George Sand "Mažoji Fadetė"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 178, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1958 m., originalus pavadinimas - La petite Fadette. 

Anotacija: Mažoji Fadetė - romanas, įkvėptas rašytojos vaikystės prisiminimų. Pagrindinė knygos herojė - atstumta kaimo bendruomenės mergaitė, neturtinga, gyvenanti su močiute ir turinti neįgalų brolį, tačiau sugebanti išlikti tvirta asmenybe ir savo vidiniu grožiu sužavėti turtingo vietinio ūkininko sūnų. Užsimezgusi draugystė patiria daug išbandymų ir turi atlaikyti aplinkinių rezgamas intrigas. 

Mano nuomonė:  Perskaityta dar 2013-aisiais, bet kadangi turėjau problemų su internetu, tad nespėjau aprašyti laiku. Tiesa, skaičiau tokią senutę knygutę, kad net nepavyko surasti tikrojo viršelio, tad įdėjau pirmą pasitaikiusį. 

Ieškojau kažko lengvo ir pozityvaus ir manau, kad šį kartą pavyko surasti tai, ko man ir reikėjo. Negaliu pasakyti kodėl, bet visad jaučiau simpatiją kūriniams apie senovės Prancūziją, tad ir šį kartą man patiko atsidurti XIX a. Prancūzijos kaimelyje, kur pagrindiniai veikėjai buvo paprasti valstiečiai. Knygos aplinka ir matomas skurdus veikėjų gyvenimas puikiai iliustravo tiek žmogiškąsias vertybes, tiek sugedusios visuomenės požiūrį. 

Siužetas buvo pakankamai lengvai nuspėjamas, bet tyri ir optimistiški veikėjų charakteriai išlaikė pakilią nuotaiką visą skaitymo laiką. Galbūt kūrinys yra skirtas kiek jaunesnei auditorijai, bet manau, kad šiek tiek pasakiškos laimingos pabaigos ir teisingos kovos už savo įsitikinimus gali nepamaišyti ir vyresniems. Užklupus liūdesiui ar niūrioms mintims rekomenduoju - knyga susiskaito vienu prisėdimu ir įkvepia pozityvumo. Vertinčiau 8/10. 

Ekranizacija: Iš tiesų yra kelios ekranizacijos, pirmoji pasirodė 1979 m., bet internete nepavyko rasti jokios video medžiagos, na o antroji - 2004 metais pasirodęs prancūziškas televizijos filmas. Režisierė - Michaëla Watteaux, pagrindinius vaidmenis atliko: Melanie Bernier (Fadetė) ir Jeremie Renier (Landri). Visą filmą galima rasti čia (tiesa, jis prancūziškas su ispaniškais subtitrais):

Fone skamba: Norėjosi kažko pasakiško ir švelnaus, tad prisiminiau garso takelį iš neseniai matyto filmuko.

Nuoširdžiai, Rita :)

Rasa Velijevaitė „Stambulo mimoza“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 216, leidykla - „Versus Aureus“, išleista - 2009 m.

Anotacija: Jaunatviškai veržlus, vaizdingas, kupinas žaismės romanas, kuriame autorė originaliomis meninėmis priemonėmis sukūrė spalvingų personažų galeriją, mesdama iššūkį nusistovėjusiems kanonams, protestuodama prieš įsitikinimą, jog „visa, kas mus supa, privalo būti tobula“, kad atitiktų visuomenės skonį. Traukia vingriai supintas siužetas, svetimų šalių egzotika, ypač ryškus rytietiškas koloritas, prasmingos metaforos. 

Mano nuomonė: Susidomėti šiuo kūriniu mane patraukė... knygos viršelis. Pamenu, kai tiesiog vaikštant po parduotuvę (knygą įsigijau ne knygyne) užkliuvau už sodrios juodos spalvos knygos su baltais ornamentais. Tada paėmiau ją į rankas, perskaičiau anotaciją, suvokiau, kad nesu susipažinus su Velijevaitės kūryba ir nusprendžiau pabandyti. 

