2011 m. sausio 30 d., sekmadienis

Alessandro Baricco

0 komentarai
Šiandien norėčiau jus supažindinti su šiuo italų rašytoju :)

Alessandro Baricco gimė 1958 m. Turine. Jis yra baigęs filosofijos bei fortepijono studijas. Būtent šie du dalykai labai ryškiai matomi jo rašymo manieroje. Jei esate skaitę bent vieną jo kūrinį, tikrai pastebėjote, kad jame neapsieita be muzikos, o filosofija, tiesą sakant, sudaro pasakojamos istorijos pagrindą. Kalbu ne apie tą filosofiją, kuri yra žinoma senovės graikų ar romėnų darbuose. Tai baricciška filosofija, kuri yra glaudžiai susieta su šiuolaikiniu gyvenimu.

Baricco - tikrai  neeilinis kūrėjas. Jo knygos pripažintos visame pasaulyje, išverstos į daugybę kalbų, o Italijoje jis yra apskritai labai gerbiamas asmuo ir laikomas italų literatūros simboliu.

Mane jis žavi savo išskirtiniu rašymo stiliumi. Daugumai jis yra neįprastas ir dėl to puikios Baricco knygos lieka neįvertintos. Tačiau mano mėgstamiausių sąraše jis užima pirmąją vietą, nes tai yra kažkas, kas yra kitaip nei pas daugelį. Džiugu, kad jis nesistengia būti panašus į kažką. Man ypač patinka pakartojimai jo knygose. Truputį aiškiau: jis gali daugybę kartų pakartoti vieną žodį ar sakinio fragmentą, kol skaitytojui pagaliau "daeina", ką Baricco norėjo pasakyti. Ir tai anaiptol nenervina. Viskas daroma taip subtiliai, kad belieka tik grožėtis tuo, kas parašyta. Būtent - šio rašytojo kūrybą galima apibūdinti vienu žodžiu - subtilu.

Dar vienas išskirtinis stiliaus bruožas - charakterių spalvingumas. Visi veikėjai, be jokios abejonės, yra išgalvoti. Nes tokių tikrame pasaulyje nerasi. Jie visi - įdomios asmenybės, kiekvienas turi savo istoriją. Ir kas įdomiausia, atrodo, kad visų jų istorijos atskiros, tačiau skaitant supranti, kad viskas yra susiję. Galbūt ryškiausi veikėjai yra knygose Aistrų pilys, Jūra vandenynas bei Novečentas. Ten jie išties neeiliniai, ir jei norite visiškai suprasti, apie ką kalbu, tiesiog privalote paskaityti bent vieną iš šių knygų :)

Manau, kad Baricco gali skaityti ir suprasti jau bent kiek susiformavusio mąstymo bei nuostatų skaitytojai. Norintiems lengvo skaitalo neišdegs - nė viena Baricco knyga, kad ir kokia paprasta atrodytų, nėra lengva. Jei istorija ir atrodo paviršutiniška, po ja slypi daugelis dalykų. Toks jau tas Baricco :)

Štai jo parašytos knygos, visos yra išleistos lietuvių kalba:
  • Aistrų pilys, 1991
  • Jūra vandenynas, 1993
  • Novečentas, 1994
  • Šilkas, 1996
  • City, 1999
  • Be kraujo, 2002
  • Toji istorija, 2005
  • Emausas, 2009
Jūsų Paulina

2011 m. sausio 28 d., penktadienis

Onorė de Balzakas ''Tėvas Gorijo''

9 komentarai
Turbūt pamatę mano ankstesnį pranešimą apie Balzaką galėjot suprast, jog tuo momentu skaičiau būtent vieną jo kūrinį. Na tai negaišiu ir šiek tiek pakomentuosiu ''Tėvą Gorijo'' .

Aprašoma knyga: Puslapių skaičius - 269, leidykla - ''Vaga'', originalus pavadinimas - Le pere Goriot, vertė V. Bazilevičius ir D. Urbas, išleista - 1971 m.

Anotacija: Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.
Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės, o už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios Gorijo dukterys, Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukros nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Kodėl pinigai – dar ne viskas, jei neturi jokio titulo? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia iškilimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti...

Naujausias ''Obuolio'' leidyklos viršelis
Mano vertinimas:  Perskaičiau per savaitę, jei būčiau turėjus daugiau laiko, galėjau suskaityti ir per kelias dienas. Turbūt kaip ir daugelį, pradžioje esantys aprašymai šiek tiek nervino, bet po to viskas susiskaitė ir pripratau prie jų. Cha, nepraleidau nei vieno! Pati istorija tikrai aktuali ir šių laikų žmonėms. Galbūt dabar, netgi aktualesnė, drįsčiau sakyti. Prieš imdama knygą į rankas tikėjaus visko (tiek blogų atsiliepimų girdėta), bet net nepajutau, kaip šis kūrinys tapo man labai artimas. O taip atsitiko būtent dėl to, jog mano gyvenimo dramoje (drįstu taip vadinti, nes manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vienokia ar kitokia drama) pasitaikė labai panašus poelgis- vienas vaikas slaugė savo mirštančią motiną neturėdamas pinigų, bet viską aukodamas, kad tik galėtų jai padėti, o kitas vaikas iš mirštančiosios eidavo pinigų prašyti. Ups, šiek tiek nukrypau nuo temos, bet norėjau, kad suprastumėt, kodėl taip prisirišau prie šio kūrinio. Klasika, bet po galais, tikrai verta skaitymo klasika, galbūt kai ką apšvies, kaip nederėtų elgtis su savo tėvais. Siužetas tikrai geras, man bent jau nebuvo nereikalingų vietų, viskas padėjo tik dar geriau pažinti veikėjus, kurie, mano nuomone, nei vienas nebuvo idealūs, visi turėjo šiokių tokių trūkumų. Bet tai gerai, nemėgstu išaukštintų veikėjų, jie atrodo nenatūraliai. O dabar galima pagalvoti, kad iš tiesų galėjo gyventi toks ponaitis Rastinjakas ir tėvelis Gorijo. Hmm, gal šiek tiek trumpai pasakysiu, ką jaučiau pagrindiniams veikėjams. Tėvo Gorijo man buvo gaila, bet šiek tiek pykau ant jo, kad jis buvo per daug geras savo dukterims. Rastinjakas iš pradžių patiko, po to pradėjo nervinti, pabaigoje vėl pamėgau jį. Manau jis atitinka daugelį iš mūsų- žmogų kovojantį su tokiom saldžiom pagundom. Votrenas pralinksmindavo, supratau, kad jis irgi nebus gerasis dėdė, bet smagu būdavo skaityti jo ilgas prakalbas ir kaip jis viliodavo Rastinjaką. Ponia Vokė - tipiška godi boba ir viskas tuo pasakyta. Anastasijos ir Delfinos taipogi nemėgau nuo pat pradžių, kad ir kaip jas stengėsi pateisinti kiti veikėjai, aš niekaip nepateisinu tokio jų elgesio, na nebent išlepimu. Patiko ir Bjanšonas- geras vaikinas, tik jis galbūt jau labiau prie antraeilių personažų skaitos. Dar vienas įdomus faktas apie šią knygą- ji nesuskirstyta skyriais. Iš pradžių man buvo keista, nes visiškai nepratus esu prie tokio dalyko, nelabai jausdavau, kur sustoti, gal dėl to knyga skaitėsi žymiai greičiau, kitais atvejais būdavo labai gaila baigti skaityti viduryje dialogo, bet tiesiog nebūdavo laiko, šią savaitę buvau apsikrovus darbais. Nors po to pagalvojau, kad galbūt tie ilgi aprašymai, vis pasirodantys kūrinyje galėjo būti kaip ir atskyrimas skyriumi. Ten, kaip aš sakau, būdavo saugiausia sustoti. O, galbūt man jau laikas sustoti, kad jums nepabostų skaityti mano pezalų. Taigi, ar rekomenduočiau? Taip - klasika, pamokoma, įvairialypiai veikėjai, žavu. Balais vertinčiau 10/10 . Ai, nėra man jau taip baisu ilgi aprašymai, tai kaip tik skatina greičiau skaityti, kad prieitum patį įdomumą, na galbūt išskyrus vėlų vakarą, kai ir taip šiek tiek miego norisi ;]

P.S. Ką manot apie naująjį ''Obuolio'' viršelį? ;]

Nuoširdžiai Jūsų, Rita

2011 m. sausio 22 d., šeštadienis

Onorė de Balzakas

5 komentarai
Onorė de Balzakas (1779-1850)- prancūzų rašytojas, novelistas ir yra laikomas realizmo pradininku.

