Onorė de Balzakas "Tėvas Gorijo"

Įtariu, kai kurie ir apie mano egzistavimą čia buvo pamiršę, bet nebijokit, niekur nedingau..tik truputį liūdna, kad randu šitam laiko tik tada, kai sušlubavusi sveikata į lovą paguldo. Truputį liūdna ir dėl to, kad privaloma literatūra uodegą prispaudusi, mat nieko savo neleidžia skaityti, bet iš tiesų, tai artimiausiu metu pristatysiu tris knygas, iš kurių privalomos yra tik dvi. Viena, kuri patiko ir kita, kuri nepatiko. O ta trečia..o ta trečia palauks, nes pradėsiu nuo pradžių, t.y. nuo tos knygos, kurią perskaičiau seniausiai.

Onorė de Balzakas "Tėvas Gorijo"

Apie autorių: galvoju dabar, ką čia galėčiau papasakoti apie Balzaką, ko dar Montekristo nepapasakojo..tad daugiau ar mažiau pasitelksiu atmintimi ir literatūros pamokomis. Nors prieš tai visgi galima paminėti, kad Balzakas, tai prancūzas, gyvenęs 1799-1850 metais, laikomas realizmo krypties pradininku. Jums atrodo, kad parašyti 143 kūrinius - tai daug? Net neįmanoma? Na, Balzakas tam ryžosi. Tiksliau, 1834m sumąstė jis visus savo kūrinius sudėti į kūrinių ciklą, kurį "Žmogiškąja komedija" pavadino. Pagrindinė tema, kuria rašė Balzakas - tuometinis Prancūzijos visuomenės gyvenimas. Deja, savo sumanymo iki galo rašytojui įgyvendinti nepavyko, mirė jis sulaukęs 51 - erių ir parašęs 95 veikalus. Taigi pabandykime dabar įsivaizduoti, kiek daug reikia dirbti, kad šitiek per tokį laiko tarpą parašytum. O jo gyvenimo ritmas..hm..bene legenda tapęs: apie penktą - šeštą lengvai užvalgęs, jis miegodavo iki vidurnakčio, o atsikėlęs dirbdavo, daug daug dirbdavo, po daugiau nei 15 valandų ir vartodavo be galo daug stiprios juodos kavos (jeigu kada sėdėdami Paryžiaus kavinukėje meniu rasite "A le Balzac", žinokite, kad tai labai stipri juoda kava. Kadanors ir aš jos paragausiu..). Matyt, dėl tokio gyvenimo būdo taip anksti ir mirė. Beje, tauragiškiai, ar žinojot, kad jūs turit galimybę pastatyti koją ten, kur kadaise Balzakas ėjo? 

Apie knygą: Rastinjakas, vienas pagrindinių romano veikėjų, atvyksta iš provincijos mokytis į Paryžių. Susižavėjęs aukštuomene, iš pradžių į ją tikisi patekti doru darbu (t.y. mokydamasis ir kaip pridera, šliauždamas kopdamas karjeros laiptais), tačiau vėliau nusprendžia, kad tai užims per daug laiko. Gyvena jis ponios Vokės pensione, kur gyvena ir Tėvas Gorijo. Pastarasis be galo myli savo dukteris ir stengiasi joms kaip išmanydamas padėti, tiesą sakant, jo meilė gana maniakiška, o dukterys, mat ponios didelės, turtingus vyrus susiradusios, tik kad vis nelaimingos ir vargšo tėvo išsižadėjusios. Žodžiu, labai trumpai tariant, Rastinjakas stengiasi patekti į aukštuomenę pažinčių pagalba, tiksliau, savo pusseserės de Bosean, kuri jį pamoko visokių gudrybių ("kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos", "jei kada nors pamilsite, saugokite gerai savo paslaptį"). Kadangi greičiausias kelias į aukštuomenę - susirasti turtingą moterį (o jos ten visos meilužius turi), Rastinjakas taip ir padaro. Jo išrinktoji - vyresnioji Tėvo Gorijo dukra. Bet dar trumpiau tariant (nes pastebėjau, kad galiu apie "Tėvą Gorijo" kalbėti ir kalbėti), tai šį kritiniam realizmo tipui priklausantį romaną (parašytas 1894m) pagal jo tematiką galima skirstyti į tris dalis: vaikų ir tėvų santykiai, jauno žmogaus kelias į visuomenę ir visuomenės moralinis nuosmukis. Ir iš tiesų apie kiekvieną iš šių temų galima pasakyti labai daug.

Mano nuomonė: kadangi jau sakiau, kad galiu kalbėti apie romaną labai daug, tai manau visai suprantama, kad man jis labai patiko. Ilgai purčiausi jo, vis delsiau (mat kadaise bandyta skaityti "Trylikos istorija" sudarė neigiama įspūdį apie rašytoją), bet galiausiai ėmiau ir..per vieną vakarą perskaičiau. Su didžiausiu pasimėgavimu. Net tie ilgi aprašymai pačioje pradžioje, dėl kurių tenka girdėti daug nusiskundimų, neatrodė tokie baisūs. Apskritai, tai knyga taip labai patiko dėl ir dabar aktualių temų. Tarkim, iš kūrinio galima pasimokyti, kad dar mažus vaikus reikia mokyti mylėti, o ne tiesiog patenkinti juos materialiais dalykais arba..kad gyvenimas aukštuomenėje turi savo kainą ir sakyčiau, gana didelę. Tik kadangi turiu dar vieną idėją įrašui - dabar per daug neišsiplėsiu, kad paskui netektų kartotis.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: taip taip taip!! Ir atsiminkit, kad jei mokykloje verčia perskaityti knygą, tai dar nereiškia, kad ji turi būti neįdomi ir "nesąmonė", nes iš tiesų, iš jos daug ko galima pasimokyti (kaip ir iš bene visų mokykloje skaitomų kūrinių).

Taip pat skaitykite: Montekristo aprašymą 

Ineta