Kūrinį suskaičiau greitai - gal per dvi ar tris dienas. Žinoma, jo apimtis nėra didelė (tik 200 psl), bet aš sugebu man neįdomią knygą skaityti ir mėnesį laiko, nepaisant jos storio, tai čia jau teigiamas dalykas. Kita vertus, perskaičius apėmė toks keistas jausmas. Iki dabar negaliu tvirtai atsakyt, ar knyga patiko, ar ne. Lyg ir įdomu buvo, patys personažai tokie kiek šizofreniški ir keistoki, bet tai turėjo savito žavesio. Bet kažko trūko, kas būtų galėję mane tikrai sužavėti. 

Paprieštarausiu anotacijai, „jaunatviško veržlumo“ čia nebuvo tiek jau daug. Taip, greita personažų reakcija ir dideli darbo krūviai minimi, bet jaunatviškos energijos pasigedau. „Vaizdinga“? Na kaip pažiūrėsi, Lietuva kaip pilkas ir niekam neįdomus kraštas, daugiau vaizdingumo skirta Stambului, bet kad ir toje pačioje „Čiauškutėje“ Turkijos kraštas pateiktas vaizdingiau. „Originalios meninės priemonės“? Čia irgi kaip pažiūrėsi. Man originalu buvo Malūko „Karalienė Barbora“, Murakami, kad ir tas pats Sruoga. Originalu tas, kad vertybės įžvelgiamos per neigiamą prizmę, personažo klaidas ir depresijos apimtas mintis? Man, ne. Ir dar labai norėčiau, kad kas pacituotų „prasmingą metaforą“ iš šio kūrinio, gal aš nemačiau, o gal prasmės mano gyvenime tiesiog per daug (per mažai?), na, neturėjau už ko užsikabinti ir tiek.

Kita vertus, knygoje užkabinta tema man patiko. Atidengta plastikos chirurgijos uždanga - kas slepiasi po tobulybe, asmeninės ydos, sužaloti gyvenimai, iškreipti požiūriai ir pan. Patiko persipynę personažų likimai, tik užkliuvo toks dalykas, kad vienas personažas turėjo du vardus, vienur jis Domantas, kitur Skomantas. Na, nejaugi neapsižiūrėjo autorė? Iškart juokas paima, nes koks George R. R. Martin savo veikėjų begalybėj kažkaip nepasimeta. 

Taigi, bendrai vertinčiau kūrinį 8/10. Patiko, bet buvo trūkumų, o ir anotacija labai jau perdėta, gal dėl to taip ir kabinėjausi. Ar rekomenduočiau? Taip, šiais metais užsivedžiau kiek praplėsti savo akiratį lietuvių kūryboje, tad manau, kad ir kiti skaitytojai turėtų bent pabandyti susipažinti su dar neatskleistais mūsų kūrėjais. 

Fone skamba:

Nuoširdžiai, Rita :)

Nicholas Evans „Takoskyra“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The divide.

Anotacija: Du slidininkai atkampioje vietoje randa jaunos moters kūną, įšalusį kalnų upelio lede. Žuvusios moters tapatybė nustatoma greitai, nes Ebė Kuper ieškoma dėl žmogžudystės ir ekoteroristų grupuotės nusikaltimų, jos nuotraukos šmėsčiojo visos Amerikos policijos kompiuteriuose.

Tačiau kaip ji žuvo? Kokie įvykiai šią linksmą, laimingą iš pažiūros darnios šeimos mergaitę privertė pasukti pražūtingu keliu?

 

„Takoskyra“ – dar vienas romano „Arklių užkalbėtojas“ autoriaus pasakojimas apie žmogaus sielos paslaptis. Šioje dramatiškoje praradimų ir atradimų kelionėje, – veiksmas vyksta tai Niujorko gatvėse, tai bauginančiuose didinguose Uoliniuose kalnuose, – atskleidžiama jaudinama šeimos istorija, tėvų ir jų vaikų kova bandant susigrąžinti prarastą laimę.

 

Mano nuomonė:  Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans „Arklių užkalbėtoją“, man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį. 

