2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

2011 metų ataskaita

2 komentarai
Štai, jau ir paskutinė metų diena, kai daug dalykų yra apmąstoma, apibendrinama. Ne išimtis ir knygų pasaulis, nes mano sąraše ne tiek ir mažai perskaitytų knygų, kurios buvo ne tik įdomios ar įtraukiančios, bet ir nuviliančios. Iš viso per metus perskaičiau 34 knygas, o tai yra 5 knygom daugiau nei 2010 metais ir 17 knygų mažiau nei 2009 metais. Neskaitant to, kad galėjau mažiau tinginiauti ir daugiau skaityti, savo perskaitytų puslapių skaičiumi ypač džiaugiuosi, nes tai 10973 puslapiai per visas 34 knygas.

Metų atradimas
Lietuvių autorių kūryba, kurios anksčiau beveik neskaičiau, V. Jasukaitytės „Aš nužudžiau savo dukterį“ bei J. Marcinkevičiaus „Mindaugas. Mažvydas. Katedra.“

Metų geriausios knygos
Stephen King „Švytėjimas“
Lev Tolstoj „Ana Karenina“
Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“
Emily Bronte „Vėtrų kalnas“

Metų nusivylimai
Elizabeth Gilbert „Valgyk. Melskis. Mylėk“
Catherine Sanderson „Prancūziškasis bučinys“
James Patterson, Maxine Paetro „Bikinis“
Haruki Murakami „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės “

Įdomiausia istorija
Anthony Kiedis kartu su Larry Sloman „Randai“


Labiausiai sukrėtusi istorija
Herbjorg Wassmo „Tora. Namas su akla stiklo veranda“
Herbjorg Wassmo „Tora. Nebylus kambarys“
Herbjorg Wassmo „Tora. Beodis dangus“

Metų storiausia knyga
924 puslapiai - Lev Tolstoj „Ana Karenina“ (du tomai)
638 puslapiai - John Irving „Našlė vieneriems metams“

Per visokias šventes dovanų gavau
W. W. Dyer „Amžių išmintis“
Antonia Michaelis „Tigro mėnulis“
Elizabeth Gilbert „Valgyk. Melskis. Mylėk“
Richard Dawkins „Dievo iliuzija“
 
Galėčiau pasižadėt, kokias knygas perskaitysiu, ką padarysiu kitais metais, bet apie tai jau rašiau ir nereikia čia kartotis, tiesiog linkiu pačių gražiausių akimirkų Naujaisiais metais.

Sandra.

2011 m. gruodžio 30 d., penktadienis

Justinas Marcinkevičius „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“

2 komentarai
Per atostogas turiu marias laiko, bent jau antrąją Kalėdų dieną turėjau, todėl galima sakyti, kad per tą dieną ir perskaičiau Justino Marcinkevičiaus draminę trilogiją „Mindaugas. Mažvydas. Katedra.“. Galvojau bus dar viena nesąmoninga lietuvišką drama, todėl reikia pradėti skaityti per atostogas, nes paskui skaitymas užsitęs, o dar galvojau, kad jei bus labai labai neįdomu, tai perskaitysiu tik pačią būtiniausią dramą „Mažvydas“.

Nežinau, kas mane taip sužavėjo, ar J. Marcinkevičiaus žodis, ar pati idėja, tačiau dabar stovi ši knyga prieš mane ant stalo ir norisi gerai papurtyti save, ir perskaityti dar kartą, nes pati negaliu suprasti, kodėl man patiko. O svarbiausia, kad skaityti nebuvo nuobodu, išsirinkau net kelias citatas!

„Mindaugas“ paliečia Lietuvos kūrimą ir mūsų karalių Mindaugą. Šioje dramoje ir yra pasakojama apie Mindaugo siekį sukurti vieningą valstybę ir pastangas darant tai. Iš tikrųjų, drama užkabino nuo pirmų sakinių, kuomet du metraštininkai susiginčijo: vienas teigė, kad svarbiausia yra tik faktai, o kitas, jog labai svarbi ir žmogaus asmenybė, jo bruožai. Drama yra drama ir jos pabaiga tragiška, tačiau parodo, kad Mindaugui bet kokia kaina buvo svarbiausia - Lietuva. Jis ir numiršta ant savo nulipdytos Lietuvos vizijos.

Nes meilė - tai kaip vynas. Lengva. Gera.
Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėra.

„Mažvydas“ pasakoja apie pirmosios lietuviškos knygos autoriaus gyvenimą parapijoje. Iš tikrųjų, manau, kad tai šiek tiek biografiška drama, nes atskleidžia Martyno gyvenimo peripetijas. Žinoma, dalis gandai, dalis tiesa. Štai, Mažvydas ilgisi tėvynės, iš kurios turėjo pabėgti dėl savo religinių įsitikinimų, bet nebūtų drama, jeigu nepaaiškėtų, kad jis galėjo likti su mylima moterimi, kuri pagimdė jam sūnų. Pastarasis - be tėvo tapo žmogžudžiu.

Yra viena kova: spalvom ir žodžiais,
Garsais ir linijom. Kova už grožį.
Kova grožiu. Kova menu. Tačiau
Tam reikia talento. Ir įkvėpimo!

„Katedra“ - tai garsiojo L. Stuokos - Gucevičiaus istorija. Ir čia centre neapykantos, meilės ir menininko maišto iškyla svarbiausias tikslas - laisva Lietuva. Katedros atstatymas Laurynui ir yra Lietuvos atkūrimas, pirmoji kolona tampa Lauryno mirties altoriumi, kuris ir simbolizuoja jo meilę Lietuvai, tėvynei.

Sandra

Romualdas Granauskas „Duonos valgytojai“

0 komentarai
Rinkinys iš kurio ir skaičiau novelę
Dar viena perskaityta knyga, nors šįkart visos knygos neskaičiau, pasirinkau perskaityti tik vieną novelę iš Romualdo Granausko kūrybos ir tai buvo „Duonos valgytojai“.

Keista kalbėti apie tokį trumpą kūriny, kurį skaitant galvoj mintis veja mintį, viskas susikoncentruoja į vieną tašką, mąstai apie tai, o pabaigęs nori mąstyti, kas su šita visuomene ne taip, jei ji kartoja tas pačias klaidas. Jei atvirai, net nesiruošiu atskleisti knygos turinio, nes nenoriu trukdyti, patirti džiaugsmą skaitant šią novelę, bet apibūdinti ir atsirinkti kokias temas liečia ši novelė galima ir būtina.

Tradicijos - mūsų vertybė. Apie jas, kalbą, žemę net M. Daukša savo garsiojoj „Postilėje“ rašė. Laikui bėgant, supranti, kad tradicijos keičiasi, jos jaunėja, jų nebelieka, jos miršta. Apie tai ir rašo R. Granauskas savo novelėje. Apie duonos kepimą ir tą tradiciją, kai duona buvo kepama visuose namuose, jos kvapas ir skleidžiama šiluma suburdavo visą šeimą prie vieno stalo, prie vieno bendro tikslo, kai duona nebuvo tik paprastas priedas prie maisto, o buvo motina, maisto motina, palaiminta Dievo. Deja, novelėje atsiskleidžia kaimo vaizdas, kuomet duona kepama tik kartą metuose, senolių namuose, kuriems reikia jaunuolių pagalbos, kurie vis dėl to puoselėja naujas ir ne tokias gilias ar prasmingas tradicijas.

Iš tikrųjų, skaitydama jaučiausi keistai, nes vis dėlto mano mama irgi šį rudenį pradėjo kepti duoną namuose. Šilta duonos riekė su sviestu ar stikline šalto pieno suburia ne tik mane, tėtį ar mamą, bet ir kituose miestuose gyvenančius brolius, duona dabar tampa savotiška maisto motina. Mes nebėgame valgyt prie televizoriaus, kas dažnai pasitaikydavo, mes susėdam prie vieno stalo, vakarieniaujam, šnekam ir dalinamės įspūdžiais.

Taigi, tokios mintys kilo skaitant šią novelę.

Sandra

2011 m. gruodžio 27 d., antradienis

Vytautas Petkevičius „Šermukšnių lietus“

0 komentarai
Nagi, su praėjusiomis šventėmis, mielieji. Tikiuosi, kad jos buvo geros, įsimintinos, jaukios, praleistos su mylimais žmonėmis. O jeigu taip nebuvo - nenukabinkit nosies, bus dar tų švenčių, atsigriebsit! :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 352, leidykla - „Vaga“, išleista 1980 m.

Anotacija: V. Petkevičiaus romane su didele pilietine atsakomybe gvildenamos nūdienos gyvenimo socialinės ir moralinės problemos.Visus romano herojus- mokslininką, darbininką, kolūkietį, gydytoją - autorius pastato akistaton su sąžine ir priverčia pajusti atsakomybę už gyvenimą, nes bet koks blogis bumerangu sugrįžta. Rašytojas aktyviai gina socialistinio humanizmo pozicijas, teigia gyvenimo gėrį ir grožį.

Mano nuomonė: Su Vytautu Petkevičiumi man teko susipažinti jau vaikystėj, „Kodėlčiaus“ miniatiūros buvo viena mylimiausių knygų, dar dabar ją turiu, visa nutrinta, viršelio beveik nelikę. O štai dabar nusprendžiau atnaujinti pažintį ir perskaityti jo romaną.

Knyga pakankamai seno leidimo, viršelis taipogi nėra labai išvaizdus (ar pamatę ją bibliotekoje susidomėtumėt? ), bet mane patraukė autoriaus pavardė ir mamos rekomendacija (tiesa, ją radau ne bibliotekoje, o tėvų knygų lentynoje). 

Ar jums taip nebūna, kad kartais skaitant jauti slogią atmosferą? (Na, kaip pavyzdį galėčiau pateikti „Vėtrų kalną“, man beveik visada atrodė, kad esu Anglijos laukuose, dangus apniukęs, lyja). Taigi, skaitant šį romaną atrodė, kad esu gūdžioj lietuviškoj girioj, kur saulės spindulėlis prasiskverbia labai sunkiai. Ir taip beveik visą laiką.

