2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Cecelia Ahern "P.S. Aš tave myliu"

3 komentarai
Šv. Velykų proga prisivalgiau kiaušinių, skrandis apsunko, nuotaika dėl kelių priežasčių subjuro, todėl net beesant tobulam orui sėdėjau namie ir įveikiau knygą, šiek tiek pasiilsėdama nuo Anos Kareninos kvailumo ir lengvabūdiškumo! 

Apie rašytoją
Cecelia Ahern studijavo žurnalistiką ir žiniasklaidą. "P.S. Aš tave myliu" - pirmasis jos romanas, užkariavęs milijonų skaitytojų širdis ir tapęs betseleriu Europoje. Gimusi ir augusi Airijoje, Dublino mieste save visą gyvenimą laiko tikra aire, o šių metų rugsėjo 30 dieną pasveikinsime ją su jubiliejumi, jai sukaks 30 metų.
Situacija
Kiekvienam iš mūsų reikia angelo sargo... Kai kuriems šio nuostabaus padaro tenka laukti visą gyvenimą, visas gyvenimas belaukiant savo antrosios sielos pusės, tačiau tik ne Holei ir Geriui. Jie - draugai nuo vaikystės, pora nuo mokyklos, o jų gyvenimas kartu idealus, visi draugai juos laiko pavyzdžiu, jie pabaigia vienas kito mintį ir juokiasi net tuomet, kai pykstasi. Po Gerio mirties Holės gyvenimas virsta siaubu. Kol Holė neaptinka Gerio laiškelių paliktų jai, staigmenų, kurias jis paruošė tam, kad ji gyventų toliau ir be jo, kiekviename iš jų pabaigoje parašyta "P.S. Aš tave myliu". Kas mėnesį atplėšdama voką ir perskaitydama laiškelį Holė įgauna naują dvasią, džiaugiasi gyvenimu, vėl grįžta į savo kūną.

Mano nuomonė
Prieš skaitydama galvojau, kad nebus įdomu, bet norėjau palyginti, norėjau perskaityti ir palyginti knygą su filmu, tačiau dabar to nedarysiu, juk parašysiu ir apie filmą. Knyga man patiko, nes ji tokia paprasta ir lengva, tačiau kartu parašyta profesionaliai, galbūt, vertimas galėjo būti ir geresnis. Iš tikrųjų visą knygą galvojau, kad Holė pasiners į vadinamąjį aistrų sūkury su Danieliumi, tačiau vėliau buvau priblokšta jo kvailumo, žinoma, man patiko knyga ir tuo, kad ji mane nustebino. Labai retai verkiu skaitydama knyga, o čia galvojau pabaigoje, kad jau neturėsiu kuo verkt, tiesiog atrodo, kad pati autorė kažką galėjo išgyventi panašaus, nes parašyti tokią tragediją ir kaip žmogus po jos jaučiasi, turėtų būtų sunku. Arba asmeninė patirtis, arba... TALENTAS.

Rekomenduoju? Žinoma, imkit ir skaitykit!

Gylys (Ovod) 1980 m.

1 komentarai
Dar kartelį su Velykom :) apsireiškiu dabar, nes ryt paskutinė atostogų diena, o aš kaip visada per visas atostogas tingėjau paruošti 2 projektus.... Vis atidėliojau, nes norėjau pailsėti, o štai dabar bus paskutinės minutės darbai ;D na, bent tas gerai, jog ne antradieniui reikia. Bet vis tiek gėdinu save dėl tokios tinginystės. Na, pagaliau prikalbinau tėtį pažiūrėti su manimi šį filmą ir pavertėjauti. Dar viena mano gėda - rusų kalbą mokiausi, bet beveik nieko nekertu... O gaila, nes yra tikrai gerų filmų, kuriuos norėčiau pažiūrėti.

Trumpas aprašymas: Istorija apie jauno, naivaus, išlepinto, giliai tikinčio vaikino Artūro pasikeitimą į ateistą, nepatiklų, aštrialiežuvį, gyvenimo vėtytą ir mėtytą Gylį. Pirmoji meilė, tikėjimas į Dievą, svajonės, kova už Italijos laisvę, išdavystė, šmeižtas, pažeminimas, pakilimas, noras kovoti už mylimą šalį. Voynich romano ''Gylys'' antroji ekranizacija (pirmoji pastatyta 1956 m.). 

Mano nuomonė: Filmą sudaro 3 dalys - ''Atmintis'', ''Džema'' ir ''Tėvas ir sūnus''. Nekomentuosiu kiekvienos atskirai, visgi jos juk ir sudaro vieną filmą. Visos 3 dalys trunka apie 3 su puse valandos. Žiūrėjau su pertraukėlėmis, nes prašyti žmogaus, kad išverstų vienu kartu tokios apimties filmą, būtų žiauroka. Greičiausiai praėjo pirma ir trečia dalys, o antroji atrodė šiek tiek ilgesnė - gal dėl kai kurių politinių scenų. Siužetas visiškai atitinka knygą, nesugebėjau įžvelgti neatitikimų, tiesiog tobulai parinkti epizodai - patys svarbiausi, reikšmingiausi. Kostiumai ir aplinka taip pat labai derėjo. Manau, kad režisierius Nikolajus Maščenko tikrai gerai padirbėjo. Aktoriai parinkti taip pat stulbinančiai gerai - vien ko vertas pagrindinis Gylio vaidmens atlikėjas Andrejus Charitonovas. Kai filmavosi šiame filme, jam buvo tik 20 metų, bet po perkūnais, kaip jis nesveikai gerai įsijautė į personažą. Kitokio Gylio/Artūro aš turbūt ir neįsivaizduočiau. Suprantu, kad jaunąjį Artūrą jam neturėjo būti sunku vaidinti, bet kaip perteikti tokią gyvenimo palaužtą asmenybę, kaip Gylį, kai pats viso to nepatyrei? Nežinau kaip kitiems, bet man atrodo, kad tai labai sunku ir už įtikinamą vaidybą dedu didelį pliusą. Taip pat drįsčiau sakyti, kad Sergėjus Bondarčukas (vaidinęs kardinolą Montanelį) tobulai atliko savo vaidmenį. Net nesuabejojau, o ypač trečiojoje dalyje, pabaigoje ,šiems dviem aktoriams teko sunki užduotis - suvaidinti tiek jausmų- ir jiems pavyko. O jau garso takelis - nemirtinga klasika! Dar dabar skamba ausyse, tai - Mocarto Requiem Lacrimosa. Didingas kūrinys, paliečia jausmus, sustiprina įspūdžius. Nelaikau savęs gera kino kritike, galbūt kartais dėl savo jausmų per gerai vertinu filmą, bet šis tikrai mane sužavėjo. Užsiminiau apie jausmus - taip mane aplanko jausmų maišatis, bet aš tikrai retai verkiu per filmus. Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti filmus, kurie pravirkdė - tai visiems žinomas Titanikas, Australija, Užrašų knygutė. Prie šių, mano širdį suvirpinusių filmų, prisideda ir šis. Blioviau skaitydama knygą, negalėjau sulaikyti ašarų ir žiūrėdama filmą. Gal per daug įsijaučiau? Galbūt, bet gal tai ir režisieriaus talentas perteikti knygos atmosferą? Yra žmonių, kuriems labai patiko šis filmas, yra ir tokių, kurie mano, kad tai tik eilinė drama. Mano rekomendacija - jeigu kertat rusų kalbą, pasižiūrėkit ir patys įvertinkit. Žinoma, jei nekertat, bet labai norit pamatyti, galit pasiieškoti žmogaus, kuris galėtų pavertėjauti - iš vyresniosios kartos beveik visi rusiškai moka. Aišku, galbūt ir mažiau suprasit, bet vis šis tas. Visai smagu būtų, jeigu kuri nors televizija parodytų jį, bet kažkodėl labai abejoju... Vertinu neabejotinai 10. O aš galbūt ateityje bandysiu jį pažiūrėti dar kartą (jau be vertėjo) - taip bandydama šiek tiek patobulinti savo rusų kalbos žinias. 