Biografija: Onorė de Balzako tėvas Bernaras Fransua Balzakas - 53 metų amžiaus buvo Tūro mero pavaduotojas ir prieglaudų valdytojas. Motina Lora Salambjė - 32 metais jaunesnė už vyrą. Balzakas niekada nedovanojo motinai už tai, kad ši atidavė jį auginti žindyvei, pas kurią jis išbuvo apie 4 metus. Baigęs mokyklą, tėvų pageidavimu jis įstojo į Teisės fakultetą, tačiau jaunuolio visai nežavėjo teisė, jis norėjo pasiekti sėkmę per literatūrą. Tėvai tam nepritarė, bet leido jam pabandyti. Norėdamas užsidirbti pinigų Balzakas imasi rašyti pasivadinęs slapyvardžiu- Lordu Roonė (Onorė anagrama). Dirbdavo jis daug ir sunkiai- tekdavo parašyti po 5-10 romanų per metus. Nemažai jo sumanymų praturtėti žlugo, teko prasiskolinti, tad jis stengiasi kuo daugiau rašyti, kad vėl uždirbtų pinigų. 1829 m. prasideda jo pasaulinė šlovė. Pagaliau jam pavyksta išleisti garsiausius savo kūrinius. 1832 m. pradeda susirašinėti su svetimšale, vėliau susipažįsta su ja- Evelina Hanska, ir įsimyli. 1850 m. jis pagaliau ją veda, bet deja neilgai su ja pragyvena. Širdies hipertrofija anksti jį palaužė, manoma, kad taip įvyko todėl, kad jis per daug įtemptai dirbdavo (apie 16 val. per dieną). Rašytojas miršta, sulaukęs 51 metų.

Įdomu: Balzakas vieną kartą lankėsi ir Lietuvoje, čia gyveno jo mylimoji, lenkė Evelina Haska. Taip pat, dalelytę de prie savo pavardės jis prisidėjo pats, nes norėjo priklausyti aristokratams.

Kūriniai: Balzakas parašė labai daug kūrinių, daugelis iš jų įeina į visą ciklą, pavadinimu ''Žmogiškoji komedija''. Išvardinsiu keletą labiau žinomų ir išleistų lietuvių kalba:
  • ''Kromvelis''
  • ''Santuokos fiziologija''
  • ''Šagrenės oda''
  • ''Trylikos istorija''
  • ''Kurtizanių spindesys ir skurdas'' (neperseniausiai naujai išleista ''Obuolio'' leidyklos'')
  • ''Gobsekas''
  • ''Trisdešimties metų moteris''
  • ''Eugenija Grandė''
  • ''Pusseserė Beta''
  • ''Pusbrolis Ponsas''
  • ''Šuanai arba Bretanė 1799 metais''
  • ''Tėvas Gorijo''
  • ''Prarastos iliuzijos''
  • ''Tamsi istorija''
Mano nuomonė: Kadangi jis realistas, tai reikėtų nesistebėti, jog yra be galo daug smulkmeniškų aprašymų. Daug kam tai kliudo ir daro kūrinį nuobodų, bet man ne. Aš manau, jog jeigu jau yra aprašymai, vadinasi jie svarbūs ir autorius ne šiaip sau juos parašė, taigi aš nepraleidinėju jų (kaip daugelis). Mano tėvai turi nemažai jo knygų, taigi kai ateis laikas, ketinu suskaityti visas turimas (7) . Ai, ką čia daugiau ir pasakyti, patinka man jis, nėra pats mėgstamiausias, bet patinka. Kas neskaitęs nė vieno jo kūrinio, rekomenduoju paimti bent vieną, tai klasika, bet gera klasika, su kuria, manau visi turi susipažinti.

Nuoširdžiai Jūsų,Rita

2011 m. sausio 21 d., penktadienis

Ethel Lilian Voynich ''Nutrūkusi draugystė''

0 komentarai
 Na štai, vakar naktį baigiau valgyt šią knygą, taigi nusprendžiau pasidalinti įspūdžiais. Bet prieš tai turiu perspėti, kad tai yra kitos knygos papildymas, tos pačios autorės romano ''Gylys'', taigi neskaičiusiems Gylio, nerekomenduoju ir šios, nes nelabai suprasit apie ką kalba arba suprasit tik paviršutiniškai.

Aprašoma knyga: Puslapių skaičius- 318, leidykla- ''Valstybinė grožinės literatūros leidykla'', originalus pavadinimas - An interrupted friendship, iš anglų kalbos vertė G. Zolubienė, išleista- 1960 m.

Šiek tiek apie patį siužetą:  Knygoje pasakojami 13 metų, kurie buvo praleisti ''Gylyje'', tie metai, kai jis buvo išvykęs. Patys pagrindiniai yra 3 veikėjai- geografas Rene, jo sesuo Margarita ir Feliksas Rivaresas (man tiesiog Artūras, žinoma knygoje nė karto jis taip nevadinamas). Margarita nuo pat mažų dienų negali vaikščioti, nes jai siaubingai skauda koją, visa jos šeima dėl to labai nelaiminga, bet kai jie išgirsta, kad galima bandyti gydyti, nudžiunga. Tik aišku, gydymui reikia pinigų, taigi Rene išvažiuoja su ekspedicija į Pietų Ameriką tyrinėti džiunglių ir sudarinėti žemėlapių, kad galėtų paremti sesers gydymą. Ten jis susipažįsta su Feliksu, iš pradžių tarp jų vyrauja neapykantos-baimės ryšiai, bet vėliau jie tampa geriausiais draugais (kaip sakoma- tarp neapykantos ir meilės tik vienas žingsnis). Po 4 metų, jie grįžta į Europą, pelnę šlovę. Na ir tada prasideda Felikso pažintis ir draugystė su Margarita. Brolis ir sesuo net nepastebi, kaip prisiriša prie Keistojo nepažįstamojo, pamilsta jį. Tik deja, ne viskas rožėmis klota, Feliksas negali pamiršti skaudžios išdavystės, kuri neleidžia jam visiškai pasitikėti žmonėmis. Na, o daugiau sužinosit, jei paimsit į rankas ''Gylį'' ir šią knygutę.