Čia galime aptikti meilės trikampį (o gal verčiau turėčiau sakyti keturkampį?), šeimų dramas, konkurenciją, sudužusias gyvenimo svajones. Daugelis veikėjų nėra laimingi ir romane per kiekvieno iš jų prisiminimus parodoma, kokias klaidas savo gyvenime jie padarė, kad taip nusirito. Eigulys, pats įsivaręs sau ligą ir dėl to visiškai praradęs sveikatą, medicinos sesuo, ištekėjusi ne už to vyro, mokslininkas, pasirinkęs karjerą vietoj mylimos moters, tai tik keli personažai, kurių praeitis yra atskleidžiama.

Nemėgstu atskleisti siužeto, todėl daugiau nesiplėtosiu. Vertinant viską, tai knyga tikrai nebloga, bet manau, kad yra ir geresnių šio autoriaus kūrinių. Bendrame mano skaitytų knygų kontekste jai tektų kokie 8 iš 10 balų . Išsirašiau ne vieną citatą  :)  Kelios:

„kur kas geriau būti pačiu mažiausiu milžinu, negu pačia didžiausia smulkme“

„Kančia kaip smulkūs pinigai, ji eina iš rankų į rankas, o mes, iš vienų gavę, tuoj atiduodam ją kitiems.“

„Vienišumas - tai gėris didelėms sieloms, o mažoms jis yra baisi kankinimo priemonė...“ 

„paimk rožės lapelio lengvumą, stirnos akių užburiantį žvilgsnį, saulės spindulio skaistumą, rasos ašarėlę, pavasario vėjelio nepastovumą, pasipūtusio povo blizgesį, kregždės skrydžio grakštumą, pridėk dar prie jų deimanto kietumą, aštrų medaus saldumą, tigro žiaurumą, liepsnos karštį... Viską gerai sumaišyk - ir gausi moterį.“

„ragana ir deivė - tai dvi vienos ir tos pačios moters, gimusios vyro vaizduotėj, pusės. Gyvenime nėra nei raganų, nei deivių, nei prakeiktųjų, nei šventų. Gyvenime jos visos vienodos, jos moterys. Kai vyrai jų siekia, jas myli - jos deivės, o kai tie patys vyrai jose neranda ko ieškojo - jos raganos, štai kodėl moteris vyrui visada buvo ir liks neįminta mįslė, nes vyro vaizduotė niekaip negali sugretinti tų dviejų labai, jo nuomone, skirtingų būtybių, taip dažnai ir taip darniai gyvenančių vienos moters sieloje.“

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Meilės labirinte. IV dalis“

0 komentarai
Rytoj jau šv. Kūčios, gražiausia šventė! Tikiuosi, kad šv. Kalėdų rytą po eglute rasit ne vieną knygą! O jei nerasit, nenusiminkit ir sudalyvaukit mūsų rengiamame konkurse, gal ten nusišypsos laimė!

Šį kartą aprašysiu paskutinę, IV „Svetimšalės“ dalį. Skaitėsi ji, palyginus lengvai, tik nesu tikra, kodėl. Ar dėl savo turinio, įdomumo ar dėl kitų priežasčių, tačiau viską greitai išsiaiškinsim. Įvykių centre, kaip ir ankstesnėse dalyse, yra Džeimis su Klere, kurie bando sustabdyti karą, jakobitų sukilimą. Sunku pasakyti, ko knygoje buvo daugiau ar meilės, ar kažkokių nelemtų nesusipratimų.

Meilės buvo daug, bet ne tokios, kad net skaitant drugeliai pilve skraidytų, o tokios nykios, jokių jausmų nesukeliančios, tiesiog meilės, kuri visur kišama, kur autorei nutrūksta mintis, ji nebežino, ką toliau rašyti. Išvis, ši knyga nespinduliavo laimės, pasirodė kiek ištęsta. Kodėl? Anotacijoje rašo, kad kūrinyje dominuos Klerės dukra Briana, o beje, kur ji buvo? Gal kokioje penkiasdešimt paskutinių puslapių, o šiaip visur kitur viskas ir vėl sukosi apie du įsimylėjėlius, apie kuriuos dar prieš tai trys knygos buvo parašytos, ir kaip galima rasti kažką naujo tame pačiame šablone.

Neneigsiu, kad knyga kažkuo ir patiko, o labiausiai man patiko jos viršelis. Pats gražiausias iš visų serijos knygų, ypač ta violetinė spalva labai gražiai parinkta, o svarbiausia, kad patiko pabaiga. Galbūt, dėl to tiek apie Džeimį ir Klerę daug ir buvo rašyta, nes pagaliau nors viena meilės istorija baigėsi bent kiek nelaimingai.

2011 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

2012m knygų iššūkis III

2 komentarai
Kiekvieną naktį verkia lentynoje virš mano lovos tvarkingai pagal dydį sustatytos knygos. Neskaito jų Ineta, oi neskaito..Ir iš tiesų, turiu tokią bėdą, kad nusiperku knygą, pastatau ją į lentyną ir niekaip neperskaitau, nes tai vis ką nors mokyklai paskaitinėti reikia, tai bibliotekoje randi kokį "neatidėliotiną" reikalą, tai tiesiog pykstiesi su savimi, nes noras skaityti lyg ir yra, bet vis tiek kažkodėl neskaitai..žodžiu, jungiuosi aš prie projekto, kuris, tikiuosi, pradžiugins mano knygas, sutrumpins mano norimų, bet vis atidėliotų knygų sąrašą ir galiausiai man pačiai primins, koks gėris yra skaitymas, nes gėda pripažinti - imu pamiršti. Tik štai suprantu, kad ne abitūrą jau turėčiau kaltinti, o tik pačią save. Ne prizas mane vilioja dalyvauti, o pasiilgtas skaitymo teikiamas malonumas.

Laimingasis dvyliktukas:
01) Anthony Kiedis "Randai",
02) Erich Maria Remarque "Trys draugai",
03) Irvine Welsh "Traukinių žymėjimas",
04) Balys Sruoga "Dievų miškas",
05) Ken Kessey "Skrydis virš gegutės lizdo",
06) Charlotthe Bronye "Džeinė Eir",
07) Serhij Žadan "Anarchy in the UKR",
08) Jack Kerouac "Kelyje"
09) George Orwell "Katalonijai pagerbti",
10) Vincas Mykolaitis - Putinas "Altorių šešėly",
11) Anthony Burgess "Prisukamas apelsinas",
12) Trevor Baker "Dave Gahan. Depeche Mode and the second coming".

Alternatyvos:
01) Bret Easton Ellis "Amerikos psichopatas",
02) Kurt Vonnegut "Žmogus be tėvynės".

Ineta

2011 m. gruodžio 17 d., šeštadienis

Kalėdinis konkursas

1 komentarai
Taigi, artėja jau švenčių periodas, o mes, knygininkės, ilgai mąstę, svarstę, ką padovanoti mūsų brangiems skaitytojams, nusprendėme, kad pats laikas suorganizuoti konkursą, kurio metu vienam iš Jūsų atiteks knyga. Tikimės, kad švenčių proga sulauksim ne vieno gražaus atsakymo.

Ką daryti, jeigu nori dalyvauti?
Į ši klausimą atsakymas visiškai paprastas.
Išsirink vieną iš šių knygų
 Atsakyk į šiuos klausimus:
1) Su kuriuo knygų personažu (1) norėtum praleisti Naujųjų metų naktį?
2) Kokią jaukiausią akimirką esi perskaitęs knygoje?
3) Jeigu Tau būtų suteikta galimybė pagyventi kurios nors knygos personažo gyvenimą, kas tai būtų ir kodėl?
4) Jeigu dovanotum draugui iš šio sąrašo išsirinktą knygą, kokį sveikinimą, artėjančių švenčių proga, užrašytum pirmajame knygos lape?

Savo knygos pasirinkimą ir atsakymus į klausimus siųsk elektroniniu paštu s.skaitantiems@gmail.com iki š.m. gruodžio 31 dienos.

Geriausius atsakymus atrinkę, mes trauksime burtus, žmogus, kuris laimės, gaus savo išsirinktą knygą. Geriausi atsakymai bus publikuojami mūsų tinklaraštyje.
Laukiame Jūsų atsakymų!

Sėkmės!
Ineta, Paulina, Rita ir Sandra. 

2011 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Antanas Škėma „Balta drobulė“

1 komentarai
Sunkiausia yra skaityti knygą, apie kurią jau esi girdėjęs daug nuomonių, komentarų. Būtent tokia knyga, galima sakyti, išbandymu man tapo Antano Škėmos romanas  „Balta drobulė“. Bendraklasės, kurios jau buvo perskaitę knygą vasarą, sakė, kad tai yra totali nesąmonė, geriausių draugių patirtis bylojo - skaitysiu ilgai, nuobodžiai, suprasdama tikrai ne viską, o auklėtojos žodžiai išvis išmušė iš vėžių, net ji pripažino, kad tai buvo knyga, kurios ji nesuprato iki galo. Bet vis dėlto, įveikiau visas išankstines nuostatas, knygą, lyginant su savo dabartine dienotvarke, perskaičiau netgi pakankamai sparčiai ir galiu pasakyti vieną dalyką, manau, kad ji man patiko.

Nors atrodo, kad šis kūrinys bus niūrus, psichiškai nesveikas ir visiškai nesuprantamas, nėra jis toks sudėtingas. Žinoma, jis ganėtinai painus, sunku atsirinkti, kur praeitis, kur dabartis, taip pat labai daug minčių, kurių galima nesuprasti iki gyvenimo pabaigos, tačiau iš tikrųjų man knyga kažkuo patiko. Nebuvo ji persūdytai saldi, nebuvo kažkokia netikroviška, visa situacija išdėstyta pakankamai rišliai, nuosekliai. Nereikia bijoti daug lapelių knygoje, t.y. literatūros vadovėlį užmačiau, jog kiekvienas skyrius turi dvi dalis, todėl paprasčiausiai kiekvienam skyriui ties tos dalies pabaiga priklijuodavau lapelį. Nežinau, ar toks skaitymo būdas mane išgelbėjo, tačiau rezultatas matomas, kol kas aš giriu knygą.

Deja, jei susidarė vaizdas, kad knyga man tikrai labai patiko, suklydote. Aš dar nesuprantu, patiko ji man ar ne. Tiesiog labai sunku susigaudyti mintyse, kurios kilo perskaičius šią knygą, o daugiausiai kilo minčių, kokiems rašiniams ją galima pritaikyti, variacijų galybė: meilė, kančia, kūryba, absurdiškumas, siurrealizmas... Ir būtent dėl paskutinės variacijos, ši knyga mane atstumia, tas erotizmas, kuris iš pradžių toks nekaltas, nieko neįvyko, atrodo, tikrai natūralus, tačiau vėliau, kai supranti tikrąsias žodžių reikšmes, pasidaro nebejuokinga.

