2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

4 komentarai
217p. rimto teksto
Dar viena knyga, kurią ilgai skaičiau, nes ji verta susikaupimo. Už čia R. Gavelio knygą turiu būti dėkinga Sandrai, kurios konkurse man labai pasisekė.

Nežinojau, kokia tai knyga, apie ką, kol negavau. Kai reikėjo lietuviškos ištraukos konkursui, pavarčiau ir paskaitinėjau vieną kitą tekstą, tačiau nieko tinkamo neradau. Galiausiai ryžausi perskaityti. Ar gailiuosi? Visiškai ne.

Iš tikrųjų knygos struktūra ir idėja labai įdomi ir sakyčiau lietuviškai literatūrai, bent kiek aš jos skaičius, nebūdinga. Autorius pasileidžia į laiškų rašymą. Jaunas žmogus iš Anapus rašo laiškus savo senam kambariokui, kuris irgi niekada nepritarė santvarkai, bandė kažką pakeisti, buvo Mokytojas. Dvasinis, žinoma. Keista skaityti žodžius, kurių vertėjai dažnai nenaudoja, tokius nepopuliarius, bet labai lietuviškus, galbūt, tai vienas iš privalumų tos lietuviškos literatūros.

Ištisą knygą galėčiau čia nurašyt, nes citatų labai daug ir apie viską, tačiau nerašiau. Labai džiaugiuosi, kad knyga yra mano asmeninė ir kad bet kada galėsiu ją atsiversti. Kokios temos liečiamos? Visos. Visas gyvenimas. Meilė. Mirtis. Nepasitikėjimas. Gyvenimas. Knyga apie viską. Iš dalies ji apie valstybę ir visuomenę, bet autorius meistriškai įpina ir jaunojo žmogaus atsiminimus apie savo gyvenimą. Taip laiškai Kelertui tampa jauno žmogaus memuarais apie 1987-1988 metų įvykius Lietuvoje. Galinga Uošvio ranka ir asmenybė siekia visą pasaulį, niekas nevyksta be jo žinios ar paliepimo, būtent to labiausiai nekenčia romano pagrindinis veikėjas.

Iš tikrųjų, romanas rimtas. Sunku jį skaityti. Jis apie kažką, ko negali iškart suvokti, o jei suvoki - sunku apibūdinti žodžiais. Siūlau patiems perskaityti ir pajusti tą keistą jausmą! 

Sandra

2012 m. liepos 24 d., antradienis

Albert Camus „Svetimas“

0 komentarai
Net nežinau, kuri tai knyga iš knygų iššūkio sąrašo, bet tikrai vidurio dar nepasiekiau :)
Sunku kalbėti apie knygas, kai jas perskaitau ir ne iškart aprašau, visada galvoju, kad mano aprašymai kvaili ir kituose tinklaraščiuose galima rasti daug geresnių tų pačių knygų aprašymų...
Gana čia save smerkti ir prie darbo! :)

A. Kamiu man visada atrodė labai seksualus vyras. Tikriausiai tai vienas iš tų rašytojų, kuris nuotraukoje toks patrauklus, kad galvoji, kad taip turėtų atrodyti tavo būsimas vyras! O iš tikrųjų galiu dar pridurti, kad internete skaičiau, jog bus filmuojamas filmas apie jo fanus ir gerbėjus iš viso pasaulio!

Knyga, istorija man pasirodė nuostabi. Susvetimėjimas ne tik šeimoj, bet ir valstybėj, visuomenėj. Tai aktualu dabar, šiandien ir čia! Merso už tai smerkiamas, tai pagrindinė jo problema teisme. Jis baudžiamas ir teisiamas ne už tai, kad padarė nusikaltimą, bet už tai, jog yra toks, koks yra - susvetimėjęs. Juokingiausia tai, kad dabar galėtume nuteisti kiekvieną žmogų! Tikriausiai A. Kamiu matė į ateitį. Jo laikais žmonės buvo susvetimėję ir jis pagalvojo: pasaulis tobulėja, o žmonės tampa asmenybės, o tokioms individualybėms nereikia kitų žmonių.

                                                                                           Tai tiek :) Sandra

2012 m. liepos 10 d., antradienis

Karen Winter „Dykumos ugnis“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 284, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Das Feuer der Wüste, išleista 2012 m.

Anotacija: Namibija, 1959-ieji. Zaldenų šeimos ūkis įsikūręs nuostabios gamtos apsuptyje. Tačiau reikalai vis prastėja ir galiausiai ima grėsti bankrotas.
Mylimo ūkio likimas labiausiai rūpi jauniausiai šeimos narei Rutai – bankrotas reikštų jos didžiausios svajonės žlugimą. Tačiau Ruta supranta, kad jį išgelbėtų nebent stebuklas...
Ir kai vilties, atrodo, nebelieka, Ruta netikėtai sužino, kad jos senelės dingimas prieš daugelį metų susijęs su taip pat paslaptingai dingusiu nepaprastai vertingu deimantu – Dykumos Ugnimi, namių tautos dvasios simboliu.
Mergina ryžtasi leistis ieškoti legendinio deimanto.
Tačiau jis masina ne ją vieną. Atsiranda žmonių, dėl savų sumetimų žūtbūt trokštančių lydėti Rutą pavojingoje kelionėje...
Merginos laukia sudėtinga, kupina išbandymų kelionė per labai įdomią Afrikos šalį. Jai bus lemta patirti pavojų, sužinoti apie Afriką daug intriguojančių dalykų, pažinti žmogaus prigimtį ir sutikti meilę...

