Algimantas Čekuolis "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai"

Manau, apie Čekuolį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, daugiau ar mažiau, bet girdėjęs. Aš ir pati puikiai žinau, koks jis yra išsilavinęs ir daug žinantis žmogus, bet matytas laidas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ši knyga - pirmoji perskaityta.

Knygoje Čekuolis supažindina su įvairiais pasaulio įvykiais. Man patiko, kad knygos skyriai suskirstyti pagal žemynus. Na, ir atskirai išskirtos Baltijos tautos. Visuose pasakojimuose kalbama apie vis kitą šalį. O supažindinama čia ir su istorija, ir su to meto realijomis (knyga parašyta 2008-aisiais). Nors pristatomi įvykiai svarbūs, tačiau pasidarė truputuką gėda, kad nepastebėjau kažko spaudoje - juk akis gali užkliūti ir už antraštės. Na, bet atsigriebiau skaitydama šią knygą.

Man patiko pasakojimo stilius, su subtiliu šmaikštumu. Be galo žaviuosi Čekuoliu, tokio išmanymo ir šviesumo galima tik pavydėti. Ir, be abejo, siekti būti bent kažkiek panašiam į jį.

Knyga tokia, kad apie ją daug ir nepakalbėsi - joje nėra nei siužeto, nei vienos jungiančios istorijos. Tiesiog manau, kad ją galėtų skaityti net tie, kurie nemėgsta to daryti - ir tokia knyga būtų jiems įdomi. Sužinoti galima išties daug dalykų, o knyga taip įtraukia, kad norisi ją skaityti be sustojimo.

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Laimei, kad dar liko tie trumpi trumpi savaitgaliai, kuomet vis vėstančiais spalio vakarais gali atsitraukti nuo mokslų, įsisupti į šiltą antklodę ir į knygą pasinerti arba..arba ateiti čia ir papasakoti, ką perskaitei!

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Apie autorę: kol kas labai trumpai, nes knyga autobiografinė ir dalis jos gyvenimo atsiskleis truputį vėliau, kai apie pačią knygą kalbėsiu. Verena Wermuth gimė 1956 metais Dietikon mieste, Šveicarijoje. Ciuriche mokėsi Šveicarų menų mokykloje ir įgijo parduotuvių vitrinų dekoruotojos išsilavinimą. Vėliau įsikūrė Tičino (Šveicarija) regione, kur dirbo  nepriklausoma dekoruotoja ir pradėjo savo verslą - atidarė krautuvėlę. Tačiau po netikėtos pažinties su Patricia Highsmith, Verena Wermuth suprato anglų kalbos svarbą ir būdama vos dvidešimt trejų metė savo verslą ir išvažiavo į Pietų Angliją. Ten lankė  trijų mėnesių intensyvius anglų kalbos kursus Torki mieste, kuriuose ir susipažino su šeichu Kalidu. Tiesa, Verena jau nuo 1995m. ištekėjusi už šveicaro (nesijaudinkite, knygos turinio bene neišduodu, nes šitai ir taip jau pačioje knygos pradžioje pasakoma).

Apie knygą: šios knygos centre dviejų žmonių - Verenos ir Kalido - meilės istorija. Tai, kad Verena yra šveicarė, o Kalidas - arabas daro šią istoriją gerokai komplikuota, nes juk žinot, arabų pasaulyje papročiai yra labai svarbūs. Gal šiuolaikiniais laikais tai ir nebūtų taip baisu, jei nepaaiškėtų, kad Kalidas yra ne šiaip arabas, o arabas priklausantis vienai iš septynių JAE valdančių šeimų ir turi šeicho titulą. Bet visgi, įsimylėjėliai vis tiek susitikinėja Dubajuje, Ciuriche, Kaire ir galiausiai, slapčiai susituokia.Trumpai sakant, romanas parodo, koks reikšmingas ir painus dalykas yra kultūriniai skirtumai.