Mano vertinimas: Taip taip, kaip jau turbūt pastebėjote, knyga yra seno leidimo, o bent jau man norėtųsi, kad atsirastų ir naujas, Voynich knygos to vertos. Žinoma, kadangi versta seniai, dar tarybiniais laikais, tai ir pats vertimas nėra labai jau kokybiškas- radau keletą gramatinių klaidų, jau nebevartojamų žodžių, bet ką jau padarysi. Jei man į rankas pakliūtų originalus variantas, su mielu noru perskaityčiau, bet ieškojau bibliotekoj, deja nėra. Galbūt ateityje reikės bandyti ieškoti užsienio internetinėse parduotuvėse (o taip, aš tikrai noriu paskaityti orignalą). ''Gylį'' perskaičiau praeitų metų gale ir ta knyga mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ir šią pasigriebti. Aišku, ji neprilygsta pirmajai daliai, bet vis tiek man patiko. Galbūt žinot tokį jausmą, kai skaitydamas knygą taip susigyveni su personažu, kad pradedi suprasti kiekvieną jo emociją, tiesiog jau nebeskaitai, o gyveni ta knyga. Na, taip man buvo su šia ir pirmąją dalimi. Tiesiog pagrindinis veikėjas buvo toks artimas mano širdžiai, kad nelabai ir pastebėjau blogųjų šios knygos savybių (o gal jų ir nebuvo). Ir šiaip, kad ir antraeiliai personažai, bet tokioje mažos apimties knygoje, jie tikrai buvo pilnai atskleisti, parodytos jų išskirtinės savybės. Be to, kiek susidūriau, ši autorė rašo gana paprastai, pasitaiko ir metaforų, bet jos nebūna labai jau įmantrios. Keletą minčių turbūt dar ilgokai prisiminsiu, taip įstrigo. Pabaigoje vėl sriūbavau (ech,emocijos prasiveržė). Tagi, ar rekomenduočiau? Tikrai taip, bet pirmiau, paimkit ''Gylį''. Manau, kad dar ilgai šios knygos išliks mano top 10-uke. Turbūt net nereikia stebėtis, kad vertinu 10/10.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita

2011 m. sausio 14 d., penktadienis

Erich Maria Remarque

7 komentarai
 Tikriausiai nieko nenustebinsiu, jei parašysiu įrašą apie Remarką, juk tai vienas mano mėgstamiausių rašytojų, todėl manau, kad tiesiog reiktų pasakyti bent kelis žodžius apie šį nuostabų rašytoją.

Erikas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque) gimė 1898 m. Osnabriuke, Vokietijoje. Jis vokiečių rašytojas, kuris priskiriamas prie Prarastosios kartos atsovams, t.y. rašytojams, kurie papuolė į pasaulinių karų mėsmalę, pats E. M. Remarkas kariavo Pirmajame Pasauliniame kare ir buvo sužeistas. Mirė daug vėliau jau Šveicarijoje, nes buvo priverstas bėgti nuo Hitlerio vykdomos politikos, 1970 m.

Trumpa biografija
1929 m. grįžęs iš fronto E. M. Remarkas išleido garsiausią savo knygą "Vakarų fronte nieko naujo". Joje atskleidė visą karo ir fronto žiaurumą, jaunų žmonių gyvenimo griovimą. Šioje ir "Kelias atgal" (1931 m.) bei "Trys draugai" (1938 m.) nagrinėjama ta pati tema - Pirmasis pasaulinis karas ir Prarastosios kartos likimas.
1931 m. prieš E. M. Remarką už jo kūrybą buvo pradėta vykdyti Hitlerio veikla, todėl jis pabėgo į Šveicariją. Vėliau jis emigravo į JAV, tačiau dar vėliau grįžo į Šveicariją. Vedė Holivudo aktorę, nors jo gyvenime buvo daug moterų, daug kalbų ir daug romanų. Šveicarijoje ir mirė.
Negaliu paminėti tokio fakto, kad E. M. Remarko knygos Vokietijoje tam tikru laiku buvo deginamos dėl propagandos ir gandų, kad jis yra žydas, kaip dar ir dabar rašoma kai kuriuose šaltiniuose, tačiau jis tikrai nebuvo žydas.

Stilius
Kadangi jau esu perskaičiusi ne vieną ir ne dvi jo knygas, todėl manau, kad galiu aptarti ir tai, kaip jis rašo, kodėl man taip patinka. O viskas slypi paprastume, tekstas neperkrautas, nesunkus, parašytas taip, kad būtų lengvai suprantamas bei skaitomas, tačiau tame lengvume slypi tokia gili mintis, toks pamokymas, kaip gyventi, koks sunkus yra prisitaikėlio gyvenimas. Jo knygose daug protingų minčių, citatų, todėl jos ir žavi. Paprastumas, išmintis ir gyvenimiška patirtis, nes ne kartą pastebėjau, kad jo knygų siužetas sutampa su jo gyvenimo įvykiais, dera kartu ir padaro jo knygas nuostabiomis.

          Knygos
  • "Svajonių kambarys"
  • "Gema"
  • "Vakarų fronte nieko naujo" (yra filmas)
  • "Kelias atgal"
  • "Trys draugai" (yra filmas)
  • "Mylėk savo artimą"
  • 'Triumfo arka" (yra filmas)
  • "Gyvybės kibirkštis"
  • "Laikas gyventi ir laikas mirti" (yra filmas)
  • "Juodasis obeliskas"
  • "Dangus neturi išrinktųjų"
  • "Naktis Lisabonoje" (yra filmas)
  • "Šešėliai rojuje"

                                                                                                                               Lietaus dukra

Haruki Murakami 'Prisukamo paukščio kronikos'

7 komentarai
Su šia knyga aš taip pat atidariau 2011-ųjų skaitymo sąskaitą :) Prieš tai buvau skaičiusi dvi Haruki Murakami knygas, labai jomis žaviuosi, todėl tikėjausi, kad ir Kronikos mane užburs. Juolab, kad buvau girdėjusi gerų atsiliepimų iš draugų, kurie taip pat yra Murakami kūrybos gerbėjai. Deja deja, Kronikomis truputį nusivyliau..
Čia, kaip ir kituose Murakami kūriniuose, kuriuos man teko skaityti, pagrindinis veikėjas - vyras, kurį paliko žmona. Dėl to ieškojau informacijos, ar pats rašytojas nėra išsiskyręs, bet pasirodo, kad ne. Toru Okada (tasai pagrindinis veikėjas) yra niekuo neišsiskiriantis Japonijos pilietis. Jis tiesiog gyvena, daro tai, kas įprasta kiekvienam žmogui, ir taip stumia dienas. Be abejo, Murakami taip paprastai visko nepalieka. Jau knygos pradžioje atsiranda dvi keistos moteriškės su dar keistesniais vardais - Malta ir Kreta. Įvykiai pradeda painiotis, Toru iškyla daug klausimų, į kuriuos jis neranda atsakymo..
Kadangi jau buvau susipažinusi su Murakami kūryba, žinojau, kad čia gali tikėtis visko. Tiksliau, net nežinai, ko tikėtis, nes magijos ir fantastikos rasi užtektinai. Šiaip jau rašo jis labai įtikinamai, nes paskaičius šias knygas man net nekylas noras tamsoj išeiti iš savo kambario.. :D
Būtent Kronikose buvo labai daug istorijos. Tas laikotarpis, apie kurį pasakojama, mums ganėtinai pažįstamas iš istorijos pamokų, tačiau visgi ne iš japonų pusės.. Dabar įsitikinau, kad skaityti Murakami būtų daug paprasčiau, jei žinotume bent pagrindinius Japonijos istorijos įvykius. Nes dabar nebuvo lengva įdėmiai susikaupus skaityti smulkius pasakojimus.
Apskritai knyga, mano nuomone, per daug ištęsta. Kai kurie dalykai galėjo būti arba trumpesni, arba jų išvis galėjo nebūti. Nes, kaip ir rašė Montekristo, maždaug nuo pusės knygos jau norėjosi, kad ji baigtųsi. Nors nesakau, kad man visai nepatiko ši knyga. Buvo tikrai įdomu, kaip viskas išsinarplios. Bet visko buvo per ilgai.
Tačiau. Jei kas nors norėsit paskaityti šią knygą, tai neišsigąskit tokių lyg ir neigiamų atsiliepimų. Ši knyga verta to, kad ją skaitytumėt :) Rekomendacija ta pati, kaip ir Montekristo - bent jau pabandykit, nenorėsit - padėsit į šalį :)

Pagarbiai,
Paulina

2011 m. sausio 13 d., ketvirtadienis

Haruki Murakami ''Prisukamo paukščio kronikos''

4 komentarai
Che, che, net juokas ima, kai mano kolegės skundžiasi, kad perskaitė mažai knygų, tai turbūt man vertėtų net patylėti, nes ši knyga yra pirmoji, kurią perskaičiau šiais metais, o pradėjau dar praeitų metų gruodžio viduryje. Kaip man, tai yra žiauriai ilgas laiko tarpas. Na, bet užteks čia tuščiažodžiauti, einu prie reikalo :)

Aprašoma knyga:Puslapių skaičius- 671, leidykla- ''Baltos lankos'', originalus pavadinimas- ''The Wind-Up Bird Chronicle'' (japoniškai gal nerašysiu, vis tiek nesuprasim), iš anglų kalbos vertė- Jūratė Nauronaitė, išleista- 2007 m.


