Vincas Krėvė "Skirgaila"

Ką gi, per savaitę įveikiau dvi knygas ir įlindau su didžiausiu malonumu į rusiškąją klasiką, todėl dabar aprašau šią knygą, galbūt, rytoj "Nusikaltimą ir bausmę", o tada mėgausiuosi Ana Karenina ir jos draugais. Mane užpuolė pavasariniai virusai, nepaisant to, kad atostogos, viskas būtų labai gerai.

Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882 m. visai netoli mano mylimo miesto Alytaus, Merkinės rajone. Šis rašytojas ne tik rašė prozą, dramą, jis pripažintas kaip lietuvių literatūros klasiku, didžiu politikos veikėju ir profesorius. Krėvės slapyvardis turi prasmingą kilmę, ši pravardė atkeliavo iš jo senelio laikų, kurio tikroji pavardė buvo tokia pati kaip rašytojo slapyvardis. Jau 1907 m. buvo išspausdinta pirmoji jo literatūrinė kūryba ir eilėraščiai, tačiau lenkų kalba, ir V. Krėvė savo kūrinius spausdino tik nuo 1909 m. Jis derino realistinį pasaulio vaizdą su dar nuo Maironio laikų likusia romantine dvasia, jungė tradicinę lietuvių tautosaką su Rytų egzotika ir, žinoma, rašė istorinius veikalus. Vienas iš jų ir yra „Skirgaila“. Mirė jau išeivijoje, 1954 m. JAV.

 Situacija

„Skirgailos“ veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo išlikimu. Kunigaikštis dar dvejoja, kurį Dievą pasirinkti, laiko kunigaikštytę uždaręs savo pilyje ir priverčia ją vesti jį. Dėl tokio valdovo Skirgailos elgesio gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Kryžiuočiai ir lenkai atvyksta pas Skirgailą su naujojo Dievo vardu ir nori padėti išspręsti kilusias problemas, vaidina ir veidmainiauja, nusižemina valdovui, tačiau kartu siekia sunaikinti ne tik senąja lietuvių religiją, bet visą Lietuvos kultūrą ir papročius.

Mano nuomonė

Dramas skaitau ne taip ir dažnai, dažniausiai mokytojų paliepimu, nes jas skaityti sunkiau. Kodėl? Mane dažnai nervina, kai yra rašoma, kas ką pasakė, sunku susigaudyti, visada reikia galvoti, koks čia konfliktas, o tikėtis tragiškos pabaigos yra tiesiog priimtina. „Skirgailą“ perskaičiau per vakarą, nes mokykloje prispaudė ir kažkaip net neužfiksavau kai kurių detalių, tačiau dabar galvoju, kad nesigailiu, kad nėjau ir mokytojai nesiteisinau, kad neperskaičiau, o ėmiau ir perskaičiau, nes dabar verčia susimąstyti mane, kad, galbūt, pasakos sukurtos realiais siužetais ir tik šiek tiek pagražintos. Ar rekomenduoju? Net nežinau, darykite, kaip Jums atrodo geriau, nes sunkiai skaitosi.

Arthur Golden "Geišos išpažintis"

Sveiki sveiki, išsiilgtieji skaitytojai! Pagaliau ir aš atsikasiau iš po mokslų ir suradau laiko perskaityti knygą :) Ši mano lentynoje gulėjo gal pusmetį, kol pagaliau aš ją paėmiau į rankas - prieš tai jau ir mano kambariokė visai neskubėdama spėjo ją perskaityti. Tad gal visi kartu pasidžiaukime tuo, kad aš sugebėjau paskaityti savo malonumui :)

Arthur Golden - amerikiečių rašytojas, baigęs Japonijos istorijos studijas. Tad visai natūralu, kad būtent apie Japonijos tradicijas jis ir parašė šį nuostabų romaną. Romaną jis rašė 10 metų, bendradarbiavo su Mineko Iwasaki, Gijono geiša, kurios knygą taip pat norėčiau paskaityti. Ji papasakojo geišų gyvenimo subtilybes.

