Arūnas Matačius "Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 270, leidykla - Chocolate Naive, išleista 2014 m.

Anotacija: „Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą“ – Arūno Matačiaus debiutas. Šioje knygoje pasakojama istorija apie šokolado manufaktūros „Chocolate Naive“ pradžią. Sakoma, kad kuriant gyvenimo laimę reikia trijų asmenų: vieno, kuris visada išklauso; antro, kuris išklauso ir padrąsina; ir trečio, kuris išklauso ir kritikuoja. Atsitiko taip, kad tie trys žmonės romane yra moterys.

Mano nuomonė: Atsitiko taip, kad ir mane pasiekė knygos autoriaus Arūno Matačiaus dovana. Suveikė smalsumas, dėl ko šis kūrinys taip smarkiai reklamuojamas. 

Knygą perskaičiau labai greitai, berods per du prisėdimus. Stilius labai lengvas, apimtis nedidelė, netuščiažodžiaujama, stengiamasi perteikti jausmus. Kūrinys padalintas į 4 dalis - pirmosios 3 apie tris moteris, kurias sutiko pasakotojas ir kaip jos jį paveikė, paskutinioji - apie patį pasakotoją, jo sprendimus dėl būsimo verslo ir pan. Keistas įspūdis, pasiskaičius informaciją apie autorių, buvo itin sunku jo netapatinti su knygos pasakotoju. Atsiskleidė nemažai biografinių elementų. 

Na, o jeigu gilinantis į turinį, tai man jis pasirodė silpnokas. Atrodo, kad buvo per daug nesistengiama surasti potekstę, tiesiog buvo rašoma, kas šovė į galvą. Mane erzino pagrindinio veikėjo naivumas (nors, atrodo, neturėčiau per daug pykti, juk net pavadinime parodoma, kad naivumo neišvengsime), vietomis man jis buvo panašus į vyriškąją Belos iš "Saulėlydžio" versiją. Deja, taip yra, kad tiek gyvenime, tiek knygose negaliu pakęsti tokio naivumo. 

Dialogai primityvūs, paprastų žmogelių, kuriems pasitenkinti užtenka nueiti į klubą ar turėti vienos nakties nuotykį stiliaus. Kadangi iš knygos dažniausiai tikiuosi šiek tiek aukštesnės materijos, tai jie mane nuvylė. Taip pat šiek tiek trukdė dainų tekstai, kurie buvo be lietuviško vertimo (su rusų kalba turiu problemų). Pasitaikė redagavimo klaidų (ypač šifro nesutapimų).

Nežinau, galbūt kūrinys tinkamas vasarai, kur nors paplūdimy, kur nesinori nieko sunkaus ir reikia atpalaiduoti smegenis, bet manęs vis tiek nesužavėjo. Suprantu, tai autoriaus debiutas, tad tobulėti tikrai yra kur. Vertinčiau 4/10. Deja, deja, ne per daugiausiai teigiamų bruožų pavyko rasti, net ir už debiutą negaliu kilstelėti balo, nes teko skaityti ir kokybiškesnių debiutinių kūrinių. Kam rekomenduočiau? Visų pirma tiems, kieno neerzina naivūs personažai, taip pat tiems, kurie nori kažko labai lengvo ir neverčiančio per daug sukti galvos. 

P.S. Netyčia pastebėjau tokį juokingą dalyką - ant knygos nugarėlės yra užrašas "Klimato kompensavimo projekto paremtas, romano pirmasis tiražas leido pasodinti vieną kakavmedį Gorongosos Nacionaliniame parke (Sofalos provincija, Mozambikas)". O štai atsivertus galinius puslapius (265 psl.) rašoma "Klimato kompensavimo projekto dėka romano pirmasis tiražas leido pasodinti du kakavmedžius Gorongosa Nacionaliniame Parke, Sofala provincijoje, Mozambike". Tai vis dėlto vieną ar du kakavmedžius pasodino? O gal nei vieno? Susidaro įspūdis, kad skaičiai išgalvoti, kad net toje pačioje nedidelės apimties knygelėje nesutampa informacija. Negražiai čia, negražiai...

Fone skamba: Internete radau keletą Chocolate Naive video, vieno iš jų muzika man tiko aprašant knygos įspūdžius.

