Ilja Ilf, Jevgenij Petrov "Dvylika kėdžių"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 427, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1957 m., originalus pavadinimas - 12 стульев.

Anotacija: Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanas „Dvylika kėdžių“ (1928) labiausiai įsimena savo žaisminga, su šmaikščia ironija perteikta be galo ryškių tipažų galerija labai autentiškame SSRS trečiojo dešimtmečio socialinio gyvenimo fone.

Mano nuomonė: Jau kaip nepataikiau su kūriniu, tai nepataikiau... Pamenu, kad jį skaičiau dar šią vasarą tarp darbų ir prasikankinau greičiausiai pusę vasaros. Buvo be galo sunku skaityti. Ir visai ne dėlto, kad stilius koks nors įmantrus ar sunkus, anaiptol, jis pakankamai lengvas, tačiau nei pati istorija, nei personažai, nei ironija manęs visai nežavėjo. O taip norėjau susipažinti su tikrai žinomu klasikiniu kūriniu.

Na, susipažinau. Ir padariau išvadą, kad visgi man netinka tokie siužetai. Nei filmuose, nei knygose nemėgstu absurdiškų situacijų. Kartais jas pateisinu, jeigu personažai būna įdomūs ir įtraukiantys. Deja, Ostapas Benderis ir aplink jį vykstantys neįtikėtini įvykiai mane tikrai labai erzino. 

Nejaugi šis kūrinys yra vienos kartos knyga? Taip, negyvenau aš sovietmečiu, buvau per maža, kad ką nors labai atsiminčiau, daugiau žinau iš tėvų/senelių pasakojimų, tad galima būtų svarstyti jaunimas šiais laikais nieko nesupranta mintį. Bet jeigu peršasi tokia mintis, tada man automatiškai peršasi pastebėjimas, jog Dvylika kėdžių tikrai skirta tik tai vienintelei kartai. O gaila, knygos išlieka (ar bent jau turėtų išlikti) ilgiau. Dar vienas pastebėjimas - greičiausiai man į rankas pakliuvo cenzūruota versija. Spėju pagal leidimo metus. Galbūt tai irgi turėjo įtakos, nes tikrai buvo tokių vietų, kur man visiškai jokios loginės jungties nebuvo. 

Bandau kapstytis giliau. Tarkim, atmetu mane taip erzinusius personažus. Tada galbūt visas tuometinės situacijos pašiepimas ir satyroje paslėpta kritika būtų teigiamai mano įvertintas aspektas. Tuo metu to reikėjo, ne veltui kūrinys cenzūruotas, vadinasi, buvo bijoma jo galios. Nebambėsiu ir už šį pasiekimą autoriams pliusą uždėsiu. Šiam kartui tiek. Iš manęs knyga gauna 5/10. 

Ekranizacijos: 1971 m. turbūt daugeliui lietuvių mintinai žinoma knygos ekranizacija. Režisierius Leonid Gaidai. Pagrindinius vaidmenis atliko: Archil Gomiashvili (Ostapas Benderis), Sergej Filipov (Kisa Vorobjaninovas), Michail Pugovkin (tėvas Fiodorovas). Treileris:

1976 m. atsirado ir muzikinė Dvylikos kėdžių versija - 4 dalių mini serialas/miuziklas. Režisierius Mark Zakharov. Pagrindinius vaidmenis atliko: Andrei Mironov (Ostapas Benderis), Anatolij Papanov (Kisa Vorobjaninovas). Ištrauka:

Fone skamba: kas daugiau, jei ne garso takelis iš filmo (tiesa, orkestro stiliumi)

Nuoširdžiai, Rita :)

Jodi Picoult "Mano sesers globėjas"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - "Alma littera", išleista 2006 m., originalus pavadinimas - My Sister's Keeper.

Anotacija: Pasaulinę šlovę rašytojai atnešęs romanas „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, ir visa įveikiančią meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Knygos veikėjai atsiduria sudėtingose situacijose ir turi atsakyti į klausimus, į kuriuos nėra vieno atsakymo. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti, kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi?