P.S. Atsiprašau, jeigu netiksliai parašiau rusiškas pavardes.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Sofi Oksanen "Valymas"

1 komentarai
Su šv. Velykomis visus! :)
Aš šia proga pabaigiau prieš savaitę pradėtą knygą. Tiesą sakant, šiandien perskaičiau gal pusę jos.. Sugraužiau :)

Tai - didelio susidomėjimo ir pasisekimo visame pasaulyje sulaukusi suomių rašytojos Sofi Oksanen knyga "Valymas". Romane pasakojama apie Estijos karo metus, pokarį bei ką tik atkurtą nepriklausomybę. Pagrindinė knygos veikėja Alydė Trū savo kieme sulaukia neįprastos viešnios, kuri, kaip paaiškėja, yra artima jos giminaitė.. Abiejų istorijos nepavydėtinos. Tačiau jų čia nepasakosiu - net nebūtų įmanoma to padaryti.

Asmeniškai man ši knyga labai patiko, manau, tai įrodo ir tai, kad perskaičiau ją kaip galėdama greičiau, negalėdama atsiplėšti ir norėdama sužinoti, kas vyks toliau. Aprašomas laikotarpis (maždaug nuo karo pradžios iki 1992-ųjų metų) pasirodė labai kraupus. Sveikinimai rašytojai, kuri sugebėjo taip tiesmukiškai, bet kartu ir subtiliai, pateikti visa tai, ką tuomet išgyveno moterys - būtent jų likimai čia pabrėžiami. Skaitydama vis įsivaizduodavau tų moterų išgyvenimus, ir iš tiesų pasidarė šiurpu, kad tai vykdavo iš tikrųjų. Turiu omeny visokius komunistų tardymus ir panašius dalykus. Galbūt mūsų kartai sunkiau suprasti, kaip viskas vyksta, nes galime remtis nebent knygomis ir filmais, bet vyresnius žmones, jei jau jie skaitytų šią knygą, turėtų nuteikti nemaloniai ir priminti negerus dalykus.
O knygoje man labai patiko tai, kaip suskirstyti skyriai. Na, ne, taip negalima pavadinti viso to :D Tiesiog visas parašymas atrodo lyg kronika. Kiekvieno skyriaus pradžioje parašyta, kelintų metų įvykis pasakojamas. Tai ir padeda susigaudyti, ir dar verčia pasiknaisioti atmintyje ir paieškoti tų įvykių, apie kuriuos kalbėjome per istorijos pamokas.
Tiesa, knyga išversta į 26 kalbas, jei neklystu. Ją nori išversti ir amerikiečiai, nors kažkokiame žurnale skaičiau, kad nelabai apsimokėtų jiems tai daryti, nes dauguma net nežino, kur yra toji Estija ir kodėl ten vyko tokie dalykai. Visgi galbūt ir juos priverstų tuo šiek tiek pasidomėti (ir eilinį kartą pagalvoti, kad Rytų europiečiai, jei taip galima pasakyti, yra kažkas tarp žmogaus ir gyvulio).

Šiaip ar taip, mano rekomendacija būtų tokia: taip, skaitykite šią knygą, mielieji žmonės, ji tikrai ne veltui sulaukusi tiek pagyrų visame pasaulyje!

Jūsų
Paulina

Su Šv. Velykom!

0 komentarai
Atrodytų, kad gyvuojame dar tik nuo šių metų pradžios, sausio mėnesio, tačiau jau turime daug nuostabių skaitytojų, šiandien tokia šventė, kurios proga, mes skaitytojos norime pasveikinti savo skaitytojus. Ir Jums padėkoti ne tik už tai, kad lankotės ir skaitote, bet ir už tai, kad savo apsilankymais skatinate mus judėti į priekį ir vis skaityti bei rašyti!  

Nuoširdžiausi sveikinimai šv. Velykų proga tiek tikintiems, tiek ne! Kad Jūsų svajonės pildytųsi, kad knygų puslapiai namuose šnarėtų, kad pavasaris ir vasara širdyse žydėtų, o rudeniui ar žiemai atėjus niekuomet neliūdėtumėt!
                                                                       

2011 m. balandžio 22 d., penktadienis

Prestižas (The Prestige) 2006 m.

1 komentarai
Žadėjau, kad aprašysiu filmą, taigi ir rašau :) Savo pažadus stengiuosi tesėti. Ei, juk Velykos ant nosies, taigi ir pasveikinsiu su artėjančia švente :) Stiprių kiaušinių, gražių margučių, gražaus oro ir puikaus laiko :)

Trumpas aprašymas: Prašmatni ir rafinuota istorija, kupina šokiruojančių apgavysčių, triukų ir magijos, įtrauks į tamsų, paslaptingą ir jaudinantį amžiaus pradžios Londono magijos pasaulį, kuriame sudėtingiausi triukai balansuoja ant žmogiškųjų galimybių ribos…
Jūs turėsite garbės dalyvauti savotiškame magijos spektaklyje, kurio pagrindiniai dalyviai yra du talentingi iliuzionistai, tapę nesutaikomais priešais ir apakinti aistros įminti vienas kito paslaptis, tarp kurių – ir nepakartojamas triukas Naujasis perkeliamas žmogus

Treileris:
 
