2012 m. sausio 27 d., penktadienis

Vanda Juknaitė „Stiklo šalis“

5 komentarai
Kompozicijos požiūriu, apysaka tarsi suskirstyta į atskiras daleles. Nėra nuoseklios minties, dažnai įeinama į kažkokią aplinkybę, o tada labai greitai peršokama į visiškai kitą. Įvairios apysakos dalys yra susijusios su tam tikrais moters gyvenimo įvykiais.

Veikėjai neturi vardų. Šeimą sudaro vyras, moteris ir du sūnūs. Kas labai krinta į akis, kad moters pasaulis visiškai skiriasi nuo vyro, nes pastarasis visiškai atsiribojęs nuo savo šeimyninių pareigų, tėvo vaidmens, o moteris kenčia, išgyvena sūnaus ligą.

Veiksmas trunka nuo rudens iki pavasario. Su žiemos epizodu įsiminė net dvi scenos: 1) Kai vaikas guli ant ledo, šviečia saulė ir jie su motina mato stiklo šalį; 2) Kai pirmiau prisninga, tada nukrenta lapai nuo medžių, ant sniego pasipila spalvos.


Apysaka labai trumpa, kad net negaliu ko nors per daug pasakyti... Nelabai man patiko V. Juknaitės stilius, net nežinau, ar norėčiau perskaityti „Išduosi. Balsu“, bet gal ir verta būtų. Per daug viskas abstraktu, nieko konkretaus, man labiau patinka ilgos istorijos, kuriose viskas realiai išdėstyta, o šis kūrinys pasirodė visiška to priešingybė.

2012 m. sausio 22 d., sekmadienis

Margareth Mitchell „Vėjo nublokšti“

0 komentarai
Ką gi, jau senokai perskaičiau nuostabią meilės istoriją, tačiau tik dabar pasiryžau ją aprašyti. Bijojau, kad liks tik labai labai daug pagyrų, per tą laiką pažiūrėjau ekranizaciją, todėl nusimato pakankamai ilgas įrašas.

Knygą pradėjau, numečiau. Pradėjau ir vėl numečiau. Kaip dažnai sakoma, trečias kartas nemeluoja, tad trečias kartas nemelavo - vieną vakarą pradėjau skaityti ir praradau gyvenimą. Ryte kėliausi anksčiau, vėlavau į mokyklą, kad paskaityčiau apie Skarletę.

Iš tikrųjų, tai nuostabiai kerinti istorija apie meilę, karą ir neapykantą. Tris dalykus apie kuriuos visada kalba, kurie visada šalia, kurie yra nenuspėjami. Skarletė - žavi, jauna, įsimylėjusi, ji išauklėta ledi, tačiau airiškas tėvo kraujas paima dažnai suduoda į jos elgesį skaudžius smūgius, ji maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, ji praranda orumą, elgiasi visai ne kaip tikra ledi. Jos istorija ir yra centras... Jos nelaiminga meilė, vedybos, našlystė, karas, grįžimas į Tarą ir ten bandymai išgyventi... Viskas įsuka į vieną didelį verpetą - Skarletės O'Haros gyvenimą. Retas - atstumtas visuomenės, tačiau kilmingas, be galo turtingas, žavingas ir sarkastiškas, jis nuo pirmųjų pažinties akimirkų su Skarlete jaučia jai simpatiją, kurios negalima nepastebėti, jis mėgsta iš jos pasišaipyti dėl jos vaikiškumo. Iš dalies, Retas dėl Skarletės vaikiškumo visada buvo teisus. Mylėdama Retą, ji niekada to nesuprato ir buvo giliai įsitikinusi savo jausmais Ešliui, kai suprato buvo per vėlu.

