Ilja Ilf, Jevgenij Petrov "Dvylika kėdžių"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 427, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1957 m., originalus pavadinimas - 12 стульев.

Anotacija: Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanas „Dvylika kėdžių“ (1928) labiausiai įsimena savo žaisminga, su šmaikščia ironija perteikta be galo ryškių tipažų galerija labai autentiškame SSRS trečiojo dešimtmečio socialinio gyvenimo fone.

Mano nuomonė: Jau kaip nepataikiau su kūriniu, tai nepataikiau... Pamenu, kad jį skaičiau dar šią vasarą tarp darbų ir prasikankinau greičiausiai pusę vasaros. Buvo be galo sunku skaityti. Ir visai ne dėlto, kad stilius koks nors įmantrus ar sunkus, anaiptol, jis pakankamai lengvas, tačiau nei pati istorija, nei personažai, nei ironija manęs visai nežavėjo. O taip norėjau susipažinti su tikrai žinomu klasikiniu kūriniu.

Na, susipažinau. Ir padariau išvadą, kad visgi man netinka tokie siužetai. Nei filmuose, nei knygose nemėgstu absurdiškų situacijų. Kartais jas pateisinu, jeigu personažai būna įdomūs ir įtraukiantys. Deja, Ostapas Benderis ir aplink jį vykstantys neįtikėtini įvykiai mane tikrai labai erzino. 

Nejaugi šis kūrinys yra vienos kartos knyga? Taip, negyvenau aš sovietmečiu, buvau per maža, kad ką nors labai atsiminčiau, daugiau žinau iš tėvų/senelių pasakojimų, tad galima būtų svarstyti jaunimas šiais laikais nieko nesupranta mintį. Bet jeigu peršasi tokia mintis, tada man automatiškai peršasi pastebėjimas, jog Dvylika kėdžių tikrai skirta tik tai vienintelei kartai. O gaila, knygos išlieka (ar bent jau turėtų išlikti) ilgiau. Dar vienas pastebėjimas - greičiausiai man į rankas pakliuvo cenzūruota versija. Spėju pagal leidimo metus. Galbūt tai irgi turėjo įtakos, nes tikrai buvo tokių vietų, kur man visiškai jokios loginės jungties nebuvo. 

Bandau kapstytis giliau. Tarkim, atmetu mane taip erzinusius personažus. Tada galbūt visas tuometinės situacijos pašiepimas ir satyroje paslėpta kritika būtų teigiamai mano įvertintas aspektas. Tuo metu to reikėjo, ne veltui kūrinys cenzūruotas, vadinasi, buvo bijoma jo galios. Nebambėsiu ir už šį pasiekimą autoriams pliusą uždėsiu. Šiam kartui tiek. Iš manęs knyga gauna 5/10. 

Ekranizacijos: 1971 m. turbūt daugeliui lietuvių mintinai žinoma knygos ekranizacija. Režisierius Leonid Gaidai. Pagrindinius vaidmenis atliko: Archil Gomiashvili (Ostapas Benderis), Sergej Filipov (Kisa Vorobjaninovas), Michail Pugovkin (tėvas Fiodorovas). Treileris:

1976 m. atsirado ir muzikinė Dvylikos kėdžių versija - 4 dalių mini serialas/miuziklas. Režisierius Mark Zakharov. Pagrindinius vaidmenis atliko: Andrei Mironov (Ostapas Benderis), Anatolij Papanov (Kisa Vorobjaninovas). Ištrauka:

Fone skamba: kas daugiau, jei ne garso takelis iš filmo (tiesa, orkestro stiliumi)

Nuoširdžiai, Rita :)

Jodi Picoult "Mano sesers globėjas"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - "Alma littera", išleista 2006 m., originalus pavadinimas - My Sister's Keeper.

Anotacija: Pasaulinę šlovę rašytojai atnešęs romanas „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, ir visa įveikiančią meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Knygos veikėjai atsiduria sudėtingose situacijose ir turi atsakyti į klausimus, į kuriuos nėra vieno atsakymo. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti, kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi?

Mano nuomonė: Taip pat dar 2015 metais perskaitytas kūrinys, bet atsimenu taip, lyg būčiau baigus skaityti tik prieš savaitę. Tai ne pirmas mano skaitytas Jodi Picoult darbas - jau anksčiau esu skaičiusi "Devyniolika minučių", kuri tikrai patiko, tad numaniau, jog ir ši tikrai bus gera. Neskaičiau jos per pačią populiarumo bangą, taip pat nemačiau filmo, laukiau momento, kada knyga tiesiog pati pas mane ateis (šiuo procesu vadinu knygos buvimą bibliotekoje, kai aš vaikštau tarp lentynų ir renkuosi kažką neplanuoto). Na, pagaliau ji atėjo :)

Stilius labai lengvas, tipinis Picoult, pasakojama pirmuoju asmeniu daugiausiai iš vienos iš pagrindinių veikėjų pozicijos, nors atsiskleidžia ir kitų personažų perspektyvos. Pasakoja vaikas, gyvenantis likimo nuskriaustoje šeimoje, kuri dėl didžiausio šeimos rūpesčio - vyresnėlės dukters ligos - nesugeba džiaugtis gyvenimu ir susitelkti į kitų problemų sprendimą. Puikiai atskleidžiamos tiek rimtos, visą šeimą kamuojančios problemos, tiek mažyčiai, bet vaiko pasaulyje labai svarbūs išgyvenimai. Kadangi autorė amerikietė, tai visai nenustebino pasirinktas teismo procesas, Europoje tokios bylos itin retai patenka į teismą. 

Kūrinys gan stipriai orientuotas į žmogaus teises, ne vieną kartą priverčiantis susimąstyti - "O kaip pasielgčiau aš?", kai jau susidarai, atrodo, stiprią nuomonę, labiau įsigilinus į mergaitės poziciją irgi norisi suabejoti ir vėl ją pakeisti. 

Skaitosi greitai, nes tikrai daug vienas kitą sekančių įvykių, gan slogi viso kūrinio emocija, tačiau greičiausiai natūralu, kai iš taip arti atskleidžiama šios šeimos istorija. Žinojau, kokia bus pabaiga (išdavė knygą skaitę draugai), tačiau greičiausiai būčiau numanius panašią, nes visa istorija pamažu vedė prie būtent tokios kulminacijos, Tiesa, buvo keli siužeto vingiai, kurie šiek tiek sukrėtė pabaigoje, tačiau ir juos man buvo išplepėję jau skaitę žmonės (labai ačiū). 

Nepaisant žinomų siužeto detalių,knyga man patiko, pasirodė pritaikyta šiuolaikinei visuomenei, kai aplink visur skubama, nes knyga tikrai skaitosi greitai, nelabai paliekama laiko giliau apmąstyti įvykius, nes jų tikrai nemažai. Nesakyčiau, kad šedevras, bet įsimintinas ir jautrus kūrinys, 9/10. Rekomenduoju, kad ir pirmai pažinčiai su Jodi Picoult.

Ekranizacija: 2009 metais knyga ekranizuota į to paties pavadinimo filmą, kurio režisierius Nick Cassavetes. Pagrindinius vaidmenis atliko: Abigail Breslin (Ana), Sofia Vassilieva (Keitė), Cameron Diaz (Sara). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo

Nuoširdžiai, Rita :)

Alessandro Baricco "Be kraujo"

Beveik metai tylos.... Net nesusimąsčiau, kad galėsiu taip ilgai užtrukti neaprašydama savo skaitytų knygų. Deja, bet taip jau susiklostė, kad šiuos nepilnus metus visiškai buvo pradingęs noras rašyti. Knygų neapleidau, ir toliau skaičiau, tik negalėjau net mintyse sau jų įvertinti. Bet dabar jau viskas gerai, tyliai tyliai grįžtu, galbūt pavyks aprašyti visas neaprašytas knygas, perskaitytas nuo praeitų metų gegužės (dabar skamba kaip tikras iššūkis!). 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 96, leidykla - "Alma littera", išleista 2004 m., originalus pavadinimas - Senza sangue. 