Mano nuomonė:  Esu gan pasimetusi. Režisieriai pakeitė pagrindinę priežastį, dėl kurios įvyko konfliktas tarp pagrindinių veikėjų, ir dar keletą siužeto vingių, bet tai jokiu būdu nepadarė filmo prastesnio už knygą! Be to, pats knygos autorius sutiko su tokiu scenarijumi. Taigi, dabar net nežinau, kaip vertinti. Galbūt šį kartelį nusileisiu savo principams (kad ekranizacija neturi nukrypti nuo knygos) ir vertinsiu pagal tai, kokį įspūdį sukėlė pats filmas. Filmas trunka 2 val., bet siužetas labai greit įsibėgėja ir net nepajunti, kad štai sėdėjai 2 valandas, sugeba prikaustyti, tas tiesa. Kaip jau minėjau, siužetas kai kur pakeistas, bet veikėjų charakteriai išlaikyti, atitinka knygoje sutiktus. Dviejų iliuzionistų kova - dėl populiarumo, dėl publikos, dėl meilės, dėl paslapčių, dėl prestižo. Jų gyvenimai taip pat labai paslaptingi, bet visos paslaptys išaiškėja pabaigoje. Paskutinis pagrindinių veikėjų dialogas išties žavus ir atskleidžiantis dėl ko jie visa tai darė, kodėl buvo taip svarbu tęsti kovą. Aktoriams taip pat galėčiau dėti didelį pliusą, vaidyba labai patiko. Puikiai su savo personažais susigyveno tiek Hugh Jackman (pažįstamas iš tokių filmų, kaip ''Iksmenai'' ir ''Australija''), tiek Christian Bale (kuris daugelyje recenzijų pamirštamas, o juk vaidino tokiuose filmuose, kaip ''Tamsos riteris'' ir ''Visuomenės priešai''). Svarbus vaidmuo teko ir Michael Caine (žinomam iš ''Tamsos riterio'' ir ''Seklio''), kurio sukurtas patyrusio magijos inžinieriaus personažas taip pat nelieka nuošaly ir turi netgi svarbesnį tikslą nei knygoje. Garso takelis neypatingas, neįsimintinas, o kai kur netgi keistokas. Mano vertinimas:
Trukmė - 10
Siužetas - 9, atimu TIK 1 balą dėl neatitikimų
Aktoriai - 10
Garso takelis - 7
Vidurkis - 9/10, labai gerai.

Ar rekomenduočiau? Tikrai taip, mane labai įtraukė, galėčiau ir dar kartą pažiūrėt :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

1 komentarai
Radau laiko ir, kad neužsiliktų po svečių viešnagės ir atostoginių darbų, rašau dabar. Įžangos man būdingos, kiek pastebėjau, tikriausiai dėl to, kad vis norisi pasipasakoti, kodėl vėluoju aprašyti knygas.

Perskaitėm!
Apie autorių daug kalbėjo Black Swan savajame įraše, kurį rasite čia, tačiau vis tiek reikia paminėti, kad tai vienas žinomiausių rusų rašytojų, kurio kūrybą labai mėgsta buvusi mano rusų kalbos mokytoja, kuri mus gąsdino, kad jį skaityti sunku, daug filosofijos jo kūryboj mat. Visada norėjau perskaityti bent vieną knygą, todėl nepalikau šios nepabaigtos. Kaip ir sakiau, Black Swan aprašė autorių, o aš pasidalinau savo asmenine patirtimi susijusia su šiuo rašytoju.

Situacija
Iš tiesų įdomus knygos siužetas, jaunas vaikinas, buvęs teisės studentas Roskolnikovo kažkokio menkniekio pagautas nužudo seną palūkininkę ir jos seserį Lizavetą. Vėliau paima kažkiek pinigų, vos neįkliūna, taip toliau gyventų, jei ne jo smegenys ir jų keliami vidiniai konfliktai. Užkasa ji grobį po akmeniu, vėliau aukoja Sofijos šeimai, padeda, tvarko sesers gyvenimą ir jos vyro klausimą, man patiko, kad įpiršo jai Razumichiną, galiausiai daug kas žino, kad tas dvi moterėles nužudė būtent šis vyrukas. Galiausiai Roskolnikovas pasiduoda ir nueina į policiją, labiausiai man patinka toji vieta, kur jis stovi aikštėj ir pasinaudoja Sofijos patarimu: nusilenk visiems tiems žmonėms, pabučiuok žemę ir pasakyk, kad esi žmogžudys, nežinau, bet tai atrodė kilnu.

Mano nuomonė
Man patiko. Sakykit, ką norit, nuobodu, kankynė, perskaičiau visą knygą, visas šešias dalis, jokių sutrumpintų versijų, vargau ilgai, su didele pertrauka, tačiau nesigailiu, nes mano prote ir sieloj pasiliko šios pripažintos klasikos atspindys. Nežinau, galbūt, vienu metu pasidavinėjau, tačiau kažkas stūmė, kad turiu perskaityt, kad aš mėgstu tiek rusų kalbą, tiek autorius turiu pamėgti, juk kažkada svajojau skaityti jų kūrybą originalo kalba. Tikriausiai savo svajonių paveikta ir paėmiau "Aną Kareniną".
Ar rekomenduoju Jums? Žinoma, jei norite praturtėti ir kažką pasilikti, tačiau nusiteikit sudėtingam ir ilgam skaitymui, bei Roskolnikovo dvejonėms, kurios kartais nervina, kartais žavi, kai kurie įvykiai gal ir ne laiku ar nereikšmingi atrodo jie, tačiau vėliau viskas atsiskleidžia kaip ant delno.

                                                                     

Christopher Priest ''Prestižas''

1 komentarai
Turėčiau tarti šiokį tokį įžanginį žodį, bet kad labai jau galva neveikia, nežinau, ką čia gero pasakyti, tai geriau tiesiog susitelksiu ties knyga :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 320, leidykla - ''Obuolys'', originalus pavadinimas - The prestige, vertė A. Stepavičiūtė, išleista 2006 m.

Anotacija: Tai istorija, kuri prasideda mūsų dienų Didžiojoje Britanijoje ir netrukus nukelia į Viktorijos laikų epochą - laikus, kai aukštuomenės salonuose karaliavo magija. Paslaptingas siūlų kamuolys, jungiantis praeitį ir dabartį, ims vyniotis pašėlusiu greičiu, kai sensacijų skyrelio žurnalistas atvyks aprašyti keisto nutikimo: Anglijoje pastebėtas žmogus, kuris tuo pat metu atlieka bausmę...kalėjime Amerikoje! 