Parašiau šiokią tokią anotaciją savo, tačiau nuomonė svarbiausia. O ji teigiama, gal autorė pernelyg gražiai nupiešė viską, gal kartais ištęsė siužetą, gal padarė taip, kad norėtųsi pakratyti Skarletę ir pasakyti jai, kad atsitokėtų ir pamatytų Reto meilę, tačiau ji yra geniali. Parodė JAV pilietinį karą, atskleidė XIX amžiaus gyvenimo peripetijas, o svarbiausia, kad paliko nežinomybę. Pats skaitytojas gali nuspręsti, kaip baigiasi ši istorija, koks Skarletės, Ešlio ir Reto likimas. Galėčiau girti ir girti, jos talentą, bet nenoriu pasirodyti tokia, kad man visos knygos iki širdies gelmių patinka. :D

Gone with the Wind 1939
Ekranizacijos aš visos nežiūrėjau, nes buvau skaičiusi knygą, o jos trukmė vis dėl to 238 minutės, todėl prasukau ir pažiūrėjau tik tas vietas, kurios man knygoje įsiminė labiausiai. Galiu pasakyti, kad suprantu, kodėl Vivien Leigh buvo tais laikais tokia populiari, o ir ekranizacija nenukrypsta nuo knygos siužeto pernelyg daug, net dialogai nepakeisti, kas šiais laikais ekranizacijoms būdinga.

Sandra.
 

2012 m. sausio 18 d., trečiadienis

Marija Briker „Geltonas Pikaso megztinis“

0 komentarai
Pusę knygos perskaičiau vienu prisėdimu. Jeigu būčiau turėjus daugiau laiko, tai ir kitą pusę būčiau pribaigus vienu kartu.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 328, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas Žoltyj sviter Pikasso, išleista 2011 m.

Anotacija:Jelizaveta Pavlovna – Paryžiuje gyvenanti emigrantė iš Rusijos. Šiuo metu jai nerimą labiausiai kelia dukterėčia Mišelė. Mergina interneto svetainėje susipažino su skambiu Pikaso vardu pasivadinusiu dailininku ir išsiruošė keliauti pas jį į Maskvą! Tačiau Jelizavetai Pavlovnai sutinka pagelbėti Maskvoje gyvenantis režisierius Varlamovas, kuris yra jos senas jaunystės dienų draugas. Varlamovas sugalvoja, kaip problemą išspręsti: savo pažįstamą Klimą įkalba apsimesti Pikaso, susitikti su Mišele ir padaryti viską, kad dukterėčia vadinamuoju Pikaso nusiviltų.
Deja, viskas vyksta ne taip, kaip numatyta, nes Klimo vaidinamas bjaurus tipas kaprizingajai prancūzaitei atrodo žavingas!
Padėtis ir taip kebli, o viską dar labiau sujaukia Maskvoje siautėjantis paslaptingas dailininkas žudikas, kuris aukomis renkasi pozuotojas, bent kiek panašias į tikrojo Pablo Pikaso meilužes...

Mano nuomonė: Labai patiko knygos stilius. Pasakojimas pateiktas iš kelių pagrindinių veikėjų pozicijų ir, kaip būdinga detektyvui, nei vienas nežino, kas yra nusikaltėlis. Nors, tiesą pasakius, šis detektyvas nėra panašus į įprastus tokio žanro kūrinius. Jame ganėtinai ilga įžanginė dalis, kurioje mes esame supažindinami su situacija, kas, kodėl ir kaip. Tik maždaug knygos viduryje ar dar toliau atsiranda nusikaltimas. Žinoma, vyksta tyrimas, bet daugiau dėmesio skiriama įvairiems pagrindiniams veikėjams nutinkantiems kuriozams. Ir tai man labai patiko. Buvo vietų, kur kikenau, kur šypsojausi, nes tikrai buvo juokinga! Įvykiai klostosi visai ne pagal planą, todėl skaitydamas niekada nežinai, kas bus toliau, galvoji, kad nutiks tai, kas buvo planuota, o staiga šast! ir įvyksta kažkas netikėto, kartais net absurdiško. Tarsi žiūrėtum lengvo turinio filmą. 

Kiekvienas personažas turi savo keistenybių ir kiekvienas iš jų bent kartą pasielgia kvailai, pagrįsdami tai, kaip savo neginčijamą sprendimą. Visi veikėjai turi tvirtą ir nepajudinamą nuomonę, dėl to tikriausiai ir vyksta tokios absurdiškos situacijos, nei vienas nenori nusileisti, taip sukeldami dar didesnę maišalynę. 

