2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Beatrix Mannel "Saulėgrįžos naktis"

0 komentarai

Šią knygą netikėtai perskaičiau todėl, kad trečiadienį vėl sudalyvavau donorystės akcijoje. Donorai, davę kraujo neatlygintinai, gavo dovanų šokolado, padėką ir knygą! :) Apsidžiaugiau.

Beatrix daugumoj rašo vaikų knygeles - tikiuosi, kad tai jai daryti sekasi kur kas geriau nei kurti tokias meilės istorijas.. Taip, "Saulėgrįžos naktis" yra paaugliška knyga, kurioje pasakojama meilės istorija.
Julius ir Tinka keliauja Laplandijos tyrais. Ten netikėtai sutinka taip pat keliaujančias dvi drauges - Lotą ir Rikę. Gaunasi čia toks meilės trikampis.. Žodžiu.

Visų pirma pradėsiu nuo viršelio. Viskas būtų gerai su juo, nes Laplandija, Šiaurės pašvaistė.. Kaip ir į temą. Bet tie du žmogeliukai kampe.. :( Ir jūs juos matot? Mane tai jie baisiai liūdina, nes taip nesąmoningai atrodo, na, nors nėra labai ryškūs. Viską gelbsti tik Kraujo donorystės centro lipdukas, kuris man visada primins, iš kur gavau šią knygą :D
Šiaip jau knyga skaitosi labai lengvai, raidės didelės, tarpai dar didesni, o puslapių vos 140. Perskaičiau per vakarą. Klausimas kitas: kokia viso to vertė? Na, tokia visiškai baisybė nėra - esu skaičiusi ir blogesnių knygų. Gan įdomu, kad veiksmas vyksta Laplandijoje, laukinėje gamtoje. Nors šioks toks paįvairinimas. Veikėjai susiduria su įvairiais sunkumais keliaujant, nors ir skurdžiai aprašoma, tačiau galima įsivaizduoti supančius kraštovaizdžius. Bet pačiai meilės istorijai nedėčiau labai daug pliusiukų. Ypač sunervino pabaiga, kurios jau geriau būtų nebuvę. Tiksliau, net negalėčiau pasakyti, kad ta knyga pasibaigė. Trūko dar bent vienos pastraipos iki išpildymo, o dabar.. Palikta lyg ir pačiam skaitytojui įsivaizduoti, kaip viskas baigiasi, bet baigiamasis klausimas toks kvailas, kad net nejuokinga.

Na, nuo rekomendacijos susilaikysiu.. Knyga nėra visiškai beviltiška, gal netgi labai tinkama, jei norit ko nors lengvo vakarui. Bet skaitantys rimtesnes knygas tikrai nusivils.

Paulina

Catherine Sanderson „Prancūziškasis bučinys“

0 komentarai
Ak, kaip seniai perskaityta knyga, tačiau pareiga aprašyti knygą, kurią skaičiau yra didesnė nei laiko stoka ir atsikalbėjimai, tiesiog negaliu ramiai skaityti kitos knygos, kai dar šita neaprašyta.
Apie šią knygą daug ko pasakyti negaliu. Grynas laisvalaikio arba atostogų skaitymas, jokios gilesnės prasmės, tiesiog perskaičiau, nes parašyta visiškai nesudėtingais sakiniais, viskas labai lengva, paviršutiniška, paryžietiška ir, žinoma, šiek tiek romantiška. Buvo pakankamai įdomu, nors kartais buvo ir graudu dėl visų kvailų dalykų, pasitaikančių tokiuose romanuose.
Nežinau, ką autorė norėjo pasakyti, rašydama šią knygą, galbūt, kad galima susirasti meilę ir internete, tačiau pati knyga primena lengvos romantinės komedijos siužeto atpasakojimą (o iš tikrųjų, visą laiką skaitydama galvojau, kad filmas pagal knygą įmanomas). Juk sakiau, kad daug papasakoti apie tokią knygą negaliu, nes vienintelis dalykas, kurį pamenu, tai prancūziškos frazės, kurių vertimo tekdavo ieškot kur nors kitur ( ne knygoje) arba nekreipti dėmesio.

2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Stephen King „Švytėjimas“ III

5 komentarai
Tikriausiai jau nebeįdomu skaityti trečią įrašą apie „Švytėjimą“, bet labai norėjau perskaityti kažką iš siaubo literatūros, nes anksčiau nesu skaičiusi šio žanro.O dar ne vieną rekomendaciją mačiau :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 510, leidykla - „Žaltvykslė“, originalus pavadinimas - The shining, išleista 1993 m.