Nuoširdžiai, Rita :)

Suzanne Colins "Pavojinga meilė"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 352, leidykla - "Alma littera", išleista 2013, originalus pavadinimas - Catching Fire.

Anotacija: Gudrumu Ketnė išplėšia pergalę Mirties žaidynėse. Abu paaukotieji iš 12-os apygardos lieka gyvi ir tampa Žaidynių nugalėtojais. Ketnė jaučiasi beveik laiminga. Pagaliau ji grįžta namo, pas savo šeimą, susitinka su senu medžioklės draugu Geilu. Bet viskas klostosi ne taip, kaip norėtų Ketnė. Geilas laikosi nuo jos atstu, o santykiai su Pitu atšąla. Žmonės šnabždasi apie sukilimą prieš Sostinę. Neramumus, prezidento manymu, sukėlė Ketnė su Pitu.

Pati to nežinodama, Ketnė tampa sukilimo simboliu. Mergina dvejoja: bėgti su artimaisiais ir draugais ar prisidėti prie sukilėlių. Viskas pastatoma ant kortos, kai Ketnė su Pitu leidžiasi į Nugalėtojų turą. Jeigu jiems nepavyks įtikinti prezidento ir Panemo gyventojų savo neblėstančia meile, jų artimieji bus išžudyti.

Antroje „Bado žaidynių" trilogijos dalyje Suzanne Collins toliau pasakoja Ketnės Everdin istoriją. Merginai tenka patirti dar daugiau išmėginimų. Rašytoja stebina skaitytojus netikėtais siužeto posūkiais.

Mano nuomonė: Kai pasiėmiau šią knygą iš bibliotekos ir parodžiau draugei, kuri nesidomi šia saga, tai pirmas jos įspūdis buvo, kad tai yra nusivylusių namų šeimininkių knyga, t.y. koks nors eilinis lėkštas meilės romanas. O ir pavadinimas sufleruoja romane būsiant meilės. Juokas pro ašaras, bet viršelis tikrai neatspindi knygos idėjos ir yra lėkštas. Gerokai užtrukau draugei aiškindama, kad tai visai ne meilės romanas, o "Bado žaidynių" tęsinys, kuriame pagrindinė siužeto linija sukasi tikrai ne apie paauglių meilę, o apie žymiai gilesnius dalykus. Apie "Catchin Fire" vertimą į "Pavojingą meilę", išvis komentarų neturiu... Jeigu nematyčiau autorės pavardės ir nežinočiau, kad tai tęsinys, net nesiartinčiau prie šios knygos. 

Na, o jeigu kalbėti apie siužetą, tai, kaip ir pirmosios dalies atveju, idėja ir jos tolimesnis vystymas man labai patiko. Knygą suskaičiau per kelias dienas, nes įvykiai tikrai įtraukė, be to stilius lengvas, leidžiantis akims tiesiog bėgti tekstu, knygos formatas patogus. Tiesa,palyginus su prieš tai skaityta "Karalių kova", kurioje buvo labai išsamiai atskleistas fikcinis pasaulis, šiame kūrinyje man pradėjo to trūkti. Norėjosi daugiau sužinoti apie Paneme vykstančius procesus, apie Sostinės vykdomą politiką, išsamiau pažinti kitas apygardas. Kita vertus, suprantu, kad iš vieno veikėjo pozicijos tiek atskleisti yra sunku, tad autorės pasirinkimas leisti skaitytojui pamažu viską suvokti žiūrint iš vienos perspektyvos tikriausiai buvo tinkamas. Be to, tikslinė skaitytojų auditorija buvo kiek kitokia. 

Patiko sėkmingai perteikti veikėjų išgyvenimai po žaidynių, taip pat nuolat juntama įtampa dėl perdėto paprastų gyventojų šnipinėjimo. Niekad neapleido suvokimas, kad knygoje minimi įvykiai gali dalinai atsikartoti ir realybėje. Taip pat puikiai iliustruotas valdžios išlaikymas jėgos pavidalu pasitelkiant modernias technologijas. Autorės kūrybiškumas tam tikromis vietomis sugebėjo nustebinti (ypač tose vietose, kur minimi genetiškai pakeisti gyvūnai). 