Mano nuomonė:  Pagrindinė kūrinio veikėja Ruta (taip norisi rašyti Rūta, nežinau, kodėl vertėja pasirinko šį variantą) yra išskirtinio charakterio mergina (patinka man tokie personažai). Ji tikra fermerė, kuriai nerūpi tuščios panelių šnekos apie būsimas vedybas ir vaikinus. Ji mieliau renkasi dalyvauti avių kilnojimo varžybose su stipriausiais vyrais, nei skaityti naujausius madų žurnalus. Fermai atsidūrus ant bankroto slenksčio ji vienintelė nusprendžia kažką daryti ir išsiaiškinti visą tiesą apie savo senelės dingimą.

Ši kelionė man labai priminė panašaus scenarijaus filmus, kaip Indiana Džounsas. Visada atsiranda kelionės palydovas (juk vienam neįdomu), kuris dažniausiai būna priešingos lyties (reikia įpūsti šiek tiek švelnumo ar netgi meilės), yra ir blogiukų, kurie nori lobį nukniaukti iš po nosies geriečiams (amžina gėrio ir blogio kova), yra kokia nors legenda (mistikos priemaišas), na ir dar dažnai pasitaiko personažas, kuris dedasi tuo, kuo iš tiesų nėra (apgavystės prieskonis). Sudedam visus šiuos ingredientus ir gaunam patiekalą - šiuo atveju romaną. Kokiam skoniui? Daug nereikalaujančiam, atsipūsti ir pailsinti galvą norinčiam, paslėptų poteksčių neieškančiam, nuotykius ir lobių paieškas mėgstančiam apetitui.

Deja, bet toks siužetas man per daug pažįstamas (gal todėl, kad vaikystėje taip mėgau Indianos nuotykius?). Perskaičius maždaug pusę jau žinojau, kokia bus pabaiga. Ir gana tiksliai ją nuspėjau. Todėl nebuvo didelio įdomumo skaityti. Greitai perskaičiau tik todėl, kad kūrinys nedidelės apimties ir lengvai skaitosi. Na, ir pagrindinė veikėja visai patiko. Minėto Namibijos grožio irgi kažkaip neaptikau...Dažniau romane buvo pabrėžiamas visur besiskverbiantis smėlis (kiek neigiama prasme).

Reziumuojant - vasariškas skystimėlis. 6/10.

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. liepos 6 d., penktadienis

Vanora Bennett „Karališkas kraujas“

1 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 640, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Blood royal, išleista 2012 m.

Anotacija: 1420 m. jaunutei princesei pasiūloma tekėti už savo šalies priešo, jos tautos pavergėjo. Ji – Kotryna Valua, jis – Henrikas V. Ji – Prancūzijos karališkosios dinastijos princesė, jis – Anglijos sostą užgrobusio žmogaus sūnus. Vos baigęs mūšį, Henrikas V pareikalauja princesės ir pareiškia pretenzijas į Prancūzijos sostą.
Žmona ir karaliene tapusiai Kotrynai tenka gyventi su vyru, prie karo pratusiu labiau nei kas kitas, su vyru, tvirtai pasiryžusiu sunaikinti jos tautą. Vieniša ir likusi be draugų ji randa tik vieną žmogų, iš tiesų suprantantį ją – jauną keltą Oveną Tiudorą, kurio likimas taip pat atsidūręs anglų rankose. Jiedu – giminingos sielos, bet ta draugystė, – nors jai ir neįmanoma atsispirti, – yra pavojinga...

Mano nuomonė:  Tai jau antroji mano skaityta Vanoros Bennett knyga. Rašytoja ir šioje knygoje išlaiko savo stilių - pasakoja detalų pasakojimą, kuriame yra ir meilės, ir dvaro intrigų, ir minimo istorinio laikotarpio politikos, ir nekilmingų žmonių gyvenimo.

Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos fone įsiplieskia karštligiška, idealizuota paauglių meilė. Bet ji neįmanoma dėl merginos, Prancūzijos princesės, karališko kraujo. Ši meilės istorija nėra knygos kertinis akmuo, nors, einant į pabaigą, jai buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio. Mano nuomone, autorė norėjo supažindinti su Renesanso laikotarpio karališkos giminės prievolių našta. Skaitant labai aiškiai juntama rašytojos pozicija - gailestis pagrindinei veikėjai. Knygoje atskleidžiama karališko kraujo svarba XV a., buvo tikėta, kad jis yra šventas, palaimintas Dievo ir nesuterštas.

Man patiko, jog nemažai dėmesio buvo skiriama Prancūzijos ir Anglijos tuometiniams papročiams ir dvaro elgesio manieroms lyginti. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie iliustravimo meną.

Gerai, jog rašytoja istorinius faktus, įvykius ir asmenybes perteikia savaip, jų neiškraipydama. Bet šį kartą man pritrūko išbaigtumo kuriant personažus. Susidarė įspūdis, kad asmenybės neatskleistos iki galo, parodomos gana ribotai, tarsi žmogus per savo gyvenimą nesikeistų.

Šalutinių kūrinio istorijų man buvo kiek per daug, pavyzdžiui, Žanos d'Ark pasirodymas, kuris atrodė lyg dirbtinai įspraustas. Taigi, mano nuomone, ši knyga nėra geriausia iš Vanoros Bennett kolekcijos. Ta pati „Žmonių karalienė“, kurią  teko skaityti, man pasirodė kur kas geresnė. Vertinčiau 7/10 . Bet istorinių romanų gerbėjoms vis tiek turėtų patikti, nes, nepaisant tam tikrų niuansų, ši knyga skaitosi pakankamai lengvai.

Nuoširdžiai, Rita :)