2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

J.R.R. Tolkien „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“

1 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 391, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The Fellowship of the Ring Being the First Part of The Lord of the Rings, išleista - 2002 m.

Anotacija: Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos „Žiedų Valdovas“ pirmojoje dalyje „Žiedo brolija“ pasakojama apie tolesnius įvykius, nutikusius Viduržemyje po „Hobito“. Bilbo Beginso parneštas Žiedas pasirodė beturįs baisią galią ir buvo nuspręsta jį sunaikinti, kad neatitektų Priešui. Bet tai padaryti reikėjo Mordore, Ugniniame Kalne, paties Priešo krašte. Šią didžią Užduotį buvo pavesta įvykdyti Frodui, o jam padėti turėjo Žiedo brolija.

Mano nuomonė:  Tai buvo kažkas nuostabaus... Pasakiško, kerinčio, stulbinamai tikroviško ir įtikinamo. Užaugau su Žiedų valdovo filmais, kurie man labai patiko, bet ilgą laiką vis neperskaitydavau knygų, nors įtariau, kad jos man taipogi patiks. Kadangi sunkiai sekasi rasti iššūkio knygas (įtariu, dėl to galiu jo šiais metais ir neįveikti), o aš nuėjus į biblioteką nesugebu išeiti tuščiomis... Tai paskutinė kelionė į biblioteką baigėsi pirmąja Žiedų valdovo dalimi rankose :) Šiuo grobiu tikrai nenusivyliau.

Tai, ką sukūrė ir kam davė pamatus Tolkien'as, yra nepakartojama. Atskiras pasaulis su savo mitologija. dainomis, būtybėmis, geografija, personažų gausa ir charakterių išpildymas... Likau tokia pakerėta, tokia apšalus, jog pirmąją dalį suskaičiau net nepajutus. 

Be galo mėgstu štai tokio tipo fantastinius kūrinius. Ne tuos, kur kalbama apie kosmosą, erdvėlaivius ir ateivius, o tokius, kuriuose veiksmas vyksta tarsi mūsų viduramžiuose, bet įsipina įvairios mitologinės būtybės, drakonai, troliai, orkai ir pan. Siužetas labai įtraukė, sudomino žiedo legenda, o Saugotojų kelionė buvo tokia kupina nuotykių, jog neleido atsirasti nuoboduliui. Vietomis vis įsiterpiančios dainos žavėjo tuo, jog atskleisdavo aprašomų tautų legendas ar papročius, itin jaučiamas skirtingų tautų (elfų, hobitų, nykštukų ir pan.) kitoks dainavimo stilius, kas mano nuomone, turėjo būti labai sunku, žinant, kad viskas išgalvota vieno žmogaus.

Patiko personažų išpildymas. Kiekvienas veikėjas plėtojantis siužetui vis labiau atsiskleidžia, pasirodo jo tikrieji motyvai, parodoma dalis jo istorijos. Pagrindiniai veikėjai labai patrauklūs, įdomūs. Taip pat sužavėjo charakterių dinamiškumas, t.y. jei jau pradžioje tam tikri veikėjai buvo vienoje pusėje, tai toli gražu nereiškia, kad visada bus nusistatę kategoriškai taip, kaip pradžioje, jų požiūriai keičiasi, patys personažai įgauna naujų savybių. 

Nuo pat pradžios iki pabaigos šis kūrinys nesiliovė manęs žavėti, todėl vertinu 10/10 ir rekomenduoju fantastikos mėgėjams, kas dar neskaitė :) Pati turbūt nepulsiu iškart antros dalies skaityti, šiek tiek palauksiu, kad galėčiau ilgiau pasimėgauti sukeltais įspūdžiais :) 

Ekranizacija: Turbūt visiems žinoma 2001 m. pastatyta pagal pirmąją knygą ekranizacija, kurios režisierius - Peter Jackson. Pagrindinius vaidmenis atliko Elijah Wood (Frodas), Sean Astin (Semas), Sean Bean (Boromiras), Cate Blanchett (Galadrielė), Orlando Bloom (Legolasas) ir kiti garsūs aktoriai. Treileris:

Fone skamba: Ne kas kitas, bet žymusis ir nepakartojamas „Žiedų valdovo“ garso takelis. Galėčiau klausyt ir klausyt :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

Sebastien Japrisot „Moteris su automobiliu, akiniais ir šautuvu“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 184, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - La dame dans l'auto avec des lunettes et un fusil, išleista - 1980 m. 