Mano nuomonė: kuomet skaičiau šią knygą, kalbėjau su drauge apie tai, kaip sunku įdomiai parašyti autobiografinę knygą, na suprantat, kad nebūtų tuščias įvykių atpasakojimas ir nė nedvejodama padariau išvadą, kad šiai šveicarų rašytojai tai visai nepasisekė. Visų pirma, tai mane tiesiog purtė nuo tokio rašymo stiliaus - visiškai buitinis, sakiniai absoliučiai elementarūs (net aš tokiais trumpais nerašau!), dėl skurdaus žodyno pasikartojantys žodžiai, tuščias įvykių atpasakojimas..o kai pagalvoju, juk tikrai galėjo būti gera knyga, nes pati istorija, tai nebloga, tik pateikimas nekoks. Galvojau, kodėl taip yra ir man pasirodė, kad Verena visai nesuprato Kalido (o kur ten suprasi, kai jis nieko žmogiškai pasakyti negali), todėl taip sunku viską knygoje pateikti, nors tiesą sakant, aš pati jų abiejų nesupratau. Nesupratau, kaip Verena leidžiasi pastatoma į tokias nepatogias situacijas. Juk savaime aišku, kad kitoje šalyje visai kitokie papročiai, visai kitoks požiūris į moteris ir panašiai, bet tai kodėl būtina viską išsiaiškinti tik atsidūrus įvykių centre  Tarkim, kai ji su Kalidu pas kažkokius jo draugus (?) buvo, o ji nė nežinojo kur dėtis, kol Kalidas nepasakė jai, kad jos vieta virtuvėje. Tai sakot, neįmanoma visko anksčiau susižinot? Galiausiai, kodėl jo iš karto nepaklausus? Šioje vietoje prasideda dalis, dėl kurios visai nesupratau Kalido. Jis gi irgi galėjo Verenai kaip kitataučiui žmogui paaiškinti kas ir kaip ten vyksta, o ne tylėti nieko nepasakodamas ir būti toks neryžtingas nieko nedarydamas. Ir išvis, jų santykiai man pasirodė tokie..plaukiojantys - tai yra, tai nėra. Žinot, kas labiausiai man patiko? Knygos viršelis..na, bent jau iki tol, kol atsiverčiau knygos gale esančias kitų knygų anotacijas ir pamačiau "Susitikę dykumoje". Manau, jau supratote, kodėl. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: na kaip čia pasakius..nelabai. Nežinau, ar dar yra panašių istorijų knygose aprašytų, bet jei rasiu ir rasiu ką nors geriau parašyto, būtinai parekomenduosiu.

Ineta

Kevin Lewis „The Kid“

Pagaliau aš pasistengiau ir perskaičiau pirmąją gyvenime anglišką knygą :) Labai savimi džiaugiuosi ir visai nesigailiu, kad būtent šią knygą pasirinkau skaitymui. Ačiū kažkam, kas paliko ją vaistinėje.. :)

Kevin Lewis - paprastas žmogus, šia knyga norėjęs pasakyti tris dalykus:

1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.

2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.

3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Apskritai knyga labai negatyvi, labai, bet tikra. Niekas neišgalvota. Net nemanau, kad būtų galima išgalvoti tokius dalykus norint parašyti knygą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant). Savo tėvų jis tėvais nevadina. Nebent tame tarpsnyje, kai jau yra suaugęs vyras ir turi savo šeimą, kuria rūpinasi. Jie jam tiesiog Gloria ir Dennis. Jokių šiltų jausmų jiems nėra.

Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.

O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kurie nori sužinoti, kaip iš tikrųjų gerai jie gyvena :)

Skaitytojų Klubas Panevėžyje

Nepastebėjo Sandra, kad paskutinysis jos įrašas buvo šimtasis mūsų bloge!! :)

Ir plakatas pats už save kalba. Kas galėjo pagalvoti, kad išsipildys idėjos, visai netyčia kilusios vieną vasaros naktį tiesiog ant laiptų sėdint. Svajojom svajojom su Simona ir pasibeldė į mūsų duris "Gero Knygyno" savininkė Jurga, kuri tokių pačių svajonių turėjo. Sujungėm pajėgas ir štai ką gaunam! Jei gyvenate Panevėžyje - apsilankykite, jei negyvenate - padėkite mums skleisti šią žinią pasidalindami šiuo plakatu savo tinklaraščiuose.

paspaudę, pamatysite pradinį plakato dydį

Ineta

Haruki Murakami „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“

Taigi, pagaliau radau nors šiek tiek laiko ne tik skaityti, bet ir aprašyti tai, ką perskaičiau! Ir šįkart pristatau visiems gerai žinomo japonų rašytojo kūrinį. Tai bus Harukio Murakami „ Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“.

