2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Pai Kit Fai „Sugulovės duktė“

0 komentarai
Leidau sau padaryti pertraukėlę ir pailsėti nuo rimtos literatūros, bet tai jokiu būdu nereškia, jog mečiau „Karą ir taiką“ į šalį. Ateis ir jos eilė :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 510, leidykla -  „Alma littera“, originalus pavadinimas - Concubine's Daughter, išleista 2011 m.

Anotacija: 1906 m. Pietų Kinijoje mergaitė, vardu Li Sija – Gražioji.  Ji – seno ūkininko ir jo jaunos sugulovės dukrelė.  Motina, kuri, beje, buvo išsilavinusi moteris, miršta, o mergaitė taip pat pasmerkiama tapti sugulove. Tačiau Li Sijai toks gyvenimas atgrasus, ji svajoja būti išsilavinusi, išmokti skaityti ir rašyti – kaip ir jos motina. Tad sumani mergaitė pergudrauja tėvą ir pabėga su anglų jūrų kapitonu. Taip Li atsiveria kelias į svajonės išsipildymą, tačiau galutinę šio tikslo pergalę pasiekti lemta tik jos dukteriai Siu Sing – Žvaigždelei, kuri Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš tolimų kalnų atkeliauja į Honkongą.
Pai Kit Fai „Sugulovės duktė“ – tai aistringas ir drąsus romanas apie dvidešimto amžiaus pradžios Kiniją, parašytas „Geišos išpažinties" stiliumi.

Apie autorių: Australų rašytojas Pai Kit Fai, kurio tikrasis vardas Geoff Pike, gimė 1929 Anglijoje. Nuo trejų metų jau domėjosi daile ir rašymu. Jaunystėje daug laiko praleido jūroje. Kurį laiką tarnavęs anglų kariuomenėje, galiausiai apsistojo Australijoje kaip imigrantas, kur ėmėsi iliustratoriaus ir karikatūristo darbo. Dirbdamas Pai Kit Fai vykdė ir daugybę tarptautinių projektų Azijoje,  Hong Konge, už kuriuos pelnė prestižinių apdovanojimų. 1973 metais Pai Kit Fai visiškai atsidėjo kūrybai – tuomet gimė pirmoji romanų trilogija, paremta jaunystės nuotykiais ir patirtimi. 
Kurdamas romaną „Sugulovės duktė“ rašytojas rėmėsi Kinijos istorija ir asmeniniu pažinimu bei išgyvenimais, kuriuos įgijo kurį laiką gyvendamas Azijoje.