Anotacija: Romane „Moteris su automobiliu, akiniais ir šautuvu” parodyta, kaip pražūtingai žmogų veikia „gražaus gyvenimo” reklamos. Dani — tai vartotojų visuomenės auka. Šioje knygoje autorius su meile kalba apie paprastus žmones, sunkvežimių vairuotojus, kurie nevažinėja prabangiais automobiliais ir dorai pelnosi duonos kąsnį. Kaip tik dėl to romanas yra demokratiškas, jis atskleidžia Vakarų buržuazinės visuomenės supuvimą.

Mano nuomonė:  Perskaičiau šį kūrinį tik todėl, kad jis buvo toje pačioje knygoje, kaip ir „Kapitonas Kliosas“, kažkaip nesinorėjo užversit knygą maždaug ties viduriu, o be reikalo.. Atrodo, apimtis visai nedidelė, bet skaičiau visą amžinybę. Pirmoji pusė tokia neįtraukianti, kad užtekdavo perskaityti 4 puslapius ir jau padėdavau arba užmigdavau.. 

Istorija apie merginą, kuri pasivagia viršininko automobilį ir išvažiuoja pasivažinėti, o kelyje, kur tik ji užsuka, žmonės sako, kad ji čia buvus ir pan. Tada dar paaiškėja, jog automobilio bagažinėje yra kai kas, dėl ko ji galėtų atsidurti kalėjime, todėl prasideda aiškinimasis, iš kur ir kada tai galėjo atsirasti.

Pradžioje buvo labai neaišku, kas nutiko, kodėl nutiko, pagrindinės veikėjos charakteris labai erzino. Pats siužetas lėtai besivystantis, daug šalutinių linijų, kurios mane taipogi erzino. Tik istorijai įpusėjus atsirado noras sužinoti, kaip baigsis šioks toks mini detektyvas. Ir skaityti pasidarė lengviau, nes labiau buvo koncentruojamasi į įvykių išaiškinimą. Bet pabaigiau turbūt tik dėl to, kad mažai buvo belikę. Apskritai visai nesužavėjo nei siužetas, nei veikėjai.

Prajuokino anotacijoje esantis sakinys „Šioje knygoje autorius su meile kalba apie paprastus žmones, sunkvežimių vairuotojus, kurie nevažinėja prabangiais automobiliais ir dorai pelnosi duonos kąsnį.“. Tai, kad pora veikėjų buvo sunkvežimių vairuotojai ir buvo geriečiai, tai visiškai nereiškia, kad autorius apie juos kalba su meile :D jie tiesiog teigiami personažai. 

Gaila sugaišto laiko, vertinu 4/10, bet taip man ir reikia, kad nesugebu numesti skaitomos knygos ir vis ieškau, už ko užsikabinti ar ko vertingo. 

Ekranizacija: 1970 m. buvo išleistas bendras amerikiečių ir prancūzų filmas pagal šią knygą. Režisierius - Anatole Litvak. Pagrindinius vaidmenis atliko Samantha Eggar (Dani), Oliver Reed. Treileris:

Fone skamba: Dainelė iš filmo :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis

Andrzej Zbych „Kapitonas Kliosas“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 258, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - Stawka wieksza niž žycie, išleista - 1980 m.

Anotacija: Knygos „Kapitonas Kliosas” autoriai — du žinomi lenkų prozininkai, scenaristai ir publicistai Zbignievas Safjanas ir Andžejus Šypulskis, pasivadinę bendru slapyvardžiu Andžejus Zbychas. Romanas „Kapitonas Kliosas” pirmą kartą pasirodė 1969 m. Po to buvo keletą kartų kartojamas. Pagal romaną sukurtas scenarijus daugiaserijiniam televizijos filmui, kurį rodė ir mūsų šalies televizija. Už šį scenarijų paskirta LLR Liaudies gynybos ministro I-ojo laipsnio literatūrinė premija.

