2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Victor Hugo „Paryžiaus katedra“

0 komentarai
Štai jau ir 9-oji knygų iššūkio knyga.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 430, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - Notre-dame de Paris, išleista 1983 m.

Anotacija: „Paryžiaus katedra“ – vienas pirmųjų didžiojo prancūzų rašytojo veikalų. Jame talentingai pavaizduotas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas Paryžiaus gyvenimo paveikslas, kurio centre – Dievo Motinos katedra, tuometinio Paryžiaus širdis. Katedros papėdėje sudūžta ne vieno herojaus likimas. O labiausiai skaitytoją sukrečia tragiška čigonų pagrobtos ir išaugintos šešiolikmetės mergaitės Esmeraldos meilės istorija.

Mano nuomonė: „Paryžiaus katedrą“ norėjau perskaityti gal nuo kokios 9-10 klasės, bet vis atsirasdavo kitų knygų, kadangi turėjau ją namuose, tai maniau, jog tikrai neprapuls... Taip atidėliojau, atidėliojau. Kol knygų iššūkis nepaskatino manęs susiimti ir pagaliau ją perskaityti.

Kaip ir daugelį, mane labai vargino katedros aikštės, pačios katedros ir Paryžiaus gatvių aprašymai. Stengdavausi kuo greičiau tas detalizuotas vietas perskaityt, kad galėčiau sugrįžti prie veiksmo. Apskritai, aš nesu nusistačiusi prieš smulkų detalių aprašymą, bet Hugo stilius man buvo per daug sunkus (kita vertus, Balzako smulkmenas mėgstu).

Victor Hugo
Šis kūrinys tikriausiai bus vienas iš nedaugelio, kuriame neatradau nei vieno veikėjo, kuriam jausčiau simpatiją ar pritarčiau jo mintims. Visi pavaizduoti tokie egoistiški, susikoncentravę tik į savo problemas (o jos tarsi pačios baisiausios pasaulyje!). Būtent dėl tokių neigiamų charakterių man nepavyko užmegzti artimo ryšio su knyga. Į visus dramatiškus dialogus ir ypač monologus reagavau netgi abejingai, o mintyse šmėkšteldavo tokie epitetai, kaip kvailys, padlaižūnas, pagirūnas ir pan.

Knygoje akcentuojamas grožis, tiek vidinis, tiek išorinis. To pavyzdžiai yra pagrindiniai veikėjai: Kvazimodas-Esmeralda, Kvazimodas-Febas, Frolo. Mintį pagavau, bet tas perdėtas kraštutinumas mane kiek erzino.

Na, o kalbant apie siužetą, tai intrigos kaip ir nepajaučiau, bet esu dėl to pati kalta. Dar prieš berods metus mačiau tiek lietuvišką, tiek prancūzišką miuziklus, iš kurių žinojau, kaip kūrinys baigiasi. Žinoma, tam tikrų detalių juose nebuvo, kad ir istorijos apie Esmeraldos motiną (kuri turbūt buvo bene įdomiausia visame kūrinyje), bet bendrais bruožais žinojau, kas po ko vyksta. Nors, nežinant siužeto, manau, kad pabaigą ne taip ir lengva nuspėti.

Taigi, vertinu 6/10. Bet norėčiau vis tiek parekomenduoti daugeliui, ypač jaunesnio amžiaus skaitytojams (šiuo kūriniu galima kuo puikiausiai remtis rašiniuose). Man jau nebebuvo ko iš jos išmokti, bet paaugliai tikrai ras, o suaugę supras, kodėl visgi taip apdainuojama Esmeralda ir 4 vyrų meilė jai  :)

Citatos:  
meilė kaip medis auga savaime, giliai įleidžia šaknis mumyse ir žaliuoja net sudužusioje širdyje.

Žmogaus širdis talpina tik tam tikrą kiekį sielvarto. Kai kempinė prisigėrusi, gali ir jūra ją užlieti - vis tiek nesugers daugiau nei lašo.