"Geišos išpažintis" - tai knyga, kuri iš tiesų nukelia į tolimą Rytų pasaulį dar prieškario laikais. Nenorėčiau atskleisti daug knygos turinio, kadangi vingių ten daugiau nei pakankamai, tad jei kartais panorėtumėt perskaityti šį kūrinį, jums nebebūtų taip įdomu.. Žodžiu. Knygoje išsamiai atskleidžiama, kaip seniau mergaitės tapdavo geišomis (šiais laikais tai vyksta savanoriškai, tada, deja, taip nebuvo), koks sunkus būdavo jų gyvenimas siekiant pripažinimo. Viskas pasakojama pagrindinės veikėjos Čijo, kuri vėliau tampa Seijuri, akimis. Asmeniškai man labai patinka knygos, kuriose viskas pasakojama pirmuoju asmeniu. Ypač jei jos parašytos tokiu elegantišku stiliumi. Patiko tai, kaip atskleisti visi išgyvenimai, kaip parodyta Japonija su savo tradicijomis. Ir, be abejo, meilė.. :) Geišoms, kurios turi rodyti tik išorinį paviršutinišką grožį, meilė tėra nereikalinga vertybė. Tik ne Seijuri. Ji jau nuo pat knygos pradžios parodoma kaip kitokia mergaitė, protinga ne pagal amžių, išmintinga. Skaitydama kartu su ja išgyvenau viską, ką teko išgyventi ir jai.

Apskritai tai yra labai įtaigi knyga, mano manymu. Labai spalvinga ir išraiškinga.

Rekomenduoju!

Jūsų Paulina

Emily Bronte ''Vėtrų kalnas'' II

Štai kokį egzempliorių aš skaičiau

Sveiki, visi, štai aš jau pasveikusi (na, gal šiek tiek dar pakosčiu, bet savijauta puiki). Už lango šviečia saulutė, nors pas mane vėjas nemažas (šiandien ryte galvojau, kad nuneš nuo vaizdo mane), bet kvepia pavasariu :) ir atostogos ant nosies :) Kadangi vakar turėjau nemažai laisvo laiko, tai vakare prisigriebiau ''Vėtrų kalną'' ir užbaigiau. Skaičiau gal kokią valandą ir dabar mąstau, kad taip pasiilgstu tokių akimirkų, kai gali ilgam laikui pasinerti į knygą :) ach, nostalgija....

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 347, leidykla - ''Valstybinė grožinės literatūros leidykla'', originalus pavadinimas - Wuthering Heights, vertė Č. Rimkus, išleista 1961 m.

Anotacija: Tai pasakojimas apie meilę, stipresnę už mirtį, beveik metafizines aistras, kuriose stipriai susipina prigimtis ir aplinkybės, rojus ir pragaras, į kurių sūkurį atšiaurokame Anglijos provincijos krašte įtraukiamos kelios giminės kartos.  

Iki tol ramų Ernšo šeimos gyvenimą Vėtrų kalne išjudina vieną naktį šeimininko parsineštas vaikas - juodbruvas, apiplyšęs, niekam nežinomos kilmės.   

Hitklifas auga mylimas senojo Ernšo ir beveik neišskiriamas su įsesere, tokio pat karšto būdo Ketrina. Jo nekenčia tik įbrolis Hindlis. Vieną dieną Hitklifas  namuose tampa tik tarnu, niekinamu ir žeminamu. Ketrina išsirenka sau būsimą vyrą - ramų, gražų ir turtingą Lintoną. Įskaudintas Hitklifas mįslingai dingsta. Tačiau po kiek laiko sugrįžta ir peržengia naujųjų Ketrinos namų slenkstį... Jis pasiryžęs sugriauti visą pasaulį aplink savąją Ketę.