O rekomendacija? Pabandykit skaityti, jei po kokių 30 puslapių nenumesit, pabaikit iki galo, nebent mokytoja paprašys būtinai perskaityti. :)

Sandra.

2011 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

2012 m. Knygų iššūkis II

3 komentarai
Labai gera idėja, labai noriu prisidėti, bet su sąrašu man labai sunku. Kadangi mano galvoje tupi ganėtinai ilgesnis must-read knygų sąrašas :) kaip čia dabar atsirinkti 12, o jei nuspręsiu, kad tam tikru metu man būtinai noriu perskaityti kitas. Na, aš pilna dvejonių - neveltui Dvynio zodiako ženklas. Jaučiuosi lyg ant mano pečių tupėtų 2 žmogeliukai - vienas siūlo tas knygas, kitas - visai kitokias. Na, bet juk tai iššūkis :) o aš juos mėgstu. Taip, kad drąsiai dedu kablelį po perskaityti ir rašau savo sąrašą. 


1. Albert'as Kamiu „Svetimas“
2.Victor Hugo „Paryžiaus katedra“
3. Ray Bradbury „Pienių vynas“
4. Herman Hesė „Stepių vilkas“
5. Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“ 
6. Ian Banks „Širšių fabrikas“
7. Maeve Binchy „Raudonlapis bukas“
8. Thomas Keneally „Šindlerio sąrašas“
9. Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“
10. Herbjorg Wassmo „Stiklinė pieno“
11. George Orwell „Gyvūlių ūkis“
12. David Madsen „Sapnų dėžutė“

Alternatyvos:

1. Albert'as Kamiu „Maras“
2. Mark Winegardner „Krikštatėvio kerštas“

Nuoširdžiai Jūsų, Rita

2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Glenn Beck "Kalėdinis megztinis"

0 komentarai

Mes nebuvome turtingi, mes nebuvome vargšai - mes tiesiog buvome.

Kalėdų proga perskaičiau tokią štai knygą. Ačiū Alma litterai ;)
Glenn Beck yra žmogus, besisukantis pramogų versle, jei taip galima pavadinti: radijo laidų vedėjas, televizijos laidų kūrėjas, verslininkas, na, ir, žinoma, knygų rašytojas. Pasirodo, tai yra tikra istorija apie Kalėdinį megztinį. Istorija apie patį Glenn'ą.

Edvardas, visų vadinamas Edžiu (pasirodo, tikrasis rašytojo vardas yra Glenas Edvardas Li Bekas), Kalėdoms trokšta tik vieno - naujo raudono "Huffy" dviračio su juodu balneliu. Jis gyvena tik su mama, tėtis miręs. Įsivaizduokit, kaip nusivilia dvylikametis berniukas, Kalėdoms vietoj taip trokštamo ir užsidirbto dviračio gaudamas mamos numegztą megztinį.. Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį..

Kai mama pasakė, kad ta knyga kaip tik dvylikamečiams, truputį išsigandau, na, nes nejaugi būsiu taip apsišovusi ir pasirinkusi netinkamai?? Ir kaip apsidžiaugiau, kai skaitydama supratau, kad taip visai nėra! Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knyga paviršutiniška, čia daug prisiminimų, paprastos buities.. Tačiau neilgai trukus viskas pakrypsta į kur kas rimtesnius dalykus. Šeima, tikėjimas, atlaidumas - trumpiau tariant, tikrosios vertybės, kurios turi būti svarbios kiekvienam. Skaitinį suvalgiau per porą dienų. Buvo tikrai labai įdomu!
Visos knygos metu ir gailėjau to berniuko, ir pykau, kad jis toks nevykėlis ir bjauriai elgiasi su seneliais, kurie jį myli ir bando visaip padėti. Gaila buvo skaityti, kaip jis galvoja, kad už pinigus galima gauti visą pasaulio laimę, kad niekas daugiau nėra svarbu. Bet galbūt taip jaučiasi ir kiti vaikai, kurie gyvena skurde.. Ypač tokio amžiaus.

Knyga - apie gilius dalykus. Verta paskaityti ir suaugusiems, ir jaunesniems.

2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

2012m. knygų iššūkis

2 komentarai
Iš tikrųjų, labai dažnai norisi perskaityti kai kurias knygas, tačiau pradėjus knygą, tenka ją grąžinti į biblioteką, tenka perskaityti privalomąją literatūrą, o kitas knygas tiesiog nori perskaityti, tačiau niekaip nerandi laiko tam padaryti. Todėl viena protinga mergina sugalvojo didelį knygų fanų projektą ir manau, kad galiu prisidėti ir aš, nes pas mane neperskaitytų knygų, bet norimų perskaityti, sąrašas yra milžiniškas.
Plačiau apie šį projektą ir jo taisyklės yra čia.





Mano 12 knygų sąrašas:
1. Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“
2. Onorė Balzakas „Tėvas Gorijo“
3. Stephen King „Kerė“
4. Robert Goddard „Negrįžk atgal“
5. Umberto Eco "Rožės vardas"
6. Fiodoras Dostojevskis „Broliai Karamazovai“
7. Juozas Daumantas „Partizanai“
8. Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“
9. Haruki Murakami „Mylimoji Sputnik“
10. Jurga Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovė“ 
11. Alberas Kamiu „Svetimas“
12. Michailas Bulgakovas „Meistras ir Margarita“

Alternatyvios knygos:
1. Erichas Marija Remarkas „Triumfo arka“
2. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“

Sandra. 

2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Beatrix Mannel "Saulėgrįžos naktis"

0 komentarai

Šią knygą netikėtai perskaičiau todėl, kad trečiadienį vėl sudalyvavau donorystės akcijoje. Donorai, davę kraujo neatlygintinai, gavo dovanų šokolado, padėką ir knygą! :) Apsidžiaugiau.

Beatrix daugumoj rašo vaikų knygeles - tikiuosi, kad tai jai daryti sekasi kur kas geriau nei kurti tokias meilės istorijas.. Taip, "Saulėgrįžos naktis" yra paaugliška knyga, kurioje pasakojama meilės istorija.
Julius ir Tinka keliauja Laplandijos tyrais. Ten netikėtai sutinka taip pat keliaujančias dvi drauges - Lotą ir Rikę. Gaunasi čia toks meilės trikampis.. Žodžiu.

Visų pirma pradėsiu nuo viršelio. Viskas būtų gerai su juo, nes Laplandija, Šiaurės pašvaistė.. Kaip ir į temą. Bet tie du žmogeliukai kampe.. :( Ir jūs juos matot? Mane tai jie baisiai liūdina, nes taip nesąmoningai atrodo, na, nors nėra labai ryškūs. Viską gelbsti tik Kraujo donorystės centro lipdukas, kuris man visada primins, iš kur gavau šią knygą :D
Šiaip jau knyga skaitosi labai lengvai, raidės didelės, tarpai dar didesni, o puslapių vos 140. Perskaičiau per vakarą. Klausimas kitas: kokia viso to vertė? Na, tokia visiškai baisybė nėra - esu skaičiusi ir blogesnių knygų. Gan įdomu, kad veiksmas vyksta Laplandijoje, laukinėje gamtoje. Nors šioks toks paįvairinimas. Veikėjai susiduria su įvairiais sunkumais keliaujant, nors ir skurdžiai aprašoma, tačiau galima įsivaizduoti supančius kraštovaizdžius. Bet pačiai meilės istorijai nedėčiau labai daug pliusiukų. Ypač sunervino pabaiga, kurios jau geriau būtų nebuvę. Tiksliau, net negalėčiau pasakyti, kad ta knyga pasibaigė. Trūko dar bent vienos pastraipos iki išpildymo, o dabar.. Palikta lyg ir pačiam skaitytojui įsivaizduoti, kaip viskas baigiasi, bet baigiamasis klausimas toks kvailas, kad net nejuokinga.

Na, nuo rekomendacijos susilaikysiu.. Knyga nėra visiškai beviltiška, gal netgi labai tinkama, jei norit ko nors lengvo vakarui. Bet skaitantys rimtesnes knygas tikrai nusivils.

Paulina

Catherine Sanderson „Prancūziškasis bučinys“

0 komentarai
Ak, kaip seniai perskaityta knyga, tačiau pareiga aprašyti knygą, kurią skaičiau yra didesnė nei laiko stoka ir atsikalbėjimai, tiesiog negaliu ramiai skaityti kitos knygos, kai dar šita neaprašyta.
Apie šią knygą daug ko pasakyti negaliu. Grynas laisvalaikio arba atostogų skaitymas, jokios gilesnės prasmės, tiesiog perskaičiau, nes parašyta visiškai nesudėtingais sakiniais, viskas labai lengva, paviršutiniška, paryžietiška ir, žinoma, šiek tiek romantiška. Buvo pakankamai įdomu, nors kartais buvo ir graudu dėl visų kvailų dalykų, pasitaikančių tokiuose romanuose.
Nežinau, ką autorė norėjo pasakyti, rašydama šią knygą, galbūt, kad galima susirasti meilę ir internete, tačiau pati knyga primena lengvos romantinės komedijos siužeto atpasakojimą (o iš tikrųjų, visą laiką skaitydama galvojau, kad filmas pagal knygą įmanomas). Juk sakiau, kad daug papasakoti apie tokią knygą negaliu, nes vienintelis dalykas, kurį pamenu, tai prancūziškos frazės, kurių vertimo tekdavo ieškot kur nors kitur ( ne knygoje) arba nekreipti dėmesio.

2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Stephen King „Švytėjimas“ III

5 komentarai
Tikriausiai jau nebeįdomu skaityti trečią įrašą apie „Švytėjimą“, bet labai norėjau perskaityti kažką iš siaubo literatūros, nes anksčiau nesu skaičiusi šio žanro.O dar ne vieną rekomendaciją mačiau :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 510, leidykla - „Žaltvykslė“, originalus pavadinimas - The shining, išleista 1993 m.

