2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Richard Bach "Džonatanas Livingstonas žuvėdra"

1 komentarai

Skaitydama knygą užtrukau tik 40 minučių, tačiau per tokį trumpą laiką siela prašviesėjo :)

Ši knyga - tai alegorinis pasakojimas apie laisvę, tobulybės siekimą ir iššūkį prigimčiai. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra trokšta skraidyti, tačiau Būrys jį išmeta už tokius siekius, nes žuvėdroms skraidyti lemta tik tiek, kiek reikia norint pasigauti maisto. O Džonatanas nori kur kas daugiau.

Nors knygelė ir labai plona (primečiau, kad skaitomų puslapių lieka tik apie 50-60), tačiau ji vis tiek suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje dalyje Džonatanas dar gyvena Būryje, nuolat mokosi geriau skraidyti, tačiau žuvėdros jį atstumia ir ištremia. Antrojoje dalyje Džonatanas sutinka dvi nepaprastai gražias ir tobulai skraidančias žuvėdras. Jos nusiveda jį ten, kur Džonatanas galės toliau mokytis. Mokydamasis pas Vyriausiąją Žuvėdrą, Džonatanas išmoksta visko, ko tik gali išmokti skraidyti trokštanti žuvėdra. Trečiojoje dalyje Džonatanas Žuvėdra pats įgyja mokinių, kuriems stengiasi perteikti savo išmintį.

„Dangus - tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam.“

Čia svarbi pati laisvės idėja. Džonatanas Žuvėdra pats pajautė, kad gali daryti ne tik tai, kas nustatyta ribomis. Jis troško siekti tobulybės, niekada nepasidavė (neskaitant to trumpo pasiryžimo būti tokiam, kaip ir kitos žuvėdros, kuris buvo tuoj pat sulaužytas).

„Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta.“

Apskritai knygoje daug artimų minčių. Turbūt ne veltui autorius skiria knygą „Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų“, nes net neabejoju, kad tokį Žuvėdrą mes visi turime. O kodėl galėtume neturėti? Kas netrokšta laisvės ir tobulumo? Tik nevisada mokame to siekti, o tinkamai gavę - naudoti.

Paulina Žuvėdra :)

Waris Dirie su Cathleen Miller "Dykumų gėlė"

0 komentarai

Kada paskutinį kartą perskaitėte knygą per vieną dieną? Aš šiąnakt. Tiesą sakant, susumavus visos dienos skaitymą, išeitų gal kokios 5 valandos. Užtat prisėdi, atsiverti ir norisi užversti tik tada, kai perskaitysi paskutinį puslapį!

„Dykumų gėlė“ - tai knyga, paremta Waris Dirie pasakojimu, prisiminimais apie savo gyvenimą. Gimusi Somalyje, klajoklių šeimoje, Waris matė daug šilto ir šalto (pastarojo gal netgi daugiau). Būdama penkerių išgyveno baisų somalių ritualą - mergaičių apipjaustymą. Vėliau, kai tėvas ją norėjo ištekinti už senio (nes jis pažadėjo už Waris NET 5 kupranugarius!), mergaitė pabėgo iš dykumos. Kol ji pasiekė tai, ką turi dabar, merginai tikrai teko galybė vargų.

Knygą taip įdomu skaityti todėl, kad tai - tikrų tikriausia istorija. Ant viršelio taip pat matome pačią Waris. Viskas papasakota taip jautriai (už tai turbūt reikėtų dėkoti C.Miller, kuri sugebėjo viską taip perteikti), kad tikrai priverčia įsijausti. Be to, knyga skaitosi labai lengvai. Tai nėra minusas, tiesiog ji parašyta taip paprastai ir įtaigiai, kad verti puslapį po puslapio ir žiū - jau perskaitei :)
Žavi tai, kokia stipri nuo pat vaikystės buvo Waris. Ji sugebėjo išgyventi dykumoje sunkiausiomis sąlygomis, o dar patyrusi tą baisų apipjaustymą.. Knygoje apie jį daugiau kalbama pabaigoje. Būtent toji stiprybė lėmė tai, kad ji pasiekė to, apie ką dykumoje net negalėjo svajoti. Waris visomis savo išgalėmis sunkiai dirbo ir stengėsi, kad nebūtų deportuota iš Europos atgal į Somalį. Patyrusi daug negandų ji tapo tuo, kuo yra dabar.
Waris Dirie
Čia nėra labai daug dialogų, daugiau akcentuotas tikras pasakojimas, pačios Waris išgyvenimai. Tai yra puiku. Galbūt dėl dialogų būtų dar lengviau skaityti, bet tuomet knyga būtų suprastėjusi ir netekusi tokio įtaigumo.