Tikrai akį traukiantis viršelis
Mano nuomonė: Labai nepatiko anotacijoje pasirodęs apibūdinimas, jog ši knyga parašyta „Geišos išpažinties“ stiliumi. Kam tos klišės? Ir išvis, jeigu jau romanas susijęs su Kinija ir jos kultūra, tai jau iškart „Geišos išpažinties“ stilius? Skaičiau aš „Geišos išpažintį“, bet panašumų tarp šių knygų neįžvelgiau, išskyrus tai, kad veiksmas vyksta Kinijoje ir pagrindinė veikėja moteris. Nemėgstu lyginti skirtingų autorių knygų, bet šis aprašymas tarsi verčia tai padaryti. O juk kiekvienas autorius turėtų būti unikalus. Viršelis taip pat nesužavėjo, nepatinka man kai ant knygų puikuojasi žmonių veidai, išskyrus jeigu ta knyga biografijos tipo. Taip, visi žinome, jog šiuolaikinė visuomenė priprato, kad viskas būtų ne tik kad patiekta ant lėkštutės, sukramtyta, bet ir į burną įdėta. Taip ir su knygomis. Duokit per galvą, bet mano supratimu, knyga turi lavinti skaitytojo fantaziją, o ne ją smukdyti. O ką daro ant viršelių esantys veidai? Jie net skaitytojui nenorint peršasi į galvą ir skaitant būna sutapatinami su veikėju. O jeigu ant viršelio būna knygos ekranizacijos aktorius, tai tik jį ir įsivaizduoji kaip veikėją, ir galva nedirba taip, kaip turėtų. Taip ir norisi paklausti, kam tada autoriai stengiasi, aprašinėja kiekvieno veikėjo išvaizdą, jeigu ant viršelio yra patiekiamas žmogus, kuris net ir nenorint įlenda  tau į galvą, nes juk knygą skaitydamas, viršelį matai dažnai.
Knyga parašyta lengvu, rytietišku stiliumi (ne „Geišos išpažinties“!). Romane yra trys siužetinės linijos. Pirmoji, pati trumpiausia, atstoja kūrinio įžangą, joje mes supažindinami su turtingo to meto ūkininko šeima, parodoma, kokios vyraudavo tradicijos - ne viena žmona, laukiami sūnūs, o dukterys žudomos, atskleidžiamas požiūris į moterį. Toliau pasakotojas supažindina mus su naująja ūkininko sugulove, turinčia lotoso pėdas (tarp kitko, tai labai baisus dalykas, senais laikais būdavęs kinams grožio etalonu ir garbės reikalu turėti žmoną/sugulovę, su lotoso pėdomis,  plačiau apie jas čia ), bet išsilavinusia mergina. Antroji siužetinė linija sukasi apie šios sugulovės dukters gyvenimą nuo mažų dienų, kuris, žinoma, nebuvo rožėmis klotas. Kartu su Li Sija žengiame pirmuosius žingsnius išsilavinimo link, sutinkame nemažai skirtingų veikėjų, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Deja, nuo maždaug knygos vidurio, veiksmas pasidarė labai jau nuspėjamas, dingo intriga. Pasiekus trečiąją siužetinę liniją, kai susipažįstame su Li Sijos dukra Siu Sing intriga vėl grįžta, grįžta ir noras skaityti toliau, sekti įvykius, patiko Siu Sing pokalbiai su mokytoju. Bet šiek tiek paskaičius ir vėl viskas pradeda per anksti aiškėti ir likus gal kokiems 150 puslapių iki pabaigos, nujauti, kuo viskas baigsis. Ir tikrai, pabaiga buvo būtent tokia, kokią ir nuspėjau. O, gaila. Nepavyko vis dėlto autoriui išlaikyti to tikro susidomėjimo, net ir finalinės kovos tarp Raudonojo Lotoso ir jos priešo baigtis buvo aiški dar prieš jai prasidedant. 
Nenoriu daugiau atskleisti siužeto, bet galiu rekomenduoti šią knygą kaip paprastą laisvalaikio romaną. Norint pailsėti, pasinerti į tolimus kraštus, susipažinti su Kinijos kultūra, pažvelgti į jų požiūrį ir tradicijas giliau, ši knyga tam puikiai tinka. Gražiai, vaizdingai parašyta, vertimas į lietuvių kalbą netgi labai neblogas. Mano vertinimu, galėčiau šiai knygai skirti 8 balus iš 10. Antrą kartą tikrai neskaitysiu, bet ir nesigailiu sugaišto laiko. Kūrinys patiko, bet nesužavėjo.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Anna Karenina (1935)

2 komentarai
Ana ir Vronskis
Kadangi ką tik perskaičiau knygą, tai nusprendžiau pažiūrėti ir ekranizaciją - kol įspūdžiai visai švieži :)

Metai prie pavadinimo jūsų neklaidina, taip, tai tikrai toks senas filmas. Pats pirmasis, kurį pastatė pagal šią knygą. Tiesą sakant, būtų įdomu pamatyti visas ekranizacijas, tačiau užimtų tikrai nemažai laiko.. ;D


Šioje Aną vaidina Greta Garbo - manau, daugeliui ši pavardė bent jau girdėta. Greta nėra įspūdingo grožio moteris, bet visgi Aną įkūnija puikiai. Ji turi savyje to išdidumo, poniškumo, kad galėtų vaidinti tokią moterį. Juk knygoje Ana beveik visada buvo pasitikinti savimi, į kitus žvelgianti šiek tiek iš aukšto. Tai jau pirmą kartą pamatę Aną filme ir galime tai pamatyti - ji išlipa iš traukinio su didžiausiais kailiais, sukniom, skrybėle.. Tikra ponia. Tas pirmasis pasirodymas mane tikrai labai sužavėjo.

Ir, Jums leidus, dar truputį pakalbėsiu apie personažus. Vienas man labai įstrigęs - Kareninas. Jis nepasirodė filme labai daug kartų, bet jeigu jau netgi rašau atskirai apie jį, tai, žinokit, tai buvo ryškus aktorius. Būtent dėl aktoriaus ir atsimenu jį taip gyvai. Knygoje matome, kad Kareninas - nelinkęs jausmų reikšti žmogus, siekiantis išlaikyti savo gerą vardą bei griežtas. Tad aktorius Basil Rathbone buvo išties labai taikliai parinktas. Kai tik jis pasirodė filme, man padarė labai didelį įspūdį. Net nemoku papasakoti, kaip tiksliai jis išreiškė Karenino, pavaizduoto knygoje, poziciją.

