Johan Theorin „Prieblanda“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - Skumtimmen.

Anotacija: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.

Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.

Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.

Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

 

Mano nuomonė:  Patraukė „ant“ detektyvo po prieš tai skaityto meilės romano. Tad ilgai neieškojus bibliotekoje pastebėjau skandinavų autoriaus detektyvą, pagalvojau, kad turėtų būti neblogas ir pasiėmiau.

Gaila, bet nebuvo taip įdomu, kaip tikėjausi. Anotacija ir pradžia suintriguoja, tas tiesa. Bet vystymas man pasirodė sunkokas. Atrodo, kad autorius nelabai turėjo idėjų, kaip išlaikyti įtampą, tad sumanė patempti gumą. Lyg ir vyksta tyrimas, bet mėgėjiškai ir nukrypstant nuo pagrindinių įkalčių. Nors, rašymo stilius lengvas, gal net ir skurdokas, bet kaip detektyvui, turbūt tinkamas. Daug dialogų, dalis vos ne apie vėją stiliaus, bet juk taip laukiama kulminacijos.

Standartinė istorija, kaip visą laiką įtarinėjamas vienas personažas, o pabaigoje viskas nukrypsta į kitą asmenį, kuris prieš tai tik vieną kartą buvo pasirodęs siužete. Nieko naujo, pabaiga gal kiek ir nustebino, bet nesulaukiau per daug emocijų. Galbūt tiesiog džiaugiausi, kad pasibaigė tas slinkimas vėžlio greičiu. 

Kita vertus, man patiko aplinkos aprašymas. Taip šalta, vėjuota, miglota, drėgna, bet tai labai padeda išgauti tinkamą emociją. Skaičiau tuo metu, kai ir pas mus panašus oras buvo (tik jūros šalia nėra pas mane), tad labai gerai įsijaučiau ir įsivaizdavau aplinką. Net panorau aplankyti Švediją. Taigi, nežinau, ar rekomenduočiau, turbūt ne, bet tai nebuvo taip jau labai blogai, vertinčiau 5/10.

Ekranizacija: 2013 m. pastatytas švedų filmas pagal knygą. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko - Lena Endre (Julija), Thomas W. Gabrielsson (Lenartas). Treileris: 

Fone skamba:

Nuoširdžiai, Rita :)

Anne ir Serge Golon "Anželika ir karalius"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 612, leidykla - "Spindulys", išleista 1995 m., originalus pavadinimas - Angelique et le roi.

Anotacija: Nesutramdomoji Anželika, elegantiškiausia Versalio dama, pasitelkia intrigas, turtą ir moterišką žavesį,kad galėtų įsiviešpatauti karalius Saulės dvare. Intriguojantis knygos veiksmas vyksta gašlioje ir prabangioje aplinkoje. Anželikai atsiskleidžia karaliaus dvaro tikrovė: netikra meilė, žiaurumas, ponios de Montespan, norinčios iš jos paveržti karalių, intrigos,nuodai... Pagaliau Anželika iš karaliaus sužino paslaptį - tiesą apie mirties bausmės įvykdymą jos pirmajam vyrui, ir tai jos gyvenimą pasuka kita linkme.

Mano nuomonė: Kažkada paauglystėje skaičiau pirmąsias dvi šios serijos knygas, pamenu, kad visai smagiai tuo metu susiskaitė, tad besitvarkydama lentynose ir akiai užkliuvus už trečiosios knygos, kažkaip panorau prisiminti Angelų markizę ir pažiūrėti, ar labai skirsis mano dabartinis požiūris. 

Džiaugiausi galėdama atsidurti Liudviko XIV laikų Paryžiuje, labai mėgstu šį laikotarpį, tai, kad autoriai gan tiksliai atspindėjo tuometines įžymybes ir nuodugniai aprašė įvairias dekoracijas, man patiko. Vietomis net buvo paaiškinimų, kad dialogai tiksliai atkartoti iš tuometinių kronikų, apie kurias rašė to amžiaus publicistai. 