Waris 2000-aisiais yra tapusi metų moterimi, 2004-aisiais atsiėmė pasaulinį moterų apdovanojimą, buvo JT narė ir kovojo už geresnį mergaičių gyvenimą Afrikoje, tapo modeliu, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikelio.

Tokia moteris galėtų būti įkvėpėja kiekvienai merginai. O ypač apie jos gyvenimą turėtų sužinoti tos, kurios nuolat skundžiasi neva tai per sunkiais darbais. Paskaičius knygą supranti, kad esi be galo laimingas, gimęs Europoje.

2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Audronė Urbonaitė „Cukruota žuvis“

1 komentarai

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo.. Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros - antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje, o čia dar pasirodo jo duktė kinė.. Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti - iš pradžių Vilniuje, po to ir pačioje Kinijoje.

Knygoje labai daug sarkazmo. Jis man patinka, tačiau čia visko buvo per daug ir per pikta. Bent jau mane tai nuteikė tiek prieš pagrindinę veikėją, tiek prieš pačią autorę, kadangi manau, kad vis dėlto tai jos nuomonė - juk iš niekur tokių dalykų neparašysi. Asmeniškai man nepriimtinas toks požiūris, kad „mišrūnai“ - blogai. Manau, kad tai yra natūralu dabartiniame pasaulyje ir nereikia labai pūsti prieš vėją, kaip sakoma. Gal ir visai ne patriotiškai kalbu, bet pati nematau tautų maišymesi nieko blogo.
Kas dėl paties parašymo.. Nuoširdžiai sakau, nesupratau apie ką parašyta maždaug pusė knygos. Gal aš čia pati tokia buka, bet aiškumo man net labai pritrūko. Jau, atrodo, siužetas rutuliojasi nuosekliai, viskas gerai ir įdomu. Ir staiga įsiterpia visai kitas pasakojimas, kurį pasakoja kitas pasakotojas, apie dalykus, kurių nesuprantu. Iki galo taip ir nesupratau, kas ta ponia Mao. Turiu kažkokį variantą, bet gal geriau pasilaikysiu sau.
Knygoje aiškiai pabrėžiamas moters, bandančios kariauti su pačia savimi, beviltiškumas. Deja, bent kol kas jis man svetimas. Kaip ir pati knyga.
Ir visgi ją perskaičiau. Gal labiau dėl to, kad privalėjau tai padaryti, bet bent jau iš pradžių ji mane tikrai kažkuo traukė. Kad ji visada buvo keista - sutinku. Bet kartais tai ima ir sudomina. Šįkart susidomėjau minimaliai.
O dabar imsiu ką nors, kas padėtų atsigauti.

Jūsų nusikamavusi Paulina :)

2012 m. balandžio 15 d., sekmadienis

Maeve Binchy „Raudonlapis bukas“

1 komentarai
Štai jau ir 6 knygos iš iššūkio įveiktos. Netikėjau, kad pavyks taip greitai :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 372, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The copper beech, išleista 2008 m.

Anotacija:  ...Prie Šankarigo mokyklos auga bukmedis, kurio žievėje išraižyti po jo šakomis užaugusių vaikų vardai ir svajonės. Savo inicialus jame paliko ir aštuoni jaunuoliai, kurių – jau užaugusių – likimo vingius knygoje seka rašytoja. Spalvingos aštuonių žmonių istorijos kupinos netikėtumų ir paslapčių, apie kurias kartais nieko nenutuokia net visa žinantis miestelio kunigas...
Mokyklą sergstintis bukmedis tampa savotiškais vartais į mažytį miestelį, kuriame po ramiu kasdienybės paviršiumi knibžda paslaptys, verda aistros, ambicijos ir pavydas.
Kaip susiklostė jaunuolių gyvenimas? Ar išsipildė bukmedžiui patikėtos svajonės? 