Anotacija ant knygos viršelio: Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės visiškai priklauso nuo visagalio romano Autoriaus valios. Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus perskaitytas paskutinis puslapis. Šio rašytojo kūrybos mylėtojams jau gerai pažįstamas pasaulis, kuriame paprasčiausia kelionė į drabužių valyklą gali tapti lemiamu gyvenimo posūkiu, spagečių virimas – įžanga į dvasinį nušvitimą, itin atviros sekso scenos neatrodo vulgarios, o fizinė ir metafizinė tikrovės sulydomos taip įtikinamai, jog beveik nustoji būti tikras, kad žinai, ką rasi pravėręs savo tualeto duris.

Mano vertinimas:  Kūrinys labai savotiškas, neįprastas. Anotacijoje teisingai rašoma- kad šis autorius tikrai turi talentą iš paprastų, kasdieninių dalykų sukurti kažką tokio, ko niekur kitur nesi nei girdėjęs, nei regėjęs. Pradžia sugebėjo užkabinti ir įtraukti, tikrai buvo įdomu skaityti, nes asmeniškai aš tokio originalaus stiliaus knygą skaitau pirmą kartą. Iš pradžių galima susidaryti įspūdį, kad veikėjai bus eiliniai, paprasti žmogeliai, na ir galbūt atsitiks kažkas keisto. Bet kai įsiskaitai, supranti, kad tai tikrai neeilinė istorija, visi veikėjai yra kažkuo keisti, turintys šarmo, kaip aš sakau. Pagrindinius veikėjus sieja galbūt vienintelis dalykas- prisukamas paukštis. Susidaro įspūdis, kad būtent jis ir sutvarkė likimus taip, kad ateityje jie susitiktų. Siužetas pradžioje tikrai įdomus ir įtraukiantis, bet perskaičiusi šiek tiek daugiau nei pusę knygos, norėjau, kad knyga jau baigtųsi. Manau, autorius šiek tiek per daug ištęsė šį kūrinį, nes jau vėliau būdavo sunku skaityti, tikrai norėjosi pabaigos. Galbūt dėl to taip ilgai ir skaičiau. Bet norėjau pabaigti, norėjau sužinoti, kaip viskas baigsis. Ir pabaiga tikrai nenusivyliau, buvo atsakyta į visus mano klausimus, kurie buvo šovę į galvą beskaitant. Na, dar galėčiau pridurti, kad šis viršelis tinka knygai, nes skaitant man visą laiką atrodė, kad autorius kuria tikrą makalynę, bet jam pavyko viską tikrai gražiai sujungti, vis dėlto daug ko buvo paminėta, ir pabaigoje viskas susijungė. Tai tik parodo, kad šis rašytojas nėra iš kelmo spirtas ir sugeba parašyti tvarkingą kūrinį. Buvo minčių, kurios man patiko, taigi išsirinkau keletą citatų. Romaną vertinčiau 7/10. Ar rekomenduočiau? Taip, jei mėgsti Murkamį. Taip, jei patinka fantastika ir originalumas. Ne, jei nemėgsti ilgų istorijų su daug painių faktų. Ne, jeigu per daug netikroviški dalykai tave nervina. Šiaip, siūlau pabandyti visiems, kam nepatiks, galės palikt ramybėje, bet gal ką nors užkabins ir jūs pamėgsite šį rašytoją. Kaip sakoma- nepabandęs, nežinosi. Nors tiesą sakant, dabar esu šiek tiek pavargus nuo šios knygos, taigi artimiausiu metu neplanuoju imti Murakamio, bet galbūt ateityje susigundysiu perskaityti dar vieną jo kūrinį. Negaliu sakyt, kad man jis nepatinka, tai tikrai talentingas rašytojas, bet galbūt ši knyga jam nelabai pasisekė.

P.S. Atsiprašau už kartojimąsi ir galbūt nelabai rišlias mintis, visgi vėlus vakaras, nuovargis daro savo, bet labai norėjau šiandien aprašyti šią knygą, kol dar liko atmintyje visi įspūdžiai.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Haruki Murakami

2 komentarai
Taigi, ką tik baigiau vieną iš šio autoriaus knygų, tai nusprendžiau iš pradžių supažindinti jus su autoriumi. Nelabai galiu piršti savo nuomonę, nes skaičiau tik vieną jo knygą, o to nepakanka, kad susidaryčiau tvirtą įspūdį apie jį. Taigi, keletas faktų ir mano įsiterpimų :)
Haruki Murakami (gim. 1949 m.) yra japonų rašytojas ir vertėjas. Pasižymi savitu ir originaliu stiliumi, galbūt dėl to yra pripažintas kritikų. Yra gavęs Kafkos prizą už romaną ''Kafka pakrantėje''.

Šiek tiek biografijos. Gimė pokario Japonijoje, abu tėvai buvo susiję su literatūra. Būdamas vaikas, Murakami skaitė daug vakarietiškų knygų, jų įtaka vyrauja ir jo kūriniuose. Studijavo dramą. Daugelis jo knygų ir tų knygų skyrelių yra susiję su klasikine muzika, taigi jis supažindina skaitytoją ne tik su savo neįprastais veikėjais, bet ir klasika. Sakyčiau naudinga šiuolaikiniam jaunimui, kuris tuo beveik nesidomi (na, dauguma). Taip pat Murakami yra maratono bėgikas ir triatletis. Galima daryti išvadą, kad bėgimas jam tikrai patinka, nes 2008 m. jis parašė kūrinį ''Apie ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą'' . Šiuo metu jis yra parašęs 12 romanų ir 46 trumpus kūrinius. 

Lietuviškai išleistos ir išverstos jo knygos:


Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Vidmantė Jasukaitytė "Aš nužudžiau savo dukterį"

7 komentarai
Lietuvių rašytojų knygų, prisipažinsiu, nemėgau niekada, nes maniau, kad jos nuobodžios, neįdomios, nuomonė būdavo stereotipiška, tačiau jau kuris laikas norėjau susipažinti su kokia nors lietuviška knyga. Griebiau ir perskaičiau.

Apie autorę
Vidmantė Jasukaitytė gimė 1948m. Ji rašo ne tik prozą, bet ir poeziją, dramas, esė. Autorė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja ir įdomu tai, kad ji viena iš Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Jos apsakymų rinkinys "Stebuklinga patvorių žolė" susilaukė didžiausio populiarumo.
Situacija
Ar žinote, kas yra abortas? Tikriausiai ne kartą per televiziją esame girdėję apie abortų įteisinimą, Bažnyčios poziciją šioje situacijoje ir kitus dalykus. Tačiau ar kada nors esame girdėję istoriją, būseną, kurią išgyvena moteris, pasidariusi abortą? Šis romanas apie tai ir yra. Moteris gyvena su dideliu skausmu, nusikaltimu širdyje ir bando išpirkti savo kaltę, ji drąsiai pripažįsta visuomenei, kad nužudė savo dukrą, kad nužudė savo kūną ir kraują, tačiau juk abortas iki 12 savaičių visiškai legalus, ji nori į kalėjimą, bet jos neuždaro. Galų gale ji patenka į beprotnamį. Autorė stipriai žaidė su jausmais, puikiai perteikė moters vidinę būseną, kaltę, atgailą ir norą kažką padaryti, tačiau nesuvokimą, kad laikas atleisti sau.
Jeigu įdomu, romanas baigiasi laimingai. Žinoma, kad ji šiek tiek išgarsėja, atleidžia sau, o svarbiausia susitaiko su savo gimusia dukra, kuri visą gyvenimą nežinojo, kas slegia jos motiną.

