2014 m. gruodžio 13 d., šeštadienis

Markus Zusak "Knygų vagilė"

2 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 544, leidykla - "Šarkos knygos", išleista 2011 m., originalus pavadinimas - The Book Thief.

Anotacija: MENKUTIS FAKTAS - JŪS MIRSITE

1939-ųjų nacistinė Vokietija. Šalis laukia sulaikiusi kvapą. Mirtis dar niekada neturėjo tiek darbo.
Devynerių metų mergaitė Lizelė gyvena Himelio gatvėje su ją priglaudusia šeima. Jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Lizelė vagia knygas. Tai pasakojimas apie ją ir kitus jos gatvės gyventojus, iš dangaus ėmus kristi bomboms.

ŠIEK TIEK SVARBIOS INFORMACIJOS - ŠIĄ ISTORIJĄ PASAKOJA MIRTIS 

Tai trumpas pasakojimas apie mergaitę, akordeonininką, keletą fanatiškų vokiečių, žydų kilmės kovotoją ir nemažai vagysčių.

DAR VIENAS DALYKAS, KURĮ TURĖTUMĖTE ŽINOTI - MIRTIS APLANKYS KNYGŲ VAGILĘ TRIS KARTUS

Mano nuomonė: Pamenu, kai tik ši knyga buvo išleista, didžioji dauguma tinklaraštininkų suskubo ją perskaityti. Na, o mane ji pasiekė tik dabar, jau praėjus jos populiarumo bangai, tiesiog apsilankius bibliotekoje užkliuvo akis.

Keistas fenomenas - tekstas labai lengvas, malonus, bet skaičiau ilgokai. Tema - labai daug kartų "nusėdusi" knygų puslapiuose, apie antrąjį pasaulinį karą, jo pasekmes, vyravusią atmosferą paprastų gyventojų aplinkoje. Šį kartą karo beprasmybė pateikiama iš vaiko perspektyvos, kas tikrai sugebėjo man suvirpinti širdį. Patiko, kaip jautriai ir suasmenintai buvo atskleista holokausto tema, visus epizodus pavyko įsivaizduoti itin tikroviškai.

Labai patiko pasirinktas pasakotojo stilius - knygą pasakoja mirtis. Kirba klausimas, kaip mes literatūroje galėtume įsivaizduoti mirtį? Tą tipinę, be veido, su dalgiu ir gobtuvu ant galvos? O gal kažką neapčiuopiamo, nematomo? Šiame kūrinyje ji tokia kaip mes, žmogiška, karo metu turinti itin daug darbo, jaučianti jausmus, besidominti žmonių tarpusavio santykiais ir pateikianti šmaikščius ir trumpus savo pastebėjimus. Nežinau, galbūt toks sprendimas kažkur literatūroje jau buvo panaudotas, bet aš jį sutikau pirmą kartą, tad buvo labai smagu pažvelgti į veikėjus iš kito kampo.

Buvo smagu skaityti apie paprastus gan skurdžiai gyvenančių vaikų džiaugsmus ir susigalvotas pramogas. Vis dėlto, tikras grožis tikrai slypi paprastume, kūrinys priminė man šią mintį. O kaipgi galima pamiršti knygas ir skaitymo džiaugsmą? Man labai vietoje buvo panaudotas knygų skaitymas kaip užsimiršimas nuo baisios realybės, pati žinau, kad kartais tai tikrai padeda. Taigi, vertinčiau šį kūrinį 10/10. Tikrai patiko ir galiu rekomenduoti tiems, kas ieško grožio ir gėrio paprastume. 

Ekranizacija: 2013 m. pasirodė to pačio pavadinimo filmas. Režisierius Brian Percival. Pagrindinius vaidmenis atliko: Sophie Nelisse (Lizelė), Geoffrey Rush (Hansas Hubermanas), Emily Watson (Roza Huberman), Ben Schnetzer (Maksas). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo, kuris, kaip ir knyga, yra labai jautrus ir paprastas.

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Cormac McCarthy "Laukinių arklių pakerėti"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 341, leidykla - "Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla", išleista 2007 m., originalus pavadinimas - All the Pretty Horses

Anotacija: Romanas „Laukinių arklių pakerėti“ pasakoja apie jauno žmogaus kelionę į nežinomybę per atšiaurius kraštus, jo mėginimą perprasti neišvengiamo blogio paslaptį ir skaudžiai įgyjamą brandą. Romanas - puikus geriausios tradicinės „folkneriškosios“ JAV literatūros pavyzdys.

Mano nuomonė: Taip...šia knyga susidomėjau tik dėl pavadinimo. Esu švelniai tariant neabejinga arkliams, jų ryšiui su žmogumi, o mustangų laisvai ir nepalaužiamai dvasiai. 

Pradžioje sunkiai sekėsi įsivažiuoti, nes nebuvo paminėti veikėjų vardai. Tik jis ir ji, tad buvau ne vieną kartą pasimetus, kuris jis yra kuris. Vėliau šis nepatogumas dingo, nes ir dialoguose galima buvo perskaityti vardus, ir pasakotojo tekste jau pradėjo atsirasti. Panaši situacija buvo ir su pačiu siužetu, per tą personažų sumaišymą nelabai ir supratau, kodėl jie nusprendė išvykti, kas paskatino jų pirmuosius veiksmus ir pan. Vėliau jau lyg ir normaliai buvo. 

Jeigu praleidžiant knygos pradžią, tai kūrinys man visai patiko. Laukinių Vakarų įvaizdis, kaubojiški personažai, tikintys ir siekiantys savo svajonių, dinamiški charakteriai, romantika tiek tarp žmonių, tiek aplinkoje, įtampa, gyvenimo neteisybės skonis ir be abejo - arkliai. Įvykių ir jaučiamų emocijų pusiausvyra gan neblogai sudėliota, man patiko. Tik vietomis tekstas buvo sunkokas, bet man kyla įtarimas, kad gal tai dėl vertimo. 

Patiko tai, kad personažai nebuvo idealizuojami, kiekvienas turėjo savų ydų, pavaizduotos labai žmogiškos gyvenimo klaidos ir kaip tai paveikė jų požiūrius. Pabaiga bent jau man buvo nenuspėjama, tikėjausi kiek kitokios, bet patiko ir tokia. Vertinčiau 8/10. Tikrai labai neblogas kūrinys, iki aukštesnio bala pritrūko aiškumo kai kuriose vietose.

Ekranizacija: 2000 m. pastatytas tokio pat pavadinimo filmas. Režisierius Billy Bob Thornton. Pagrindinius vaidmenis atliko: Matt Damon (Džonas Greidis), Penelope Cruz (Alechandra), Henry Thomas (Roulinsas). Treileris:
Fone skamba: Garso takelis iš filmo

Nuoširdžiai, Rita :)


2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Johan Theorin „Prieblanda“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - Skumtimmen.

Anotacija: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.
Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.
Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.
Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.
 
Mano nuomonė:  Patraukė „ant“ detektyvo po prieš tai skaityto meilės romano. Tad ilgai neieškojus bibliotekoje pastebėjau skandinavų autoriaus detektyvą, pagalvojau, kad turėtų būti neblogas ir pasiėmiau.

Gaila, bet nebuvo taip įdomu, kaip tikėjausi. Anotacija ir pradžia suintriguoja, tas tiesa. Bet vystymas man pasirodė sunkokas. Atrodo, kad autorius nelabai turėjo idėjų, kaip išlaikyti įtampą, tad sumanė patempti gumą. Lyg ir vyksta tyrimas, bet mėgėjiškai ir nukrypstant nuo pagrindinių įkalčių. Nors, rašymo stilius lengvas, gal net ir skurdokas, bet kaip detektyvui, turbūt tinkamas. Daug dialogų, dalis vos ne apie vėją stiliaus, bet juk taip laukiama kulminacijos.

