2012 m. kovo 25 d., sekmadienis

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

1 komentarai
Silva Rerum - daiktų miškas. O iš tikrųjų, tai Norvaišų šeimos knyga, kurioje rašomi svarbiausi įvykiai, patarimai ar įdomios mintys ateities kartoms. Šis pavadinimas puikiai įsipaišo į knygos siužetą - tarsi kiekvienas vyresniojo Norvaišos įrašas atneša šeimai nelaimę.

Knyga labai įdomi. Man patiko. Svarbiausia, kad patiko ne tik dėl to, kad siužetas nuneša į senąjį kazokų sugriautą Vilnių, bet todėl, kad knygos stilistika pakankamai įdomi. Kodėl? Nei vienam puslapyje nerasite dialogo. Taip, yra pašnekesiai, kurie įpinami į vientisą autorės pasakojimą kaip citatos arba atpasakojami žodžiai. Įspūdinga. Niekada negalvojau, kad tokio pobūdžio tekstą bus įdomu skaityti.

Man patiko pati knyga. Nors skaitydama diskutavau su mama. Ar aš perskaičiau per daug knygų, kad tokio turinio siužetą man lengva nuspėti į priekį? Taip. Vėl skaitai ir lyg mintyse numanai, kad bus taip ir taip, o po kokių 50 puslapių tai įvyksta. Mama ir pasakė, kad tikriausiai taip. Dėl to autorės nereikia kaltinti. Man patartina skaityti nebe populiariąją literatūrą, o klasiką. Nes jau kitaip nebeįmanoma bus, nors kai pavargsti ir vakare nori atsijungti, būtent tokia knyga labai tinka.

Dabar atrodys, kad ši knyga nelabai įdomu, nes čia pavariau ant jos dėl nuspėjamumo. Iš tikrųjų, po kokių 30 puslapių užkabins, po dar 30 užkabins labai.

Skaitykit. Būtinai.

Sandra:)

2012 m. kovo 23 d., penktadienis

Thomas Harris "Hanibalas"

0 komentarai
Galiu pasiskelbti tikra knygų apie Hanibalą Lekterį skaitytoja - ši knyga yra paskutinioji dalis, kad ir kaip bebūtų gaila.

Šioje knygoje tęsiama istorija, papasakota "Avinėlių tylėjime". Kadangi tą baisiai seniai skaičiau, tai smulkmenų nepamenu, bet kad vieno pagrindinių veikėjo Meisono Verdžerio veidą jis sumaitino šunims, puikiai atsimenu. Meisonas, arba tai, kas iš jo liko, bando sumedžioti talentingąjį daktarą Lekterį pasitelkdamas šiurpiausius būdus, bet.. Visada yra bet :)

Kai kam nors pasakau, kad Hanibalas man patinka kaip personažas, tai visi tik pradeda juoktis ir sukioti pirštą prie smilkinio. Aš nesakau, kad man patinka tai, kad jis žudo, ir dar taip šlykščiai (už tokius vaizdingus žmonių mėsinėjimo aprašymus dėkoju Harrisui). Bet personažas su neatpasakojimais atminties klodais (knygoje tai vadinama rūmais ir labai sukonkretizuota), nepaprasta įžvalga, stipria psichologija, mokslininko protu ir nepalaužiama logika tikrai žavi. O kur dar rafinuotas skonis.. Jis net sugeba mylėti (ne tik mažąją sesutę Mišą), tai aiškiausiai pamatome šioje knygoje ir galiu pripažinti, kad mane toks posūkis maloniai nustebino.
Apskritai Harrisas tikras meistras. Sukūrė tokį nepriekaištingą personažą (taip, aš jį liaupsinau ir nenustosiu to daryti), taip prikaustantį pasakojimą! Iš pirmo žvilgsnio istorija gali atrodyti parašyta primityviai ir lakoniškai (na, panašiai ir yra), bet tai tikrai nėra prastas pasakojimo būdas. Sakyčiau, čia viskas net labai tinka.
Vienas tobuliausių detektyvų. Tiesą pasakius, ir nesu daugiau jų skaičiusi, išskyrus Thomas Harris rašytas knygas apie Hanį, kaip aš sakau. Likau nenusivylusi, tikrai tikrai.