Anotacija: Žiemos sezonui atvykęs į „Panoramos“ viešbutį kalnuose drauge su Torensų šeima - gavusiu ten prižiūrėtojo vietą Džeku, jo žmona Vendi ir mažuoju Deniu, - norom nenorom imi jausti tai, ką jaučia užpustytame sniego, atkirstame nuo viso pasaulio prastos šlovės viešbutyje S. Kingo herojai, imi baimintis to, kas slypi už kiekvienų iš šimto dešimties kambarių durų, žaidimų aikštelėje, gyvatvorėse, lifte, kas kelia siaubą jiems, visų pirma „švytėjimo“ dovaną turinčiam Deniui, imi ieškoti išeities iš klaidžių „Panoramos“ ir žmogaus sielos labirintų taip, kaip jos ieško romano herojai.

Mano nuomonė: Na, pirmiausiai turėčiau pastebėti, kad King'as tikrai meistriškai kuria istoriją, atskleidžia veikėjų mintis. Jau beveik iš pat pradžių galima suprasti, kad visi įvykiai veda prie kažko siaubingo, laukia šiurpi kulminacija. 

Pradžia gan tradiciška - paprasta šeima, tėvas mėgsta išgerti, praranda darbą ir vienintelė jam pasiūlyta darbo vieta- atokiuose kalnuose žiemos sezonu prižiūrėti viešbutį, o žiemos atšiaurios, patekus ten, taip lengvai neišvažiiuosi, o ir atvykti niekas nesiruošia, nebent gelbėtojai ekstra atveju.  Vien ta mintis, kad 3 asmenų šeima lieka izoliuoti didžiuliame tuščiame viešbutyje geram pusmečiui, pripažinkim, nėra labai maloni. Pridėkim dar vieną faktą - tėvelis praradęs savitvardą sudaužo vienintelę ryšio palaikymo priemonę (nepamenu, kas ten tiksliai buvo, gėda man). Tada paaiškėja, kad viešbutis nepaprastas, jame lyg ir vaidenasi. Va ir turim pagrindą šiurpuliukams.

Nors, prisipažinsiu, man nebuvo labai jau baisu. Gal aš esu per daug užgrūdinta šiuolaikinių siaubo filmų (nors palyginus tikrai nežiūriu jų dažnai), bet pamenu tik 2 momentus, kada tikrai suveikė vaizduotė ir buvo šiurpu, dar kai vėlus vakaras, tyla kambary. Brr. Bet tik 2 kartus. O kaip iš siaubo literatūros žanro aš tikėjausi tikrai daugiau. Šiek tiek dėl to nusivyliau. 

Dar vietomis nervindavo istorijos nutraukimas įdomiausiu momentu ir perėjimas prie kokio kito veikėjo ar kitos situacijos. Pasijusdavau lyg žiūrėčiau filmą ir prasideda reklama. Nors gal čia King'o toks stilius, ale išlaikyti intrigą. Negaliu pasakyti, tai kol kas vienintelė mano skaityta jo knyga.

Na, be šitų minusų, siužetas visai patiko, gan smulkmeniška, bet vis tiek įdomu ir noras skaityti nebuvo dingęs. Gal šiek tiek keistokas tas biesas dėl švytėjimo (bet čia jau mano problema, kad nelabai mėgstu fantastikos) - ale pasiųsk tokią mintį kitam žmogui, kad tas išvirstų iš koto. Na, bet juk logiškai mąstant, vaiduoklių juk irgi nėra, ir viešbutis mąstyti negali, bet tas kažkodėl man netrukdė, vadinasi, pateikimas nelabai patiko. Skoningai pateikta fantastika - gėris. 

Jeigu vertinti balais, duočiau silpną 9 iš 10. Labai neblogai, kaip žanrui, kurio nesu daug ragavus ir kuris nėra mano mėgstamiausias. 

Ar rekomenduočiau? Taip, paragaukit, gal patiks ;)

Taip pat skaitykite: Inetos nuomonę , Sandros įrašą

Nuoširdžiai jūsų, Rita :)

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Franz Kafka „Metamorfozės“

2 komentarai
Franz Kafka
Šį kartą kalbėsiu apie knygą, kurią perskaičiau jau labai seniai, tačiau dėl asmeninių problemų vis negalėjau aprašyti. Daug dėmesio jai per daug neskirsiu, nes vis dėl to, tai privalomosios literatūros skaitinys, kurį daugelis ir taip žinote.