 Mano nuomonė: Man į rankas pakliuvo pats pirmasis ''Vėtrų kalno'' leidimas, knyga priklausė mano a.a. močiutei. Skaitydama net pati nustebau, kad kaip tokio meto vertimas, jis yra ganėtinai neblogas. Klaidų ir nevartojąmų žodžių beveik neradau. Taigi, ką aš manau apie patį kūrinį? Net nežinau...Beveik visą laiką, kai skaičiau, mane nervino tai, kad visi veikėjai labai ydingi ir pilni neigiamų savybių (išskyrus pasakotoją Eleną Din). Buvo vietų, kai net akis varčiau, nes jau nusibodo, kad per beveik visą laiką tvyro niūri atmosfera ir veikėjai gadina savo ir kitų gyvenimus. Nervino, kad kai kurie personažai tam tikrose vietose elgdavosi itin kvailai ir galėjau nuspėti, kuo tai baigsis. Tik vakar, kai puslapiai vis tirpo, mane aplankė nušvitimas ir pradėjau geriau suprasti kūrinio esmę. Suvokiau, kad rašytoja norėjo parodyti būtent kaip aplinkiniai žmonės ir artimieji gali paveikti asmenybę, o ne tai, kokia ji yra iš prigimties. Nes, kai pagalvoji, tie veikėjai tokiais patapo dėl juos supusios aplinkos, o ne todėl, kad svajojo tokiais būti. Šis suvokimas padėjo man geriau įvertinti kūrinį, nors kitos Brontės romanas ''Džeinė Eir'' man labiau patiko. Rašymo stilius ganėtinai paprastas, pasakojama pirmuoju asmeniu, istoriją girdime iš tarnaitės ir ekonomės Elenos lūpų, kuri yra visų įvykių liudininkė ir teisėja. Būtent per Elenos personažą manau, atsiskleidžia ir autorės požiūris į įvairias situacijas. Pabaiga taip pat nustebino, nes kai visas kūrinys pilnas neigiamos emocijos, net nesitikėjau laimingos pabaigos. Dabar, dar kartą viską apgalvojus, galėčiau pasakyti, kad kūrinys patiko. Jis privertė mane piktintis ir džiaugtis, priklausomai nuo situacijos. Vertinčiau 9/10 - nesužavėjo, bet patiko.

Ar rekomenduočiau? Tikrai taip, ypač tiems, kam patinka nagrinėti asmenybes, charakterio pokyčius dėl įvairių aplinkybių :) na ir visiems kitiems :) manau, ne veltui šis romanas patenka į geriausios literatūros sąrašą :)

Taip pat skaitykite: Lietaus dukros nuomonę apie ''Vėtrų kalną'' .

Ekranizacijos: Manau, nenustebsite, jog šis kūrinys buvo ne kartą ekranizuotas. Pristatysiu jums keletą jo ekranizacijų :)

• 1939 m., pirmoji versija, nespalvota. Hitklifą vaidina Laurence Olivier, Ketriną - Merle Oberon. Treileris - http://www.imdb.com/video/screenplay/vi2795832601 (jeigu domina, jūtūbėj yra visas pilnas filmas sudėtas)
• 1970 m. versija, jau spalvota. Hitklifo vaidmenį atlieka Timothy Dalton (tarp kitko, jis ir vienoje ''Džeinės Eir'' ekranizacijų atlieka vieną pagrindinių vaidmenų), Ketrinos - Anna Calder - Marshall. Treilerio neradau, taigi čia ištraukėlė .
• 1992 m. jau trečioji versija. Hitklifą vaidina Ralph Fiennes, Ketriną - Juliette Binoche. Treileris.
• 2003 m. MTV parėmė modernios versijos filmavimą, kurioje pagrindiniai veikėjai buvo gimnazijos moksleiviai, bet ši versija yra laikoma pačia prasčiausia (mano asmenine nuomone, tai jau kūrinio iškraipymas).
• 2009 m. versija pasirodė tik televizijos ekranuose. Hitklifą vaidina Tom Hardy, Ketriną - Charlotte Riley. Treileris.
• 2011 m. planuojama nauja versija, Anglijoje turėtų pasirodyti maždaug rugsėjo pabaigoje. Hitklifą turėtų vaidinti James Howson, o Ketriną Kaya Scodelario.