Anotacija: Kaip ir garsiajame "Šilke", autorius neaprėpiamą gyvenimą sutalpino į keletą žodžių ir gestų, o herojams sukūrė kritinę situaciją, kurioje atsiskleidė jų esmė.

Naujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga "Be kraujo", pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų...

Mano nuomonė: Ši knyga buvo perskaityta iškart po paskutinės mano aprašytosios "Mergina, kuri žaidė su ugnimi", tad pamenu, kad buvo labai keista skaityti tokios nedidelės (net pasakyčiau, miniatiūrinės) apimties kūrinį. Tiesiog vienu prisėdimu ir susiskaitė. 

Taip pat buvo labai keistas įspūdis perskaičius. Pradžia, kaip ir aprašyta anotacijoje, veiksmas lyg iš filmo "Desperado", tikras kraujo kerštas, kulkų skraidymas į visas puses ir pan., likusi viena gyva baisaus nusikaltimo liudininkė/auka. Ir tada, kai mintyse įsivaizduoji, kad žinai, kaip stereotipiškai greičiausiai baigsis šis kūrinys net apėmė savotiškas džiaugsmas, kad knyga nedidelės apimties, nes kas gi čia originalaus galėtų būti iš tokios pradžios? Nebent ilgas ir sunkumų kupinas šeimos žudikų ieškojimas. 

Bet. Viskas pasisuko ne taip. Negaliu sau leisti pasakoti, nes tada atskleisčiau knygos siužetą, o ji ir taip nedidukė, kas norėsit - perskaitysit taip pat greičiausiai vienu prisėdimu :) Tiesą pasakius, nesupratau pagrindinės veikėjos, ji man pasirodė tokia silpna... Žudiko pozicija buvo suprantama, bet tikrai nustebino pabaiga. Vėliau supratau, ką norėjo perteikti Baricco, bet, deja, kūrinys nesužavėjo. Pliusas už netikėta pabaigą, bet kažkaip viskas per greit sumalta į tuos nepilnus 100 puslapių, norėjosi sužinoti daugiau viso to priešistorės, galbūt išsamesnės personažų charakteristikos. 

Bėda ta, kad tai pirmoji mano pažintis su Baricco. Girdėjau labai gerų atsiliepimų apie kitus jo kūrinius, bet po šio taip ir nekilo ranka dar kažką pabandyti... Nors tikiuosi, kad šis neigiamas nusistatymas praeis, nes yra bent kelios knygos, kurias tikrai norėjau ir vis dar noriu perskaityti, tačiau atidėlioju. O "Be kraujo" vertinčiau 5/10. Ar rekomenduočiau? Greičiausiai, kad ne.. 

Fone skamba: Panaši emocija ir kūrinyje

Nuoširdžiai, Rita :)

Stieg Larsson "Mergina, kuri žaidė su ugnimi"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 687, leidykla - "Obuolys", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Flickan som lekte med elden. 

Anotacija: Mikaelis Bliumkvistas, principingas žurnalistas ir Millennium žurnalo leidėjas, rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję gerai žinomi, aukštas pareigas einantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Vis dėlto straipsnis redakcijos nepasiekia: išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį rengę žurnalistai. Bliumkvistą labiau sukreča kita žinia: ant ginklo palikti pirštų atspaudai – genialios kompiuterių įsilaužėlės, serijinį žudiką jam surasti padėjusios Lisbetos Salander... Kai aptinkamas nekenčiamo Lisbetos globėjo lavonas, policijai nebelieka abejonių. Tik bėda, kad mergina su drakono tatuiruote dingo kaip į vandenį! Įsitikinęs merginos nekaltumu, Bliumkvistas pradeda nepriklausomą tyrimą ir netrukus aptinka tai, ko tikrai nesitikėjo rasti...

Mano nuomonė: Kuo toliau - tuo geriau. Antroji dalis man žymiai labiau patiko nei pirmoji, iškart įtraukė ir nepaisant didokos apimties (ir vėl sunku tokią plytą nešiotis :D ) susiskaitė tikrai greitai. 

Šį kartą nuo pat pradžios jaučiamas greitas įvykių tempas, vienas veiksmas veda prie kito, keičiasi vietos, žmonės, bet pagrindiniai veikėjai išlieka tie patys. Taip pat šioje dalyje atsiskleidžia daugiau detalių apie Lisbetos praeitį, o ji tikrai įdomi ir sukrečianti. Kaip ir pirmoje dalyje, tiriama žmogžudystė, tačiau prieskonis jau kitoks - nebe metų našta kliudo išnarplioti nusikaltimą, o Lisbetos įtraukimas į įtariamųjų gretas. 

Buvo vietų, kurios šiek tiek bandė išvesti iš kantrybės, nes autorius įsijautė į šalutinį tyrimą, kuriam laikui palikdamas nežinioj svarbius momentus, bet tai tik padėjo pagreitinti skaitymo tempą, kad kuo greičiau sužinoti, kas gi įvyko po to. Pats tyrimas tikrai perteiktas smulkmeniškai, kaip ir pirmoje dalyje, tik šį kartą jau beveik nenervino smulkios detalės, kadangi jau žinau, kad pabaigoje jos visos tampa svarbiomis. 

Žaviuosi autoriaus sugebėjimu pritraukti dėmesį nusikaltimo tyrimu bei dinamišku pagrindinės veikėjos charakteriu, kuris atsiskleidžia per jos poelgius, pokalbius bei praeities istorijas, taip pat vystosi sulig besiplėtojančia istorija. Mikaelio personažas labiau stereotipinis, bet taipogi labai puikiai tinka šiame kūrinyje. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad pavyks kuo greičiau rasti trečiąją dalį, nes tikrai patiko :) 10/10

Ekranizacija: 2009 m. švedų antrosios trilogijos dalies adaptacija. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko:  Michael Nyqvist (Mikaelis), Noomi Rapace (Lisbeta),Lena Endre (Erika). Treileris: 

Fone skamba: Puikiai ir knygos nuotaiką atspindintis garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Agatha Christie "Penki paršiukai"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 192, leidykla - "Europa", išleista 1994 m., originalus pavadinimas - Five Little Pigs. 

Anotacija: Situacija regis paprasta: dvi moterys ir vienas vyras, meilė ir neapykanta... Regis nėra kas veikti Erkiuliui Puaro. Tačiau...

Mano nuomonė: Pamačiusi, kokia "ilga" anotacija, pagalvojau, kad galėčiau ir tokio ilgio atsiliepimą palikti :) greitai susiskaitė, tačiau... 

Bet tiek to. Perskaičiau greitai, nes apimtis tikrai nedidelė, formatas patogus, knyga lengva, tad pora prisėdimų ir jos nėra. Bet negaliu teigti, kad kūrinys patiko. 

Ne pirmą kartą prigriebiu Agathos Christie detektyvą būtent dėl jų nedidelės apimties ir gan lengvo pasakojimo stiliaus. Prasiblaškymui, taip sakant. Bet šį kartą mane erzino pateikiama istorija. Visų pirma, nepatiko įvykių ir nagrinėjamos bylos chronologija, norėjosi kiek kitokio pateikimo, šiuo atveju vietomis norėjosi, kad tam tikri pasakojimai būtų apkeisti vietomis, o kiti tiesiog pateikti iš kitos perspektyvos. Pradžia tikrai sugebėjo sudominti ir norėjosi išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų įvykdė nusikaltimą, bet pats tyrimo vystymas manęs neįtikino.