Mano nuomonė:  Kadangi internete niekur nepavyko rasti padorios anotacijos, tai pradžiai šiek tiek papasakosiu, apie ką ši knyga (nors būtent siužeto savo aprašymuose nemėgstu atskleidinėti, kad nesugadinti kitiems įdomumo). Veiksmas vyksta Antrojo Pasaulinio karo laikais, Lenkijoje, kai ji yra užimta Vokietijos, vykdomos masinės gyventojų tremtys, nepaklūstantys valdžiai vežami į kalėjimus bei likviduojami. Pagrindinis kūrinio veikėjas - kapitonas Hansas Kliosas, besislepiantis po vokiška pavarde ir užimantis vokiečių karininko pareigas, slapta veikiantis lenkų agentas, kovojantis už Lenkijos nepriklausomybę ir bandantis sutrukdyti įvairius vokiečių karinius planus. Knyga suskirstyta į keletą didesnių skyrių, kuriame kiekvienam yra papasakota skirtinga Klioso misija.

Nors leidimas ir senas, bet kūrinys tikrai neblogas, siužetas tarsi šiuolaikinio veiksmo filmo, puikiai atskleista karo atmosfera. Pagrindinio veikėjo charakteris ir veikimo būdai kiek panašūs į garsiojo brito Džeimso Bondo. Patiko kuriama įtampa, vietomis privertusi net kvapą sulaikyti. Misijos pakankamai skirtingos, įtraukiančios. 

Iš pažiūros šis romanas kiek vyriškas, vyraujanti karo tema, ginklai, slaptos operacijos ir pan. Bet galima rasti ir įsiterpiančių meilės ( o gal labiau susižavėjimo ir aistros) momentų, smulkiau atskleistų moteriškos lyties charakterių. Kliosas, kaip ir turėtų elgtis slaptasis agentas, stengiasi nesusižavėti moterimis ilgam, nes supranta, koks pavojingas jo darbas tiek jam ,tiek aplinkiniams. Tad įkvepiančios meilės čia tikrai nėra. Ir gerai, nes kartais norisi tiesiog gero įtempto siužeto.

Vertinčiau šį kūrinį 8/10. Radau knygą senojoje tėvų namų bibliotekoje ir nenusivyliau ją paėmus, lengvai susiskaitė, puikiai tiko atsipalaidavimui.

Ekranizacijos: 1967-1968 m. buvo kuriamas Lenkijoje labai populiarus televizijos serialas Stawka większa niż życie (Įstatymas aukščiau mirties?), atsiprašau už nekorektišką vertimą, lenkų kalbos nemoku, žinau tik keletą žodžių. Režisierius Janusz Morgenstern. Pagrindinį vaidmenį atliko Stanislaw Mikulski. Treileris:

2012 m. lenkai nusprendė vėl prisiminti populiarųjį Hansą Kliosą ir sukūrė filmą, paremtą knygos motyvais. Režisierius - Patryk Vega. Pagrindinį vaidmenį atliko tas pats Stanislaw Mikulski, kuris vaidino ir 67-ųjų seriale. Įdomus sprendimas, mane labai sudomino ši ekranizacija, tokia šiuolaikiška, pabandysiu ją pažiūrėti. Treileris:

Fone skamba: Štai kodėl aš taip mėgstu garso takelius, jie puikiai atskleidžia filmo/knygos nuotaiką :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

Zita Čepaitė „Emigrantės dienoraštis“

3 komentarai
Perskaityta: kažkada 2012m. pavasarį (vienas iš nedaugelio bug'ų mano aprašomų knygų sąsiuvinyje, kai nėra tikslios datos)

Knyga, kuri man be galo primena mokyklą, nes būtent ją pristatinėjau per savo lietuvių kalbos įskaitą, tad pridedu ir pačios kalbos tekstą (ATNAUJINIMAS - kadangi dabar visi dvyliktokai ruošiasi kalboms ir sulaukiau nemažai prašymų pasidalinti savo kelerių metų senumo kalba, atnaujinu nuorodą, jei ji nebeveiks - duokit žinią komentaruose), gal bus kam įdomu. Potemė atrodė šitaip: „Nuo pat Antikos gyvuoja pasakojimai apie išsvajotą šalį Arkadiją. Kokių šio mito pėdsakų matote šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Pasirinkę šiuolaikinio lietuvių autoriaus knygą aptarkite ją įtampos tarp „svajonių šalies“ ir ekonominės gerovės paieškų aspektu.“