Taip pat filme net ryškiau nei knygose parodyta motinos ir sūnaus meilė. Manau, režisieriai padarė taip todėl, kad žiūrovai aiškiai pamatytų, ką paaukojo Ana dėl savo meilės Vronskiui. Neskaičiavau, bet filme tikrai ne du kartus pasirodė Serioža, vis taip mylimas Anos..

Galbūt vienintelis filmo trūkumas - jo trukmė. Šiais laikais žmonės iš vienos knygos pastato du filmus, kurie trunka vos ne po tris valandas, o štai čia nutiko priešingai - iš dviejų tomų knygos, kurie bendrai sudarytų maždaug 1000 puslapių, yra susuktas 1:32 val. trukmės filmas. Kai tik parsisiunčiau filmą, net suabejojau, ar jis čia yra visas.. Na, pasirodo, kad taip.

Tačiau siūlau pažiūrėti jį tiems, kas yra skaitę knygą. Kitiems jis gal būtų šiek tiek nuobodokas (išskyrus turbūt kino gurmanus), bet norintiems pažiūrėti legendinę ekranizaciją labai rekomenduoju!

Paulina

2011 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas. II dalis“

0 komentarai
Apie pirmąją šios knygos dalį jau spėjau parašyti vakar, todėl labai bijau pakartoti savo mintis, tačiau pasiryžau abi knygas aprašyti atskirai, nes jos man pasirodė pakankamai skirtingos.

Anotacija: Pirmojoje knygos „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas" dalyje moteris bando prisitaikyti tik iš istorijos vadovėlių pažįstamoje aplinkoje, patiria virtinę nuotykių ir... netikėtai įsimyli vyrą, už kurio buvo prievarta ištekinta - žavųjį Džeimį Freizerį. Tačiau jųdviejų meilė turi įveikti daug išbandymų, juo labiau kad Klerė negali pamiršti ir kitame amžiuje likusio Frenko...
Antrojoje knygoje „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas" dalyje toliau pasakojama Džeimio ir Klerės meilės istorija. Ima aiškėti daug paslapčių, gaubiančių Džeimį ir jo šeimą. O Klerę užgriūva nauji išbandymai. Visų įvykių atomazga labai netikėta... Bet gal šįkart moteriai pagaliau pavyks rasti atsakymą į sudėtingą klausimą - ko iš tikrųjų trokšta jos širdis?..

Nuomonė: Jau minėjau, kad ši knyga man paliko didelį įspūdį, daug ką sakiau apie pirmąją dalį, tačiau taip pat sakiau, kad, mano nuomone, ji šiek tiek skiriasi nuo pirmosios dalies. Pagrindinis klausimas - kuo. Juk stilius tiek pat paprastas, kad greitai įtraukia, mintys dėstomos aiškiai, meilės tiek pat ir, galbūt, dar daugiau.
Tačiau šioje dalyje situacija visiškai pažįstama: pažįsti žmones, dalyvius ir vietas, atrodo, kuo autorė dar galėtų nustebinti... Juk kaip ir daugiau nėra nei apie ką rašyti, nebebus jokių nuotykių, nebent ji grįžta pas Frenką, tačiau atsiranda daug labai netikėtų situacijų, daug įtemptų akimirkų, kurios aprašomos subtiliu ir paprastu stiliumi, kuris ir įtraukia. O ko daugiau reikia pavargusiai sielai, jei ne dar vienos istorijos, kurią galėtum išgyventi?

Rekomendacija: žinoma, kad rekomenduoju :)

2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Neleisk man išeiti (Never let me go) 2010m.