Mano nuomonė: Taip pat dar 2015 metais perskaitytas kūrinys, bet atsimenu taip, lyg būčiau baigus skaityti tik prieš savaitę. Tai ne pirmas mano skaitytas Jodi Picoult darbas - jau anksčiau esu skaičiusi "Devyniolika minučių", kuri tikrai patiko, tad numaniau, jog ir ši tikrai bus gera. Neskaičiau jos per pačią populiarumo bangą, taip pat nemačiau filmo, laukiau momento, kada knyga tiesiog pati pas mane ateis (šiuo procesu vadinu knygos buvimą bibliotekoje, kai aš vaikštau tarp lentynų ir renkuosi kažką neplanuoto). Na, pagaliau ji atėjo :)

Stilius labai lengvas, tipinis Picoult, pasakojama pirmuoju asmeniu daugiausiai iš vienos iš pagrindinių veikėjų pozicijos, nors atsiskleidžia ir kitų personažų perspektyvos. Pasakoja vaikas, gyvenantis likimo nuskriaustoje šeimoje, kuri dėl didžiausio šeimos rūpesčio - vyresnėlės dukters ligos - nesugeba džiaugtis gyvenimu ir susitelkti į kitų problemų sprendimą. Puikiai atskleidžiamos tiek rimtos, visą šeimą kamuojančios problemos, tiek mažyčiai, bet vaiko pasaulyje labai svarbūs išgyvenimai. Kadangi autorė amerikietė, tai visai nenustebino pasirinktas teismo procesas, Europoje tokios bylos itin retai patenka į teismą. 

Kūrinys gan stipriai orientuotas į žmogaus teises, ne vieną kartą priverčiantis susimąstyti - "O kaip pasielgčiau aš?", kai jau susidarai, atrodo, stiprią nuomonę, labiau įsigilinus į mergaitės poziciją irgi norisi suabejoti ir vėl ją pakeisti. 

Skaitosi greitai, nes tikrai daug vienas kitą sekančių įvykių, gan slogi viso kūrinio emocija, tačiau greičiausiai natūralu, kai iš taip arti atskleidžiama šios šeimos istorija. Žinojau, kokia bus pabaiga (išdavė knygą skaitę draugai), tačiau greičiausiai būčiau numanius panašią, nes visa istorija pamažu vedė prie būtent tokios kulminacijos, Tiesa, buvo keli siužeto vingiai, kurie šiek tiek sukrėtė pabaigoje, tačiau ir juos man buvo išplepėję jau skaitę žmonės (labai ačiū). 

Nepaisant žinomų siužeto detalių,knyga man patiko, pasirodė pritaikyta šiuolaikinei visuomenei, kai aplink visur skubama, nes knyga tikrai skaitosi greitai, nelabai paliekama laiko giliau apmąstyti įvykius, nes jų tikrai nemažai. Nesakyčiau, kad šedevras, bet įsimintinas ir jautrus kūrinys, 9/10. Rekomenduoju, kad ir pirmai pažinčiai su Jodi Picoult.

Ekranizacija: 2009 metais knyga ekranizuota į to paties pavadinimo filmą, kurio režisierius Nick Cassavetes. Pagrindinius vaidmenis atliko: Abigail Breslin (Ana), Sofia Vassilieva (Keitė), Cameron Diaz (Sara). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo

Nuoširdžiai, Rita :)

Alessandro Baricco "Be kraujo"

Beveik metai tylos.... Net nesusimąsčiau, kad galėsiu taip ilgai užtrukti neaprašydama savo skaitytų knygų. Deja, bet taip jau susiklostė, kad šiuos nepilnus metus visiškai buvo pradingęs noras rašyti. Knygų neapleidau, ir toliau skaičiau, tik negalėjau net mintyse sau jų įvertinti. Bet dabar jau viskas gerai, tyliai tyliai grįžtu, galbūt pavyks aprašyti visas neaprašytas knygas, perskaitytas nuo praeitų metų gegužės (dabar skamba kaip tikras iššūkis!). 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 96, leidykla - "Alma littera", išleista 2004 m., originalus pavadinimas - Senza sangue. 

