2013 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis

Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“

0 komentarai
Perskaityta: 2013m rugpjūčio 19d, nors padėta skaityti tai oooi..

Ukrainiečių rašytoju Serhij Žadan susidomėjau tada, kai jis parašė knygą mano mėgstamiausios grupės pavadinimu („Depeche Mode“), nors apie pačią grupę ten beveik nieko nebuvo, negalėjau neperskaityti, na suprantat juk. Matyt knyga sugebėjo palikti tokį neblogą įspūdį, kad po kelerių metų pamačiusi „Anarchy in the Ukr“, nusipirkau ją per daug nedvejodama.
Kaip pagrindinį autoriaus bruožą galėčiau išskirti ryšį su muzika. Iš pradžių galvojau, kad šitaip jis tik gražiai žaidžia su skaitytojais, nes esu tikra, kad „Depeche Mode“ daugybė žmonių perskaitė tik dėl grupės, o ir „Anarchy in the Ukr“ pavadinimas, tai aliuziuja į Sex Pistols albumą "Anarchy in the UK“, tačiau vėliau supratau, kad tas ryšys su muzika apskritai yra būdingas Rytų Europos kultūrai. Tokias išvadas darau atsižvelgdama į Depeche Mode istoriją (nes ja domėjausi ypatingai daug) - Rytų Europos fanai visada buvo laikomi ypatingai aktyviais, ypač devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Prisiminiau ir tėčio pasakojimus iš jaunystės, kai okupacijos metais gauti kažkokių įrašų iš Vakarų buvo absoliutus WOW. Nors Serhij Žadan ir mano tėtį skiria daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas, jis yra kaip tik tos kartos rašytojas, kuriai muziką turėjo labai didelę įtaką. Ir tai labai jaučiasi knygoje, ir manau, jog tai yra tik teigiamas dalykas, kai knygoje atsispindi kultūriniai bruožai. Nors knyga sudaryta iš trijų dalių, labiausiai patiko būtent toji, kurioje yra daug trumpų esė susietų su kažkokiomis dainomis. Esu tikra, daugeliui kažkokios dainos primena labai konkrečius prisiminimus ir vos tik ją išgirdus, būna toks OP, kai viskas tarsi prieš akis iš naujo prašoka. Daug nostalgijos bei prisiminimų yra ir toje dalyje, kurioje pasakojamas vis koks epizodas iš kiekvienų devintojo dešimtmečio metų. Toks rašymo stilius padeda tik dar geriau suprasti tų metų jaunimą ir jos kintantį požiūrį, o man asmeniškai, tai ypač įdomu, nes pati esu vaikis, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: tikrai taip, jei norisi ko nors įdomaus ir parašyto ne buitišku stiliumi (turiu omeny, nėra čia trumpų ir tuščių dialogų).

Ineta

2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Lily Koppel „Dienoraštis raudonos odos viršeliais“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Jotema“, originalus pavadinimas - The Red Leather Diary, išleista - 2010 m.

Anotacija: Išgelbėtas iš šiukšlių konteinerio Manhatano Aukštutiniame Vest Saide, dienoraštis prikelia naujam gyvenimui kerintį, užmirštą nepaprastos jaunos moters pasaulį.

Verčiant trapius dienoraščio puslapius, pavergia drąsi jauna mergina, jos slapčiausios mintys ir jausmai. Kas buvo ta miela inženiu, dievinusi Baudelaire’o ir Jane’s Austen kūrybą, degusi nuo meninės aistros, ne pagal savo metus seksualiai smalsi, viena keliavusi į Romą, Paryžių ir Londoną?

Pažadinantis vaizduotę ir kerintis "Dienoraštis raudonos odos viršeliais" atkuria praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio Niujorko romantiką ir spindesį, bohemišką gyvenimą, rafinuotumą ir viltis. Jame intriguojančiai atskleidžiama tikra labai anksti subrendusios jaunos moters, išdrįsusios sekti paskui savo svajones, istorija.

Mano nuomonė:  Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai. 

Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.

Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.

Fone skamba:
 

Nuoširdžiai, Rita :)