Veikėjų portretai pakankamai ryškūs, besivystantys atsižvelgiant į vykstančius įvykius. Vėlgi nustebino kai kurių veikėjų naujų savybių atskleidimas, pliusas autorei. Gal šiek tiek trūko netiesioginės kalbos, padedančios labiau suvokti tam tikrus charakterius, nes vis dėlto didžioji knygos dalis yra paremta dialogų principu. Tikriausiai dėl to ji taip lengvai ir skaitosi. 

Taigi, rekomenduoju skaičiusiems pirmąją dalį ir kaip tokio lengvo stiliaus kūrinį vertinu 9/10. Vieno balo neteko, nes tikrai norėjau daugiau sužinoti apie kitas apygardas :-/ 

Ekranizacija: 2013 m. tęsiama "Bado žaidynių" istorija filme "The Hunger Games: Catching Fire". Režisierius Francis Lawrence. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Jennifer Lawrence (Ketnė),  Liam Hemsworth (Geilas), Josh Hutcherson (Pitas), Woody Harrelson (Heimičas). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo, puikiai atspindintis ir knygoje vyraujančią nuotaiką

Nuoširdžiai, Rita :)

George R. R. Martin "Karalių kova"

Kai daugelis jau perskaitė trečiąją "Ledo ir Ugnies giesmės" dalį "Kardų kova", aš neseniai užbaigiau antrąją. Užsisėdėjo ši knyga nuo Kalėdų pas mane, kol sulaukė savo eilės. Ką padarysi, lėtai skaitau pastaruoju metu.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 760, leidykla - "Alma littera", išleista 2013 m., originalus pavadinimas - A Clash of Kings.

Anotacija: Antrojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas pasakoja, kaip prasideda sunki ir kruvina kova dėl Geležinio sosto, į kurį sėda trylikametis Roberto sūnus Džofris. Bet ar jis tikrai teisėtas įpėdinis? Tuo netiki Roberto Barateono broliai Stanis ir Renlis. Pirmasis, išsižadėjęs dievų Septyneto, įtikinėjęs į Šviesos Valdovą ir naudodamasis raudonosios jo žynės Melisandros kerais, pradeda karą dėl sosto nužudydamas brolį Renlį, kurį remia Haigardeno lordai. Karaliaus Uostą ir Raudonąją pilį su sostu, pasitelkęs alchemikų gildijos piromantus, gina Kipšas Tirionas ir jo tėvas lordas Taivinas Lanisteris.

Tuo tarpu Vinterfelo įpėdinis Robas Starkas savo lordų paskelbiamas Šiaurės karalium. Jo tikslas – ne tik išlaikyti savo valdžioje šiaurę ir Riveraną, bet ir atkeršyti už tėvą, atgauti jo palaikus ir kalaviją ir susigrąžinti karalienės Sersėjos nelaisvėje laikomas seseris. Be to, jo valdoms grasina Geležies salų lordas Beilonas Greidžojus.

O ir paskutinė Targarienų palikuonė Daneiris, Drakonų Motina, už jūrų nerimsta – augina stebuklingų drakonų trijulę ir telkia kariuomenę atsikovoti savo protėvių sostui.

Mano nuomonė: Kadangi tai knygų serija, tikriausiai neišvengsiu kartojimosi, ką jau esu minėjus apie pirmąją dalį "Sostų karai". Galiu tik toliau stebėtis ir žavėtis kokį tikrovišką pasaulį sukūrė Martin'as. Veiksmas iš skirtingų veikėjų perspektyvų tarsi padeda vengti šališkumo, atskleidžia tiek geras, tiek blogąsias personažų puses. Parodomi skirtingi požiūriai ir motyvai dėl vykstančių įvykių. 

Skaitant antrąją dalį dar labiau prisirišau prie jau pamėgtų personažų - Tiriono, Arijos, Jono, Daneiris. Taip pat atradau ir naujų įdomių veikėjų ir su jais susijusių siužeto vingių, ypač patiko Džakenas, manau, kad jis dar pasirodys kitose dalyse. Kadangi žiūriu ir serialą, tai pavyko pastebėti neatitikimų, bet nesupykau ant serialo kūrėjų (dažniausiai labai nemėgstu, kai keičia knygose atvaizduotas detales), anaiptol, didžiąją dalį pakeitimų logiškai supratau, kitus sau mintyse pateisinau įvairiomis priežastimis - nuo riboto biudžeto iki noro įtikti žiūrovui. Na, o skaitant buvo labai netikėta ir kartu tikrai įdomu sužinoti daug daugiau ir kaip iš tiesų tai buvo. 

