Zita Čepaitė „Emigrantės dienoraštis“

Perskaityta: kažkada 2012m. pavasarį (vienas iš nedaugelio bug'ų mano aprašomų knygų sąsiuvinyje, kai nėra tikslios datos)

Knyga, kuri man be galo primena mokyklą, nes būtent ją pristatinėjau per savo lietuvių kalbos įskaitą, tad pridedu ir pačios kalbos tekstą (ATNAUJINIMAS - kadangi dabar visi dvyliktokai ruošiasi kalboms ir sulaukiau nemažai prašymų pasidalinti savo kelerių metų senumo kalba, atnaujinu nuorodą, jei ji nebeveiks - duokit žinią komentaruose), gal bus kam įdomu. Potemė atrodė šitaip: „Nuo pat Antikos gyvuoja pasakojimai apie išsvajotą šalį Arkadiją. Kokių šio mito pėdsakų matote šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Pasirinkę šiuolaikinio lietuvių autoriaus knygą aptarkite ją įtampos tarp „svajonių šalies“ ir ekonominės gerovės paieškų aspektu.“

Nors esu dėkinga šiai knygai už tai, kad puikiai tiko įskaitos potemei ir joje radau viską, ko tam reikėjo, skaičiau ją su dideliu nusivylimu ir pykčiu. Gal taip ir nebūtų atsitikę, jei prieš atversdama pirmąjį puslapį nebūčiau surišusi, kur man anksčiau taip girdėta autorės pavardė. Ar prisimenat tokį 2011 metais Lietuvos internetuose sklandžiusį Varškės judėjimą (NVVGA)? Tad štai, nuo Zitos Čepaitės jis ir prasidėjo, ji yra to simbolis! (beje, šis įvykis labai gražiai užfiksuotas Buržujaus tinklaraštyje) Visas tas reiškinys man buvo baisiai įdomus ir su malonumu jį sekiau, stebėjau, bet skaityti knygą vis trukdė prieš akis iškylantis autorės veidas ant varškės pakelio. :) Ne ne, nepagalvokite, aš visai nesityčioju piktai, nes manau, kad būtent tai įėjo (ir gal netgi pradėjo?) į lietuviškų memų istoriją.

Tas nusivylimas ir pyktis, kuriuos minėjau truputį anksčiau, atėjo iš knygoje dvelkiančio pesimizmo, kurio aš nuoširdžiai ir labai baisiai nemėgstu. Tiksliau, juo ten net ne dvelkia, ta knyga persisunkusi pesimizmu! Taip, knyga atskleidžia niūrią emigracijos tikrovę (visgi, tai pačios autorės asmeniniai išgyvenimai) ir labai linkiu ją perskaityti visiems būsimiems emigrantams, galvojantiems, kad visur kitur yra geriau, nei gimtoje šalyje, nes manau, kad knyga bent truputį turėtų nuleisti ant žemės ir priversti dar kartą persvarstyti, ar lūkesčiai neperžengia sveiko proto. Bėda ta, kad rodos, pačios autorės lūkesčiai peržengė tą ribą ir todėl jai buvo toks šokas. Maža to, susidaro įspūdis, kad ji jaučia asmeninę nuoskaudą savo šaliai (kiek atsimenu, nelabai jai sekėsi būti kultūros ministro patarėja..) ir nežinau kaip jums, bet man bjauru, kai apie savo šalį ir jos piliečius žmogus negali pasakyti nieko kito, tik kažką blogo. Taip, čia yra visko (kaip ir visame likusiame pasaulyje), ne iš piršto laužtas tas išankstinis užsieniečių įtarumas sutikus emigrantą lietuvį, bet nagi, niekada nebūna viskas tik blogai! Gal praėjus daugiau nei metams nuo to, kai skaičiau „Emigrantės dienoraštį“, liko tik toks įspūdis, bet tikrai neatsimenu, kad būčiau ten labai daug skaičiusi apie sėkmės lydimus žmones, o tokių juk tikrai yra.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: jei galvojat apie emigraciją, tai net primygtinai rekomenduočiau! Jei jums netrukdytų gausybė pribraukymų, galėčiau ir parduoti savąją už simbolinę kainą. 

Ineta