2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Rasa Velijevaitė „Stambulo mimoza“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 216, leidykla - „Versus Aureus“, išleista - 2009 m.

Anotacija: Jaunatviškai veržlus, vaizdingas, kupinas žaismės romanas, kuriame autorė originaliomis meninėmis priemonėmis sukūrė spalvingų personažų galeriją, mesdama iššūkį nusistovėjusiems kanonams, protestuodama prieš įsitikinimą, jog „visa, kas mus supa, privalo būti tobula“, kad atitiktų visuomenės skonį. Traukia vingriai supintas siužetas, svetimų šalių egzotika, ypač ryškus rytietiškas koloritas, prasmingos metaforos. 

Mano nuomonė: Susidomėti šiuo kūriniu mane patraukė... knygos viršelis. Pamenu, kai tiesiog vaikštant po parduotuvę (knygą įsigijau ne knygyne) užkliuvau už sodrios juodos spalvos knygos su baltais ornamentais. Tada paėmiau ją į rankas, perskaičiau anotaciją, suvokiau, kad nesu susipažinus su Velijevaitės kūryba ir nusprendžiau pabandyti. 

Kūrinį suskaičiau greitai - gal per dvi ar tris dienas. Žinoma, jo apimtis nėra didelė (tik 200 psl), bet aš sugebu man neįdomią knygą skaityti ir mėnesį laiko, nepaisant jos storio, tai čia jau teigiamas dalykas. Kita vertus, perskaičius apėmė toks keistas jausmas. Iki dabar negaliu tvirtai atsakyt, ar knyga patiko, ar ne. Lyg ir įdomu buvo, patys personažai tokie kiek šizofreniški ir keistoki, bet tai turėjo savito žavesio. Bet kažko trūko, kas būtų galėję mane tikrai sužavėti. 

Paprieštarausiu anotacijai, „jaunatviško veržlumo“ čia nebuvo tiek jau daug. Taip, greita personažų reakcija ir dideli darbo krūviai minimi, bet jaunatviškos energijos pasigedau. „Vaizdinga“? Na kaip pažiūrėsi, Lietuva kaip pilkas ir niekam neįdomus kraštas, daugiau vaizdingumo skirta Stambului, bet kad ir toje pačioje „Čiauškutėje“ Turkijos kraštas pateiktas vaizdingiau. „Originalios meninės priemonės“? Čia irgi kaip pažiūrėsi. Man originalu buvo Malūko „Karalienė Barbora“, Murakami, kad ir tas pats Sruoga. Originalu tas, kad vertybės įžvelgiamos per neigiamą prizmę, personažo klaidas ir depresijos apimtas mintis? Man, ne. Ir dar labai norėčiau, kad kas pacituotų „prasmingą metaforą“ iš šio kūrinio, gal aš nemačiau, o gal prasmės mano gyvenime tiesiog per daug (per mažai?), na, neturėjau už ko užsikabinti ir tiek.

Kita vertus, knygoje užkabinta tema man patiko. Atidengta plastikos chirurgijos uždanga - kas slepiasi po tobulybe, asmeninės ydos, sužaloti gyvenimai, iškreipti požiūriai ir pan. Patiko persipynę personažų likimai, tik užkliuvo toks dalykas, kad vienas personažas turėjo du vardus, vienur jis Domantas, kitur Skomantas. Na, nejaugi neapsižiūrėjo autorė? Iškart juokas paima, nes koks George R. R. Martin savo veikėjų begalybėj kažkaip nepasimeta. 

Taigi, bendrai vertinčiau kūrinį 8/10. Patiko, bet buvo trūkumų, o ir anotacija labai jau perdėta, gal dėl to taip ir kabinėjausi. Ar rekomenduočiau? Taip, šiais metais užsivedžiau kiek praplėsti savo akiratį lietuvių kūryboje, tad manau, kad ir kiti skaitytojai turėtų bent pabandyti susipažinti su dar neatskleistais mūsų kūrėjais. 

Fone skamba:

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Nicholas Evans „Takoskyra“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The divide.

Anotacija: Du slidininkai atkampioje vietoje randa jaunos moters kūną, įšalusį kalnų upelio lede. Žuvusios moters tapatybė nustatoma greitai, nes Ebė Kuper ieškoma dėl žmogžudystės ir ekoteroristų grupuotės nusikaltimų, jos nuotraukos šmėsčiojo visos Amerikos policijos kompiuteriuose.
Tačiau kaip ji žuvo? Kokie įvykiai šią linksmą, laimingą iš pažiūros darnios šeimos mergaitę privertė pasukti pražūtingu keliu?
 