1 komentarai
Ar būna jums taip, kad net nepažiūrėję filmo, jaučiat, kad jis jums tikrai patiks vien dėl idėjos? Man kaip tik šitaip buvo su Never Let Me Go, kurį režisavo amerikietis Mark Romanek. Tik tiesa, pažiūrėjus jį, susižavėjimas nė kiek neišblėso, o kaip tik - padidėjo.
Įsivaizduokite žmones, kurie gyvena tam, kad mirtų dėl kitų, dėl savo "klonų". Įsivaizduokite žmones, kurie neturi jokios pasirinkimo teisės, nes viskas jau seniai nuspręsta už juos. Taip seniai, kad tai tapo netgi įprasta ir natūralu.
Filmas pasakoja apie trijų draugų: Keitės, Rūtos ir Tomio draugystę, užsimezgusią Hailšemo internate. Internate, kuris visiškai atskyrė juos nuo išorinio pasaulio ir nuo įprasto gyvenimo, kurio jie, tiesą sakant, niekad taip ir neturėjo. Augo ir žinojo, kad kadanors jų laukia net ne viena, o kelios donorystės operacijos. Tol, kol yra ką imti..Bet jeigu labai atvirai, nesinori papasakoti viso siužeto, nes tuomet visai kitoks jausmas žiūrint, pati būčiau norėjusi tiek daug nežinoti. Tebūnie užteks pasakyti tiek, kad filmas tikrai vertas pažiūrėjimo ir tų nepilnų dviejų valandų. Jei esat jautrus, šalia ir nosinaičių dėžutę pasidėkit, man prireikė. Graži istorija, įtikinanti vaidyba, įdomi idėja, puikiai perteikta viso filmo nuotaika. Tik dėk ir dėk pliusus šiam filmui. Rimtai, pažiūrėkit. Arba pirma paskaitykit, nes filmas sukurtas pagal Kazuo Ishiguro romaną "Neleisk man išeiti". Jis jau guli mano lentynoje!


Ineta

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas. I dalis“

0 komentarai
Apie autorę: Diana Gabaldon yra amerikiečių rašytoja, kurios šaknys siekia tiek meksikiečius, tiek amerikiečius, tiek anglus. Ši moteris yra gerai parduodamos knygų serijos „Svetimšalė“ autorė. Jos knygas sunku skirstyti į žanrus, nes jose susipina įvairūs elementai: tiek romantika, tiek istorija, tiek nuotykiai, tiek mistika ir fantastika. 

Anotacija:  Vos susituokusius Klerę su Frenku išskiria Antrasis pasaulinis karas. Pagaliau vėl susitikę mylimieji nusprendžia pasidovanoti antrą medaus mėnesį - Škotijoje.
Vieną dieną vaikštinėdama po apylinkes Kler ant kalvos aptinka paslaptingą senovinį akmenų ratą. Kitą sykį čia atėjusi netyčia paliečia akmenį, praranda sąmonę ir nubudusi patenka į keistų įvykių sūkurį: ją užpuola į mylimąjį nepaprastai panašus vyras. Tačiau įsikiša keistas jo priešininkas. Būrys raitelių priverčia Klerę joti su jais į pilį. Moteris supranta patekusi į praeitį... Netikėtai tapusi „svetimšale" Klerė bando prisitaikyti tik iš istorijos vadovėlių pažįstamoje aplinkoje ir kantriai laukia progos nusigauti prie akmenų rato, kad galėtų grįžti į savo „dabartį". Bet likimas ją suveda su Džeimiu Freizeriu. Klerė neatsispiria jaunojo Džeimio patrauklumui, aistrai, vyriškai jėgai ir karštai jį įsimyli... Tačiau negali pamiršti ir kitame šimtmetyje likusio Frenko...

Mano nuomonė: Knygoje atsiskleidžia labai daug dalykų: nuo nuostabaus grožio Škotijos gamtos iki įvairiausio pobūdžio jausmų. Svarbiausias dalykas autorės talentas, kuris puikiai leidžia pačiai keliauti laiku ir išgyventi tai, kas vyksta knygoje. Nors gyvenimas knygos pradžioje atrodo labai nuobodus, iš pasakotojos (pačios Klerės) galima suprasti, kad jai nuobodu su savo vyru domėtis praeitimi, istorija, ji geriau renka įvairius augalus ir domisi gamta. Ir štai, įvykus pagrindiniam lūžiui situacija visiškai pasikeičia. Klerė patenka į kitą laikmetį, į kitą gyvenimą, į kitas taisykles, kur ją užpuola vyro protėvis, kur sutinka Makenzių klano vyrus. Gyvenimas tampa kova, kur svarbiausias tikslas - nusigauti iki akmenų rato ir grįžti atgal pas Frenką. Tačiau būtų keista, jei ji neįsimylėtų raumeningo, jauno ir gražaus škoto, su juo nepradėtų aistringo meilės romano. Negaliu pasakyti, kad nuotykius užgožė - meilė, jos buvo visur, net sakyčiau per daug. Klerės personažas I dalyje šiek tiek nuvylė, nes ji stačia galva puolė į Džeimio rankas, net neprisimindama savo vyro, nors šitoje dalyje ir jaučiamas noras nukakti iki akmenų rato, tačiau pati Klerė ten nuvyksta ir apsisprendžia. Iš tikrųjų, visą knygą lauki, ar ji grįš pas Frenką, ar pasirinks Džeimį ir liks su juo. Ar jos apsisprendimas nuvilia, nežinau, bet jei būtų kitaip nusprendus - tai būtų įnešę naujo prieskonio.