Na, o visų antra, tai padariau išvadą, kad bent jau bylose, kur pagrindinis tyrėjas yra Erkiulis Puaro, yra neįmanoma logiškai išprotauti nusikaltėlio ir tas mane labai nuvylė. Nes jau ne pirmą kartą tikrasis žudikas išaiškėja, kai būna atskleidžiamos, prieš tai kūrinyje neminėtos aplinkybės, kurias suvokė ar pastebėjo, bet nepaminėjo garbusis Puaro. Aišku, visada galima pasikliauti nuojauta, bet norėtųsi, kad ir skaitytojas galėtų pasitelkti savo vaizduotę ir pabandytų sudėlioti smulkmenas į reikiamas vietas. 

Taigi, štai pagrindiniai trūkumai. Daugiau nelabai ir turiu ką paminėti, nes knygutė tik apie vieną tyrimą, tad nelabai daugiau kas ir yra. Vertinu 7/10. Ar rekomenduočiau? Manau, kad yra ir geresnių Agathos kūrinių.

Ekranizacija: 2003 metais pasirodė būtent pagal šią knygelę pastatyta serialo "Puaro" serija (9 sezonas, 1 serija). Režisierius - Paul Unwin. Pagrindinius vaidmenis atliko: David Suchet (Puaro), Rachael Stirling (Karolina Kreil). Visas epizodas:

Fone skamba: Garso takelis iš būtent šio epizodo. Toks liūdnokas, kaip ir mano nuotaika perskaičius knygą ir supratus, kad nebuvo paminėtos svarbios detalės.. 

Nuoširdžiai, Rita :)

J. R. R. Tolkien "Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 364, leidykla - "Alma littera", išleista 2002 m., originalus pavadinimas - The Lord of the Rings: The Two Towers.

Anotacija:  Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos „Žiedų Valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius iširusios „Žiedo Brolijos“ nuotykius. Frodas su Semu patraukia į Mordorą sunaikinti Žiedo, tuo tarpu blogio valdovai Sarumanas ir Sauronas vienijasi. Dvi tvirtovės – tai dviejų galingų blogio valdovų sąjunga. Sarumanas turi nugalėti žmonių – rohirimų – karalystę, o Sauronas – išnaikinti gondoriečius. Drąsusis karys Aragornas stengiasi suvienyti rohirimus ir gondoriečius, kad šie pasipriešintų blogio valdovų planams.

Mano nuomonė: Ak, mylimas Tolkien'as. Turbūt niekad nepaliausiu gyrusi šio autoriaus ir jo kūrinių. Tiesiog atgaiva sielai beskaitant. 

Vėl tęsiasi jau iširusios Žiedo brolijos nuotykiai. Labai patiko pradžia, kur be galo gražiai ir didvyriškai apgiedota vieno veikėjo žūtis. Net užsirašiau žodžius. Toliau visas pasakojimas padalintas į tris dalis, kurios apima skirtingose vietose atsidūrusių personažų grupių patirtus išgyvenimus ir nutikimus. Čia man labiausiai patiko Aragorno, Legolaso ir Gimlio dalis, ši trijulė tiek filme, tiek knygoje mane labai žavi :)

Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir šioje žavėjausi kaip detaliai ir skirtingai nuo jau pažįstamų būtybių autorius atskleidžia naujus sutvėrimus - entus. Tai tarsi medžio siela, išmintis ir lėtas, bet labai gyvybingas ir gamtą jaučiantis sutvėrimas. Vėlgi buvome supažindinti su visa entų priešistore, kaip jie vystėsi, kodėl dabar yra tokie, kokie yra. Labai patiko visas pasakojimas. 

Įpusėjant žiedo nešimui link galutinio tikslo, jaučiasi didėjanti įtampa kūrinyje, vėliau aprašomas didis mūšis, kuris papasakotas tikrai vaizdingai ir galingai. Bet didžioji įtampa visgi lydi Frodo ir Semo kelionės dalį, nors dar šioje dalyje nevyksta daug itin pavojingų epizodų, bet puikiai perteikta grėsmės nuojauta. 

Nenoriu per daug plėstis, tiesiog dar kartą pasikartosiu, kad labai myliu Tolien'ą kaip rašytoją ir žaviuosi jo kūriniais. Tad ir šią dalį vertinu 10/10 ir rekomenduoju Jums :)

Ekranizacija: puikiai visiems žinoma 2002 metų ekranizacija. Režisierius Peter Jackson. Pagrindinius vaidmenis atliko: Elijah Wood (Frodas), Sean Astin (Semas), Ian McKellen (Gendalfas), Orlando Bloom (Legolasas). Treileris:

Fone skamba: žinoma, garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Philippa Gregory "Ištikimoji karalienė"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 504, leidykla - "Obuolys", išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The Constant Princess. 

Anotacija: Likusi našle pavojingame Tiudorų dvare Katerina privalo atsispirti šešuro aistrai ir įtikinti jį bei visą Europą, kad jos santuoka su karaliumi Artūru niekada nebuvo tikra, todėl nėra kliūčių susituokti su dieveriu Henriku. Septynerius metus moteris kenčia pažeminimus ir vienatvę, palaikoma tik karingosios motinos atminimo ir tvirto pasiryžimo: "Aš būsiu Anglijos karalienė iki mirties". Tapusi tuo, kam ruošėsi visą gyvenimą, Kateriną susiduria su pirmu išbandymu- turi apginti šalį nuo priešų. Tačiau tai yra tik jos ryžto bei ištikimybės išmėginimų pradžia...

Mano nuomonė: Periodiškai vis grįžtu prie istorinės grožinės literatūros (nagi, patinka man ji) ir tokiais atvejais man labai tinka Philipp'os Gregory kūriniai. 

Šiuo atveju kūrinys, kaip ir kitos Gregory knygos, susiskaitė lengvai ir greitai. Pasakojimas pateiktas iš pagrindinės veikėjos karalienės Katerinos perspektyvos, tad šioje pusėje daug subjektyvumo ir autorės asmeninės interpretacijos. Bet tokiu būdu personažo asmeninės savybės tikrai buvo pilnai atskleistos. Įdomi, bet logiška knygoje pateikta autorės versija dėl pirmosios Katerinos santuokos ir santykių su pirmuoju vyru. 

Taip pat puikiai atvaizduotas ir karalius Henrikas VIII bei jo transformacija nuo aikštingo berniuko iki pasipūtusio, bet mylinčio ir besižavinčio vyro ir vėliau suvilioto ir aistros valdomo nusivylusio karaliaus. Kaip visada, rūmų gyvenimas neapsieina be intrigų, tad ir šioje knygoje jų netrūko, nuo visai smulkių apkalbų iki didelio mąsto sąmokslų. 

Šiek tiek erzino tam tikrų herojės gyvenimo įvykių perdėtas detalizavimas, susidarė  įspūdis, jog kai kur buvo dirbtinai kuriama kūrinio apimtis, nes tikrai būtų buvę galima atskleisti personažus ir per trumpesnį laiko periodą. Bet džiaugiuosi, kad tokių vietų pasitaikė nedaug, kokios 2-3. Toliau pasakojimas vyko man priimtinu greičiu.