Rašymo stilius lengvas, greitai skaitosi, dialogai kiek primityvūs, bet nenuobodūs. Personažai išpildyti, atskleistos tiek gerosios, tiek blogosios savybės. Savaime aišku, Anželikos asmenybė pranoksta visus, vietomis net buvo juokinga, kaip viskas jai sekasi, bet juk tai pagrindinis personažas :) . Siužetas gan įtraukiantis, dinamiškas, buvo tiek juokingų epizodų, tiek įtampą keliančių. Žinau, kad ši serija priskirtina meilės romanams, iš kurių aš dažniausiai tyčiojuosi, bet Anželikos istorija man visai patinka. Yra nuotykių, personažai įdomūs, mane žavintis laikmetis, lengvas stilius.

Nieko per daug ypatingo, bet ir nieko erzinančio. Vertinu 7/10. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Galbūt, jei užeitų nuotaika :)

Ekranizacija: 1966 m. pastatytas trečiasis filmas apie Anželiką, tokiu pat pavadinimu kaip knyga. Režisierius Bernard Borderie. Pagrindinius vaidmenis atliko: Michele Mercier (Anželika), Robert Hossein (Žofrėjus), Jacques Toja (Liudvikas XIV).

Tiesa, jeigu kam įdomu, tai, pasirodo, prancūzai ir vėl ėmėsi Anželikos ekranizacijos - yra pastatytas 2013 m. filmas Angelique. Deja, prancūziškai nesuprantu, tad negaliu pasakyti, ar čia tik pagal pirmąją knygą ar po truputį iš visų ėmė siužeto. Naujos ekranizacijos treileris čia. 

Fone skamba: Išbandžiau naujesnės ekranizacijos garso takelį :)

Nuoširdžiai, Rita :)

George R. R. Martin "Kardų audra"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 992, leidykla - "Alma littera", išleista 2014 m., originalus pavadinimas - A Storm of swords.

Anotacija:  Trečiojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas nesiliauja skaitytojus stebinęs savo sukurtų personažų nuotykiais ir likimais. Ir toliau meistriškai pinama intriga, išaiškėja daugybė paslapčių, bet dar daugiau jų atsiranda.

Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.

Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.

Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?

Mano nuomonė: Štai ir trečioji dalis mane pasiekė. Džiaugsmas mano sielai :) turbūt jau nieko nebenustebinsiu sakydama, kad tapau labai prisirišus prie šio ciklo (tiek serialo, tiek knygų) ir esu be galo laiminga galėdama pasinerti į Martin'o sukurtą neįtikėtinai tikrovišką pasaulį. 

Bet pradžiai vėl pabumbėsiu dėl leidimo/redagavimo/vertimo klaidų. Pati pirma klaida, mano galva, buvo pačiam pirmajam puslapyje. Iš pastabos dėl įvykių eigos (paskutinis sakinys): "Pasakojimą pradedu įvykiais, nutikusiais Pirmųjų Žmonių Kumštyje, prie Riverano, Harenholo ir Trišakyje, o Juodųjų Vandenų mūšis vykęs Karaliaus Uoste ir buvo tų įvykių padarinys". Čia jau su logika prasilenkia vertimas, nes tiek iš serialo, tiek iš knygos aišku, kad buvo kaip tik atvirkščiai. Juodųjų Vandenų mūšio padarinys ir buvo šioje dalyje vykstantys įvykiai. Radau šį sakinį originalo kalba: "I open with a look at some of the things that were happening on the Fist of the First Men, at Riverrun, Harrenhal, and on the Trident while the Battle of the Blackwater was being fought at King’s Landing, and during its aftermath".  O gal mano anglų kalbos žinios prastokos? 

Taipogi buvo ir vietovių pavadinimų pasikeitimų lyginant su praėjusiomis knygomis, bet pastebiu, kad ši problema vyrauja ne tik Martin'o knygų vertimuose. Kyla noras džiaugtis, kad nors vienoje dalyje išlaikomi vienodi pavadinimai, nors buvau radus, kad pavadinimas, minimas skyriuje, nesutampa su tuo, kuris yra žemėlapyje (taip, kartais pavartau Vesteroso žemėlapį, kad geriau įsivaizduočiau, kur vyksta veiksmas). Deja, neatsimenu konkrečių pavyzdžių. Pyktis kyla, nes knyga yra tikrai brangi, kūrinys man be galo patinka, tad norisi, kad vertimas būtų kokybiškas, o ne besikeičiantis kiekvienoje dalyje. 