Pats Franz Kafka mane žavi kaip rašytojas, nes jo kūryboje perteikta ne tik absurdo literatūros bruožai, tačiau yra labai daug gyvenimiško konteksto. Būdamas žydų kilmės autorius jautėsi atstumtas, neturėjo tokio gyvenimo, kokį galėjo turėti. Žinoma, kartais, galbūt, ir pats nenorėjo bėgti pagal mases.
Jo novelė „Metamorfozė“ yra viena žymiausių iš jo kūrybos. Tai novelė apie Gregorą Zumzą, kuris virto vabalu. Atrodytų, ką galima parašyti apie tokią žmogaus metamorfozę, tačiau kūrinys man netgi patiko, nors absurdo aš nemėgstu. Ir, žinoma, galiu drąsiai pasakyti, kad šiame kūrinyje yra pakankamai daug temų, kurios aktualios visuomenei ir šiais laikais. Labai atsiskleidžia susvetimėjimas nuo plačiausio visuomenės laiptelio iki svarbiausio - šeimos. Gregoras viską savo gyvenime daro dėl savo tėvų ir sesers gerovės, o galiausiai jie net džiaugiasi, kad jis miršta. Gregoro buvimas vabalu jiems yra katastrofa. Jie jaučia gėda už tai, dėl ko jie visiškai nekalti, jų vietoje jausčiau gėda už tai, kad atstūmiau Gregorą, nors įsivaizduoti milžinišką vabalą lyg iš kokio siaubo filmo... Tikrai nėra malonu.

2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden "Esu bin Ladeno sūnus"

1 komentarai
Nors apie praeitą Alma litteros dovanėlę čia ir nepasisakiau (na, nes sutartis tai kaip ir sudaryta su mano asmeniniu blogu), bet apie šią negaliu patylėti.


Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.
Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.
O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.
Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.

2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Lev Tolstoj „Karas ir taika“

0 komentarai
Buvau gan ilgam dingusi, bet tikrai neapleidau skaitymo. Visą šį laiką skaičiau šį Tolstojaus epą. Bent jau man ši užduotis nebuvo iš lengvųjų, bet iš lėto, žingsnis po žingsnio įveikiau įžymųjį „Karą ir taiką“.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 498+522+550+467= 2037 (ir čia tik tas senasis leidimas), leidykla - Valstybinė grožinės literatūros leidykla, originalus pavadinimas - Война и мир, išleista 1959 m.

Anotacija: Ko gero, vienas iš labiausiai garbinamų literatūros šedevrų, Levo Tolstojaus „Karas ir taika” yra epinis pasakojimas apie XIX a. Rusiją per sudėtingą meilės trikampį, kuris jungia pagrindinius veikėjus.
Istorija prasideda 1805 m. paskalų ir žmonių perpildytame Sankt Peterburgo vakarėlyje ir seka aristokratiškų Bolkonskių ir Rostovų giminių likimus tuomet, kai Napoleono armija, patiesusi ant menčių visą Europą, įsiveržia į Rusiją. Nuolatinis kautynių karštis staigiai atšaldo žmonių dramas, išstumdamas į priekį esmines patirtis: gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimus...

Mano nuomonė: Skaičiau tikrai ilgai, bet tvirtos ir konkrečios nuomonės negalėjau susidaryti iki pat paskutiniųjų puslapių. Vietomis šiek tiek nervindavo vertimas, bet kaip tokių metų jis nebuvo labai jau tragiškas, kaip iš pradžių tikėjausi. 

Turbūt tikėsitės, kad jeigu jau knyga didelės apimties, tai ir aš turėsiu labai daug pasakyti. Deja, turėsiu kai ką nuvilti. Iš pradžių gąsdino tiek daug personažų, o dar tos rusiškos pavardės, kurios man yra labai panašios. Todėl buvo labai sunku skaityti pačią pradžią. Po to jau įsivažiavau, pradėjo patikti keletas veikėjų, suintrigavo aukštuomenės gyvenimas, kiek kitoks įvykių suvokimas. 

Ir štai ateina laikas aptarinėti karo strategijas. Va čia tai buvo žiauriai nuobodu. Jeigu jau vėlai vakare pradėdavau skaityti, tai po vieno skyriaus jau akys merkdavosi ir turėdavau dėti knygą į šoną ir eiti miegoti. Taip ilgai ir nuobodžiai Tolstojus dėsto strategijų pranašumus, trūkumus, istorikų klaidas ir pan. Tada vėl sugrįžtama prie pagrindinės siužetinės linijos, t.y. personažų likimų prieškario (kituose tomuose ir karo) laikotarpiu. 

