Nesuprantu, kas 2006-aisiais buvo užėję leidėjams, bet šios knygos puslapiai yra vos ne kartoniniai... Su normaliais puslapiais knyga būtų perpus mažesnė ir lengvesnė. Tikslas buvo padaryti didesnės apimties knygą? Siaubas, gaila popieriaus, medžių :-/
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 160, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - La lluvia amarilla, išleista 2006 m.
Anotacija: Paskutinis apleisto Ainielės kaimo Pirėnų kalnuose gyventojas prisimena,
kaip vienas po kito kaimynai ir bičiuliai išmirė arba išsikėlė į
miestą. Slapstydamasis šio kaimo vaiduoklio griuvėsiuose, jis ilgos
kankinančios vienatvės klaidinamu protu prisimena dienas, kai dar gyveno
su žmona Sabina, ir nenumaldomą širdgėlą. Jis įsivaizduoja, kad
netrukus kas nors, galbūt grupė turistų, ieškančių praeities pėdsakų,
suras drėgnose samanose, kuriomis apžėlė kaimo akmenys, jo istoriją ir
prisiminimus.
Mano nuomonė: Kaip ir sako anotacija, kūrinys apie paskutinį kaimelio gyventoją, kuris yra vienintelis kalbantysis. Knygoje nėra nei vieno dialogo, viskas kalbama šio gyventojo asmeniu, prisimenami laikai, kai kaimelyje buvo daugiau žmonių ir buvo justi šiokia tokia bendrija.
Tiesą pasakius, net nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią neigiamų minčių ir savigraužos kupiną knygą. Čia ir depresiją galima įsivaryt beskaitant.
Visi išvažiavo, tik aš vienas likau ir dabar pusę knygos bambėsiu, kaip blogai, kokie kiti blogi ir t.t. Tada dar pamišimo motyvas atsiranda, kur čia neišprotėsi vienas begyvendamas, su šuniu tik šnekėdamas. Tampa nebeaišku, kur sapnai, kur tikrovė. O kulminacijoje, kuri turėtų pasibaigt pasakotojo mirtimi (ale labai dramatiškas epizodas, nes mirusiame kaimelyje miršta paskutinis gyventojas), tai išviso vos ne būti ar nebūti kova atsiranda... Jau mirsiu mirsiu, bet nee, dar pamąstykime, kokia beprasmiška yra mirtis ir t.t.
Nepatinka man tokie neigiamų emocijų pilni kūriniai... Kažkoks slogutis apima tada.. O čia dar ir pats pasakotojas nervino su savo filosofijom. Vertinu 4/10 ir džiaugiuosi užvertus paskutinį puslapį.
Nuoširdžiai, Rita :)
0 komentarai:
Rašyti komentarą