2012 m. birželio 29 d., penktadienis

Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“

0 komentarai
Michail Bulgakov
Štai, ėmė ir prasidėjo mano atostogos, o su atostogomis, pamiršus visus mokslus, nėriau stačia galvą į rusiškosios klasikos gelmes. Eilinį kartą skaičiau ir stebėjausi, rašytojo išmintimi, citatos pačios prašėsi išrašomos, tarp kitko perskaičiusi apžvalgą apie autorių net norėjau pamatyti kaip jis atrodo. Žavingas žmogus.

Knyga magiška tiesiogine žodžio prasme. Joje gausu burtų, todėl dėl visų tų stebuklingų išdaigų pirmoji dalis tampa truputį chaotiška ir nelabai suprantama. Kartais kelia tik šypseną, jog visi nuskriaustieji renkasi vienoje ir toje pačioje psichiatrinėje ligoninėje pas profesorių Stravinskį (nežinau, kas juoką kėlė, kad vieno pažįstamo pavardė tokia, ar kad gyvenimo ironija visus surenka vienoje vietoje), tačiau gilinantis į meistro pasakotą istoriją ir surandant jo mylimąją Margaritą darosi įdomiau.

Čia galima sakyti prasideda ir antroji romano dalis. Įdomesnė ir konkretesnė, liečianti jau ne visus maskvėnus, bet Margaritos pasaulį. Žinoma, be magijos niekas nevyksta. Ši dalis nuo pagrindinės kūrinio kulminacijos lengvai slysta pabaigos link ir jei jau atrodo, kad nieko negalima parašyti, kad čia turėtų būti graži ir laiminga pabaiga.... Skaitai toliau ir supranti, kad gal yra ir gražesnių už tą pirmąją. Epilogų aš niekada nesupratau, nes, jei knyga baigėsi, tai baigėsi, o tas apibendrinimas atrodo toks lėkštas, tačiau šįkart kaip tik buvo įdomu skaityti epilogą ir suvokti, kaip visų gyvenimus paveikė vieno užsieniečio apsilankymas Maskvoje.

Dabar noriu Jums pateikti mintis ir citatas iš šios knygos, jei nenorite "nutekėjusios informacijos" galite neskaityti, nors iš tikrųjų nemanau, kad pateiksiu kažką, kas atskleis romano vingrybes.

„Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu!“
„Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis rankose tam, kad aš ją pagaliau surasčiau, o jeigu to nebūtų atsitikę, ji būtų nusinuodijusi, nes jos gyvenimas buvo tuščias.“
„Mes šnekėjomės taip, tarytum tik vakar būtume išsiskyrę, tarytum būtume pažįstami daugybę metų.“
„- Klausykis tylos,- kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis girgždėjo po jos basomis kojomis, - klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime - tyla. Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos stiklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinau, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant žvakėms. Kas vakarą tu užmigsi, užsidėjęs savo nutrintą ir amžiną kepuraitę, užmigsi su šypsena lūpose. Miegas tave atgaivins, tavo mintys taps išmintingos. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą.“

Sandra.

2012 m. birželio 24 d., sekmadienis

Sebastian Fitzek "Terapija"

1 komentarai

Na štai, perskaičiau dar vieną knygą iš Alma litteros atsiųstų :) Dabar lauksiu naujo sąrašo.

"Terapija" - vokiečių rašytojo sukurtas psichotrileris apie paslaptinga liga sergančią mergaitę Josi ir apie dar paslaptingesnį jos dingimą. Ketverius metus tėvas, garsus psichiatras, jos nepaliaujamai ieško, jį kankina neviltis. Kai Viktoras nusprendžia išvykti į vasarnamį atokioje saloje, kad atgautų sielos ramybę, ten jį susiranda nepažįstama moteris ir sakosi, kad nori pas jį gydytis (ji serga šizofrenija) bei papasakoti savo nepaprastą ligos istoriją. Nors Viktoras ir baigęs gydytojo praktiką, tačiau Ana jį sugeba iškart sudominti ir gydymo seansai tampa kone tardymu.