Mano nuomonė:  Reali, gyvenimiška knyga, kuri įtraukė ir nepaleido iki pabaigos. Suskaičiau per 5 dienas (kas šiuo metu man yra labai greitai), kaip tik prisėsdavau, taip ir 50-100 puslapių nebėra. Dabar gerai pagalvojus manau, kad per kokius 3 ar 4 prisėdimus ir pabaigiau.

Visas veiksmas vyksta mažame Airijos miestelyje - Šankarige. Pristatoma nedidelė mokykla, kurioje dirba 2 mokytojai, mokosi 10-15 vaikų. Pasakojami 8 besimokiusių šioje mokykloje (ir ne tik) vaikų likimai. Man be galo patiko sukurta atmosfera, gal dėl to, kad pati esu miestietė, niekada neturėjusi kaimo, kur vieni kitus pažįsta, o gal dėlto, kad autorė tikrai turi talentą. Tokia šilta, jauki, saugi.
Maeve Binchy

Įdomus ir likimų pasakojimas. Nėra vientiso siužeto, kuris apimtų visus veikėjų gyvenimo vingius. Knyga padalinta į dalis, pirmoji - tarsi įvadas į Šankarigo bendruomenę, o visos kitos pavadintos vieno iš personažų vardu, na ir pabaiga - tarsi viso kūrinio epilogas. Papasakojus vieno veikėjo gyvenimą nuo mažų dienų iki tol, kol jis atranda savo gyvenimo tikslą, tarsi atsukamas laikas atgal ir sugrįžtama į kito veikėjo vaikystę. Vėl viskas nuo pradžių, tik kuo toliau, tuo daugiau detalių žinoma, kodėl vyksta tam tikri dalykai.

Sulig kiekvienu personažu atskleidžiamos įvairios problemos, dauguma aktualios ir šiomis dienomis - uždrausta meilė, atsiribojimas nuo neįgalaus žmogaus, gyvenimas be tėvo arba be motinos, susvetimėjimas, negalėjimas susilaukti vaikų, silpnas tėvo autoritetas, per didelis pasitikėjimas savimi, savanaudiškumas, neištikimybė, emigracija,  ir pan. Parodoma, kokios yra šių problemų pasekmės ir kad jas būtina spręsti. 

Manau, kiekvienas iš mūsų galėtų atrasti, ko pasimokyti iš šio kūrinio, o jei ne, tai bent jau suvokti, kaip smarkiai kai kurie veiksniai gal žaloti jauną asmenybę ir kad niekada nevėlu pradėti spręsti galbūt jau labai įsišaknijusią problemą. Kaip ir sakiau, tikroviška, pilna gyvenimo patirties ir nepaisant daugelio problemų jauki ir teigiama knyga. 10/10. Rekomenduoju.

Nuoširdžiai, Rita :)

Iain Banks „Širšių fabrikas“

1 komentarai
Penktoji knygų iššūkio knyga :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 220, leidykla - „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, originalus pavadinimas - The wasp factory, išleista 1999 m.

Anotacija: Besiginčijantys kritikai šį romaną vadina visaip: "makabriška, kvapą gniaužiančia siaubo istorija", "mėginimu apkvailinti literatūrinį Londoną", "skaitytojų gluminimu", "šlamštu", "liguistos fantazijos vaisiumi" ir "šedevru". Kad ir kaip būtų, ši knyga leidžiama didžiuliais tiražais, ji yra įtraukta į perkamiausių pasaulio knygų šimtuką. Reikia ryžto perskaityti šį romaną iki galo - tik tada atsiskleidžia "Širšių fabriko" esmė ir grožis. 

Iain Bnaks
Mano nuomonė:  Ilgą laiką norėjau ją perskaityti, nes girdėjau daug teigiamų atsiliepimų, bet prisipažinsiu - nusivyliau. Keista, vietomis šlykšti knyga. Nepasakyčiau, kad tai siaubo istorija (nepajutau King'o  sukelto efekto) ir man tai toli gražu nebuvo šedevras. Iš anotacijoje pateikiamų epitetų sau priskirčiau - liguistą fantazijos vaisių.

Žinoma, tikslas tikriausiai ir buvo sukrėsti skaitytoją, bet mane šiurpindavo tik tos vietos, kur be galo kasdieniškai buvo atskleidžiami žudymo motyvai. Pagrindinis veikėjas tikrai gudrus, bet su psichika blogai tiek jam, tiek jo šeimai. Visai patiko fabriko aprašymas, originaliai pateikta. 