Patiko fikcinio pasaulio politinis panašumas į mūsų. Visa ta karalių kova ir valdžios nepasidalijimas yra taip artima net ir dabar vykstantiems procesams, strategijoms, sudaromoms sąjungoms, išdavystėms, naujoms sąjungoms. Puikiai iliustruoti pavyzdžiai, kurie remiasi kas turi informaciją, valdo pasaulį principu. Karo strategijų išsamus aprašymas tam tikrais atvejais man netgi padėjo suvokti, kaip kariuomenę valdantys personažai mąsto. 

Vieninteliai trikdžiai man buvo tai, kad veikėjai labai jauni, tad kai kurie jų priimami sprendimai man atrodė nesuvokiami, kaip tokio amžiaus žmogeliukui, ir iš fizinės pusės - knyga tikrai sunki. Kaip pagalvoji, juokinga, bet aš dažnai skaitau knygą paėmus į vieną ranką, tad būdavo tokių momentų, kad atjungia ranką :D na, bet čia jau mano kaltė, kad esu slabakė, aišku, "Paperback" varianto kartais irgi norėtųsi.

Taigi, nenorėdama per daug kartotis, tiesiog vertinu šią knygą 10/10. Labai patiko ir tikrai skaitysiu kitas dalis, didžiulė pagarba autoriui. Rekomenduoju kitiems skaitytojams :) 

P.S. Praeitą kartą labai į šuns dienas išdėjau knygos vertimą. Pakeitus vertėją, vaizdas geresnis, nors pradžioje prie kai kurių vertimo pasirinkimų buvo sunku priprasti ir tikrai bumbėjau, po to, matyt, pripratau. Nors už Kipšą tai tikrai pykstu. Jau geriau velniūkštis koks būtų :-/ 

Ekranizacija: Antrasis Game of thrones sezonas, rodytas 2012 m. Treileris:

Fone skamba: Kas gi daugiau, jei ne nuostabusis ir itin įsimintinas serialo garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Rekomenduok ir laimėk nugalėtojai!

Prieš truputį daugiau nei savaitę paskelbtas konkursas „Rekomenduok ir laimėk“ pagaliau baigėsi! Žaidimo metu sulaukėme aštuonių dalyvių ir aštuonių skirtingų knygų rekomendacijų, tad ačiū Jums, kad nelikot abejingi ir sudalyvavot.

Kaip aš (Ineta) kartu su brolio pagalba traukiau nugalėtojus, galit pamatyti truputį žemiau. Tiesa, iš pradžių galvojom, kad padovanosim tik vieną knygą, tačiau po to pagalvojom, kad abi norim kažką pradžiuginti, tad reikia išrinkti dvi knygas! Burtai lėmė, kad „Kaprikornija“ iš Ritos namų keliaus pas Akvilę, rekomendavusią Nancy Farmer „Skorpionų rūmai“, o „Anarchy in the UKR“ iš mano namų keliaus pas nugalėtoją, rekomendavusį Karloso Kastanedos „Kelionė į Iksteną“. Su nugalėtojais nurodytais kontaktais susisieksim asmeniškai ir kuo skubiau išsiųsime prizus. :)

spustelėjus pamatysit didesnį variantą

Iki kitų konkursų!

Rita ir Ineta

Rekomenduok ir laimėk!

Atėjo pavasaris kartu su savimi atnešdamas saulę, šilumą, geras nuotaikas, o į mūsų, knygininkių, širdis, dar ir norą pradžiuginti kitus, tad norėtume jus pakviesti dalyvauti konkurse, kuriame vienam iš Jūsų knyga atiteks! 

spustelkit - pasididins

Jeigu norite laimėti, Jums tereikia išsirinkti vieną iš keturių knygų ir komentaruose trumpai papasakoti apie dabar skaitomą knygą (pridurkit dar, ar rekomenduotumėt ją mums! :)

Jūsų pasirinkimų ir komentarų lauksime iki balandžio 4 dienos imtinai, o nugalėtoją burtų keliu rinksime ir skelbsime jau kitą dieną, jam atiteks išsirinktoji knyga. Beje, būtų labai puiku, jei komentaruose nurodytumėt kokį nors kelią, kuriuo būtų galima su Jumis susisiekti (tam atvejui, jei kartais rezultatų patys nepamatytumėt).

