Tad šiandien trumpai - būtent apie jį.

Jums kyla klausimas, kuo šis knygynas skiriasi nuo kitų? Bene visos čia esančios knygos - nėra naujos (bene, nes mačiau lentyną su "kitos knygos" leidyklos naujomis), o perskaitytos ir žmonių atneštos, todėl jų kaina gerokai skiriasi nuo naujų knygų. Prikelti knygą antrajam gyvenimui galit ir jūs, tiesiog atnešate ją čia ir gaunate pasirinktinai, arba litus, arba nusprendžiate rinkti knygyno taškus, už kuriuos vėliau galėsite pirkti kitas knygas. Jeigu norit, nusipirktas ir perskaitytas knygas galit vėl atnešti atgal - knygynas įsipareigoja jas vėl nupirkti. Tad toks smagus ratas ir sukasi! Beje..būna tokių šaunių akcijų, kaip visą dieną visos knygos po, tarkim, 8Lt.

Iš karto drąsiai galiu pasakyti, kad jeigu dabar kas nors paklaustų, koks knygynas man atrodo pats jaukiausiai, nė nedvejodama atsakyčiau, kad šis! Be galo jaukus interjeras, daugybė savo kainomis viliojančių knygų (kam išties buvo sunku atsispirti..), gardi arbata bei kava ir galiausiai, tiesiog puiki vieta pasislėpti nuo lietaus ir paskaityti knygą (ten net perskaičiau pusę Palahniuko "nemotomų mostrų", kurią namuose turėjau ir vis neprisėsdavau). Jeigu jums dar niekada neteko čia apsilankyti, nė nedvejokit ir raskit tam laiko! O aš jau žinau, kur karts nuo karto užeisiu, jei gyvensiu Vilniuje..:)

Šv. Ignoto 16/10, 

Vilnius

nuo pirmadienio iki sekmadienio, 11:00 - 20:00

Plačiau apie knygyną, jo veiklą galima pasiskaityti jų puslapyje

http://mintvinetu.com/lt

Sekti ir sužinoti visas naujienas galite ir facebooko puslapyje

http://www.facebook.com/MintVinetu

O jeigu gyvenate Panevėžyje, galite apsilankyti ir tokio pačio pobūdžio, tik mažesniame Gerame Knygyne 

http://www.gerasknygynas.lt/

Ineta

Rudenėjant

Bėgo ir prabėgo vasara nusinešdama mūsų nerūpestingus vakarus su draugais ir bemieges naktis su knygomis. Tik nejaugi liūdėsi, kai po kojomis lapai čeža, o į duris beldžiasi naujos žinios, o kai kuriems - paskutinieji metai mokykloje. 

Tiems, kurie jau seniai atsisveikino su mokyklos suolu, linkime gražaus ir jaukaus rudens, na o tiems, kurie dar dabar su jais draugauja - susikaupimo ir ryžto ruošiantis egzaminams, galimybės tobulėti bei pažinti save, atrasti tai, ką iš tiesų norime veikti gyvenime ir žinoma, laiko knygoms ir skaitymui.

Šia proga atnaujinome ne tik puslapio dizainą, bet ir nusprendėme nusimesti slapyvardžių šydą ir nuo šiol vadintis savo tikraisiais vardais. Taigi prisistatome jums dar kartą! Montekristo - Rita, Miss Potter - Paulina, Lietaus dukra - Sandra, bei aš, Black Swan - Ineta.

Skaitytojos

Neleisk man išeiti (Never let me go) 2010m.

Ar būna jums taip, kad net nepažiūrėję filmo, jaučiat, kad jis jums tikrai patiks vien dėl idėjos? Man kaip tik šitaip buvo su Never Let Me Go, kurį režisavo amerikietis Mark Romanek. Tik tiesa, pažiūrėjus jį, susižavėjimas nė kiek neišblėso, o kaip tik - padidėjo.

Įsivaizduokite žmones, kurie gyvena tam, kad mirtų dėl kitų, dėl savo "klonų". Įsivaizduokite žmones, kurie neturi jokios pasirinkimo teisės, nes viskas jau seniai nuspręsta už juos. Taip seniai, kad tai tapo netgi įprasta ir natūralu.