Nors esu dėkinga šiai knygai už tai, kad puikiai tiko įskaitos potemei ir joje radau viską, ko tam reikėjo, skaičiau ją su dideliu nusivylimu ir pykčiu. Gal taip ir nebūtų atsitikę, jei prieš atversdama pirmąjį puslapį nebūčiau surišusi, kur man anksčiau taip girdėta autorės pavardė. Ar prisimenat tokį 2011 metais Lietuvos internetuose sklandžiusį Varškės judėjimą (NVVGA)? Tad štai, nuo Zitos Čepaitės jis ir prasidėjo, ji yra to simbolis! (beje, šis įvykis labai gražiai užfiksuotas Buržujaus tinklaraštyje) Visas tas reiškinys man buvo baisiai įdomus ir su malonumu jį sekiau, stebėjau, bet skaityti knygą vis trukdė prieš akis iškylantis autorės veidas ant varškės pakelio. :) Ne ne, nepagalvokite, aš visai nesityčioju piktai, nes manau, kad būtent tai įėjo (ir gal netgi pradėjo?) į lietuviškų memų istoriją.

Tas nusivylimas ir pyktis, kuriuos minėjau truputį anksčiau, atėjo iš knygoje dvelkiančio pesimizmo, kurio aš nuoširdžiai ir labai baisiai nemėgstu. Tiksliau, juo ten net ne dvelkia, ta knyga persisunkusi pesimizmu! Taip, knyga atskleidžia niūrią emigracijos tikrovę (visgi, tai pačios autorės asmeniniai išgyvenimai) ir labai linkiu ją perskaityti visiems būsimiems emigrantams, galvojantiems, kad visur kitur yra geriau, nei gimtoje šalyje, nes manau, kad knyga bent truputį turėtų nuleisti ant žemės ir priversti dar kartą persvarstyti, ar lūkesčiai neperžengia sveiko proto. Bėda ta, kad rodos, pačios autorės lūkesčiai peržengė tą ribą ir todėl jai buvo toks šokas. Maža to, susidaro įspūdis, kad ji jaučia asmeninę nuoskaudą savo šaliai (kiek atsimenu, nelabai jai sekėsi būti kultūros ministro patarėja..) ir nežinau kaip jums, bet man bjauru, kai apie savo šalį ir jos piliečius žmogus negali pasakyti nieko kito, tik kažką blogo. Taip, čia yra visko (kaip ir visame likusiame pasaulyje), ne iš piršto laužtas tas išankstinis užsieniečių įtarumas sutikus emigrantą lietuvį, bet nagi, niekada nebūna viskas tik blogai! Gal praėjus daugiau nei metams nuo to, kai skaičiau „Emigrantės dienoraštį“, liko tik toks įspūdis, bet tikrai neatsimenu, kad būčiau ten labai daug skaičiusi apie sėkmės lydimus žmones, o tokių juk tikrai yra.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: jei galvojat apie emigraciją, tai net primygtinai rekomenduočiau! Jei jums netrukdytų gausybė pribraukymų, galėčiau ir parduoti savąją už simbolinę kainą. 

Ineta

2013 m. rugpjūčio 20 d., antradienis

Muriel Barbery „Ežio elegancija“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 398, leidykla - „Gimtasis žodis“, originalus pavadinimas - L'elegance du herisson, išleista 2010 m.

Anotacija: Septintame Paryžiaus rajone, prašmatniame name, susipina trijų veikėjų likimai ir užsimezga neįmanoma draugystė tarp tikros namo sargės, turtingų tėvų paauglės dukters bei turtingo meno mylėtojo japono. Renė ir Paloma panašiai kalba apie laiką, grožį ir gyvenimo prasmę, abi garbina Japonijos kultūrą.