Daktaro Lekterio gerbėja
Paulina

2012 m. kovo 17 d., šeštadienis

Lorena A. Hickok "Helenos Keler istorija"

0 komentarai
Sveiki!
Jau taip seniai čia reiškiausi..! Iš tiesų, nebuvo tiek laiko, kada skaityti, o štai šią mažą knygutę reikėjo perskaityti paskaitai.


Tai - biografinė knyga apie aklą, kurčią ir nebylę mergaitę Heleną. Pas septynerių metų laukinukę vieną dieną atvyksta mokytoja, kuri visaip bando išmokyti mergaitę paklusnumo ir išmokyti bendrauti. Su didelėmis mokytojos ir pačios Helenos pastangomis ji išmoksta skaityti, rašyti, ir net kalbėti. Ji baigia koledžą ir niekada neatsisako ištiesti pagalbos rankos savo likimo draugams.

Knyga parašyta pakankamai primityviai - aš pati ją skaičiau jau seniai, gal aštuntoje klasėje. Ji maždaug tokiai amžiaus grupei ir pritaikyta - rimti dalykai papasakoti paprastais sakiniais, viskas nupiešta aiškiai. Tiesa, jau nepamenu, kada buvo paskutinis kartas, kai skaičiau knygą su paveiksliukais! Šioje knygoje net ir tokių galima atrasti :) Todėl knygelė dar suplonėja ir skaitymo sumažėja (ir šiaip jau nėra daug, tik 110 puslapių).
Apskritai istorija yra įkvepianti, tikrai. Ne kiekvienas girdintis ir matantis žmogus tiek pasiekia, o Helena, būdama visiškai kurčia ir akla pasiekė tikrai daug. Be abejo, padedama mokytojos. Man pačiai skaitant įdomiausia buvo (į tai tikriausiai ir turėjau atkreipti dėmesį) mokytojos metodai, kaip ji mokė Heleną: iš pradžių susivaldyti, vėliau - kurčnebylių abėcėlės, suteikdama žodžiams prasmę. Ir visgi manau, kad svarbiausia čia buvo be galo stipri Helenos asmenybė. Ji pati su dideliu užsidegimu ir užsispyrimu siekė užsibrėžtų tikslų, neatsipūsdama nė minutėlės, nenustodama tikėti savo jėgomis. Manau, kad daugeliui žmonių to trūksta, todėl Helena Keler turėtų būti pavyzdys.

Jūsų Pau :)

2012 m. kovo 16 d., penktadienis

Karas ir taika (Война и мир) 1968 m.

0 komentarai
Vasarą perskaičiau šį didingą kūrinį, pasidomėjau ekranizacijomis ir nusprendžiau vieną iš jų pažiūrėti. Manau, kad pasirinkau teisingai - žiūrėti ilgiausią esamą ekranizaciją, o ir atsiliepimai apie ją (deja, kol kas tik iš vyresnio amžiaus žmonių) buvo geri.

Trumpas aprašymas: „Karas ir taika” yra epinis pasakojimas apie XIX a. Rusiją per sudėtingą meilės trikampį, kuris jungia pagrindinius veikėjus.
Istorija prasideda 1805 m. paskalų ir žmonių perpildytame Sankt Peterburgo vakarėlyje ir seka aristokratiškų Bolkonskių ir Rostovų giminių likimus tuomet, kai Napoleono armija, patiesusi ant menčių visą Europą, įsiveržia į Rusiją. Nuolatinis kautynių karštis staigiai atšaldo žmonių dramas, išstumdamas į priekį esmines patirtis: gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimus...

 Mano nuomonė: Filmą mačiau gal prieš gerą mėnesį, bet vis neturėjau laiko aprašyti. Prisipažinsiu, kad žiūrėjau jį gal kokias 3 savaites, nes jis sudarytas iš 4 dalių, jos gana netrumpos, o dar reikia turėti omenyje, kad su rusų man prastai, tad tekdavo ieškoti angliškų titrų. 

Bet galiu drąsiai teigti, kad tai vykusi ekranizacija. Darbo įdėta labai daug, aktorių vaidyba buvo įtikinama, batalistinės scenos nebuvo nuobodžios. Jos buvo netgi labai įspūdingos, kadangi tada dar nebuvo tokių kompiuterinių efektų, visose masinėse scenose vaidino begalė žmonių. Sunku patikėti, tiesa? Tiek, kiek matai, tiek ir buvo.