Dar vienas pastebėjimas - kas rašo tokias prispoilintas anotacijas? Bepigu jas skaityti tiems, kas žiūri serialą, jie ir taip daugmaž žino, kas nutiks, bet žmogus, nežinodamas siužeto, paimdamas į rankas knygą, ant nugarėlės perskaito daugiau negu pusėje jos vykusių lemtingų momentų, kurie turėtų sukrėsti skaitytoją. Anotacija turėtų suintriguoti, o ne sugadinti visą įdomumą.. The Internet is dark and full of spoilers. Žmonės, neskaitykite net ir Sosto žaidimo anotacijų, nes šiais laikais net ir jos gali sugadinti įdomumą (kaip būtų nutikę man, jei nebūčiau žiūrėjus serialo). 

Pabumbėjimai baigėsi :) Siužeto nepasakosiu, jau ir taip per daug jo atskleista visur aplink :) tiesiog pasikartosiu, kad mėgstu šį ciklą dėl tikroviško pasaulio, stiprių ir charizmatiškų personažų, magijos tvelksmo. Žaviuosi, kaip veikėjai vis atsiskleidžia kitokiomis spalvomis ir nepaliauja stebinti.  Rekomenduoju fantastikos žanro mėgėjams ir labai noriu viltis, kad ketvirtoji knyga bus kruopščiau suredaguota... Vertinu kūrinį 10/10. 

Ekranizacija: 3 ir 4 serialo "Game of thrones" sezonai. 3-iojo treileris:

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Sofi Oksanen "Stalino karvės"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - "Versus aureus", išleista 2012 m., originalus pavadinimas - Stalinin lehmät.

Anotacija: „Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje.

Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys.

Mano nuomonė: Seniai jau galvojau, kad norėtųsi susipažinti su Sofi Oksanen kūryba, tad kai bibliotekoje pamačiau jos kūrinį, nedvejodama pasiėmiau. Aišku, labiau norėjau perskaityti "Valymą", bet tiek to.

Pirma mintis, šovusi į galvą perskaičius kūrinį, tai, kad viršelis puikiai atspindi visą knygos nuotaiką - viskas pilka ir galų gale pakylanti raudona uždanga. Taip ir buvo. Aprašomi sunkūs Estijos okupacijos laikai, labai pažįstami ir mums, kai viską valdė Sovietų Sąjunga. Deficitai, į miškus išėję vyrai, propaganda, politinė kontrolė ir pan., viskas taip artima ir kartu, bent jau iš mano pozicijos, taip tolima. 

Baimė atsiverti, baimė atskleisti savo gimtinę, kad nebūtum palaikyta ruse - vakariečiams visi iš Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių tuomet atrodė rusai - viskas perteikta tikrai įtikinamai. Tos baimės padariniai kiekvienai iš kūrinio pasakotojų atsiskleidžia skirtingai, bet žymė lieka visam gyvenimui. Sužalotos asmenybės, perskirti gyvenimai, savęs nepažinimas. Visas pasakojimas yra lydimas šių tragiškų gyvenimo momentų, todėl kūrinio emocija sunki, dažnai net slegianti.

Nepaisant nuotaikos, knyga skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, netrukdė ir šokinėjimas laike, ir pasakotojų kaita. Pasakojimo stilius pakankamai lengvas, dažnai sarkastiškas arba apimtas lengvo pamišimo, leido geriau įsijausti į tų laikų emociją. Manau, kad vyresnei kartai šis kūrinys galėtų būti dar artimesnis, nes panašūs išgyvenimai buvo patiriami ir okupuotoje Lietuvoje.

Apie autorę susidariau palankų įspūdį, manau, kad pažinties su ja nenutrauksiu. Knygą vertinčiau 8/10.

Fone skamba: Panaši nuotaika mane lydėjo visą kūrinį

Nuoširdžiai, Rita :)

Suzanne Collins "Liepsnojantis įtūžis"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 376, leidykla - "Alma littera", išleista 2013 m., originalus pavadinimas - Mockingjay. 