Anotacija: Žiemos sezonui atvykęs į „Panoramos“ viešbutį kalnuose drauge su Torensų šeima - gavusiu ten prižiūrėtojo vietą Džeku, jo žmona Vendi ir mažuoju Deniu, - norom nenorom imi jausti tai, ką jaučia užpustytame sniego, atkirstame nuo viso pasaulio prastos šlovės viešbutyje S. Kingo herojai, imi baimintis to, kas slypi už kiekvienų iš šimto dešimties kambarių durų, žaidimų aikštelėje, gyvatvorėse, lifte, kas kelia siaubą jiems, visų pirma „švytėjimo“ dovaną turinčiam Deniui, imi ieškoti išeities iš klaidžių „Panoramos“ ir žmogaus sielos labirintų taip, kaip jos ieško romano herojai.

Mano nuomonė: Na, pirmiausiai turėčiau pastebėti, kad King'as tikrai meistriškai kuria istoriją, atskleidžia veikėjų mintis. Jau beveik iš pat pradžių galima suprasti, kad visi įvykiai veda prie kažko siaubingo, laukia šiurpi kulminacija. 

Pradžia gan tradiciška - paprasta šeima, tėvas mėgsta išgerti, praranda darbą ir vienintelė jam pasiūlyta darbo vieta- atokiuose kalnuose žiemos sezonu prižiūrėti viešbutį, o žiemos atšiaurios, patekus ten, taip lengvai neišvažiiuosi, o ir atvykti niekas nesiruošia, nebent gelbėtojai ekstra atveju.  Vien ta mintis, kad 3 asmenų šeima lieka izoliuoti didžiuliame tuščiame viešbutyje geram pusmečiui, pripažinkim, nėra labai maloni. Pridėkim dar vieną faktą - tėvelis praradęs savitvardą sudaužo vienintelę ryšio palaikymo priemonę (nepamenu, kas ten tiksliai buvo, gėda man). Tada paaiškėja, kad viešbutis nepaprastas, jame lyg ir vaidenasi. Va ir turim pagrindą šiurpuliukams.

Nors, prisipažinsiu, man nebuvo labai jau baisu. Gal aš esu per daug užgrūdinta šiuolaikinių siaubo filmų (nors palyginus tikrai nežiūriu jų dažnai), bet pamenu tik 2 momentus, kada tikrai suveikė vaizduotė ir buvo šiurpu, dar kai vėlus vakaras, tyla kambary. Brr. Bet tik 2 kartus. O kaip iš siaubo literatūros žanro aš tikėjausi tikrai daugiau. Šiek tiek dėl to nusivyliau. 

Dar vietomis nervindavo istorijos nutraukimas įdomiausiu momentu ir perėjimas prie kokio kito veikėjo ar kitos situacijos. Pasijusdavau lyg žiūrėčiau filmą ir prasideda reklama. Nors gal čia King'o toks stilius, ale išlaikyti intrigą. Negaliu pasakyti, tai kol kas vienintelė mano skaityta jo knyga.

Na, be šitų minusų, siužetas visai patiko, gan smulkmeniška, bet vis tiek įdomu ir noras skaityti nebuvo dingęs. Gal šiek tiek keistokas tas biesas dėl švytėjimo (bet čia jau mano problema, kad nelabai mėgstu fantastikos) - ale pasiųsk tokią mintį kitam žmogui, kad tas išvirstų iš koto. Na, bet juk logiškai mąstant, vaiduoklių juk irgi nėra, ir viešbutis mąstyti negali, bet tas kažkodėl man netrukdė, vadinasi, pateikimas nelabai patiko. Skoningai pateikta fantastika - gėris. 

Jeigu vertinti balais, duočiau silpną 9 iš 10. Labai neblogai, kaip žanrui, kurio nesu daug ragavus ir kuris nėra mano mėgstamiausias. 

Ar rekomenduočiau? Taip, paragaukit, gal patiks ;)

Taip pat skaitykite: Inetos nuomonę , Sandros įrašą

Nuoširdžiai jūsų, Rita :)

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Franz Kafka „Metamorfozės“

2 komentarai
Franz Kafka
Šį kartą kalbėsiu apie knygą, kurią perskaičiau jau labai seniai, tačiau dėl asmeninių problemų vis negalėjau aprašyti. Daug dėmesio jai per daug neskirsiu, nes vis dėl to, tai privalomosios literatūros skaitinys, kurį daugelis ir taip žinote.

Pats Franz Kafka mane žavi kaip rašytojas, nes jo kūryboje perteikta ne tik absurdo literatūros bruožai, tačiau yra labai daug gyvenimiško konteksto. Būdamas žydų kilmės autorius jautėsi atstumtas, neturėjo tokio gyvenimo, kokį galėjo turėti. Žinoma, kartais, galbūt, ir pats nenorėjo bėgti pagal mases.
Jo novelė „Metamorfozė“ yra viena žymiausių iš jo kūrybos. Tai novelė apie Gregorą Zumzą, kuris virto vabalu. Atrodytų, ką galima parašyti apie tokią žmogaus metamorfozę, tačiau kūrinys man netgi patiko, nors absurdo aš nemėgstu. Ir, žinoma, galiu drąsiai pasakyti, kad šiame kūrinyje yra pakankamai daug temų, kurios aktualios visuomenei ir šiais laikais. Labai atsiskleidžia susvetimėjimas nuo plačiausio visuomenės laiptelio iki svarbiausio - šeimos. Gregoras viską savo gyvenime daro dėl savo tėvų ir sesers gerovės, o galiausiai jie net džiaugiasi, kad jis miršta. Gregoro buvimas vabalu jiems yra katastrofa. Jie jaučia gėda už tai, dėl ko jie visiškai nekalti, jų vietoje jausčiau gėda už tai, kad atstūmiau Gregorą, nors įsivaizduoti milžinišką vabalą lyg iš kokio siaubo filmo... Tikrai nėra malonu.

2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden "Esu bin Ladeno sūnus"

1 komentarai
Nors apie praeitą Alma litteros dovanėlę čia ir nepasisakiau (na, nes sutartis tai kaip ir sudaryta su mano asmeniniu blogu), bet apie šią negaliu patylėti.


Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.
Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.
O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.
Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.

2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Lev Tolstoj „Karas ir taika“

0 komentarai
Buvau gan ilgam dingusi, bet tikrai neapleidau skaitymo. Visą šį laiką skaičiau šį Tolstojaus epą. Bent jau man ši užduotis nebuvo iš lengvųjų, bet iš lėto, žingsnis po žingsnio įveikiau įžymųjį „Karą ir taiką“.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 498+522+550+467= 2037 (ir čia tik tas senasis leidimas), leidykla - Valstybinė grožinės literatūros leidykla, originalus pavadinimas - Война и мир, išleista 1959 m.

Anotacija: Ko gero, vienas iš labiausiai garbinamų literatūros šedevrų, Levo Tolstojaus „Karas ir taika” yra epinis pasakojimas apie XIX a. Rusiją per sudėtingą meilės trikampį, kuris jungia pagrindinius veikėjus.
Istorija prasideda 1805 m. paskalų ir žmonių perpildytame Sankt Peterburgo vakarėlyje ir seka aristokratiškų Bolkonskių ir Rostovų giminių likimus tuomet, kai Napoleono armija, patiesusi ant menčių visą Europą, įsiveržia į Rusiją. Nuolatinis kautynių karštis staigiai atšaldo žmonių dramas, išstumdamas į priekį esmines patirtis: gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimus...

Mano nuomonė: Skaičiau tikrai ilgai, bet tvirtos ir konkrečios nuomonės negalėjau susidaryti iki pat paskutiniųjų puslapių. Vietomis šiek tiek nervindavo vertimas, bet kaip tokių metų jis nebuvo labai jau tragiškas, kaip iš pradžių tikėjausi. 

Turbūt tikėsitės, kad jeigu jau knyga didelės apimties, tai ir aš turėsiu labai daug pasakyti. Deja, turėsiu kai ką nuvilti. Iš pradžių gąsdino tiek daug personažų, o dar tos rusiškos pavardės, kurios man yra labai panašios. Todėl buvo labai sunku skaityti pačią pradžią. Po to jau įsivažiavau, pradėjo patikti keletas veikėjų, suintrigavo aukštuomenės gyvenimas, kiek kitoks įvykių suvokimas. 

Ir štai ateina laikas aptarinėti karo strategijas. Va čia tai buvo žiauriai nuobodu. Jeigu jau vėlai vakare pradėdavau skaityti, tai po vieno skyriaus jau akys merkdavosi ir turėdavau dėti knygą į šoną ir eiti miegoti. Taip ilgai ir nuobodžiai Tolstojus dėsto strategijų pranašumus, trūkumus, istorikų klaidas ir pan. Tada vėl sugrįžtama prie pagrindinės siužetinės linijos, t.y. personažų likimų prieškario (kituose tomuose ir karo) laikotarpiu. 

Nesvetima ir meilė, rašytojas atskleidžia daugelio veikėjų skirtingą požiūrį į ją ir kaip tas požiūris laikui bėgant keičiasi. Ir vėl įdomu, skaitymas pagreitėja, įvykių tikrai nemažai, veikėjų charakteriai tikrai labai gerai atskleidžiami. Tada prasideda karas ir labai daug dėmesio skiriama kariuomenės išsidėstymui, pasiruošimui ir ginklų apibūdinimui. Ir vėl man skaitymas tampa tragedija. Kol pagaliau vėl sugrįžtama prie pagrindinių personažų. 

Visuose tomuose išsilaiko šis dėsningumas, jeigu trumpai: įdomu-neįdomu-labai įdomu-labai neįdomu- įdomu.... Štai kodėl taip ilgai ir skaitėsi šis Tolstojaus epas. Bet jeigu būtų buvę tik tiek, jaučiu, aš jau seniai būčiau nebeskaičius toliau. Šis romanas tikrai yra aukšo lygio ir neabejotinai turi išliekamąją vertę. Galbūt ir gerai, kad jį sunku perskaityti greitai, nes tik skaitydamas lėtai gali geriau jį suvokti. Nors, vietos apie karą manęs ypatingai nesužavėjo. Tiek Remarkas, tiek Hemingvėjus jį apibūdina žymiai įtaigiau. Gal todėl tie ištisi skyriai apie karo veiksmus labai vargino. 