Siužetas beveik nenukrypsta nuo knygos, kas, mano nuomone, yra labai pagirtina. Norėčiau teigti, kad visai nenukrypsta, bet neesu tikra, ar viską tobulai atsimenu. Labai patiko dialogai tarp pagrindinių veikėjų, jie tokie nuoširdūs, įtikinantys, nėra šiuolaikiniams filmams būdingo pilstymo iš tuščio į kiaurą

Aktorių darbas taipogi sužavėjo. Patiko, kad aktorė, turinti vaidinti vieną žavingiausių dvaro moterų, nėra modelio figūros, tarsi norėta parodyti, kad patraukliausi žmonės nebūtinai turi būti idealios išvaizdos, svarbiau jų bendravimas, sugebėjimas sužavėti aplinkinius savo kalba, o ne klubais ar biustu. Puikiai atsiskleidžia personažų charakterių pokyčiai, ryškus kontrastas tarp jų asmenybių prieš karą, karo metu ir po jo. Manau, kad daug prisidėjo ir tai, kad filmavimas truko 7 metus. Patys aktoriai, ypač jaunesnio amžiaus, subrendo kartu su savo personažais. Neturiu priekaištų nei vienam iš aktorių - tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai vaidmenys atlikti puikiai.

Nors filmas pastatytas jau seniai, bet nereikėtų išsigąsti, jei patiko knyga, patiks ir filmas. Tikrai rekomenduoju skaičiusiems :) 10/10

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

Haruki Murakami „1Q84. Pirma knyga“

2 komentarai
Niekada nesuprasiu, kodėl man patinka H. Murakamio knygos, kažkurioje vietoje norisi toliau nebeskaityti ir susitaikyti su mintimi, kad šįkart knygos neįveiksi, bet po tos vietos perskaičius dar du puslapius randi tai, kas Tave pradeda dominti, intriguoti. Šis kartas ne išimtis. Jau pradėjau galvoti, kad gal net „Brolių Karamazovų“ įžanga įdomesnė nei pusė šios knygos, kai persigalvojau.

Tai tik pirmoji knyga iš trilogijos, todėl labai keista pasakot, kai pačioj knygoj nerandi nieko, kas būdinga rašytojo stilistikai. Taip, šįkart lengva pasimaut, kad nebus jokios mistikos, bet manau, kad visokios užuominos nuves prie trupučio kitokio pasaulio, nei mes įpratę matyti.

Knygoje du pagrindiniai veikėjai - Tengo ir Aomamė. Vienas skyrius apie Tengo, kitas apie Aomamę ir vis taip keičiasi, iš pradžių dvi skirtingos istorijos, kuriose atsiranda detalių, kurios leidžia manyti, kad šios istorijos yra labiau susiję nei mes galim įsivaizduoti. Tengo rašytojas, mokytojas, kuris atsimena vaikystės laikus ir keistą merginą, su kuria turėjo kažką bendro, tačiau tik kartą laikė ją už rankos, o Aomamė savigynos trenerė, kurios gyvenimas yra veiksmas ir atoveiksmis, ji žudo vyrus už jų pakeltą ranką prieš moterį, ji myli berniuką, kurį kažkada laikė už rankos. Argi tai sutapimas?

Pats siužetas labai įdomus. Skaitant vis kyla daugiau ir daugiau klausimų apie tai, kas yra kas, kas nutiks toliau. Nors namuose turiu ir antrąją dalį šios knygos, tačiau neskubu jos skaityti. Manau, kad ir kaip įdomiai pasibaigė pirmoji, tačiau reikia daryti šiokią tokią pertrauką tarp H. Murakamio.

Taip pat skaitykite daug geresnį nei maniškis Paulinos įrašą čia.

Sandra.

2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Ray Bradbury „Pienių vynas“

5 komentarai
Štai ir antrasis laiptelis knygų iššūkio įvykdymo link. Beje, jau pavasaris! Tiesa, kol kas tik kalendoriuje, bet tikiu, kad netruks ateiti ir tikrasis gamtos pabudimas.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 271, leidykla - „Tyto alba“, originalus pavadinimas Dandelion wine, išleista 2006 m.

Anotacija: „Pienių vyne“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį.
Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną.
Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai – viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara.
Pienių vynas – gėrimas ir kartu metafora, atskleidžianti augant įgyjamos patirties saldumą ir kartumą.