Anotacija: Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis“  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų –  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.

Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...

Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.

Mano nuomonė: Štai ir pasibaigė dar viena saga. Pastebėjau, kad beveik niekada nesuskaitau visos sagos vienu metu, tarp dalių darau pertraukas. Viena vertus, tai gerai, nes jeigu saga gera, tada galiu ilgiau mėgautis kūriniu, kita vertus, pasimiršta dalis detalių. Šį atvejį galėčiau priskirti pirmajai kategorijai, nes detalių nepamiršau, o ir jeigu kažko neatsiminiau, tai man buvo priminta tęsinyje. 

Kūrinį perskaičiau per dvi dienas, prie knygos prikaustė įtaigiai sukurta įtampa, pagrindinių veikėjų išgyvenimai ir apmąstymai. Patiko, kad daug dėmesio skiriama ne tik pačiai situacijai nušviesti, bet ir personažų reakcijai į vykstančius įvykius, atskleidžiama paprasto civilio pozicija į neramumus ir pasiruošimą karui. Prisimenant, kokie neramumai dabar vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, galima buvo įžvelgti priešingų pusių panašius politinius/strateginius sprendimus, net ir turint omenyje, kad knygos veiksmas vyksta tolimesnėje ateityje. 

Patiko tikroviškas įvykių vaizdavimas, leidęs susigyventi su veikėjų patiriamomis baimėmis ir nežinomybe dėl ateities. Patiko, kad personažai nėra herojiški ir hiperbolizuoti, priešingai, jie netgi labai žmoniški, paprasti, su savo ydomis ir dvejonėmis, dažnai nežinantys, koks sprendimas yra teisingas. Vis dėl to, juk pagrindiniai veikėjai tik paaugliai, būtų naivu tikėtis, kad jie elgtųsi kaip patyrę kareiviai ar didvyriai.

Pabaiga taip pat nenuvylė, ji buvo tokia tikra, tokia paliečianti. Nežinau, ar čia sutapo mano nuotaika, ar knyga tikrai sugebėjo mane stipriai paveikti, bet užverčiant paskutinius lapus ir man nuriedėjo viena kita ašarėlė. O šiaip jau retai kokie kūriniai mane pravirkdo, jei mano atmintis neklysta, tai tik trečioji knyga, kurią skaitant susigraudinu. Todėl vertinu knygą 10/10 ir rekomenduoju. Galbūt paaugliška, kai kam gal ir per lengvo stiliaus, bet bent jau mane ši autorė įtikino ir aš likau patenkinta šia saga, tikrai įdomi ir įtraukianti. 

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Charles Dickens "Deividas Koperfildas"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 740, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1953 m., originalus pavadinimas - David Copperfield.

Anotacija: Tai žymaus 19 a. anglų rašytojo romanas, turintis autobiografinių motyvų, paties autoriaus mylimiausias kūrinys. Čia pagrindinio herojaus Deivido Koperfildo lūpomis pasakojamas jo gyvenimas nuo gimimo iki brandos metų. Prieš skaitytojo akis praslenka nelengva likusio našlaičio berniuko vaikystė, mokymosi metai, jaunystės džiaugsmai ir vargai. Gyvenimo kelyje jis susiduria su daugybe įvairiausių žmonių, tad romane gausu savitų, ryškių, įsimenamų chrakterių. Čia viešpatauja atsidavimas ir ištikimybė, tyras draugiškumas ir pasiaukojama meilė, kurių taip dažnai stinga šiandieniniame gyvenime.

Mano nuomonė: Susiradau labai seną knygelę iš senelių namų bibliotekos, pamačiau, kad visgi klasika - Dikensas ir nusprendžiau neskubėti ja atsikratyti neperskaičius. Manau, kad pasielgiau teisingai. 