Anotacija: Kaip ir garsiajame "Šilke", autorius neaprėpiamą gyvenimą sutalpino į keletą žodžių ir gestų, o herojams sukūrė kritinę situaciją, kurioje atsiskleidė jų esmė.

Naujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga "Be kraujo", pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų...

Mano nuomonė: Ši knyga buvo perskaityta iškart po paskutinės mano aprašytosios "Mergina, kuri žaidė su ugnimi", tad pamenu, kad buvo labai keista skaityti tokios nedidelės (net pasakyčiau, miniatiūrinės) apimties kūrinį. Tiesiog vienu prisėdimu ir susiskaitė. 

Taip pat buvo labai keistas įspūdis perskaičius. Pradžia, kaip ir aprašyta anotacijoje, veiksmas lyg iš filmo "Desperado", tikras kraujo kerštas, kulkų skraidymas į visas puses ir pan., likusi viena gyva baisaus nusikaltimo liudininkė/auka. Ir tada, kai mintyse įsivaizduoji, kad žinai, kaip stereotipiškai greičiausiai baigsis šis kūrinys net apėmė savotiškas džiaugsmas, kad knyga nedidelės apimties, nes kas gi čia originalaus galėtų būti iš tokios pradžios? Nebent ilgas ir sunkumų kupinas šeimos žudikų ieškojimas. 

Bet. Viskas pasisuko ne taip. Negaliu sau leisti pasakoti, nes tada atskleisčiau knygos siužetą, o ji ir taip nedidukė, kas norėsit - perskaitysit taip pat greičiausiai vienu prisėdimu :) Tiesą pasakius, nesupratau pagrindinės veikėjos, ji man pasirodė tokia silpna... Žudiko pozicija buvo suprantama, bet tikrai nustebino pabaiga. Vėliau supratau, ką norėjo perteikti Baricco, bet, deja, kūrinys nesužavėjo. Pliusas už netikėta pabaigą, bet kažkaip viskas per greit sumalta į tuos nepilnus 100 puslapių, norėjosi sužinoti daugiau viso to priešistorės, galbūt išsamesnės personažų charakteristikos. 

Bėda ta, kad tai pirmoji mano pažintis su Baricco. Girdėjau labai gerų atsiliepimų apie kitus jo kūrinius, bet po šio taip ir nekilo ranka dar kažką pabandyti... Nors tikiuosi, kad šis neigiamas nusistatymas praeis, nes yra bent kelios knygos, kurias tikrai norėjau ir vis dar noriu perskaityti, tačiau atidėlioju. O "Be kraujo" vertinčiau 5/10. Ar rekomenduočiau? Greičiausiai, kad ne.. 

Fone skamba: Panaši emocija ir kūrinyje

Nuoširdžiai, Rita :)

Stieg Larsson "Mergina, kuri žaidė su ugnimi"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 687, leidykla - "Obuolys", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Flickan som lekte med elden. 

Anotacija: Mikaelis Bliumkvistas, principingas žurnalistas ir Millennium žurnalo leidėjas, rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję gerai žinomi, aukštas pareigas einantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Vis dėlto straipsnis redakcijos nepasiekia: išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį rengę žurnalistai. Bliumkvistą labiau sukreča kita žinia: ant ginklo palikti pirštų atspaudai – genialios kompiuterių įsilaužėlės, serijinį žudiką jam surasti padėjusios Lisbetos Salander... Kai aptinkamas nekenčiamo Lisbetos globėjo lavonas, policijai nebelieka abejonių. Tik bėda, kad mergina su drakono tatuiruote dingo kaip į vandenį! Įsitikinęs merginos nekaltumu, Bliumkvistas pradeda nepriklausomą tyrimą ir netrukus aptinka tai, ko tikrai nesitikėjo rasti...

