2014 m. vasario 28 d., penktadienis

Lion Feuchtwanger "Apsišaukėlis Neronas"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 295, leidykla - "Mintis", išleista 1984 m., originalus pavadinimas - Der Falsche Nero.

Anotacija: Žymaus vokiečių rašytojo romano veiksmas vyksta 80-81 mūsų eros metais. Romane vaizduojamas niekingas žmogus, negarbingu būdu siekiąs valdžios. Tai Terencijus, kuris savo išvaizda stebėtinai panašus į Neroną. Su dideliu psichologiniu meistriškumu autorius atskleidžia savo herojaus prieštaravimus tarp jo vidinio nepilnavertiškumo, skurdo ir maniakiško tikėjimo savo didybe. Puikavimasis, melas, nepaprastas žiaurumas bei nusikaltimai - būdai, kuriais šis despotiškas žmogiško akiplėšiškumo, barbariškumo ir tamsumo įsikūnijimas siekia įsigalėti.

Mano nuomonė: Dar viena istorinė knyga apie istorinę asmenybe, tiesa,ne tą tikrąjį Neroną, o jo "antrininką". Labai ne laiku ši knyga pateko man į rankas, nes po "Tyrų vilko" norisi lyginti jas tarpusavyje dėl žanro panašumo. Ir turbūt visuose aspektuose Iggulden kūrinys būtų pranašesnis už šį. O kodėl aš nusprendžiau paskaityti "Apsišaukėlį Neroną"? Šiek tiek pertvarkinėjau tėvų namų biblioteką ir pamačiau šią varganą, išplyšusiais lapais knygelę, pagailo man jos ir nusprendžiau susipažinti, kas ten rašoma (taip, kalbu apie knygą kaip apie žmogų :D ). 

Rašymo stilius tikrai sunkus, daug politikos vingrybių, didžioji dalis kūrinio pateikta atpasakojimo stiliumi, dialogų labai mažai. Taip susidaro įspūdis, kad knyga "nėra gyva", o tarsi koks istorijos vadovėlis. Kalba sunki, bet nesupykčiau jei pati istorija būtų įdomi. Apsimetimas garsiu asmeniu man ne naujiena, esu sutikusi tokį siužeto vingį tiek filmuose, tiek knygose. Korumpuoti politikai taip pat nenustebino, jų tarpusavio sąjungos ir susipriešinimai yra vis dar realu ir šiuolaikiniame pasaulyje, o šis aspektas nebuvo itin gerai atskleistas. 

Personažai visi panašūs, nelabai yra ką išskirti, tik perskaičius maždaug pusę knygos pradėjau skirti juos tarpusavyje, o iki tol jie buvo tarsi viena didelė neaiški charakterių masė. Manau, tam įtakos turėjo dialogų trūkumas, nes kai pasakojime minimi kokie keturi veikėjai, kurių charakteriai praktiškai vienodi, tai ir atskirti juos labai sunku. Be to, praktiškai visi personažai neišlaikė savo pozicijos, t.y. buvo silpni ir paveikiami, todėl manęs visai nesužavėjo.

Šiek tiek intrigos atsirado pabaigoje, kuri buvo aiški jau pirmuosiuose puslapiuose. Buvo paminėti senoviniai nusikaltėlių bausmės būdai, kurių man neteko girdėti. Bet apskritai, gailiuosi, kad skaičiau šį kūrinį, tikrai nevertas tiek laiko, nesudomino ir nieko per daug naujo neatskleidė. Vertinčiau 3/10. 

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Conn Iggulden "Tyrų vilkas"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 474, leidykla - "Tyto alba", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Wolf of the Plains.

Anotacija: Ši įtampos kupina istorija – apie didvyriškus nuotykius, apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą.

Temudžinas reiškia – „geležis“. Naujagimio chano sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską – net ir savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse.

Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi užguitas šakalas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgys naują vardą, prieš kurį drebės visas pasaulis. Jo vardas bus Čingischanas.

Mano nuomonė: Visad jaučiau simpatiją istorijoms apie žymius karžygius. Paauglystėj labai domino Aleksandras Makedonietis, šį kartą neatsispyriau Čingischano istorijai. Ir tikrai nenusivyliau.

Niekad neteko girdėti, kur gimė didysis mongolų vadas ir kaip jis iškilo iki vieno žinomiausių karžygių, todėl buvo labai įdomu tai sužinoti. Žinau, kad autorius pasitelkė ir savo fantazijos, bet man labai patiko, kad gale knygos yra pačio rašytojo pastebėjimai, ką jis pakeitė ar nepaminėjo kūrinyje. Perskaičius viską, buvo labai naudinga vėl permesti viską ir susidėlioti taškus. Patiko rašymo stilius, lengvas, bet intriguojantis.