Rekomendacija: tikrai rekomenduoju! Labai lengvai įtraukia ir laikas greitai prabėga.

Lev Tolstoj "Ana Karenina"

0 komentarai
 Sveiki!
Štai ir aš, grįžusi po ilgų atostogų ir pagaliau perskaičiusi didįjį savo šios vasaros kūrinį.
Apie Aną Kareniną jau rašė Lietaus dukra. Tačiau aš pasistengsiu nesikartoti ir pristatyti Jums savo įžvalgas.

Visų pirma, kai šią vasarą nusprendžiau, kad skaitysiu tik klasiką, kažkodėl ėmiau ir pradėjau būtent Aną Kareniną. Norėjau pagaliau sužinoti, kas tai per kūrinys, o dviejų tomų knygos išvis turbūt nesu skaičiusi. Kadangi turėjau nuosavas knygas (senas, 1958 metų), tai ir čiupau.
Įdomu tai, kad šis kūrinys pirmą kartą išleistas periodiniame leidinyje Ruskii Vestnik. Jį leido ten dvejus metus.

Prisipažinsiu, maniau, kad man bus nuobodu. Visgi tie stereotipai, kad senos knygos yra ne itin įdomios, daro savo.. Nors jau pakankamai nemažai kartų esu susipažinusi su senų rašytojų knygomis, vis tiek negaliu atsikratyti šio jausmo.. Ir ką gi, pradėjusi skaityti Kareniną, maloniai nustebau :) Man visiškai nebuvo nuobodu, nebuvo ilgiausių aprašymų, kurie mane taip nervina, skyriai trumpučiai.. Labai lengvai skaitėsi. Džiugu, kad visos knygos metu išlaikyta lengva įtampa. Todėl ir įdomu skaityti, nes vis norisi sužinoti kas bus toliau. Tiesa, šiek tiek vargino tie rusiški vardai, kadangi vienas žmogus vadinamas kokiais penkiais skirtingais pavadinimais :D Buvo sunkoka susigaudyti iš pradžių, bet paskui pripratau.
Jau nuo pat pradžių išsiskyrė keli ryškūs personažai: tai Vronskis, Levinas ir pati Ana. Visų jų paveikslai keitėsi keliaujant knygoje toliau. Asmeniškai man atrodo, kad Levino personažas buvo pastoviausias (nors jo mintyse ir buvo chaosas) - jis man labiausiai ir patiko. O jei apie pačią Aną - bent jau antroje dalyje jaučiau jai gailestį. Žinoma, kaip Lietaus dukra sakė, tai buvo kiek savanaudiška meilė, tačiau visgi moteris kentėjo. Ir viską nusprendė užbaigti savaip.

Buvo ir dalykų, kurie man nepatiko. Visų pirma - politika. Kai kur ištisi skyriai buvo sudaryti vien iš pasikalbėjimų politine tematika. Tokius norėjosi kuo greičiau praversti, nes buvo labai neįdomu. Tačiau aš viską sąžiningai perskaičiau, nieko nepraleidau. Taip pat antrojo tomo paskutinė dalis.. Viskas galėjo užsibaigti ir be jos. Tokią dalį aiškinu sau tik tuo, kad Tolstojus norėjo užbaigti Levino ieškojimus ir nepalikti skaitytojo nežinioje (nors aš mielai būčiau joje likusi).

O dabar - rekomendacija. Be galo rekomenduoju, tai iš tiesų gera knyga! Manau, kad nebus labai didelė kankynė, jei ją skaitysite.

Jūsų
Paulina

2011 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Dorianas Grėjus (Dorian Gray) 2009 m.