Taigi, kaip matote, ekranizacijų yra nemažai, taip pat dar yra pastatytas ir miuziklas, bei ispanų režisieriaus ekranizacija. Gal kurią nors teko matyti? :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Roald Dahl

Man rodos, kiekvienas suaugėlis, nesvarbu, kokio amžiaus jis dabar bebūtų, turi kažkokį rašytoją, kurio knygas vaikystėje labai mėgo. Pavyzdžiui, mano sesuo buvo perskaičiusi  visas Astridos Lindgren knygas, o man..man toks rašytojas buvo ir yra - Roald Dahl. Jums keista, kad apie tai pasakoju? Na, gal truputį..bet šiandien žiūrinėjau internete visokias nuotraukas ir radau vieną, kuri man priminė, kaip mylėjau tas knygas. Prisiminiau ir filmą "Matilda", kurį su plačiausia šypsena veide vėl žiūrėjau, ir "Čarlį ir fokolado fabriką", kurį irgi ką tik pažiūrėjau ir dėl kurio būtent dabar ir rašau. Nuo mano veido nedingsta šypsena..Taigi ir pagalvojau, kad tai būtų puiki proga papasakoti apie šį rašytoją ir paklausti Jūsų, tai ar Jūs turėtoj tokį numylėtą rašytoją? Taip? Papasakokit apie tai komentaruose! Na o dabar..

Susipažinkite visi su Roald Dahl, rašytoju iš Velso, norvegų šeimoje gimusiu 1916m rugsėjo 13d. Dar nuo mažens jis mėgo knygas ir pasakoti visokias istorijas. Daugelyje jo knygų atsispindi ir jo paties gyvenimas, pavyzdžiui, Čarlis ir šokolado fabrikas yra susijęs su jo vaikystės prisiminimais, kuomet jis su keturiais draugais spoksodavo pro saldainių parduotuvės langus į visus tuos stiklainiukus prikimštus saldumynų..arba Denis, pasaulio čempionas atspindi jo ir jo šeimos gyvenamąją vietą - kaimą. Kaip jis pats sakė, kai galvojo, kur reikėtų apgyvendinti Denį ir jo tėvą, tereikėjo apsižvalgyti aplink save. Knygas vaikams jis pradėjo rašyti tik nuo 1960 - ųjų (rašė jis ir trumpas istorijas suaugusiems), kuomet pats tapo tėvu. Buvo du kartus vedęs ir turėjo penkis vaikus (vyriausioji Olivia mirė septynerių). Turėjo daug, kaip čia pasakyti..aistrų (ang. passions). Pavyzdžiui, augino orchidėjas, labai mėgo paveikslus ir kaip pats pasakojo, vos tik pardavęs kokią istoriją, iš karto eidavo kokio nusipirkti, be to, mėgo ir šokoladą, lošimą, golfą, antikvariatus, vyną bei dar daug kitų dalykų. Roald Dahl buvo labai disciplinuotas, jo dienotvarkė atrodė taip: kiekviena darbo diena prasidėdavo 9:30, kai jis su sekretore dirbdavo su gautais gerbėjų laiškais, vėliau, apie 10:30 pripildydavo termosą kavos ir užsidaręs mažoje trobelėje, esančioje galiniame kieme, rašydavo maždaug iki vidurdienio. Tuomet pietaudavo, gerdavo džiną su toniku ir po popietės skaitymo, apie 16h vėl porą valandų rašydavo. Tarp kitko, visada rašė rašikliu į juodraštį ir tik paskui perrašydavo į švarraštį.
Jeigu norit dar apie jį pasiskaityti, radau labai smagų ir mielą oficialų puslapį, kuriame yra visa jo biografija, dešimtis interviu, patarimų mokytojams ir šiaip smagių dalykų, tokių kaip testas "kas tu: miss honey ar miss trunchbull" (personažai iš "Matildos"). Tai va, apsilankykit http://www.roalddahl.com/ (gaila, kad ten užsiregistruoti leidžia tik iki 13 - os..)

Į lietuvių kalbą yra išleistos šešios knygos vaikams, tai yra:

1) "Matilda", pagal kurią 1996m pastatytas filmas;

2) "Čarlis ir fokolado fabrikas", pagal kurią irgi filmas pastatytas (2005), tiesą sakant, net du filmai (1971)

3) "Čarlis stebuklingame lifte" (šios tikrai neskaičiau, bet jei rasčiau..tikrai pasiimčiau perskaityti)

4) "Raganos", 1990m pagal ją irgi filmas sukurtas 

5) "Džeimsas ir milžiniškas persikas"

6) "Denis pasaulio čempionas"