Prisipažinsiu, kaip ir skaitydama kiekvieną detektyvą, pabandžiau paspėlioti, kas vis dėlto gali būti tas žudikas. Bet.. neatspėjau. Ir buvau netgi labai nustebinta, kai sužinojau, kas gi vis dėlto jis buvo. Niekada nebūčiau patikėjus. Taip kad dedu didelį pliusą autorei už tai, kad išlaikė susidomėjimą iki pat paskutinio puslapio. Be to, skaitydama šį romaną, šiek tiek apsišviečiau meno istorijos srityje :)

Duodu neabejotiną 10/10, ši knyga man buvo kaip tik tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Visiškai neįpareigojantis kūrinukas, bet laisvalaikiu tik tokio ir reikia! Leido užmiršti dienos rūpesčius ir smagiai pakrizenti. Rekomenduoju modernių detektyvų mėgėjams. 

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2012 m. sausio 11 d., trečiadienis

Stephen King „Kerė“

0 komentarai
Štai ir pradedu savo tikrąjį dalyvavimą „Knygų iššūkio“ projekte, nes vakar perskaičiau knygą iš savo sąrašo: Stpehen King „Kerę.“

Sunku suvokti, koks talentingas rašytojas yra Stephen King. Trečioji mano skaityta knyga iš jo kelių šimtų parašytų ir vėl patinka, nors ką tik perskaičiau „Žaliąją mylią“ ir, atrodytų, kad galiu kūryboje pradėti matyti kažkokius šablonus, kažkokias autoriaus ne taip parašytas smulkmenas, tačiau ne. Knyga visiškai skiriasi nuo prieš tai skaitytų, tai nauja istorija, parašyta gabaus, talentingo ir naujovių nebijančio žmogaus. Susidaro dar stipresnis įspūdis, jog autorius kiekvienai istorijai gvildena naują siužetą, naują idėją, nebijo eksperimentuoti su žodžiu, sakiniu ar visu kūriniu.

Kuo mane taip sužavėjo Kerės istorija, jog net rytais prieš mokyklą atsikeldavau 20 minučių anksčiau, kad galėčiau paskaityti? Ji įtikinama. Tu patiki, nes žinai, kad kiekvienoj mokykloj yra patyčių auka, yra atstumtų, nereikalingų žmonių, kurie nieko nesako, kenčia viduje, kurie ir namuose neranda ramybės, meilės ir tėvų šilumos. Taip, atrodo, istorija jau kažkur girdėta, matyta, šimtą kartų pasakota, joje nėra nieko ypatingo, tik tas žiupsnelis Stepheno fantazijos, bet kūrinys parašytas taip, kad tu nebegali atsitraukti, jis pateiktas iš daugelio skirtingų kampų: liudininkų pasakojimų po įvykio, įvairių laikraščių iškarpų ir kitų šaltinių.

Skaitydamas žinai, kad kažkas nutiks, apie tai tiek kalbama, bet niekur nepasakoma, kas. Artėjama prie kulminacijos taip subtiliai, kad net virpi, lauki, greičiau norisi perskaityti, o tada perskaitai ir pajauti, kad radai draugą, radai dar vieną gerą, tau patinkantį rašytoją. Manau, kad tai nebus paskutinis Kingo perskaitytas kūrinys, įveiksiu dar daug, juk visos 3 lentynos bibliotekoj vien jo knygom nukrautos.
 Sandra.

2012 m. sausio 9 d., pirmadienis

Haruki Murakami "1Q84. Antra knyga"

0 komentarai

Antrąją 1Q84 trilogijos dalį surijau greitai. Jei nebūtų buvę visokių trukdžių (pavyzdžiui, netobulos akys, kurių niekada neskauda), tai būčiau per dvi dienas suvalgiusi kaip nieko. Na, bet gerai, kad galėjau pasimėgauti ilgėliau.

