Eduardas Cinzas „Trys liūdesio dienos“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 125, leidykla - „Vaga“, išleista 1986 m.

Anotacija:  Kaip ir romane „Raudonojo arklio vasara“, veiksmas vyksta Belgijos kalnų miestelyje. Čia laikinai įsikuria lietuvių kilmės chirurgas Dogenis. Jis bando įveikti vis pasikartojančius priepuolius, kuriuos sukelia kadaise pabandyti LSD narkotikai. Slėpdamas savo ligą Dogenis bando užgniaužti jausmus mero dukrai Monai, tačiau likimo sąlyginumai bejėgiai prieš žmogaus jausmus.

Subtili, trapi, lengvo liūdesio kupina meilės istorija šiame romane pasakojama Monos balsu. Cinzas geba rašyti įtaigiai ir kartu paprastai. Mažos kaimo bendruomenės rūpesčiai atsiskleidžia per išraiškingus personažus, itin praturtinusius lietuvių prozą. Romanas padovanos skaitymo džiaugsmą tiems, kurie ilgisi geros literatūros.

Mano nuomonė:  Būna tęsinių, kurių, atrodo, net nereikėtų, būna tokių, kurie pranoksta pirmąsias dalis. Šiuo atveju, man „Trys liūdesio dienos“ buvo tas pirmasis variantas. 

Praeitame įraše minėjau, jog Cinzo kūryba persmelkta šiokia tokia melancholija, lietuviams būdingu liūdesiu. Na, tai šiame tęsinyje jo dvigubai daugiau, nes kalbama Monos, jautrios merginos, vardu. Šis liūdesys, vietomis pereinantis į savigraužą mane nemenkai erzint buvo pradėjęs. Atrodo, kūrinuko apimtis labai nedidelė, bet labai sunkiai ir ilgai skaitėsi, stilius išvargindavo. 

O ir pats siužetas praktiškai apie tą patį sukasi, tik kad padaryta trijų metų pertrauka. Myliu, bet jis trumpam išvyko - vadinasi, paliko, apsimeskim, kad nebemyliu ir vajė vajė kaip sunku. Pakęst negaliu tokių trizniojimų. Duosiu 6/10 už visai įdomius Monos prisiminimus, o visa kita tai tik be reikalo mano vargšę galvelę apsunkino. 

Dabar noriu kažko pozityvaus. Tikėkimės „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ tiks.

Nuoširdžiai, pavargusi Rita :)