Filmas pasakoja apie trijų draugų: Keitės, Rūtos ir Tomio draugystę, užsimezgusią Hailšemo internate. Internate, kuris visiškai atskyrė juos nuo išorinio pasaulio ir nuo įprasto gyvenimo, kurio jie, tiesą sakant, niekad taip ir neturėjo. Augo ir žinojo, kad kadanors jų laukia net ne viena, o kelios donorystės operacijos. Tol, kol yra ką imti..Bet jeigu labai atvirai, nesinori papasakoti viso siužeto, nes tuomet visai kitoks jausmas žiūrint, pati būčiau norėjusi tiek daug nežinoti. Tebūnie užteks pasakyti tiek, kad filmas tikrai vertas pažiūrėjimo ir tų nepilnų dviejų valandų. Jei esat jautrus, šalia ir nosinaičių dėžutę pasidėkit, man prireikė. Graži istorija, įtikinanti vaidyba, įdomi idėja, puikiai perteikta viso filmo nuotaika. Tik dėk ir dėk pliusus šiam filmui. Rimtai, pažiūrėkit. Arba pirma paskaitykit, nes filmas sukurtas pagal Kazuo Ishiguro romaną "Neleisk man išeiti". Jis jau guli mano lentynoje!

Ineta

Švytėjimas (The Shining) 1980m.

Gąsdinanti Nicholsono išraiška, taip? Niekada nemaniau, kad galiausiai išdrįsiu pažiūrėti "Švytėjimą", bet jūs juk turbūt žinot, kaip būna su tuo smalsumu. O šį smalsumą labai paskatino jį jau mačiusi Voverė, su kuria kalbėjau po to, kai tik knygą baigiau skaityti. Klausinėjau, ar filme yra tas, yra anas, kas knygoje mane baugino ir kaip tik tuomet..atsitrenkiau į sieną, nes filme nieko panašaus nebuvo, o Voverei teko mane užtildyti, kad nepasakočiau tikrojo knygos siužeto! Tad labai jau nelaukusios, kartu ir filmą pažiūrėjom. Gal įspūdis būtų buvęs kiek kitoks, jei vidury filmo nebūtų nutrūkęs įrašas iš filmai.in ir nebūtume žiūrėję poros Draugų serijų, kol atsisiųs filmas, per kurias labai smagiai prisijuokėm. 

Ne vieną kartą yra tekę girdėti, kad Stanley Kubricko režisuotas "Švytėjimas" laikomas siaubo klasika, kurį tas pats imdb labai gerai vertina, bet galiu drąsiai sakyti, kad jei skaitėte knygą, filmo geriau nė nežiūrėkit, nes labai nusivilsit. Na, bent jau aš, tikrai nusivyliau ir man tapo visiškai aišku, kodėl pats S. Kingas šį kūrinį kritikavo. Nesu aš iš tų, kurie absoliučiai netoleruoja filmo neatitikimo su knyga, bet šiame to man jau buvo per daug. Ta prasme, ten nėra dalykų, kurie bent jau man, atrodė labai svarbūs. Galų gale, ten net pabaiga visai kitokia! Nebuvo parodyta pačio viešbučio galia, visiškai neatskleista jo istorija, kam buvo visai nemažai dėmesio skiriama romane. Ne iki galo atskleisti ir personažai, Denio sugebėjimai ir Tonis, kaip Denio tėvai sakė - įsivaizduojamasis jo draugas. Ir na tebūnie tie neatitikimai, bet kad mane net aktorių vaidyba nuvylė, na, neskaitant Nicholsono, nes jis puikiai susidoroja su tokiais vaidmenimis, bet tarkim Vendi, kurią vaidino Shelley Duvall, visiškai manęs neįtikino, tiesą sakant, jos vaidyba kėlė daugiau juoko, nei prikaustė prie ekrano. Visgi, buvo dalykų, kurie ir patiko. Tarkim, garsų takelis, kuris, na, galbūt kartais ne vietoje, bet tikrai priverčia laukti to "vau, čia kažkas baisaus turi nutikti..!" arba labai įdomiai pasirinkti filmavimo kampai. Be to, prieš žiūrėdama filmą, permečiau akimis, kaip jis buvo kuriamas ir tai privertė prisiminti, kad kažkada filmavimams nebuvo naudojamos žaliosios paklodės, viskas būdavo tikra: sienas krauju (gerai, kraujo imitacija) aptaškydavo, o ir šiaip, visas filmavimas vietoje vykdavo nepripaišius kompiuteriu galybės dalykų, kurių filmavimo aikštelėje nebuvo. Tiesiog..gera pajausti TIKRĄ filmą.