Ekranizacijos: O jų tikrai nemažai, gal visų net nepristatinėsiu.
    • Pati seniausia ekranizacija yra pastatyta  1905 m., kai kinas vis dar buvo nespalvotas ir tylusis. O vadinosi šis kūrinys - Esmeralda.




    • 1996 m. Disney išleido vaikams pritaikytą, ganėtinai kardinaliai pakeistą animacinę versiją su dainomis ir, žinoma, laiminga pabaiga. Režisieriai Gary Trousdale ir Kirk Wise. Įgarsina: Tom Hulce (Kvazimodas), Tony Jay (Frolo), Demi Moore (Esmeralda). Video pristatymas:

    • Po metų kai pasirodė animacinis Disney filmukas, vėl buvo pastatyta vaidybinė ekranizacija, pavadinimu Kuprius (The hunchback). Režisierius Peter Medak. Vaidina: Mandy Patinkin (Kvazimodas), Richard Harris (Frolo), Salma Hayek (Esmeralda). 1997 m. ekranizacijos pradžia:
    • 1999 m. prancūzai pastatė alternatyvią šiai neužmirštamai klasikai versiją (Quasimodo d'El Paris)- šių laikų komediją, kur Kvazimodas yra neteisingai apkaltinamas kaip serijinis žudikas. Režisierius Patrick Timsit.  Vaidina: Patrick Timsit (Kvazimodas), Richard Berry (Frolo), Melanie Thiery (Esmeralda). Video pristatymas:

    Nuoširdžiai, Rita :)

    2012 m. rugpjūčio 19 d., sekmadienis

    Mary Higgins Clark „Šauksmas naktyje“

    0 komentarai
    Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 296, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A cry in the night, išleista 2012 m.

    Anotacija: Niujorko meno galerijoje dirbanti vieniša dviejų vaikų mama Dženė Makpartland negali atsidžiaugti sutikusi savo svajonių vyrą. Didingų peizažų tapytojas Erikas Kriugeris, jau pasiekęs milžiniškos sėkmės, yra gražus, jautrus ir... labai ją įsimylėjęs. Pora netrukus susituokia, ir Dženė svajoja apie jaukius namus, kuriuos sukurs Eriko sodyboje Minesotos platybėse.
    Tačiau po vestuvių Erikas staiga ima elgtis keistai – sudaro kliūtis, kad žmona negalėtų bendrauti su kitais žmonėmis, verčia rengtis motinos drabužiais... Dženė pastebi, kad jo vengia ir visi aplinkiniai...
    Vienišos dienos ir baimės kupinos naktys visiškai išsekina Dženę. Netrukus moterį įsuka sukrečiančių įvykių karuselė ir užgriūna šiurpios paslaptys iš Eriko praeities. Jos ima kelti grėsmę jos ir vaikų gyvybei.
    Ar moteriai ir jos dukrelėms pavyks ištrūkti iš košmariškų spąstų, kuriuos Erikas joms paspendė dideliame name vidury laukų?

    Mano nuomonė: Tai jau antroji mano perskaityta Mary Higgins Clark knyga, taigi jau galiu susidaryti tvirtesnę nuomonę apie autorės kūrinius. Kokie jie? Įtempto siužeto, įtraukiantys, su išlaikyta iki pat pabaigos intriga, turintys detektyvo elementų, lengvai skaitomi.

    „Šauksmas naktyje“ - ne išimtis. Suskaičiau per kelias dienas, vienu prisėdimu įveikdama pusę knygos. Siužetas kaip iš siaubo filmo - iš pradžių visiška idilė, romantika, begalinė meilė ir staiga viskas pradeda po truputį keistis, atsiranda keisti reikalavimai, nesveikas pedantiškumas, tada veiksmas įgauna pagreitį ir tik spėk sekti užuominas ir spėlioti, tai kam vis dėlto čia susisukę šarikai. Artėjant prie pabaigos autorė dar sugeba suregzti  pinkles, tarsi bandydama suklaidinti skaitytoją (ech, naivuolė aš, patikėjau!). Įspūdžius labai sustiprina veiksmo vieta - atokus dvaras, tušti kambariai, keletą dešimtmečių nesikeičianti aplinka.