Gal dėl to, jog turiu su kuo lyginti, bet šis romanas nepaliko didelio įspūdžio. Prieš tai skaitytas kūrinys irgi turėjo panašią pasakojimo manierą ir įvykių pateikimo seką (paminima kulminacija, tada vystoma priešistorė, kas sukėlė tuos įvykius, ir pabaiga, tik žinant visas pasekmes), tačiau gal dėl ilgiau išlaikytos intrigos, gal pati istorija man pasirodė kiek gilesnė, bet „Arklių užkalbėtojas“ patiko žymiai labiau. Šiuo atveju „Takoskyra“ buvo silpnas kūrinys, pradžioje parodomas kaip detektyvas, tada labai ilgai pasakojama nužudytosios praeitis, jos santykiai su giminėmis ir draugais, ir vėl keliaujama prie pačio nužudymo. Nežinau, pagal aprašymą tikėjausi labiau detektyvinio kūrinio, o čia buvo priartėta prie melodramos.

Nepatiko ilgas ir lėtas įvykių vystymas, norėjosi smulkesnio nusikaltimo tyrimo. Veikėjai irgi nelabai sužavėjo, trūko kibirkštėlės, kurios pakankamai daug buvo prieš tai mano skaitytoje Evans knygoje. Aišku, buvo bandyta sužaisti ekoterorizmo tema, už ją pliusas, nes dar neteko skaityti kūrinio, kuris taip smulkiai parodytų, kaip vyksta „žaliųjų“ teroristiniai aktai. Smulkiai atpasakotas gamtovaizdis irgi padarė neblogą įspūdį, bet to nepakako, kad sužavėtų visas romanas.

 

Vertinčiau 6/10. Buvo trūkumų, bet autorius išlaikė savo stilių, atskleidė visai įdomią šiuolaikinio pasaulio problemą, tad manau, jog šis nepasisekimas neprivers manęs nutraukti pažinties su Nicholas Evans. Išlieka noras ateityje dar ką nors šio autoriaus paskaityti. Tikėsiuos, kad kitą kartą nebus tokio ilgo vaikščiojimo aplink pagrindinę siužetinę liniją. 

 

Fone skamba: Pagal panašų pavadinimą prisiminiau Linkin Park dainą :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Antanas Vienuolis „Puodžiūnkiemis“

Kitaip turbūt nebus.. Prasidėjus darbų rašymo metui man visiškai dingsta noras rašyti nuomonę čia.. Gal dėl to, kad praleidžiu ir taip nemažai laiko prie universiteto bibliotekos kompiuterio. Taigi, kurį laiką buvau dingus. Tai nereiškia, kad neskaitau :) trumpam grįžtu, iki kito didelio referato rašymo..

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 427, leidykla - „Vaga“, išleista - 1966 m.

Anotacija: Įdomus dalykas, bet jos interneto platybėse neradau... Žinomas lietuvių rašytojas, tikrai daug kam žinoma knyga, bet elementariausio aprašymo, apie ką ji - nėra.. Jeigu kas užmatysit, mestelkit nuorodą. 

Mano nuomonė: Vadinasi, Rita bandė tėvų biblioteką mažinti (turiu bėdą, negaliu išmesti ar atiduoti knygos iš tėvų bibliotekos, pati neįsitikinus, kad knyga tikrai neverta paskaityti). O įsitikinti galima tik pačiai perskaičius, nebent jau yra akivaizdžiai ne mano stiliaus kūrinys. Taip aklomis ir paėmiau Puodžiūnkiemį, nes ir mūsų turimoje knygoje nėra anotacijos. Knyga apie kažką.

Iš tiesų knyga apie kaimą. O tiksliau ~1930 m. Lietuvos situaciją. Du broliai Puodžiūnai įsigyja didelį ūkį perpus, samdosi kaimo žmones įvairiems darbams atlikti, bet su tokiomis sąlygomis, kad vargšai žmogeliai ne tik, kad neprisiduria prie savo gyvenimo, bet ir klimsta į skolas savo valdininkams. O patys ponai aukštai iškėlę galvas gyvena, savo vaikų bėdų ir problemų nematydami ir dar bandydami jiems primesti savo valią. Nemažai dėmesio skiriama tuometinių valstiečių maištui prieš didžiuosius ūkių savininkus. Žinoma, parodomas ir tuometinis fabrikų steigimasis miestuose, to pasekmės, bet didesnė veiksmo dalis vyksta kaime.