Labai daug ko papasakoti ir nėra: čia tęsiama istorija, prasidėjusi balandžio - birželio knygoje. Tik čia atsiranda daugiau mistinių dalykų: susipažįstame su Lyderiu, daugiau sužinome apie oro lėliukę ir Mažuosius žmones, apie du mėnulius.
Man patiko, kad Aomamė pagaliau nebėra tokia šalta, kad ji parodo vis daugiau jausmų ir savo išgyvenimų. Pirmoje knygoje man labiau patiko skaityti skyrius, kuriuos pasakoja Tengo (kadangi istorija pateikiama jo ir Aomamės akimis, kas antrame skyriuje). O dabar patapo vienodai įdomu, kas nutiks abiems.
Labiausiai pykstu ant Murakami: nutraukė knygą tokioje įdomioje vietoje!! O dar labiau pykstu ant to, kas drįso paimti trečią dalį iš bibliotekos! Siaubas, kaip noriu ją paskaityti ir kuo greičiau pamatyti, kuo viskas užsibaigs..

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Stephen King „Žalioji mylia“

4 komentarai
Ką galima pasakyti apie knygą, kurią pradėjau kelionėj, tada vėl skaičiau po dviejų mėnesių, o tada likučius perskaičiau tik šiais, Naujais metais. Tai antrasis kūrinys iš ilgo Stephen King knygų sąrašo, kurį įveikiau, knygų iššūkis man leis perskaityti dar vieną knygą - „Kerę“, kurią greit ir turėčiau pradėti skaityti!

„Žalioji mylia“ - linksniuojamas pavadinimas per televizijos anonsus. Jau kuris laikas tai aprimę, bet kai buvo sukurta garsioji ekranizacija apie tai tik ir buvo kalbama, tačiau aš jos niekada nemačiau, nežiūrėjau, o knygą pasiėmiau dėl autoriaus. Iš tikrųjų, knyga iš dalies sukrečia - kaip jaustis žmogui, kuris turi nužudyti kitus, jo toks darbas - kalėjimo prižiūrėtojai įvykdo mirties bausmę. Nieko nepadarysi net tada, kai žinai, jog tas asmuo - nekaltas, norėjo tik padėti.

Knygoje iškyla žmogiškumo klausimas. Kalėjimo prižiūrėtojai turi vos kelis kalinius savo korpuse, kol pastarieji kamerose laukia savo likimo, įvyksta visko. Kartais kaliniai - pasiutę, laukiniai ir sukelia milijonus rūpesčių, kitais kartais kaliniai - gydo mistiškomis galiomis žmones ir yra nekalti. Kaip jaustis žmonėms, kuriuos išgydo toks kalinys?

Radau ir minusų, nors taip sunku apie juos kalbėti. Pats pasirinkimas, kad romanas parašytas dalimis - nepatiko. Aišku, koks skirtumas - dalys, skyriai, dažniausiai net neatkreipi dėmesio, tačiau šį kartą tas dalių rašymas kažkuo pačio autoriaus buvo pernelyg užakcentuotas.

Sandra

2012 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Vanora Bennett „Žmonių karalienė“

0 komentarai
Štai ir pirmoji mano šiais metais perskaityta knyga, kurią skaičiau pakankamai ilgai.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 592, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas The people's queen, išleista 2011 m.

Anotacija: Ji buvo Saulės Karalienė...
O kaip ji švytėjo vilkėdama nuostabią perlais siuvinėtą suknią, apsisiautusi aukso spalvos Venecijos skraiste. Ji dalyvaudavo visose karaliaus rūmų šventėse, sėdėdavo šalia karaliaus Eduardo III, savo meilužio. Alisa Perers, vargšė našlaitė iš Esekso, būdama be galo sumani ir dėl karaliaus dosnumo tapo viena turtingiausių dvarininkių tuometinėje Anglijoje.
XIV amžiaus pabaigoje per maro epidemiją krito trečdalis Anglijos gyventojų. Karaliaus sostas braška – vis daugiau valdžios įgauna Parlamentas ir Sičio prekybininkai. Nors Eduardas III ilgai didžiavosi šlove, jis jau nusenęs ir prasiskolinęs. Tad karaliaus sosto šalininkai rezga planus, kaip susidoroti su naujais priešininkais ir veikliąja Alisa, jau tapusia vos ne tikrąja šalies valdove.

