2013 m. sausio 30 d., trečiadienis

Jonas Jonasson „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“

2 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 479, leidykla - „Obuolys“, originalus pavadinimas - Der Hundertjährige, der aus dem Fenster stieg und verschwand, išleista 2012 m.

Anotacija: Ilgas ir įvykių kupinas gyvenimas atvedė Alaną į senelių prieglaudą, kuri turėjo tapti paskutine jo gyvenimo stotele. Bėda ta, kad sveikata nežada jo apleisti net ir tądien, kai jam sukanka 100 metų. Visi renkasi didžiajai šventei: meras, miestelio žiniasklaida, senelių prieglaudos darbuotojai. Tačiau Alanas neketina dalyvauti. Jis nusprendžia... išlipti pro langą!

Taip prasideda Alano Karlsono mėnesio trukmės kelionė po Švediją. Pakankamai komplikuota, nes jo ieško ne tik vietinė policija, bet ir nusikaltėliai, kurių lagaminas atsidūrė pas garbaus amžiaus senolį.


Ši knyga – šis tas daugiau, nei subtilaus humoro kupina šimtamečio paskutinio nuotykio istorija. Kartu tai kelionė per visą XX amžių. Pasirodo, kad šis žmogus ne tik buvo visų pagrindinių jo įvykių liudininkas, bet kai kuriuos jų netgi asmeniškai nulėmė! Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumanu, Franku ir De Goliu.



Mano nuomonė: Pasidovanojau šią knygą, kai turėjau atliekamų pinigų nuo Kalėdų karštinės. Ir nesigailiu. Jau ne vienam tinklaraštyje skaičiau, kaip žmonėms patiko šis kūrinys. Patiko ir man :)

Knygoje yra dvi siužetinės linijos. Viena - pagrindinio veikėjo dabartis, istorija, kokius nuotykius jis patiria išlipęs pro senelių namų langą, kokių bendražygių sutinka ir pan. Antroji - Alano praeitis, nuo gimimo iki  sprogmenų specialisto karjeros, jo nulemti pasauliniai įvykiai.

Labiausiai patikęs dalykas šiame kūrinyje man buvo pagrindinio veikėjo talentas atsitiktinai patekti į įvairias kuriozines situacijas ir netyčiom viską pakreipti taip, kad jam nieko bloga nenutiktų. Skaičiau ir galvodavau, kad galėtų išeiti nebloga situacijų komedija, jei ekranizuotų šimtametį. Buvo epizodų, kur tiesiog garsiai pratrūkdavau kikenti, ko man beveik niekada nebūna.

Taipogi patiko Alano požiūris į gyvenimą - kad ir kokie dalykai vyktų pasaulyje nereikia leisti jiems įtakoti tavo vertybių, drąsiai priimti gyvenimo teikiamus iššūkius ir išbandymus. Beveik receptas, kaip išgyventi šimtą metų :)

Stilius lengvas, įtraukiantis, įdomūs personažai, ypač garsių asmenybių sukurti portretai, leidžiantys su šypsena pažvelgti į įtakingiausius XX a. žmones. Nežinau, ką dar ir bepridurti, knyga nuotaikinga ir įtraukianti. Vertinu 10/10 ir rekomenduoju :)


Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Eduardas Cinzas „Trys liūdesio dienos“

2 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 125, leidykla - „Vaga“, išleista 1986 m.

Anotacija:  Kaip ir romane „Raudonojo arklio vasara“, veiksmas vyksta Belgijos kalnų miestelyje. Čia laikinai įsikuria lietuvių kilmės chirurgas Dogenis. Jis bando įveikti vis pasikartojančius priepuolius, kuriuos sukelia kadaise pabandyti LSD narkotikai. Slėpdamas savo ligą Dogenis bando užgniaužti jausmus mero dukrai Monai, tačiau likimo sąlyginumai bejėgiai prieš žmogaus jausmus.
Subtili, trapi, lengvo liūdesio kupina meilės istorija šiame romane pasakojama Monos balsu. Cinzas geba rašyti įtaigiai ir kartu paprastai. Mažos kaimo bendruomenės rūpesčiai atsiskleidžia per išraiškingus personažus, itin praturtinusius lietuvių prozą. Romanas padovanos skaitymo džiaugsmą tiems, kurie ilgisi geros literatūros.