    Personažai atskleisti pakankamai neblogai, kaip tokio žanro kūrinyje. Tobulai pavaizduota psichopatinė asmenybė (knygos gale, padėkoje, yra paminėta, kad be profesionalaus psichiatro konsultacijos neapsieita). Bet tai tik pakelia mano nuomonę apie autorę, konsultuotis su specialistais norint sukurti įtaigų veikėją yra tikrai profesionalu. Šalutiniai personažai tikroviški, ne per daug idealizuoti, tik pagrindinė veikėja šiek tiek nervino.

    Apskritai, šis kūrinys man patiko, tikrai sudomino, įtraukė iki pat pabaigos. Toks lengvas, poros dienų romanas, per daug neįpareigojantis, leidžiantis pasijusti tartum kine. 9/10.

    Nuoširdžiai, Rita :)

    2012 m. rugpjūčio 15 d., trečiadienis

    Mingmei Yip "Šilko kelio daina"

    0 komentarai
    Taip jau nutinka, kad jeigu neskaitau, tai neskaitau, o jei pradedu, tai kelias knygas vieną po kitos sugraužiu.. :D


    Lilė Lin yra 29-erių kinė, gyvenanti Niujorke. Ji dirba padavėja ir svajoja parašyti romaną. Staiga lyg iš dangaus atkeliauja žinia apie jos tetą, apie kurią Lilė nieko nežinojo. Pasirodo, teta nori, kad Lilė leistųsi į Šilko kelią, atliktų užduotis ir po visko, jei tiksliai vykdys nurodymus, gaus 3 milijonus dolerių. Na, kas nesusigundytų tokia galimybe.. Lilė iš prigimties mėgo nuotykius, tad leidosi į šią kelionę.

    Na, jei atvirai, tai tikėjausi kažko truputį kito.. Nežinau, ko, bet ne tokio romano :D Ta prasme.. Didžioji dalis veiksmo sukosi apie Lilės meilės reikalus, o to man visai nesinorėjo. Galbūt norėjosi šiek tiek daugiau pasakojimo apie patį Šilko kelią, šįkart net pritrūko taip nemėgstamų gamtos aprašymų.. Jų buvo, bet negalėjau susidaryti tinkamo vaizdo.
    Iš pirmo žvilgsnio sunkios užduotys, pasirodo, knygos herojės buvo labai lengvai įveiktos (galbūt tik kelionė per dykumą buvo sunkesnė, bet ir ta sutilpo į du skyrius). Iš knygos aprašymo buvo galima suprasti, kad Lilė ilgai kamuosis, kol viską įveiks, tačiau taip tikrai nepasirodė skaitant knygą.
    Ir vis akis badė pasakymas "dvidešimt vienų metų amžiaus". Ooo jetau, taigi ar taip galima sakyti :(

    Apskritai knyga parašyta gana primityviai, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, įtraukė nuo pirmųjų puslapių :) Perskaičiau ją per dvi dienas.
    Knyga tinka merginoms, norinčioms ir "pakeliauti" po Kiniją, ir po meilės labirintus :) Ir tikrai neabejoju, kad ji jus įtrauktų taip pat, kaip ir mane :)

    2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

    Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

    0 komentarai

    Sveiki! :) Pagaliau ir aš atsiradau.. Po paskutiniosios perskaitytos knygos praėjo daugiau nei mėnuo, tačiau turėjau tiek visokių reikalų, kad nebuvo kada prisėsti ir pasimėgauti skaitymu..
    "Paryžiaus katedrą" buvau pradėjusi skaityti devintoj klasėj :D Deja, tada sugebėjau įveikti netgi vieną skyrių. Ir padėjau į šalį, o paėmiau tik dabar, po penkerių metų. Dabar buvau kantresnė skaitytoja ir perskaičiau visą kūrinį :)

    Knygoje pasakojama gana sudėtinga meilės istorija. Sudėtinga dėl to, kad joje dalyvauja visiškai skirtingi žmonės: Katedros archidiakonas Klodas Frolo, gražuolis kapitonas Febas, Katedros kuprius, varpininkas Kvazimodas ir žavi čigonė Esmeralda. Iš pirmo žvilgsnio tai be galo skirtingi personažai, ir tą patį jausmą išgyvena skirtingai, tačiau mano akimis visi jie - pasimetusios sielos.