Mano nuomonė:  Jau seniai norėjau perskaityti šį kūrinį, nes kažkada netyčia įsijungiau viduriuką ekranizacijos ir mane labai įtraukė, tik kažkodėl (nebepamenu dėl ko) negalėjau pažiūrėti to filmo iki galo. Tada susiradau, kas tai per filmas, pamačiau, jog yra knyga ir nusprendžiau pirmiau perskaityti knygą. Na ir tikrai nenusivyliau. Siužetas labai įtraukiantis, jeigu keliais žodžiais - tai iliuzionistų kova, varžymasis tarpusavyje ir bandymas viens kitam pakenkti. Kokios to priežastys, mes sužinom kramsnodami knygą (todėl jų neatskleisiu). Istorija pasakojama netgi 4 veikėjų lūpomis - jauno žurnalisto, iliuzionisto Alfredo Bordeno, jo konkurento Ruperto Endžierio ir paslaptingos Endžierio palikuonės. Negalime pasikliauti tik vienos pusės pasakojimu, taigi istorija yra nagrinėjama po gabalėlį. Neveltui istorija susijusi su magija - knygoje rasime vietų, kur pajunti, jog autorius tave apkvailino. Emocijos taip pat nevienodos - iš pradžių palaikai vieną veikėją, tada staiga supranti, kad jis nėra jau toks idealus, pradedi labiau palaikyti kitą, kai pamatai, jog ir tas ne gerietis. Ir galų gale supranti, kad jie labai panašūs. Atskleidžiama keletas magijos triukų, bet nesitikėkit, kad išmoksit juos skaitydami šį kūrinį. Geriausia pasinerti į siužeto vingius ir stebėti, ,kur jie nuves. Galėčiau lažintis, jog pradėję skaityti, tikrai nesitikėsite tokios pabaigos. Ji net ir mane šokiravo. Na, pačioje pabaigoje yra šiek tiek fantastikos, bet šiaip kūrinys ganėtinai realistiškas. Tikrai nesigailiu, kad skaičiau ją, man tikrai labai patiko. Galbūt ne visiems patiks, bet mane ir šiaip žavi magų asmenybės, jie tokie paslaptingi ir kartu žavūs :) vienu metu, kai buvau mažesnė, man labai patiko vienas lietuvių magas, tiesiog buvo vos ne kaip dievukas :) nors ir dabar žaviuosi jo darbais. Taigi, vertinu šį romaną puikiai - 10/10, vakar, kai jau kūrinys ėjo į pabaigą, taip įnikau į knygą, kad vos šuniuko nepamiršau išvesti pasivaikščioti (gėda man). Ar rekomenduočiau? Taip, ypač jeigu patinka magai ir iliuzijų sukeliamas įspūdis :) jei esat užkietėję realistai, galbūt ir nepatiks šis romanas. 

Ekranizacija:  Režisierius Christopher Nolan sukūrė šio romano ekranizaciją, manau ji išties nebloga, jeigu sugebėjo paskatinti mane pagriebti knygą. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Hugh Jackman (Rupertas Endžieris) ir Christian Bale (Alfredas Bordenas). Treileris:

Bėgsiu žiūrėti ekranizacijos, palyginsiu su knyga ir jeigu turėsiu, ką gero pasakyti, galbūt greitu laiku išvysite mano įrašą ir apie patį filmą :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Vincas Krėvė "Skirgaila"

5 komentarai
Ką gi, per savaitę įveikiau dvi knygas ir įlindau su didžiausiu malonumu į rusiškąją klasiką, todėl dabar aprašau šią knygą, galbūt, rytoj "Nusikaltimą ir bausmę", o tada mėgausiuosi Ana Karenina ir jos draugais. Mane užpuolė pavasariniai virusai, nepaisant to, kad atostogos, viskas būtų labai gerai.

Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882 m. visai netoli mano mylimo miesto Alytaus, Merkinės rajone. Šis rašytojas ne tik rašė prozą, dramą, jis pripažintas kaip lietuvių literatūros klasiku, didžiu politikos veikėju ir profesorius. Krėvės slapyvardis turi prasmingą kilmę, ši pravardė atkeliavo iš jo senelio laikų, kurio tikroji pavardė buvo tokia pati kaip rašytojo slapyvardis. Jau 1907 m. buvo išspausdinta pirmoji jo literatūrinė kūryba ir eilėraščiai, tačiau lenkų kalba, ir V. Krėvė savo kūrinius spausdino tik nuo 1909 m. Jis derino realistinį pasaulio vaizdą su dar nuo Maironio laikų likusia romantine dvasia, jungė tradicinę lietuvių tautosaką su Rytų egzotika ir, žinoma, rašė istorinius veikalus. Vienas iš jų ir yra „Skirgaila“. Mirė jau išeivijoje, 1954 m. JAV.

 Situacija
„Skirgailos“ veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo išlikimu. Kunigaikštis dar dvejoja, kurį Dievą pasirinkti, laiko kunigaikštytę uždaręs savo pilyje ir priverčia ją vesti jį. Dėl tokio valdovo Skirgailos elgesio gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Kryžiuočiai ir lenkai atvyksta pas Skirgailą su naujojo Dievo vardu ir nori padėti išspręsti kilusias problemas, vaidina ir veidmainiauja, nusižemina valdovui, tačiau kartu siekia sunaikinti ne tik senąja lietuvių religiją, bet visą Lietuvos kultūrą ir papročius.

Mano nuomonė
Dramas skaitau ne taip ir dažnai, dažniausiai mokytojų paliepimu, nes jas skaityti sunkiau. Kodėl? Mane dažnai nervina, kai yra rašoma, kas ką pasakė, sunku susigaudyti, visada reikia galvoti, koks čia konfliktas, o tikėtis tragiškos pabaigos yra tiesiog priimtina. „Skirgailą“ perskaičiau per vakarą, nes mokykloje prispaudė ir kažkaip net neužfiksavau kai kurių detalių, tačiau dabar galvoju, kad nesigailiu, kad nėjau ir mokytojai nesiteisinau, kad neperskaičiau, o ėmiau ir perskaičiau, nes dabar verčia susimąstyti mane, kad, galbūt, pasakos sukurtos realiais siužetais ir tik šiek tiek pagražintos. Ar rekomenduoju? Net nežinau, darykite, kaip Jums atrodo geriau, nes sunkiai skaitosi.



2011 m. balandžio 12 d., antradienis

Arthur Golden "Geišos išpažintis"

5 komentarai
Sveiki sveiki, išsiilgtieji skaitytojai! Pagaliau ir aš atsikasiau iš po mokslų ir suradau laiko perskaityti knygą :) Ši mano lentynoje gulėjo gal pusmetį, kol pagaliau aš ją paėmiau į rankas - prieš tai jau ir mano kambariokė visai neskubėdama spėjo ją perskaityti. Tad gal visi kartu pasidžiaukime tuo, kad aš sugebėjau paskaityti savo malonumui :)

Arthur Golden - amerikiečių rašytojas, baigęs Japonijos istorijos studijas. Tad visai natūralu, kad būtent apie Japonijos tradicijas jis ir parašė šį nuostabų romaną. Romaną jis rašė 10 metų, bendradarbiavo su Mineko Iwasaki, Gijono geiša, kurios knygą taip pat norėčiau paskaityti. Ji papasakojo geišų gyvenimo subtilybes.

"Geišos išpažintis" - tai knyga, kuri iš tiesų nukelia į tolimą Rytų pasaulį dar prieškario laikais. Nenorėčiau atskleisti daug knygos turinio, kadangi vingių ten daugiau nei pakankamai, tad jei kartais panorėtumėt perskaityti šį kūrinį, jums nebebūtų taip įdomu.. Žodžiu. Knygoje išsamiai atskleidžiama, kaip seniau mergaitės tapdavo geišomis (šiais laikais tai vyksta savanoriškai, tada, deja, taip nebuvo), koks sunkus būdavo jų gyvenimas siekiant pripažinimo. Viskas pasakojama pagrindinės veikėjos Čijo, kuri vėliau tampa Seijuri, akimis. Asmeniškai man labai patinka knygos, kuriose viskas pasakojama pirmuoju asmeniu. Ypač jei jos parašytos tokiu elegantišku stiliumi. Patiko tai, kaip atskleisti visi išgyvenimai, kaip parodyta Japonija su savo tradicijomis. Ir, be abejo, meilė.. :) Geišoms, kurios turi rodyti tik išorinį paviršutinišką grožį, meilė tėra nereikalinga vertybė. Tik ne Seijuri. Ji jau nuo pat knygos pradžios parodoma kaip kitokia mergaitė, protinga ne pagal amžių, išmintinga. Skaitydama kartu su ja išgyvenau viską, ką teko išgyventi ir jai.

