2011 m. gegužės 31 d., antradienis

Pablo Tusset "Kruasano kelionė"

0 komentarai

"Kruasano svajonė - kad jį pagardintum sviestu" - taip prasideda šis romanas, kuriame kruasanas paminėtas dar porą kartų. Čia pasakojama apie trisdešimtmetį Pablą Miraljesą, turtingo tėvo sūnų, kuris dažnai nusigeria, rūko žolę ir gyvena vienas dėl nieko nesirūpindamas. Vieną dieną paslaptingai dingsta jo brolis Sebastianas, kurį Pablas vadina The First. Tada ir prasideda toji kelionė..
Šią knygą jau senokai norėjau perskaityti dėl nepaaiškinamos priežasties - gal čia kaltas skanus viršelis. Šiaip ar taip, nenusivyliau.
Romanas yra šiuolaikiškas, skaitydami jį galime pakeliauti po Barseloną, o svarbiausia - pasijuokti. Pagrindinis veikėjas Pablas (jis ir pasakoja šią istoriją) yra sarkazmo negailintis žmogus. Jam nepatinka jo tėvų ir brolio gyvenimas, kuriame viskas paremta pinigais. Tėvus vadina Ponais Tėvais, o brolį dar kartais Nuostabiuoju Broliu. Tie visi Nuostabūs epitetai taip ir skamba galvoje tonu, kupinu paniekos. Ir apskritai, autorius labai gerų sarkastiškų frazių pamėtėjo, ir nepagailėjo. Labai praskaidrino nuotaiką skaitant.
Kitas įdomus dalykas - detektyvas. Net nesitikėjau, kad ši knyga bus kaip detektyvas. Bet kai Pablas pradėjo visaip ieškoti savo brolio ir aiškintis mįsles, išties buvo įdomu. Mėgstu detektyvus, kur reikia pasukti galvelę, taip buvo ir čia :) Jei ir ne nuo pirmo puslapio buvo intriga, bet iki paskutinio tai tikrai. Įtampa išlaikyta.
Šiaip jau net nežinau, ar labai rekomenduočiau. Nors, jei norit pasijuokti ir dar truputį įsijausti į knygą, tai prašom :) Pakankamai įdomu ir užkabina.

Paulina

Anthony Kiedis kartu su Larry Sloman "Randai"

2 komentarai
Senokai perskaityta knyga, kurią tiesiogine prasme surijau. Kas nežinot papasakosiu apie tai, kas yra pirmasis autorius ir apie ką yra pati knyga, kol nepradėjau jos garbinti nežinantiems.
                                                          
Gražioji tatoo
Anthony Kiedis yra vienas garsiausių lietuvių kilmės asmenybių, tai amerikiečių roko grupės Red Hot Chilli Peppers vokalistas. Jo senelis buvo lietuvis, jis su savo žmona Julija emigravo į Niujorką, Anthony vardą paveldėjo iš savo senelio. Būdamas vienas iš pagrindinių grupės įkūrėjų ir kūrybinių sielų, tiksliau žodžių autorius, Anthony visiškai nesivaržo ir pasakoja savo gyvenimo istoriją knygoje "Randai", kurią parašė su kitu vaikinuku, kuris padėjo talentingam žmogui, kuris iki tol neturėjo jokios patirties su dainavimu, parašyti autobiografiją.

Red Hot Chilli Peppers
Knyga "Randai" tai 447 puslapiai apie narkomaniją, seksą, alkoholį, muziką ir kelią į šlovę iš pačio dugno. Ar kas nors susimąstėme, kur augo tas garsus žmogus? Arba kokiomis aplinkybėmis susikūrė grupė? Kas buvo įkūrėjai ir kur dingo vienas iš jų? Tikriausiai tie, kurie domisi pačia grupe, tiems įdomu, tačiau žinodama apie grupės egzistavimą, tačiau niekada ja pernelyg nesidomėjusi, paėmiau knygą skaityti kaip istoriją. Iš tiesų, galbūt, knyga gali atrodyti madinga, juk dabar madinga rašyti savo gyvenimo istorijas, tačiau ši knyga pamokanti. Kada pirmą kartą Anthony parūkė žolės? Būdamas 12 metų, kartu su savo tėvu ir jo mergina. Prarado nekaltybę su savo tėvo mergina, ar kas nors būtų patikėjęs, kad žmogus vartojo narkotikus, tačiau jau buvo pasiekęs dugną, tačiau nežinia kas, ar noras kurti, ar noras gyventi jį pakėlė į pačias kūrybines aukštumas. Mano nuomone, tai tikrai sukrečianti istorija ne tik apie Anthony, bet ir grupės kelią, artimų draugų netektį dėl tų pačių narkotikų.

