2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

Suzanne Collins "Liepsnojantis įtūžis"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 376, leidykla - "Alma littera", išleista 2013 m., originalus pavadinimas - Mockingjay

Anotacija: Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis“  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų –  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.
Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...
Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.

Mano nuomonė: Štai ir pasibaigė dar viena saga. Pastebėjau, kad beveik niekada nesuskaitau visos sagos vienu metu, tarp dalių darau pertraukas. Viena vertus, tai gerai, nes jeigu saga gera, tada galiu ilgiau mėgautis kūriniu, kita vertus, pasimiršta dalis detalių. Šį atvejį galėčiau priskirti pirmajai kategorijai, nes detalių nepamiršau, o ir jeigu kažko neatsiminiau, tai man buvo priminta tęsinyje. 

Kūrinį perskaičiau per dvi dienas, prie knygos prikaustė įtaigiai sukurta įtampa, pagrindinių veikėjų išgyvenimai ir apmąstymai. Patiko, kad daug dėmesio skiriama ne tik pačiai situacijai nušviesti, bet ir personažų reakcijai į vykstančius įvykius, atskleidžiama paprasto civilio pozicija į neramumus ir pasiruošimą karui. Prisimenant, kokie neramumai dabar vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, galima buvo įžvelgti priešingų pusių panašius politinius/strateginius sprendimus, net ir turint omenyje, kad knygos veiksmas vyksta tolimesnėje ateityje. 

Patiko tikroviškas įvykių vaizdavimas, leidęs susigyventi su veikėjų patiriamomis baimėmis ir nežinomybe dėl ateities. Patiko, kad personažai nėra herojiški ir hiperbolizuoti, priešingai, jie netgi labai žmoniški, paprasti, su savo ydomis ir dvejonėmis, dažnai nežinantys, koks sprendimas yra teisingas. Vis dėl to, juk pagrindiniai veikėjai tik paaugliai, būtų naivu tikėtis, kad jie elgtųsi kaip patyrę kareiviai ar didvyriai.

Pabaiga taip pat nenuvylė, ji buvo tokia tikra, tokia paliečianti. Nežinau, ar čia sutapo mano nuotaika, ar knyga tikrai sugebėjo mane stipriai paveikti, bet užverčiant paskutinius lapus ir man nuriedėjo viena kita ašarėlė. O šiaip jau retai kokie kūriniai mane pravirkdo, jei mano atmintis neklysta, tai tik trečioji knyga, kurią skaitant susigraudinu. Todėl vertinu knygą 10/10 ir rekomenduoju. Galbūt paaugliška, kai kam gal ir per lengvo stiliaus, bet bent jau mane ši autorė įtikino ir aš likau patenkinta šia saga, tikrai įdomi ir įtraukianti. 

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Charles Dickens "Deividas Koperfildas"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 740, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1953 m., originalus pavadinimas - David Copperfield.

Anotacija: Tai žymaus 19 a. anglų rašytojo romanas, turintis autobiografinių motyvų, paties autoriaus mylimiausias kūrinys. Čia pagrindinio herojaus Deivido Koperfildo lūpomis pasakojamas jo gyvenimas nuo gimimo iki brandos metų. Prieš skaitytojo akis praslenka nelengva likusio našlaičio berniuko vaikystė, mokymosi metai, jaunystės džiaugsmai ir vargai. Gyvenimo kelyje jis susiduria su daugybe įvairiausių žmonių, tad romane gausu savitų, ryškių, įsimenamų chrakterių. Čia viešpatauja atsidavimas ir ištikimybė, tyras draugiškumas ir pasiaukojama meilė, kurių taip dažnai stinga šiandieniniame gyvenime.

Mano nuomonė: Susiradau labai seną knygelę iš senelių namų bibliotekos, pamačiau, kad visgi klasika - Dikensas ir nusprendžiau neskubėti ja atsikratyti neperskaičius. Manau, kad pasielgiau teisingai. 