Gaila dar ir dėl vieno dalyko - pabaigos. Kadangi ganėtinai gerai esu susipažinusi su Tiudorų istorija, tad žinau, kokia iš tikrųjų turėjo būti pabaiga, o čia ji nepaminėta. Jaučiasi autorės simpatija šiai istorinei asmenybei ir galima įtarti, kad ji nenorėjo savo kūrinyje pasiekti tragiškos Katerinos lemties, tad užbaigė istoriją tame laikotarpyje, kai Katerina gyveno triumfuojančiai ir pasiekė savo didžiausią troškimą. Taip autorė tarsi išteisina karalienės Katerinos klaidas. 

Kūrinį vertinčiau 8/10. Rekomenduoju istorinių knygų mėgėjams :)

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 575, leidykla - "Obuolys", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Män som hatar kvinnor. 

Anotacija: Harieta Vanger dingo kaip į vandenį prieš 40 metų. Vangerių giminės patriarchas Henrikas ligi šiol įsitikinęs, kad Harietą nužudė kas nors iš jų giminės – tą lemtingą dieną visi buvo susirinkę įspūdingame Vangerių šeimos vasarnamyje atokioje saloje. Jausdamas kasdien artėjantį gyvenimo saulėlydį, Henrikas Vangeris nusprendžia darsyk pabandyti įminti kankinančą mįslę. Tyrimui atlikti pasamdomas žurnalistas, reputaciją praradęs Millennium darbuotojas Mikaelis Bliumkvistas bei Lisbeta Salander, smarki ir nepritampanti prie visuomenės ypačrotinga kompiuterių įsilaužėlė. Šioje knygoje rasite visko: žmogžudystę, šeimos sagą, meilės istoriją, finansinę intrigą, trilerio įtampą… Aišku tik viena: geriau nestoti skersai kelio merginai su drakono tatuiruote...

Mano nuomonė: Šiek tiek pavėlavusi šoku į garsiosios trilogijos (nežinau, ar jau tai galima vadinti keturių dalių saga?) traukinį. Pamenu, kai buvo šių knygų bumas, bet aš kažkaip atsilaikiau, tuomet pinigų neturėjau nusipirkti, o ir bibliotekoje nepasitaikydavo. Užtat pagaliau užtikusi laisvą egzempliorių bibliotekoje, nusprendžiau pabandyti :)

Sunkiai sekėsi įsivažiuoti pradžioje, daug detalių tiek apie Mikaelį, tiek apie Lisbetą, bet vėliau supranti, kad tos detalės tikrai buvo svarbios. Smulkmeniškas nagrinėjamos bylos tyrimų aprašymas pradžioje taipogi šiek tiek nervino, bet vėliau prisitaikiau ir sugebėjau įsitraukti. 

Man pats įdomumas prasidėjo susikirtus Mikaelio ir Lisbetos keliams ir pradėjus bendradarbiauti. Žavėjo dviejų talentingų ir tokių skirtingų žmonių pastangos savais metodais surasti naujų įkalčių. Patiko, kaip autorius atskleidžia savo sukurtus personažus, iš lėto, vis įterpdamas vieną kitą jų gyvenimo įvykį, iš kurio galima suprasti, kodėl veikėjas taip elgiasi. 

Patiko autoriaus sprendimas sprendžiant vieną nusikaltimą, įterpti ir kitą, kuris dalį laiko tikrai klaidino ir privertė pasimesti. Labai gerai išlaikyta intriga, tikrai buvo įdomu skaityti iki pat paskutinių puslapių. Kad ir sunki pradžia buvo, bet pati istorija man labai patiko, geras detektyvas. Sudomino perskaityti ir kitas dalis. Rekomenduoju, kas dar neskaitė :) 10/10.

Taip pat skaitykite kolegės Paulinos atsiliepimą.

Ekranizacijos: 

• 2009 m. pirmoji pasirodo švedų ekranizacija. Režisierius Niels Arden Oplev. Pagrindinius vaidmenis atliko: Michael Nyqvist (Mikaelis), Noomi Rapace (Lisbeta), Lena Endre (Erika). Treileris:

• 2011 m. atsiranda amerikietiškoji versija. Režisierius David Fincher. Pagrindinius vaidmenis atliko: Daniel Craig (Mikaelis), Rooney Mara (Lisbeta), Robin Wright (Erika). Treileris:

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Vytautas Sirijos Gira "Paskutinis sekmadienis"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 340, leidykla - "Vaga", išleista 1990 m.

Anotacija: Knygoje pasakojama apie prieškario Kauną. Ne tik sudėtinga visuomeninė politinė to meto situacija, bet ir vidiniai prieštaravimai kamuoja, skaldo ir vienija Orvidų šeimą.

Kiekvieno jos nario likimas galėtų būti atskira istorija, tačiau iškiliausia ir patraukliausia figūra romane – Edgaras Orvidas, jaunas gabus medikas, apdovanotas gražiomis dvasios ir fizinėmis savybėmis.

Mano nuomonė: Dar neteko man anksčiau skaityti Vytauto Sirijos Giros kūrinių, tad besitvarkant tėvų namų bibliotekoje už akių užkliuvo "Paskutinis sekmadienis", o mintyse tuokart nuskambėjo keli žinomos to pačio pavadinimo dainos akordai :) Nusprendžiau susipažinti.

Sakyčiau, kad kūrinys paprastas, pasakojantis vienos šeimos istoriją ir apimantis labai realias ir visiems gerai suvokiamas gyvenimo akimirkas. Turiu susidariusi nuomonę, jog kiekviena šeima turi savo "kryžių", kurį neša per gyvenimą, arba jog tiesiog nėra tobulos šeimos. Kaip ir Giros vaizduojamoje Orvidų šeimoje, galima pastebėti net ir atsirandantį susiskaldymą tarp šeimos narių dėl per daug gilių ir įsisenėjusių vidinių problemų. Skaitant galima iš naujo atrasti kai kurias žmogiškąsias vertybes ir jas pergalvoti, buvo vietų, vertusių susimąstyti.

Veikėjai žmogiški, vėl nevengsiu to pasakymo, paprasti, neturėjau favoritų, visi aprašomu periodu pridarė nesąmonių. Nors ir anotacijoj teigiama, kad Edgaras - patraukliausia figūra, bet man jis simpatijų nesukėlė, iki kūrinio herojaus jam toli. Taip, palyginus su visa aprašoma šeimynėle, jis vienintelis, demonstruojantis žmogiškąsias vertybes, bet jo personažas man buvo per pasyvus, gan statiškas. 

Buvo smagu skaityti apie Kauną, savo gimtąjį miestą ir matyti iki kaulo smegenų žinomų gatvių pavadinimus, taip mintyse atkūriau visas personažų praeitas miesto dalis. Labai patiko aprašytas tuometinis žmonių kultūrinis gyvenimas. 

Taigi, paprastas kūrinys apie šeimą ir žmogiškąsias vertybes, vertinu 7/10. 

Fone skamba:  ne vieną kartą kūrinyje personažų klausytas

Nuoširdžiai, Rita :)

Markus Zusak "Knygų vagilė"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 544, leidykla - "Šarkos knygos", išleista 2011 m., originalus pavadinimas - The Book Thief.

Anotacija: MENKUTIS FAKTAS - JŪS MIRSITE

1939-ųjų nacistinė Vokietija. Šalis laukia sulaikiusi kvapą. Mirtis dar niekada neturėjo tiek darbo.

Devynerių metų mergaitė Lizelė gyvena Himelio gatvėje su ją priglaudusia šeima. Jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Lizelė vagia knygas. Tai pasakojimas apie ją ir kitus jos gatvės gyventojus, iš dangaus ėmus kristi bomboms.