Personažai, kaip ir būdinga to meto mongolams, labai tvirti, su stipriai išreikštomis to meto tradicinėmis pažiūromis, tikintys protėvių dvasiomis. Patiko, kad autorius paaiškino, kodėl egzistavo tam tikri papročiai, iš ko jie kildinami ir pan. Mongolų klajokliai man dabar asocijuojasi su stepių paukščiais, kurie sklando po tyrus ir laikas nuo laiko keičia savo vietą. Labai vaizdžiai pateikti tautų aprašymai, matyt dėl to suveikė vaizduotė :)

Kita vertus, knygoje nemažai žiaurumo, gan atvirų skerdynių ir pan. Bet manęs tai nestebino, tamsūs laikai, taip sakant :) Kūrinys tikrai patiko, vertinu 10/10 ir rekomenduoju istorijos mėgėjams, manau nenusivilsit.

Fone skamba: garso takelis iš filmo (ne ekranizacijos)
Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. vasario 1 d., šeštadienis

Kazys Almenas "Pjūties metas"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 512, leidykla - "Alma littera", išleista 2008 m.

Anotacija: Tai istorinis nuotykių romanas. Autoriui rūpi Lietuvos ir Lenkijos valstybės likimas, tad veiksmas vyksta XVIII a. pirmojoje pusėje, feodalinės Lietuvos žlugimo laikotarpiu. Karaliaus Augusto Stipriojo valdžia silpna, didžiulę galią įgyja valstybės magnatai, per jų nesantaiką vienas po kito žlunga seimai, į krašto žemes godžiai žvalgosi kaimynai. Dviejų dvarponių peštynių fone pasakojama jaunojo keršytojo Mariaus istorija, našlaičio, paversto žudiku, kuris kario talentu sugeba laimėti ir meilę, ir dvarus, ir galią.

Pasirinkęs įdomų istorinį siužetą, rašytojas vykusiai ir sumaniai pina intrigą, savotiškai deromantizuodamas istoriją, o herojaus nuotykiai tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį.

Mano nuomonė: Ši knyga yra iš praeitų metų mano knygų iššūkio, nespėjau jos aprašyti ir perskaityti laiku. O ją pasirinkau, nes kažkada kalbėjaus su mama apie jos mėgtas knygas ir ji man labai rekomendavo pabandyti susipažinti su Almeno kūryba. Taip ir susipažinau.

Pirmas įspūdis buvo labai nekoks. Daug veikėjų, politinės intrigos, sunku perprasti, kas kurioje pusėje, maišėsi vardai, nesupratau, kodėl kūrinys prasideda nuo šienapjūtės. Pirmas šimtas puslapių buvo labai neaišku, na įsiskaičius po truputį atsirado suvokimas, kas vaizduojamas kaip teigiamas personažas, kas ne. Nors maždaug ketvirtadalis kūrinio man buvo tarsi per klampi (ar galima taip sakyti?) įžanga į pagrindinę kūrinio siužeto liniją. 

Knygos vidurys, kuriame buvo pasakojama pagrindinio veikėjo vaikystė, patirta trauma ir tapimo vyru procesas, man labai patiko. Buvo tikrai įdomu, netrūko intrigos, patiko pasirinktas pasakojimo stilius. Labai tikroviškai perteiktas visas to meto bendravimas, politinių neramumų laikotarpis, kai buvo neaišku, kurią pusę geriau palaikyti. Itin realistiškai atskleistas paprasto nekilmingo asmens gyvenimas, kuris tampa įpainiotas į politinius nesutarimus ir kaip tai paveikia žmogų. 

Pabaiga, kaip ir pradžia, man vėl tapo sunkia ir nuspėjama. Nebeliko įdomumo, o ir pats pagrindinis herojus atsiskleidė man nepriimtinomis savybėmis ir pradėjo erzint. Užvertus knygą liko net ir neigiamų minčių, tad pasimečiau. Apskritai Almeno stilius visai neblogas, kalba išraiškinga ir vaizdi, laikotarpio pateikimas irgi be priekaištų, o tai, kad man nepatiko veikėjai, na, jie nebūtinai ir turi patikti. Dėl sunkio pradžios ir pabaigos vertinčiau knygą 8/10. Bet rekomenduoju, nebūtinai šį kūrinį, tiesiog manau, kad verta susipažinti su šiuo išeivijos lietuvių rašytoju.

Ekranizacija: Pavyko sužinoti, kad 1990 m. buvo pastatytas dviejų serijų filmas pagal romaną, bet nepavyko rasti jokios ištraukos internete. Režisierius Jonas Pakulis. Vaidina: Gediminas Storpirštis (Marius), Vytautas Paukštė (Dabulskis), Adolfas Večerskis (Volskis).

Fone skamba:
Pati pirma pagrindinė serialo daina, kažkaip visai tinka politinių intrigų fonui pagal romaną :)

Nuoširdžiai, Rita :)