Galbūt esu dar tam reikalui nesubrendus, bet visiškai nepagavau epilogo antrosios dalies prasmės. Ta dalis skaitėsi be galo sunkiai, ji yra ilga (dar tokio epilogo neteko niekur matyti) ir ten Tolstojus reiškia savo nuomonę apie pačios istorijos reikšmę ir istorikus, nuo ko priklauso tie istoriniai įvykiai ir pan. Aš nuoširdžiai sakau- stengiausi suprasti, skaičiau, bandžiau gilintis ir pagauti kampą . Na, niekaip nepavyko. Nesuprantu, kam to reikėjo, būčiau dėkinga tam žmogui, kuris galėtų paaiškinti man tos dalies esmę. 

Bandyti vertinti visus 4 tomus kažkokiu balu yra sudėtinga, bet atsižvelgiant į sunkumus, patirtus skaitant kai kurias vietas rašyčiau 8/10 . 

Ar rekomenduočiau? Tik kantriems ar turintiems užsispyrimo žmonėms. Kitaip neperskaitysit. Dar gal istorinių romanų mėgėjams. Ir linkiu didžiausios sėkmės beskaitant, manau, kad tikrai verta užbaigti :] 

Ekranizacijos:  Niekada nepamirštu šito punkto, patinka man domėtis knygų ekranizacijomis :]
  • Pati pirmoji rusų ekranizacija pasirodė 1915 m. 
  • 1956 m. pasirodo amerikiečių režisieriaus King Vidor ekranizacija, trunkanti maždaug 3 val. 46 min. Atrodo daug, bet vis tiek nemanau, kad per tokį laiką buvo galima sutalpinti 4 tomus į 1 filmą. Jame galime išvysti Audrey Hepburn (Nataša), Henry Fonda (Pjeras), Mel Ferrer (Andrėjus) . Treileris --->
  • 1965 m. pasirodo garsioji 4 dalių rusų ekranizacija, režisuota žymaus rusų aktoriaus ir režisieriaus Sergei Bondarchuk , kuris pats suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų. Visos dalys kartu trunka apie 7 valandas, jose vaidino begalė tuometinių garsių aktorių, visas filmavimas truko net 7 metus! Kas labai padėjo aktoriams, nes jų personažai vis dėlto turėjo keistis, šiek tiek pasenti. Šis filmas laimėjo oskarą, kaip geriausias užsienio filmas ir yra laikomas kol kas pačia geriausia šio romano ekranizacija. 
Tiek mes turime filmų, pasiekusių kino ekranus. Dabar kelio ekranizacijos, kurios pasirodė tik televizijoje.
  • 1972 m. pasirodo BBC serialas. 20 serijų, visų trukmė kartu - apie 15 valandų. Jame galime išvysti tokius aktorius kaip Anthony Hopkins (Pjeras) ir Morag Hood (Nataša).
  •  2007 m. pasirodo Robert Dornhelm režisuotas mini serialas (4 serijų). Aktoriai surinkti iš įvairių valstybių, prie šios ekranizacijos prisidėjo Rusija, Prancūzija, Italija ir Vokietija. Rodytas Belgijoje ir Prancūzijoje. Jame vaidino keletas aktorių ir iš Lietuvos :]  


 Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis

Algimantas Čekuolis "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai"

0 komentarai

Manau, apie Čekuolį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, daugiau ar mažiau, bet girdėjęs. Aš ir pati puikiai žinau, koks jis yra išsilavinęs ir daug žinantis žmogus, bet matytas laidas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ši knyga - pirmoji perskaityta.

Knygoje Čekuolis supažindina su įvairiais pasaulio įvykiais. Man patiko, kad knygos skyriai suskirstyti pagal žemynus. Na, ir atskirai išskirtos Baltijos tautos. Visuose pasakojimuose kalbama apie vis kitą šalį. O supažindinama čia ir su istorija, ir su to meto realijomis (knyga parašyta 2008-aisiais). Nors pristatomi įvykiai svarbūs, tačiau pasidarė truputuką gėda, kad nepastebėjau kažko spaudoje - juk akis gali užkliūti ir už antraštės. Na, bet atsigriebiau skaitydama šią knygą.
Man patiko pasakojimo stilius, su subtiliu šmaikštumu. Be galo žaviuosi Čekuoliu, tokio išmanymo ir šviesumo galima tik pavydėti. Ir, be abejo, siekti būti bent kažkiek panašiam į jį.

Knyga tokia, kad apie ją daug ir nepakalbėsi - joje nėra nei siužeto, nei vienos jungiančios istorijos. Tiesiog manau, kad ją galėtų skaityti net tie, kurie nemėgsta to daryti - ir tokia knyga būtų jiems įdomi. Sužinoti galima išties daug dalykų, o knyga taip įtraukia, kad norisi ją skaityti be sustojimo.

2011 m. spalio 9 d., sekmadienis

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

4 komentarai
Laimei, kad dar liko tie trumpi trumpi savaitgaliai, kuomet vis vėstančiais spalio vakarais gali atsitraukti nuo mokslų, įsisupti į šiltą antklodę ir į knygą pasinerti arba..arba ateiti čia ir papasakoti, ką perskaitei!

Verena Wermuth "Uždrausta žmona"

Apie autorę: kol kas labai trumpai, nes knyga autobiografinė ir dalis jos gyvenimo atsiskleis truputį vėliau, kai apie pačią knygą kalbėsiu. Verena Wermuth gimė 1956 metais Dietikon mieste, Šveicarijoje. Ciuriche mokėsi Šveicarų menų mokykloje ir įgijo parduotuvių vitrinų dekoruotojos išsilavinimą. Vėliau įsikūrė Tičino (Šveicarija) regione, kur dirbo  nepriklausoma dekoruotoja ir pradėjo savo verslą - atidarė krautuvėlę. Tačiau po netikėtos pažinties su Patricia Highsmith, Verena Wermuth suprato anglų kalbos svarbą ir būdama vos dvidešimt trejų metė savo verslą ir išvažiavo į Pietų Angliją. Ten lankė  trijų mėnesių intensyvius anglų kalbos kursus Torki mieste, kuriuose ir susipažino su šeichu Kalidu. Tiesa, Verena jau nuo 1995m. ištekėjusi už šveicaro (nesijaudinkite, knygos turinio bene neišduodu, nes šitai ir taip jau pačioje knygos pradžioje pasakoma).

Apie knygą: šios knygos centre dviejų žmonių - Verenos ir Kalido - meilės istorija. Tai, kad Verena yra šveicarė, o Kalidas - arabas daro šią istoriją gerokai komplikuota, nes juk žinot, arabų pasaulyje papročiai yra labai svarbūs. Gal šiuolaikiniais laikais tai ir nebūtų taip baisu, jei nepaaiškėtų, kad Kalidas yra ne šiaip arabas, o arabas priklausantis vienai iš septynių JAE valdančių šeimų ir turi šeicho titulą. Bet visgi, įsimylėjėliai vis tiek susitikinėja Dubajuje, Ciuriche, Kaire ir galiausiai, slapčiai susituokia.Trumpai sakant, romanas parodo, koks reikšmingas ir painus dalykas yra kultūriniai skirtumai.

Mano nuomonė: kuomet skaičiau šią knygą, kalbėjau su drauge apie tai, kaip sunku įdomiai parašyti autobiografinę knygą, na suprantat, kad nebūtų tuščias įvykių atpasakojimas ir nė nedvejodama padariau išvadą, kad šiai šveicarų rašytojai tai visai nepasisekė. Visų pirma, tai mane tiesiog purtė nuo tokio rašymo stiliaus - visiškai buitinis, sakiniai absoliučiai elementarūs (net aš tokiais trumpais nerašau!), dėl skurdaus žodyno pasikartojantys žodžiai, tuščias įvykių atpasakojimas..o kai pagalvoju, juk tikrai galėjo būti gera knyga, nes pati istorija, tai nebloga, tik pateikimas nekoks. Galvojau, kodėl taip yra ir man pasirodė, kad Verena visai nesuprato Kalido (o kur ten suprasi, kai jis nieko žmogiškai pasakyti negali), todėl taip sunku viską knygoje pateikti, nors tiesą sakant, aš pati jų abiejų nesupratau. Nesupratau, kaip Verena leidžiasi pastatoma į tokias nepatogias situacijas. Juk savaime aišku, kad kitoje šalyje visai kitokie papročiai, visai kitoks požiūris į moteris ir panašiai, bet tai kodėl būtina viską išsiaiškinti tik atsidūrus įvykių centre  Tarkim, kai ji su Kalidu pas kažkokius jo draugus (?) buvo, o ji nė nežinojo kur dėtis, kol Kalidas nepasakė jai, kad jos vieta virtuvėje. Tai sakot, neįmanoma visko anksčiau susižinot? Galiausiai, kodėl jo iš karto nepaklausus? Šioje vietoje prasideda dalis, dėl kurios visai nesupratau Kalido. Jis gi irgi galėjo Verenai kaip kitataučiui žmogui paaiškinti kas ir kaip ten vyksta, o ne tylėti nieko nepasakodamas ir būti toks neryžtingas nieko nedarydamas. Ir išvis, jų santykiai man pasirodė tokie..plaukiojantys - tai yra, tai nėra. Žinot, kas labiausiai man patiko? Knygos viršelis..na, bent jau iki tol, kol atsiverčiau knygos gale esančias kitų knygų anotacijas ir pamačiau "Susitikę dykumoje". Manau, jau supratote, kodėl. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: na kaip čia pasakius..nelabai. Nežinau, ar dar yra panašių istorijų knygose aprašytų, bet jei rasiu ir rasiu ką nors geriau parašyto, būtinai parekomenduosiu.