Daugiau nelabai randu, kas patiko. Ir skaitėsi kažkodėl lėtokai. Ne mano skonio knyga. O pabaigą daugmaž nuspėjau, tai net nesukrėtė. Ir tas galutinis siužeto vingis visiškai man nepateisino Frenko poelgių. Vertinu 7/10, nes vis dėlto kažkiek emocijų sukėlė, bet ne tiek, kad patiktų ar galėčiau rekomenduoti.

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Sigitas Parulskis „Vėjas mano akys“

0 komentarai
Iškart pasakau. Dievinu Sigito kūrybą, skaitau jo straipsnius po penkiasdešimt kartų, kol išmokstu mintinai, tada skaitau dar penkiasdešimt kartų, kol žinau kiekvieną skyrybos ženklą. Tikriausiai jis galėtų parašyt visišką šlamštą ir tai man vis tiek dieviškai patiktų. Kažkas jame yra.

Knygų mugėj žinojau, kad nusipirksiu bent vieną jo knygą, o kokią nebuvau nusprendusi, kodėl nusipirkau šią? Pavadinimas. Viršelis. Nuostabu. Jei pamatyčiau šį viršelį iš toli ir manęs paklaustų, kokios tai knygos, pirmoj vietoj niekada nestatyčiau lietuvių rašytojo. Na, dabar jau žinau.

Pati knyga atskleidžia kažkokį absurdą. Lietuvis atostogauja Graikijoj. Čia įvyksta grandinė kvailų dalykų, kurie sukasi aplink Odisėją. Taip to lietuvio vardas Odisėjas. Čia prasideda tas absurdas gerąja prasme. Nes paskui pasipila visi Homero personažų vardai, žinoma, ir paties Homero. Kai skaitai, viskas taip sumakaluota, jog negali nuspėti, kame čia šaknys. Galiausiai viskas po truputį išaiškėja ir net nežinau, ar baigiasi laimingai, bet herojus pasimoko kažko.

Dabar ne tiek apie pačią knygą, kuri tikrai sužavėjo, nes buvo visai kitokia nei aš tikėjausi, bet apie autoriaus stilių. Be kompleksų. Pliusas, kad lietuviškai rašyta, nėra jokio vertimo, todėl viskas kaip ir autoriaus galvoje. O ironijos čia netrūksta tiek dėl finansų krizės, tiek dėl visų kitų popsu laikomų dalykų, galima cituoti kas antrą puslapį.

Tai va, galit sakyt, ką norit, kad patiko, nepatiko... Savo nuomonės nekeisiu.

Sandra.

2012 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Danielle Steel „Pagieža“

0 komentarai
Už lango pavasarėjant ir vis kartais iškrentant sniegui, atostogaujant, norisi pailsėti, pasimėgauti skaitymu, todėl šį kartą atidėjau „Brolius Karamazovus“ ilgesniam laikui, dabar jau tik po egzaminų tikriausiai.

Dabar noriu aprašyti knygą, kurią perskaičiau prieš savaitę. Tai Danielle Steel „Pagieža“. Ši knyga tapo pirmąja pažintimi su šia ne kartą girdėta rašytoja. Kuo labiausiai patiko? Pirmiausia užkabino siužetas ir pati knygos pradžia, buvo tikrai įdomu, nes tokios istorijos dar nesu girdėjusi, skaičiusi, žodžiai sudėlioti tinkamai, niekas nekliuvo į akis. Ir iš tiesų, knyga vertą dėmesio, jei ne...

Kai pasakai, kad knyga verta dėmesio, įpareigoji save priimti kritiką iš žmonių, kurie taip nemano. Šį kartą knygai kritikos turiu ir aš. Dažniausiai būna, kad pradžia ištempta, užkabina tik vidurys ir tada būna labai įdomu. Antrojoje knygos pusėje man darėsi nuobodu, akys vis šokinėdavo nuo puslapių prie ant sienos kabančių nuotraukų, o mintys klaidžiodavo šen bei ten. Žinoma, tokios knygos ir neįpareigoja prikaustyti dėmesio, gilintis, tačiau autorė padariusi tokią gerą pradžią susidirbo pačioje pabaigoje, iš kurios dažniausiai susidaromas pagrindinė knygos nuomonė.