Atsimenu, kaip vaikystėje negalėdavau atsitraukti nuo jo knygų, o "Matilda", tai buvo išvis toks wow. Norėčiau, kad kai pati turėsiu vaikų, jie irgi skaitytų jo knygas, na, gal ne "Raganas", nes dar dabar prisimenu, kaip ta knyga mane gąsdino. Ypač, kai pasakojo apie žalias raganų seiles ir baisias plikas galvas (ir filmas nėra jau labai mielas ir vaikiškas, bet man vis tiek patiko). Bet tos knygos..jos tokios gyvos, pamokančios ir taip gražiai parašytos, ir jose tiek daug fantazijos, nagi ne veltui Roald Dahl laikomas vienu geriausių pasaulyje knygų vaikams autoriumi. Man labai patiko, kaip jis pats sakė, kad knygas vaikams rašyti yra sunkiau nei suaugusiems, nes sunkiau išlaikyti vaiko dėmesį. Juk kitame kambaryje stovi televizorius..bet kiek prisimenu, kai skaitydavau jo knygas - televizorius nustodavo egzistuoti. Nors pagal pačius kūrinius, sukurta labai daug ekranizacijų (pasak wikipedijos, 7/17), tarsi atrodo, kad jo knygos idealiai tam sutvertos. Man pačiai labiausiai patiko "Čarlis ir šokolado fabrikas", nes tas filmas toks..stebuklingas ir spalvingas, o Deppo vaidyba - nepakartojama, tačiau dabar artimiausiu metu planuoju pažiūrėti "Fantastic Mr. Fox", nes vien jau pamačius, kaip jis buvo statytas, norisi pamatyti ir galutinį rezultatą.

O dabar žvilgtelim į viršų ir prisimenam mano klausimą, tai nuo kokio rašytojų knygų negalėdavot atsitraukti ir dar dabar su mielu noru prisimenat? :)

Ineta

Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Va su šita knyga, tai aš žiauriai prasimečiau. Kodėl? Nes iš pradžių labai naiviai tikėjausi, kad perskaitysiu pilną versiją, bus labai įdomu ir panašiai, bet, kai keturis kartus prieš miegą atsivertusi knygą ir perskaičiusi ~2 puslapius, užmigdavau, supratau, kad nieko gero čia nebus. O perskaityti tai reikėjo, mat supratau ir tai, kad sėdėti literatūros pamokose neperskaičius knygos, kurią nagrinėjam, baisiai nesmagu. Tada susidūriau su baisia problema - nė vienoje bibliotekoje neberadau sutrumpintos versijos, nes gi bene visiems vienuoliktokams reikia tuo pačiu metu tos pačios knygos. Galiausiai teko imtis kraštutinių priemonių, t.y. ją nusipirkti (jei kam reikia, galiu parduoti!), bet ir tai ne pirmam knygyne radau. Taigi kad ir kaip būtų, pristatysiu jums knygą, kurios net pilnos versijos įveikti nesugebėjau..

mano patirties iliustracija

Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Apie autorių: iš tiesų, retas, kuris nėra girdėjęs Dostojevskio pavardės, netgi pats Kamiu sakė, kad nėra didesnio rašytojo už Dostojevskį. Taigi gimė jis 1821 metais karo chirurgo šeimoje, baigė karo inžinerijos mokyklą Peterburge, vėliau atsidėjo literatūrai, o 1849 - 1859m praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Buvo du kartus vedęs ir su antrąja žmona susilaukė keturių vaikų. 1868m parašytas "Idiotas" atnešė pasaulinę šlovę. Dostojevskiui svarbiausia "suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas", taigi jo kūrybai būdingas filosofiškumas. Apskritai, tai jis sakė, kad "žmogus yra paslaptis". Nepaisant rašytojo talento, jis buvo ligotas, labai nervingas ir epilepsijos kankinamas (nuo jos ir mirė 1881 metais). Bendraudamas su žmonėmis - tiesus, teisingas, drąsus ir kartais nepagarbus, bet visgi, savo tikslo siekė nenuilstamai. Beje, ar žinojot, kad jis irgi Lietuvoje lankėsi ir turi lietuviško kraujo?   