Mano nuomonė: Tai istorinis romanas apie realius asmenis. Knygos pradžioje esame supažindinami su Laimės ratu, kuris suskirstytas į keletą fazių:  regnabo - valdysiu, regno - aš valdau, regnavi - aš valdžiau, na ir paskutinė, nei vieno netrokštama sum sine regno - likau be nieko. Būtent Laimės rato principu autorė mums pasakoja šią istoriją. 

Regnabo - pati trumpiausia romano atkarpa, joje parodomas pagrindinės veikėjos - Alisos - atėjimas į šį pasaulį be galo sunkiomis sąlygomis - siaučiant Juodajai mirčiai (marui). Bet galbūt tuo norima parodyti, kad paprastai kaimo mergaitei, sugebėjusiai įveikti marą, lemta nugyventi kiek kitokį gyvenimą, nei turėtų pagal savo prigimtį.
Regno užima pačią didžiausią dalį kūrinyje. Labai daug dėmesio skiriama parodyti Alisą savo karjeros viršūnėje, kokią didelę įtaką ji turėjo rūmuose karaliui, valdininkams. Retkarčiais prisiminimuose atsiskleidžia jos vaikystės tam tikri epizodai. Šioje dalyje pasirodo ir tikroji Alisos meilė.

Regnavi Alisa išvaroma iš rūmų, bet toli gražu nepasiduoda. Ne vieną kartą šioje dalyje ji rezga planus, kaip grįžti, kaip vėl tapti galinga. 

Sum sine regno - pabaiga. Nebeliko rūmų, buvusios šlovės. Bet nesutikčiau, kad ji liko be nieko. Juk šeima - didžiausias turtas. 

Tik pradėjus skaityti, šiek tiek sutrikau perskaičius apie Laimės ratą ir pamačiusi, kad romanas vystomas pagal jį. Net nusivyliau, juk beveik visas siužetas aiškus! Bet skaitant užsikabliavau, personažai pasirodė įdomūs, istorija dėstoma gana smulkmeniškai, bet tai netrukdė įsijausti į knygą. Būdavo akimirkų, kai veiksmas būdavo labai sulėtėjęs, taigi ir pats skaitymo tempas sumažėdavo, gal dėl to skaičiau šią knygą gana ilgai. Manau, istorinių romanų mėgėjams, ši knyga turėtų tikrai patikti. 9/10

O jau viršelis koks gražus! Mergina, suglaudusi pirštus lyg laikytų kažką vertingo, puikiai atitinka Alisos personažą. O auksu blizganti suknelė ir viršelio viršus simbolizuoja prabangą. Šį kartą neturiu priekaištų :)


Nuoširdžiai Jūsų, Rita



2012 m. sausio 4 d., trečiadienis

David Kirkpatrick „Facebook efektas“

2 komentarai
Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - David Kirkpatrick parašyta knyga „Facebook efektas“. Visų pirma aptarsiu tai, kas mane patraukė skaityti šią knygą. Sužavėjo viršelis, kuris susideda iš dviejų dalių: 1) veidrodinio facebook vartotojo, kuris neturi nuotraukos, atvaizdo 2) iš labai daug smulkių, tikrų facebook vartotojų pagrindinių ir ne tik nuotraukų. Žinoma, jau viena tai, kad šis tinklapis daugeliui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, taip pat patraukė.

Jei paklaustumėte, ką gavau iš šios knygos, tai tikrai ne tai, ką tikėjausi ir tai supratau, jau perskaičiusi anotaciją, kurios dar nebuvau skaičiusi. Nors ir negavau to, ką maniau gausianti, man knyga visai patiko. Suprasti, kad jaunas žmogus, būdamas mano amžiaus, sukūrė beveik nereikšmingą tinklalapį, kuris tapo pasaulinio masto projektu ir atnešė jam milijardus dolerių, kurių jis niekada nesiekė. Facebook buvo sukurtas Harvardui, tačiau M. Zuckerberg niekada nemanė, kad taip liks, ji visada tikėjo savo tinklalapiu, socialiniu tinklu, jį plėtė, niekada neparsidavė. Žinot, kodėl? Nes jam svarbiausia ne pinigai, ne pelnas, o tai, ką jis daro, nors asmeniškai, kartais autorius tai pavaizduodavo kaip asmeninį kūrėjo norą valdyti visą pasaulį.