Nepatiko man. Labai jau viskas juoda. Aišku, suprantu, kad tuomet žmonės nelabai ir turėjo dėl ko džiūgauti, bet tada bent jau to maišto organizavimo norėjosi gyvesnio, tikroviškesnės meilės istorijos, kažko, kas paliestų širdį. Bet nieko nepajutau. Visiškas abejingumas siužetui buvo, net ir tam tikri lyg ir netikėti vingiai visiškai nepadarė jokio įspūdžio. O dar ir skaičiau ilgai ir sunkiai. Veikėjų vardai jau po truputį pradėjo dingti iš atminties. 

Pastebėjau, kad pastaruoju metu knygose ieškau emocijos arba apskritai pozityvumo. Gal dėlto, jog šiuo metu tenka matyti daug liūdesio ir blogų dalykų. Tad šį kūrinį vertinčiau 3/10. Mėgstantiems lietuvių klasiką gal ir patiks, bet manęs nesužavėjo.

Fone skamba: Nežinau kodėl, bet prisiminiau šį kūrinį :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Balys Sruoga „Dievų miškas“

Nors „Dievų miško“ ištraukas ne vieną pamoką teko nagrinėti mokykloje, pačios knygos taip ir buvau..neskaičiusi. Baisu, ar ne? Baisiau pasidaro sužinojus, kad pačią knygą prieš beveik šešerius metus (tiksliau, 2007 metų gruodį) Kalėdų proga man padovanojo Paulina ir tik dabar, pasiryžusi iki metų pabaigos perskaityti visas namuose užsilikusias neskaitytas knygas, užverčiau paskutinį jos puslapį. Tik štai rašau dabar ir šioje situacijoje juokingai atrodo pačios minėtas žodis „baisu“. Baisu yra ne tai, kad vis nesugebu turimų knygų perskaityti ar per paskaitą pasidaro taip nuobodu, kad rodos, apsiverkti galima, baisu yra tai, kad knygoje autobiografiniai įvykiai aprašomi.

Nesu naivi ir pastaruoju metu iš medžio nekritau, ne skaitydama knygą pirmą kartą išgirdau apie lagerius ir katorgininkų gyvenimo sąlygas, bet man atrodo, kad skaitant tokius atsiminimus negali iš naujo jais nesistebėti ir išvengti to smūgio „bet juk tai iš tiesų vyko!“. Tik štai vis tiek sunkiai man suvokiama, KAIP ir KODĖL tai turėjo vykti. Ta prasme, kaip žmogus gali tapti tokiu antihumanišku, kaip gali spardyti, kankinti, niokoti ir be jokios graužaties žudyti..aš suprantu, kad kaliniai pasidaro abejingi mirčiai ir ilgainiui žmonių lavonai atrodo tik kliūtis kelyje, bet kiti? Įdomu būtų paieškoti kokių kalbų, prisipažinimų ar pasiteisinimų valdžios žmonių, po karo apie tai kalbėjusių, tad jei patys kada tuo domėjotės, pasidalinkit radinais komentaruose! 

Šiaip ar taip, galbūt labiau vertėtų kalbėti ne apie patį turinį ir tuometinius įvykius (juk visi žino istorinius įvykius, Antro pasaulinio šalininkų vargu ar atsiras..), o apie Balio Sruogos rašymo stilių. Dar mokykloje giliai į atmintį įkalė, kad Sruogos rašymo stilius pilnas subtilios ironijos ir sarkazmo, nereikėjo ir daug ištraukų perskaityti, kad tuo įsitikintum, bet kai skaitai pilną romaną, tai dar gražiau atsiskleidžia. Tiesa ta, kad labai seniai skaičiau lietuvių rašytojo grožinę kūrybą, tai „Dievų miškas“ buvo pilnavertė atgaiva sielai, nes kitos kalbos vertinys niekada neprilygs autentiškam tekstui. Ir ko gero, toks rašymo stilius yra vienintelė išeitis norint aprašyti tokius įvykius - bepraskiška būtų bandyti įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Balys Sruoga taip nuosekliai į mažus skyrius prisiminimus dėliodamas, o ypač tada, kai jam dar gyvam buvus, romanas taip ir nepasiekė skaitytojų.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: ŽINOMA, jei reikia mokykloje perskaityti - perskaitykit, o jei jau mokyklą baigėt ir vis tiek išvengėt šios knygos - ištaisykit šią klaidą.