Kas man nepatiko pabaigoje? Paprasčiausias dalykas- vėlimas to paties per tą patį, nežinojimas, ką daugiau rašyti ir išsiplėtojimas į lankas. Gavosi kaip kokio prasto lygio serialas, kur visą laiką įtampa, o galiausiai pabaigoje viskas taip atsileidžia, kad net nebeįdomu skaityti, nes ir taip viskas aišku. Norėjosi numesti, nebeskaityti, tačiau buvo likę tiek nedaug, kad nusprendžiau pabaigti. Žinoma, nesigailiu tai padariusi, bet pabaiga tikrai nepradžiugino.

Suprantu ir autorę, kartais rašai ir atrodo, kad tai geriausia, eini gražiausiais siužetais, žodžiais, o tada kažkurioje vietoje viskas užlūžta, todėl pasipila tam tikros nesąmonės. Toks jausmas, kad taip atsitiko ir čia.

Sandra

2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“

1 komentarai
Ir ketvirtoji Knygų iššūkio knyga :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 392, leidykla - „Trigrama“, originalus pavadinimas - One flew over the cuckoo's nest, išleista 2003 m.

Anotacija: „Šis romanas — protesto proveržis prieš taisykles, pagal kurias gyvena vidutinybių visuomenė, ir prieš tuos nematomus sergėtojus, kurie budi, kad šių taisyklių būtų laikomasi,“ — taip apibūdino „Skrydį virš gegutės lizdo“ žurnalas Time.

Mano nuomonė: Likau sužavėta. Viskuo. Pradedant siužeto išvystymu, baigiant viršeliu ir vertimu.

O jeigu apie siužetą, tai man be galo patiko, kad kalbama iš veikėjo-stebėtojo  pusės, nepadarant jo vieninteliu ir svarbiausiuoju kūrinio personažu.Taip pat  patiko labai tikroviškai atskleista psichiatrinės ligoninės atmosfera, ligoniai parodyti turintys problemų, bet ne visiški bepročiai.

Ken Kesey
Knygoje pavaizduota labai opi problema, kuri, manau išlikus ir šiomis dienomis, tai - kitokių žmonių diskriminacija, vaizduojamos pastangos padaryti šiek tiek kitokias asmenybes normaliomis. O kas yra normalus žmogus? Ar mums suteikta teisė spręsti? Jeigu žmogus mikčioja, yra nedrąsus, mėgstantis filosofuoti, tylus ar kaip tik maištautojas ir pokštininkas, tai jis - nenormalus? Sakyčiau, labai taikliai šiame kūrinyje buvo pavadinta visuomenė už psichiatrinės ribų - Sindikatas. Didžiulis mechanizmas, kuris neprisitaikiusias ar kitokias detales sumala į miltus, kuriam veikti niekas negali sutrukdyti. Jo atstovė ligoninėje - Didžioji Sesuo, kurios tikslas buvo padaryti ligonius tokiais, kokių reikalauja visuomenė. Sunaikinti asmenybę. Paversti konformistais.

Patiko stebėti pagrindinių veikėjų santykių vystymąsi. Nuo visiško abejingumo iki broliškos draugystės. Gražu, ypač, jeigu turėsime omenyje, kokios tos asmenybės skirtingos.  Taip pat patiko stebėti, kaip vienas, atrodo niekuo neypatingas žmogus, paprastas sukčius iš gatvės priverčia pasikeisti visus ligonius, įneša šiek tiek sumaišties į skyrių, bet išmoko juos juoktis (!) ir žiūrėti į gyvenimą kitokiomis spalvomis.

Prisipažinsiu, pabaigą iš dalies nuspėjau. Bet nesitikėjau, kad ji taps tokia reikšminga. Todėl tik užvertus knygą supratau, kad ji mane tikrai sužavėjo. Rekomenduoju ir Jums, mielieji. Manau, kad nenusivilsit :) Mano vertinimas 10/10.

Ekranizacija: Berods vienintelė 1975 m. Režisierius Milos Forman, vaidina: Jack Nicholson (Makmerfis), Louise Fletcher (Didžioji Sesuo arba mis Rečid), Danny DeVito (Martinis). Girdėjau, kad labai nebloga ekranizacija, įsirašau į savo wishlist'ą.
 