Jūs klausiat, ar rekomenduočiau jį pažiūrėti? Žinoma, nes tai yra klasika, tačiau siūlau iš pradžių filmą pamatyti, o tada knygą paskaityti. Gal ne toks smūgis bus.O galbūt jums abu dalykai taip pat patiks, ką gali žinot. Jeigu bijot - pasikvieskit draugų! Aptarinėti veiksmą ir šiaip, žiūrėti keliese, yra žymiai smagiau ir..taip taip, jaukiau. ; )

Ineta

Stephen King "Švytėjimas"

Per šią knygą pralošiau butelį alaus, mat toks jau susitarimas su drauge buvo - perskaitau iki liepos keturioliktos. Pavėlavau dvi dienas, bet jei ne tas susitarimas, dar dabar nebūčiau baigusi. Keista, nes prie jos tereikėjo prisėsti, o tada ji jau pati tave laiko ir nepaleidžia. Net ir neprisėdus..negali imti ir nunešti į biblioteką kaip dar vieną "gal kada nors kitą kartą pasiimsiu ir tikrai įveiksiu", todėl prasitęsiau jos grąžinimo terminą gal tris kartus. Taip taip..užsigulėjo ji pas mane, bet bent jau įkvėpė iš karto skaityti kitas knygas, o aš labai mėgstu, kai taip būna.

 Stephen King "Švytėjimas"

Apie autorių: nagi pripažinkit, užėjus į biblioteką sunku nepastebėti tos ilgos ilgos lentynos su iš toli vienodai atrodančiomis, mėlynas (?) nugarėles turinčiomis, knygomis. Tik iš arti pažiūrėjęs pastebėsi, kad skiriasi jų numeriukai ir tik ištraukęs iš lentynos - kad tai Stepheno Kingo knygos. Nors iš tiesų, apie šį amerikiečių rašytoją (g. 1947) daugelis žino net ir to nežinodami. Iš kur? Iš tokių garsių filmų kaip Žalioji Mylia, Pabėgimas iš Šoušenko, Pražūtingas Rūkas, Naminių Gyvūnėlių kapinės (sąrašą pagal wikipediją galima tęsti iki 33 filmų), nes visi jie pastatyti pagal S. Kingo romanus. Bent jau aš, nežinau garsesnio siaubo ir fantastinių romanų rašytojo. Tiesą sakant, nelabai žinau ir produktyvesnį, mat šis parašė per 200 knygų..Ir galbūt viskas būtų kiek kitaip, jei ne rašytojo žmona Tabitha King, kuri dar 1973m. rado suglamžytus bei išmestus pirmuosius „Kerės“ puslapius ir paskatino vyrą užbaigti kūrinį. Po romaną lydėjusios sėkmės, Kingas metė anglų kalbos dėstytojo darbą ir atsidavė kūrybai. Tiesa, gan įdomus faktas, kad 1999m. netoli namų jis buvo partrenktas mini autobuso ir patyrė daug sunkių traumų (plyšęs plautis, sutrupintas klubas ir t.t.), vėliau nusipirko tą mašiną ir sunaikino, o S. Kingą partrenkęs vairuotojas mirė po metų, per paties rašytojo gimimo dieną. 

Apie knygą: šis siaubo romanas, tai ketvirtoji S. Kingo knyga, parašyta dar 1977 metais. Kadangi labai nenoriu atskleisti menkiausių siužeto linijų, apie jį trumpai: Torensų šeima išvyksta žiemai į aukštai kalnuose esantį viešbutį "Panoramą", kur Džekas gauna prižiūrėtojo darbą. Tai kaip ir paskutinis jo šansas išmaitinti šeimą, nes dėl savo pakrikusių nervų, jis prarado ankstesnį universiteto dėstytojo postą. Viskas gal būtų ir neblogai, jei ta vieta nebūtų visiškai atskirta nuo išorinio pasaulio ir..na žinot, kiekvienas viešbutis turi savo istoriją, žmonės atvyksta ir išvyksta. Vienaip ar kitaip. O Denis, šešiametis Džeko ir Vendi sūnus, turi ypatinga gebėjimą "švytėti", t.y. tą istoriją matyti ypač ryškiai, jausti žmonių emocijas, iš dalies, net skaityti jų mintis. Tas gebėjimas visai viešbučiui praverstų ir tada ten užverda visa košė. Aš rimtai labai nenoriu išduoti smulkmenų, jei dar nėra skaičiusių knygos ar mačiusių ekranizacijos.