Ilgai vengiau ir atidėliojau knygos aprašymą, tačiau, kas perskaityta, tas turi būti aprašyta, kad ir kaip sunku būtų rinkti tinkamus žodžius apie knygą, galbūt, atrodys - būta ko sukrėsti, nes narkomanų istorijos visada įdomios, mane sukrėtė ne tai, mane sukrėtė aplinka, kurioje augo šis žmogus, žmonės su kuriais jis susibičiuliavo, man patiko, kad sužinojau apie hot'us daug daugiau nei kada nors galėjau perskaityti internete. Man patiko knyga ir visiems netingintiems paaukoti savo laiką siūlau ją perskaityti, o dabar paklausykit bent vieną jų dainą.

 

Su meile, Lietaus dukra!

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

George Orwell "Animal Farm"

3 komentarai
Taigi, dar viena knygą anglų kalba anglų kalbos pamokai. Išties, galvojau, kad neskaitysiu, nors ją jau ilgai namuose laikiau, ir susiradus detalų aprašymą internete viską išmoksiu. Bet vėliau pradėjau ir pasidarė visai įdomu.

Įtraukianti, sarkastiška ir mums visiems gerai žinomą santvarką pašiepianti George Orwell knyga "Animal Farm" ("Gyvulių ūkis"). Nedidelės apimties knyga, tik 121 puslapis nuostabaus pasakojimo apie gyvūnus, kurie nuvertė savo ūkininką ir įsteigė nuosavą fermą, tam, kad visi būtų lygūs, tam, kad žmonės jų nevaldytų ir tam, kad jie sukurtų produktyviausią ūkį. Nieko neprimena? Visi turi lygūs, tačiau vėliau atsiranda lygesnių už kitus, idėjos vagiamos, pas gyvūnus viskas gerai, tačiau jie iš tikrųjų kenčia badą ir nepriteklių, o viską pasiima kiaulės, kurios valdo ūkį tikrąją to žodžio prasme. Taip, mūsų kaimyninės valstybės santvarka, jos sudėtyje ir mes buvome, tėvai gaudavo kuponus ir visa kita, tačiau buvo nomenklatūros, jos valdė ir turėjo daug daugiau nei žmonės, tautos, kurios kentė deficitą - vienos ar kitos prekės.
Knyga man patiko, ypač pabaiga, kai kiti gyvūnai negalėjo atskirti kiaulės ir žmogaus veido, nes ten nebuvo jokio skirtumo. Galbūt, pasirinko autorius kiaules tam, kad parodytų, kad ir žmonės panašūs į kiaules kartais būna, ne tik kiaulės į žmones? 
Šia gaida ir baigsiu :) Knyga trumpa, todėl nėra ką čia daug pasakoti, tik tiek, kad man tikrai patiko ir rekomenduočiau ją paskaityti kitiems.

2011 m. gegužės 17 d., antradienis

Sara Gruen "Vanduo drambliams"

2 komentarai

Kai pamačiau knygyne, kad ši knyga kainuoja tiesiog juokingai, negalėjau praeiti pro šalį. Juk 7 litai už knygą nėra daug, ar ne? Juolab, kai ta knyga yra nuostabiai gera (nors tada dar to nežinojau).
Mačiau, kad neseniai yra pasirodęs filmas pagal šią knygą, o kadangi stengiuosi pasinaudoti kiekviena galimybe prieš pažiūrint filmą paskaityti knygą, tai čia nepadariau išimties.

Knygoje pasakojama Džeikobo istorija apie tai, kaip jis pateko į cirką ir ten darbavosi. Rodos, taip ilgai jis ten gyveno, o pasirodo, kad tik tris su puse mėnesio (knygos pabaigoj buvau to maloniai nustebinta). Tačiau knyga prasideda senelių namuose - ten gyvena jau devyniasdešimtmetis Džeikobas (o gal ir devyniasdešimt trejų - jis nė pats to nežino). Kai netikėtai prie senelių namų išdygsta cirko palapinė, jis prisimena savo tolimą jaunystę - viską nuo savo patekimo į cirką.