ŠIEK TIEK SVARBIOS INFORMACIJOS - ŠIĄ ISTORIJĄ PASAKOJA MIRTIS 

Tai trumpas pasakojimas apie mergaitę, akordeonininką, keletą fanatiškų vokiečių, žydų kilmės kovotoją ir nemažai vagysčių.

DAR VIENAS DALYKAS, KURĮ TURĖTUMĖTE ŽINOTI - MIRTIS APLANKYS KNYGŲ VAGILĘ TRIS KARTUS

Mano nuomonė: Pamenu, kai tik ši knyga buvo išleista, didžioji dauguma tinklaraštininkų suskubo ją perskaityti. Na, o mane ji pasiekė tik dabar, jau praėjus jos populiarumo bangai, tiesiog apsilankius bibliotekoje užkliuvo akis.

Keistas fenomenas - tekstas labai lengvas, malonus, bet skaičiau ilgokai. Tema - labai daug kartų "nusėdusi" knygų puslapiuose, apie antrąjį pasaulinį karą, jo pasekmes, vyravusią atmosferą paprastų gyventojų aplinkoje. Šį kartą karo beprasmybė pateikiama iš vaiko perspektyvos, kas tikrai sugebėjo man suvirpinti širdį. Patiko, kaip jautriai ir suasmenintai buvo atskleista holokausto tema, visus epizodus pavyko įsivaizduoti itin tikroviškai.

Labai patiko pasirinktas pasakotojo stilius - knygą pasakoja mirtis. Kirba klausimas, kaip mes literatūroje galėtume įsivaizduoti mirtį? Tą tipinę, be veido, su dalgiu ir gobtuvu ant galvos? O gal kažką neapčiuopiamo, nematomo? Šiame kūrinyje ji tokia kaip mes, žmogiška, karo metu turinti itin daug darbo, jaučianti jausmus, besidominti žmonių tarpusavio santykiais ir pateikianti šmaikščius ir trumpus savo pastebėjimus. Nežinau, galbūt toks sprendimas kažkur literatūroje jau buvo panaudotas, bet aš jį sutikau pirmą kartą, tad buvo labai smagu pažvelgti į veikėjus iš kito kampo.

Buvo smagu skaityti apie paprastus gan skurdžiai gyvenančių vaikų džiaugsmus ir susigalvotas pramogas. Vis dėlto, tikras grožis tikrai slypi paprastume, kūrinys priminė man šią mintį. O kaipgi galima pamiršti knygas ir skaitymo džiaugsmą? Man labai vietoje buvo panaudotas knygų skaitymas kaip užsimiršimas nuo baisios realybės, pati žinau, kad kartais tai tikrai padeda. Taigi, vertinčiau šį kūrinį 10/10. Tikrai patiko ir galiu rekomenduoti tiems, kas ieško grožio ir gėrio paprastume. 

Ekranizacija: 2013 m. pasirodė to pačio pavadinimo filmas. Režisierius Brian Percival. Pagrindinius vaidmenis atliko: Sophie Nelisse (Lizelė), Geoffrey Rush (Hansas Hubermanas), Emily Watson (Roza Huberman), Ben Schnetzer (Maksas). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo, kuris, kaip ir knyga, yra labai jautrus ir paprastas.

Nuoširdžiai, Rita :)

Cormac McCarthy "Laukinių arklių pakerėti"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 341, leidykla - "Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla", išleista 2007 m., originalus pavadinimas - All the Pretty Horses. 

Anotacija: Romanas „Laukinių arklių pakerėti“ pasakoja apie jauno žmogaus kelionę į nežinomybę per atšiaurius kraštus, jo mėginimą perprasti neišvengiamo blogio paslaptį ir skaudžiai įgyjamą brandą. Romanas - puikus geriausios tradicinės „folkneriškosios“ JAV literatūros pavyzdys.

Mano nuomonė: Taip...šia knyga susidomėjau tik dėl pavadinimo. Esu švelniai tariant neabejinga arkliams, jų ryšiui su žmogumi, o mustangų laisvai ir nepalaužiamai dvasiai. 

Pradžioje sunkiai sekėsi įsivažiuoti, nes nebuvo paminėti veikėjų vardai. Tik jis ir ji, tad buvau ne vieną kartą pasimetus, kuris jis yra kuris. Vėliau šis nepatogumas dingo, nes ir dialoguose galima buvo perskaityti vardus, ir pasakotojo tekste jau pradėjo atsirasti. Panaši situacija buvo ir su pačiu siužetu, per tą personažų sumaišymą nelabai ir supratau, kodėl jie nusprendė išvykti, kas paskatino jų pirmuosius veiksmus ir pan. Vėliau jau lyg ir normaliai buvo. 

Jeigu praleidžiant knygos pradžią, tai kūrinys man visai patiko. Laukinių Vakarų įvaizdis, kaubojiški personažai, tikintys ir siekiantys savo svajonių, dinamiški charakteriai, romantika tiek tarp žmonių, tiek aplinkoje, įtampa, gyvenimo neteisybės skonis ir be abejo - arkliai. Įvykių ir jaučiamų emocijų pusiausvyra gan neblogai sudėliota, man patiko. Tik vietomis tekstas buvo sunkokas, bet man kyla įtarimas, kad gal tai dėl vertimo. 

Patiko tai, kad personažai nebuvo idealizuojami, kiekvienas turėjo savų ydų, pavaizduotos labai žmogiškos gyvenimo klaidos ir kaip tai paveikė jų požiūrius. Pabaiga bent jau man buvo nenuspėjama, tikėjausi kiek kitokios, bet patiko ir tokia. Vertinčiau 8/10. Tikrai labai neblogas kūrinys, iki aukštesnio bala pritrūko aiškumo kai kuriose vietose.

Ekranizacija: 2000 m. pastatytas tokio pat pavadinimo filmas. Režisierius Billy Bob Thornton. Pagrindinius vaidmenis atliko: Matt Damon (Džonas Greidis), Penelope Cruz (Alechandra), Henry Thomas (Roulinsas). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo

Nuoširdžiai, Rita :)

Johan Theorin „Prieblanda“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - Skumtimmen.

Anotacija: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.

Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.

Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.

Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

 

Mano nuomonė:  Patraukė „ant“ detektyvo po prieš tai skaityto meilės romano. Tad ilgai neieškojus bibliotekoje pastebėjau skandinavų autoriaus detektyvą, pagalvojau, kad turėtų būti neblogas ir pasiėmiau.

Gaila, bet nebuvo taip įdomu, kaip tikėjausi. Anotacija ir pradžia suintriguoja, tas tiesa. Bet vystymas man pasirodė sunkokas. Atrodo, kad autorius nelabai turėjo idėjų, kaip išlaikyti įtampą, tad sumanė patempti gumą. Lyg ir vyksta tyrimas, bet mėgėjiškai ir nukrypstant nuo pagrindinių įkalčių. Nors, rašymo stilius lengvas, gal net ir skurdokas, bet kaip detektyvui, turbūt tinkamas. Daug dialogų, dalis vos ne apie vėją stiliaus, bet juk taip laukiama kulminacijos.

Standartinė istorija, kaip visą laiką įtarinėjamas vienas personažas, o pabaigoje viskas nukrypsta į kitą asmenį, kuris prieš tai tik vieną kartą buvo pasirodęs siužete. Nieko naujo, pabaiga gal kiek ir nustebino, bet nesulaukiau per daug emocijų. Galbūt tiesiog džiaugiausi, kad pasibaigė tas slinkimas vėžlio greičiu. 