Apie knygą: šis šešių dalių realistinis ir psichologinis romanas pasakoja apie jauną studentą Raskolnikovą (būna jums taip, kad maišot Raskolnikovo vardą su Rastinjako? Nes aš tai visad pagalvoju, ar tikrai gerai pasakiau). Jis, kęsdamas didelį nepriteklių, ryžtasi nužudyti ir apvogti baisiąją palūkininkę, tačiau tai padaręs neberanda sau ramybės ("jis pamanė, kad iš proto išeis"), visaip kaip kankinasi, suserga, o ir vogtais pinigais nepasinaudoja - užkasa juos po akmeniu, net nepažiūrėjęs, ką prigriebti spėjo. Į visą šitą reikalą įsipaišo ir jo sesuo, kuri nori tekėti už turtingojo Lužino, kad padėtų broliui (tam jis baisiai prieštarauja, žinoma), Sonia, kuri padeda išlaikyti šeimą, dirbdama prostitute, gerasis draugas Razumichinas, įžvalgusis detektyvas Porfirijus, na, ir dar keletas veikėjų. Trumpai tariant, Dostojevskis nagrinėja žmogaus psichologiją, kuomet iš pradžių veikia šaltas ir racionalus protas, o paskui - jausmai ir širdis. 

Mano nuomonė: štai aš ir galvoju dabar, turiu teisę ar neturiu teisės teisti tooookį garsų romaną, bet visgi..nepatiko jis man. Galbūt pagrindinė to priežastis ta, kad turėjau jį skaityti labai priverstinai ir laiko per daugiausiai neturėjau. Visgi, skaitydama sutrumpintą variantą išvengiau daugybės smulkių aprašymų, kas daro kūrinį visai pakenčiamu, bet aš vis galvoju, kodėl jis man nepatiko..Jis mane erzino! Ta prasme, Raskolnikovas erzino tuo savo prieštaringumu ir vidiniais konfliktais, kai vieną akimirką sako vieną, o paskui persigalvoja ir pradeda visai iš kitos pozicijos kalbėt. Arba tas "prisipažinsiu - neprisipažinsiu" reikalas. Nors iš kitos pusės (ei ei, aš net sau pastoviai prieštarauju..), jei knyga sukelia emocijas, tai parodo, kad knyga gera ir aš net nedrįstu tam prieštarauti, iš jos tikrai galima daug ko iškapstyti apie žmogų, tik reikia labai giliai įlįsti. Tarkim, Raskolnikovas pas Sonią nueiną ne tik dėl to, kad daugiau nebeturi pas ką, bet dėl to, kad jis žino, jog ji negalės jo smerkti, mat juk ir ji pati ne šventoji. Aaaa..galiausiai pati pasimečiau, ką man ta knyga reiškia, bet užtat žinau dalyką, kuris man joje tikrai patiko - tai Raskolnikovo filosofija apie "paprastuosius" ir "nepaprastuosius" žmones, ta prasme, ji buvo tikrai įdomi, o ne tai, kad jai pritariu. Prižadėčiau dabar, kad niekada nepasiliksiu skaityti knygos tada, kai jau mokykloje apie ją kalbėsim, nes tai viską sugadina, bet kadangi manęs laukia "Altorių šešėly", tai gal geriau nesibarstysiu tuščiais pažadais. 

Ar rekomenduočiau perskaityti kitiems: nagi taip, nes tai sumautai garsus kūrinys, kurį turėtų perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus. 

Ineta

John Irving "Našlė vieneriems metams"

Kadangi greitu laiku įniksiu į knygas, kurias ką tik parsinešiau, todėl iškart noriu aprašyti bent vieną, kurią skaičiau labai ilgai, kol atradau kabliuką. O tai būtų John Irving knyga "Našlė vieneriems metams".

Apie autorių

Džonas Vinslas Irvingas gimė 1942 m. Naujajame Hampšyre, JAV, tai garsus rašytojas ir net Oskaro laimėtojas. Pirmieji trys kūriniai nesuteikė Irvingui šlovės. Ketvirtasis šio autoriaus kūrinys išleistas 1978 m. "Pasaulis pagal Garpą", šią knygą taip pat perskaičiau, susilaukė daug skaitytojų dėmesio ir kritikų liaupsių. Rašytojas taip pat yra išleidęs daug kitų kūrinių, pvz. "Sidro namų taisyklės" buvo ir ekranizuotos, o 1999 m. John Irving laimėjo Oskarą už geriausią adaptuotą filmą.