Mano nuomonė: Kuo toliau - tuo geriau. Antroji dalis man žymiai labiau patiko nei pirmoji, iškart įtraukė ir nepaisant didokos apimties (ir vėl sunku tokią plytą nešiotis :D ) susiskaitė tikrai greitai. 

Šį kartą nuo pat pradžios jaučiamas greitas įvykių tempas, vienas veiksmas veda prie kito, keičiasi vietos, žmonės, bet pagrindiniai veikėjai išlieka tie patys. Taip pat šioje dalyje atsiskleidžia daugiau detalių apie Lisbetos praeitį, o ji tikrai įdomi ir sukrečianti. Kaip ir pirmoje dalyje, tiriama žmogžudystė, tačiau prieskonis jau kitoks - nebe metų našta kliudo išnarplioti nusikaltimą, o Lisbetos įtraukimas į įtariamųjų gretas. 

Buvo vietų, kurios šiek tiek bandė išvesti iš kantrybės, nes autorius įsijautė į šalutinį tyrimą, kuriam laikui palikdamas nežinioj svarbius momentus, bet tai tik padėjo pagreitinti skaitymo tempą, kad kuo greičiau sužinoti, kas gi įvyko po to. Pats tyrimas tikrai perteiktas smulkmeniškai, kaip ir pirmoje dalyje, tik šį kartą jau beveik nenervino smulkios detalės, kadangi jau žinau, kad pabaigoje jos visos tampa svarbiomis. 

Žaviuosi autoriaus sugebėjimu pritraukti dėmesį nusikaltimo tyrimu bei dinamišku pagrindinės veikėjos charakteriu, kuris atsiskleidžia per jos poelgius, pokalbius bei praeities istorijas, taip pat vystosi sulig besiplėtojančia istorija. Mikaelio personažas labiau stereotipinis, bet taipogi labai puikiai tinka šiame kūrinyje. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad pavyks kuo greičiau rasti trečiąją dalį, nes tikrai patiko :) 10/10

Ekranizacija: 2009 m. švedų antrosios trilogijos dalies adaptacija. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko:  Michael Nyqvist (Mikaelis), Noomi Rapace (Lisbeta),Lena Endre (Erika). Treileris: 

Fone skamba: Puikiai ir knygos nuotaiką atspindintis garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Agatha Christie "Penki paršiukai"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 192, leidykla - "Europa", išleista 1994 m., originalus pavadinimas - Five Little Pigs. 

Anotacija: Situacija regis paprasta: dvi moterys ir vienas vyras, meilė ir neapykanta... Regis nėra kas veikti Erkiuliui Puaro. Tačiau...

Mano nuomonė: Pamačiusi, kokia "ilga" anotacija, pagalvojau, kad galėčiau ir tokio ilgio atsiliepimą palikti :) greitai susiskaitė, tačiau... 

Bet tiek to. Perskaičiau greitai, nes apimtis tikrai nedidelė, formatas patogus, knyga lengva, tad pora prisėdimų ir jos nėra. Bet negaliu teigti, kad kūrinys patiko. 

Ne pirmą kartą prigriebiu Agathos Christie detektyvą būtent dėl jų nedidelės apimties ir gan lengvo pasakojimo stiliaus. Prasiblaškymui, taip sakant. Bet šį kartą mane erzino pateikiama istorija. Visų pirma, nepatiko įvykių ir nagrinėjamos bylos chronologija, norėjosi kiek kitokio pateikimo, šiuo atveju vietomis norėjosi, kad tam tikri pasakojimai būtų apkeisti vietomis, o kiti tiesiog pateikti iš kitos perspektyvos. Pradžia tikrai sugebėjo sudominti ir norėjosi išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų įvykdė nusikaltimą, bet pats tyrimo vystymas manęs neįtikino.