Ineta

Kevin Lewis „The Kid“

0 komentarai
Pagaliau aš pasistengiau ir perskaičiau pirmąją gyvenime anglišką knygą :) Labai savimi džiaugiuosi ir visai nesigailiu, kad būtent šią knygą pasirinkau skaitymui. Ačiū kažkam, kas paliko ją vaistinėje.. :)

Kevin Lewis - paprastas žmogus, šia knyga norėjęs pasakyti tris dalykus:
1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.
2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.
3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Apskritai knyga labai negatyvi, labai, bet tikra. Niekas neišgalvota. Net nemanau, kad būtų galima išgalvoti tokius dalykus norint parašyti knygą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant). Savo tėvų jis tėvais nevadina. Nebent tame tarpsnyje, kai jau yra suaugęs vyras ir turi savo šeimą, kuria rūpinasi. Jie jam tiesiog Gloria ir Dennis. Jokių šiltų jausmų jiems nėra.
Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.
O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kurie nori sužinoti, kaip iš tikrųjų gerai jie gyvena :)

2011 m. spalio 1 d., šeštadienis

Skaitytojų Klubas Panevėžyje

2 komentarai
Nepastebėjo Sandra, kad paskutinysis jos įrašas buvo šimtasis mūsų bloge!! :)
Ir plakatas pats už save kalba. Kas galėjo pagalvoti, kad išsipildys idėjos, visai netyčia kilusios vieną vasaros naktį tiesiog ant laiptų sėdint. Svajojom svajojom su Simona ir pasibeldė į mūsų duris "Gero Knygyno" savininkė Jurga, kuri tokių pačių svajonių turėjo. Sujungėm pajėgas ir štai ką gaunam! Jei gyvenate Panevėžyje - apsilankykite, jei negyvenate - padėkite mums skleisti šią žinią pasidalindami šiuo plakatu savo tinklaraščiuose.
paspaudę, pamatysite pradinį plakato dydį
Ineta

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Haruki Murakami „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“

2 komentarai
Taigi, pagaliau radau nors šiek tiek laiko ne tik skaityti, bet ir aprašyti tai, ką perskaičiau! Ir šįkart pristatau visiems gerai žinomo japonų rašytojo kūrinį. Tai bus Harukio Murakami „ Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“.
Kadangi tai ne pirmasis autoriaus kūrinys, kurį aprašinėjame, pabandžiau peržvelgt, kas jau buvo apie rašytoją pasakytą ir radau įdomų sutapimą, kad ne tik buvo pasakyta, bet šis žmogus jau buvo aprašytas, todėl pasinaudosiu Ritos įrašu apie Haruki Murakami.
Visada, kai skaitau Harukio arba John Irving knygas būna labai sunku. Jie keliauja kitokiu keliu per skaitytojo mintis ir tai nėra pats lengviausias kelias, kurį galima suprasti. Kartais bibliotekoje apeinu iš tolo šių autorių knygų lentynas, tačiau po kažkiek laiko traukte traukia jie ir dar kartą norisi pabandyti juos pamėgti. Nesakau, kad man nepatinka Harukio knygos. Patinka. Tik jas skaityti, suvokti baisiai sunku.
Šįkart viskas buvo kitaip. Knyga iškart pasirodė kitokia nei visos. Žinoma, nebuvo daug dialogų, bet ir nebuvo paslėptų minčių, viskas tekėjo įprasto žmogaus gyvenimo vaga, o tada vienoje vietoje, atrodo, kad autorius atsiminė, kad reikia kažką daryti ir pereiti nuo personažo asmeninio gyvenimo istorijos į jam artimesnį kūrybos stilių. Tada lyg ir žmogus pradėjo matyti savo mylimąją, lyg ir kažkas įvyko jo viduje, kai sekė tą moterį su kuria vaikystėje abudu praleido tiek daug laiko, kurią mylėjo. O tada ji pasirodo ir gyvenimas pasikeičia, tačiau nėra čia jokios mistikos, tik tiek, kad Šimamoto vis dingsta, kad jie vienas kitą myli, bet kartu Šimamoto ir bėga nuo savo jausmų. Ir man knyga nepatiko, nes gale visiškai niekas neaišku. Toks jausmas, kad ją rašė ne Haruki, nes beveik nieko nėra jam būdingo, nebent japoniški vardai. Net knygos storis ne toks pats kaip kitų, aišku, istorija nesudėtinga, trumpa, tai turėjo patikti, bet kažkas neleido mėgautis knyga, galbūt, jausmas, kad kažkas čia negerai, kad kažko trūksta.

Ar rekomenduoju skaityti? Ne. Nors viršelis man išties patiko, patiko ir autorius, knygos pavadinimas, kol neperskaičiau.

2011 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Charlaine Harris „Gyvi ir mirę“

2 komentarai
Apie autorę: Įraše prieš tai jau rašiau apie Charlaine Harris, tačiau kiekviename įraše norisi nesikartoti, o nieko nerašyti irgi nėra gražu, todėl nusprendžiau paieškoti įdomios informacijos apie autorę, ne apie jos gyvenimą, bet apie pasiekimus. Jos romanas (tikslaus pavadinimo neradau) 1990 metais buvo nominuotas geriausiu romanu Agatos apdovanojimuose. Agatos apdovanojimai tai literatūriniai apdovanojimai, kuriuose dalyvauja autoriai su knygomis, kurių parašymo stilius panašus į Agatos Kristi.

Anotacija: Sukei Stekhaus teko nepavydėtina dalia: unikali savybė girdėti žmonių mintis išskyrė ją iš mirtingųjų, o draugystė ir bendri reikalai su vampyrais, metamorfais bei kitais nežmoniškais padarais įstūmė į nuolatinį pavojų. Vampyrų baro padavėja, tiksliau, jos sugebėjimai, staiga tampa visiems itin reikalingi, tik ar nuo to lengviau jaunai, dailiai ir savitai merginai? Ypač jei esi pakviesta į vampyrų suvažiavimą, kuriame dalyvaus buvęs vaikinas vampyras, apie aistringą romaną nieko nepamenantis bosas ir atkakliai Sukės siekiantis žavingas tigrolakis Kvinas, slepiantis kažkokią negerą paslaptį. Vien šito užtektų įtemptai istorijai, o pridėjus kelias neaiškias žmogžudystes, bombą ir fanatikų draugiją gaunamas kokteilis, kuris neleis atsikvėpti iki paskutinio puslapio.

Mano nuomonė: Knyga, kurią perskaičiau per dieną. Retai, kada atidedu mokslus dėl knygos, o ypač tos, kurią turiu savo knygos lentynoje ir bet kada galiu perskaityti. Šį kartą buvo kitaip. Pradėjau ir verčiau puslapis po puslapio, kad sužinočiau, kas bus toliau. O buvo labai daug veiksmo. Liejosi tas veiksmas per kraštus. Žiūrėk, vienam kampe nutinka viena, kitam jau kas nors kita atsitinka. Žinoma, tas faktas, kad kai kurios detalės aprašomos taupant laiką ir popierių, man nepatiko, nes autorė taip skubėjo viską sudėlioti į vietas, kad pamiršo svarbiausia - aprašymus. Trūko man jų, trūko ir būdingo humoro, žinoma, buvo jo kažkiek, bet nedaug. Nežinau, ką galėčiau pridurti, bet šįkart knyga man kad ir kaip patiko radau dar vieną minusą. Tikriausiai todėl jį pastebėjau, kad skaičiau dvi knygas tos pačios serijos iš eilės... Knyga vis labiau darosi panaši į dienoraštį, nesakau, kad pirmos dalys nesisuko vien apie Sukę, juk ji ir yra pasakotoja ir pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu, tačiau vis daugiau ir daugiau sakinių skiriama - rūbams, vonios ir makiažo procedūroms aprašyti, kai tie sakiniai galėtų būti išnaudoti geriau ir aprašyti svarbesni dalykai. Nesakau, kad nereikia žinoti, ką Sukė vilki per pokylį konferencijoje, tačiau man tikrai neįdomu, kad ji prieš tai lakavosi kojų nagus.
Rekomendacija: perskaitę šešias dalis, patys ir nuspręsite.

2011 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Charlaine Harris „Neabejotinai miręs“

0 komentarai
Apie autorę: Charlaine Harris yra autorė, kuri rašo mistinius romanus daugiau nei dvidešimt metų, ji taip pat yra New York Times sąraše tarp geriausiai parduodamų knygų rašytoja.Gimė ji ir užaugo JAV, Misisipėje, dabar gyvena Arkanzase su savo vyru ir 3 vaikais.

Anotacija:  Kai vienintelė pusseserė vampyrė Hedlė nužudoma kito nemirusiojo, Sukė iškeliauja į Naująjį Orleaną tvarkyti velionės buto ir surinkti daiktų. Nemalonus darbas greitai tampa dar ir pavojingas, nes Hedlė buvo biseksualios Luizianos vampyrų karalienės, amžinai jaunos Sofi Anos mylimoji. Sofi Anos, neseniai tapusios kito galingo vampyrų valdovo žmona, santuoka ne tik neatnešė naudingos taikos, bet ir sustiprino įtampą tarp klanų. Kai Sukė ir naujas jos simpatija, tigrolakis Kvinas, netikėtai užpuolami per pirmąjį pasimatymą, mintis skaitančiai padavėjai tenka paskubėti atskleisti paslaptingas pusseserės mirties aplinkybes, kol pati nepalydėjo galvos...

Mano nuomonė: Ką čia jau ir sakysi, gal ir nuvalkiota, gal populiaru, gal kažkam tie vampyrai nepatinka, bet šita serija man visada buvo įdomi, kaip ir serialas žinoma. O kuo patinka?
Nėra saldumo, daug įtampos, merginai iki tol buvusiai miestelio atstumtąja, keistuole visada kažkas nutinka. Negero. Taip pat neslėpsiu, kad autorė sukūrė ir gana patrauklius kitus personažus - vampyrus, o kur visi kiti mistiniai padarai, atgyjantys atsivertus pirmąjį knygos puslapį. Nors kas apie pačią knygą, o ne seriją, tai buvo gana neįdomu. Greitai pasakysiu, kuo man šįkart neįtiko Sukė. Ji niekada neapsisprendžia su kuo nori būti ir beveik kiekvienoje dalyje imasi kito vyruko: Bilas, Semas, Erikas, Alsidas, Kvinas... Aišku, ir jie kai kada ne patys geriausi būna, bet vis tiek mergina galėtų turėti savigarbos ir negulti į lovą su pirmu pasitaikusiuoju, nors atvirai tai ji dažnai juos pirmiau pažįsta negu gulasi į lovą, bet vis tiek.
Tai va, iš nuomonės gavosi nelabai kas, bet ką padarysi... Kartais taip nutinka, kai susigyveni su knygos personažais.

Rekomendacija: tik jei skaitėte ankstesnes 5 dalis!

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Meilės labirinte. III dalis“

0 komentarai
Taigi, trečioji knyga su kuria ilgai vargau. Nežinia, kodėl, ar dėl mokslų, ar dėl turinio, viską greitai sužinosite šiame įraše/apžvalgoje.