 Nuoširdžiai, Rita :)

J.D.Salinger "Franė ir Zujis"

1 komentarai

Pabaigiau trečiąją knygą iš Knygų iššūkio sąrašo :)

Knygoje pasakojama apie du Glasų šeimos vaikus - Franę ir Zujį. Nors gal labiau tiktų sakyti, kad knyga apie Franę. Apie jos dvasinius ieškojimus.

Man visada sunku kalbėti apie tokias knygas.. Veiksmo čia praktiškai nėra. Pamąstymai apie gyvenimo prasmę, apie religiją kalba daugiausiai Zujo lūpomis. Viskas vyksta buitinėje aplinkoje, beje, labai gerai nupieštoje. Salingeris tikrai įtaigiai tai padarė.
Knyga sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmas, trumpesnis ir pavadintas Franės vardu, yra tarsi įžanga į kitą, kuris vadinasi "Zujis". Suprask, bus kalbama iš pradžių apie vieną, o po to - apie kitą asmenį. Bet visgi daugiausiai knygoje kalbama apie Franę, nors apie Zujį taip pat galime susidaryti gana tvirtą nuomonę. Dar iki dabar nesuprantu, ar man tas veikėjas patiko, ar ne. Tikrai nepatiko jo bendravimas su motina ir perdėtas egocentriškumas, tačiau dialoguose atsiskleidžia ir jo švelnioji pusė.. Sakyčiau, toks prieštaringas veikėjas.
Visą knygą pavadinčiau vientisu dialogu. Viskas atsiskleidžia pokalbiuose, ir tam nereikia ypatingo siužeto.

Tai buvo antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Be abejo, pirmoji - Rugiuose prie bedugnės. Mano viena mėgstamiausių knygų (greičiausiai antroje vietoje po Hario Poterio!). Ši knyga netaps mano mėgstamiausia, ji kitokia. Galbūt aš ne viską iki galo supratau, kas buvo norėta pasakyti, galbūt dar dėl kažkokių priežasčių.. Bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau.

Jūsų Paulina

2012 m. balandžio 1 d., sekmadienis

Hermann Hesse „Stepių vilkas“

2 komentarai
Ką tik už mano lango snigo! O štai ir trečioji mano Knygų iššūkio knyga :) Jau kuris laikas kaip perskaityta, bet vis nebuvo laiko parašyti, ką manau.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 287, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Der steppenwolf, išleista 2001 m.

Anotacija: Haris Haleris - liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu - itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu. Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės...

Hermann Hesse
 Mano nuomonė: Gilus, psichologinis kūrinys. Veiksmo mažai, daugiau emocijos, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus charakterio sudėtingumą. Teko skaityti keletą atsiliepimų ir padariau išvadą, kad daugelis skaičiusių  vietomis sutiko su pagrindinio veikėjo mintimis. O man buvo priešingai, buvo daug vietų, kurios neatitiko mano pasaulėžiūros. Nors, negaliu teigti, kad visur nesutikau, buvo keletas neblogų minčių, ypač dėl visuomenės ir žmogaus santykio, kurioms pritariau. Bet...

Man asmeniškai įžanga buvo per sunki. Pradėjus skaityti, taip jau norėjau numesti, taip norėjau... Bet galvoju - nee, čia klasika, reikia kabintis, ieškoti kažko. O to kažko ir pritrūko. Gal aš tam nesubrendus, bet buvo vietų, kurių visai nesupratau. O pabaiga visai nelipo prie viso kūrinio. Viskas taip realistiška, o po to staigus perėjimas į iliuzijų pasaulį. Taip, suprantu, kad pasigilinus galima užčiuopti viso to reikšmę, kad taip turėjo būti ir pan. Bet man nelabai patiko, visas tas magiškasis teatras paliko labai daug klausimų.

Galbūt tai vienas iš tų atvejų, kai knyga pas mane pateko ne laiku. O galbūt tai tiesiog ne mano knyga. Šiandienai mano vertinimas - 6/10.

Ekranizacija: kiek man pavyko rasti, tai kol kas vienintelė 1974 m. Režisierius Fred Haines. Vaidina - Max von Sydov (Haris Haleris), Dominique Sanda (Hermina). Treileris:
 

Nuoširdžiai, Rita :)