Na, o visų antra, tai padariau išvadą, kad bent jau bylose, kur pagrindinis tyrėjas yra Erkiulis Puaro, yra neįmanoma logiškai išprotauti nusikaltėlio ir tas mane labai nuvylė. Nes jau ne pirmą kartą tikrasis žudikas išaiškėja, kai būna atskleidžiamos, prieš tai kūrinyje neminėtos aplinkybės, kurias suvokė ar pastebėjo, bet nepaminėjo garbusis Puaro. Aišku, visada galima pasikliauti nuojauta, bet norėtųsi, kad ir skaitytojas galėtų pasitelkti savo vaizduotę ir pabandytų sudėlioti smulkmenas į reikiamas vietas. 

Taigi, štai pagrindiniai trūkumai. Daugiau nelabai ir turiu ką paminėti, nes knygutė tik apie vieną tyrimą, tad nelabai daugiau kas ir yra. Vertinu 7/10. Ar rekomenduočiau? Manau, kad yra ir geresnių Agathos kūrinių.

Ekranizacija: 2003 metais pasirodė būtent pagal šią knygelę pastatyta serialo "Puaro" serija (9 sezonas, 1 serija). Režisierius - Paul Unwin. Pagrindinius vaidmenis atliko: David Suchet (Puaro), Rachael Stirling (Karolina Kreil). Visas epizodas:

Fone skamba: Garso takelis iš būtent šio epizodo. Toks liūdnokas, kaip ir mano nuotaika perskaičius knygą ir supratus, kad nebuvo paminėtos svarbios detalės.. 

Nuoširdžiai, Rita :)

J. R. R. Tolkien "Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 364, leidykla - "Alma littera", išleista 2002 m., originalus pavadinimas - The Lord of the Rings: The Two Towers.

Anotacija:  Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos „Žiedų Valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius iširusios „Žiedo Brolijos“ nuotykius. Frodas su Semu patraukia į Mordorą sunaikinti Žiedo, tuo tarpu blogio valdovai Sarumanas ir Sauronas vienijasi. Dvi tvirtovės – tai dviejų galingų blogio valdovų sąjunga. Sarumanas turi nugalėti žmonių – rohirimų – karalystę, o Sauronas – išnaikinti gondoriečius. Drąsusis karys Aragornas stengiasi suvienyti rohirimus ir gondoriečius, kad šie pasipriešintų blogio valdovų planams.

Mano nuomonė: Ak, mylimas Tolkien'as. Turbūt niekad nepaliausiu gyrusi šio autoriaus ir jo kūrinių. Tiesiog atgaiva sielai beskaitant. 

Vėl tęsiasi jau iširusios Žiedo brolijos nuotykiai. Labai patiko pradžia, kur be galo gražiai ir didvyriškai apgiedota vieno veikėjo žūtis. Net užsirašiau žodžius. Toliau visas pasakojimas padalintas į tris dalis, kurios apima skirtingose vietose atsidūrusių personažų grupių patirtus išgyvenimus ir nutikimus. Čia man labiausiai patiko Aragorno, Legolaso ir Gimlio dalis, ši trijulė tiek filme, tiek knygoje mane labai žavi :)

Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir šioje žavėjausi kaip detaliai ir skirtingai nuo jau pažįstamų būtybių autorius atskleidžia naujus sutvėrimus - entus. Tai tarsi medžio siela, išmintis ir lėtas, bet labai gyvybingas ir gamtą jaučiantis sutvėrimas. Vėlgi buvome supažindinti su visa entų priešistore, kaip jie vystėsi, kodėl dabar yra tokie, kokie yra. Labai patiko visas pasakojimas. 

Įpusėjant žiedo nešimui link galutinio tikslo, jaučiasi didėjanti įtampa kūrinyje, vėliau aprašomas didis mūšis, kuris papasakotas tikrai vaizdingai ir galingai. Bet didžioji įtampa visgi lydi Frodo ir Semo kelionės dalį, nors dar šioje dalyje nevyksta daug itin pavojingų epizodų, bet puikiai perteikta grėsmės nuojauta. 