    Kad ir kokios būtų tikroviškos realizmo epochos knygos, vis dėlto kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mane jos ne itin žavi.. :D Pati istorija tikrai buvo įdomi. Be galo įdomūs personažai, buvo įdomu skaityti ir sužinoti, kaip jiems susiklostys likimas. Įtaigiai parašyta knyga ir tikrai galima pajusti tą laikmetį. Tačiau visi detalūs aikščių, Katedros aprašymai taip nepatiko.. Taip, gal ir vaikiška taip sakyti. Bet tokie aprašymai ne man :D

    Visiškai nesigailiu, kad skaičiau ir perskaičiau šį klasikinį kūrinį :) Vis neprisiruošdavau, o dabar galiu dėkoti Sandros knygų iššūkiui :) Kaip ir sakiau, tikrai pajutau tą laikmetį, visą neteisybę, kuri buvo persmelkusi to meto visuomenę.
    O iki iššūkio pabaigos liko 5 knygos! :)

    2012 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

    Darja Doncova „Pulką kiškių besivaikant“

    1 komentarai
    Žinot, būna tokios knygos, kurių viršeliai tokie gražūs ir viliojantys, kad kartais jas norisi įsigyti net neperskaičius anotacijos. Tai va, šios knygos, jeigu atsisžvelgčiau tik į viršelį, niekada nepirkčiau ir net į rankas nepaimčiau. Kažkokia fyfa netikrais nagais... Kas juokingiausia, kad ji neturi nieko bendro su romano veikėjais, nei vienas pagal aprašomą išvaizdą net nepanašus. Pagrindinė „tyrėja“ Daša daug vyresnė, turinti vieną suaugusį vaiką ir paauglę dukrą. Na, tiesiog nesusipratimas, lėkštumo viršūnė. O dabar, kai jau išsiliejau dėl beprasmiško viršelio (o, mano nuomone, viršelis turi būti prasmingas!), keliausiu giliau, į turinį.

    Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 256, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas -За всеми зайцами, išleista 2012 m.

    Anotacija:  Dar vienas pasakojimas apie Dašos Vasiljevos, ,,privačios seklės“, nuotykius Paryžiuje ir ne tik.
    Šįkart Dašą tiesiog užgriūva nepaprasti įvykiai. Iš Maskvos į svečius atvyksta ne tik mylima bičiulė su vaikais, bet ir bjauraus būdo buvusios viršininkės sūnus. Visa kompanija ir dar pačios Dašos vaikai išsiruošia atostogų į Tunisą, kur kone Dašos akivaizdoje nužudomas garsus verslo magnatas...
    Policija ketina bylą nutraukti pritrūkus įkalčių, tačiau Dašai knieti pačiai viską išsiaiškinti.  Pasirodo, magnato mirties norėjo visi: žmona, dukterys, žentas. Be to, nuo žudikų rankos ima kristi galimi liudytojai, o pačios Dašos namuose dedasi keisti dalykai... Bet ji nutaria nepasiduoti ir sudėti visus taškus ant „i“...

    Mano nuomonė: Iš tiesų, labai gerai, jog anotacijoje privati seklė yra įsprausta į kabutes. Ieškantys rimto detektyvo čia jo neras. Šis kūrinys yra tarsi detektyvo žanro parodija (o ką, kartais ir tokių reikia!), primenantis man „Rožinės panteros“ filmus.