Iš knygos gavau daug, svarbiausia, kad sužinojau apie tai, ką turėtų žinoti bet kuris mano kartos žmogus, kaip susikūrė populiarusis facebook, kodėl jis tapo tokiu populiariu ir kokie skandalai su juo susiję. Iš tikrųjų, knygoj pilna minusų, bet tai ne turinio klaidos. Labiausiai mane paveikė, kad tai lyg ir žurnalisto knyga, kurioje remiamasi tikrų žmonių citatomis, tai, kokio velnio, obuolys tikras pavardes paliko tik skliausteliuose ir visur vartojo sulietuvintą variantą, tai tikrai kvailoka. Ir žinoma, kam rašyti „feisbukas“, jei tai yra kompanijos/tinklalapio pavadinimas ir jis visam pasaulyje įregistruotas facebook vardu! Tai ir ant knygos viršelio reikėjo parašyti: „feisbuko efektas“.

Sandra

Haruki Murakami "1Q84. Pirma knyga"

0 komentarai

Sveiki, mielieji, su Naujais metais!
Aš jau atidariau savo naujųjų metų knygų lentyną :) Labai džiaugiuosi, kad tai padariau su Murakami, kaip ir praeitais metais, beje :) Gal tai taps gražia tradicija? Nes kiek dar yra jo knygų neperskaityta, o kiek dar bus parašyta.. :)

Sunku būtų nupasakoti, apie ką ši knyga. Be abejo, tai aliuzija į George Orwell'o "1984-ieji". Bent jau pirmojoje dalyje (jų, kaip žinia, yra trys) Murakami vos vos prisiliečia prie jam taip būdingos mistikos. Jos yra, bet knyga pakankamai realistiška. Neaišku, kaip bus toliau.. :)
Knygoje Murakami pasakoja apie du žmones - Aomamę ir Tengo, abu trisdešimtmečiai. Atrodo, kad jie visiškai nesusiję, tačiau taip ir maniau, kad negali būti dviejų skirtingų istorijų. Aomamė yra savigynos instruktorė, o kai prireikia - žudo niekšus vyrus, kurie žiauriai išnaudoja moteris. Tengo - matematikos mokytojas, laisvalaikiu rašantis romanus. Tokia tat pažintis su dviem pagrindiniais veikėjais.

Džiaugiuosi, kad ir čia Murakami neišsižadėjo tradicinių dalykėlių: vieniši trisdešimtmečiai ir moterų ausys! Su šypsena skaičiau ir laukiau, kada gi pasirodys ausys. Ilgai laukti neteko :) Apskritai viskas buvo labai įdomu. Nors veiksmo ir ne per daugiausiai, bet įtraukė kaip reikiant.. Skaičiau ir vis norėjau daugiau ir daugiau, akys  per puslapį pačios lėkė pirmiau negu perskaitydavo tekstą. Ne su visom knygom taip būna, oi ne.. Visą laiką vis bandžiau viską surišti su "1984" - veikėjų pamąstymai padėjo tai padaryti. Šis ir ne šis pasauliai, kaip sako Tengo, susijungia būtent šiame Murakami pasakojime. Nekantrauju sužinoti, kaip viskas klostysis toliau!

Jeigu ir jums yra įdomus šis puikus japonų rašytojas, labai rekomenduoju šią istoriją. Esu beveik tikra, kad nenusivilsit :)

2012 m. sausio 2 d., pirmadienis

Kalėdinio konkurso finišas. Skelbiamas laimėtojas

0 komentarai
Laikas greitai bėga, žaibo greičiu praskriejo ir gruodžio 31-oji, diena, iki kurios dar galėjote siųsti atsakymus į mūsų pateiktus klausimus. Iš viso sulaukėme 7 dalyvių, sakyčiau gan nemažai mūsų dar tik metų sukaktį švęsiančiam blog'ui. 