Mano nuomonė
Knyga man patiko, nes autorė nuostabiai perteikė išgyvenimus, kaip jau minėjau anksčiau. Galbūt, kai kurios vietos nervino, nes isterija, neramumas šiek tiek persiduoda į vidų ir skaitytojui, tačiau manau, kad tai viena iš nedaugelio knygų, kuri mane sukrėtė, tikrai nuoširdžiai. Nors pabaiga man ir patiko, ir nepatiko, nes atrodytų, kad pabaigoje užšifruotos dvi žinutės skaitytojui, viena: "Darykis abortą, juk po kažkiek laiko atleisi sau ir galėsi gyventi laimingą gyvenimą", o kita nori parodyti, kad ir tragiškos istorijos baigiasi gerai. Kažką dar norėjau pasakyti, bet išgaravo iš galvos.
Lietaus dukra

2011 m. sausio 11 d., antradienis

Originalas ir vertimas

2 komentarai
Iš tikrųjų pirmą kartą skaičiau knygą originalo kalba, na, buvo ten visokių pasakėlių apie skruzdėles skaitymas vaikystėje ir nesėkmingas kažkokios knygos skaitymas praeitais metais pavasarį. Pakeitus mokyklą, gavau ir naują anglų kalbos mokytoją, kuri įvedė tokį dalyką kaip namų skaitymas, todėl šiaip ar taip teko.
Taip jau gavosi, kad pirmiau nusprendžiau perskaityti lietuvišką knygos variantą, o tik tada anglišką, kad lengviau orientuotis būtų. Taigi, turiu palyginti vieną knygą dviem variantais: originalo kalba ir verstą į lietuvių kalbą. Taip, atspėjot ta knyga yra "Vėtrų kalnas", kurį dar šiandien aprašiau!
Bet apie siužetą aš ir nekalbėsiu, tiesiog noriu pasidalinti nuomone, koks skirtumas skaitant knygą originalo kalba ir vertimą, mano akimis.
Žinoma, pats pirmas punktas, kurį būtų galima aptarti yra tas, kad kai skaičiau lietuvišką variantą aš netelkiau tiek atidumo į žodžius ar sakinius, skaičiau taip, kad sužinočiau, kas bus toliau, todėl lyg ir skubėjau, tuolab, kad lietuvių kalba - gimtoji mano kalba. Štai, skaitydama tą pačią knygą po kelių dienų angliškai aš stengiausi nepraleisti nei vieno žodžio, tačiau kiekvieno nesiverčiau, bandžiau suvokti kontekstą, kurį žinojau, ir atspėti tų žodžių reikšmes, nes sėdėti prie knygos su žodynu būtų apgailėtina, jaučiu, žodyne net nebūtų visų reikalingų žodžių, nes Emily Bronte nerašė šiuolaikine anglų kalba. Taigi, skaitant originalo kalba aš labiau gaudžiau esmę ir, galbūt ne dėl to, kad knygą skaičiau antrą kartą tik kita kalba, supratau prasmę, jos keliamas vertybes.
Kas man labiausiai patiko originale, kad aš iškart viską supratau, ką nori pasakyti pati autorė, nebuvo tarpininko - vertėjo - tarp manęs ir rašytojos. Taigi, dar vienas pliusas.
Skaitymas originalo kalba turi ir šiokių tokių minusų, kažkodėl knyga, kurią buvau pasiėmus gadino man akis, nes buvo nekokybiškai atspausdinta (pastebėjau, kad ir kitos bibliotekoje esančios knygos turi panašią problemą), t.y. turėjo dvigubos raidės efektą, nes raidės buvo mažos ir pastorintos, taip pat šriftas toks prie kokio mano akis nėra pripratusi, juk dažniausiai lietuviškose knygose naudojamas vienas ir tas pats šriftas? 
Ir žinoma, reikia turėti kalbos įgūdžių, nes skaityti, bandyti kažką suvokti ir visiškai nieko nesuprasti yra šiek tiek graudu, taip tik išmeti laiką. Žinoma, bent jau man, skaitymas originalo kalba turėjo susisukti greitai, tačiau manau, kad skaitant normaliu tempu ir nespaudžiant vadinamiesiems deadline, knyga būčiau skaičiusi labai ilgai, tiesiog reikia sutelkti visą dėmesį į tai, ką skaitai (aš net muzikos neklausydavau).

Emily Bronte "Vėtrų kalnas"

5 komentarai
Knyga, kurią perskaičiau šeštadienį ir kurios kitą variantą (originalo kalba) baigiau skaityti šįryt. Na, bet juk turi būti šioks toks nuoseklumas ir apie viską iš pradžių!
 
Emily Bronte
 Apie autorę daug nekalbėsiu, nes ir nėra daug ką pasakyti. Gimė ji 1818 metais Anglijoje daugiavaikėje šeimoje. Jos seserys buvo taip rašytojos, žinoma, daug geriau žinomos nei pati Emily, tai Anne ir Charlote. Skaitydama jos biografinius faktus knygos atvarte sužinojau, kad "Vėtrų kalnas" nebūtų pasiekęs skaitytojų, jei seserys nebūtų radęs slaptų užrašų. Ir taip, "Vėtrų kalnas" yra vienintelė Emily Bronte knyga, pirmą kartą išleista 1847 metais. Jau po metų rašytoja mirė. Knyga pateko į geriausios anglų literatūros sąrašą visiems laikams.

Situacija
Norint papasakoti knygos situaciją ir visą istoriją, reikia būti tikru žodžio meistru, nes istorija pakankamai paini. Bet vienareikšmiškai tai romanas apie žmonių santykius, jausmus ir kaip reikia viską apgalvoti.
Viskas prasideda tada, kai Ernšo grįžta iš verslo kelionės ir parsineša kažkokį vaiką, kuriam duodamas Hitklifo vardas. Vaikas auga kartu su tikraisiais Ernšo vaikais - Katerina ir Hindliu, nors niekas neįžvelgia, kokias nelaimes atneš Hitklifas, Hindlis iškart pradeda jo nekęsti ir tik sulaukęs progos palieka gimtąjį Vėtrų kalną. Po kiek laiko miršta senasis Ernšo ir Hindlis privalo sugrįžti bei perimti žemes ir valdas, grįžta jis su labai mylima žmona ir vaiku.
Viskas jau taip susiklosto, kad pati Katerina išteka už Edgaro ir Hitklifas dingsta iš apylinkių, kad grįžtų. Kad grįžtų neatnaujinti draugystės ar santykių, o atkeršyti. Kerštas pasiekia pačio Hitklifo sūnų, Hindlio vaiką ir, žinoma, vargšės Ketrinos dukrą, taip pat Ketriną. Na, o kadangi žinau, kaip negražu pasakoti, apie knygos siužetą jos neskaičiusiems, susilaikau nuo tolimesnių išvedžiojimų.

Mano nuomonė
Knyga man patiko ir jeigu reiktų ją rekomenduoti tikrai rekomenduočiau, tačiau noriu pasakyti, kad knygos prasmę nelengva suvokti, reikia tikrai susikaupti ir skaityti, o skaityti nėra lengva. Iš tikrųjų knyga man priminė britišką santūrumą, pamokė, kad prieš darant reikia pagalvoti, o kerštas nėra pati geriausia išeitis, tačiau mylint, tikrai mylint, o nesvaičiojant apie meilę, visada gali tapti laimingas, kad ir po mirties, kai surandi ramybę.