Asmeniškai aš nebuvau skaičiusi nė vienos knygos apie cirką, abejoju, ar tokių išvis yra labai daug. Čia rašytoja mus supažindina su cirko gyvenimo ir jo tikrove, remdamasi tikrais faktais.
Iš veikėjų man labiausiai patiko Džeikobas, bet tas senatvėje, ir Rožė - miela dramblė. Taip ir įsivaizduoju ją besišypsančią ar nusiminusią, su nuostabaus gražumo akimis. Be abejo, bene ryškiausia asmenybė - blogiukas Augustas. Manau, dėl to, kad jo charakteris toks nenuspėjamas, jis ir buvo įdomus. Nors pati jo visos knygos metu nekenčiau.
Dabar svarstau, kuo gi man patiko susenęs Džeikobas. Manau, rašytoja labai įtaigiai aprašė ir labai teisingai parodė, kaip jaučiasi seni žmonės. Na, jūs tik pagalvokit, atsidurtumėt senelių namuose, nors turite 5 vaikus.. Sunkiai vaikštote, aplink save matote nykstančius ir mirštančius senukus.. Tikriausiai tai savaime iššauktų nuolatinį irzlumą ir neigiamą požiūrį į visus. Šiaip ar taip, jis man labai patiko. Senučiukas vis dar atkakliai laikosi ir bando įtikinti kitus, kad jis nėra silpnaprotis. Negana to, jo paskutinis žygis viską įrodo! Į jį žiūrima kaip į bejėgį, nors jis toks anaiptol nesijaučia. Ir jei tik su juo elgtųsi nors šiek tiek žmogiškiau, turbūt jam net pagerėtų. Gal jau ir mano požiūris į senukus pasikeitęs, nes visgi tenka susidurti su ligoniais, kurie visi yra labai skirtingi.. Belieka padėkoti rašytojai, kad ji parodė, kokie yra seni žmonės ir mūsų požiūris į juos.

Šią knygą rekomenduoju visiems, net jei ir nesidomite cirku. Tikiu, kad kiekvienas čia atrastų kažką, kas jam būtų miela. Knygoje tikrai galima rasti tiek humoro, tiek žiaurumo, tiek meilės; kaip rašo ant knygos nugarėlės, tai - lyg geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas.

Jūsų
Paulina

2011 m. gegužės 15 d., sekmadienis

Joanne Harris„Šokoladas“

7 komentarai
Sveiki, visi :) Štai ir vėl mano trumpa apžvalgėlė beldžiasi į Jūsų kompiuterių ekranus :)

Aprašoma knyga:  puslapių skaičius - 304, leidykla - „Versus Aureus“, originalus pavadinimas - Chocolat, vertė G. Baužytė-Čepinskeinė, išleista 2004 m.

Anotacija: Mažo Prancūzijos miestelio Lankenės gyvenimą netikėtai sujudina žavi atvykėlė Viana Rošė ir jos dukrelė Anuka. Jųdviejų šokoladinėje „Dangiškieji migdolai“ miestelio gyventojai renkasi ne tik paskanauti šokolado, bet ir šiltai, elegantiškai pabendrauti, išlieti romantiškų jausmų...

Mano nuomonė:  Taip, knyga tikrai skani, dažnai minimi saldumynai priverčia tave jų užsinorėti. Bet kūrinio esmė ne šokoladas :) Tai mažo miestelio bendruomenės gyvenimas, jų reakcija į nelauktą svetimšalį, jų gyvenimo vingiai. Kūrinio problemos - dažnas gyvenimo vietos keitimas ir to pasekmės, religijų nesutapimas bei  mažos bendruomenės uždarumas -  yra vis dar aktualios. Pripažinsiu, iš pradžių kažkaip nekabino, bet vėliau pasidarė įdomu, kaip čia viskas klostysis. Pasakojama dviem asmenimis - pagrindinės veikėjos Vianos ir miestelio kunigo Reino. Taip galime geriau suprasti jų elgesį, jausmus, požiūrį. Kūrinys labai šiltas, nuteikiantis optimistiškai, pamokantis, kad net ir vienas žmogus gali padaryti daug, jeigu jo siekiai yra geri. Net nežinau, ką čia dar pasakyt. Patiko, sušildė, pakylėjo :) Rekomenduoju . 