Kita vertus, man patiko aplinkos aprašymas. Taip šalta, vėjuota, miglota, drėgna, bet tai labai padeda išgauti tinkamą emociją. Skaičiau tuo metu, kai ir pas mus panašus oras buvo (tik jūros šalia nėra pas mane), tad labai gerai įsijaučiau ir įsivaizdavau aplinką. Net panorau aplankyti Švediją. Taigi, nežinau, ar rekomenduočiau, turbūt ne, bet tai nebuvo taip jau labai blogai, vertinčiau 5/10.

Ekranizacija: 2013 m. pastatytas švedų filmas pagal knygą. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko - Lena Endre (Julija), Thomas W. Gabrielsson (Lenartas). Treileris: 

Fone skamba:

Nuoširdžiai, Rita :)

Anne ir Serge Golon "Anželika ir karalius"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 612, leidykla - "Spindulys", išleista 1995 m., originalus pavadinimas - Angelique et le roi.

Anotacija: Nesutramdomoji Anželika, elegantiškiausia Versalio dama, pasitelkia intrigas, turtą ir moterišką žavesį,kad galėtų įsiviešpatauti karalius Saulės dvare. Intriguojantis knygos veiksmas vyksta gašlioje ir prabangioje aplinkoje. Anželikai atsiskleidžia karaliaus dvaro tikrovė: netikra meilė, žiaurumas, ponios de Montespan, norinčios iš jos paveržti karalių, intrigos,nuodai... Pagaliau Anželika iš karaliaus sužino paslaptį - tiesą apie mirties bausmės įvykdymą jos pirmajam vyrui, ir tai jos gyvenimą pasuka kita linkme.

Mano nuomonė: Kažkada paauglystėje skaičiau pirmąsias dvi šios serijos knygas, pamenu, kad visai smagiai tuo metu susiskaitė, tad besitvarkydama lentynose ir akiai užkliuvus už trečiosios knygos, kažkaip panorau prisiminti Angelų markizę ir pažiūrėti, ar labai skirsis mano dabartinis požiūris. 

Džiaugiausi galėdama atsidurti Liudviko XIV laikų Paryžiuje, labai mėgstu šį laikotarpį, tai, kad autoriai gan tiksliai atspindėjo tuometines įžymybes ir nuodugniai aprašė įvairias dekoracijas, man patiko. Vietomis net buvo paaiškinimų, kad dialogai tiksliai atkartoti iš tuometinių kronikų, apie kurias rašė to amžiaus publicistai. 

Rašymo stilius lengvas, greitai skaitosi, dialogai kiek primityvūs, bet nenuobodūs. Personažai išpildyti, atskleistos tiek gerosios, tiek blogosios savybės. Savaime aišku, Anželikos asmenybė pranoksta visus, vietomis net buvo juokinga, kaip viskas jai sekasi, bet juk tai pagrindinis personažas :) . Siužetas gan įtraukiantis, dinamiškas, buvo tiek juokingų epizodų, tiek įtampą keliančių. Žinau, kad ši serija priskirtina meilės romanams, iš kurių aš dažniausiai tyčiojuosi, bet Anželikos istorija man visai patinka. Yra nuotykių, personažai įdomūs, mane žavintis laikmetis, lengvas stilius.

Nieko per daug ypatingo, bet ir nieko erzinančio. Vertinu 7/10. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Galbūt, jei užeitų nuotaika :)

Ekranizacija: 1966 m. pastatytas trečiasis filmas apie Anželiką, tokiu pat pavadinimu kaip knyga. Režisierius Bernard Borderie. Pagrindinius vaidmenis atliko: Michele Mercier (Anželika), Robert Hossein (Žofrėjus), Jacques Toja (Liudvikas XIV).

Tiesa, jeigu kam įdomu, tai, pasirodo, prancūzai ir vėl ėmėsi Anželikos ekranizacijos - yra pastatytas 2013 m. filmas Angelique. Deja, prancūziškai nesuprantu, tad negaliu pasakyti, ar čia tik pagal pirmąją knygą ar po truputį iš visų ėmė siužeto. Naujos ekranizacijos treileris čia. 

Fone skamba: Išbandžiau naujesnės ekranizacijos garso takelį :)

Nuoširdžiai, Rita :)

George R. R. Martin "Kardų audra"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 992, leidykla - "Alma littera", išleista 2014 m., originalus pavadinimas - A Storm of swords.

Anotacija:  Trečiojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas nesiliauja skaitytojus stebinęs savo sukurtų personažų nuotykiais ir likimais. Ir toliau meistriškai pinama intriga, išaiškėja daugybė paslapčių, bet dar daugiau jų atsiranda.

Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.

Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.

Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?

Mano nuomonė: Štai ir trečioji dalis mane pasiekė. Džiaugsmas mano sielai :) turbūt jau nieko nebenustebinsiu sakydama, kad tapau labai prisirišus prie šio ciklo (tiek serialo, tiek knygų) ir esu be galo laiminga galėdama pasinerti į Martin'o sukurtą neįtikėtinai tikrovišką pasaulį. 

Bet pradžiai vėl pabumbėsiu dėl leidimo/redagavimo/vertimo klaidų. Pati pirma klaida, mano galva, buvo pačiam pirmajam puslapyje. Iš pastabos dėl įvykių eigos (paskutinis sakinys): "Pasakojimą pradedu įvykiais, nutikusiais Pirmųjų Žmonių Kumštyje, prie Riverano, Harenholo ir Trišakyje, o Juodųjų Vandenų mūšis vykęs Karaliaus Uoste ir buvo tų įvykių padarinys". Čia jau su logika prasilenkia vertimas, nes tiek iš serialo, tiek iš knygos aišku, kad buvo kaip tik atvirkščiai. Juodųjų Vandenų mūšio padarinys ir buvo šioje dalyje vykstantys įvykiai. Radau šį sakinį originalo kalba: "I open with a look at some of the things that were happening on the Fist of the First Men, at Riverrun, Harrenhal, and on the Trident while the Battle of the Blackwater was being fought at King’s Landing, and during its aftermath".  O gal mano anglų kalbos žinios prastokos? 

Taipogi buvo ir vietovių pavadinimų pasikeitimų lyginant su praėjusiomis knygomis, bet pastebiu, kad ši problema vyrauja ne tik Martin'o knygų vertimuose. Kyla noras džiaugtis, kad nors vienoje dalyje išlaikomi vienodi pavadinimai, nors buvau radus, kad pavadinimas, minimas skyriuje, nesutampa su tuo, kuris yra žemėlapyje (taip, kartais pavartau Vesteroso žemėlapį, kad geriau įsivaizduočiau, kur vyksta veiksmas). Deja, neatsimenu konkrečių pavyzdžių. Pyktis kyla, nes knyga yra tikrai brangi, kūrinys man be galo patinka, tad norisi, kad vertimas būtų kokybiškas, o ne besikeičiantis kiekvienoje dalyje. 

Dar vienas pastebėjimas - kas rašo tokias prispoilintas anotacijas? Bepigu jas skaityti tiems, kas žiūri serialą, jie ir taip daugmaž žino, kas nutiks, bet žmogus, nežinodamas siužeto, paimdamas į rankas knygą, ant nugarėlės perskaito daugiau negu pusėje jos vykusių lemtingų momentų, kurie turėtų sukrėsti skaitytoją. Anotacija turėtų suintriguoti, o ne sugadinti visą įdomumą.. The Internet is dark and full of spoilers. Žmonės, neskaitykite net ir Sosto žaidimo anotacijų, nes šiais laikais net ir jos gali sugadinti įdomumą (kaip būtų nutikę man, jei nebūčiau žiūrėjus serialo). 