Standartinė istorija, kaip visą laiką įtarinėjamas vienas personažas, o pabaigoje viskas nukrypsta į kitą asmenį, kuris prieš tai tik vieną kartą buvo pasirodęs siužete. Nieko naujo, pabaiga gal kiek ir nustebino, bet nesulaukiau per daug emocijų. Galbūt tiesiog džiaugiausi, kad pasibaigė tas slinkimas vėžlio greičiu. 

Kita vertus, man patiko aplinkos aprašymas. Taip šalta, vėjuota, miglota, drėgna, bet tai labai padeda išgauti tinkamą emociją. Skaičiau tuo metu, kai ir pas mus panašus oras buvo (tik jūros šalia nėra pas mane), tad labai gerai įsijaučiau ir įsivaizdavau aplinką. Net panorau aplankyti Švediją. Taigi, nežinau, ar rekomenduočiau, turbūt ne, bet tai nebuvo taip jau labai blogai, vertinčiau 5/10.

Ekranizacija: 2013 m. pastatytas švedų filmas pagal knygą. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko - Lena Endre (Julija), Thomas W. Gabrielsson (Lenartas). Treileris: 

Fone skamba:
Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. spalio 17 d., penktadienis

Anne ir Serge Golon "Anželika ir karalius"

1 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 612, leidykla - "Spindulys", išleista 1995 m., originalus pavadinimas - Angelique et le roi.

Anotacija: Nesutramdomoji Anželika, elegantiškiausia Versalio dama, pasitelkia intrigas, turtą ir moterišką žavesį,kad galėtų įsiviešpatauti karalius Saulės dvare. Intriguojantis knygos veiksmas vyksta gašlioje ir prabangioje aplinkoje. Anželikai atsiskleidžia karaliaus dvaro tikrovė: netikra meilė, žiaurumas, ponios de Montespan, norinčios iš jos paveržti karalių, intrigos,nuodai... Pagaliau Anželika iš karaliaus sužino paslaptį - tiesą apie mirties bausmės įvykdymą jos pirmajam vyrui, ir tai jos gyvenimą pasuka kita linkme.

Mano nuomonė: Kažkada paauglystėje skaičiau pirmąsias dvi šios serijos knygas, pamenu, kad visai smagiai tuo metu susiskaitė, tad besitvarkydama lentynose ir akiai užkliuvus už trečiosios knygos, kažkaip panorau prisiminti Angelų markizę ir pažiūrėti, ar labai skirsis mano dabartinis požiūris. 

Džiaugiausi galėdama atsidurti Liudviko XIV laikų Paryžiuje, labai mėgstu šį laikotarpį, tai, kad autoriai gan tiksliai atspindėjo tuometines įžymybes ir nuodugniai aprašė įvairias dekoracijas, man patiko. Vietomis net buvo paaiškinimų, kad dialogai tiksliai atkartoti iš tuometinių kronikų, apie kurias rašė to amžiaus publicistai. 

Rašymo stilius lengvas, greitai skaitosi, dialogai kiek primityvūs, bet nenuobodūs. Personažai išpildyti, atskleistos tiek gerosios, tiek blogosios savybės. Savaime aišku, Anželikos asmenybė pranoksta visus, vietomis net buvo juokinga, kaip viskas jai sekasi, bet juk tai pagrindinis personažas :) . Siužetas gan įtraukiantis, dinamiškas, buvo tiek juokingų epizodų, tiek įtampą keliančių. Žinau, kad ši serija priskirtina meilės romanams, iš kurių aš dažniausiai tyčiojuosi, bet Anželikos istorija man visai patinka. Yra nuotykių, personažai įdomūs, mane žavintis laikmetis, lengvas stilius.

Nieko per daug ypatingo, bet ir nieko erzinančio. Vertinu 7/10. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Galbūt, jei užeitų nuotaika :)

Ekranizacija: 1966 m. pastatytas trečiasis filmas apie Anželiką, tokiu pat pavadinimu kaip knyga. Režisierius Bernard Borderie. Pagrindinius vaidmenis atliko: Michele Mercier (Anželika), Robert Hossein (Žofrėjus), Jacques Toja (Liudvikas XIV).
Tiesa, jeigu kam įdomu, tai, pasirodo, prancūzai ir vėl ėmėsi Anželikos ekranizacijos - yra pastatytas 2013 m. filmas Angelique. Deja, prancūziškai nesuprantu, tad negaliu pasakyti, ar čia tik pagal pirmąją knygą ar po truputį iš visų ėmė siužeto. Naujos ekranizacijos treileris čia

Fone skamba: Išbandžiau naujesnės ekranizacijos garso takelį :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

George R. R. Martin "Kardų audra"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 992, leidykla - "Alma littera", išleista 2014 m., originalus pavadinimas - A Storm of swords.
Anotacija:  Trečiojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas nesiliauja skaitytojus stebinęs savo sukurtų personažų nuotykiais ir likimais. Ir toliau meistriškai pinama intriga, išaiškėja daugybė paslapčių, bet dar daugiau jų atsiranda.
Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.
Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.
Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?

Mano nuomonė: Štai ir trečioji dalis mane pasiekė. Džiaugsmas mano sielai :) turbūt jau nieko nebenustebinsiu sakydama, kad tapau labai prisirišus prie šio ciklo (tiek serialo, tiek knygų) ir esu be galo laiminga galėdama pasinerti į Martin'o sukurtą neįtikėtinai tikrovišką pasaulį. 

Bet pradžiai vėl pabumbėsiu dėl leidimo/redagavimo/vertimo klaidų. Pati pirma klaida, mano galva, buvo pačiam pirmajam puslapyje. Iš pastabos dėl įvykių eigos (paskutinis sakinys): "Pasakojimą pradedu įvykiais, nutikusiais Pirmųjų Žmonių Kumštyje, prie Riverano, Harenholo ir Trišakyje, o Juodųjų Vandenų mūšis vykęs Karaliaus Uoste ir buvo tų įvykių padarinys". Čia jau su logika prasilenkia vertimas, nes tiek iš serialo, tiek iš knygos aišku, kad buvo kaip tik atvirkščiai. Juodųjų Vandenų mūšio padarinys ir buvo šioje dalyje vykstantys įvykiai. Radau šį sakinį originalo kalba: "I open with a look at some of the things that were happening on the Fist of the First Men, at Riverrun, Harrenhal, and on the Trident while the Battle of the Blackwater was being fought at King’s Landing, and during its aftermath".  O gal mano anglų kalbos žinios prastokos? 

Taipogi buvo ir vietovių pavadinimų pasikeitimų lyginant su praėjusiomis knygomis, bet pastebiu, kad ši problema vyrauja ne tik Martin'o knygų vertimuose. Kyla noras džiaugtis, kad nors vienoje dalyje išlaikomi vienodi pavadinimai, nors buvau radus, kad pavadinimas, minimas skyriuje, nesutampa su tuo, kuris yra žemėlapyje (taip, kartais pavartau Vesteroso žemėlapį, kad geriau įsivaizduočiau, kur vyksta veiksmas). Deja, neatsimenu konkrečių pavyzdžių. Pyktis kyla, nes knyga yra tikrai brangi, kūrinys man be galo patinka, tad norisi, kad vertimas būtų kokybiškas, o ne besikeičiantis kiekvienoje dalyje. 

Dar vienas pastebėjimas - kas rašo tokias prispoilintas anotacijas? Bepigu jas skaityti tiems, kas žiūri serialą, jie ir taip daugmaž žino, kas nutiks, bet žmogus, nežinodamas siužeto, paimdamas į rankas knygą, ant nugarėlės perskaito daugiau negu pusėje jos vykusių lemtingų momentų, kurie turėtų sukrėsti skaitytoją. Anotacija turėtų suintriguoti, o ne sugadinti visą įdomumą.. The Internet is dark and full of spoilers. Žmonės, neskaitykite net ir Sosto žaidimo anotacijų, nes šiais laikais net ir jos gali sugadinti įdomumą (kaip būtų nutikę man, jei nebūčiau žiūrėjus serialo). 

