Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 295, leidykla - "Mintis", išleista 1984 m., originalus pavadinimas - Der Falsche Nero.
Anotacija: Žymaus vokiečių rašytojo romano veiksmas vyksta 80-81 mūsų eros metais. Romane vaizduojamas niekingas žmogus, negarbingu būdu siekiąs valdžios. Tai Terencijus, kuris savo išvaizda stebėtinai panašus į Neroną. Su dideliu psichologiniu meistriškumu autorius atskleidžia savo herojaus prieštaravimus tarp jo vidinio nepilnavertiškumo, skurdo ir maniakiško tikėjimo savo didybe. Puikavimasis, melas, nepaprastas žiaurumas bei nusikaltimai - būdai, kuriais šis despotiškas žmogiško akiplėšiškumo, barbariškumo ir tamsumo įsikūnijimas siekia įsigalėti.
Mano nuomonė: Dar viena istorinė knyga apie istorinę asmenybe, tiesa,ne tą tikrąjį Neroną, o jo "antrininką". Labai ne laiku ši knyga pateko man į rankas, nes po "Tyrų vilko" norisi lyginti jas tarpusavyje dėl žanro panašumo. Ir turbūt visuose aspektuose Iggulden kūrinys būtų pranašesnis už šį. O kodėl aš nusprendžiau paskaityti "Apsišaukėlį Neroną"? Šiek tiek pertvarkinėjau tėvų namų biblioteką ir pamačiau šią varganą, išplyšusiais lapais knygelę, pagailo man jos ir nusprendžiau susipažinti, kas ten rašoma (taip, kalbu apie knygą kaip apie žmogų :D ).
Rašymo stilius tikrai sunkus, daug politikos vingrybių, didžioji dalis kūrinio pateikta atpasakojimo stiliumi, dialogų labai mažai. Taip susidaro įspūdis, kad knyga "nėra gyva", o tarsi koks istorijos vadovėlis. Kalba sunki, bet nesupykčiau jei pati istorija būtų įdomi. Apsimetimas garsiu asmeniu man ne naujiena, esu sutikusi tokį siužeto vingį tiek filmuose, tiek knygose. Korumpuoti politikai taip pat nenustebino, jų tarpusavio sąjungos ir susipriešinimai yra vis dar realu ir šiuolaikiniame pasaulyje, o šis aspektas nebuvo itin gerai atskleistas.
Personažai visi panašūs, nelabai yra ką išskirti, tik perskaičius maždaug pusę knygos pradėjau skirti juos tarpusavyje, o iki tol jie buvo tarsi viena didelė neaiški charakterių masė. Manau, tam įtakos turėjo dialogų trūkumas, nes kai pasakojime minimi kokie keturi veikėjai, kurių charakteriai praktiškai vienodi, tai ir atskirti juos labai sunku. Be to, praktiškai visi personažai neišlaikė savo pozicijos, t.y. buvo silpni ir paveikiami, todėl manęs visai nesužavėjo.
Šiek tiek intrigos atsirado pabaigoje, kuri buvo aiški jau pirmuosiuose puslapiuose. Buvo paminėti senoviniai nusikaltėlių bausmės būdai, kurių man neteko girdėti. Bet apskritai, gailiuosi, kad skaičiau šį kūrinį, tikrai nevertas tiek laiko, nesudomino ir nieko per daug naujo neatskleidė. Vertinčiau 3/10.
Fone skamba:
Nuoširdžiai, Rita :)
0 komentarai:
Rašyti komentarą