Pirmoji mano pažintis su Dikensu buvo paauglystėje - tada skaičiau Oliverį Tvistą, pamenu, kad patiko, tad sumaniau pažintį pratęsti. Taip išėjo, kad Koperfildą skaičiau beveik visą vasarą. Galbūt susidėjo įvairūs darbai ir protinis nuovargis, nes skaitydavau tik vakarais, bet vienu kartu pavykdavo perskaityti po vieną-du skyrelius ir suimdavo miegas. Sunkiai sekėsi įveikti šį kūrinį. Bet negaliu sakyti, kad jis man nepatiko, kitaip turbūt būčiau pasidavus. 

Taip, gryno teksto, pasakojimo pirmu asmeniu dienoraščiu pavidalu, buvo nemažai, bet pagrindinio veikėjo kuriamas portretas man patiko. Iš pradžių naivus, bet gyvenimui grūdinant, jame atsiskleidė gerosios žmogiškosios vertybės, paskatinusios mane sekti jo istoriją iki galo. Knygoje vaizduojamos situacijos verčiančios pasimokyti, taip pat labai aiškiai atspindinčios veikėjų tikruosius tikslus. Manau, kad skaitytojas visas situacijas perpras greičiau nei pagrindinis veikėjas ir tada belieka tik stebėti, ko kartais prireikia naiviai asmenybei, kad atsitokėtų. 

Per ilgą laiką netgi prisirišau prie kai kurių veikėjų, būdavo kad net ir susapnuoju kurį nors, tad manau, kad knyga įspūdį paliko. Tiesa, ji tikriausiai skirta kiek jaunesnei auditorijai nei aš, bet man tai netrukdė :) šis naivuolis manęs neerzino, kaip dažniausiai būna su kitais veikėjais, jis man kaip tik priminė vieną pažįstamą, kurį stengdavausi globoti, tad mano nuomonė apie pagrindinį personažą (pasakotoją) liko palanki. 

Rašymo stilius kiek sunkokas, bet manau verta pasikankinti, nes istorija graži, gyvenimiška ir pamokanti. Rekomenduoju pasiilgusiems tikrųjų vertybių :) 8/10.

Ekranizacijos: Prieš pradėdama skaityti knygą žinojau tik vieną ekranizaciją su Daniel'iu Radcliffe'u, bet pasigilinus radau žymiai daugiau. Keletas jų:

1911 m. nebyliojo kino versija. Režisierius Theodore Marston. Pagrindinius vaidmenis atliko: Ed Genung (Deividas, suaugęs), Mignon Anderson (Dora), Flora Foster (Deividas, berniukas). Keista matyti, kad jaunąjį Deividą vaidino mergaitė :) Treileris:

1974 m. per BBC buvo rodomas mini serialas. Režisierius Joan Craft.  Pagrindinius vaidmenis atliko: David Yelland (Deividas), Anthony Andrews (Stirfortas), Arthur Love (ponas Mikoberis). Treilerio neradau, tad įdedu trumpą epizodą iš filmo:

1999 m. taip pat per BBC buvo rodomas dviejų dalių filmas. Režisierius Simon Curtis. Pagrindinius vaidmenis atliko: Daniel Radcliffe (Deividas, berniukas), Maggie Smith (teta Betsi), Ciaran McMenamin (Deividas, suaugęs), Ian McKelen (Kriklis). Nepavyko rasti treilerio.

2000 m. pastatytas taip pat tik televizijai skirtas filmas. Režisierius Peter Medak. Pagrindinius vaidmenis atliko: Hugh Dancy (Deividas), Julie Cox (Dora), Anthony Andrews (Murdstonas). Įdomus atradimas - Anthony Andrews, kuris šioje ekranizacijoje vaidina Deivido patėvį Murdstoną, 74-ųjų ekranizacijoje vaidino jo draugą Stirfortą. Būtų įdomu palyginti, kaip sekėsi perteikti to pačio kūrinio skirtingus personažus :). Filmo treileris:

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

Rodney David Wingfield "Frosto Kalėdos"

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - "Briedis", išleista 2014, originalus pavadinimas Frost at Christmas. 

Anotacija: Detektyvų mėgėjams Džekas Frostas pažįstamas iš kriminalinio serialo „Frosto prisilietimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Davidas Jasonas. Serialas ir aktorius Jungtinėje Karalystėje pelnė gausybę apdovanojimų.