Pabumbėjimai baigėsi :) Siužeto nepasakosiu, jau ir taip per daug jo atskleista visur aplink :) tiesiog pasikartosiu, kad mėgstu šį ciklą dėl tikroviško pasaulio, stiprių ir charizmatiškų personažų, magijos tvelksmo. Žaviuosi, kaip veikėjai vis atsiskleidžia kitokiomis spalvomis ir nepaliauja stebinti.  Rekomenduoju fantastikos žanro mėgėjams ir labai noriu viltis, kad ketvirtoji knyga bus kruopščiau suredaguota... Vertinu kūrinį 10/10. 

Ekranizacija: 3 ir 4 serialo "Game of thrones" sezonai. 3-iojo treileris:

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. rugsėjo 5 d., penktadienis

Sofi Oksanen "Stalino karvės"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - "Versus aureus", išleista 2012 m., originalus pavadinimas - Stalinin lehmät.

Anotacija: „Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje.

Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys.

Mano nuomonė: Seniai jau galvojau, kad norėtųsi susipažinti su Sofi Oksanen kūryba, tad kai bibliotekoje pamačiau jos kūrinį, nedvejodama pasiėmiau. Aišku, labiau norėjau perskaityti "Valymą", bet tiek to.

Pirma mintis, šovusi į galvą perskaičius kūrinį, tai, kad viršelis puikiai atspindi visą knygos nuotaiką - viskas pilka ir galų gale pakylanti raudona uždanga. Taip ir buvo. Aprašomi sunkūs Estijos okupacijos laikai, labai pažįstami ir mums, kai viską valdė Sovietų Sąjunga. Deficitai, į miškus išėję vyrai, propaganda, politinė kontrolė ir pan., viskas taip artima ir kartu, bent jau iš mano pozicijos, taip tolima. 

Baimė atsiverti, baimė atskleisti savo gimtinę, kad nebūtum palaikyta ruse - vakariečiams visi iš Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių tuomet atrodė rusai - viskas perteikta tikrai įtikinamai. Tos baimės padariniai kiekvienai iš kūrinio pasakotojų atsiskleidžia skirtingai, bet žymė lieka visam gyvenimui. Sužalotos asmenybės, perskirti gyvenimai, savęs nepažinimas. Visas pasakojimas yra lydimas šių tragiškų gyvenimo momentų, todėl kūrinio emocija sunki, dažnai net slegianti.

Nepaisant nuotaikos, knyga skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, netrukdė ir šokinėjimas laike, ir pasakotojų kaita. Pasakojimo stilius pakankamai lengvas, dažnai sarkastiškas arba apimtas lengvo pamišimo, leido geriau įsijausti į tų laikų emociją. Manau, kad vyresnei kartai šis kūrinys galėtų būti dar artimesnis, nes panašūs išgyvenimai buvo patiriami ir okupuotoje Lietuvoje.

Apie autorę susidariau palankų įspūdį, manau, kad pažinties su ja nenutrauksiu. Knygą vertinčiau 8/10.

Fone skamba: Panaši nuotaika mane lydėjo visą kūrinį

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

Suzanne Collins "Liepsnojantis įtūžis"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 376, leidykla - "Alma littera", išleista 2013 m., originalus pavadinimas - Mockingjay

Anotacija: Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis“  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų –  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.
Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...
Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.

Mano nuomonė: Štai ir pasibaigė dar viena saga. Pastebėjau, kad beveik niekada nesuskaitau visos sagos vienu metu, tarp dalių darau pertraukas. Viena vertus, tai gerai, nes jeigu saga gera, tada galiu ilgiau mėgautis kūriniu, kita vertus, pasimiršta dalis detalių. Šį atvejį galėčiau priskirti pirmajai kategorijai, nes detalių nepamiršau, o ir jeigu kažko neatsiminiau, tai man buvo priminta tęsinyje. 

Kūrinį perskaičiau per dvi dienas, prie knygos prikaustė įtaigiai sukurta įtampa, pagrindinių veikėjų išgyvenimai ir apmąstymai. Patiko, kad daug dėmesio skiriama ne tik pačiai situacijai nušviesti, bet ir personažų reakcijai į vykstančius įvykius, atskleidžiama paprasto civilio pozicija į neramumus ir pasiruošimą karui. Prisimenant, kokie neramumai dabar vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, galima buvo įžvelgti priešingų pusių panašius politinius/strateginius sprendimus, net ir turint omenyje, kad knygos veiksmas vyksta tolimesnėje ateityje. 

Patiko tikroviškas įvykių vaizdavimas, leidęs susigyventi su veikėjų patiriamomis baimėmis ir nežinomybe dėl ateities. Patiko, kad personažai nėra herojiški ir hiperbolizuoti, priešingai, jie netgi labai žmoniški, paprasti, su savo ydomis ir dvejonėmis, dažnai nežinantys, koks sprendimas yra teisingas. Vis dėl to, juk pagrindiniai veikėjai tik paaugliai, būtų naivu tikėtis, kad jie elgtųsi kaip patyrę kareiviai ar didvyriai.

Pabaiga taip pat nenuvylė, ji buvo tokia tikra, tokia paliečianti. Nežinau, ar čia sutapo mano nuotaika, ar knyga tikrai sugebėjo mane stipriai paveikti, bet užverčiant paskutinius lapus ir man nuriedėjo viena kita ašarėlė. O šiaip jau retai kokie kūriniai mane pravirkdo, jei mano atmintis neklysta, tai tik trečioji knyga, kurią skaitant susigraudinu. Todėl vertinu knygą 10/10 ir rekomenduoju. Galbūt paaugliška, kai kam gal ir per lengvo stiliaus, bet bent jau mane ši autorė įtikino ir aš likau patenkinta šia saga, tikrai įdomi ir įtraukianti. 

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Charles Dickens "Deividas Koperfildas"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 740, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1953 m., originalus pavadinimas - David Copperfield.

Anotacija: Tai žymaus 19 a. anglų rašytojo romanas, turintis autobiografinių motyvų, paties autoriaus mylimiausias kūrinys. Čia pagrindinio herojaus Deivido Koperfildo lūpomis pasakojamas jo gyvenimas nuo gimimo iki brandos metų. Prieš skaitytojo akis praslenka nelengva likusio našlaičio berniuko vaikystė, mokymosi metai, jaunystės džiaugsmai ir vargai. Gyvenimo kelyje jis susiduria su daugybe įvairiausių žmonių, tad romane gausu savitų, ryškių, įsimenamų chrakterių. Čia viešpatauja atsidavimas ir ištikimybė, tyras draugiškumas ir pasiaukojama meilė, kurių taip dažnai stinga šiandieniniame gyvenime.

Mano nuomonė: Susiradau labai seną knygelę iš senelių namų bibliotekos, pamačiau, kad visgi klasika - Dikensas ir nusprendžiau neskubėti ja atsikratyti neperskaičius. Manau, kad pasielgiau teisingai. 

Pirmoji mano pažintis su Dikensu buvo paauglystėje - tada skaičiau Oliverį Tvistą, pamenu, kad patiko, tad sumaniau pažintį pratęsti. Taip išėjo, kad Koperfildą skaičiau beveik visą vasarą. Galbūt susidėjo įvairūs darbai ir protinis nuovargis, nes skaitydavau tik vakarais, bet vienu kartu pavykdavo perskaityti po vieną-du skyrelius ir suimdavo miegas. Sunkiai sekėsi įveikti šį kūrinį. Bet negaliu sakyti, kad jis man nepatiko, kitaip turbūt būčiau pasidavus. 