Mano nuomonė:  Būna tęsinių, kurių, atrodo, net nereikėtų, būna tokių, kurie pranoksta pirmąsias dalis. Šiuo atveju, man „Trys liūdesio dienos“ buvo tas pirmasis variantas. 

Praeitame įraše minėjau, jog Cinzo kūryba persmelkta šiokia tokia melancholija, lietuviams būdingu liūdesiu. Na, tai šiame tęsinyje jo dvigubai daugiau, nes kalbama Monos, jautrios merginos, vardu. Šis liūdesys, vietomis pereinantis į savigraužą mane nemenkai erzint buvo pradėjęs. Atrodo, kūrinuko apimtis labai nedidelė, bet labai sunkiai ir ilgai skaitėsi, stilius išvargindavo. 

O ir pats siužetas praktiškai apie tą patį sukasi, tik kad padaryta trijų metų pertrauka. Myliu, bet jis trumpam išvyko - vadinasi, paliko, apsimeskim, kad nebemyliu ir vajė vajė kaip sunku. Pakęst negaliu tokių trizniojimų. Duosiu 6/10 už visai įdomius Monos prisiminimus, o visa kita tai tik be reikalo mano vargšę galvelę apsunkino. 

Dabar noriu kažko pozityvaus. Tikėkimės „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ tiks.

Nuoširdžiai, pavargusi Rita :)

2013 m. sausio 15 d., antradienis

Eduardas Cinzas „Raudonojo arklio vasara“

0 komentarai
Savo 2013-ųjų Knygų iššūkį pradedu su lietuvių autoriaus kūriniu :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 188, leidykla - „Vaga“, išleista 1986 m.

Anotacija: Romanas „Raudonojo arklio vasara“ pasakoja apie lietuvių kilmės chirurgą Dogenį, atvykusį į Belgijos kalnų miestelį. Bėgdamas nuo didmiesčio šurmulio jis bando įveikti vis pasikartojančius priepuolius, kuriuos sukelia kadaise pabandyti LSD narkotikai. Haliucinacijose jį puola trypti raudono vienaragio arklio šmėkla, nesuvaldoma nei vaistais, nei vidinėmis herojaus pastangomis.
Slėpdamas savo ligą Dogenis priverstas užgniaužti jausmus jaunutei mero dukrai Monai. Raudonojo arklio baimė jo gyvenimą pripildo nuolatinės įtampos.
Dogenio pasakojimas intymus, bet kartu ir objektyvus, jis nedejuoja ir nesiskundžia. Pagrindinis veikėjas pasakoja jaukiai, paprastai, tarsi kalbėtųsi su artimu bičiuliu arba pats su savimi. E. Cinzo romanas padovanos skaitymo džiaugsmą tiems, kurie ilgisi geros literatūros.

Mano nuomonė:  Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo pavardė, taigi nusprendžiau šiek tiek apsišviesti ir susipažinti su šiuo Belgijoje gyvenusiu ir rašiusiu lietuvių rašytoju.

Žiniasklaidoje gan garsiai yra akcentuojama narkotikų žala žmogaus organizmui, bet beprotiškai pašėlti mėgstantis jaunimėlis vis tiek nevengia išbandyti jų daromo poveikio. Vieni pripranta, tampa priklausomi, kitiems nieko nebūna, o dar kitiems visą gyvenimą  tenka kovoti su akimirkos džiaugsmo sukeltomis pasekmėmis. Pagrindinį knygos veikėją Stanį galima priskirti prie pastarųjų. Vos vieną kartą pabandęs LSD, jis patiria staiga užeinančius priepuolius, lydimus haliucinacijų, yra priverstas atsisakyti perspektyvios chirurgo karjeros ir tikėtis, jog priepuoliai kada nors liausis.