    Man šiek tiek sunkoka vertinti šį kūrinį pagal veikėjų vystymą, nes, kiek domėjausi, yra visas „Privataus Dašos Vasilijevos tyrimo“ kūrinių ciklas, o kiškiai yra antroji dalis. Kaip viskas prasidėjo supratau pakankamai lengvai, nes knygos pradžioje primenamos pirmosios dalies gairės.

    Apskritai kalbant, buvo visko. Galima ir pakrizenti, ir pasierzinti dėl tam tikrų veikėjų bukumo. Tiesa, siužetas nepasižymi  orignalumu, beveik visos užuominos yra per daug aiškiai pateikiamos dar knygos pradžioje, taigi, nusikaltėlis kaip ir aiškus. Galbūt sudomino tam tikros antrojo plano detalės, bet tik tiek. Intrigos, bent jau man, labai pritrūko. Veikėjų charizmos taip pat. Labai pop'siškas kūrinys. 5/10.

    Prisipažinsiu, aš mieliau kelis kartus pažiūrėčiau „Rožinę panterą“ ar „Fantomą“ nei skaityčiau Dašą.

    P.S. Susimąsčiau, ar knygos formatas priklauso nuo to, kokioms masėms ji skirta? Ši išpūsta iki begalybės, kaip botulino prileistos lūpos. Taip tyliai ir pagalvoji, nejaugi, kuo bukesnis kūrinys, tuo jo šriftas, apimtis, paraštės yra didesni?

    Nuoširdžiai, Rita :)

    2012 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

    Renate Welsh „Močiutės palikimas“

    0 komentarai
    Kišeninio formato knygelė keliems prisėdimams.

    Aprašoma knyga:
    puslapių skaičius - 221, leidykla - „Gimtasis žodis“, originalus pavadinimas - Großmutters Schuhe, išleista 2010 m.

    Anotacija: „Šitai šeimai nebereikia galvos, nes būtent nuo šios dienos ji liovėsi būti šeima, stebulė iškrito iš rato, stipinai styro į visas puses“, – taip proanūkis Deividas tiksliai ir ne itin meilikaudamas išsako nuomonę apie savo giminaičius. Šeima ką tik palaidojo visus vienijusią 93 metų moterį ir susėdo prie gedulingų pietų stalo – tai viena iš retų progų susitikti. Tiesą sakant, jie nežino, apie ką kalbėtis, tačiau galvose sukasi daugybė minčių: juk kiekvienas labai subjektyviai vertina kitus ir mirusiąją bei savo santykius su ja. Tad kas gi iš tiesų buvo toji Edita Karman? Savo kartos moterims – pavyzdys, o vėlesnėms dviem kartoms – veikiau košmaras? Ką galvoja provaikaičių karta? Ką ruošiasi daryti gedulingų pietų dalyviai? Restorano darbuotojai nujaučia kažką negera...

    Mano nuomonė: Šeima. Ar visada kraujo ryšiai yra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų jos narius drauge? O gal tam kartais tereikia vieno žmogaus, kuris kažkaip, tarsi antgamtiškai, geruoju ar bloguoju, sujungtų juos, paskatintų dažniau matytis? Tokie klausimai natūraliai iškilo beskaitant šį kūrinį. 

    Romano laikas labai trumpas kaip tokio žanro knygos - viena popietė, gedulingi pietūs, per kuriuos kiekvienas šeimos narys nusikelia į prisiminimus apie velionę arba galvoja kaip greičiau nešti kudašių iš restorano. Šios mintys atskirtos trumpučiais epizodais iš nedidelio restorano personalo užkulisių. 

    Renate Welsh
    O mintys tikrai originaliai ir be abejo tikroviškai perteiktos - tikras sąmonės srauto principas. Tokį rašymo stilių kol kas esu sutikus tik „Baltoje drobulėje“. Žinoma, jis nėra toks drastiškas kaip mūsų lietuvių rašytojo kūrinyje, personažai nėra taip sutrikę kaip minėto romano herojus, bet minčių šuoliai yra jaučiami. Tik jie visiškai netrukdė suvokti galvojančiojo požiūrio. 