„Takoskyra“ – dar vienas romano „Arklių užkalbėtojas“ autoriaus pasakojimas apie žmogaus sielos paslaptis. Šioje dramatiškoje praradimų ir atradimų kelionėje, – veiksmas vyksta tai Niujorko gatvėse, tai bauginančiuose didinguose Uoliniuose kalnuose, – atskleidžiama jaudinama šeimos istorija, tėvų ir jų vaikų kova bandant susigrąžinti prarastą laimę.
 
Mano nuomonė:  Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans „Arklių užkalbėtoją“, man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį. 

Gal dėl to, jog turiu su kuo lyginti, bet šis romanas nepaliko didelio įspūdžio. Prieš tai skaitytas kūrinys irgi turėjo panašią pasakojimo manierą ir įvykių pateikimo seką (paminima kulminacija, tada vystoma priešistorė, kas sukėlė tuos įvykius, ir pabaiga, tik žinant visas pasekmes), tačiau gal dėl ilgiau išlaikytos intrigos, gal pati istorija man pasirodė kiek gilesnė, bet „Arklių užkalbėtojas“ patiko žymiai labiau. Šiuo atveju „Takoskyra“ buvo silpnas kūrinys, pradžioje parodomas kaip detektyvas, tada labai ilgai pasakojama nužudytosios praeitis, jos santykiai su giminėmis ir draugais, ir vėl keliaujama prie pačio nužudymo. Nežinau, pagal aprašymą tikėjausi labiau detektyvinio kūrinio, o čia buvo priartėta prie melodramos.

Nepatiko ilgas ir lėtas įvykių vystymas, norėjosi smulkesnio nusikaltimo tyrimo. Veikėjai irgi nelabai sužavėjo, trūko kibirkštėlės, kurios pakankamai daug buvo prieš tai mano skaitytoje Evans knygoje. Aišku, buvo bandyta sužaisti ekoterorizmo tema, už ją pliusas, nes dar neteko skaityti kūrinio, kuris taip smulkiai parodytų, kaip vyksta „žaliųjų“ teroristiniai aktai. Smulkiai atpasakotas gamtovaizdis irgi padarė neblogą įspūdį, bet to nepakako, kad sužavėtų visas romanas.
 
Vertinčiau 6/10. Buvo trūkumų, bet autorius išlaikė savo stilių, atskleidė visai įdomią šiuolaikinio pasaulio problemą, tad manau, jog šis nepasisekimas neprivers manęs nutraukti pažinties su Nicholas Evans. Išlieka noras ateityje dar ką nors šio autoriaus paskaityti. Tikėsiuos, kad kitą kartą nebus tokio ilgo vaikščiojimo aplink pagrindinę siužetinę liniją. 
 
Fone skamba: Pagal panašų pavadinimą prisiminiau Linkin Park dainą :)
Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Antanas Vienuolis „Puodžiūnkiemis“

3 komentarai
Kitaip turbūt nebus.. Prasidėjus darbų rašymo metui man visiškai dingsta noras rašyti nuomonę čia.. Gal dėl to, kad praleidžiu ir taip nemažai laiko prie universiteto bibliotekos kompiuterio. Taigi, kurį laiką buvau dingus. Tai nereiškia, kad neskaitau :) trumpam grįžtu, iki kito didelio referato rašymo..

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 427, leidykla - „Vaga“, išleista - 1966 m.

Anotacija: Įdomus dalykas, bet jos interneto platybėse neradau... Žinomas lietuvių rašytojas, tikrai daug kam žinoma knyga, bet elementariausio aprašymo, apie ką ji - nėra.. Jeigu kas užmatysit, mestelkit nuorodą. 

Mano nuomonė: Vadinasi, Rita bandė tėvų biblioteką mažinti (turiu bėdą, negaliu išmesti ar atiduoti knygos iš tėvų bibliotekos, pati neįsitikinus, kad knyga tikrai neverta paskaityti). O įsitikinti galima tik pačiai perskaičius, nebent jau yra akivaizdžiai ne mano stiliaus kūrinys. Taip aklomis ir paėmiau Puodžiūnkiemį, nes ir mūsų turimoje knygoje nėra anotacijos. Knyga apie kažką.

Iš tiesų knyga apie kaimą. O tiksliau ~1930 m. Lietuvos situaciją. Du broliai Puodžiūnai įsigyja didelį ūkį perpus, samdosi kaimo žmones įvairiems darbams atlikti, bet su tokiomis sąlygomis, kad vargšai žmogeliai ne tik, kad neprisiduria prie savo gyvenimo, bet ir klimsta į skolas savo valdininkams. O patys ponai aukštai iškėlę galvas gyvena, savo vaikų bėdų ir problemų nematydami ir dar bandydami jiems primesti savo valią. Nemažai dėmesio skiriama tuometinių valstiečių maištui prieš didžiuosius ūkių savininkus. Žinoma, parodomas ir tuometinis fabrikų steigimasis miestuose, to pasekmės, bet didesnė veiksmo dalis vyksta kaime.