Ekranizacija: 2000 m. pastatytas amerikiečių filmas. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Juliette Binoche - Viana, Alfred Molina - Reino, Johnny Depp - Rudis.Treileris:
 

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)
 

2011 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Apklausa

0 komentarai
Daugiausiai simpatijų sulaukė epika.
Na, šį kartą ir aš pasistengsiu nuveikti naudingą visuomenei darbą ir aptarti apklausą. Klausimas buvo beveik ne klausimas, tiesiog norėjome sužinoti Jūsų nuomonę, ką labiausiai mėgstate, prozą, lyriką ar dramą. Iš visų balsavusių žmonių niekas nepasakė, kad vertina lyriką, keista, tikriausiai dėl to, kad tik vieną variantą buvo galima pasirinkti, nes eilėraščių skaitome daug, ypač mokykloje, kai kurie tikrai labai gražūs. Žinoma, dramą skaityti taip pat sunku, tačiau drama vienas seniausių žanrų, mano nuomone, nes juk dramos visos prasidėjo dar Graikijoje, tačiau už šį variantą pasisakė tik 6 asmenys. Žinoma, daugiausiai dėmesio sulaukė epiką, kurią mėgstame, skaitome, giriame daugiausiai, tikriausiai, todėl ji mūsų gyvenime labiausiai vertinama.
Na, lyg ir viskas, tačiau noriu dar priminti, kad dabar vyksta kita apklausa ir liko dar 15 dienų, todėl nepatingėkite ir prabalsuokite! Mums įdomi Jūsų nuomonė! Ačiū.


Ernest Hemingway „Kam skambina varpai“

0 komentarai
Siaubas kažkoks, pastarosiomis savaitėmis taip apsiverčiau įvairiais reikalais, kad vos rasdavau laiko knygutei. O juk man taip patinka skaityti . Na, bet štai vakar turėjau daug laisvo laiko ir vėl galėjau mėgautis skaitymu ;] Pastebėjot naujieną? Pradėjau rašyti lietuviškom kabutėm !!! Pagaliau žinau mintinai kombinacijas ;] didžiuojuosi tuo ;]

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 574, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - For whom the bell tolls, vertė P. Gasiulis, išleista 1972 m.

Anotacija: Amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Ernesto Hemingvėjaus romanas - tai pasakojimas apie karą su fašizmu Ispanijoje, kur iš visų žemės kampų savo noru suvažiavo žmonės kovoti už svetimos šalies laisvę. Romane skleidžiasi stiprūs įsimintini charakteriai, su dideliu atvirumu aprašoma Roberto Džordano ir Marijos meilė. 

Apie autorių:  Nors savo apžvalgose niekada atskirai nerašau apie autorių, čia norėjau trumpai supažindinti jus su juo ir kokio velnio jis, amerikietis, rašė apie Ispaniją. Nes pripažinsiu, iš pradžių ir man kilo toks klausimas. Jeigu domina detali biografija, visada galite ją rasti google.  Taigi, kodėl Ispanija ir kodėl fašizmas? Hemingvėjus, kaip pats minėjo, skubėjo rašyti šią knygą. Jis jautė, kad po aprašomo Ispanijos karo artėja kitas.  Hemingvėjus nekentė fašizmo. Nekentė atvirai ir besąlygiškai. Jo neapykanta buvo aktyvi: rašė straipsnius, sakė kalbas prieš fašizmą, sukūrė pjesę „Penktoji kolona“, parašė romaną  „Kam skambina varpai“. Pagaliau jis kovojo prieš fašizmą tiesiog su ginklu rankose. Hemingvėjus buvo tos nuomonės, kad vien neapkęsti fašizmo - maža. Jis reikalavo, kad toji neapykanta pasireikštų kova, ir tas savo mintis išdėstė rūsčioje kalboje „Rašytojas ir karas“ (iš K. Simanovo straipsnio „Ispanijos tema Hemingvėjaus kūryboje“).