J.K.Rowling: Hario Poterio mama

0 komentarai
Kadangi esu pasivadinusi Miss Potter vardu, turbūt visi gali nuspėti, koks knygų veikėjas mano mėgstamiausias.. :) Ir nesuklystumėt pasakydami, kad tai garsusis Haris Poteris! Apie jį kalbama daug, o aš šįkart norėčiau pakalbėti apie jo kūrėją - J.K.Rowling.

Joanne Kathleen Rowling gimė 1965 m. liepos 31 d. Anglijoje. Gyvenimas jai nebuvo rožėmis klotas. Po motinos mirties ji išsikraustė į Portugaliją, kur dirbo anglų kalbos mokytoja. Jau tada ji buvo pradėjusi rašyti pirmąją knygą apie berniuką burtininką. Kiek pamenu iš jos skaitytos biografijos, Portugalijoje ji ištekėjo už kažkokio vyro, kuris nebuvo itin puikus. Neiškentusi gyvenimo su juo, su dukrele ji grįžo į Edinburgą. Gyveno ji sunkiai. Namuose buvo šalta, nes Rowling visai neturėjo pinigų susimokėti už šildymą, tad rašyti tekdavo kavinėse. Rašydavo ji tada, kai dukrelė užmigdavo.
Kai knyga pagaliau buvo baigta, Joanne nusiuntė pirmus tris skyrius agentui. Deja, praėjo daug laiko, kol pirmoji knyga buvo išleista: niekas netikėjo, kad toks kūrinys gali būti kam nors įdomus. Haris Poteris ir Išminties akmuo pasirodė 1996-aisiais.

Na, lyg ir būtų galima nuspėti, kad tada šios  moters gyvenimas pradėjo klostytis daug geriau. Knyga tapo įžymi, visų norima ir trokštama. Belieka tik pasidžiaugti, kad kažkokia leidykla pagaliau patikėjo ja.

Aš pati asmeniškai labai žaviuosi šia rašytoja. Niekad taip ir nesupratau, kaip žmogus gali turėti tokią vaizduotę, kurioje viskas taip sudėliota, kad virsta tokia nuostabia knyga. Taip, man ji nuostabi ir galit sakyti ką norit :) Pamilau ją gal penktoj klasėj, taip ši meilė Hariui Poteriui neišblėsta iki šiol. Manau, J.K.Rowling galėtų būti puiki įkvėpėja daugeliui moterų, kurioms nepasisekė gyvenime. Jos stiprybė išlikti net sudėtingiausiomis sąlygomis atvedė ją iki to, ką turi dabar - ji viena turtingiausių pasaulio moterų. Labai džiaugiuosi, kad ji neprarado vilties ir išleido šias knygas, kadangi, kaip jau sakiau, daugelio leidyklų knygos buvo atmestos.
O skaitant knygas mane visada žavėjo nuoseklumas, kurio ten laikomasi. Kai pagalvoji, tai juk visas išgalvotas pasaulis, o viskas taip gražiai sujungta. Ir visgi reikia skaityti viską nuo pradžių, nes bet kurioj knygoj gali atsirasti toks dalykas, kurio nesuprasi neskaitęs kitų.
Gal ir kvailoka sakyti, bet J.K.Rowling galėčiau pavadinti savo moters idealu.. :) Beje, jos oficialus tinklalapis yra labai fainas :)

Pagarbiai,
Paulina

Richar Brautigan "Arbūzų cukruje"

2 komentarai
Neramina širdies perskaityta ir neaprašyta knyga (tiksliau, šiąnakt Senovės Romos istorija nelabai traukia..o galėtų), tad skubu padėties taisyti. Tai knyga, kuri yra visiškai kitokia, nei prieš tai mano pristatyta "Vienatvė tinkle", bet apie viską iš eilės.

Richar Brautigan "Arbūzų cukruje"

Trumpai apie autorių: ar Jūsų dėmesio nepatrauktų knyga, kurio autoriui per du mėnesius psichiatrinėje ligoninėje, buvo atlikta dvylika elektrošoko terapijos seansų, ir kuriam buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija ir klinikinė depresija? Na, mane tai patraukė. Įdomu juk, ką po to gali parašyti žmogus. Ir visgi, 1967m išleido pasaulinę šlovę pelniusią novelę "Upėtakių žvejyba Amerikoje", o 1968m - ir "Arbūzų cukruje", nors ji tokios šlovės jam ir nebeatnešė.
Rašytojas, gimęs 1935m (Takomoje), buvo ne tik keistuolis, anarchistas, alkoholikas ir savižudis (mirė 1984m), bet ir tapo kontrkultūros legenda, tiltu tarp bytnikų ir hipių kartų. Maža to, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos klasiku.

Apie knygą: knygoje pasakojama apie utopinę bendruomenę, kuri yra įsikūrusi idMYRYJE (ang.iDEATH). Vietoje, kur žmonės laidojami skaidriuose karstuose upės dugne ir kurių laidotuvių upėtakiai susirenka stebėti, kur kiekvieną dieną saulės spinduliai vis kitokios spalvos. Jie sukuria skirtingų spalvų arbūzus, iš kurių cukraus yra gaminama beveik..viskas (net stiklas!). Bendruomenė iškilo ant žlugusios socialinės sistemos griuvėsiu, kur Užmirštuose Reikaluose likimo valiai paliekama visa praeitis, prievarta ir neapykanta. Tarsi viskas prasideda iš naujo. Be viso to, į istoriją įsipina ir tragiškas meilės trikampis.

Mano nuomonė: visų pirma, tai turiu paminėti, kad rašyti pastarąją pastraipą buvo labai sunku. Knygos anotacija iš karto skelbė, kad knygą perpras ne kiekvienas. Asmeniškai, negalėčiau pavadinti jos bloga, nes parašyta tai ji gražiai (ta prasme, stilius gražus), skaitosi lengvai (visgi, per vieną naktį susiurbiau), tačiau tai nereiškia, kad yra lengvai suprantama (aišku, o kas sakė, kad geros knygos lengvai suprantamos?). Tiesiog man ne prie širdies tokios fragmentiškos, metaforiškos, psichodelinės istorijos. Nors sugaišto laiko nesigailiu, tikrai neketinu imtis kitų šio rašytojo kūrinių. Ką padarysi, kiekvienam savo. 

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: ne, nebent žinočiau, kad žmogus tikrai žavisi psichodelika ir hipiais. 

Ineta

2011 m. sausio 9 d., sekmadienis

Alessandro Baricco "Emausas"

0 komentarai
Emausas - tai mažas kaimelis kažkur pažadėtoje žemėje.
Nors tai jau antroji knyga, perskaityta šiais metais, bet noriu aprašyti būtent ją. Ir visai ne todėl, kad ji man labai patiko. Galėčiau teigti netgi priešingai.. Tačiau visgi tai Baricco ir dar ta knyga - naujausias jo kūrinys.
Knygoje pasakojama apie keturis aštuoniolikmečius vaikinus, geriausius draugus. Jie šiek tiek kitokie nei kiti jų bendraamžiai - jie gieda bažnyčios chore, yra giliai tikintys, o laisvu laiku lanko senelius globos namuose. Jų gyvenimas teka įprasta vaga, kol į gyvenimą neįsiveržia mergina Andrė.
Ji tarsi sujaukia jų gyvenimus, viską, ką jie turėjo susikūrę. Keturi geriausi draugai pasuka visiškai skirtingais keliais, kuriuos pavadinčiau netgi tragiškais.. Apskritai man nelabai patiko, kad viskuo kaltinama mergina (ne dėl to, kad būčiau kokia tai feministė ar panašiai). Manau, kad net labai aiškiai parodoma, kad problemos slypi pačiuose vaikinuose.
Knyga man pasirodė šiek tiek paviršutiniška, ne taip, kaip kitos Baricco knygos. Čia buvo taip nutolta nuo to stiliaus, prie kurio buvau pripratusi, kad jei nežinočiau, net nepasakyčiau, kas skaitau būtent šį rašytoją. Tai mane nuliūdino. Kitas dalykas - labai daug religijos. Na, gal ir nieko nuostabaus, kad tikintys veikėjai viską aiškina religiniais dalykais. Bet tokio tipo apmąstymai mane truputį migdė. Nebuvo taip įdomu, kaip galėjo būti. O gal aš pati per mažai įsigilinau..
Galbūt reikėtų šią knygą perskaityti truputį vėliau, po kažkiek laiko. Gal tada pažiūrėčiau į ją kitu kampu. Nes dabar esu šiek tiek nusivylusi.. Tikėjausi to, kas pas Baricco buvo taip miela ir pažįstama, o gavau nei šį, nei tą.