Pabumbėjimai baigėsi :) Siužeto nepasakosiu, jau ir taip per daug jo atskleista visur aplink :) tiesiog pasikartosiu, kad mėgstu šį ciklą dėl tikroviško pasaulio, stiprių ir charizmatiškų personažų, magijos tvelksmo. Žaviuosi, kaip veikėjai vis atsiskleidžia kitokiomis spalvomis ir nepaliauja stebinti.  Rekomenduoju fantastikos žanro mėgėjams ir labai noriu viltis, kad ketvirtoji knyga bus kruopščiau suredaguota... Vertinu kūrinį 10/10. 

Ekranizacija: 3 ir 4 serialo "Game of thrones" sezonai. 3-iojo treileris:

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Sofi Oksanen "Stalino karvės"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - "Versus aureus", išleista 2012 m., originalus pavadinimas - Stalinin lehmät.

Anotacija: „Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje.

Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys.

Mano nuomonė: Seniai jau galvojau, kad norėtųsi susipažinti su Sofi Oksanen kūryba, tad kai bibliotekoje pamačiau jos kūrinį, nedvejodama pasiėmiau. Aišku, labiau norėjau perskaityti "Valymą", bet tiek to.

Pirma mintis, šovusi į galvą perskaičius kūrinį, tai, kad viršelis puikiai atspindi visą knygos nuotaiką - viskas pilka ir galų gale pakylanti raudona uždanga. Taip ir buvo. Aprašomi sunkūs Estijos okupacijos laikai, labai pažįstami ir mums, kai viską valdė Sovietų Sąjunga. Deficitai, į miškus išėję vyrai, propaganda, politinė kontrolė ir pan., viskas taip artima ir kartu, bent jau iš mano pozicijos, taip tolima. 

Baimė atsiverti, baimė atskleisti savo gimtinę, kad nebūtum palaikyta ruse - vakariečiams visi iš Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių tuomet atrodė rusai - viskas perteikta tikrai įtikinamai. Tos baimės padariniai kiekvienai iš kūrinio pasakotojų atsiskleidžia skirtingai, bet žymė lieka visam gyvenimui. Sužalotos asmenybės, perskirti gyvenimai, savęs nepažinimas. Visas pasakojimas yra lydimas šių tragiškų gyvenimo momentų, todėl kūrinio emocija sunki, dažnai net slegianti.

Nepaisant nuotaikos, knyga skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, netrukdė ir šokinėjimas laike, ir pasakotojų kaita. Pasakojimo stilius pakankamai lengvas, dažnai sarkastiškas arba apimtas lengvo pamišimo, leido geriau įsijausti į tų laikų emociją. Manau, kad vyresnei kartai šis kūrinys galėtų būti dar artimesnis, nes panašūs išgyvenimai buvo patiriami ir okupuotoje Lietuvoje.

Apie autorę susidariau palankų įspūdį, manau, kad pažinties su ja nenutrauksiu. Knygą vertinčiau 8/10.

Fone skamba: Panaši nuotaika mane lydėjo visą kūrinį

Nuoširdžiai, Rita :)

Suzanne Collins "Liepsnojantis įtūžis"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 376, leidykla - "Alma littera", išleista 2013 m., originalus pavadinimas - Mockingjay. 

Anotacija: Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis“  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų –  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.

Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...

Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.

Mano nuomonė: Štai ir pasibaigė dar viena saga. Pastebėjau, kad beveik niekada nesuskaitau visos sagos vienu metu, tarp dalių darau pertraukas. Viena vertus, tai gerai, nes jeigu saga gera, tada galiu ilgiau mėgautis kūriniu, kita vertus, pasimiršta dalis detalių. Šį atvejį galėčiau priskirti pirmajai kategorijai, nes detalių nepamiršau, o ir jeigu kažko neatsiminiau, tai man buvo priminta tęsinyje. 

Kūrinį perskaičiau per dvi dienas, prie knygos prikaustė įtaigiai sukurta įtampa, pagrindinių veikėjų išgyvenimai ir apmąstymai. Patiko, kad daug dėmesio skiriama ne tik pačiai situacijai nušviesti, bet ir personažų reakcijai į vykstančius įvykius, atskleidžiama paprasto civilio pozicija į neramumus ir pasiruošimą karui. Prisimenant, kokie neramumai dabar vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, galima buvo įžvelgti priešingų pusių panašius politinius/strateginius sprendimus, net ir turint omenyje, kad knygos veiksmas vyksta tolimesnėje ateityje. 

Patiko tikroviškas įvykių vaizdavimas, leidęs susigyventi su veikėjų patiriamomis baimėmis ir nežinomybe dėl ateities. Patiko, kad personažai nėra herojiški ir hiperbolizuoti, priešingai, jie netgi labai žmoniški, paprasti, su savo ydomis ir dvejonėmis, dažnai nežinantys, koks sprendimas yra teisingas. Vis dėl to, juk pagrindiniai veikėjai tik paaugliai, būtų naivu tikėtis, kad jie elgtųsi kaip patyrę kareiviai ar didvyriai.

Pabaiga taip pat nenuvylė, ji buvo tokia tikra, tokia paliečianti. Nežinau, ar čia sutapo mano nuotaika, ar knyga tikrai sugebėjo mane stipriai paveikti, bet užverčiant paskutinius lapus ir man nuriedėjo viena kita ašarėlė. O šiaip jau retai kokie kūriniai mane pravirkdo, jei mano atmintis neklysta, tai tik trečioji knyga, kurią skaitant susigraudinu. Todėl vertinu knygą 10/10 ir rekomenduoju. Galbūt paaugliška, kai kam gal ir per lengvo stiliaus, bet bent jau mane ši autorė įtikino ir aš likau patenkinta šia saga, tikrai įdomi ir įtraukianti. 

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Charles Dickens "Deividas Koperfildas"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 740, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1953 m., originalus pavadinimas - David Copperfield.

Anotacija: Tai žymaus 19 a. anglų rašytojo romanas, turintis autobiografinių motyvų, paties autoriaus mylimiausias kūrinys. Čia pagrindinio herojaus Deivido Koperfildo lūpomis pasakojamas jo gyvenimas nuo gimimo iki brandos metų. Prieš skaitytojo akis praslenka nelengva likusio našlaičio berniuko vaikystė, mokymosi metai, jaunystės džiaugsmai ir vargai. Gyvenimo kelyje jis susiduria su daugybe įvairiausių žmonių, tad romane gausu savitų, ryškių, įsimenamų chrakterių. Čia viešpatauja atsidavimas ir ištikimybė, tyras draugiškumas ir pasiaukojama meilė, kurių taip dažnai stinga šiandieniniame gyvenime.

Mano nuomonė: Susiradau labai seną knygelę iš senelių namų bibliotekos, pamačiau, kad visgi klasika - Dikensas ir nusprendžiau neskubėti ja atsikratyti neperskaičius. Manau, kad pasielgiau teisingai. 

Pirmoji mano pažintis su Dikensu buvo paauglystėje - tada skaičiau Oliverį Tvistą, pamenu, kad patiko, tad sumaniau pažintį pratęsti. Taip išėjo, kad Koperfildą skaičiau beveik visą vasarą. Galbūt susidėjo įvairūs darbai ir protinis nuovargis, nes skaitydavau tik vakarais, bet vienu kartu pavykdavo perskaityti po vieną-du skyrelius ir suimdavo miegas. Sunkiai sekėsi įveikti šį kūrinį. Bet negaliu sakyti, kad jis man nepatiko, kitaip turbūt būčiau pasidavus. 