Apsigyvenęs mažame Belgijos kaimelyje pas vietovės gydytoją, Stanis turi prisitaikyti prie naujos aplinkos. Aplinkos, kur visi vienas kitą pažįsta, žino įvairias gyvenimo smulkmenas ir gan įtariai žiūri į naują gyventoją. 

Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Stanio vardu. Jo požiūris kaip tipiško miestiečio, ką tik persikėlusio į kaimą (taip pat, tikriausiai, reaguočiau ir aš), yra gan artimas ir puikiai suvokiamas. Baimė ir nerimas dėl bet kada galinčio ištikti priepuolio taip pat niekad nepalieka mūsų herojaus.

Kažkur skaičiau, jog Cinzo stilius išsiskiria iš kitų išeivijos rašytojų, bet aš to skirtumo nelabai ir pajutau.  Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiasi toks lietuviškas bruožas, galbūt tai vietomis pasitaikantis slogutis, niūrios emocijos, liūdesys. 

Nepaisant vietomis pasitaikančios melancholijos, kūrinys tikrai neblogas, patiko jautriai pavaizduota užsimezganti meilės istorija ir pagrindinio veikėjo prisirišimas prie mažo kaimelio gyventojų. Gražu, jautru, artima, lietuviška :) Vertinčiau 8/10 ir tikrai perskaitysiu šios istorijos tęsinį - „Trys liūdesio dienos“.

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. sausio 9 d., trečiadienis

Anne Rice „Lestatas“

0 komentarai
Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - iš Vampyrų kronikų serijos. Pasidaviau antgamtiškoms jėgoms ar kaip čia? :-/

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 798, leidykla - „Obuolys“, originalus pavadinimas - The vampire Lestat, išleista 2010 m.

Anotacija: Šaltame žemės glėbyje penkiasdešimt metų pragulėjusį vampyrą Lestatą pažadina elektroniniai MTV kartos garsai ir vaizdai. Pakerėtas netoliese repetuojančios jaunos grupės „Satan`s Night Out“ jis pasišauna pelnyti pasaulinę šlovę ir nutraukti šimtametę vampyrų tylą.

Lestatas nedvejodamas ir su pasimėgavimu laužo pagrindines vampyrų taisykles: neišsiduok, kas esi, ir nepasakok apie kitus vampyrus. Dar daugiau – jis imasi vadovauti grupei ir išleidžia autobiografiją, kurioje pasakoja apie jauniausio markizo de Lionkūro sūnaus iš Overnė susitikimą su vampyru Magnusu, apie kelis klajonių ir išbandymų amžius, praleistus ieškant paaiškinimo siaubingam savo likimui, nemirtingo gyvenimo prasmės ir sielos draugų.

Mano nuomonė:  „Interviu su vampyru“ perskaičiau prieš maždaug 2 metus. Pamenu, kad sunkokai skaitėsi ir užvertus sakiau sau, jog tikrai nepulsiu iškart kitos dalies skaityti, reikia padaryti pertrauką. Na, taip gavosi, kad pertrauka gan nemaža išėjo, bet tiek to, geriau vėliau negu niekada, kaip sakoma :)

Matyt, Anne Rice stilius man nėra labai lengvas, nes ir šį kartą šiek tiek užstrigau, ypač pirmoje pusėje. Bet kai jau įpusėjau, žymiai įdomiau pasidarė ir paskutinius 300 psl įveikiau per vakarą.

Patiko, jog šiame kūrinyje atsiskleidžia visiškai kita Lestato pusė, visai nieko vyrukas pasirodo, palyginus su tuo iš „Interviu su vampyru“, parodomas žmogiškasis Lestatas, o ir įvairūs jo elgesio motyvai tampa aiškesni. Ir kūrinys šį kartą pasakojamas pačio Lestato vardu, kuris kaip pasakotojas man labiau patiko negu Lujis pirmoje Vampyrų kronikos dalyje.