Prieš skelbiant konkursą galvojome, kad lengvai atrinksim geriausius, bet kai Jūs, mielieji, pradėjote siųsti savo atsakymus, pasidarė sunku išsirinkti. Taigi, nusprendėme laimėtoją rinkti burtų keliu iš visų 7 dalyvių. Pasinaudojome randomiser programėle ir štai ką ji mums parodė:
Taigi, su džiaugsmu skelbiame Kalėdinio konkurso nugalėtoja tapus Vaidą! „Dievų miškas“ jau pasiruošęs keliauti pas tave į namus, parašyk mums į elektroninį paštą s.skaitantiems@gmail.com savo adresą, kuriuo turėtume išsiųsti knygą. 

O tie, kam šį kartą nepasisekė, nenukabinkit nosies. Mes prižadam, kad šis konkursas ne vienintelis, ateityje dar jų tikrai bus! :)

O dabar pateiksiu keletą Jūsų atsakymų į mūsų klausimus :)

Su kuriuo knygų personažu (1) norėtum praleisti Naujųjų metų naktį?

Aišku, kad su Hariu Poteriu! Nes jis PATS mylimiausias mano knygų veikėjas nuo vaikystės. Ir būtų LABAI faina su juo praleist Naujųjų metų naktį, paskraidyt ant kokios Aureolės, pasimokyt burti, išgėrus multisulčių eliksyro iškrėst kam nors pokštą ir t.t. :D
 
Su Ludvigu Bodmeriu iš E.M.Remarque „Juodojo obelisko“. Pirmiausia tai dėl to, kad šis herojus gyveno tarpukariu, tad būtų įdomu sužinoti apie šį laikmetį ir jį jame iš paties Ludvigo, o ne, nors ir kaip gerai, perpasakojant Remarkui. Be to, manau, tai būtų labai netradicinė Naujųjų metų naktis ;}
 
Kokią jaukiausią akimirką esi perskaitęs knygoje?
 
Gal ir banaliai (o gal ir ne), bet man pati jaukiausia akimirka yra arbatėlės popietė iš knygos "Alisa. Stebuklų šalyje". Skaičiau šį kūrinį gal prieš milijoną metų, bet iki dabar atsimenu komišką ir jaukią sceną, kai Alisa geria arbatą su miegapele, katinuku (su ta milžiniška šypsena :D) ir skrybėlium... net sentimentai sukilo. Tikrai pati jaukiausia akimirka. Net pati norėčiau su tokiais žavuoliais išgerti kokio Dilmah!
 
Ne kiek akimirka, o kiek dalis knygos A.Baricco "Jūra vandenynas". Perskaičiusi šitą knygą pamilau jūrą iš naujo.
 
Jeigu Tau būtų suteikta galimybė pagyventi kurios nors knygos personažo gyvenimą, kas tai būtų ir kodėl?
 
Žinoma tai būtu Farhadas. Kas nenorėtų iš paprasto žmogaus, per
dieną, tapti Legenda? Kas nenorėtų būti įtrauktas į tokią įvykiu
seką? Tobulinti visus savo įgūdžius ir įgauti naujų? Ir žinoma
pajodinėti ant tigro būtu visai neblogai ( ;D ).
 
galbūt Pepės Ilgakojinės, nes ji- tobulai linskma ir nutrūktgalviška asmenybė, reikėtų ir man dažniau tokia pabūti! Be to, ją supanti aplinka ir aplinkiniai taip pat nuostabūs, susipažinti su jais realybėje būtų kur kas įdomiau.
 
Jeigu dovanotum draugui iš šio sąrašo išsirinktą knygą, kokį sveikinimą, artėjančių švenčių proga, užrašytum pirmajame knygos lape? 
 
"Gerai jautiesi savo kailyje, kai yra žmogus, kuris tą kailį glosto ir atiduoda jam dalelę savo šilumos"
/Francoise Sagan/
Linkiu atrasti ir neprarasti žmogaus, kuris verčia tave jaustis gerai savo kailyje.
 