Detektyvas Džekas Frostas keistuolis: jis nesilaiko darbo drausmės, yra netvarkingas, ironiškai bendrauja su aplinkiniais ir problemas traukia lyg magnetas. Vis dėlto už šios kaukės slypi jautri siela ir stiprus teisingumo jausmas...

Likus kiek daugiau nei savaitei iki Kalėdų, aštuonmetė Treisė Aphil po Sekmadienio mokyklos negrįžta namo. Dukterį visada pasitikdavo mama, pragyvenimui užsidirbanti iš prostitucijos. Bet šiai užtrukus su klientu, mergaitė turi grįžti viena... Bylos imasi detektyvas Džekas Frostas, jam padeda naujokas Klaivas Barnardas, neseniai atvykęs į Dentoną. Įtariamųjų vis daugėja: tai ir mamos klientas, turintis melagingą alibi, ir vikaras, kurio namuose randama pornografinių mergaičių nuotraukų, ir vietos mediumė, sakanti, kad žino, kur yra mergaitės kūnas. Kas iš tiesų kaltas? Negana to, Frostui tenka aiškintis ir kitą praeityje neišspręstą bylą, dėl kurios detektyvo karjera ir net gyvybė pakimba ant plauko...

Mano nuomonė: Pirmiausia, noriu padėkoti "Briedžio" leidyklai už tai, kad suteikė galimybė susipažinti su žymiuoju Frostu :) Knygą perskaičiau jau seniau, tik per įvairius darbus vis neradau laiko jos aprašyti, tad bandau dabar.

O čia mes turim patogų kišeninį formatą, tinkantį šiam kūriniui, nes galima knygą imti su savimi. Ir, žinoma, šiek tiek oldschool detektyvą. Turbūt pagrindinis trukdis, neleidęs man įsijausti į kūrinio atmosferą, buvo žiema. Knygą skaičiau saulei šviečiant už lango ir labai buvo juntamas disonansas tarp aprašomos aplinkos ir esamos situacijos. Užtat manau, kad šaltą žiemos vakarą, susisukus į pledą, įsitaisius kur nors šiltai, už lango pustant pūgai, ši knyga įgautų visai kitokį atspalvį.

Pagrindinis personažas kiek juokingas (bent jau man), vienas iš tokių nevalų ir vis kažko prisidirbančių tipų, kuriems, kad ir kokias nesąmones darytų, vis tiek sekasi. Nesakau, kad jis kvailas, tam tikros įžvalgos ir dialogai leidžia suprasti, kad tyrėjas anaiptol nėra visiškas mulkis, o kaip tik, turi stiprią nuojautą, kuria linkme vystyti tyrimą. O kad laimingi atsitiktinumai jį nuvedą prie atsakymo, tai tik mums, skaitytojams, smagiau. Norėjosi šiek tiek daugiau sužinoti apie Frosto jaunąjį kolegą, bet juk čia visa serija, gal ir jis labiau atsiskleis. Patiko intriguojanti pabaiga, paliekanti norą tęsti skaityti šią seriją.

Autoriaus rašymo stilius nebuvo itin įsimintinas, bet nebuvo ir nuobodus. Knyga sugebėjo įtraukti. Pliusas už tikroviškas situacijas. Kadangi pati pažįstu keletą policininkų (tarp jų ir senosios kartos atstovų), tai papasakojus keletą situacijų iš knygos, jie su šypsena veide man atsakydavo, kad tai labai realūs nutikimai ir kad jiems panašių situacijų teko patirti. O aš vietomis galvodavau, kad autorius persistengia :) Tiesa, vietomis man buvo kiek per daug tyrimo vilkinimo, bet kūrinio visuma patiko. Vertinčiau 8/10 ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams :)

Ekranizacija: Pagal knygas buvo pastatytas televizijos serialas, rodomas nuo 1992 m. (yra net 15 serialo sezonų). Pagrindinį Frosto vaidmenį atlieka David Jason. Tokio dalyko kaip treileris man nepavyko rasti :-/

Fone skamba: Beieškant informacijos apie serialą, galvoje užsiliko serialo muzikėlė :)

Nuoširdžiai, Rita :)