Apie autorę: Apie Diana Gabaldon jau rašiau, tačiau labai sausais faktais, todėl šįkart nusprendžiau paieškoti įdomių jos asmeninio gyvenimo smulkmenų. Neretai sutiksi rašytoją, kuri turi daug diplomų ir yra įgijusi pakankamai įdomų ir su literatūra nesusijusį išsilavinimą. Kalbant apie Diana ji zoologė, jūrų biologė ir ekologė - viskas susiję su gamta. Nežinau, ar tai įtakoja jos knygas, tačiau, kad ji išmano žoleles, gyvūnus - tikrai matosi, nes būtent šios detalės labai tikslios ir nugludintos iki blizgesio.

Anotacija: Diana Gabaldon knygoje „Svetimšalė. Meilės labirinte" vėl sutinkame mums pažįstamus herojus - įsimylėjėlius Klerę Randal ir Džeimį Freizerį. Romane „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas" prasidėjusi Klerės ir Džeimio meilės istorija tęsiasi... 1968-aisiais Klerė Randal kartu su dvidešimtmete dukterimi Briana atvyksta į Invernesą Škotijoje. Prieš dvidešimt dvejus metus Klerė čia jau viešėjo - su vyru Frenku šiame krašte leido antrąjį medaus mėnesį. Tąkart Druidų akmenų rate žengusi pro suskilusį akmenį, ji pateko į XVIII amžių, kur sutiko Džeimį Freizerį ir jį pamilo. Su žavingu vyriškiu praleidusi kelerius aistros ir nuotykių kupinus metus, Klerė vėl grįžo į XX amžių, pas pirmąjį vyrą Frenką. Dabar Frenkas jau miręs, o Klerei be galo rūpi sužinoti, kas nutiko jos antrajai gyvenimo meilei. Moteris taip pat svarsto, kaip atskleisti dukrai ilgai slėptą tiesą apie tikrąjį jos tėvą. Tikėdamasi rasti atsakymus į jai rūpimus klausimus Klerė mintimis sugrįžta į praeitį, į intrigų kupiną Paryžiaus dvarą, kuriame teko kovoti už mylimo vyro ir dukrytės gyvybes...

Mano nuomonė: Pradėjus skaityti knygą, nustebau. Kur dingo Škotija ir vyrai su kiltais? Įdomus pasirinkimas knygą pradėti nuo sugrįžimo į ateitį. Net ne į tą, kurioje liko Klerės pirmasis vyras Frenkas, bet į tą, kurioje jis miręs, o dukra jau suaugusi. Jai laikas sužinoti tiesą ne tik apie tikrąjį savo tėvą, bet ir apie motinos gyvenimą, praeitį. Veiksmas šioje knygos dalyje - lėtas, nuobodus ir nuspėjamas, atsiranda naujos kibirkštys tarp Brianos ir vieno škoto, ir net jos nuspėjamos.
Antra knygos dalis taip pat įdomus pasirinkimas. Būtent joje retrospektyvos būdu grįžtama į praeitį pas Džeimį. Čia prasideda ne tik pagrindinis veiksmas, bet ir nuobodus Klerės ir Džeimio vedybinis gyvenimas, asmeniškai aš apie jų aistras, ištikimybę ir trumpalaikius ginčus jau skaičiau prieš tai dvejose knygose, todėl labai norėjosi, kad pagaliau jie susipyktų rimtai, o ne vienam knygos skyriui, kad kažkas pasikeistų jų santykiuose. Nuo kažkurios vietos įvyksta lūžis, kai pasidaro įdomu. Tikriausiai tada, kai prasideda slapti žaidimai, nuotykiai ir dvaro intrigos. Patiko, kad autorė aprašo ir pakankamai garsias istorines asmenybes (Liudviką XVI) iš arti, tačiau visada lieka klaustukas: rėmėsi ji istoriniais šaltiniais, ar viską išgalvojo.

Rekomendacija: Jei jau skaitėt pirmąsias dvi dalis, šią knygą siūlau pradėti po geros pertraukos, nes norisi pakeisti situacijas, laikotarpius ir veikėjus, manau, kad net jei būčiau knygą skaičiusi vėliau, po pertraukos, būčiau greičiau perskaičiusi.

2011 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

Mint Vinetu knygynas

3 komentarai
Vasaros pabaigoje teko lankytis sostinėje ir taip jau atsitiko, kad turėjau ištisą laisvą dieną. Žinot, kokias vietas tuomet labiausiai mėgstu lankyti? Ogi knygynus! Tąkart nusprendžiau galiausiai susipažinti su knygynu, apie kurį buvau skaičiusi, bet niekada nebuvusi - Mint Vinetu - skaitytų knygų knygynu. Tad šiandien trumpai - būtent apie jį.


Jums kyla klausimas, kuo šis knygynas skiriasi nuo kitų? Bene visos čia esančios knygos - nėra naujos (bene, nes mačiau lentyną su "kitos knygos" leidyklos naujomis), o perskaitytos ir žmonių atneštos, todėl jų kaina gerokai skiriasi nuo naujų knygų. Prikelti knygą antrajam gyvenimui galit ir jūs, tiesiog atnešate ją čia ir gaunate pasirinktinai, arba litus, arba nusprendžiate rinkti knygyno taškus, už kuriuos vėliau galėsite pirkti kitas knygas. Jeigu norit, nusipirktas ir perskaitytas knygas galit vėl atnešti atgal - knygynas įsipareigoja jas vėl nupirkti. Tad toks smagus ratas ir sukasi! Beje..būna tokių šaunių akcijų, kaip visą dieną visos knygos po, tarkim, 8Lt.

Iš karto drąsiai galiu pasakyti, kad jeigu dabar kas nors paklaustų, koks knygynas man atrodo pats jaukiausiai, nė nedvejodama atsakyčiau, kad šis! Be galo jaukus interjeras, daugybė savo kainomis viliojančių knygų (kam išties buvo sunku atsispirti..), gardi arbata bei kava ir galiausiai, tiesiog puiki vieta pasislėpti nuo lietaus ir paskaityti knygą (ten net perskaičiau pusę Palahniuko "nemotomų mostrų", kurią namuose turėjau ir vis neprisėsdavau). Jeigu jums dar niekada neteko čia apsilankyti, nė nedvejokit ir raskit tam laiko! O aš jau žinau, kur karts nuo karto užeisiu, jei gyvensiu Vilniuje..:)

Šv. Ignoto 16/10, 
Vilnius
nuo pirmadienio iki sekmadienio, 11:00 - 20:00

Plačiau apie knygyną, jo veiklą galima pasiskaityti jų puslapyje
Sekti ir sužinoti visas naujienas galite ir facebooko puslapyje
O jeigu gyvenate Panevėžyje, galite apsilankyti ir tokio pačio pobūdžio, tik mažesniame Gerame Knygyne 

Ineta

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Arthur Conan Doyle "Baskervilių šuo"

3 komentarai

Knyga jau seniai buvo mano sąraše "Rekomenduota", tačiau žinant, kaip aš viską pamirštu, taip ir šios vis pamiršdavau paieškoti bibliotekoje :D Ir visgi labai džiaugiuosi pagaliau perskaičiusi šį detektyvą.

Legenda apie Baskervilių šunį yra labai sena. Pasakojama, kad tas šuo - tarsi giminės prakeiksmas, jis anksčiau ar vėliau nužudo kiekvieną Baskervilį, gyvenantį savo dvare. Mįslingai mirus serui Čarlzui Baskerviliui, jo draugas daktaras Mortimeris kreipiasi į Šerloką Holmsą, kad šis padėtų išsiaiškinti mirties aplinkybes.

Taip ir sutinkame garsųjį detektyvą :) Holmsas pavaizduotas kaip nepaprastai rimtas žmogus, kuris susikaupia tik tam darbui, kurį atlieka. Turbūt neatsiejamas jo atributas yra pypkė. Ir šiame romane, ir greičiausiai kitose istorijose, stengdamasis sujungti keletą faktų į vieną jis rūko prastą tabaką, nuo kurio dūmų įėjus į kambarį galima gerokai pridusti. Šiaip jau man Holmsas padarė teigiamą įspūdį, tik galbūt tas jo švelnus ironiškumas nurodant daktarui Vatsonui jo klaidas atrodo kiek pasipūtėliškai.. Nors iš kitos pusės jis teisus - Vatsonas yra jo mokinys, todėl jį reikia pataisyti, jei šis suklysta.
Knygoje viską pasakoja daktaras Vatsonas. Jis užrašinėja visus Šerloko Holmso nuotykius, tad šis ne išimtis. Vatsonas taip pat yra įžvalgus ir, manau, vertas savo mokytojo. Tačiau jie šiek tiek skiriasi: Vatsonas yra veiksmo žmogus, kaip sako pats Holmsas. Šiaip ar taip, man buvo gražu skaityti, kaip Vatsonas kartais įsižeidžia, jei Holmsas nepakankamai įvertina jo pastangas, ir kaip tuoj pat atlyžta išgirdęs iš mokytojo pagyrimą. Kas jau kas, bet Vatsonas tikrai atsidavęs savo mokytojui.

Apskritai knyga nėra parašyta sudėtingai. Tačiau intriga prasideda jau nuo pirmųjų puslapių, ir išlieka iki pat paskutiniojo. Rašytojas nė karto neleidžia skaitytojui atsikvėpti ir nuklysti mintimis į šalį - už tai didelis pliusas. Man buvo tikrai įdomu skaityti ir galvoti, kaip keli iš pažiūros nesusiję dalykai iš tikrųjų yra neatsiejami. Manau, kad seras Doyle'is buvo tikrai geras detektyvų meistras ir jei nepatingėsiu, galbūt perskaitysiu kitas, trumpesnes istorijas apie detektyvą Šerloką Holmsą.
O knygą rekomenduoju, jei dar neskaitėt - geram skaitytojui tai galėtų būti ir vakaro skaitinys :)

Paulina

2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis

Alexandre Dumas "Trys muškietininkai"

7 komentarai
Na štai, pagaliau įveikiau dar vieną klasikinį romaną ir užpildžiau savo neišsilavinimo spragas :) 

Trumpai tariant - tai romanas apie draugystę, ištikimybę ir drąsą. Jo veiksmas vyksta XVII a. Prancūzijoje, kur sutinkame keturis draugus: jaunąjį d'Artanjaną, pagyrūną Portą, pamaldųjį Aramį ir tikrą bajorą Atą. Muškietininkų gyvenimuose pilna nuotykių, jie tarnauja karaliui ir vis žlugdo kardinolo Rišeljė planus. 