Kadangi tai ne pirmasis autoriaus kūrinys, kurį aprašinėjame, pabandžiau peržvelgt, kas jau buvo apie rašytoją pasakytą ir radau įdomų sutapimą, kad ne tik buvo pasakyta, bet šis žmogus jau buvo aprašytas, todėl pasinaudosiu Ritos įrašu apie Haruki Murakami.

Visada, kai skaitau Harukio arba John Irving knygas būna labai sunku. Jie keliauja kitokiu keliu per skaitytojo mintis ir tai nėra pats lengviausias kelias, kurį galima suprasti. Kartais bibliotekoje apeinu iš tolo šių autorių knygų lentynas, tačiau po kažkiek laiko traukte traukia jie ir dar kartą norisi pabandyti juos pamėgti. Nesakau, kad man nepatinka Harukio knygos. Patinka. Tik jas skaityti, suvokti baisiai sunku.

Šįkart viskas buvo kitaip. Knyga iškart pasirodė kitokia nei visos. Žinoma, nebuvo daug dialogų, bet ir nebuvo paslėptų minčių, viskas tekėjo įprasto žmogaus gyvenimo vaga, o tada vienoje vietoje, atrodo, kad autorius atsiminė, kad reikia kažką daryti ir pereiti nuo personažo asmeninio gyvenimo istorijos į jam artimesnį kūrybos stilių. Tada lyg ir žmogus pradėjo matyti savo mylimąją, lyg ir kažkas įvyko jo viduje, kai sekė tą moterį su kuria vaikystėje abudu praleido tiek daug laiko, kurią mylėjo. O tada ji pasirodo ir gyvenimas pasikeičia, tačiau nėra čia jokios mistikos, tik tiek, kad Šimamoto vis dingsta, kad jie vienas kitą myli, bet kartu Šimamoto ir bėga nuo savo jausmų. Ir man knyga nepatiko, nes gale visiškai niekas neaišku. Toks jausmas, kad ją rašė ne Haruki, nes beveik nieko nėra jam būdingo, nebent japoniški vardai. Net knygos storis ne toks pats kaip kitų, aišku, istorija nesudėtinga, trumpa, tai turėjo patikti, bet kažkas neleido mėgautis knyga, galbūt, jausmas, kad kažkas čia negerai, kad kažko trūksta.

Ar rekomenduoju skaityti? Ne. Nors viršelis man išties patiko, patiko ir autorius, knygos pavadinimas, kol neperskaičiau.

Charlaine Harris „Gyvi ir mirę“

Apie autorę: Įraše prieš tai jau rašiau apie Charlaine Harris, tačiau kiekviename įraše norisi nesikartoti, o nieko nerašyti irgi nėra gražu, todėl nusprendžiau paieškoti įdomios informacijos apie autorę, ne apie jos gyvenimą, bet apie pasiekimus. Jos romanas (tikslaus pavadinimo neradau) 1990 metais buvo nominuotas geriausiu romanu Agatos apdovanojimuose. Agatos apdovanojimai tai literatūriniai apdovanojimai, kuriuose dalyvauja autoriai su knygomis, kurių parašymo stilius panašus į Agatos Kristi.

Anotacija: Sukei Stekhaus teko nepavydėtina dalia: unikali savybė girdėti žmonių mintis išskyrė ją iš mirtingųjų, o draugystė ir bendri reikalai su vampyrais, metamorfais bei kitais nežmoniškais padarais įstūmė į nuolatinį pavojų. Vampyrų baro padavėja, tiksliau, jos sugebėjimai, staiga tampa visiems itin reikalingi, tik ar nuo to lengviau jaunai, dailiai ir savitai merginai? Ypač jei esi pakviesta į vampyrų suvažiavimą, kuriame dalyvaus buvęs vaikinas vampyras, apie aistringą romaną nieko nepamenantis bosas ir atkakliai Sukės siekiantis žavingas tigrolakis Kvinas, slepiantis kažkokią negerą paslaptį. Vien šito užtektų įtemptai istorijai, o pridėjus kelias neaiškias žmogžudystes, bombą ir fanatikų draugiją gaunamas kokteilis, kuris neleis atsikvėpti iki paskutinio puslapio.