    Patiko kūrinio idėja, kaip ji perteikta, buvo įsimintinų minčių. Kita vertus, dėl mažos apimties, didelio galvojančiųjų skaičiaus nesuspindėjo nei vienas personažas, nebuvo mano taip norėto charakterių įvairesnio atskleidimo. Tie mažyčiai epizodėliai iš personalo gyvenimo man suteikė žymiai daugiau aiškumo nei atskiri, detalesni prisiminimai. Vietomis buvo kiek nuobodoka. 

    Vertinčiau 8/10 dėl originalaus stiliaus ir jau kuris laikas knygose nesutiktos šeimos idėjos. Laikas nuo laiko neprošal pamąstyti apie giminystės ryšių svarbą.

    Citatos: 
    Odą galima patempti ir pastangrinti, jei turi pinigų ir nesibaimini skausmo, smegenėlių nepatempsi ir neatgaivinsi, lyginimas nepadės...

    Juk meilės neįmanoma pamesti kaip pirštinės, piniginės ar rakto. Atrodo, vis tik galima! Kiek pamestų meilių guli parkuose, gatvėse, kabo ant medžių, sudriskusios kaip seni plastikiniai maišeliai, niekam netinkamos. Jei nepasiseks, vėjas nuplėš vieną jų ir tėkštels tai į veidą, kokčią ir drėgną, o tu turėsi darbo nubraukti ją nuo nosies.

    Gyvenimas yra neteisingas, <...> bet dažniausiai turime  jaustis dėkingi, kad jis toks, priešingu atveju mums klotųsi ne taip gerai.

    Nuoširdžiai, Rita :) 

    2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

    Robert Goddard „Negrįžk atgal“

    0 komentarai
    5-oji knygų iššūkio knyga. Liko dar 7, o laikas tiksi. Tikiuosi, kad suspėsiu :)

    Pirmiausia pakalbėsiu apie knygos atsidūrimą knygų iššūkio sąraše. O viskas buvo taip... Dabar atrodo juokinga, tačiau kažkada šią knygą labai geros akcijos metu nusipirkau, tačiau iškart neperskaičiau. Tai buvo pirmoji knyga, kurią nusipirkau ir neperskaičiau. Ilgą laiką, todėl kai lyg ir trūko knygos mano galutiniam sąrašui - pasirinkau šią.

    Knyga nėra turtinga. Kaip kai kurie žmonės sako - skaitalas. Kodėl taip drąsiai ir negarbingai atsiliepiu apie knygą? Žinot tas detektyvines knygas, kuriose kažkas atsitinka, policija neranda teisybės, todėl jos pradeda ieškoti romano veikėjai ir būna labai įdomu? Tai va, čia tokia knyga. Kažkuo primena net Sandra Brown, tačiau labai sunku ją skaityti dėl vieno dalyko.

    Anotacijoj rašoma, kad visi susitikimo dalyviai dalyvavo kažkokiame paslaptingame ekpermente, išsiskirstė iš jo ir laikė, kad jis nepavyko, tačiau tai buvo ne visa tiesa. Ir būtent po 50 metų susitikimo metu, įvykių virtinė nulemia, kad tik du žmonės gali surasti tiesą, nes jei jos neras - bus apkaltinti net 2 žmogžudystėmis. Viskas lyg ir nuostabu, taip? Bet absurdas, kai skaitant reikia tuos du pagrindinius veikėjus įsivaizduoti... Nemiega, laksto po visą šalį, mažai valgo, jiems gresia mirtis - normalu? Bet jiems 70. Aš suprantu, kad būna labai stiprių senolių, bet kažkaip šitoj knygoj, jos veiksme - tai netiko.

    O iš tikrųjų, kad ir kokie knygos minusai. Vienas pliusas visada bus: tokia knyga nuostabiai tinka atostogomis, aš ją perskaičiau per keletą dienų, nes jai nereikia didelio susikaupimo, ją lengva skaityti.

    Sandra :)

    2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

    O kiek perskaitei Tu?

