Iškart pasakau. Dievinu Sigito kūrybą, skaitau jo straipsnius po penkiasdešimt kartų, kol išmokstu mintinai, tada skaitau dar penkiasdešimt kartų, kol žinau kiekvieną skyrybos ženklą. Tikriausiai jis galėtų parašyt visišką šlamštą ir tai man vis tiek dieviškai patiktų. Kažkas jame yra.
Knygų mugėj žinojau, kad nusipirksiu bent vieną jo knygą, o kokią nebuvau nusprendusi, kodėl nusipirkau šią? Pavadinimas. Viršelis. Nuostabu. Jei pamatyčiau šį viršelį iš toli ir manęs paklaustų, kokios tai knygos, pirmoj vietoj niekada nestatyčiau lietuvių rašytojo. Na, dabar jau žinau.
Pati knyga atskleidžia kažkokį absurdą. Lietuvis atostogauja Graikijoj. Čia įvyksta grandinė kvailų dalykų, kurie sukasi aplink Odisėją. Taip to lietuvio vardas Odisėjas. Čia prasideda tas absurdas gerąja prasme. Nes paskui pasipila visi Homero personažų vardai, žinoma, ir paties Homero. Kai skaitai, viskas taip sumakaluota, jog negali nuspėti, kame čia šaknys. Galiausiai viskas po truputį išaiškėja ir net nežinau, ar baigiasi laimingai, bet herojus pasimoko kažko.
Dabar ne tiek apie pačią knygą, kuri tikrai sužavėjo, nes buvo visai kitokia nei aš tikėjausi, bet apie autoriaus stilių. Be kompleksų. Pliusas, kad lietuviškai rašyta, nėra jokio vertimo, todėl viskas kaip ir autoriaus galvoje. O ironijos čia netrūksta tiek dėl finansų krizės, tiek dėl visų kitų popsu laikomų dalykų, galima cituoti kas antrą puslapį.
Tai va, galit sakyt, ką norit, kad patiko, nepatiko... Savo nuomonės nekeisiu.
Sandra.
0 komentarai:
Rašyti komentarą