„Aš – Renė, man penkiasdešimt ketveri, dirbu namsarge Grenel gatvėje Nr. 7, buržujų name. Esu našlė, maža, bjauri rubuilė, pėdos su išsišovusiais kaulais, ir būna rytų lyg tyčia, kai man iš burnos tvoskia kaip iš begemoto nasrų. Tačiau svarbiausia, aš taip puikiai atitinku stereotipinės namsargės paveikslą, kad niekam net į galvą nešautų, jog esu kur kas labiau apsišvietusi nei visi šie turtuoliai. Aš – Paloma, man dvylika, gyvenu Grenel gatvėje Nr. 7, turtuolių bute. Bet jau labai seniai žinau, kad galutinė stotelė – akvariumas: suaugusiųjų būties tuštumas ir beprasmybė. Iš kur tai žinau? Taip jau yra, kad esu labai protinga. Netgi išskirtinai protinga. Taigi todėl apsisprendžiau: šių mokslo metų pabaigoje, per savo tryliktąjį gimtadienį, nusižudysiu.“

Tai filosofiškas, šmaikštus, kandus, jautrumo stygas virpinantis romanas su netikėta pabaiga. Čia kalbama apie gyvenimo džiaugsmą, didybės įžvelgimą mažyčiuose dalykuose, žmogiškosios būties malonumus. Pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio labai paryžietiškas, o iš tiesų universalus. 

Mano nuomonė:  Įtraukiau šį romaną į iššūkį, nes tiek iš aprašymo, tiek iš skaitytų/girdėtų atsiliepimų susidarė įspūdis, jog tai knyga su mintim, ne komercinė ir pan.

Tikrai nenusivyliau :) Kūrinys apie 2 iš pažiūros visiškai skirtingas asmenybes tiek amžiumi, tiek užimama padėtimi, bet subtiliai plėtojamas siužetas po truputį atskleidžia jas vienijančius aspektus. Patiko pateikiami skirtingi veikėjų požiūriai, suformuoti jas supančių žmonių ar nutikusių įvykių. Buvo įdomu stebėti, kaip pamažu atsiskleidžia užguitas charakteris, taip pat kaip kasdieniuose darbuose ar ritualuose yra randama savotiška ramybė. Išsakyta daug įvairių filosofinių minčių, kita vertus ne su visom aš būčiau linkusi sutikti, bet pagal kuriamus charakterius jos buvo parinktos tikrai tinkamai.

Kūrinyje yra pateikiama daug stereotipų ir toliau plėtojantis siužetui puikiai atsiskleidžia, kaip neigiamai jie veikia kitokius, išėjusius iš visuomenės suformuotų rėmų, žmones. Bent jau man tai buvo romano vinis.

Patiko lėtas, subtilus ir Prancūzija dvelkiantis pasakojimo būdas, nors ne visada tokia nuotaika man patinka, bet šį kartą viskas buvo savo vietoje. Nenoriu per daug išsiplėsti, nes knygutės apimtis nėra didelė, pačių įvykių yra tikrai nedaug, daugiau įvairių pamąstymų, kuriuos reikia perskaityti pačiam :) Rekomenduočiau ieškantiems kažko kitokio, kiek išėjusio iš bendro kepamų knygų konteksto rėmų :) Vertinu 9/10 ir skaau - patiko. 

Ir pabaigai 1 citata, žinau, kad kai kurie skaitytojai jų prisirašė tikrai daug, bet man užstrigo būtent ši ( su kuria aš asmeniškai net nesutikčiau) :
Reikia gyventi su šia mintimi, kad mes pasensime ir kad gyventi nebebus gražu, gera, smagu. Ir pasakyti sau, kad kaip tik dabartis svarbu: kurti kažką dabar bet kokia kaina iš visų jėgų. Galvoje visad reikia turėti pensionatą, kad peržengtum per save kiekvieną dieną, kad paverstum savo kūrinį nemirštamu. Ropštis žingsnis po žingsnio į savo everestą ir tai daryti taip, kad kiekvienas žingsnis taptų dalele amžinybės. 
Ateitis reikalinga štai kam: kurti dabartį su čia ir dabar realizuojamais planais. 

