Philippa Gregory "Ištikimoji karalienė"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 504, leidykla - "Obuolys", išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The Constant Princess. 

Anotacija: Likusi našle pavojingame Tiudorų dvare Katerina privalo atsispirti šešuro aistrai ir įtikinti jį bei visą Europą, kad jos santuoka su karaliumi Artūru niekada nebuvo tikra, todėl nėra kliūčių susituokti su dieveriu Henriku. Septynerius metus moteris kenčia pažeminimus ir vienatvę, palaikoma tik karingosios motinos atminimo ir tvirto pasiryžimo: "Aš būsiu Anglijos karalienė iki mirties". Tapusi tuo, kam ruošėsi visą gyvenimą, Kateriną susiduria su pirmu išbandymu- turi apginti šalį nuo priešų. Tačiau tai yra tik jos ryžto bei ištikimybės išmėginimų pradžia...

Mano nuomonė: Periodiškai vis grįžtu prie istorinės grožinės literatūros (nagi, patinka man ji) ir tokiais atvejais man labai tinka Philipp'os Gregory kūriniai. 

Šiuo atveju kūrinys, kaip ir kitos Gregory knygos, susiskaitė lengvai ir greitai. Pasakojimas pateiktas iš pagrindinės veikėjos karalienės Katerinos perspektyvos, tad šioje pusėje daug subjektyvumo ir autorės asmeninės interpretacijos. Bet tokiu būdu personažo asmeninės savybės tikrai buvo pilnai atskleistos. Įdomi, bet logiška knygoje pateikta autorės versija dėl pirmosios Katerinos santuokos ir santykių su pirmuoju vyru. 

Taip pat puikiai atvaizduotas ir karalius Henrikas VIII bei jo transformacija nuo aikštingo berniuko iki pasipūtusio, bet mylinčio ir besižavinčio vyro ir vėliau suvilioto ir aistros valdomo nusivylusio karaliaus. Kaip visada, rūmų gyvenimas neapsieina be intrigų, tad ir šioje knygoje jų netrūko, nuo visai smulkių apkalbų iki didelio mąsto sąmokslų. 

Šiek tiek erzino tam tikrų herojės gyvenimo įvykių perdėtas detalizavimas, susidarė  įspūdis, jog kai kur buvo dirbtinai kuriama kūrinio apimtis, nes tikrai būtų buvę galima atskleisti personažus ir per trumpesnį laiko periodą. Bet džiaugiuosi, kad tokių vietų pasitaikė nedaug, kokios 2-3. Toliau pasakojimas vyko man priimtinu greičiu.

Gaila dar ir dėl vieno dalyko - pabaigos. Kadangi ganėtinai gerai esu susipažinusi su Tiudorų istorija, tad žinau, kokia iš tikrųjų turėjo būti pabaiga, o čia ji nepaminėta. Jaučiasi autorės simpatija šiai istorinei asmenybei ir galima įtarti, kad ji nenorėjo savo kūrinyje pasiekti tragiškos Katerinos lemties, tad užbaigė istoriją tame laikotarpyje, kai Katerina gyveno triumfuojančiai ir pasiekė savo didžiausią troškimą. Taip autorė tarsi išteisina karalienės Katerinos klaidas. 

Kūrinį vertinčiau 8/10. Rekomenduoju istorinių knygų mėgėjams :)

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)