Taip, gryno teksto, pasakojimo pirmu asmeniu dienoraščiu pavidalu, buvo nemažai, bet pagrindinio veikėjo kuriamas portretas man patiko. Iš pradžių naivus, bet gyvenimui grūdinant, jame atsiskleidė gerosios žmogiškosios vertybės, paskatinusios mane sekti jo istoriją iki galo. Knygoje vaizduojamos situacijos verčiančios pasimokyti, taip pat labai aiškiai atspindinčios veikėjų tikruosius tikslus. Manau, kad skaitytojas visas situacijas perpras greičiau nei pagrindinis veikėjas ir tada belieka tik stebėti, ko kartais prireikia naiviai asmenybei, kad atsitokėtų. 

Per ilgą laiką netgi prisirišau prie kai kurių veikėjų, būdavo kad net ir susapnuoju kurį nors, tad manau, kad knyga įspūdį paliko. Tiesa, ji tikriausiai skirta kiek jaunesnei auditorijai nei aš, bet man tai netrukdė :) šis naivuolis manęs neerzino, kaip dažniausiai būna su kitais veikėjais, jis man kaip tik priminė vieną pažįstamą, kurį stengdavausi globoti, tad mano nuomonė apie pagrindinį personažą (pasakotoją) liko palanki. 

Rašymo stilius kiek sunkokas, bet manau verta pasikankinti, nes istorija graži, gyvenimiška ir pamokanti. Rekomenduoju pasiilgusiems tikrųjų vertybių :) 8/10.

Ekranizacijos: Prieš pradėdama skaityti knygą žinojau tik vieną ekranizaciją su Daniel'iu Radcliffe'u, bet pasigilinus radau žymiai daugiau. Keletas jų:

1911 m. nebyliojo kino versija. Režisierius Theodore Marston. Pagrindinius vaidmenis atliko: Ed Genung (Deividas, suaugęs), Mignon Anderson (Dora), Flora Foster (Deividas, berniukas). Keista matyti, kad jaunąjį Deividą vaidino mergaitė :) Treileris:

1974 m. per BBC buvo rodomas mini serialas. Režisierius Joan Craft.  Pagrindinius vaidmenis atliko: David Yelland (Deividas), Anthony Andrews (Stirfortas), Arthur Love (ponas Mikoberis). Treilerio neradau, tad įdedu trumpą epizodą iš filmo:

1999 m. taip pat per BBC buvo rodomas dviejų dalių filmas. Režisierius Simon Curtis. Pagrindinius vaidmenis atliko: Daniel Radcliffe (Deividas, berniukas), Maggie Smith (teta Betsi), Ciaran McMenamin (Deividas, suaugęs), Ian McKelen (Kriklis). Nepavyko rasti treilerio.

2000 m. pastatytas taip pat tik televizijai skirtas filmas. Režisierius Peter Medak. Pagrindinius vaidmenis atliko: Hugh Dancy (Deividas), Julie Cox (Dora), Anthony Andrews (Murdstonas). Įdomus atradimas - Anthony Andrews, kuris šioje ekranizacijoje vaidina Deivido patėvį Murdstoną, 74-ųjų ekranizacijoje vaidino jo draugą Stirfortą. Būtų įdomu palyginti, kaip sekėsi perteikti to pačio kūrinio skirtingus personažus :). Filmo treileris:

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Rodney David Wingfield "Frosto Kalėdos"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - "Briedis", išleista 2014, originalus pavadinimas Frost at Christmas. 

Anotacija: Detektyvų mėgėjams Džekas Frostas pažįstamas iš kriminalinio serialo „Frosto prisilietimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Davidas Jasonas. Serialas ir aktorius Jungtinėje Karalystėje pelnė gausybę apdovanojimų.

Detektyvas Džekas Frostas keistuolis: jis nesilaiko darbo drausmės, yra netvarkingas, ironiškai bendrauja su aplinkiniais ir problemas traukia lyg magnetas. Vis dėlto už šios kaukės slypi jautri siela ir stiprus teisingumo jausmas...

Likus kiek daugiau nei savaitei iki Kalėdų, aštuonmetė Treisė Aphil po Sekmadienio mokyklos negrįžta namo. Dukterį visada pasitikdavo mama, pragyvenimui užsidirbanti iš prostitucijos. Bet šiai užtrukus su klientu, mergaitė turi grįžti viena... Bylos imasi detektyvas Džekas Frostas, jam padeda naujokas Klaivas Barnardas, neseniai atvykęs į Dentoną. Įtariamųjų vis daugėja: tai ir mamos klientas, turintis melagingą alibi, ir vikaras, kurio namuose randama pornografinių mergaičių nuotraukų, ir vietos mediumė, sakanti, kad žino, kur yra mergaitės kūnas. Kas iš tiesų kaltas? Negana to, Frostui tenka aiškintis ir kitą praeityje neišspręstą bylą, dėl kurios detektyvo karjera ir net gyvybė pakimba ant plauko...

Mano nuomonė: Pirmiausia, noriu padėkoti "Briedžio" leidyklai už tai, kad suteikė galimybė susipažinti su žymiuoju Frostu :) Knygą perskaičiau jau seniau, tik per įvairius darbus vis neradau laiko jos aprašyti, tad bandau dabar.

O čia mes turim patogų kišeninį formatą, tinkantį šiam kūriniui, nes galima knygą imti su savimi. Ir, žinoma, šiek tiek oldschool detektyvą. Turbūt pagrindinis trukdis, neleidęs man įsijausti į kūrinio atmosferą, buvo žiema. Knygą skaičiau saulei šviečiant už lango ir labai buvo juntamas disonansas tarp aprašomos aplinkos ir esamos situacijos. Užtat manau, kad šaltą žiemos vakarą, susisukus į pledą, įsitaisius kur nors šiltai, už lango pustant pūgai, ši knyga įgautų visai kitokį atspalvį.

Pagrindinis personažas kiek juokingas (bent jau man), vienas iš tokių nevalų ir vis kažko prisidirbančių tipų, kuriems, kad ir kokias nesąmones darytų, vis tiek sekasi. Nesakau, kad jis kvailas, tam tikros įžvalgos ir dialogai leidžia suprasti, kad tyrėjas anaiptol nėra visiškas mulkis, o kaip tik, turi stiprią nuojautą, kuria linkme vystyti tyrimą. O kad laimingi atsitiktinumai jį nuvedą prie atsakymo, tai tik mums, skaitytojams, smagiau. Norėjosi šiek tiek daugiau sužinoti apie Frosto jaunąjį kolegą, bet juk čia visa serija, gal ir jis labiau atsiskleis. Patiko intriguojanti pabaiga, paliekanti norą tęsti skaityti šią seriją.

Autoriaus rašymo stilius nebuvo itin įsimintinas, bet nebuvo ir nuobodus. Knyga sugebėjo įtraukti. Pliusas už tikroviškas situacijas. Kadangi pati pažįstu keletą policininkų (tarp jų ir senosios kartos atstovų), tai papasakojus keletą situacijų iš knygos, jie su šypsena veide man atsakydavo, kad tai labai realūs nutikimai ir kad jiems panašių situacijų teko patirti. O aš vietomis galvodavau, kad autorius persistengia :) Tiesa, vietomis man buvo kiek per daug tyrimo vilkinimo, bet kūrinio visuma patiko. Vertinčiau 8/10 ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams :)

Ekranizacija: Pagal knygas buvo pastatytas televizijos serialas, rodomas nuo 1992 m. (yra net 15 serialo sezonų). Pagrindinį Frosto vaidmenį atlieka David Jason. Tokio dalyko kaip treileris man nepavyko rasti :-/

Fone skamba: Beieškant informacijos apie serialą, galvoje užsiliko serialo muzikėlė :)

Nuoširdžiai, Rita :)