Pagarbiai,
Paulina

Janusz L. Wiśniewski "Vienatvė tinkle"

8 komentarai
Nors įžanginis žodis jau tartas, atidarymo juostos nukirptos, su Jumis vis tiek asmeniškai sveikinasi Black Swan! 
Prasidėjus metams atsiverčiau savo mėlyną perskaitytų knygų sąsiuvinį, kad galėčiau padaryti 2010 metų suvestinę (taip, man patinka daryti tokius dalykus..) ir Jūs neįsivaizduojat, kaip aš išsigandau! Per praeitus metus perskaičiau dvigubai mažiau knygų, nei dar užpraeitais, o tai juk yra..baisu ir liūdna. Todėl nieko nelaukusi griebiau seniai pradėtą skaityti knygą ir paskelbiau 2011m savo pačios skaitymo metais. 

Janusz L. Wiśniewski "Vienatvė tinkle"

Trumpai apie autorių: ar jūs, lygiai taip pat, kaip ir aš, manėt, kad tikslieji mokslai tikrai  nesuderinami su humanitariniais? Tai va. Gavau  šlapiu kalbančiu skuduru per veidą, kuris man sakė, kad visur ir visada būna išimčių. Štai kas galėjo pagalvoti, kad Janusz L. Wiśniewski ne tik yra informatikas ir chemikas, studijavęs fiziką bei ekonomiką, bet ir rašytojas, parašęs "Vienatvę tinkle" - knygą, kuri bestseleriu tapo (išleista 2001m). Be to, jis yra lenkas. Kartais lenkai man atrodo keisti žmonės, bet čia ne apie tai. Gimė 1954 metais, Torūnės mieste.

Apie knygą: visas pagrindinis veiksmas vyksta virtualioje aplinkoje (ahaaa..taip kaip ir šiuolaikinių žmonių, kuriuos kai kurie noliferiais vadina), kurioje bendrauja du vieniši žmonės - Jakubas ir Ji. O viskas prasideda taip..atsitiktinai. Vieną dieną Jakubas kompiuterio ekrane pamato mažą mirksintį laiškelį, kuris praneša apie naują laišką icq programoje. Visai nepažįstamos, ištekėjusios moters laišką su prašymu būti išklausytai (juk ir Jūs kartais labiau norit išsipasakoti nepažįstamam žmogui, nei pačiam geriausiam draugui, tiesa?). Taip prasideda jų susirašinėjimas, kuris ilgainiui darosi vis atviresnis, nuoširdesnis ir intymesnis, o laiškai tokie laukiami, kad laukiamas tampa net pirmadienis, kuomet žinai, kad pašto dėžutėje rasi tris laiškus: penktadienio, šeštadienio ir sekmadienio. Veikėjai dalinasi savo jausmais, žiniomis (ypač apie genetiką, mat Jakubas - būtent šios srities mokslininkas) ir išgyvenimais, prisiminimais.
Pagal knygą yra ir lenkų filmas pastatytas, jei tik suprantat lenkiškai.. 

Mano nuomonė: galbūt knyga ir nėra stebuklinga, bet joje tikrai labai daug gražių minčių, daug jausmo. Tai knyga, kuri verčia ir juoktis, ir verkti, abejingų nepalieka. Galbūt būčiau norėjusi kitokios pabaigos, bet maniškė būtų pavertusi knygą banalia (juk laimingos pabaigos, tai dažniausiai banalių knygų pabaigos, taip?), todėl gerai, kad ji buvo tokia, kokia buvo. Galbūt kartais atsibosdavo tie pasakojimai apie jų draugus ir praeitį, bet jų išimti nedrįsčiau - knyga savo skonio netektų. 
Tarp kitko, ji nėra sunki, todėl idealiai tinka poilsiui po kokios sudėtingos knygos arba reabilitacijai po ilgo neskaitymo (čia mano atvejis). Tinka ir tiems, kurie daug laiko praleidžia bendraudami internetu. Tiesiog, daug peno mintims.

Ar rekomenduočiau perskaityti kitiems: tikrai taip. 

Ineta

Dvi vampyriškos istorijos. Kas geriau?

5 komentarai
Nors ir vėlyvas vakaras, norėjosi griebti ir parašyti pranešimą. Kažkodėl labiausiai traukia dviejų knygų serijų palyginimas, kuris dar ir dabar, atrodytų, aprimus "Saulėlydžio" manijai, aktualus, įdomus. Taigi, ryžtuosi atrodyti visai nerimta, nes populiarioji literatūra priskiriama nevisai rimtiems žmonėms (ir manęs prieš metus kitus neaplenkė vampyrų manija, tačiau pasigirsiu, kad daug anksčiau nei pirmasis filmas pagal "Saulėlydį"), ir šįkart palyginti dvi vampyriškųjų knygų serijas: Charlaine Harris "Miręs iki sutemų" ir t.t. bei Stephenie Meyer "Saulėlydis" ir t.t.

Charlaine Harris serija

Šiek tiek faktų apie pačią autorę: ji gimusi 1951 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dar prieš vampyriškas knygas yra parašiusi ne vieną detektyvą, kiek žinau, netgi buvo apdovanota garsiosios Agatos Kristi premija. Taigi, kaip detektyvų autorė ji jau buvo pripažinta, o vėliau prie jos šlovės prisidėjo ir vadinamoji Sukės knygų serija. Na, o dabar šiek tiek informacijos apie ją, kad galėtume palyginti.
Pirmoji knyga: 2001 metai.
Seriją sudaro: 10 knygų.
Siužetas: Jauna mergina Sukė Stekhaus mažo miestelio Bon Tempso keistuolė, kuri neturi daug draugų, gyvena su broliu ir močiute, o svarbiausia tai, kad ji gali skaityti kitų žmonių mintis. Prieš dvejus metus, kai japonai išrado sintetinį kraują, vampyrai pripažino savo buvimą, nuo to laiko Sukė svajoja vieną iš jų sutikti, kol Bilas Komptonas neužsuka į mažą užeigą, kurioje ir dirba minėtoji herojė. Na, ir nuo viso šito jo pasirodymo, kaip galite atspėti, ir prasideda Sukės nuotykiai, gimsta nauji jausmai ir patirtis. Ji įtraukiama į magišką vampyrų, vilkolakių, fėjų ir kitų antgamtinių būtybių pasaulį.
Kinas: Pagal šią knygų seriją kuriamas serialas "Tikras kraujas" ("True blood"), kurio ketvirtasis sezonas žiūrovus turėtų nustebinti jau šių metų vasarą, jei neklystu. Serialas kuriamas ne pagal knygų eiliškumą, o kaip tik jos visos sumaišomos.
Lietuva ir Ch. Harris serija: Lietuviškai kol kas išverstos tik 5 knygos, kurių vertimą remia "Obuolys", kas man nepatinka, nes šis dažnai įvelia klaidų, tą pastebiu ne pirmą kartą ir ne aš viena. Serialas Lietuvoje nerodomas ir dar nežinia, kada bus rodomas, nes jis pakankamai subtilus (kas žiūri, žino, ką noriu pasakyti šiuo žodžiu).
Mano vertinimas: Patiko ir knygos, ir serialas. Serialo aktoriai mane žavi, puikiai atitinka mano įsivaizduotus dar skaitant, nežinau, kodėl, bet manau, kad šitos knygos skirtos ne vien paaugliams, bet tinkamos ir suaugusiems, nes daug pakankamai nešvarių scenų (tiek seriale, tiek knygose).