Taip, gryno teksto, pasakojimo pirmu asmeniu dienoraščiu pavidalu, buvo nemažai, bet pagrindinio veikėjo kuriamas portretas man patiko. Iš pradžių naivus, bet gyvenimui grūdinant, jame atsiskleidė gerosios žmogiškosios vertybės, paskatinusios mane sekti jo istoriją iki galo. Knygoje vaizduojamos situacijos verčiančios pasimokyti, taip pat labai aiškiai atspindinčios veikėjų tikruosius tikslus. Manau, kad skaitytojas visas situacijas perpras greičiau nei pagrindinis veikėjas ir tada belieka tik stebėti, ko kartais prireikia naiviai asmenybei, kad atsitokėtų. 

Per ilgą laiką netgi prisirišau prie kai kurių veikėjų, būdavo kad net ir susapnuoju kurį nors, tad manau, kad knyga įspūdį paliko. Tiesa, ji tikriausiai skirta kiek jaunesnei auditorijai nei aš, bet man tai netrukdė :) šis naivuolis manęs neerzino, kaip dažniausiai būna su kitais veikėjais, jis man kaip tik priminė vieną pažįstamą, kurį stengdavausi globoti, tad mano nuomonė apie pagrindinį personažą (pasakotoją) liko palanki. 

Rašymo stilius kiek sunkokas, bet manau verta pasikankinti, nes istorija graži, gyvenimiška ir pamokanti. Rekomenduoju pasiilgusiems tikrųjų vertybių :) 8/10.

Ekranizacijos: Prieš pradėdama skaityti knygą žinojau tik vieną ekranizaciją su Daniel'iu Radcliffe'u, bet pasigilinus radau žymiai daugiau. Keletas jų:

1911 m. nebyliojo kino versija. Režisierius Theodore Marston. Pagrindinius vaidmenis atliko: Ed Genung (Deividas, suaugęs), Mignon Anderson (Dora), Flora Foster (Deividas, berniukas). Keista matyti, kad jaunąjį Deividą vaidino mergaitė :) Treileris:

1974 m. per BBC buvo rodomas mini serialas. Režisierius Joan Craft.  Pagrindinius vaidmenis atliko: David Yelland (Deividas), Anthony Andrews (Stirfortas), Arthur Love (ponas Mikoberis). Treilerio neradau, tad įdedu trumpą epizodą iš filmo:

1999 m. taip pat per BBC buvo rodomas dviejų dalių filmas. Režisierius Simon Curtis. Pagrindinius vaidmenis atliko: Daniel Radcliffe (Deividas, berniukas), Maggie Smith (teta Betsi), Ciaran McMenamin (Deividas, suaugęs), Ian McKelen (Kriklis). Nepavyko rasti treilerio.

2000 m. pastatytas taip pat tik televizijai skirtas filmas. Režisierius Peter Medak. Pagrindinius vaidmenis atliko: Hugh Dancy (Deividas), Julie Cox (Dora), Anthony Andrews (Murdstonas). Įdomus atradimas - Anthony Andrews, kuris šioje ekranizacijoje vaidina Deivido patėvį Murdstoną, 74-ųjų ekranizacijoje vaidino jo draugą Stirfortą. Būtų įdomu palyginti, kaip sekėsi perteikti to pačio kūrinio skirtingus personažus :). Filmo treileris:


Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)




2014 m. liepos 3 d., ketvirtadienis

Rodney David Wingfield "Frosto Kalėdos"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - "Briedis", išleista 2014, originalus pavadinimas Frost at Christmas

Anotacija: Detektyvų mėgėjams Džekas Frostas pažįstamas iš kriminalinio serialo „Frosto prisilietimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Davidas Jasonas. Serialas ir aktorius Jungtinėje Karalystėje pelnė gausybę apdovanojimų.
Detektyvas Džekas Frostas keistuolis: jis nesilaiko darbo drausmės, yra netvarkingas, ironiškai bendrauja su aplinkiniais ir problemas traukia lyg magnetas. Vis dėlto už šios kaukės slypi jautri siela ir stiprus teisingumo jausmas...

Likus kiek daugiau nei savaitei iki Kalėdų, aštuonmetė Treisė Aphil po Sekmadienio mokyklos negrįžta namo. Dukterį visada pasitikdavo mama, pragyvenimui užsidirbanti iš prostitucijos. Bet šiai užtrukus su klientu, mergaitė turi grįžti viena... Bylos imasi detektyvas Džekas Frostas, jam padeda naujokas Klaivas Barnardas, neseniai atvykęs į Dentoną. Įtariamųjų vis daugėja: tai ir mamos klientas, turintis melagingą alibi, ir vikaras, kurio namuose randama pornografinių mergaičių nuotraukų, ir vietos mediumė, sakanti, kad žino, kur yra mergaitės kūnas. Kas iš tiesų kaltas? Negana to, Frostui tenka aiškintis ir kitą praeityje neišspręstą bylą, dėl kurios detektyvo karjera ir net gyvybė pakimba ant plauko...

Mano nuomonė: Pirmiausia, noriu padėkoti "Briedžio" leidyklai už tai, kad suteikė galimybė susipažinti su žymiuoju Frostu :) Knygą perskaičiau jau seniau, tik per įvairius darbus vis neradau laiko jos aprašyti, tad bandau dabar.

O čia mes turim patogų kišeninį formatą, tinkantį šiam kūriniui, nes galima knygą imti su savimi. Ir, žinoma, šiek tiek oldschool detektyvą. Turbūt pagrindinis trukdis, neleidęs man įsijausti į kūrinio atmosferą, buvo žiema. Knygą skaičiau saulei šviečiant už lango ir labai buvo juntamas disonansas tarp aprašomos aplinkos ir esamos situacijos. Užtat manau, kad šaltą žiemos vakarą, susisukus į pledą, įsitaisius kur nors šiltai, už lango pustant pūgai, ši knyga įgautų visai kitokį atspalvį.

Pagrindinis personažas kiek juokingas (bent jau man), vienas iš tokių nevalų ir vis kažko prisidirbančių tipų, kuriems, kad ir kokias nesąmones darytų, vis tiek sekasi. Nesakau, kad jis kvailas, tam tikros įžvalgos ir dialogai leidžia suprasti, kad tyrėjas anaiptol nėra visiškas mulkis, o kaip tik, turi stiprią nuojautą, kuria linkme vystyti tyrimą. O kad laimingi atsitiktinumai jį nuvedą prie atsakymo, tai tik mums, skaitytojams, smagiau. Norėjosi šiek tiek daugiau sužinoti apie Frosto jaunąjį kolegą, bet juk čia visa serija, gal ir jis labiau atsiskleis. Patiko intriguojanti pabaiga, paliekanti norą tęsti skaityti šią seriją.

Autoriaus rašymo stilius nebuvo itin įsimintinas, bet nebuvo ir nuobodus. Knyga sugebėjo įtraukti. Pliusas už tikroviškas situacijas. Kadangi pati pažįstu keletą policininkų (tarp jų ir senosios kartos atstovų), tai papasakojus keletą situacijų iš knygos, jie su šypsena veide man atsakydavo, kad tai labai realūs nutikimai ir kad jiems panašių situacijų teko patirti. O aš vietomis galvodavau, kad autorius persistengia :) Tiesa, vietomis man buvo kiek per daug tyrimo vilkinimo, bet kūrinio visuma patiko. Vertinčiau 8/10 ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams :)

Ekranizacija: Pagal knygas buvo pastatytas televizijos serialas, rodomas nuo 1992 m. (yra net 15 serialo sezonų). Pagrindinį Frosto vaidmenį atlieka David Jason. Tokio dalyko kaip treileris man nepavyko rasti :-/

Fone skamba: Beieškant informacijos apie serialą, galvoje užsiliko serialo muzikėlė :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. gegužės 10 d., šeštadienis

Arūnas Matačius "Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą"

1 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 270, leidykla - Chocolate Naive, išleista 2014 m.