2 komentarai
Kadangi vis dar skaitau rusų literatūros klasiką, bet kažkaip pasiilgau rašymo šiame blog'e, taigi sugalvojau pažiūrėti kokią ekranizaciją ir pasidalinti savo įspūdžiais su Jumis :) Šiam kartui pasirinkau naujausią „Doriano Grėjaus portreto“ ekranizaciją, nes pakankamai neseniai skaičiau knygą, taigi bus galima šiek tiek ir palyginti faktus :)

Trumpas aprašymas: Jaunas, naivus, tačiau nepaprastai išvaizdus jaunuolis, vardu Dorianas Grėjus, atsikrausto į Viktorijos laikų Londoną, ką tik paveldėtą namą. Siekdamas įsilieti į aukštuomenės gyvenimą nesibaigiančiuose vakarėliuose, jis beveik akimirksniu patenka į patvirkusio lordo Henrio Votono įtaką.
Patrauklusis Dorianas greitai užkariauja Londoną – nėra tos moters, kuri atsispirtų jo žavesiui. Tačiau jo širdį slegia baisi paslaptis – už savo jaunystę ir grožį jis paaukojo sielą... Ir tik tuomet, kai jo gyvenime atsiras tikroji meilė, Dorianui iškils vienintelė dilema: ko vertas gyvenimas, jeigu negali numirti dėl tos, kurią myli?
Užburianti pavydo, meilės, neapykantos, nuodėmės studija – taip trumpai būtų galima apibūdinti naująją romano ekranizaciją, kine atgimstančią jau 20 kartą.

Treileris:
 

Mano nuomonė: Na, nusivyliau šia ekranizacija. (Perspėju, kad įsijautus galiu atskleisit keletą siužeto vingių ar faktų). Nuo pat pirmų filmo akimirkų matome ryškų neatitikimą - Dorianas pats atsikrato lavono. Na, gerai, pagalvojam, kad tai tik vienas neatitikimas ir žiūrim toliau, t.y. grįžtam į pradžią, nuo ko viskas prasidėjo. Praleidau pro akis ir tai, kad aktorius, vadinantis Dorianą, yra tamsiaplaukis (knygoje, berods blondinas). Toliau siužetas lyg ir nelabai krypta nuo knygos, bet vėlgi, tas režisierių išmįslas dėl labai jau gyvo portreto manęs nesužavėjo. Rašytojo žodžiai - pūvanti siela- buvo suprasti tiesiogiai... Dar man labai nepatiko, kad Doriano nuodėmės buvo pateiktos taip atvirai... Šiam filmui aš drąsiai dėčiau n-18 cenzą, nes kad ir nebuvo labai tiesiogiai rodomos nuogybės, bet užuominos labai aiškios. Išties gaila dėl to, juk knygoje viskas buvo pateikta daaaug subtiliau. Na, gal viskas būtų buvę ir pusė velnio, bet pamačiusi vieną personažą vos nenugriuvau nuo kėdės... Khem khem, Henrio Votono dukra? Kas čia per velnias? Jis juk vaikų neturėjo, o čia vat sumanė filmo kūrėjai naują personažą ir dar atseit į gyvenimo galą Dorianas lyg ir tikrą meilę pradėjo justi? Nesąmonė... Didžiulis neatitikimas, dėl jo labiausiai pykstu... Tiek apie siužetą. Gal reikėtų tarti keletą žodelių ir apie aktorius. Pagrindinį vaidmenį atliko Ben Barnes (Princas Kaspijanas iš „Narnijos Kronikų)“ ir mano nuomone, jam Doriano personažas buvo per sunkus. Kai reikėjo vaidinti dar visai naivų Dorianą, tai jo vaidyba mane tikrai įtikino. Bet po to nelabai, pritrūko to Dorianiško šarmo, visgi sielą išmainiusio į jaunystę žmogaus asmenybė turi turėti kažką intriguojančio. Gal jis šiek tiek per jaunas tam vaidmeniui, gal patirties mažoka, bet nelipo jis jau man nuo filmo vidurio, tiesiog per silpnai išreikštas personažas, mano nuomone. Bet štai Henrį vaidinęs Colin Firth (iš „Karaliaus kalbos“) man patiko. Kažkaip jau ne vieną filmą mačiau su juo ir dar niekur jis manęs nenuvylė. Tiek lordo išvaizdą, tiek būdą sugebėjo perteikti netgi labai gerai. Trunka filmas šiek tiek mažiau negu 2 valandas, bet jau po valandos buvo nebe taip įdomu ir netgi norėjosi, kad greičiau baigtųsi. Neprikaustė kažkaip. Garso takelis pakankamai neblogas, bet neįsimintinas. Viską vertinčiau 7/10 .

Ar rekomenduočiau? Jeigu Jūsų neerzina visokios filmo kūrėjų prikurtos pievos, galit bandyt žiūrėt. Bet tai tikrai nėra kažkoks tai įspūdingas filmas, džiaugiuosi, kad tada, kai jis pasirodė, nėjau į kiną, būčiau tikrai galėjusis išleistų pinigų.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)