Apskritai tai yra labai įtaigi knyga, mano manymu. Labai spalvinga ir išraiškinga.
Rekomenduoju!

Jūsų Paulina

2011 m. balandžio 8 d., penktadienis

Emily Bronte ''Vėtrų kalnas'' II

3 komentarai
Štai kokį egzempliorių aš skaičiau
Sveiki, visi, štai aš jau pasveikusi (na, gal šiek tiek dar pakosčiu, bet savijauta puiki). Už lango šviečia saulutė, nors pas mane vėjas nemažas (šiandien ryte galvojau, kad nuneš nuo vaizdo mane), bet kvepia pavasariu :) ir atostogos ant nosies :) Kadangi vakar turėjau nemažai laisvo laiko, tai vakare prisigriebiau ''Vėtrų kalną'' ir užbaigiau. Skaičiau gal kokią valandą ir dabar mąstau, kad taip pasiilgstu tokių akimirkų, kai gali ilgam laikui pasinerti į knygą :) ach, nostalgija....

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 347, leidykla - ''Valstybinė grožinės literatūros leidykla'', originalus pavadinimas - Wuthering Heights, vertė Č. Rimkus, išleista 1961 m.

Anotacija: Tai pasakojimas apie meilę, stipresnę už mirtį, beveik metafizines aistras, kuriose stipriai susipina prigimtis ir aplinkybės, rojus ir pragaras, į kurių sūkurį atšiaurokame Anglijos provincijos krašte įtraukiamos kelios giminės kartos.  
Iki tol ramų Ernšo šeimos gyvenimą Vėtrų kalne išjudina vieną naktį šeimininko parsineštas vaikas - juodbruvas, apiplyšęs, niekam nežinomos kilmės.   
Hitklifas auga mylimas senojo Ernšo ir beveik neišskiriamas su įsesere, tokio pat karšto būdo Ketrina. Jo nekenčia tik įbrolis Hindlis. Vieną dieną Hitklifas  namuose tampa tik tarnu, niekinamu ir žeminamu. Ketrina išsirenka sau būsimą vyrą - ramų, gražų ir turtingą Lintoną. Įskaudintas Hitklifas mįslingai dingsta. Tačiau po kiek laiko sugrįžta ir peržengia naujųjų Ketrinos namų slenkstį... Jis pasiryžęs sugriauti visą pasaulį aplink savąją Ketę.

 Mano nuomonė: Man į rankas pakliuvo pats pirmasis ''Vėtrų kalno'' leidimas, knyga priklausė mano a.a. močiutei. Skaitydama net pati nustebau, kad kaip tokio meto vertimas, jis yra ganėtinai neblogas. Klaidų ir nevartojąmų žodžių beveik neradau. Taigi, ką aš manau apie patį kūrinį? Net nežinau...Beveik visą laiką, kai skaičiau, mane nervino tai, kad visi veikėjai labai ydingi ir pilni neigiamų savybių (išskyrus pasakotoją Eleną Din). Buvo vietų, kai net akis varčiau, nes jau nusibodo, kad per beveik visą laiką tvyro niūri atmosfera ir veikėjai gadina savo ir kitų gyvenimus. Nervino, kad kai kurie personažai tam tikrose vietose elgdavosi itin kvailai ir galėjau nuspėti, kuo tai baigsis. Tik vakar, kai puslapiai vis tirpo, mane aplankė nušvitimas ir pradėjau geriau suprasti kūrinio esmę. Suvokiau, kad rašytoja norėjo parodyti būtent kaip aplinkiniai žmonės ir artimieji gali paveikti asmenybę, o ne tai, kokia ji yra iš prigimties. Nes, kai pagalvoji, tie veikėjai tokiais patapo dėl juos supusios aplinkos, o ne todėl, kad svajojo tokiais būti. Šis suvokimas padėjo man geriau įvertinti kūrinį, nors kitos Brontės romanas ''Džeinė Eir'' man labiau patiko. Rašymo stilius ganėtinai paprastas, pasakojama pirmuoju asmeniu, istoriją girdime iš tarnaitės ir ekonomės Elenos lūpų, kuri yra visų įvykių liudininkė ir teisėja. Būtent per Elenos personažą manau, atsiskleidžia ir autorės požiūris į įvairias situacijas. Pabaiga taip pat nustebino, nes kai visas kūrinys pilnas neigiamos emocijos, net nesitikėjau laimingos pabaigos. Dabar, dar kartą viską apgalvojus, galėčiau pasakyti, kad kūrinys patiko. Jis privertė mane piktintis ir džiaugtis, priklausomai nuo situacijos. Vertinčiau 9/10 - nesužavėjo, bet patiko.
Ar rekomenduočiau? Tikrai taip, ypač tiems, kam patinka nagrinėti asmenybes, charakterio pokyčius dėl įvairių aplinkybių :) na ir visiems kitiems :) manau, ne veltui šis romanas patenka į geriausios literatūros sąrašą :)


Ekranizacijos: Manau, nenustebsite, jog šis kūrinys buvo ne kartą ekranizuotas. Pristatysiu jums keletą jo ekranizacijų :)
  • 1939 m., pirmoji versija, nespalvota. Hitklifą vaidina Laurence Olivier, Ketriną - Merle Oberon. Treileris - http://www.imdb.com/video/screenplay/vi2795832601 (jeigu domina, jūtūbėj yra visas pilnas filmas sudėtas)
  • 1970 m. versija, jau spalvota. Hitklifo vaidmenį atlieka Timothy Dalton (tarp kitko, jis ir vienoje ''Džeinės Eir'' ekranizacijų atlieka vieną pagrindinių vaidmenų), Ketrinos - Anna Calder - Marshall. Treilerio neradau, taigi čia ištraukėlė .
  • 1992 m. jau trečioji versija. Hitklifą vaidina Ralph Fiennes, Ketriną - Juliette Binoche. Treileris.
  • 2003 m. MTV parėmė modernios versijos filmavimą, kurioje pagrindiniai veikėjai buvo gimnazijos moksleiviai, bet ši versija yra laikoma pačia prasčiausia (mano asmenine nuomone, tai jau kūrinio iškraipymas).
  • 2009 m. versija pasirodė tik televizijos ekranuose. Hitklifą vaidina Tom Hardy, Ketriną - Charlotte Riley. Treileris.
  • 2011 m. planuojama nauja versija, Anglijoje turėtų pasirodyti maždaug rugsėjo pabaigoje. Hitklifą turėtų vaidinti James Howson, o Ketriną Kaya Scodelario.
Taigi, kaip matote, ekranizacijų yra nemažai, taip pat dar yra pastatytas ir miuziklas, bei ispanų režisieriaus ekranizacija. Gal kurią nors teko matyti? :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