Mano nuomonė: tai tik antroji mano skaityta S. Kingo knyga, tačiau jau supratau, kaip mane veikia siaubo romanai. Tarkim, aš dar dabar labai gerai prisimenu prieš maždaug penkerius metus skaitytą "Kerę". Tiesiog aš į jas taip įsijaučiu, kad tai galėčiau nusakyti dviem pavyzdžiais, kurie pasitaikė skaitant "švytėjimą": a) skaičiau knygoje, kaip sninga, o šiaip, tai lijo pas mus ir vos atsitraukus nuo knygos, pirmoji mintis buvo "ei, kodėl aš girdžiu lietų? juk sninga dabar.."; b) paprastai skaitydama niekada muzikos neklausau, nes man reikia absoliučios tylos, bet su "švytėjimu" kitaip nelabai galėjau, nes kai skaitai jį visiškoje tyloje, na žinot, rimtai baisu. Taigi jie tik parodo, koks įtaikus yra rašytojo stilius (arba čia mano tik tokie silpni nervai ir laki vaizduotė), kaip viskas vaizdžiai papasakota! Atrodo, kad tai tu esi tame viešbutyje. Mėgstu knygas, kurios kažką sujudina viduje, net jei tai nelabai teigiama linkme sužadinta vaizduotė. Šiandien valydamasi dantis stovėjau prieš vonią ir net atšokau knygą prisiminus, bet jūs juk perskaitysit ir patys suprasit, taip?

Ekranizacija: apie ją kada vėliau, nes jos dar nemačiau ir žiūrėti kol kas nesiryžtu (nesu siaubo filmų mėgėja, nes į anuos irgi labai įsijaučiu ir kai paskui dar vaizduotė įsijungia..na, kad to paskui atsikratyčiau, prireikia nemažai laiko). Kaip ten, siaubo filmų klasika vadinamas? O šiaip tai, pastatytas 1980m., Stanley Kubrick režisuotas. Girtas ir išgirtas, nors iš pačio Kingo sulaukė labai daug kritikos. 

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, nebent esat dar jautresnis už mane ir pradėsit bijoti vienas namuose vaikščioti ar viešbučiuose lankytis/dirbti.

Ineta

Šviežiausios naujienos #1

Pasibeldė vieną dieną  į mūsų e - paštą Dovydas su idėjomis. Žmogus, taip pat apie knygas rašantis blogą, kitaip, kitu kampu, bet labai įdomiai, o dabar skubame pranešti pačią šviežiausią naujieną - pasirodė mūsų pirmasis interviu, kuriuo mes be galo džiaugiamės! Vyyyy, šventė mūsų namuose!! :)

Interviu rasite spustelėję mygtuką va va čia pat.

Skaitytojos.

Jean - Dominique Bauby "Skafandras ir Drugelis"

Spaudžia man širdutę tie punktai prie "greitai.." skilties, tad sakau, reikia pagaliau padėtį taisyti. Pristatysiu jums šiandien knygą, kurią nusipirkau, kai mokykloje "Pegaso" knygynas knygomis su nuolaida prekiavo (niekad iš anksto neatseku, kada tai turi būti, todėl kiekvieną kartą pasitinku mugę su nuostaba, džiugesiu ir dažniausiai, nepakankamai lėšų knygai pirkti). Tiesa, tai buvo gana seniai, bet vis jos neperskaitydavau, nors anei stora, anei kas trukdė. Ir prisipažinsiu, pirmiau pažiūrėjau filmą ir tik tuomet pasiryžau perskaityti pačią knygą. 