Ray Bradbury
Mano nuomonė: Visa knyga apima vieną vasarą. 3 mėnesius, per kuriuos pagrindinis veikėjas patiria įvairių sukrėtimų- tiek gerų, tiek skaudžių. Tik nesusidarykit klaidingos nuomonės, jog ši knyga yra vaikiška dėl jo jauno pagrindinio veikėjo amžiaus. Tai kūrinys, tinkantis kiekvienai amžiaus grupei. 

Be galo šiltas ir jaukus kūrinys. Ir labai laiku jis pakliuvo man į rankas. Dabar, kai lauke tikra pliurzynė, jis leido mintimis nukeliauti į šiltą ir saulėtą vasarą.  

Vaizduojamas mažas miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta., jaučiama tvyranti idilė.  Bet net ir jame nutinka sukrečiančių jauno žmogaus pasaulėlį įvykių. Pirmoji artimo žmogaus mirtis, miestelyje įvykdytas nusikaltimas, susidūrimas su istoriniais įvykiais iš liudininko pasakojimų, draugo netektis, vyno darymas. ir pan. 

Romanas yra gan fragmentiškas, bet kiekvienoje dalelėje slypi kažkokia mintis, galima atrasti puoselėjamų vertybių, kurios šiais laikais žlunga. Todėl drįsčiau teigti, jog tai turtinga knyga.  Stilius labai subtilus, švelnus, bet įtaigus. Vieną akimirką skaitau apie juokingą įvykį, o štai jau kitąkart pasakojamas šiurpus nutikimas, kuris ir mane priverčia įsitempti. Puikiai atskleisti kartų skirtumai.

Kūrinys tikrai patiko. Tokie gilūs dalykai taip gražiai perteikti per naivaus vaiko mintis. Gražu. 10/10. Rekomenduoju. Ypač šiuo metų laiku :)

Ekranizacija:  Kol kas radau tik vieną - 1997 m. rusišką filmą tuo pačiu pavadinimu  Pienių vynas. ( Вино из одуванчиков). Režisierius  Igor Apasyan , vaidina  Innokenty  Smoktunovsky ,   Andrei Novikov, Sergei Kuznetsov.
 

Nuoširdžiai, Rita :)
                                       

Albert Camus „Krytis“

1 komentarai
Visai neplanavau skaityti šio romano, bet kad jau taip nutiko, jog jis buvo kartu su „Svetimu“ vienoje knygoje, tai pagalvojau - kodėl gi ne?

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 68, leidykla -  „Vaga“, originalus pavadinimas La chute, išleista 1991 m.

Anotacija: „Žmogus, kalbantis „Krytyje“, atsiveria apgalvotai išpažinčiai. Pasitraukęs į Amsterdamą, kanalų ir šaltos šviesos miestą, šis buvęs advokatas žaidžia atsiskyrėlį ir pranašą ir įtartiname bare laukia pataikaujančių klausytojų.

Jis – šių laikų žmogus, tai yra negali pakęsti, kai yra teisiamas. Taigi skubina savo paties procesą tik tam, kad geriau nuteistų kitus. Galiausiai veidrodį, kuriame regi pats save, jis ištiesia kitiems.
Kada tai išpažintis, kada kaltinimas? Ar kalbantysis šioje knygoje sprendžia savo ar savojo laiko bylą? Ar jis ypatingas atvejis, ar tiesiog šiandienos žmogus? Šiaip ar taip, šiame apgalvotame veidrodžių žaidime išryškėja tik viena tiesa: skausmas ir tai, kas po jo lieka.“
Albert Camus  

Albert Camus
Mano nuomonė: Sakoma, kad tai vienas tobuliausių Camus kūrinių. Apimtis nėra didelė, bet, kaip šiam rašytojui ir būdinga, jis netuščiažodžiaudamas atskleidžia pačią esmę. Bet šį kartą perskaičius romaną manęs neaplankė daug minčių. Netgi manau, kad po kiek laiko visai užmiršiu, kad išvis skaičiau šį kūrinį. Žinoma, patiko idėja, kad iš pradžių veikėjas kaltina save padarius daugybę nuodėmių, o po to tie kaltinimai perduodami skaitytojui. Dar neteko sutikti tokios idėjos knygose.

 Klasika, bet man kažkodėl visai nelipo. Tai tiek. 5/10 .


Nuoširdžiai, Rita :)