Nepatiko man. Labai jau viskas juoda. Aišku, suprantu, kad tuomet žmonės nelabai ir turėjo dėl ko džiūgauti, bet tada bent jau to maišto organizavimo norėjosi gyvesnio, tikroviškesnės meilės istorijos, kažko, kas paliestų širdį. Bet nieko nepajutau. Visiškas abejingumas siužetui buvo, net ir tam tikri lyg ir netikėti vingiai visiškai nepadarė jokio įspūdžio. O dar ir skaičiau ilgai ir sunkiai. Veikėjų vardai jau po truputį pradėjo dingti iš atminties. 

Pastebėjau, kad pastaruoju metu knygose ieškau emocijos arba apskritai pozityvumo. Gal dėlto, jog šiuo metu tenka matyti daug liūdesio ir blogų dalykų. Tad šį kūrinį vertinčiau 3/10. Mėgstantiems lietuvių klasiką gal ir patiks, bet manęs nesužavėjo.

Fone skamba: Nežinau kodėl, bet prisiminiau šį kūrinį :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Balys Sruoga „Dievų miškas“

2 komentarai
Nors „Dievų miško“ ištraukas ne vieną pamoką teko nagrinėti mokykloje, pačios knygos taip ir buvau..neskaičiusi. Baisu, ar ne? Baisiau pasidaro sužinojus, kad pačią knygą prieš beveik šešerius metus (tiksliau, 2007 metų gruodį) Kalėdų proga man padovanojo Paulina ir tik dabar, pasiryžusi iki metų pabaigos perskaityti visas namuose užsilikusias neskaitytas knygas, užverčiau paskutinį jos puslapį. Tik štai rašau dabar ir šioje situacijoje juokingai atrodo pačios minėtas žodis „baisu“. Baisu yra ne tai, kad vis nesugebu turimų knygų perskaityti ar per paskaitą pasidaro taip nuobodu, kad rodos, apsiverkti galima, baisu yra tai, kad knygoje autobiografiniai įvykiai aprašomi.
Nesu naivi ir pastaruoju metu iš medžio nekritau, ne skaitydama knygą pirmą kartą išgirdau apie lagerius ir katorgininkų gyvenimo sąlygas, bet man atrodo, kad skaitant tokius atsiminimus negali iš naujo jais nesistebėti ir išvengti to smūgio „bet juk tai iš tiesų vyko!“. Tik štai vis tiek sunkiai man suvokiama, KAIP ir KODĖL tai turėjo vykti. Ta prasme, kaip žmogus gali tapti tokiu antihumanišku, kaip gali spardyti, kankinti, niokoti ir be jokios graužaties žudyti..aš suprantu, kad kaliniai pasidaro abejingi mirčiai ir ilgainiui žmonių lavonai atrodo tik kliūtis kelyje, bet kiti? Įdomu būtų paieškoti kokių kalbų, prisipažinimų ar pasiteisinimų valdžios žmonių, po karo apie tai kalbėjusių, tad jei patys kada tuo domėjotės, pasidalinkit radinais komentaruose! 
Šiaip ar taip, galbūt labiau vertėtų kalbėti ne apie patį turinį ir tuometinius įvykius (juk visi žino istorinius įvykius, Antro pasaulinio šalininkų vargu ar atsiras..), o apie Balio Sruogos rašymo stilių. Dar mokykloje giliai į atmintį įkalė, kad Sruogos rašymo stilius pilnas subtilios ironijos ir sarkazmo, nereikėjo ir daug ištraukų perskaityti, kad tuo įsitikintum, bet kai skaitai pilną romaną, tai dar gražiau atsiskleidžia. Tiesa ta, kad labai seniai skaičiau lietuvių rašytojo grožinę kūrybą, tai „Dievų miškas“ buvo pilnavertė atgaiva sielai, nes kitos kalbos vertinys niekada neprilygs autentiškam tekstui. Ir ko gero, toks rašymo stilius yra vienintelė išeitis norint aprašyti tokius įvykius - bepraskiška būtų bandyti įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Balys Sruoga taip nuosekliai į mažus skyrius prisiminimus dėliodamas, o ypač tada, kai jam dar gyvam buvus, romanas taip ir nepasiekė skaitytojų.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: ŽINOMA, jei reikia mokykloje perskaityti - perskaitykit, o jei jau mokyklą baigėt ir vis tiek išvengėt šios knygos - ištaisykit šią klaidą.

Tik štai klausimas JUMS, ar verta žiūrėti A. Puipos 2005 metų pastatymą, jei nelabai mėgstu (visai nemėgstu) kitą A. Puipos kūrybą? Būtų gaila susigadinti įspūdžius, likusius po knygos.

Ineta