Galiu pasakyti, kad knyga man patiko visaip kaip. Visų pirma - personažai. Jie visi tokie skirtingi, bet ir panašūs - man labai patiko. Labiausiai patikęs veikėjas, manau, yra Atas. Jis visada išlieka orus, nepameta proto, yra protingas ir viską apgalvojantis bajoras. Ne veltui d'Artanjanas juo labai žavisi :) Taip pat ir aš. Ypač knygos pabaigoje jis man padarė įspūdį - ir visai ne blogą, o kuo geriausią. Nes ne kiekvienas sugeba taip šaltai mąstyti sunkiu metu. 
Na, o kad jau įsigijau mėgstamiausią veikėją, tai galiu nuraminti - turiu ir nemėgstamiausią. Turbūt tiems, kurie yra skaitę šią knygą, net nekyla klausimų, kas tai. Tai Šarlotė Bekson, grafienė de La Fer, ledi Vinter, baronienė Šefild - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Arba tiesiog - miledi. Šis personažas yra ypatingai neigiamas. Įdomu tai, kad tokiu neigiamu veikėju autorius pasirinko moterį. Apsukri, pikta, kerštinga, be jokio gėdos jausmo, visur paskui save sėjanti mirtį - būtent tokia ir yra miledi. Ji globojama kardinolo, tačiau net jis, atrodo, irgi nelabai patenkintas tokia bendrininke (nes kardinolas anaiptol nėra šventasis). 
O jei kalbėčiau apskritai apie romaną, tai jis toks šiek tiek komiškas. Be abejo, čia gausybė intrigų, nuotykių - dėl to ir įdomu jį skaityti. Tačiau komiškumas asmeniškai man slypėjo tame perdėtame mandagume. 
Suprantama, kad senovėje taip būdavo įprasta, tačiau dabar skaityti yra truputį juokinga. Nors.. Gal autorius ir pats šiek tiek viską pagražino.. :) 

Jei paklaustumėte, ar rekomenduoju skaityti šį romaną, atsakyčiau, kad taip! Kaip sakiau, čia rasite visko: ir intrigos, ir nuotykių, ir pamokymų apie tai, kokia iš tiesų turėtų būti draugystė.

Jūsų Paulina

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Rudenėjant

0 komentarai

Bėgo ir prabėgo vasara nusinešdama mūsų nerūpestingus vakarus su draugais ir bemieges naktis su knygomis. Tik nejaugi liūdėsi, kai po kojomis lapai čeža, o į duris beldžiasi naujos žinios, o kai kuriems - paskutinieji metai mokykloje. 
Tiems, kurie jau seniai atsisveikino su mokyklos suolu, linkime gražaus ir jaukaus rudens, na o tiems, kurie dar dabar su jais draugauja - susikaupimo ir ryžto ruošiantis egzaminams, galimybės tobulėti bei pažinti save, atrasti tai, ką iš tiesų norime veikti gyvenime ir žinoma, laiko knygoms ir skaitymui.
Šia proga atnaujinome ne tik puslapio dizainą, bet ir nusprendėme nusimesti slapyvardžių šydą ir nuo šiol vadintis savo tikraisiais vardais. Taigi prisistatome jums dar kartą! Montekristo - Rita, Miss Potter - Paulina, Lietaus dukra - Sandra, bei aš, Black Swan - Ineta.
Skaitytojos

2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Pai Kit Fai „Sugulovės duktė“

0 komentarai
Leidau sau padaryti pertraukėlę ir pailsėti nuo rimtos literatūros, bet tai jokiu būdu nereškia, jog mečiau „Karą ir taiką“ į šalį. Ateis ir jos eilė :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 510, leidykla -  „Alma littera“, originalus pavadinimas - Concubine's Daughter, išleista 2011 m.

Anotacija: 1906 m. Pietų Kinijoje mergaitė, vardu Li Sija – Gražioji.  Ji – seno ūkininko ir jo jaunos sugulovės dukrelė.  Motina, kuri, beje, buvo išsilavinusi moteris, miršta, o mergaitė taip pat pasmerkiama tapti sugulove. Tačiau Li Sijai toks gyvenimas atgrasus, ji svajoja būti išsilavinusi, išmokti skaityti ir rašyti – kaip ir jos motina. Tad sumani mergaitė pergudrauja tėvą ir pabėga su anglų jūrų kapitonu. Taip Li atsiveria kelias į svajonės išsipildymą, tačiau galutinę šio tikslo pergalę pasiekti lemta tik jos dukteriai Siu Sing – Žvaigždelei, kuri Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš tolimų kalnų atkeliauja į Honkongą.
Pai Kit Fai „Sugulovės duktė“ – tai aistringas ir drąsus romanas apie dvidešimto amžiaus pradžios Kiniją, parašytas „Geišos išpažinties" stiliumi.

Apie autorių: Australų rašytojas Pai Kit Fai, kurio tikrasis vardas Geoff Pike, gimė 1929 Anglijoje. Nuo trejų metų jau domėjosi daile ir rašymu. Jaunystėje daug laiko praleido jūroje. Kurį laiką tarnavęs anglų kariuomenėje, galiausiai apsistojo Australijoje kaip imigrantas, kur ėmėsi iliustratoriaus ir karikatūristo darbo. Dirbdamas Pai Kit Fai vykdė ir daugybę tarptautinių projektų Azijoje,  Hong Konge, už kuriuos pelnė prestižinių apdovanojimų. 1973 metais Pai Kit Fai visiškai atsidėjo kūrybai – tuomet gimė pirmoji romanų trilogija, paremta jaunystės nuotykiais ir patirtimi. 
Kurdamas romaną „Sugulovės duktė“ rašytojas rėmėsi Kinijos istorija ir asmeniniu pažinimu bei išgyvenimais, kuriuos įgijo kurį laiką gyvendamas Azijoje.

Tikrai akį traukiantis viršelis
Mano nuomonė: Labai nepatiko anotacijoje pasirodęs apibūdinimas, jog ši knyga parašyta „Geišos išpažinties“ stiliumi. Kam tos klišės? Ir išvis, jeigu jau romanas susijęs su Kinija ir jos kultūra, tai jau iškart „Geišos išpažinties“ stilius? Skaičiau aš „Geišos išpažintį“, bet panašumų tarp šių knygų neįžvelgiau, išskyrus tai, kad veiksmas vyksta Kinijoje ir pagrindinė veikėja moteris. Nemėgstu lyginti skirtingų autorių knygų, bet šis aprašymas tarsi verčia tai padaryti. O juk kiekvienas autorius turėtų būti unikalus. Viršelis taip pat nesužavėjo, nepatinka man kai ant knygų puikuojasi žmonių veidai, išskyrus jeigu ta knyga biografijos tipo. Taip, visi žinome, jog šiuolaikinė visuomenė priprato, kad viskas būtų ne tik kad patiekta ant lėkštutės, sukramtyta, bet ir į burną įdėta. Taip ir su knygomis. Duokit per galvą, bet mano supratimu, knyga turi lavinti skaitytojo fantaziją, o ne ją smukdyti. O ką daro ant viršelių esantys veidai? Jie net skaitytojui nenorint peršasi į galvą ir skaitant būna sutapatinami su veikėju. O jeigu ant viršelio būna knygos ekranizacijos aktorius, tai tik jį ir įsivaizduoji kaip veikėją, ir galva nedirba taip, kaip turėtų. Taip ir norisi paklausti, kam tada autoriai stengiasi, aprašinėja kiekvieno veikėjo išvaizdą, jeigu ant viršelio yra patiekiamas žmogus, kuris net ir nenorint įlenda  tau į galvą, nes juk knygą skaitydamas, viršelį matai dažnai.
Knyga parašyta lengvu, rytietišku stiliumi (ne „Geišos išpažinties“!). Romane yra trys siužetinės linijos. Pirmoji, pati trumpiausia, atstoja kūrinio įžangą, joje mes supažindinami su turtingo to meto ūkininko šeima, parodoma, kokios vyraudavo tradicijos - ne viena žmona, laukiami sūnūs, o dukterys žudomos, atskleidžiamas požiūris į moterį. Toliau pasakotojas supažindina mus su naująja ūkininko sugulove, turinčia lotoso pėdas (tarp kitko, tai labai baisus dalykas, senais laikais būdavęs kinams grožio etalonu ir garbės reikalu turėti žmoną/sugulovę, su lotoso pėdomis,  plačiau apie jas čia ), bet išsilavinusia mergina. Antroji siužetinė linija sukasi apie šios sugulovės dukters gyvenimą nuo mažų dienų, kuris, žinoma, nebuvo rožėmis klotas. Kartu su Li Sija žengiame pirmuosius žingsnius išsilavinimo link, sutinkame nemažai skirtingų veikėjų, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Deja, nuo maždaug knygos vidurio, veiksmas pasidarė labai jau nuspėjamas, dingo intriga. Pasiekus trečiąją siužetinę liniją, kai susipažįstame su Li Sijos dukra Siu Sing intriga vėl grįžta, grįžta ir noras skaityti toliau, sekti įvykius, patiko Siu Sing pokalbiai su mokytoju. Bet šiek tiek paskaičius ir vėl viskas pradeda per anksti aiškėti ir likus gal kokiems 150 puslapių iki pabaigos, nujauti, kuo viskas baigsis. Ir tikrai, pabaiga buvo būtent tokia, kokią ir nuspėjau. O, gaila. Nepavyko vis dėlto autoriui išlaikyti to tikro susidomėjimo, net ir finalinės kovos tarp Raudonojo Lotoso ir jos priešo baigtis buvo aiški dar prieš jai prasidedant. 
Nenoriu daugiau atskleisti siužeto, bet galiu rekomenduoti šią knygą kaip paprastą laisvalaikio romaną. Norint pailsėti, pasinerti į tolimus kraštus, susipažinti su Kinijos kultūra, pažvelgti į jų požiūrį ir tradicijas giliau, ši knyga tam puikiai tinka. Gražiai, vaizdingai parašyta, vertimas į lietuvių kalbą netgi labai neblogas. Mano vertinimu, galėčiau šiai knygai skirti 8 balus iš 10. Antrą kartą tikrai neskaitysiu, bet ir nesigailiu sugaišto laiko. Kūrinys patiko, bet nesužavėjo.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)