Maniškė knyga
Mano nuomonė: Knygą priskirčiau rimtajai literatūrai. Tokios neperskaitysi vienu prisėdimu, reikia laiko, kad galėtum priimti viską, ką nori pasakyti autorius, taip pat karo tema literatūros kūriniuose niekada nebuvo lengva. Jeigu jau šis kūrinys laikomas klasikiniu ir yra skaitomas iš kartos į kartą, tai turbūt jau nėra jis toks ir blogas. Anaiptol, man netgi patiko. Knyga yra nemažos apimties, spėkit kokį laiko tarpą ji apima? Ogi tik 4 ar 5 dienas. Tik tiek laiko turi pagrindinis veikėjas Robertas Džordanas pasiruošti įvykdyti jam paskirtą užduotį - susprogdinti tiltą. Per šį laiko tarpą veikėjas patiria ir išmoksta tiek, kiek per visą savo gyvenimą nebuvo patyręs ir jautęs. Čia ir pirmoji tikra meilė, ir prisirišimas, ir karo supratimas. Personažai atskleisti labai gerai, kiekvienas turi skirtingų charakterio savybių. Galima justi ir autoriaus požiūrį, nes pagrindiniu veikėju jis pasirinko būtent amerikietį, per jo samprotavimus atsiskleidžia neapykanta fašizmui ir tikėjimas jo žlugimu. Būtent šio veikėjo akimis autorius žiūri į ispanų kovą su fašistų priespauda. Pats rašymo sitlius ganėtinai įvariapusis, galime rasti daug dialogų, per kuriuos atsiskleidžia veikėjų tarpusavio santykiai, bet taipogi gausu ir pačių veikėjų apmąstymų, samprotavimų - apie karą, mirtį, pasiaukojimą, drąsą, meilę, žudymą. Ir kas įdomiausia, autorius rašo ne vien pagrindinio veikėjo apmąstymus, o ir kitų (juk dažniausiai rašytojai pasirenka tik vieną ar du veikėjus, kurių mintis aprašo). Taip pat į visą istoriją įsiterpia ir prisiminimai. Taigi, drįsčiau teigti, jog romano konstrukcija tikrai įdomi. Informacija nėra iškraipoma ,knygoje gausu tikrų faktų apie pilietinį karą. Kaip kitatautis, Hemingvėjus tikrai neblogai atskleidė ispanų dvasią. Man patiko. Žinoma, pripažinsiu kad Remarko kūrinius aš myliu labiau, jie turiu daugiau tokio šarmo, kuris mane labai vilioja. Bet šis kūrinys tikrai nėra blogas, rekomenduoju pabandyti paimti į rankas. Vertinčiau gal 9/10 .

Ekranizacijos:

1. Pirmoji ir turbūt geriausia ekranizacija, nes pats Hemingvėjus pasirinko pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Pastatyta 1943 m. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Gary Cooper - Robertas, Ingrid Bergman - Marija. Treileris:
 

2. Antroji dviejų dalių ekranizacija, pasirodžiusi tik televizijos ekranuose. 1956- 1961 m. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Jason Robards - Robertas, Maria Schell - Marija.

3. Trečioji 4 dalių versija, kurią pastatė BBC. Mini serialas. 1965 m. Pagrindinius vaidmenis atlieka: John Ronane - Robertas, Ann Bell - Marija.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. gegužės 3 d., antradienis

"P.S. Aš tave myliu"

0 komentarai
Jau senokai žadėjau aprašyti šį filmą, vis norėdavau rasti laiko dar kartą jį peržiūrėti, bet jau taip gavosi, kad kultūrinis gyvenimas nunešė stogą ir nebuvo kada, todėl svarbiau tesėti pažadus.