Ekranizacija: 2009 m. buvo išleista šios knygos ekranizacija prancūzišku pavadinimu ƒEžys“ (Le herisson). Režisierė - Mona Achache. Pagrindinius vaidmenis atliko: Josiane Balasko (Renė), Garance Le Guilermic (Paloma), Togo Igawa (Kakuro). Treileris:
Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Feniksai iš pelenų atgyja arba Šviežiausios Naujienos #2

0 komentarai
Sveiki,

su jumis sveikinasi viena iš tinklaraščio Knygininkių - Ineta. Taip, manęs čia nebuvo visą galybę laiko ir įtariu, kad tai, jog čia rašau yra didelė staigmena ne tik skaitytojams, bet ir kitoms čia rašančioms merginoms (tikiuosi, padariau bent kokią staigmeną :). Taip jau atsitiko, kad kurdama to do list'ą šiai vasarai prisiminiau šį tinklaraštį ir nusprendžiau, kad štai reiktų atgaivinti savo veiklą jame. Ne tik veiklą jame, bet ir dažniau atrasti laiko knygai. Žinau, kad esu ir anksčiau žadėjusi čia rašyti pastoviai (jei ne pačiame tinklaraštyje, tai sau tyliai), tačiau tikiu, jog per tuos metus, kai manęs čia nebuvo, pradėjau į savo pažadus žiūrėti rimčiau, atsakingiau ir apskritai, nepasižadėto to, ko negaliu išpildyti. 
Šiuo įrašu tenorėjau priminti apie save ir pasidalinti savo ateities planais, susijusiais konkrečiai su šiuo tinklaraščiu, kad paskui nekiltų jums klausimas, ką ši seniai pamiršta Knygininkė čia daro. Kadangi per tuos metus neperskaičiau tiek daug knygų (kiek norėčiau) ir nemėgstu palikti pradėtų dalykų plėvesuoti užmarštyje, kiekvieną savaitę, trečiadieniais, aprašysiu po vieną knygą, kurią perskaičiau nuo paskutiniojo pasirodymo čia, t.y. nuo 2011 metų spalio 9 dienos, kai dalinausi įspūdžiais apie „Uždraustą žmoną“. Šie aprašymai nebus labai ilgi ir išsamūs, nes įspūdžiai nėra pirminiai, galbūt jie kartais bus truputį netradiciniai, galbūt kartais persipins su ekranizacijų palyginimu, galbūt kartais papildysiu juos ištraukomis iš mokyklos darbų, galbūt bus tokie trumpi, kad per savaitę aprašysiu dvi (ar daugiau) knygas, o galbūt viso šito eigoje sugalvosiu dar ką nors. Įrašų pradžioje visada paminėsiu, kada knyga buvo perskaityta, kad būtų lengviau įsivaizduoti, apie kokio senumo įspūdžius kalbu. Pateikiu jums šių knygų sąrašą (įtariu, aprašinėsiu jas ne iš eilės), iš kurio proceso eigoje išbrauksiu jau aprašytąsias:

1)Franz Kafka "Metamorfozė"
2) Antanas Škėma "Balta Drobulė" 
3) Zita Čepaitė „Emigrantės dienoraštis“
4) Marija Briker "Geltonas Pikaso megztinis"
5) Charles Bukowski "Faktotumas"
6) Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“  
7) George Orwell „1984-ieji“
8) Franz Kafka „Procesas“
9) Erich Maria Remarque „Trys draugai“
10) Anthony Kiedis „Randai“
11) Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“ 

Maža to, aprašysiu čia ir ką tik perskaitytas knygas, na žinot, kaip įprasta tokiuose tinklaraščiuose. :) Taigi šiam kartui tiek planų, nors prasitarsiu, kad turiu jų ir truputį daugiau. Jei manot, kad sugalvojau čia visišką nesąmonę, o galbūt norit padrąsinti - visada galit tai padaryti komentaruose. Slapta tikiuosi, kad priminsiu apie šį tinklaraštį ir kitoms Knygininkėms, nes net ir po šitiekos laiko, vis dar manau, jog aprašinėti knygas yra naudinga tiek pačiam, tiek kitiems.

Ineta