Anotacija: „Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą“ – Arūno Matačiaus debiutas. Šioje knygoje pasakojama istorija apie šokolado manufaktūros „Chocolate Naive“ pradžią. Sakoma, kad kuriant gyvenimo laimę reikia trijų asmenų: vieno, kuris visada išklauso; antro, kuris išklauso ir padrąsina; ir trečio, kuris išklauso ir kritikuoja. Atsitiko taip, kad tie trys žmonės romane yra moterys.

Mano nuomonė: Atsitiko taip, kad ir mane pasiekė knygos autoriaus Arūno Matačiaus dovana. Suveikė smalsumas, dėl ko šis kūrinys taip smarkiai reklamuojamas. 

Knygą perskaičiau labai greitai, berods per du prisėdimus. Stilius labai lengvas, apimtis nedidelė, netuščiažodžiaujama, stengiamasi perteikti jausmus. Kūrinys padalintas į 4 dalis - pirmosios 3 apie tris moteris, kurias sutiko pasakotojas ir kaip jos jį paveikė, paskutinioji - apie patį pasakotoją, jo sprendimus dėl būsimo verslo ir pan. Keistas įspūdis, pasiskaičius informaciją apie autorių, buvo itin sunku jo netapatinti su knygos pasakotoju. Atsiskleidė nemažai biografinių elementų. 

Na, o jeigu gilinantis į turinį, tai man jis pasirodė silpnokas. Atrodo, kad buvo per daug nesistengiama surasti potekstę, tiesiog buvo rašoma, kas šovė į galvą. Mane erzino pagrindinio veikėjo naivumas (nors, atrodo, neturėčiau per daug pykti, juk net pavadinime parodoma, kad naivumo neišvengsime), vietomis man jis buvo panašus į vyriškąją Belos iš "Saulėlydžio" versiją. Deja, taip yra, kad tiek gyvenime, tiek knygose negaliu pakęsti tokio naivumo. 

Dialogai primityvūs, paprastų žmogelių, kuriems pasitenkinti užtenka nueiti į klubą ar turėti vienos nakties nuotykį stiliaus. Kadangi iš knygos dažniausiai tikiuosi šiek tiek aukštesnės materijos, tai jie mane nuvylė. Taip pat šiek tiek trukdė dainų tekstai, kurie buvo be lietuviško vertimo (su rusų kalba turiu problemų). Pasitaikė redagavimo klaidų (ypač šifro nesutapimų).

Nežinau, galbūt kūrinys tinkamas vasarai, kur nors paplūdimy, kur nesinori nieko sunkaus ir reikia atpalaiduoti smegenis, bet manęs vis tiek nesužavėjo. Suprantu, tai autoriaus debiutas, tad tobulėti tikrai yra kur. Vertinčiau 4/10. Deja, deja, ne per daugiausiai teigiamų bruožų pavyko rasti, net ir už debiutą negaliu kilstelėti balo, nes teko skaityti ir kokybiškesnių debiutinių kūrinių. Kam rekomenduočiau? Visų pirma tiems, kieno neerzina naivūs personažai, taip pat tiems, kurie nori kažko labai lengvo ir neverčiančio per daug sukti galvos. 

P.S. Netyčia pastebėjau tokį juokingą dalyką - ant knygos nugarėlės yra užrašas "Klimato kompensavimo projekto paremtas, romano pirmasis tiražas leido pasodinti vieną kakavmedį Gorongosos Nacionaliniame parke (Sofalos provincija, Mozambikas)". O štai atsivertus galinius puslapius (265 psl.) rašoma "Klimato kompensavimo projekto dėka romano pirmasis tiražas leido pasodinti du kakavmedžius Gorongosa Nacionaliniame Parke, Sofala provincijoje, Mozambike". Tai vis dėlto vieną ar du kakavmedžius pasodino? O gal nei vieno? Susidaro įspūdis, kad skaičiai išgalvoti, kad net toje pačioje nedidelės apimties knygelėje nesutampa informacija. Negražiai čia, negražiai...

Fone skamba: Internete radau keletą Chocolate Naive video, vieno iš jų muzika man tiko aprašant knygos įspūdžius.

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. gegužės 1 d., ketvirtadienis

Suzanne Colins "Pavojinga meilė"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 352, leidykla - "Alma littera", išleista 2013, originalus pavadinimas - Catching Fire.

Anotacija: Gudrumu Ketnė išplėšia pergalę Mirties žaidynėse. Abu paaukotieji iš 12-os apygardos lieka gyvi ir tampa Žaidynių nugalėtojais. Ketnė jaučiasi beveik laiminga. Pagaliau ji grįžta namo, pas savo šeimą, susitinka su senu medžioklės draugu Geilu. Bet viskas klostosi ne taip, kaip norėtų Ketnė. Geilas laikosi nuo jos atstu, o santykiai su Pitu atšąla. Žmonės šnabždasi apie sukilimą prieš Sostinę. Neramumus, prezidento manymu, sukėlė Ketnė su Pitu.
Pati to nežinodama, Ketnė tampa sukilimo simboliu. Mergina dvejoja: bėgti su artimaisiais ir draugais ar prisidėti prie sukilėlių. Viskas pastatoma ant kortos, kai Ketnė su Pitu leidžiasi į Nugalėtojų turą. Jeigu jiems nepavyks įtikinti prezidento ir Panemo gyventojų savo neblėstančia meile, jų artimieji bus išžudyti.
Antroje „Bado žaidynių" trilogijos dalyje Suzanne Collins toliau pasakoja Ketnės Everdin istoriją. Merginai tenka patirti dar daugiau išmėginimų. Rašytoja stebina skaitytojus netikėtais siužeto posūkiais.

Mano nuomonė: Kai pasiėmiau šią knygą iš bibliotekos ir parodžiau draugei, kuri nesidomi šia saga, tai pirmas jos įspūdis buvo, kad tai yra nusivylusių namų šeimininkių knyga, t.y. koks nors eilinis lėkštas meilės romanas. O ir pavadinimas sufleruoja romane būsiant meilės. Juokas pro ašaras, bet viršelis tikrai neatspindi knygos idėjos ir yra lėkštas. Gerokai užtrukau draugei aiškindama, kad tai visai ne meilės romanas, o "Bado žaidynių" tęsinys, kuriame pagrindinė siužeto linija sukasi tikrai ne apie paauglių meilę, o apie žymiai gilesnius dalykus. Apie "Catchin Fire" vertimą į "Pavojingą meilę", išvis komentarų neturiu... Jeigu nematyčiau autorės pavardės ir nežinočiau, kad tai tęsinys, net nesiartinčiau prie šios knygos. 

Na, o jeigu kalbėti apie siužetą, tai, kaip ir pirmosios dalies atveju, idėja ir jos tolimesnis vystymas man labai patiko. Knygą suskaičiau per kelias dienas, nes įvykiai tikrai įtraukė, be to stilius lengvas, leidžiantis akims tiesiog bėgti tekstu, knygos formatas patogus. Tiesa,palyginus su prieš tai skaityta "Karalių kova", kurioje buvo labai išsamiai atskleistas fikcinis pasaulis, šiame kūrinyje man pradėjo to trūkti. Norėjosi daugiau sužinoti apie Paneme vykstančius procesus, apie Sostinės vykdomą politiką, išsamiau pažinti kitas apygardas. Kita vertus, suprantu, kad iš vieno veikėjo pozicijos tiek atskleisti yra sunku, tad autorės pasirinkimas leisti skaitytojui pamažu viską suvokti žiūrint iš vienos perspektyvos tikriausiai buvo tinkamas. Be to, tikslinė skaitytojų auditorija buvo kiek kitokia. 