    6 komentarai
    Kažkada internete radau straipsnį anglų kalba. Ką ten straipsnį, o visą sąrašą, kuriame pateikta net 1001 knyga, kurią privalai perskaityti iki savo mirties. O šiandien važiuojant galvoje man vis sukosi, kokias ir kiek knygų esu perskaičiusi iš šio sąrašo, koks tas sąrašas iš tikrųjų. Trumpai tariant, kilo tą sąrašą išanalizuoti.


    Visas knygas perskaityti tikriausiai ne tik sudėtinga, bet ir pakankamai keblu. Ypač, apžvelgt tokią gausybę knygų, tačiau sąrašas labai optimalus tuo, kad jis suskirstytas į laikotarpius. Galima pagal juos ir susirasti, kokią knygą nori perskaityti. Apskritai, mano nuomone, visa pasaulinė klasika sąraše. Gal tik kai kurios knygos negirdėtos, arba lietuviški vertimai neatitinka realybės :)

    Kafka on the Shore – Haruki Murakami
    The Wind-Up Bird Chronicle – Haruki Murakami
    The Shining – Stephen King
    The Master and Margarita – Mikhail Bulgakov
    Breakfast at Tiffany’s – Truman Capote
    The Old Man and the Sea – Ernest Hemingway
    Nineteen Eighty-Four – George Orwell
    Animal Farm – George Orwell
    The Little Prince – Antoine de Saint-Exupéry
    The Outsider – Albert Camus
    Gone With the Wind – Margaret Mitchell
    All Quiet on the Western Front – Erich Maria Remarque
    The Hound of the Baskervilles – Sir Arthur Conan Doyle
    Dracula – Bram Stoker
    The Picture of Dorian Gray – Oscar Wilde
    The Adventures of Huckleberry Finn – Mark Twain
    Treasure Island – Robert Louis Stevenson
    Anna Karenina – Leo Tolstoy
    Crime and Punishment – Fyodor Dostoevsky
    Alice’s Adventures in Wonderland – Lewis Carroll
    Wuthering Heights – Emily Brontë
    The Three Musketeers – Alexandre Dumas
    A Christmas Carol – Charles Dickens
    Pride and Prejudice – Jane Austen
    Robinson Crusoe – Daniel Defoe
    Štai mano sąrašas. Kiek čia jų perskaičius? 25 atrodo :) Nedaug, bet aš tikrai atidžiai viso sąrašo neperžvelgiau ir manau, kad daug ką praleidau. Regėjau daug girdėtų pavadinimų, kurių siužetus jau tikrai žinau. Mačiau ir knygų pavadinimus, kurias jau seniai noriu perskaityti, bet vis muilinuosi nuo tos pareigos.
    O kiek perskaitei Tu?

    Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“

    0 komentarai
     Jau kuris laikas neteko susidurti su tokiu optimizmo kiekiu!

    Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The story of San Michele, išleista 2011 m.

    Anotacija: Knygoje pasakojama apie gydytojo gyvenime sutiktus įdomius ir žinomus žmones (knygoje šmėsteli rašytojas Guy de Maupassant‘as, gydytojas Louis Pasteuras), turtingus ir vargšus, sunkiai sergančius ir hipochondriškas Paryžiaus damas, kurioms, jų pačių labui, reikia sugalvoti ligą. Taip pat apie gyvūnus, kurie pirmi pažįsta Mirtį, ir apie paukščius, kurių čiulbėjimas galiausiai nutildys „Viešpaties rūstybės griausmą“. Pasakojama su meile, gailesčiu, švelniu humoru, sklandant vos juntamai magijos dvasiai. Tai gyvenimo išminties knyga, skaitoma iš kartos į kartą. Juk „gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas“.