P.S. I love you
Filmas sukurtas 2007 metais, pagal romaną "P.S. Aš tave myliu". Iš pradžių mačiau tik filmą, kuris man patiko, vėliau perskaičiau knygą, kuri man labai patiko, o praėjus šiek tiek laiko, supratau, kad man patiko filme, o kas ne. O buvo tokių smulkių neatitikimų, pavyzdžiui Danieliui priklausė NAKTINIS KLUBAS, Holė buvo BLONDINĖ! O Hilary Swank filme visiškai nepanaši į blondinę, tačiau neprieštarausiu, suvaidino ji puikiai... Žinoma, pavyzdžiui man nepatiko ir aktorius, kuris vaidino Danielių, nes knygoj jis aprašytas daug gražesnis nei tas vaikinas, kurį jį vaidino. Jei dėl siužeto atitikimų, taip pat buvo klaidų, nes filme Holė pradeda kurti batelius, juk taip? Jos šeima nėra tokia didelė? O štai knygoje ji dirba reklamos srityje, ji turi tik seserį, jei gerai pamenu, žinoma, viskas būtų puiku, bet dar vienas dalykas, kad Holė tikrai negyveno apskretusiam bute, koks vaizduojamas filme, jie gyveno normaliam name ir turėjo sodą, kuriuo vėliau pasirūpino jos brolis. Taigi taigi, ką galima sakyti apie filmą? Geras, kol neperskaitai knygos. Bet vis tiek visiems, kas dar jo nematė, rekomenduoju jį pasižiūrėti, nes nepaisant Danieliaus nepatrauklumo, ten yra du kiti aktoriai vaikinai, kurie tikrai nėra bjaurūs!
Aptarsiu filmą ir pagal Montekristo kriterijus, tačiau balais nevertinsiu, nes to nemėgstu daryti, vėliau nuomonė keičiasi ir tie balai neatitinka realybės :)
Taigi, filmo trukmės aš neprisiminsiu, tačiau, kas dėl vietų, kurias norėjosi prasukti, jų nebuvo, bent pirmą kartą žiūrint tikrai, o antras kartas yra antras kartas. Žinoma, ašarojau tiek pat. Siužetą vertinti sunku - iš dalies jis atitiko knygą, tačiau buvo neatitikimų, bet jie smulkūs, manau, kad esmė išliko, laiškai taip pat, tik gal nepatiko, kad Holė laiškus knygoje gauna kitaip pirmą kartą, tikrai ne su tortu. Na, aktoriai geri, žinomi, talentingi, o vyriškoji pusė ir graži, kas kartais leidžia filmo žiūrėjimą padaryti aikčiojimu dėl juodaplaukio aukšto vaikino, kuriam iš tikrųjų visai ne 20, o kartais ir 40, jei ne daugiau. Muzikinis takelis? Nežinau, nepamenu, bet nerėžė ausies, jei nepamenu.

Sandra

2011 m. gegužės 1 d., sekmadienis

Geišos išpažintis (Memoirs of a Geisha) 2005 m.

0 komentarai
Kadangi šiandien tingėjau kažką mokytis, o ir reikalas labai nespiria, tai apniukusiai dienai pasirinkau nuostabaus grožio filmą "Geišos išpažintis". Kadangi ne taip seniai perskaičiau knygą, tai norėjau pažiūrėti ir filmą, kad galėčiau palyginti, kol dar nespėjau labai užmiršti (nors knyga neužmirštama).

Filmo veiksmas vyksta Japonijoje, Kijote. Tiesą sakant, tai apie filmo siužetą kalbėti neverta, nes jis tikrai atitinka knygą. Nėra kažkokių didelių nukrypimų. Be abejo, filme viskas vyksta šiek tiek per greitai, tačiau ko norėti. Knygoje daugiau aprašomos tradicijos, viskas išdėstoma smulkiau, o filme parodomas tik pats faktas. Už atitikimus filmas gauna pliusiuką :)
O apie parodomus vaizdus net nežinau kaip ir papasakoti.. Jau nuotraukoje galima matyti, kad aplinka ten išties nepaprasta. Labai labai.. Visi tie sodai, sakurų žydėjimas, geišų kimono.. Asmeniškai mane tai labai sužavėjo. Ir skaitydama knygą įsivaizdavau neblogai viską, bet pamatyti yra visai kitas dalykas.. Žinokit, nėra tam ir žodžių apsakyti, nes viskas, ką pamatai, išlieka širdyje ir atmintyje, o ne žodžiuose.

Jeigu jau apie rekomendacijas ir vertinimus, tai tikrai rekomenduoju. Tiek knyga, tiek filmas yra verti dėmesio ir jie tokie tolygūs - nė vienas nėra blogesnis. Negailestingas geišų pasaulis užburia.

Jūsų
Paulina