Patiko sėkmingai perteikti veikėjų išgyvenimai po žaidynių, taip pat nuolat juntama įtampa dėl perdėto paprastų gyventojų šnipinėjimo. Niekad neapleido suvokimas, kad knygoje minimi įvykiai gali dalinai atsikartoti ir realybėje. Taip pat puikiai iliustruotas valdžios išlaikymas jėgos pavidalu pasitelkiant modernias technologijas. Autorės kūrybiškumas tam tikromis vietomis sugebėjo nustebinti (ypač tose vietose, kur minimi genetiškai pakeisti gyvūnai). 

Veikėjų portretai pakankamai ryškūs, besivystantys atsižvelgiant į vykstančius įvykius. Vėlgi nustebino kai kurių veikėjų naujų savybių atskleidimas, pliusas autorei. Gal šiek tiek trūko netiesioginės kalbos, padedančios labiau suvokti tam tikrus charakterius, nes vis dėlto didžioji knygos dalis yra paremta dialogų principu. Tikriausiai dėl to ji taip lengvai ir skaitosi. 

Taigi, rekomenduoju skaičiusiems pirmąją dalį ir kaip tokio lengvo stiliaus kūrinį vertinu 9/10. Vieno balo neteko, nes tikrai norėjau daugiau sužinoti apie kitas apygardas :-/ 

Ekranizacija: 2013 m. tęsiama "Bado žaidynių" istorija filme "The Hunger Games: Catching Fire". Režisierius Francis Lawrence. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Jennifer Lawrence (Ketnė),  Liam Hemsworth (Geilas), Josh Hutcherson (Pitas), Woody Harrelson (Heimičas). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo, puikiai atspindintis ir knygoje vyraujančią nuotaiką

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. balandžio 25 d., penktadienis

George R. R. Martin "Karalių kova"

0 komentarai
Kai daugelis jau perskaitė trečiąją "Ledo ir Ugnies giesmės" dalį "Kardų kova", aš neseniai užbaigiau antrąją. Užsisėdėjo ši knyga nuo Kalėdų pas mane, kol sulaukė savo eilės. Ką padarysi, lėtai skaitau pastaruoju metu.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 760, leidykla - "Alma littera", išleista 2013 m., originalus pavadinimas - A Clash of Kings.

Anotacija: Antrojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas pasakoja, kaip prasideda sunki ir kruvina kova dėl Geležinio sosto, į kurį sėda trylikametis Roberto sūnus Džofris. Bet ar jis tikrai teisėtas įpėdinis? Tuo netiki Roberto Barateono broliai Stanis ir Renlis. Pirmasis, išsižadėjęs dievų Septyneto, įtikinėjęs į Šviesos Valdovą ir naudodamasis raudonosios jo žynės Melisandros kerais, pradeda karą dėl sosto nužudydamas brolį Renlį, kurį remia Haigardeno lordai. Karaliaus Uostą ir Raudonąją pilį su sostu, pasitelkęs alchemikų gildijos piromantus, gina Kipšas Tirionas ir jo tėvas lordas Taivinas Lanisteris.

Tuo tarpu Vinterfelo įpėdinis Robas Starkas savo lordų paskelbiamas Šiaurės karalium. Jo tikslas – ne tik išlaikyti savo valdžioje šiaurę ir Riveraną, bet ir atkeršyti už tėvą, atgauti jo palaikus ir kalaviją ir susigrąžinti karalienės Sersėjos nelaisvėje laikomas seseris. Be to, jo valdoms grasina Geležies salų lordas Beilonas Greidžojus.

O ir paskutinė Targarienų palikuonė Daneiris, Drakonų Motina, už jūrų nerimsta – augina stebuklingų drakonų trijulę ir telkia kariuomenę atsikovoti savo protėvių sostui.

Mano nuomonė: Kadangi tai knygų serija, tikriausiai neišvengsiu kartojimosi, ką jau esu minėjus apie pirmąją dalį "Sostų karai". Galiu tik toliau stebėtis ir žavėtis kokį tikrovišką pasaulį sukūrė Martin'as. Veiksmas iš skirtingų veikėjų perspektyvų tarsi padeda vengti šališkumo, atskleidžia tiek geras, tiek blogąsias personažų puses. Parodomi skirtingi požiūriai ir motyvai dėl vykstančių įvykių. 

Skaitant antrąją dalį dar labiau prisirišau prie jau pamėgtų personažų - Tiriono, Arijos, Jono, Daneiris. Taip pat atradau ir naujų įdomių veikėjų ir su jais susijusių siužeto vingių, ypač patiko Džakenas, manau, kad jis dar pasirodys kitose dalyse. Kadangi žiūriu ir serialą, tai pavyko pastebėti neatitikimų, bet nesupykau ant serialo kūrėjų (dažniausiai labai nemėgstu, kai keičia knygose atvaizduotas detales), anaiptol, didžiąją dalį pakeitimų logiškai supratau, kitus sau mintyse pateisinau įvairiomis priežastimis - nuo riboto biudžeto iki noro įtikti žiūrovui. Na, o skaitant buvo labai netikėta ir kartu tikrai įdomu sužinoti daug daugiau ir kaip iš tiesų tai buvo. 

Patiko fikcinio pasaulio politinis panašumas į mūsų. Visa ta karalių kova ir valdžios nepasidalijimas yra taip artima net ir dabar vykstantiems procesams, strategijoms, sudaromoms sąjungoms, išdavystėms, naujoms sąjungoms. Puikiai iliustruoti pavyzdžiai, kurie remiasi kas turi informaciją, valdo pasaulį principu. Karo strategijų išsamus aprašymas tam tikrais atvejais man netgi padėjo suvokti, kaip kariuomenę valdantys personažai mąsto. 

Vieninteliai trikdžiai man buvo tai, kad veikėjai labai jauni, tad kai kurie jų priimami sprendimai man atrodė nesuvokiami, kaip tokio amžiaus žmogeliukui, ir iš fizinės pusės - knyga tikrai sunki. Kaip pagalvoji, juokinga, bet aš dažnai skaitau knygą paėmus į vieną ranką, tad būdavo tokių momentų, kad atjungia ranką :D na, bet čia jau mano kaltė, kad esu slabakė, aišku, "Paperback" varianto kartais irgi norėtųsi.

Taigi, nenorėdama per daug kartotis, tiesiog vertinu šią knygą 10/10. Labai patiko ir tikrai skaitysiu kitas dalis, didžiulė pagarba autoriui. Rekomenduoju kitiems skaitytojams :) 

P.S. Praeitą kartą labai į šuns dienas išdėjau knygos vertimą. Pakeitus vertėją, vaizdas geresnis, nors pradžioje prie kai kurių vertimo pasirinkimų buvo sunku priprasti ir tikrai bumbėjau, po to, matyt, pripratau. Nors už Kipšą tai tikrai pykstu. Jau geriau velniūkštis koks būtų :-/ 

Ekranizacija: Antrasis Game of thrones sezonas, rodytas 2012 m. Treileris:

Fone skamba: Kas gi daugiau, jei ne nuostabusis ir itin įsimintinas serialo garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. balandžio 5 d., šeštadienis

Rekomenduok ir laimėk nugalėtojai!

0 komentarai
Prieš truputį daugiau nei savaitę paskelbtas konkursas „Rekomenduok ir laimėk“ pagaliau baigėsi! Žaidimo metu sulaukėme aštuonių dalyvių ir aštuonių skirtingų knygų rekomendacijų, tad ačiū Jums, kad nelikot abejingi ir sudalyvavot.