Roald Dahl

9 komentarai
Man rodos, kiekvienas suaugėlis, nesvarbu, kokio amžiaus jis dabar bebūtų, turi kažkokį rašytoją, kurio knygas vaikystėje labai mėgo. Pavyzdžiui, mano sesuo buvo perskaičiusi  visas Astridos Lindgren knygas, o man..man toks rašytojas buvo ir yra - Roald Dahl. Jums keista, kad apie tai pasakoju? Na, gal truputį..bet šiandien žiūrinėjau internete visokias nuotraukas ir radau vieną, kuri man priminė, kaip mylėjau tas knygas. Prisiminiau ir filmą "Matilda", kurį su plačiausia šypsena veide vėl žiūrėjau, ir "Čarlį ir fokolado fabriką", kurį irgi ką tik pažiūrėjau ir dėl kurio būtent dabar ir rašau. Nuo mano veido nedingsta šypsena..Taigi ir pagalvojau, kad tai būtų puiki proga papasakoti apie šį rašytoją ir paklausti Jūsų, tai ar Jūs turėtoj tokį numylėtą rašytoją? Taip? Papasakokit apie tai komentaruose! Na o dabar..


Susipažinkite visi su Roald Dahl, rašytoju iš Velso, norvegų šeimoje gimusiu 1916m rugsėjo 13d. Dar nuo mažens jis mėgo knygas ir pasakoti visokias istorijas. Daugelyje jo knygų atsispindi ir jo paties gyvenimas, pavyzdžiui, Čarlis ir šokolado fabrikas yra susijęs su jo vaikystės prisiminimais, kuomet jis su keturiais draugais spoksodavo pro saldainių parduotuvės langus į visus tuos stiklainiukus prikimštus saldumynų..arba Denis, pasaulio čempionas atspindi jo ir jo šeimos gyvenamąją vietą - kaimą. Kaip jis pats sakė, kai galvojo, kur reikėtų apgyvendinti Denį ir jo tėvą, tereikėjo apsižvalgyti aplink save. Knygas vaikams jis pradėjo rašyti tik nuo 1960 - ųjų (rašė jis ir trumpas istorijas suaugusiems), kuomet pats tapo tėvu. Buvo du kartus vedęs ir turėjo penkis vaikus (vyriausioji Olivia mirė septynerių). Turėjo daug, kaip čia pasakyti..aistrų (ang. passions). Pavyzdžiui, augino orchidėjas, labai mėgo paveikslus ir kaip pats pasakojo, vos tik pardavęs kokią istoriją, iš karto eidavo kokio nusipirkti, be to, mėgo ir šokoladą, lošimą, golfą, antikvariatus, vyną bei dar daug kitų dalykų. Roald Dahl buvo labai disciplinuotas, jo dienotvarkė atrodė taip: kiekviena darbo diena prasidėdavo 9:30, kai jis su sekretore dirbdavo su gautais gerbėjų laiškais, vėliau, apie 10:30 pripildydavo termosą kavos ir užsidaręs mažoje trobelėje, esančioje galiniame kieme, rašydavo maždaug iki vidurdienio. Tuomet pietaudavo, gerdavo džiną su toniku ir po popietės skaitymo, apie 16h vėl porą valandų rašydavo. Tarp kitko, visada rašė rašikliu į juodraštį ir tik paskui perrašydavo į švarraštį.
Jeigu norit dar apie jį pasiskaityti, radau labai smagų ir mielą oficialų puslapį, kuriame yra visa jo biografija, dešimtis interviu, patarimų mokytojams ir šiaip smagių dalykų, tokių kaip testas "kas tu: miss honey ar miss trunchbull" (personažai iš "Matildos"). Tai va, apsilankykit http://www.roalddahl.com/ (gaila, kad ten užsiregistruoti leidžia tik iki 13 - os..)

Į lietuvių kalbą yra išleistos šešios knygos vaikams, tai yra:
2) "Čarlis ir fokolado fabrikas", pagal kurią irgi filmas pastatytas (2005), tiesą sakant, net du filmai (1971)
3) "Čarlis stebuklingame lifte" (šios tikrai neskaičiau, bet jei rasčiau..tikrai pasiimčiau perskaityti)
5) "Džeimsas ir milžiniškas persikas"
6) "Denis pasaulio čempionas"

Atsimenu, kaip vaikystėje negalėdavau atsitraukti nuo jo knygų, o "Matilda", tai buvo išvis toks wow. Norėčiau, kad kai pati turėsiu vaikų, jie irgi skaitytų jo knygas, na, gal ne "Raganas", nes dar dabar prisimenu, kaip ta knyga mane gąsdino. Ypač, kai pasakojo apie žalias raganų seiles ir baisias plikas galvas (ir filmas nėra jau labai mielas ir vaikiškas, bet man vis tiek patiko). Bet tos knygos..jos tokios gyvos, pamokančios ir taip gražiai parašytos, ir jose tiek daug fantazijos, nagi ne veltui Roald Dahl laikomas vienu geriausių pasaulyje knygų vaikams autoriumi. Man labai patiko, kaip jis pats sakė, kad knygas vaikams rašyti yra sunkiau nei suaugusiems, nes sunkiau išlaikyti vaiko dėmesį. Juk kitame kambaryje stovi televizorius..bet kiek prisimenu, kai skaitydavau jo knygas - televizorius nustodavo egzistuoti. Nors pagal pačius kūrinius, sukurta labai daug ekranizacijų (pasak wikipedijos, 7/17), tarsi atrodo, kad jo knygos idealiai tam sutvertos. Man pačiai labiausiai patiko "Čarlis ir šokolado fabrikas", nes tas filmas toks..stebuklingas ir spalvingas, o Deppo vaidyba - nepakartojama, tačiau dabar artimiausiu metu planuoju pažiūrėti "Fantastic Mr. Fox", nes vien jau pamačius, kaip jis buvo statytas, norisi pamatyti ir galutinį rezultatą.