Stephenie Meyer serija

Ši autorė prieš rašydama apie vampyrus turi daug mažiau patirties nei minėtoji anksčiau, bet Stephenie ir daug jaunesnė - gimė 1973 m., taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apie šią rašytoją daug pasakyti negaliu, nes ji prieš "Saulėlydį" nelabai ką ir parašė, ar pasiekė šioje srityje, todėl iškart šoku prie knygų.
Pirmoji knyga: 2005 metai.
Seriją sudaro: 4 knygos (kažkada buvo žadėta ir 5 knyga)
Siužetas: Po to, kai mama išteka antrą kartą, nelaiminga, save graužti mėgstanti paauglė Bela Svan turi persikraustyti iš saulėtosios Floridos į niūrų užkampį pas tėtį, mažą miestelį, kuriame retai pasitaiko diena, kada nelyja, Forksą. Čia ji bando priprasti prie nemėgstamo oro, neapkenčiamo dėmesio ir susirasti ramybę ir vienatvę, tačiau kelią tam užkerta žavusis Edvardas (pasakiau, kaip iš kokio "Šreko"), po kurio laiko paaiškėja, kad jis vampyras ir Bela yra įtraukiama į antgamtišką pasaulį apie kurį niekas nežino.
Kinas: Pagal visas pirmąsias tris knygas sukurti filmai, kurie sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje, o aktoriai, galima sakyti, išgarsėjo per kelias valandas, filmas pagal ketvirtąją, "Brėkštanti aušra", knygą kuriamas, kiek žinau, turėtų pasirodyti dvi šio filmo dalys.
Lietuva ir S. Meyer serija: Visos knygos išverstos ir jau seniai išleistos, jau seniai pasirodė naujas leidimas su viršelyje besipuikuojančiais filmo aktoriais, kurie pakeitė žavujį obuolį, tulpę, juostelę bei šachmatų figūrą. Filmai pasirodė tik kino teatruose, nemanau, kad greitu laiku pasirodys per kokį lietuvišką kanalą, gal per brangu bus.
Mano vertinimas: Iš pradžių labai panešė mane ant šios serijos, ją perskaičiau pirmiau negu Ch. Harris knygas, patiko saldi, graži ir idealizuojama meilės istorija, kuri pereina visas kliūtis. Pirmasis filmas kažkiek atitiko lūkesčius ir tik vėliau, pasirodžius antrajai ir trečiajai dalims, nusprendžiau, kad knygos buvo geriau.

Bendras vertinimas
Nors žiūrint į datas, atrodytų, kad idėjos autorė yra Ch. Harris ir taip būtų galima užbaigti tą iki dabar vykstančią diskusiją, tačiau, kaip vienas žmogus kažkada pasakė: "Viskas prasidėjo dar prieš Ch. Harris, prisiminkite ir tokią knygą kaip "Interviu su vampyru".", idėja nėra visiškai orginali nei vienos atveju. Ir abi istorijos, mano manymu, yra pakankamai skirtingos, nors yra ir tokių gluminančių panašumų kaip vieno iš pagrindinių veikėjų sugebėjimas skaityti kitų mintis. Dabar manau, kad, galbūt, S. Meyer ir rėmėsi Ch. Harris istorija, pasakojimu, bet sugebėjo išlaikyti savo stilių.
Neatsižvelgiant į datas ir kuris laikas sklindančias kalbas, man labiau patiko Ch. Harris kūryba, nes nebuvo viskas taip saldžiai pateikta, atsirado kažkiek erotikos ir žiaurios gyvenimo realybės, nors Ch. Harris ir labiau į fantazijų pasaulį panyra, o Sukė, kuo toliau, tuo daugiau vertina kūniškus malonumus vis su kitu partneriu, tačiau ir "Saulėlydžio" saga turi savo pliusų, kurie kitiems skaitytojams atrodo patrauklesni nei Ch Harris kūrinio pliusai.

2011 m. sausio 8 d., šeštadienis

Filmas ''Popiežė Joana''

4 komentarai
Trumpas filmo aprašymas: Ši pagal Donna Woolfolk Cross romaną pastatyta istorinė drama remiasi viduramžių legenda apie moterį, tapusią katalikų bažnyčios galva. Aistringa ir drąsi Joana mokėjo mylėti, rizikuoti ir laimėti. Ji pakeitė žmonijos požiūrį į religiją, o bažnyčios hierarchijoje pakilo iki pat popiežiaus sosto. Kad tai pasiektų, ji buvo priversta nuslėpti savo lytį, tačiau vardan savo pašaukimo ji buvo pasirengusi viskam. Galiausiai, po dvejų metų tarnybos šventajame soste, Joana buvo demaskuota, o jos vardas amžiams išnyko iš visų Vatikano archyvų.
Treileris:


Mano vertinimas: Iš pradžių skaičiau knygą, tik po to sužinojau, kad yra ir filmas. Na ką, susidomėjau ir nusprendžiau pažiūrėti ir palyginti. Filmo trukmė gana ilga- virš 2 valandų. Bet ir knyga ne plona, taigi jau iš pradžių pagalvojau, kad galbūt ir atitiks. Aktoriai tikrai neblogai parinkti, atitiko mano įsivaizduotus, išskyrus pagrindinę, Joanos vaidmens atlikėją (Johanna Wokalek). Na, taip, ji ganėtinai vyriškų bruožų, nėra gražuolė, bet aš visiškai ne taip įsivaizdavau Joaną. Kažko man jos vaidyboj pritrūko. Užtat antrojo pagrindinio veikėjo Gerardo atlikėjas (David Wenham) ypač sužavėjo. Ne pirmą, ir tikiuosi ne paskutinį kartą jo vaidmenys turi šarmo. Kas nežino, šis aktorius vaidino tokiuose filmuose, kaip Mulen Ružas, Žiedų valdovas, Van Helsingas, 300, Australija ir pan. Siužetas tikrai atitinka knygą, beveik neradau prie ko prikibti, o juk režisieriai taip mėgsta įterpti kažko savito. Buvo tik keli neatitikimai, už tai visai komandai dedu didelį pliusą. Filmas trunka tikrai ilgai, manau šiek tiek per ilgai, galėjo kai ko ir nerodyti, bet aplamai, neblogai, svarbiausių vietų neiškirpo, taigi viskas tvarkoj. Garso takelis nebuvo labai įspūdingas, neįsimintinas, bet ir ne ausį rėžiantis. Visai neblogai tiko prie tų laikų atmosferos. Apibendrinant, galėčiau filmą įvertinti 9 iš 10, mano balai pasiskirstė taip:
Aktoriai- 9
Siužetas- 10
Trukmė- 9
Garso takelis- 8
Jei ką sudomino mano mini apžvalgėlė, rekomenduoju iš pradžių perskaityti knygą, o po to žiūrėti filmą. Žinoma, jei nemėgstate istorinių filmų, galite ir užmigti ;D taigi rekomenduoju tik tiems, kas tikrai domisi istorija ir ką galbūt suintrigavo mintis, kad kadaise galėjo būti moteris popiežė.

Nuoširdžiai jūsų, Rita :)

Įžanginis žodis

2 komentarai
Laba diena, mieli skaitytojai!

Su Jumis sveikinasi naujas, šviežias blog'as apie knygas ir viską, kas susiję su skaitymu. Čia su Jumis bendraus keturios pasišventusios skaitovės - Lietaus dukra, Montekristo, Black Swan ir Miss Potter. Bandysime pateikti čia perskaitytų knygų apžvalgas, naujienas, knyginių apklausų apžvalgas ar tiesiog pamąstymus apie skaitymą. Tad tikimės nuoširdaus bendravimo ir Jūsų dėmesio :)