 Jean - Dominique Bauby "Skafandras ir Drugelis"

Apie autorių: labai trumpai, nes gana sunku atskirti jį  nuo knygos. Jean - Dominique Bauby (g. 1952) buvo žinomas žurnalistas ir prancūzų mados žurnalo Elle autorius bei redaktorius. Kaip viename interviu pasakojo jo dviejų vaikų motina Sylvie, Jean - Do buvo inteligentiškas, sąmojingas, stilingas ir visų mylimas. Būdamas labai energingas, jis norėjo mėgautis kiekviena savo gyvenimo minute ir štai nesuprantu kodėl būtent tokiems žmonėms turi nutikti tokie dalykai..1995 metais vos keturiasdešimt trejų metų sulaukusį vyrą ištiko insultas, suparalyžiavęs visą jo kūną (išskyrus kairiosios akies voką), tačiau ne protą ir fantaziją. Įkalintas ypatingai retai pasitaikančioje locked-in syndrome būsenoje, Jean - Do sugebėjo netik bendrauti su savo artimaisiais, bet ir padiktuoti knygą. Nepraėjus nė 72 valandoms po jos pasirodymo 1997 metų kovo 7 - ąją, Jean - Dominique mirė ir buvo palaidotas Paryžiuje.

Apie knygą: "Skafandras ir Drugelis", tai 200 000 mirktelėjimų viena akimi. Visas tekstas padiktuotas po vieną vienintelę raidę, naudojantis specialiai sudaryta prancūzų kalbos abėcėle, kurioje raidės išdėstytos pagal naudojimo dažnumą. Įsivaizduojat, kiek kantrybės ir ryžto reikėjo ne tik pačiam Jean'ui - Do, bet ir Claude Mendibil, kuri užrašė visą knygą? Visos knygos rašymo principas buvo maždaug toks: diktuojama specialioji abėcėlė ir vienas mirktelėjimas ties reikiama raide. 28 trumpi, poetiški ir gyvybingi skyriai apie prie lovos prikaustyto vyro prisiminimus ir išgyvenimus, tai kvapai, prisilietimai, susitikimai su vaikais, mylimosios ilgesys ir viena akimi matomas, staiga iki ligoninės, susitraukęs pasaulis, iš kurio vienintelis išsilaisvinimo kelias - vaizduotė. 

Mano nuomonė: knygos nugarėlėje esantis sakinys "knyga, kurią perskaitęs pamilsi gyvenimą iš naujo", manau, puikiai apibūdina šią knygą, nes vargu ar kas galėtų prieštarauti tam, kad ji verta didžiausio susižavėjimo. Realiai, net būtų nesvarbu, kas joje parašyta, nes vien jau tai, kad ji yra, būtų labai daug, tačiau jos gyvumas ir vaizdingumas stebina mane, nors dar labiau stebina žmogaus užsispyrimas ir sugebėjimas išlaikyti šviesų protą tuomet, kai taip sunku. Norom nenorom skaitydamas pradedi įsivaizduoti, kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje, kaip žiūrėtum į pasaulį..ir žinot, "Skafandras ir Drugelis", tai spyris į užpakalį kiekvienam, kuris nesugeba vertinti savojo gyvenimo, nemoka juo džiaugtis ir daugiausiai energijos iššvaisto skundams, kaip čia viskas baisu, kaip čia viskas blogai, kaip jiems nesiseka ir kokie jie nelaimingi. Kažkada svarsčiau, kas išmokė mane pačią mylėti gyvenimą..ir tada supratau, kad tai būtent tokios knygos, kaip ši. Iš tiesų, tai gana sunku kažkaip vertinti ar juolab, kritikuoti knygą, kuri sukėlė šitiek emocijų ir peno pamąstymams.

Ar rekomenduočiau perskaityti kitiems: žinoma, kad taip! Vien jau dėl to, kad iš šios istorijos galima labai daug ką išmokti.

Filmas: 2007 metais pagal knygą pastatytas filmas tokiu pačiu pavadinimu ("The Diving Bell and the Butterfly"/"Le scaphandre et le papillon"), kurį režisavo Julian Schnabel, o pagrindinį vaidmenį atliko prancūzų aktorius Mathieu Amalric. Filmas pelnė keturias Oskaro nominacijas, 46 kitus apdovanojimus ir 33 kitas nominacijas, o pagal IMDb reitingus, top 250 - uke filmas užima 202 - ąją vietą.

Ineta