Na, ką aš galiu pasakyti.. Ilgai galvojau, kodėl aš išvis pasiėmiau šitą knygą?! Ne mano nervams tokias knygas skaityt :D Turbūt dar blogiau nei žiūrėti filmą, nes skaitydama viską įsivaizduoju savaip, o tai gali tikrai toli nuvesti. Ir nepaisant to, norėjosi skaityti vis toliau ir sužinoti, kas vyks kitame skyriuje.
Fitzek sugebėjo sukurti įtampą, sveikinu. Tiesa, kartais visko man būdavo tiesiog per daug. Atrodo, viską, kas mistiška ir gąsdina, autorius norėjo sudėti į šią nei 300 puslapių neturinčią knygą. Būtent tos pasakojimo vietos mane labiausiai gąsdino savo įvykių bei netikėtų istorijos pakrypimų gausa. Ir vis tiek skaičiau toliau: iš dalies dėl to, kad reikėjo perskaityti, bet ir dėl to, kad istorija jau buvo taip įtraukusi mane, kad turbūt nenurimčiau ir galvočiau, kaip viskas užsibaigė.
O pabaiga nustebino. Tikrai nemaniau, kad viskas taip bus. Ir kai atrodė, kad viskas jau pasibaigė, triokšt - dar viena atomazga, šįkart jau galutinė.

Galiu pasakyti, kad knyga tikrai patiko. Kaip jau minėjau, ne man, vargšelei, tokie mistiški nuotykiai, tačiau įtraukia, ir dar kaip! O ir perskaityti galima greit - du geri prisėdimai, nors, manau, galima apsieiti ir su vienu :)

Įsibauginusi Paulina

2012 m. birželio 22 d., penktadienis

Kathleen McGowan "Magdalenos evangelija"

0 komentarai

...šią knygą surijau godžiai: skaitydavau vos tik atsikėlusi ryte, valgydama pusryčius, pavalgiusi, pietų metu, prieš miegą ir visada, kai tik turėjau laisvo laiko.

Kai Alma littera atsiuntė knygų sąrašą, ilgokai svarsčiau ką pasirinkti. Pamaniau, nieko neprarasiu paprašydama Magdalenos evangelijos, o ir aprašymas pasirodė gana įdomus. Po to šiek tiek juokiausi iš savęs: net ir grožinė knyga religine tematika man, kaip ne itin uoliai tikinčiajai (ir net labiau netikinčiai), pasirodė truputį keistas ir netikęs sprendimas. Ir vis dėlto turbūt jau supratote, kad pradėjus skaityti suvokiau, kad tai - puikus pasirinkimas.

Knygoje pasakojama apie žurnalistę Moriną, kuri keliauja po pasaulį rašydama knygą apie moteris, kurių padėtis istorijoje susiklostė itin nepalankiai, ir ji nori atskleisti tiesą, kuri daugybę metų buvo slėpta nuo žmonių akių. Nuvykusi į Jeruzalę Morina netikėtai įsisuka į paslaptis, kurios visiškai pakeičia jos gyvenimą. Po keleto metų nuvykusi į Prancūziją ji susiduria su žmonėmis, tikinčiais, kad ji yra Laukiamoji, vienintelė, kuri gali atrasti paslėptą Marijos Magdalietės evangeliją, o ši, be abejo, pakeistų visą istoriją.