Labai patiko dalis apie pirmųjų vampyrų atsiradimą, laukiau šio momento ir buvo įdomu sužinoti, kokiu pagrindu vampyrų rasė išsivystė Rice kūriniuose. Ši istorija manęs nenuvylė, buvo turbūt pats įdomiausias epizodas iš visos knygos. 

Pabaiga pralinksmino, tikrai nesitikėjau tokio įvykių posūkio, vėl pasirodė senasis, iš pirmosios dalies pažįstamas, Lestatas. O ir intriga į trečiąją dalį palikta. 

Vertinčiau 8/10 dėl sunkios pradžios, kurioje vietomis nervindavo Lestato trizniojimai dėl meilės Nikiui...Nors, tikriausiai Lestatas nebūtų Lestatas, jeigu kartais nenervintų :) Bet ir dabar, užvertus šią knygą, norisi sakyti, kad gal reikėtų padaryti pertrauką iki trečiosios dalies. Kita vertus, nėra ir kur skubėti, nes, mano žiniomis, „Prakeiktųjų karalienė“ yra paskutinė lietuviškai išversta Vampyrų kronikų dalis. Įdomu, ar bent jau ketinama versti toliau :-/ .

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. sausio 2 d., trečiadienis

2012-ųjų statistika

1 komentarai
Visų pirma, sveikinu visus su atėjusiais Naujaisiais 2013-aisiais, su nauja pradžia, naujais pažadais ir tikslais :) 

Praėjo dar vieni mano, kaip blog'erės metai. Šie buvo dosnesni knygomis :) perskaičiau net 31 knygą (praeitais metais buvo 24, o jei sudėsim „Karą ir taiką“ į vieną, tai 21)! Tai būtų 10 540 psl. Žinoma, prie skaičiaus prisidėjo ir keletas kišeninio formato knygų, kurios buvo labai nedidelės apimties.

Sėkmingai sudalyvavau Aš skaitau surengtame 2012-ųjų knygų iššūkyje ir laimėjau pagrindinį prizą! Pati save sveikinu dėl to :) ir prisipažinsiu, jog nuoširdžiai nesitikėjau laimėti, dalyvavau tik dėl to, kad pagaliau gavau kažkokį spyrį į užpakalį perskaityti seniai atidėliotas knygas :)

Mano skaitytų knygų amžius šiais metais labai pajaunėjo (jeigu taip galima sakyt :) ), vidutiniškai jos buvo 2005 m. leidimo. Šį skaičių lėmė tai, jog šiais metais pirkau ar gavau dovanų daugiau naujų knygų, o ir bibliotekoje pasitaikė naujesnės :) Vidutiniškai knygą perskaitydavau per 11-12 dienų.

Na, o dabar reikia išrinkti keletą labiausiai įsiminusių :)

Stipriausias metų kūrinys
George R. R. Martin „Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas“

Metų nesusipratimas (gaila sugaišto laiko)
Albert Camus „Krytis“ 
Iain Banks „Širšių fabrikas“
David Madsen „Sapnų dėžutė“

 Metų geriausios knygos 
 Ray Bradbury „Pienių vynas“ 
 Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“
 
Maeve Binchy „Raudonlapis bukas“
 Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“
 Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“
 George R. R. Martin „Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas“

Metų atradimas
Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“
Edmundas Malūkas „Karalienė Barbora“

2012-aisiais neaprašiau nei vienos ekranizacijos, apskritai, mažai filmų mačiau, tam labai trūko laiko. Užsibrėžiu tikslą šiais metais aprašyti bent kelias, nes jau galvoj sukasi sąrašiukas, ką norėčiau pamatyti :) 

O 2013-iems noriu palinkėti Jums, mielieji, gerų ir širdį džiuginančių emocijų, išgyvenimų ir, be abejo, knygų! Laimingų Jums Naujųjų metų! :)

Nuoširdžiai, Rita :)