Mano nuomonė: Knyga, kurią perskaičiau per dieną. Retai, kada atidedu mokslus dėl knygos, o ypač tos, kurią turiu savo knygos lentynoje ir bet kada galiu perskaityti. Šį kartą buvo kitaip. Pradėjau ir verčiau puslapis po puslapio, kad sužinočiau, kas bus toliau. O buvo labai daug veiksmo. Liejosi tas veiksmas per kraštus. Žiūrėk, vienam kampe nutinka viena, kitam jau kas nors kita atsitinka. Žinoma, tas faktas, kad kai kurios detalės aprašomos taupant laiką ir popierių, man nepatiko, nes autorė taip skubėjo viską sudėlioti į vietas, kad pamiršo svarbiausia - aprašymus. Trūko man jų, trūko ir būdingo humoro, žinoma, buvo jo kažkiek, bet nedaug. Nežinau, ką galėčiau pridurti, bet šįkart knyga man kad ir kaip patiko radau dar vieną minusą. Tikriausiai todėl jį pastebėjau, kad skaičiau dvi knygas tos pačios serijos iš eilės... Knyga vis labiau darosi panaši į dienoraštį, nesakau, kad pirmos dalys nesisuko vien apie Sukę, juk ji ir yra pasakotoja ir pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu, tačiau vis daugiau ir daugiau sakinių skiriama - rūbams, vonios ir makiažo procedūroms aprašyti, kai tie sakiniai galėtų būti išnaudoti geriau ir aprašyti svarbesni dalykai. Nesakau, kad nereikia žinoti, ką Sukė vilki per pokylį konferencijoje, tačiau man tikrai neįdomu, kad ji prieš tai lakavosi kojų nagus.

Rekomendacija: perskaitę šešias dalis, patys ir nuspręsite.

Charlaine Harris „Neabejotinai miręs“

Apie autorę: Charlaine Harris yra autorė, kuri rašo mistinius romanus daugiau nei dvidešimt metų, ji taip pat yra New York Times sąraše tarp geriausiai parduodamų knygų rašytoja.Gimė ji ir užaugo JAV, Misisipėje, dabar gyvena Arkanzase su savo vyru ir 3 vaikais.

Anotacija:  Kai vienintelė pusseserė vampyrė Hedlė nužudoma kito nemirusiojo, Sukė iškeliauja į Naująjį Orleaną tvarkyti velionės buto ir surinkti daiktų. Nemalonus darbas greitai tampa dar ir pavojingas, nes Hedlė buvo biseksualios Luizianos vampyrų karalienės, amžinai jaunos Sofi Anos mylimoji. Sofi Anos, neseniai tapusios kito galingo vampyrų valdovo žmona, santuoka ne tik neatnešė naudingos taikos, bet ir sustiprino įtampą tarp klanų. Kai Sukė ir naujas jos simpatija, tigrolakis Kvinas, netikėtai užpuolami per pirmąjį pasimatymą, mintis skaitančiai padavėjai tenka paskubėti atskleisti paslaptingas pusseserės mirties aplinkybes, kol pati nepalydėjo galvos...

Mano nuomonė: Ką čia jau ir sakysi, gal ir nuvalkiota, gal populiaru, gal kažkam tie vampyrai nepatinka, bet šita serija man visada buvo įdomi, kaip ir serialas žinoma. O kuo patinka?

Nėra saldumo, daug įtampos, merginai iki tol buvusiai miestelio atstumtąja, keistuole visada kažkas nutinka. Negero. Taip pat neslėpsiu, kad autorė sukūrė ir gana patrauklius kitus personažus - vampyrus, o kur visi kiti mistiniai padarai, atgyjantys atsivertus pirmąjį knygos puslapį. Nors kas apie pačią knygą, o ne seriją, tai buvo gana neįdomu. Greitai pasakysiu, kuo man šįkart neįtiko Sukė. Ji niekada neapsisprendžia su kuo nori būti ir beveik kiekvienoje dalyje imasi kito vyruko: Bilas, Semas, Erikas, Alsidas, Kvinas... Aišku, ir jie kai kada ne patys geriausi būna, bet vis tiek mergina galėtų turėti savigarbos ir negulti į lovą su pirmu pasitaikusiuoju, nors atvirai tai ji dažnai juos pirmiau pažįsta negu gulasi į lovą, bet vis tiek.

Tai va, iš nuomonės gavosi nelabai kas, bet ką padarysi... Kartais taip nutinka, kai susigyveni su knygos personažais.

Rekomendacija: tik jei skaitėte ankstesnes 5 dalis!