Sėkmės!

Rita ir Ineta

Lori Lansens "Mergaitės"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 384, leidykla - "Alma littera", išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The girls.

Anotacija: Seserys dvynės Rouzė ir Rubė Darlen nuo pat mažens buvo vadinamos paprastai: mergaitėmis. Jas užaugino teta Lovė, slaugytoja, įsivaikinusi jas tada, kai jų atsisakė tikroji motina. Jos visą gyvenimą gyveno mažame miestelyje, Liforde, sename ūkio name, apsuptame kukurūzų laukų. Ši knyga – apie jų bendrą gyvenimą, apie dvi seseris, kurios daugeliu atžvilgiu paprastos, bet kurias sieja nepaprastai artimas ir nepaprastas ryšys. Rouzė ir Rubė yra galvomis suaugusios dvynės, į pasaulį žvelgiančios visada viena šalia kitos. Romanas „Mergaitės“ jaudina su niekuo nesulyginamo gyvenimo vaizdavimu, širdį veriančia istorija apie dviejų seserų meilę.

Ši neprilygstama istorija kupina pačios stipriausios meilės, kokią tik galima įsivaizduoti.

Mano nuomonė: Knyga patraukė dar netekusia susidurti tematika - suaugusių dvynių gyvenimu. Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu - pakaitomis tiek Rouzės, tiek Rubės - taip, lyg būtų rašoma autobiografija. Stilius pakankamai paprastas ir netgi sakyčiau primityvokas, bet viską kompensuoja išsamus gyvenimo be privatumo aprašymas su visais pojūčiais ir patiriamomis emocijomis. Detalizacija ir vietomis atsikartojantys gyvenimo įvykiai abejų seserų akimis puikiai atskleidžia, kad net ir daugelyje sričių priklausomos viena nuo kitos, seserys išlieka skirtingos tiek pomėgiais, tiek pačiu suvokimu. 

Patiko skaityti apie jų ramų gyvenimą užmiestyje, apie mylinčius įtėvius, su kuriais mergaitės patyrė įvairių kuriozų, galima buvo ir šypseną išspaust, ir susimąstyt. Knyga privertė pagalvoti ir dar kartą įvertinti asmeninio privatumo svarbą. Nepaisant to, kad mergaitės viena kitą labai myli, bet pateikiamos tokios situacijos, kurios mums atrodo natūralios,  o joms tapdavo tikru išbandymu. Pavyzdžiui, vienos sesers bandymas suorganizuoti vakarėlį-staigmeną arba asmeniniai pokalbiai, netgi važiavimas automobiliu.

Kita vertus, man nepatiko, kad dar net neįpusėjus knygos jau buvo užsiminta, apie jos pabaigą liūdna gaida. Todėl skaitant pasakojamus gyvenimo prisiminus vis prieš akis iškildavo nelaimės nuojauta ir dažnai buvo jaučiamas liūdesys. Keliose vietose netgi buvo dingęs įdomumas skaityti, nes pabaiga daugmaž vis tiek aiški. Autorė taip pat, pasitelkdama abejas veikėjas, vis primindavo apie jų laukiančius sunkumus ir besipildančią ateities prognozę. Nemėgstu, kai skaitant yra aiškiai nuspėjama pabaiga.

Taigi, nors autorė ir labai realistiškai atvaizdavo sujungtų dvynių gyvenimą, rėmėsi ne vienu moksliniu šaltiniu ir atliktais tyrimais, sugebėjo detaliai pateikti visas emocijas, bet tai, kad siužetas aiškus iš pat pradžių man buvo gan nemažas trūkumas. Vertinčiau knygą 7/10. Ar rekomenduočiau? Taip, jeigu, kaip ir aš, norit kažko retai sutinkamo grožinėje literatūroje. 

Fone skamba:   Garso takelis iš filmo "Mažosios moterys". Lyriškas, jautrus, mergaitiškas.

Nuoširdžiai, Rita :)

Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“

Apie „Skrydį virš gegutės lizdo“ jau rašė Rita. 

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.

Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar „normalumo“ sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.

Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: „Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu“.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.

Ineta