Vis dėlto geriau seksis aprašyti tai, ką jaučiau skaitydama knygą, o ne atpasakoti siužetą (ko daryti aš net nenoriu).
Paimdama knygą į rankas viename užsieniniame puslapyje buvau be reikalo pasiskaičiusi atsiliepimų: jie nežadėjo nieko gero, tad ir pradėjau skaityti nusiteikusi gana skeptiškai. Nenorėjau tikėtis blogiausio, bet kažko TOKIO irgi nesitikėjau. Ir dar iki šiol nesuprantu, kodėl tie žmonės taip neigiamai atsiliepė apie šį kūrinį! Galbūt tai reikėtų paaiškinti skonių skirtingumu.. :) Nesvarbu. Svarbiausia tai, kad sulig kiekvienu puslapiu knyga man darėsi vis įdomesnė. Iš pradžių truputį maišėsi veikėjai, nes kartais vis išnirdavo koks nors neaiškus tipas, bet palengva viskas susidėliojo į savo vietas.
Tiesa, knyga panaši į mano jau daug anksčiau skaitytą Dan Brown "Da Vinčio kodą". Pačia idėja, kad egzistuoja kažkokia relikvija, kuri gali pakeisti žmoniją, kuriai priešinasi Bažnyčia ir Vatikanas. Na, suprantama, tokio turinio knygos įdomios skaitytojui, tai įdomu ir man. Todėl jeigu skaitėt Da Vinčį, o neabejoju, kad dauguma jį yra skaitę, tai suprasit, apie ką kalbu :)
Įdomu buvo tai, kad prieš beveik kiekvieną skyrių pateikiama ištrauka iš Magdalietės evangelijos. Nors, kaip minėjau, ir nesu labai tikinti, bet esminiai įvykiai, nutikę Jėzui, žinomi ir man. Todėl labai įdomu skaityti pateiktus juos kitaip. Va čia ir prieinu prie to, kas man visiškai sumaišė smegenis..
Visa mums žinoma istorija iš tiesų papasakota kitaip. Marija Magdalietė visus įvykius (Jėzaus stebuklus, nukryžiavimą, prisikėlimą ir panašius dalykus) matė savo akimis ir viską užrašė. Mane visa tai keistai sukrėtė. Skaitydama apie Tamsųjį laiką, kai Jėzus buvo nuteistas, vos neapsiverkiau. Tikrai nesitikėjau, kad ta istorija gali mane kada nors taip paveikti, o štai ėmė ir sudrebino kažką giliai giliai. Be abejo, nepamirštu, kad tai - grožinis kūrinys, kad tai negali būti pateikta kaip sensacija pasauliui taip lyg niekur nieko, tačiau yra kaip yra.
Visą laiką galvojau, ar tai, kas knygoje aprašyta, yra tiesa. Autorės žodis pabaigoje tai lyg ir patvirtina, tačiau vis tiek negaliu aklai patikėti tokiais dalykais, nes labai daug įvykių įgautų kitą prasmę. Visgi patys pasirenkame, kuo tikėti: ar Jėzus tikrai turėjo žmoną ir vaikų? Ar Poncijus Pilotas iš tiesų buvo geras žmogus kentėjęs nuo kitų įtakos? Ar Jonas Krikštytojas iš tiesų buvo toks asketiškas ir griežtas žmogus? Ar Judas - ne išdavikas?
Daugybė klausimų kyla paskaičius Magdalenos evangeliją. Ir net sukelia (man!) tokį susidomėjimą, kad norisi panaršyti giliau.

Pasimetusi
Paulina

2012 m. birželio 18 d., pirmadienis

Charlaine Harris „Blogiau nei mirtis“ ir „Seniai miręs“

0 komentarai
Kadangi atsibosta tuščiažodžiauti, todėl nusprendžiau dvi knygas, kurias perskaičiau viena po kitos ir labai greitu tempu, aprašyti kartu, tuolab, kad jos iš tos pačios knygų serijos apie Sukę Stekhaus.

Aštuntoji serijos knyga vadinasi „Blogiau nei mirtis“ ir ji išskirtinė, nes tikriausiai vienintelė knyga, kurioje Sukė nesusirado naujo vaikino, galbūt, piktokai nuskambės, matyt, autorė nesugalvojo naujo personažo iš antgamtinio veikėjo, o kaip sakoma knygoje ir taip netrūksta "karštų  vaikinų" Sukės seksualiniams poreikiams patenkinti. Na, bet aš ne apie tai, o apie tai, kad knyga tokia nelabai kabinanti, skaičiau ją, nes man patinka laukti tų vampyriškų ir kitokių antgamtiškų detalių, o šįkart atsiranda ir naujas pasaulis, kurio dalis yra ir Sukė. Bet čia jau būtų siužeto atskleidimas, todėl šiuos žodžius pataupysiu sau, brangieji.