Nenoriu per daug plėstis, tiesiog dar kartą pasikartosiu, kad labai myliu Tolien'ą kaip rašytoją ir žaviuosi jo kūriniais. Tad ir šią dalį vertinu 10/10 ir rekomenduoju Jums :)

Ekranizacija: puikiai visiems žinoma 2002 metų ekranizacija. Režisierius Peter Jackson. Pagrindinius vaidmenis atliko: Elijah Wood (Frodas), Sean Astin (Semas), Ian McKellen (Gendalfas), Orlando Bloom (Legolasas). Treileris:

Fone skamba: žinoma, garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Philippa Gregory "Ištikimoji karalienė"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 504, leidykla - "Obuolys", išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The Constant Princess. 

Anotacija: Likusi našle pavojingame Tiudorų dvare Katerina privalo atsispirti šešuro aistrai ir įtikinti jį bei visą Europą, kad jos santuoka su karaliumi Artūru niekada nebuvo tikra, todėl nėra kliūčių susituokti su dieveriu Henriku. Septynerius metus moteris kenčia pažeminimus ir vienatvę, palaikoma tik karingosios motinos atminimo ir tvirto pasiryžimo: "Aš būsiu Anglijos karalienė iki mirties". Tapusi tuo, kam ruošėsi visą gyvenimą, Kateriną susiduria su pirmu išbandymu- turi apginti šalį nuo priešų. Tačiau tai yra tik jos ryžto bei ištikimybės išmėginimų pradžia...

Mano nuomonė: Periodiškai vis grįžtu prie istorinės grožinės literatūros (nagi, patinka man ji) ir tokiais atvejais man labai tinka Philipp'os Gregory kūriniai. 

Šiuo atveju kūrinys, kaip ir kitos Gregory knygos, susiskaitė lengvai ir greitai. Pasakojimas pateiktas iš pagrindinės veikėjos karalienės Katerinos perspektyvos, tad šioje pusėje daug subjektyvumo ir autorės asmeninės interpretacijos. Bet tokiu būdu personažo asmeninės savybės tikrai buvo pilnai atskleistos. Įdomi, bet logiška knygoje pateikta autorės versija dėl pirmosios Katerinos santuokos ir santykių su pirmuoju vyru. 

Taip pat puikiai atvaizduotas ir karalius Henrikas VIII bei jo transformacija nuo aikštingo berniuko iki pasipūtusio, bet mylinčio ir besižavinčio vyro ir vėliau suvilioto ir aistros valdomo nusivylusio karaliaus. Kaip visada, rūmų gyvenimas neapsieina be intrigų, tad ir šioje knygoje jų netrūko, nuo visai smulkių apkalbų iki didelio mąsto sąmokslų. 

Šiek tiek erzino tam tikrų herojės gyvenimo įvykių perdėtas detalizavimas, susidarė  įspūdis, jog kai kur buvo dirbtinai kuriama kūrinio apimtis, nes tikrai būtų buvę galima atskleisti personažus ir per trumpesnį laiko periodą. Bet džiaugiuosi, kad tokių vietų pasitaikė nedaug, kokios 2-3. Toliau pasakojimas vyko man priimtinu greičiu.

Gaila dar ir dėl vieno dalyko - pabaigos. Kadangi ganėtinai gerai esu susipažinusi su Tiudorų istorija, tad žinau, kokia iš tikrųjų turėjo būti pabaiga, o čia ji nepaminėta. Jaučiasi autorės simpatija šiai istorinei asmenybei ir galima įtarti, kad ji nenorėjo savo kūrinyje pasiekti tragiškos Katerinos lemties, tad užbaigė istoriją tame laikotarpyje, kai Katerina gyveno triumfuojančiai ir pasiekė savo didžiausią troškimą. Taip autorė tarsi išteisina karalienės Katerinos klaidas. 

Kūrinį vertinčiau 8/10. Rekomenduoju istorinių knygų mėgėjams :)

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)