Tik štai klausimas JUMS, ar verta žiūrėti A. Puipos 2005 metų pastatymą, jei nelabai mėgstu (visai nemėgstu) kitą A. Puipos kūrybą? Būtų gaila susigadinti įspūdžius, likusius po knygos.

Ineta

Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“

Perskaityta: 2013m rugpjūčio 19d, nors padėta skaityti tai oooi..

Ukrainiečių rašytoju Serhij Žadan susidomėjau tada, kai jis parašė knygą mano mėgstamiausios grupės pavadinimu („Depeche Mode“), nors apie pačią grupę ten beveik nieko nebuvo, negalėjau neperskaityti, na suprantat juk. Matyt knyga sugebėjo palikti tokį neblogą įspūdį, kad po kelerių metų pamačiusi „Anarchy in the Ukr“, nusipirkau ją per daug nedvejodama.
Kaip pagrindinį autoriaus bruožą galėčiau išskirti ryšį su muzika. Iš pradžių galvojau, kad šitaip jis tik gražiai žaidžia su skaitytojais, nes esu tikra, kad „Depeche Mode“ daugybė žmonių perskaitė tik dėl grupės, o ir „Anarchy in the Ukr“ pavadinimas, tai aliuziuja į Sex Pistols albumą "Anarchy in the UK“, tačiau vėliau supratau, kad tas ryšys su muzika apskritai yra būdingas Rytų Europos kultūrai. Tokias išvadas darau atsižvelgdama į Depeche Mode istoriją (nes ja domėjausi ypatingai daug) - Rytų Europos fanai visada buvo laikomi ypatingai aktyviais, ypač devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Prisiminiau ir tėčio pasakojimus iš jaunystės, kai okupacijos metais gauti kažkokių įrašų iš Vakarų buvo absoliutus WOW. Nors Serhij Žadan ir mano tėtį skiria daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas, jis yra kaip tik tos kartos rašytojas, kuriai muziką turėjo labai didelę įtaką. Ir tai labai jaučiasi knygoje, ir manau, jog tai yra tik teigiamas dalykas, kai knygoje atsispindi kultūriniai bruožai. Nors knyga sudaryta iš trijų dalių, labiausiai patiko būtent toji, kurioje yra daug trumpų esė susietų su kažkokiomis dainomis. Esu tikra, daugeliui kažkokios dainos primena labai konkrečius prisiminimus ir vos tik ją išgirdus, būna toks OP, kai viskas tarsi prieš akis iš naujo prašoka. Daug nostalgijos bei prisiminimų yra ir toje dalyje, kurioje pasakojamas vis koks epizodas iš kiekvienų devintojo dešimtmečio metų. Toks rašymo stilius padeda tik dar geriau suprasti tų metų jaunimą ir jos kintantį požiūrį, o man asmeniškai, tai ypač įdomu, nes pati esu vaikis, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: tikrai taip, jei norisi ko nors įdomaus ir parašyto ne buitišku stiliumi (turiu omeny, nėra čia trumpų ir tuščių dialogų).

Ineta

Lily Koppel „Dienoraštis raudonos odos viršeliais“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Jotema“, originalus pavadinimas - The Red Leather Diary, išleista - 2010 m.

Anotacija: Išgelbėtas iš šiukšlių konteinerio Manhatano Aukštutiniame Vest Saide, dienoraštis prikelia naujam gyvenimui kerintį, užmirštą nepaprastos jaunos moters pasaulį.

Verčiant trapius dienoraščio puslapius, pavergia drąsi jauna mergina, jos slapčiausios mintys ir jausmai. Kas buvo ta miela inženiu, dievinusi Baudelaire’o ir Jane’s Austen kūrybą, degusi nuo meninės aistros, ne pagal savo metus seksualiai smalsi, viena keliavusi į Romą, Paryžių ir Londoną?

Pažadinantis vaizduotę ir kerintis "Dienoraštis raudonos odos viršeliais" atkuria praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio Niujorko romantiką ir spindesį, bohemišką gyvenimą, rafinuotumą ir viltis. Jame intriguojančiai atskleidžiama tikra labai anksti subrendusios jaunos moters, išdrįsusios sekti paskui savo svajones, istorija.

Mano nuomonė:  Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai. 

Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.

Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.

Fone skamba:

 

Nuoširdžiai, Rita :)