Kadangi iš jūsų pateikto sąrašo esu skaičiusi tik Prozako kartą, draugui dovanočiau būtent šią knygą, o mano palinkėjimas būtų toks " Dovanoju tau šią knygą ir tikiuosi ji padės suprasti, kokį nuostabų gyvenimą gyveni ir kaip ištikro gali būti blogai. Linkiu tau kitais metais ir visados būti linksmu, laimingu, raudonžandžiu vaiku kaip ikišiolei.  P.S. gražių švenčių, skanių mandarinų. P.P.S. Myliu tave."
 
Rita, Sandra, Paulina ir Ineta

2012 m. sausio 1 d., sekmadienis

Užverčiant paskutinį 2011 metų puslapį

0 komentarai


Visi daro panašias ataskaitas, ir man prireikė :) Kaipgi tokia tiksliukė kaip aš nepadarys metinės ataskaitos? Neįmanoma! Taigi, pradedam :)

Turbūt ne vienas pastebėjot, kad kiekvieną kartą aprašydama knygą, parašau ir puslapių skaičių, man visada buvo įdomu, kiek per metus pavyks perskaityti puslapių. Žinoma, tas skaičius nebus įspūdingas, kiek teko skaityti kitų blogerių ataskaitas, ten puikuojasi įspūdingi skaičiai :) Na, bet juk ne dėl skaičiaus skaitau! Taigi, per metus perskaičiau 9550 puslapių. Tai yra 24 knygos. Taigi, vidutiniškai knygą perskaitau per maždaug 15-16 dienų.

Visai nevengiu seno leidimo knygų. Vidutiniška mano skaitytų knygų išleidimo data yra 1983 m. T. y. šiais metais vidutiniškas mano perskaitytų knygų amžius buvo 28 metai. Na šį amžių lėmė tai, kad knygos dažniausiai buvo iš bibliotekos ar tėvų knygų lentynos :)

Širdį skauda dėl to, kad skaitomumas labai sumažėjo :( praeitais metais buvau perskaičius 40 knygų. Bet bandau tesintis - galbūt tempas sulėtėjo, nes šiais metais į rankas pateko žymiai sunkesnės knygos, kurių greitai neperskaitysi (pvz. „Karas ir taika“ ar „Don Kichotas“). Deja, ir laiko mažiau lieka dėl įvairių darbų. Bet vis tiek esu dėkinga 2011 metams, atradau ne vieną gerą knygą, autorių, dvasiškai praturėjau :) Taigi

Stipriausias metų kūrinys
Lev Tolstoj „Karas ir taika“

Metų nesusipratimas (labai gaila laiko, praleisto kankinantis su šiomis knygomis):
Haruki Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“
Miguel de Cervantes „Don Kichotas“
Michail Bulgakov „Šuns širdis“
Mark Twain „Jankis karaliaus Artūro dvare“

Metų geriausios knygos 
E. L. Voynich „Nutrūkusi draugystė“
Onore de Balzakas „Tėvas Gorijo“
Charlotte Bronte „Džeinė Eir“
Resat Nuri Guntekin „Čiauškutė“
Oscar Wilde „Doriano Grėjaus portretas“

Metų atradimai
Onore de Balzakas
Charlotte Bronte
Šatrijos Ragana
Emily Bronte
Ernest Hemingway
Oscar Wilde
Lev Tolstoj
Stephen King
Metų emocingiausios knygos (sukrėtusios, privertusios susimąstyti)
E. L. Voynich „Nutrūkusi draugystė“
Onore de Balzakas „Tėvas Gorijo“
Ernest Hemingway „Kam skambina varpai“
Lev Tolstoj „Karas ir taika“
Metų ekranizacijos (deja, vienos niekaip nepavyksta išsirinkti) 
Gylys (Ovod) 1980 m. 
Džeinė Eir (Jane Eyer) 2006 m.
Krikštatėvis (The godfather)

Na, ir pabaigai norėčiau, kad ir šie, 2012 metai būtų turtingi geromis knygomis (nebūtinai naujomis), kad ir per juos galėčiau atrasti kažką naujo. To linkiu ir Jums, mielieji skaitytojai. Gerų ir turiningų Jums 2012 metų! 

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)