Aprašius aštuntąją knygą, dar skaičiuoti visi mokam, pats laikas ir devintajai „Seniai miręs“. Įdomu. Čia ryškiai pabrėžiamas Sukės santykis su visais antgamtinio pasaulio gyventojais: vilkolakiais, fėjomis, vampyrais ir t.t. Būtent šioje knygoje metamorfai (kartu ir vilkolakiai) apie savo egzistavimą praneša visam pasauliui. Nieko neatskleidžiu, nepykit, tai yra ant kiekvienos knygos nugarėlės. Tačiau svarbiausia ne šis viešumas, o tai, kad Sukė atsiduria karo sūkuryje, kur ji yra tik paprasta mirtingoji, kur jau niekas negali padėti, kur reikia jėgas suvienyti visiems.

O apibendrinimui norėčiau pasakyti, kad vis dėlto šios knygos man patinka ir tikrai gali konkuruoti su klasika, nežinau, kodėl, tačiau mėgstu antgamtinį pasaulį ne tik knygose, bet kartais juo domiuosi ir realiame gyvenime.

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Sugrįžimas. V dalis“

0 komentarai
Knyga, kurią perskaičiau taip seniai, kad nelabai atsimenu apie ką ji. Buvau atidėjusi jos aprašymą ir visas knygas, kol egzaminai ir kiti dvyliktos klasės reikaliukai, bet kadangi šiandien buvo paskutinis mano egzaminas... Tai nusprendžiau grįžti prie pačio didžiausio savo gyvenimo malonumo - knygų, o taip pat ir įveikti knygų iššūkį.
Labai pasiilgau jų.

O kas apie Svetimšalę, tai man ji jau totaliai atsibost pradeda, nes toks pilstymas iš tuščio į kiaurą, tas pats per tą patį. Žinoma, gal būtų įdomu, bet kad net to veiksmo nebelieka. Meilė ten, meilė ten...

Vis labiau ši istorija tęsiama, tampa vis banalesnė, nuobodesnė. Kai buvau knygų mugėje ir sutikau rašytoją, pamačiau ją.. Ji tokia miela, graži moteris, kuri visai protingai šneka, bet gana jau... Galima rašyt naują istoriją, kad ir ta pačia tematika, bet man jau neįdomu ta Klerė ir Džeimis.

Žinoma, pop kultūros mėgėjai mane dabar akmenim užmėtys, bet kažkaip visai nebaisu man, nes vis dėlto mano nuomonė - mano.



2012 m. birželio 12 d., antradienis

Randy Susan Meyers „Žudiko dukterys“

0 komentarai
Pagaliau sulaukiau atostogų ir meto, kai galiu mėgautis skaitymu nežiūrint į laikrodį ir netikrinant, kiek dar laiko galiu praleisti prie knygos :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 384, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The murderer's daughters, išleista 2012 m.

Anotacija: Lulu ir Merės vaikystė niekada nebuvo ideali, tačiau dešimtojo Lulu gimtadienio išvakarėse tėvas įstūmė dukteris į tikrą košmarą. Visuomet troškęs egocentrikės mergaičių motinos meilės, jų gyvenimą jis pavertė pragaru.
Motina perspėjo Lulu neatidaryti tėvui durų, bet tąsyk jis įsiveržia vidun. Neiškentusi tėvų kivirčo Lulu išlėkė kviesti pagalbos, tačiau tragedijai užkirsti kelio nesuspėjo...
Mirus motinai, o tėvui sėdus į kalėjimą, Lulu su Mere liko visiškos našlaitės. Jiedvi suprato, kad niekur ir niekada nebegalės jaustis savos ir kad teturi tiktai viena kitą.
Trisdešimt metų abi seserys mėgina suvokti, kas joms nutiko. Kalėjime sėdintis tėvas nelyginant kokia pamėklė nuodija Lulu ir Merės gyvenimus, paveikdamas kiekvieną jų sprendimą. Viena sesuo atkakliai apsimeta, kad jos tėvas – nebegyvas, o antroji, baimės ar pareigos genama, stengiasi likti jam artima. Ir abidvi klaikiai bijo tos dienos, kai jis pagaliau išeis į laisvę.
Puikiai parašytas ir įtaigus romanas – Žudiko dukterys – yra neprilygstamas liudijimas apie tai, kaip visi mes esame saistomi – ir atskiriami – kraujo ryšių.