Situacija

Pagrindinė romano herojė - rašytoja Ruta Koul, sudėtingo charakterio, dažnai sau prieštaraujanti, "sunkaus būdo moteris". Iš tikrųjų ji nėra "miela", tačiau tikrai nepamirštama. Pasakojimas susideda iš trijų dalių: pirmoji - Rutos vaikystė, kai jai tik ketveri, aplinkybės, kai namus palieka motina, ji lieka augti tik su savo tėvu, taip pat rašytoju, antrojoje dalyje Ruta jau suaugusi, tačiau dar netekėjusi moteris, ji garsi romanistė, tačiau jos asmeninis gyvenimas nenusisekęs, nes bendraudama su vyrais ji bijo pasikliauti savimi, trečioji dalis - Ruta našlė su savo vaiku likusi viena. Ji vis neranda sau ramybės dėl to, kad motina neatsiranda, nors buvo ne vienas spaudos pranešimas, kai mirė jos vyras, kai ji pagimdė, kai susituokė, kai susituokė antrą kartą. Istorija kilnojasi į Amsterdamą, kur Ruta bando įvertinti naują romaną ir pasitikslinti ties kai kuriais dalykais, nugludinti tiesą, rašyti iš savo asmeninės patirties. Matytas nusikaltimas, po daug metų, ją suves su jos vieninteliu tikrai mylimu vyru.

Mano nuomonė

Irvingas yra Irvingas. Jo stilius savotiškas. Jau ne kartą pastebėjau, kad pradėjęs nuo pagrindinio veiksmo ir veikėjo priešistorės, jis labai išradingai plėtoja veiksmą kulminacijos link. Man tai patinka, tačiau kartais stilius klaikus. Sunku susikaupti, sunku skaityti, atrodo, kad būtų pilstoma iš tuščio į kiaurą, norima pasakyti, kuo daugiau, kad knygos ir toliau būtų tokios storos. Bet jei apskritai man patiko, kad pradžia buvo tokia nuobodi ir sunki, o pabaiga taip užkabino, kad paskutinės dvi dalys buvo sukrimstos labai greitai, per savaitę, į šoną nukeliant ir mokslus. Kartais juk galima. :)

Onorė de Balzakas "Tėvas Gorijo"

Įtariu, kai kurie ir apie mano egzistavimą čia buvo pamiršę, bet nebijokit, niekur nedingau..tik truputį liūdna, kad randu šitam laiko tik tada, kai sušlubavusi sveikata į lovą paguldo. Truputį liūdna ir dėl to, kad privaloma literatūra uodegą prispaudusi, mat nieko savo neleidžia skaityti, bet iš tiesų, tai artimiausiu metu pristatysiu tris knygas, iš kurių privalomos yra tik dvi. Viena, kuri patiko ir kita, kuri nepatiko. O ta trečia..o ta trečia palauks, nes pradėsiu nuo pradžių, t.y. nuo tos knygos, kurią perskaičiau seniausiai.

Onorė de Balzakas "Tėvas Gorijo"

Apie autorių: galvoju dabar, ką čia galėčiau papasakoti apie Balzaką, ko dar Montekristo nepapasakojo..tad daugiau ar mažiau pasitelksiu atmintimi ir literatūros pamokomis. Nors prieš tai visgi galima paminėti, kad Balzakas, tai prancūzas, gyvenęs 1799-1850 metais, laikomas realizmo krypties pradininku. Jums atrodo, kad parašyti 143 kūrinius - tai daug? Net neįmanoma? Na, Balzakas tam ryžosi. Tiksliau, 1834m sumąstė jis visus savo kūrinius sudėti į kūrinių ciklą, kurį "Žmogiškąja komedija" pavadino. Pagrindinė tema, kuria rašė Balzakas - tuometinis Prancūzijos visuomenės gyvenimas. Deja, savo sumanymo iki galo rašytojui įgyvendinti nepavyko, mirė jis sulaukęs 51 - erių ir parašęs 95 veikalus. Taigi pabandykime dabar įsivaizduoti, kiek daug reikia dirbti, kad šitiek per tokį laiko tarpą parašytum. O jo gyvenimo ritmas..hm..bene legenda tapęs: apie penktą - šeštą lengvai užvalgęs, jis miegodavo iki vidurnakčio, o atsikėlęs dirbdavo, daug daug dirbdavo, po daugiau nei 15 valandų ir vartodavo be galo daug stiprios juodos kavos (jeigu kada sėdėdami Paryžiaus kavinukėje meniu rasite "A le Balzac", žinokite, kad tai labai stipri juoda kava. Kadanors ir aš jos paragausiu..). Matyt, dėl tokio gyvenimo būdo taip anksti ir mirė. Beje, tauragiškiai, ar žinojot, kad jūs turit galimybę pastatyti koją ten, kur kadaise Balzakas ėjo? 