O dabar žvilgtelim į viršų ir prisimenam mano klausimą, tai nuo kokio rašytojų knygų negalėdavot atsitraukti ir dar dabar su mielu noru prisimenat? :)

Ineta

Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

10 komentarai
Va su šita knyga, tai aš žiauriai prasimečiau. Kodėl? Nes iš pradžių labai naiviai tikėjausi, kad perskaitysiu pilną versiją, bus labai įdomu ir panašiai, bet, kai keturis kartus prieš miegą atsivertusi knygą ir perskaičiusi ~2 puslapius, užmigdavau, supratau, kad nieko gero čia nebus. O perskaityti tai reikėjo, mat supratau ir tai, kad sėdėti literatūros pamokose neperskaičius knygos, kurią nagrinėjam, baisiai nesmagu. Tada susidūriau su baisia problema - nė vienoje bibliotekoje neberadau sutrumpintos versijos, nes gi bene visiems vienuoliktokams reikia tuo pačiu metu tos pačios knygos. Galiausiai teko imtis kraštutinių priemonių, t.y. ją nusipirkti (jei kam reikia, galiu parduoti!), bet ir tai ne pirmam knygyne radau. Taigi kad ir kaip būtų, pristatysiu jums knygą, kurios net pilnos versijos įveikti nesugebėjau..

mano patirties iliustracija
Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Apie autorių: iš tiesų, retas, kuris nėra girdėjęs Dostojevskio pavardės, netgi pats Kamiu sakė, kad nėra didesnio rašytojo už Dostojevskį. Taigi gimė jis 1821 metais karo chirurgo šeimoje, baigė karo inžinerijos mokyklą Peterburge, vėliau atsidėjo literatūrai, o 1849 - 1859m praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Buvo du kartus vedęs ir su antrąja žmona susilaukė keturių vaikų. 1868m parašytas "Idiotas" atnešė pasaulinę šlovę. Dostojevskiui svarbiausia "suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas", taigi jo kūrybai būdingas filosofiškumas. Apskritai, tai jis sakė, kad "žmogus yra paslaptis". Nepaisant rašytojo talento, jis buvo ligotas, labai nervingas ir epilepsijos kankinamas (nuo jos ir mirė 1881 metais). Bendraudamas su žmonėmis - tiesus, teisingas, drąsus ir kartais nepagarbus, bet visgi, savo tikslo siekė nenuilstamai. Beje, ar žinojot, kad jis irgi Lietuvoje lankėsi ir turi lietuviško kraujo?   

Apie knygą: šis šešių dalių realistinis ir psichologinis romanas pasakoja apie jauną studentą Raskolnikovą (būna jums taip, kad maišot Raskolnikovo vardą su Rastinjako? Nes aš tai visad pagalvoju, ar tikrai gerai pasakiau). Jis, kęsdamas didelį nepriteklių, ryžtasi nužudyti ir apvogti baisiąją palūkininkę, tačiau tai padaręs neberanda sau ramybės ("jis pamanė, kad iš proto išeis"), visaip kaip kankinasi, suserga, o ir vogtais pinigais nepasinaudoja - užkasa juos po akmeniu, net nepažiūrėjęs, ką prigriebti spėjo. Į visą šitą reikalą įsipaišo ir jo sesuo, kuri nori tekėti už turtingojo Lužino, kad padėtų broliui (tam jis baisiai prieštarauja, žinoma), Sonia, kuri padeda išlaikyti šeimą, dirbdama prostitute, gerasis draugas Razumichinas, įžvalgusis detektyvas Porfirijus, na, ir dar keletas veikėjų. Trumpai tariant, Dostojevskis nagrinėja žmogaus psichologiją, kuomet iš pradžių veikia šaltas ir racionalus protas, o paskui - jausmai ir širdis. 

Mano nuomonė: štai aš ir galvoju dabar, turiu teisę ar neturiu teisės teisti tooookį garsų romaną, bet visgi..nepatiko jis man. Galbūt pagrindinė to priežastis ta, kad turėjau jį skaityti labai priverstinai ir laiko per daugiausiai neturėjau. Visgi, skaitydama sutrumpintą variantą išvengiau daugybės smulkių aprašymų, kas daro kūrinį visai pakenčiamu, bet aš vis galvoju, kodėl jis man nepatiko..Jis mane erzino! Ta prasme, Raskolnikovas erzino tuo savo prieštaringumu ir vidiniais konfliktais, kai vieną akimirką sako vieną, o paskui persigalvoja ir pradeda visai iš kitos pozicijos kalbėt. Arba tas "prisipažinsiu - neprisipažinsiu" reikalas. Nors iš kitos pusės (ei ei, aš net sau pastoviai prieštarauju..), jei knyga sukelia emocijas, tai parodo, kad knyga gera ir aš net nedrįstu tam prieštarauti, iš jos tikrai galima daug ko iškapstyti apie žmogų, tik reikia labai giliai įlįsti. Tarkim, Raskolnikovas pas Sonią nueiną ne tik dėl to, kad daugiau nebeturi pas ką, bet dėl to, kad jis žino, jog ji negalės jo smerkti, mat juk ir ji pati ne šventoji. Aaaa..galiausiai pati pasimečiau, ką man ta knyga reiškia, bet užtat žinau dalyką, kuris man joje tikrai patiko - tai Raskolnikovo filosofija apie "paprastuosius" ir "nepaprastuosius" žmones, ta prasme, ji buvo tikrai įdomi, o ne tai, kad jai pritariu. Prižadėčiau dabar, kad niekada nepasiliksiu skaityti knygos tada, kai jau mokykloje apie ją kalbėsim, nes tai viską sugadina, bet kadangi manęs laukia "Altorių šešėly", tai gal geriau nesibarstysiu tuščiais pažadais. 

Ar rekomenduočiau perskaityti kitiems: nagi taip, nes tai sumautai garsus kūrinys, kurį turėtų perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus. 

Ineta

2011 m. balandžio 6 d., trečiadienis

John Irving "Našlė vieneriems metams"

1 komentarai
Kadangi greitu laiku įniksiu į knygas, kurias ką tik parsinešiau, todėl iškart noriu aprašyti bent vieną, kurią skaičiau labai ilgai, kol atradau kabliuką. O tai būtų John Irving knyga "Našlė vieneriems metams".

Apie autorių
Džonas Vinslas Irvingas gimė 1942 m. Naujajame Hampšyre, JAV, tai garsus rašytojas ir net Oskaro laimėtojas. Pirmieji trys kūriniai nesuteikė Irvingui šlovės. Ketvirtasis šio autoriaus kūrinys išleistas 1978 m. "Pasaulis pagal Garpą", šią knygą taip pat perskaičiau, susilaukė daug skaitytojų dėmesio ir kritikų liaupsių. Rašytojas taip pat yra išleidęs daug kitų kūrinių, pvz. "Sidro namų taisyklės" buvo ir ekranizuotos, o 1999 m. John Irving laimėjo Oskarą už geriausią adaptuotą filmą.

Situacija
Pagrindinė romano herojė - rašytoja Ruta Koul, sudėtingo charakterio, dažnai sau prieštaraujanti, "sunkaus būdo moteris". Iš tikrųjų ji nėra "miela", tačiau tikrai nepamirštama. Pasakojimas susideda iš trijų dalių: pirmoji - Rutos vaikystė, kai jai tik ketveri, aplinkybės, kai namus palieka motina, ji lieka augti tik su savo tėvu, taip pat rašytoju, antrojoje dalyje Ruta jau suaugusi, tačiau dar netekėjusi moteris, ji garsi romanistė, tačiau jos asmeninis gyvenimas nenusisekęs, nes bendraudama su vyrais ji bijo pasikliauti savimi, trečioji dalis - Ruta našlė su savo vaiku likusi viena. Ji vis neranda sau ramybės dėl to, kad motina neatsiranda, nors buvo ne vienas spaudos pranešimas, kai mirė jos vyras, kai ji pagimdė, kai susituokė, kai susituokė antrą kartą. Istorija kilnojasi į Amsterdamą, kur Ruta bando įvertinti naują romaną ir pasitikslinti ties kai kuriais dalykais, nugludinti tiesą, rašyti iš savo asmeninės patirties. Matytas nusikaltimas, po daug metų, ją suves su jos vieninteliu tikrai mylimu vyru.