    Mano nuomonė:  Šią knygą gimtadienio proga man padovanojo draugai. Ir pataikė labai tiksliai, nes jau ilgą laiką neskaičiau tokios reabilituojančios knygos. Kodėl reabilituojanti? Todėl, kad kūrinyje minimi pakankamai niūrus laikai, sunkios ligos, skurdas, bet atmosfera visiškai priešinga. Autoriaus talentas net ir didžiausioje bėdoje įžvelgti teigiamų dalykų tiesiog stulbina. Kita vertus, yra ir kita, juokingoji knygos dalis, kurioje pasakojamos autoriaus savomis akimis matytos situacijos, kaip kad Paryžiaus poniučių išgalvotos ligos ir noras būti slaugomoms, aprašomi satyriški Munthe's sutiktų žmonių portretai. 

    Axel Munthe
    Knyga tiesiog spinduliuoja šviesa, net toks, iš pirmo žvilgsnio, bauginantis reiškinys kaip mirtis yra pateikiamas iš teigiamos pusės, atskleidžiama, kodėl nereikia jos bijoti. Taipogi daug dėmesio skiriama meilei gyvūnams. Sužavėjo jautrūs autoriaus samprotavimai apie medžioklę, šunų ištikimybę, paukštelių gaudymą.

    Autorius, kuris yra ir pagrindinis knygos veikėjas bei pasakotojas remiasi savo asmenine patirtimi ir tiesiog puikiai meniškai apipavidalina XX a. pradžios gydytojo profesijos peripetijas, galime pastebėti, kiek daug medicina patobulėjo iki šių dienų. Ir vis dėlto, vienas dalykas, kaip teigia autorius(ir aš pilnai sutinku!), neturi keistis - gydytojas privalo jausti pašaukimą ir  meilę savo darbui.  Nors ką aš čia sureikšminu, visi turi jausti meilę savo darbui!

    Nenoriu aptarinėti visų kūrinyje aprėpiamų temų - o jų išties nemažai- todėl tiesiog rekomenduoju San Mikelę visiems. Taip, teisingai, visiems! Absoliutus pozityvas, kuris tikrai padės atsigauti ir suvirpins širdį bei jausmus. 10/10.

    Citatos: Negaliu susivaldyti, išsirašiau ne vieną citatą iš šio nuostabaus kūrinio ir labai noriu pasidalinti su Jumis, skaitytojai. Gal nesmerksit už ilgą įrašą ;)

    Pasaulis, kuriame gyvenome vakar,- ne tas, kuriame gyvename šiandien; jis kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti likimo.

    Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė miršta natūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotam savo svajonių didvyriui.

    Meilė moteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai - viskas. <...> Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį, jeigu jam pavyks sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėti tik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą - priešingai, negu buvo gamtos numatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus.

    kas nori prarasti pinigus - tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams - teatiduoda kitam.

    Mirtis: „Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir pavertė šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlinti nuo vieno namo prie kito dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre (Mirties šokį) ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangum, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis.

    Kartą didžiulė beždžionė, paklaikusi iš alkio, sugalvojo grublėtomis rankomis pasidaryti ginklą kitiems gyvuliams žudyti. Ar galėjo šešiacolės machairodo iltys įveikti užaštrintą jos titnagą, aštresnį už kardadančio tigro dantis? Ar galėjo lenkti urvinio lokio nagai įveikti jos medžio šaką, apsmaigstytą dygliais, kuoleliais ir aštriabriauniais kiaukutais? Ar galėjo  jų laukinė jėga įveikti jos gudrumą, jos spąstus ir jos žabangas? Taip atsirado žiaurus prototipas, žudantis ir draugus, ir priešus, visų gyvūnų siaubas, šėtonas tarp žvėrių. Atsistojęs ant dviejų kojų, jis iškėlė kruviną pergalės vėliavą virš savo aukų, virš gyvulių pasaulio, ir pasiskelbė viso pasaulio viešpačiu. Natūrali atranka ištiesino jo veido nuolydį, praplėtė kaukolę. Gvergždžiantis  pykčio ir baimės riaumojimas virto ryškiais garsais ir žodžiais. Jis išmoko prisijaukinti ugnį. Taip pamažu vystydamasis, jis tapo žmogumi.

    Nuoširdžiai, Rita :)