Nesvetima ir meilė, rašytojas atskleidžia daugelio veikėjų skirtingą požiūrį į ją ir kaip tas požiūris laikui bėgant keičiasi. Ir vėl įdomu, skaitymas pagreitėja, įvykių tikrai nemažai, veikėjų charakteriai tikrai labai gerai atskleidžiami. Tada prasideda karas ir labai daug dėmesio skiriama kariuomenės išsidėstymui, pasiruošimui ir ginklų apibūdinimui. Ir vėl man skaitymas tampa tragedija. Kol pagaliau vėl sugrįžtama prie pagrindinių personažų. 

Visuose tomuose išsilaiko šis dėsningumas, jeigu trumpai: įdomu-neįdomu-labai įdomu-labai neįdomu- įdomu.... Štai kodėl taip ilgai ir skaitėsi šis Tolstojaus epas. Bet jeigu būtų buvę tik tiek, jaučiu, aš jau seniai būčiau nebeskaičius toliau. Šis romanas tikrai yra aukšo lygio ir neabejotinai turi išliekamąją vertę. Galbūt ir gerai, kad jį sunku perskaityti greitai, nes tik skaitydamas lėtai gali geriau jį suvokti. Nors, vietos apie karą manęs ypatingai nesužavėjo. Tiek Remarkas, tiek Hemingvėjus jį apibūdina žymiai įtaigiau. Gal todėl tie ištisi skyriai apie karo veiksmus labai vargino. 

Galbūt esu dar tam reikalui nesubrendus, bet visiškai nepagavau epilogo antrosios dalies prasmės. Ta dalis skaitėsi be galo sunkiai, ji yra ilga (dar tokio epilogo neteko niekur matyti) ir ten Tolstojus reiškia savo nuomonę apie pačios istorijos reikšmę ir istorikus, nuo ko priklauso tie istoriniai įvykiai ir pan. Aš nuoširdžiai sakau- stengiausi suprasti, skaičiau, bandžiau gilintis ir pagauti kampą . Na, niekaip nepavyko. Nesuprantu, kam to reikėjo, būčiau dėkinga tam žmogui, kuris galėtų paaiškinti man tos dalies esmę. 

Bandyti vertinti visus 4 tomus kažkokiu balu yra sudėtinga, bet atsižvelgiant į sunkumus, patirtus skaitant kai kurias vietas rašyčiau 8/10 . 

Ar rekomenduočiau? Tik kantriems ar turintiems užsispyrimo žmonėms. Kitaip neperskaitysit. Dar gal istorinių romanų mėgėjams. Ir linkiu didžiausios sėkmės beskaitant, manau, kad tikrai verta užbaigti :] 

Ekranizacijos:  Niekada nepamirštu šito punkto, patinka man domėtis knygų ekranizacijomis :]
  • Pati pirmoji rusų ekranizacija pasirodė 1915 m. 
  • 1956 m. pasirodo amerikiečių režisieriaus King Vidor ekranizacija, trunkanti maždaug 3 val. 46 min. Atrodo daug, bet vis tiek nemanau, kad per tokį laiką buvo galima sutalpinti 4 tomus į 1 filmą. Jame galime išvysti Audrey Hepburn (Nataša), Henry Fonda (Pjeras), Mel Ferrer (Andrėjus) . Treileris --->
  • 1965 m. pasirodo garsioji 4 dalių rusų ekranizacija, režisuota žymaus rusų aktoriaus ir režisieriaus Sergei Bondarchuk , kuris pats suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų. Visos dalys kartu trunka apie 7 valandas, jose vaidino begalė tuometinių garsių aktorių, visas filmavimas truko net 7 metus! Kas labai padėjo aktoriams, nes jų personažai vis dėlto turėjo keistis, šiek tiek pasenti. Šis filmas laimėjo oskarą, kaip geriausias užsienio filmas ir yra laikomas kol kas pačia geriausia šio romano ekranizacija. 
Tiek mes turime filmų, pasiekusių kino ekranus. Dabar kelio ekranizacijos, kurios pasirodė tik televizijoje.
  • 1972 m. pasirodo BBC serialas. 20 serijų, visų trukmė kartu - apie 15 valandų. Jame galime išvysti tokius aktorius kaip Anthony Hopkins (Pjeras) ir Morag Hood (Nataša).
  •  2007 m. pasirodo Robert Dornhelm režisuotas mini serialas (4 serijų). Aktoriai surinkti iš įvairių valstybių, prie šios ekranizacijos prisidėjo Rusija, Prancūzija, Italija ir Vokietija. Rodytas Belgijoje ir Prancūzijoje. Jame vaidino keletas aktorių ir iš Lietuvos :]  


 Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)