Apie knygą: Rastinjakas, vienas pagrindinių romano veikėjų, atvyksta iš provincijos mokytis į Paryžių. Susižavėjęs aukštuomene, iš pradžių į ją tikisi patekti doru darbu (t.y. mokydamasis ir kaip pridera, šliauždamas kopdamas karjeros laiptais), tačiau vėliau nusprendžia, kad tai užims per daug laiko. Gyvena jis ponios Vokės pensione, kur gyvena ir Tėvas Gorijo. Pastarasis be galo myli savo dukteris ir stengiasi joms kaip išmanydamas padėti, tiesą sakant, jo meilė gana maniakiška, o dukterys, mat ponios didelės, turtingus vyrus susiradusios, tik kad vis nelaimingos ir vargšo tėvo išsižadėjusios. Žodžiu, labai trumpai tariant, Rastinjakas stengiasi patekti į aukštuomenę pažinčių pagalba, tiksliau, savo pusseserės de Bosean, kuri jį pamoko visokių gudrybių ("kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos", "jei kada nors pamilsite, saugokite gerai savo paslaptį"). Kadangi greičiausias kelias į aukštuomenę - susirasti turtingą moterį (o jos ten visos meilužius turi), Rastinjakas taip ir padaro. Jo išrinktoji - vyresnioji Tėvo Gorijo dukra. Bet dar trumpiau tariant (nes pastebėjau, kad galiu apie "Tėvą Gorijo" kalbėti ir kalbėti), tai šį kritiniam realizmo tipui priklausantį romaną (parašytas 1894m) pagal jo tematiką galima skirstyti į tris dalis: vaikų ir tėvų santykiai, jauno žmogaus kelias į visuomenę ir visuomenės moralinis nuosmukis. Ir iš tiesų apie kiekvieną iš šių temų galima pasakyti labai daug.

Mano nuomonė: kadangi jau sakiau, kad galiu kalbėti apie romaną labai daug, tai manau visai suprantama, kad man jis labai patiko. Ilgai purčiausi jo, vis delsiau (mat kadaise bandyta skaityti "Trylikos istorija" sudarė neigiama įspūdį apie rašytoją), bet galiausiai ėmiau ir..per vieną vakarą perskaičiau. Su didžiausiu pasimėgavimu. Net tie ilgi aprašymai pačioje pradžioje, dėl kurių tenka girdėti daug nusiskundimų, neatrodė tokie baisūs. Apskritai, tai knyga taip labai patiko dėl ir dabar aktualių temų. Tarkim, iš kūrinio galima pasimokyti, kad dar mažus vaikus reikia mokyti mylėti, o ne tiesiog patenkinti juos materialiais dalykais arba..kad gyvenimas aukštuomenėje turi savo kainą ir sakyčiau, gana didelę. Tik kadangi turiu dar vieną idėją įrašui - dabar per daug neišsiplėsiu, kad paskui netektų kartotis.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: taip taip taip!! Ir atsiminkit, kad jei mokykloje verčia perskaityti knygą, tai dar nereiškia, kad ji turi būti neįdomi ir "nesąmonė", nes iš tiesų, iš jos daug ko galima pasimokyti (kaip ir iš bene visų mokykloje skaitomų kūrinių).

Taip pat skaitykite: Montekristo aprašymą 

Ineta