Mano nuomonė:  Prieš imdama šią knygą į rankas buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Kodėl? Dėl pavadinimo. Labai jau kičinis man jis pasirodė. Toks, kuris pasako per daug. Ir prilipdo veikėjams etiketes.Bet juk neverta spręsti apie knygą iš jos viršelio, tiesa?
Randy Susan Meyers

Kūrinys suskirstytas į 3 dalis. Į tris pagrindinių veikėjų - Lulu ir Merės- gyvenimo periodus: vaikystę; paauglystę ir studentavimo metus; savarankiško gyvenimo pradžią bei su laiku ateinančią brandą. Tos dalys skirstomos į mažesnius skyrelius, kur įvykiai, mintys ir jausmai yra perteikiami tai vienos, tai kitos sesers pasakojimu. Manau, jog toks suskirstymas pasiteisino, nes jis leido suprasti, kaip skirtingai šeimos tragedija paveikė seseris, stebėti jų daromus pasirinkimus ir klaidas, kurie vienaip ar kitaip buvo tarsi praeities atspindys.

Personažai atskleisti tikrai tiksliai, daugybė gyvenimo posūkių leido susidaryti gan detalią kiekvienos sesers charakteristiką. Žinoma, dėl vaikystėje patirtos traumos, šios veikėjos turi nemažai ydų, todėl vietomis mane tai jau nervino, bet taip yra dėl to, jog literatūroje man labai retai patinka silpi personažai, mėgstu tvirtas asmenybes, o skaityti apie sugniuždytus žmones man nepatinka.

Siužetas nepasižymi originalumu, nes apie tokias traumas išgyvenančius žmones girdime pakankamai dažnai tiek spaudoje, tiek televizijoje. Bet pliusas autorei už tai, jog šiame kūrinyje parodė ne vien įprastą įvykių seką, bet ir kaip žmogus jaučiasi kiekvieną kartą susidurdamas su skausminga praeitimi, kaip ji veikia mūsų ateitį ir koks yra svarbus artimųjų palaikymas bei šeima, kad ir kokia ji bebūtų.

Romanas skaitosi labai nesunkiai, priskirčiau jį prie lengvo turinio knygų, kurios tinka norint per daug neapkrauti sau galvos. Perskaičiau keliais prisėdimais. 8/10.


Nuoširdžiai, Rita :)


2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Haruki Murakami „1Q84. Trečia knyga“

0 komentarai

Štai ir pabaigta trilogija..

Paskutinėje knygoje, ko gero, daugiausia įtampos. Čia atsiranda dar vienas pasakotojas, Ušikava (kadangi, kaip minėjau anksčiau, knygoje pasakojama tai Aomamės, tai Tengo akimis). Jį pasamdo „Sagikage“ bendruomenės nariai, kad surastų Aomamę, kuri nužudė jų Lyderį. Tačiau Ušikava griebiasi truputį didesnių tikslų: pasislėpęs Tengo name stebi jį ir tikisi, kad būtent jis nuves Ušikavą pas Aomamę. O jei kalbėčiau ne konkrečiai apie siužetą, tai Ušikavos skyrius stengdavausi kuo greičiau perskaityti. Nesakau, kad jie buvo baisingai neįdomūs, nuobodūs ar nereikalingi. Juose taip pat sužinojome tam tikros informacijos. Bet kažkodėl norėjosi daugiau skaityti tai, kas pasakojama iš Tengo ar Aomamės pozicijų.

Man patinka, kad Murakami knygose pateikia mistiką kaip visiškai suprantamą ir kasdienį dalyką. Moteris pastojo nesantykiavusi, bet per kažkokį atvertą portalą? Taip, viskas gerai. Danguje šviečia du mėnuliai? Gerai, taip ir turi būti. Mažieji žmonės lenda numirėliui iš burnos ir veja Oro lėliukę? Taip, iš kur daugiau jiems išlįsti. Žodžiu, atrodo taip, tarsi kalbėtų apie orą. Bet todėl ir skaitytojui tokie dalykai atrodo visiškai priimtini ir nekeisti. Na, bent jau aš taip susitaikau su tomis keistenybėmis, kad belieka skaityti ir laukti, kol išsinarplios visi sumegzti mazgai.