Pirmoji mano pažintis su Dikensu buvo paauglystėje - tada skaičiau Oliverį Tvistą, pamenu, kad patiko, tad sumaniau pažintį pratęsti. Taip išėjo, kad Koperfildą skaičiau beveik visą vasarą. Galbūt susidėjo įvairūs darbai ir protinis nuovargis, nes skaitydavau tik vakarais, bet vienu kartu pavykdavo perskaityti po vieną-du skyrelius ir suimdavo miegas. Sunkiai sekėsi įveikti šį kūrinį. Bet negaliu sakyti, kad jis man nepatiko, kitaip turbūt būčiau pasidavus. 

Taip, gryno teksto, pasakojimo pirmu asmeniu dienoraščiu pavidalu, buvo nemažai, bet pagrindinio veikėjo kuriamas portretas man patiko. Iš pradžių naivus, bet gyvenimui grūdinant, jame atsiskleidė gerosios žmogiškosios vertybės, paskatinusios mane sekti jo istoriją iki galo. Knygoje vaizduojamos situacijos verčiančios pasimokyti, taip pat labai aiškiai atspindinčios veikėjų tikruosius tikslus. Manau, kad skaitytojas visas situacijas perpras greičiau nei pagrindinis veikėjas ir tada belieka tik stebėti, ko kartais prireikia naiviai asmenybei, kad atsitokėtų. 

Per ilgą laiką netgi prisirišau prie kai kurių veikėjų, būdavo kad net ir susapnuoju kurį nors, tad manau, kad knyga įspūdį paliko. Tiesa, ji tikriausiai skirta kiek jaunesnei auditorijai nei aš, bet man tai netrukdė :) šis naivuolis manęs neerzino, kaip dažniausiai būna su kitais veikėjais, jis man kaip tik priminė vieną pažįstamą, kurį stengdavausi globoti, tad mano nuomonė apie pagrindinį personažą (pasakotoją) liko palanki. 

Rašymo stilius kiek sunkokas, bet manau verta pasikankinti, nes istorija graži, gyvenimiška ir pamokanti. Rekomenduoju pasiilgusiems tikrųjų vertybių :) 8/10.

Ekranizacijos: Prieš pradėdama skaityti knygą žinojau tik vieną ekranizaciją su Daniel'iu Radcliffe'u, bet pasigilinus radau žymiai daugiau. Keletas jų:

1911 m. nebyliojo kino versija. Režisierius Theodore Marston. Pagrindinius vaidmenis atliko: Ed Genung (Deividas, suaugęs), Mignon Anderson (Dora), Flora Foster (Deividas, berniukas). Keista matyti, kad jaunąjį Deividą vaidino mergaitė :) Treileris:

1974 m. per BBC buvo rodomas mini serialas. Režisierius Joan Craft.  Pagrindinius vaidmenis atliko: David Yelland (Deividas), Anthony Andrews (Stirfortas), Arthur Love (ponas Mikoberis). Treilerio neradau, tad įdedu trumpą epizodą iš filmo:

1999 m. taip pat per BBC buvo rodomas dviejų dalių filmas. Režisierius Simon Curtis. Pagrindinius vaidmenis atliko: Daniel Radcliffe (Deividas, berniukas), Maggie Smith (teta Betsi), Ciaran McMenamin (Deividas, suaugęs), Ian McKelen (Kriklis). Nepavyko rasti treilerio.

2000 m. pastatytas taip pat tik televizijai skirtas filmas. Režisierius Peter Medak. Pagrindinius vaidmenis atliko: Hugh Dancy (Deividas), Julie Cox (Dora), Anthony Andrews (Murdstonas). Įdomus atradimas - Anthony Andrews, kuris šioje ekranizacijoje vaidina Deivido patėvį Murdstoną, 74-ųjų ekranizacijoje vaidino jo draugą Stirfortą. Būtų įdomu palyginti, kaip sekėsi perteikti to pačio kūrinio skirtingus personažus :). Filmo treileris:


Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)