Mano nuomonė
Irvingas yra Irvingas. Jo stilius savotiškas. Jau ne kartą pastebėjau, kad pradėjęs nuo pagrindinio veiksmo ir veikėjo priešistorės, jis labai išradingai plėtoja veiksmą kulminacijos link. Man tai patinka, tačiau kartais stilius klaikus. Sunku susikaupti, sunku skaityti, atrodo, kad būtų pilstoma iš tuščio į kiaurą, norima pasakyti, kuo daugiau, kad knygos ir toliau būtų tokios storos. Bet jei apskritai man patiko, kad pradžia buvo tokia nuobodi ir sunki, o pabaiga taip užkabino, kad paskutinės dvi dalys buvo sukrimstos labai greitai, per savaitę, į šoną nukeliant ir mokslus. Kartais juk galima. :)

Onorė de Balzakas "Tėvas Gorijo"

5 komentarai
Įtariu, kai kurie ir apie mano egzistavimą čia buvo pamiršę, bet nebijokit, niekur nedingau..tik truputį liūdna, kad randu šitam laiko tik tada, kai sušlubavusi sveikata į lovą paguldo. Truputį liūdna ir dėl to, kad privaloma literatūra uodegą prispaudusi, mat nieko savo neleidžia skaityti, bet iš tiesų, tai artimiausiu metu pristatysiu tris knygas, iš kurių privalomos yra tik dvi. Viena, kuri patiko ir kita, kuri nepatiko. O ta trečia..o ta trečia palauks, nes pradėsiu nuo pradžių, t.y. nuo tos knygos, kurią perskaičiau seniausiai.

Onorė de Balzakas "Tėvas Gorijo"

Apie autorių: galvoju dabar, ką čia galėčiau papasakoti apie Balzaką, ko dar Montekristo nepapasakojo..tad daugiau ar mažiau pasitelksiu atmintimi ir literatūros pamokomis. Nors prieš tai visgi galima paminėti, kad Balzakas, tai prancūzas, gyvenęs 1799-1850 metais, laikomas realizmo krypties pradininku. Jums atrodo, kad parašyti 143 kūrinius - tai daug? Net neįmanoma? Na, Balzakas tam ryžosi. Tiksliau, 1834m sumąstė jis visus savo kūrinius sudėti į kūrinių ciklą, kurį "Žmogiškąja komedija" pavadino. Pagrindinė tema, kuria rašė Balzakas - tuometinis Prancūzijos visuomenės gyvenimas. Deja, savo sumanymo iki galo rašytojui įgyvendinti nepavyko, mirė jis sulaukęs 51 - erių ir parašęs 95 veikalus. Taigi pabandykime dabar įsivaizduoti, kiek daug reikia dirbti, kad šitiek per tokį laiko tarpą parašytum. O jo gyvenimo ritmas..hm..bene legenda tapęs: apie penktą - šeštą lengvai užvalgęs, jis miegodavo iki vidurnakčio, o atsikėlęs dirbdavo, daug daug dirbdavo, po daugiau nei 15 valandų ir vartodavo be galo daug stiprios juodos kavos (jeigu kada sėdėdami Paryžiaus kavinukėje meniu rasite "A le Balzac", žinokite, kad tai labai stipri juoda kava. Kadanors ir aš jos paragausiu..). Matyt, dėl tokio gyvenimo būdo taip anksti ir mirė. Beje, tauragiškiai, ar žinojot, kad jūs turit galimybę pastatyti koją ten, kur kadaise Balzakas ėjo? 

Apie knygą: Rastinjakas, vienas pagrindinių romano veikėjų, atvyksta iš provincijos mokytis į Paryžių. Susižavėjęs aukštuomene, iš pradžių į ją tikisi patekti doru darbu (t.y. mokydamasis ir kaip pridera, šliauždamas kopdamas karjeros laiptais), tačiau vėliau nusprendžia, kad tai užims per daug laiko. Gyvena jis ponios Vokės pensione, kur gyvena ir Tėvas Gorijo. Pastarasis be galo myli savo dukteris ir stengiasi joms kaip išmanydamas padėti, tiesą sakant, jo meilė gana maniakiška, o dukterys, mat ponios didelės, turtingus vyrus susiradusios, tik kad vis nelaimingos ir vargšo tėvo išsižadėjusios. Žodžiu, labai trumpai tariant, Rastinjakas stengiasi patekti į aukštuomenę pažinčių pagalba, tiksliau, savo pusseserės de Bosean, kuri jį pamoko visokių gudrybių ("kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos", "jei kada nors pamilsite, saugokite gerai savo paslaptį"). Kadangi greičiausias kelias į aukštuomenę - susirasti turtingą moterį (o jos ten visos meilužius turi), Rastinjakas taip ir padaro. Jo išrinktoji - vyresnioji Tėvo Gorijo dukra. Bet dar trumpiau tariant (nes pastebėjau, kad galiu apie "Tėvą Gorijo" kalbėti ir kalbėti), tai šį kritiniam realizmo tipui priklausantį romaną (parašytas 1894m) pagal jo tematiką galima skirstyti į tris dalis: vaikų ir tėvų santykiai, jauno žmogaus kelias į visuomenę ir visuomenės moralinis nuosmukis. Ir iš tiesų apie kiekvieną iš šių temų galima pasakyti labai daug.

Mano nuomonė: kadangi jau sakiau, kad galiu kalbėti apie romaną labai daug, tai manau visai suprantama, kad man jis labai patiko. Ilgai purčiausi jo, vis delsiau (mat kadaise bandyta skaityti "Trylikos istorija" sudarė neigiama įspūdį apie rašytoją), bet galiausiai ėmiau ir..per vieną vakarą perskaičiau. Su didžiausiu pasimėgavimu. Net tie ilgi aprašymai pačioje pradžioje, dėl kurių tenka girdėti daug nusiskundimų, neatrodė tokie baisūs. Apskritai, tai knyga taip labai patiko dėl ir dabar aktualių temų. Tarkim, iš kūrinio galima pasimokyti, kad dar mažus vaikus reikia mokyti mylėti, o ne tiesiog patenkinti juos materialiais dalykais arba..kad gyvenimas aukštuomenėje turi savo kainą ir sakyčiau, gana didelę. Tik kadangi turiu dar vieną idėją įrašui - dabar per daug neišsiplėsiu, kad paskui netektų kartotis.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: taip taip taip!! Ir atsiminkit, kad jei mokykloje verčia perskaityti knygą, tai dar nereiškia, kad ji turi būti neįdomi ir "nesąmonė", nes iš tiesų, iš jos daug ko galima pasimokyti (kaip ir iš bene visų mokykloje skaitomų kūrinių).

Taip pat skaitykite: Montekristo aprašymą 

Ineta