Ką aš galiu pasakyti. Gaila, kad daugiau nebebus knygų apie 1Q84-uosius. Tikrai gera serija, priskiriu prie mėgstamiausių! Murakami moka sudominti ir įtraukti. Tačiau manau, kad kelių jo knygų iš eilės perskaityti visgi negali - po kiekvienos istorijos reikia laiko apmąstyti tai, kas nutiko ir atsakyti į paliktus klausimus (kurių Murakami tikrai palieka nemažai). Už tai jį ir mėgstu - kad gali skaityti mėgaujantis :)

Liūdinti Paulina

Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“

7 komentarai
 Tai jau 8-oji knygų iššūkio knyga :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 400, leidykla - „Trigrama“, originalus pavadinimas - Мастер и Маргарита, išleista 2004 m.

Anotacija: „Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė. 

Mano nuomonė:  Velnio atvykimas į miestą, įvairūs nesusipratimai, kūrybos kančias išgyvenantis meistras ir jo amžinoji meilė Margarita. Kažkur jau girdėta? Taip, taip, šis kūrinys vystomomis temomis ir ypač veikėjais turi nemažai bendro su žymiuoju Gėtės „Faustu“. Galbūt dėl šio panašumo manęs šis kūrinys ir nesužavėjo.

Michail Bulgakov
Kadangi esu skaičiusi „Faustą“, labai dažnai lygindavau personažus. Ir Gėtės Mefistofelis man žymiai labiau patiko negu Bulgakovo Volandas. Galbūt todėl, kad „Fauste“ jis dažniausiai veikdavo vienas, o čia Šėtonas turėjo palydą, kuri labiau dominavo knygos veiksme. Iš palydos labiausiai savo akiplėšiškumu ir perdėtu pasitikėjimu įvairiose škadose sužavėjo  Begemotas. Margarita visai nepatiko, susidarė įspūdis, kad Bulgakovo kuriama moteris yra visiškai be moralinių vertybių, priklausoma nuo ją užvaldžiusios emocijos. Galbūt todėl vaizduojama jos ir meistro meilė mane paliko visiškai abejingą.

Šaipymasis iš sovietinės tvarkos manęs taipogi nesužavėjo, ji man pažįstama tik iš istorijos vadovėlių, o tai tikrai nėra tas pats, kas gyventi tuo laiku. Poncijaus Piloto istorija - tai biblinė tematika, kuri man niekada nepatiko grožinėje literatūroje. 

Nedaugžodžiaujant darau išvadą, kad bent jau kol kas Bulgakovas man nesiskaito. Prieš beveik metus bandžiau „Šuns širdį“, visiškai nepatiko, deja, „Meistras ir Margarita“ tik šiek tiek pagerino susidarytą nuomonę, bet ne iki tokio lygio, iki kurio tikėjausi. Nežinau, galbūt ateityje į rankas paklius toks jo kūrinys, kuris pakeis nuomonę, o gal po kokių 10 metų ir tas pats „Meistras ir Margarita“ atrodys visai kitaip, bet ne dabar.

Turbūt pastebėjot, kad šiame įraše dažnai vartoju žodį galbūt. Taip yra todėl, kad bandau spėlioti, kodėl man šis romanas nepatiko, nes kiek teko naršyti internete, niekur neradau neigiamo atsiliepimo apie jį. Galbūt man trūksta erudicijos? Neneigsiu šios galimybės, nes tikrai romane pasitaikė vietų, kurių nelabai supratau. Galbūt...

Ekranizacijos: O jų nemažai, juk tai klasika :) Supažindinsiu Jus su keletu.
  • 1972 m. Italijos-Jugoslavijos bendras darbas „Il Maestro e Margherita“, režisierius Aleksandr Petrovič.Vaidina: Ugo Tognazzi (meistras), Mimsy Farmer (Margarita), Alain Cuny (Volandas-Šėtonas) Filmas gana toli nutolęs nuo knygos. Internete galima rasti jį visą įkeltą dalimis:

    • 1989 m. Lenkijoje pastatytas mini serialas pagal knygą, sudarytas iš keturių epizodų, Mistrz i Małgorzata. Režisierius Maciej Wojtyszko. Pirmasis epizodas su angliškais titrais:



     

    Nuoširdžiai,. Rita :)