Kaip aš (Ineta) kartu su brolio pagalba traukiau nugalėtojus, galit pamatyti truputį žemiau. Tiesa, iš pradžių galvojom, kad padovanosim tik vieną knygą, tačiau po to pagalvojom, kad abi norim kažką pradžiuginti, tad reikia išrinkti dvi knygas! Burtai lėmė, kad „Kaprikornija“ iš Ritos namų keliaus pas Akvilę, rekomendavusią Nancy Farmer „Skorpionų rūmai“, o „Anarchy in the UKR“ iš mano namų keliaus pas nugalėtoją, rekomendavusį Karloso Kastanedos „Kelionė į Iksteną“. Su nugalėtojais nurodytais kontaktais susisieksim asmeniškai ir kuo skubiau išsiųsime prizus. :)

spustelėjus pamatysit didesnį variantą


Iki kitų konkursų!
Rita ir Ineta

2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienis

Rekomenduok ir laimėk!

10 komentarai
Atėjo pavasaris kartu su savimi atnešdamas saulę, šilumą, geras nuotaikas, o į mūsų, knygininkių, širdis, dar ir norą pradžiuginti kitus, tad norėtume jus pakviesti dalyvauti konkurse, kuriame vienam iš Jūsų knyga atiteks! 

spustelkit - pasididins
Jeigu norite laimėti, Jums tereikia išsirinkti vieną iš keturių knygų ir komentaruose trumpai papasakoti apie dabar skaitomą knygą (pridurkit dar, ar rekomenduotumėt ją mums! :)

Jūsų pasirinkimų ir komentarų lauksime iki balandžio 4 dienos imtinai, o nugalėtoją burtų keliu rinksime ir skelbsime jau kitą dieną, jam atiteks išsirinktoji knyga. Beje, būtų labai puiku, jei komentaruose nurodytumėt kokį nors kelią, kuriuo būtų galima su Jumis susisiekti (tam atvejui, jei kartais rezultatų patys nepamatytumėt).

Sėkmės!
Rita ir Ineta

2014 m. kovo 26 d., trečiadienis

Lori Lansens "Mergaitės"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 384, leidykla - "Alma littera", išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The girls.

Anotacija: Seserys dvynės Rouzė ir Rubė Darlen nuo pat mažens buvo vadinamos paprastai: mergaitėmis. Jas užaugino teta Lovė, slaugytoja, įsivaikinusi jas tada, kai jų atsisakė tikroji motina. Jos visą gyvenimą gyveno mažame miestelyje, Liforde, sename ūkio name, apsuptame kukurūzų laukų. Ši knyga – apie jų bendrą gyvenimą, apie dvi seseris, kurios daugeliu atžvilgiu paprastos, bet kurias sieja nepaprastai artimas ir nepaprastas ryšys. Rouzė ir Rubė yra galvomis suaugusios dvynės, į pasaulį žvelgiančios visada viena šalia kitos. Romanas „Mergaitės“ jaudina su niekuo nesulyginamo gyvenimo vaizdavimu, širdį veriančia istorija apie dviejų seserų meilę.
Ši neprilygstama istorija kupina pačios stipriausios meilės, kokią tik galima įsivaizduoti.

Mano nuomonė: Knyga patraukė dar netekusia susidurti tematika - suaugusių dvynių gyvenimu. Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu - pakaitomis tiek Rouzės, tiek Rubės - taip, lyg būtų rašoma autobiografija. Stilius pakankamai paprastas ir netgi sakyčiau primityvokas, bet viską kompensuoja išsamus gyvenimo be privatumo aprašymas su visais pojūčiais ir patiriamomis emocijomis. Detalizacija ir vietomis atsikartojantys gyvenimo įvykiai abejų seserų akimis puikiai atskleidžia, kad net ir daugelyje sričių priklausomos viena nuo kitos, seserys išlieka skirtingos tiek pomėgiais, tiek pačiu suvokimu. 

Patiko skaityti apie jų ramų gyvenimą užmiestyje, apie mylinčius įtėvius, su kuriais mergaitės patyrė įvairių kuriozų, galima buvo ir šypseną išspaust, ir susimąstyt. Knyga privertė pagalvoti ir dar kartą įvertinti asmeninio privatumo svarbą. Nepaisant to, kad mergaitės viena kitą labai myli, bet pateikiamos tokios situacijos, kurios mums atrodo natūralios,  o joms tapdavo tikru išbandymu. Pavyzdžiui, vienos sesers bandymas suorganizuoti vakarėlį-staigmeną arba asmeniniai pokalbiai, netgi važiavimas automobiliu.

Kita vertus, man nepatiko, kad dar net neįpusėjus knygos jau buvo užsiminta, apie jos pabaigą liūdna gaida. Todėl skaitant pasakojamus gyvenimo prisiminus vis prieš akis iškildavo nelaimės nuojauta ir dažnai buvo jaučiamas liūdesys. Keliose vietose netgi buvo dingęs įdomumas skaityti, nes pabaiga daugmaž vis tiek aiški. Autorė taip pat, pasitelkdama abejas veikėjas, vis primindavo apie jų laukiančius sunkumus ir besipildančią ateities prognozę. Nemėgstu, kai skaitant yra aiškiai nuspėjama pabaiga.

Taigi, nors autorė ir labai realistiškai atvaizdavo sujungtų dvynių gyvenimą, rėmėsi ne vienu moksliniu šaltiniu ir atliktais tyrimais, sugebėjo detaliai pateikti visas emocijas, bet tai, kad siužetas aiškus iš pat pradžių man buvo gan nemažas trūkumas. Vertinčiau knygą 7/10. Ar rekomenduočiau? Taip, jeigu, kaip ir aš, norit kažko retai sutinkamo grožinėje literatūroje. 

Fone skamba:   Garso takelis iš filmo "Mažosios moterys". Lyriškas, jautrus, mergaitiškas.
Nuoširdžiai, Rita :)


2014 m. kovo 25 d., antradienis

Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“

0 komentarai
Apie „Skrydį virš gegutės lizdo“ jau rašė Rita

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.
Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar „normalumo“ sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.
Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: „Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu“.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.

Ineta

Christopher Priest „Prestižas“

0 komentarai
Apie „Prestižą“ prieš trejetą metų rašė ir Rita, jos nuomonę rasit įrašuose apie knygą ir filmą.  

Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O filmą anksčiau visiems rekomenduodavau kaip įtemptą, stebinantį ir subūrusį puikų aktorių kolektyvą (teisingai, esu didelė Hugh Jackman ir Christian Bale gerbėja). Rekomenduoju ir dabar su sąlyga, kad nesate skaitę knygos, o jei ir esate, tai sugebate visiškai atsiriboti nuo jos, nes garsieji Nolanų broliai gana drąsiai pakoregavo siužetą rašydami filmo scenarijų. Mano nuomone, padarė jie tai visai veltui, nes štai pavyzdžiui, siužeto linija, nukelianti skaitytoją į dabartį, suteikia svorio pagrindiniam veiksmui ir neką mažiau įtraukia. Apskritai, jei jus erzina originalo ir ekranizacijų siužetų nesutapimai, kurių čia tiesiog apstu, labai siūlau padaryti tarp jų pertrauką, nes kitu atveju, oi, tik susinervinsit ir mėgautis nebegalėsit.
Pati iliuzionistų tarpusavio kova bandant įrodyti, kuris yra geresnis, ir yra pagrindinė šios istorijos siužeto linija,  man atrodo gana absurdiška, bet visiškai suprantama. Du be galo ambicingi žmonės negali nė trumpam paminti savo savigarbos, nors abu supranta, kad ši kova įkalina juos abu, ji daro įtaką ir neduoda ramybės jų gyvenimams, aplinkiniams žmonėms ir net ateities kartoms. Visgi, rašytojo pasirinkimas vaizduoti įvykius iš skirtingų veikėjų perspektyvų, turiu pripažinti, yra gana genialus. Kai jau rodos buvau išsirinkusi savo favoritą, pažvelgiau į tuos pačius įvykius kito veikėjo akimis, ir viskas vėl apsivertė. Taip supranti, kad anei visiškų protagonistų, anei visiškų antagonistų čia nėra. Štai jums ir moralas, kad pyktis ir pavydas reikalauja labai daug energijos ir negali atnešti nieko gero, o bet kokioje situacijoje vieno kalto niekada nebūna. Niekada negali daryti objektyvių išvadų, neišklausęs kitos pusės, ar ne?
Žavinga čia yra tai, kad kūrinys yra panašus į magijos triukus, kuriuos atlieka iliuzionistai. Jeigu žiūrovai žinotų, kaip atliekami triukai, nebebūtų jokios magijos ir paslapties. Taip ir knygos pabaigoje atskleidžiama paslaptis užveria bet kokį kelią tolesniam mėgavimuisi šia istorija - jei matėt filmą, jūsų nebenustebins knyga ir atvirkščiai, nes šio kūrinio stipriausioji dalis ir yra tas nežinojimas. Tiek skaitant, tiek žiūrint reikia įsijausti ir leisti būti nešamam įvykių.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, jeigu nesat girdėtę apie istorijos pabaigą, o jei ir esat, vis tiek paskaitykit (ar pažiūrėkit). Nėra tai literatūrinis šedevras, bet kaip laisvalaikio skaitinys, tikrai neblogas.

Vėlgi klausimą jums turiu. Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?

Ineta

2014 m. kovo 8 d., šeštadienis

Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 384, leidykla - "Tyto alba", išleista 2012 m.

Anotacija: „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai ir intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.

Mano nuomonė: Bibliotekoje akis užkliuvo už gan neseniai išleistos lietuviškos fantastikos žanro knygos. Mėgstu fantastiką, o ir su Kajoko kūryba panorau susipažinti, nes neteko jo kūrinių skaityti. 

Pirmasis pastebėjimas - romanas labai lengvai ir greitai skaitėsi. Intriga atsirado jau nuo pat pradžių, kai pagrindinis veikėjas atsiduria dvare, kuriame draudžiama naudoti telefoną, kompiuterį, žiūrėti televizorių ir reikia apskritai pamiršti visas technologijas. Taip tarsi nusikeliame laiku atgal, buvo įdomu, kaip modernių laikų žmogui seksis patekti į tokią aplinką. Sudomino paslaptingi personažai, ypač dvaro šeimininkė, dvaro gyventojai Juta ir Eliezaras. Jau iš pradžių juntama, kad kiekvienas veikėjas turi savo paslaptį ir norisi skaityti toliau, kad sužinotume, kokios jos visgi yra, norisi atidengti tą mistišką skraistę.

Ežero paslaptingumas taip pat intriguoja, įvairios aplink gyvenančios būtybės (autoriaus vadinamos nesybėmis) veda iš pusiausvyros pagrindinį veikėją ir buvo visai smagu tai skaityti. Nesybių pavadinimai taip pat juokingi ir tikrai kūrybiški. Keista buvo skaityti viso mistiškumo sąsają su Judo evangelija. Daugelį asociacijų buvo bandyta perteikti būtent per jos motyvus. Taip pat dalis veikėjų veiksmų yra grindžiami Judo personažo vaidmeniu. 

Viskas būtų buvę labai gerai, jeigu ne pabaigoje prasidėjusi, mano nuomone, visiška fantasmagorija. Susidarė įspūdis, kad veikėjai tarsi išprotėjo ir pradėjo daryti visiškas nesąmones. Nesybės pradėtos aiškinti enciklopedijos stiliumi, bet taip, kad turbūt "neišgėręs nesuprasi". Skaičiau ir protas taip susijaukė, kad nieko nesupratau. Loginio pabaigos paaiškinimo man irgi pritrūko. Toks vaizdas, kad taip nuo pradžių kokybiškai vystyti įvykiai paėmė ir susijaukė kelių aprašomų detalių dėka. Sakysit fantastikai nereikia paaiškinimo? Mano mėgstamai - reikia. Mėgstu suvokti kitus pasaulius ir jų būtybes, o čia man būtent to suvokimo ir nebuvo. Gaila, nes jeigu ne pabaigos balaganas, knyga man būtų tikrai patikusi. Dabar vertinu 6/10. 

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. vasario 28 d., penktadienis

Lion Feuchtwanger "Apsišaukėlis Neronas"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 295, leidykla - "Mintis", išleista 1984 m., originalus pavadinimas - Der Falsche Nero.

Anotacija: Žymaus vokiečių rašytojo romano veiksmas vyksta 80-81 mūsų eros metais. Romane vaizduojamas niekingas žmogus, negarbingu būdu siekiąs valdžios. Tai Terencijus, kuris savo išvaizda stebėtinai panašus į Neroną. Su dideliu psichologiniu meistriškumu autorius atskleidžia savo herojaus prieštaravimus tarp jo vidinio nepilnavertiškumo, skurdo ir maniakiško tikėjimo savo didybe. Puikavimasis, melas, nepaprastas žiaurumas bei nusikaltimai - būdai, kuriais šis despotiškas žmogiško akiplėšiškumo, barbariškumo ir tamsumo įsikūnijimas siekia įsigalėti.

Mano nuomonė: Dar viena istorinė knyga apie istorinę asmenybe, tiesa,ne tą tikrąjį Neroną, o jo "antrininką". Labai ne laiku ši knyga pateko man į rankas, nes po "Tyrų vilko" norisi lyginti jas tarpusavyje dėl žanro panašumo. Ir turbūt visuose aspektuose Iggulden kūrinys būtų pranašesnis už šį. O kodėl aš nusprendžiau paskaityti "Apsišaukėlį Neroną"? Šiek tiek pertvarkinėjau tėvų namų biblioteką ir pamačiau šią varganą, išplyšusiais lapais knygelę, pagailo man jos ir nusprendžiau susipažinti, kas ten rašoma (taip, kalbu apie knygą kaip apie žmogų :D ). 

Rašymo stilius tikrai sunkus, daug politikos vingrybių, didžioji dalis kūrinio pateikta atpasakojimo stiliumi, dialogų labai mažai. Taip susidaro įspūdis, kad knyga "nėra gyva", o tarsi koks istorijos vadovėlis. Kalba sunki, bet nesupykčiau jei pati istorija būtų įdomi. Apsimetimas garsiu asmeniu man ne naujiena, esu sutikusi tokį siužeto vingį tiek filmuose, tiek knygose. Korumpuoti politikai taip pat nenustebino, jų tarpusavio sąjungos ir susipriešinimai yra vis dar realu ir šiuolaikiniame pasaulyje, o šis aspektas nebuvo itin gerai atskleistas. 

Personažai visi panašūs, nelabai yra ką išskirti, tik perskaičius maždaug pusę knygos pradėjau skirti juos tarpusavyje, o iki tol jie buvo tarsi viena didelė neaiški charakterių masė. Manau, tam įtakos turėjo dialogų trūkumas, nes kai pasakojime minimi kokie keturi veikėjai, kurių charakteriai praktiškai vienodi, tai ir atskirti juos labai sunku. Be to, praktiškai visi personažai neišlaikė savo pozicijos, t.y. buvo silpni ir paveikiami, todėl manęs visai nesužavėjo.

Šiek tiek intrigos atsirado pabaigoje, kuri buvo aiški jau pirmuosiuose puslapiuose. Buvo paminėti senoviniai nusikaltėlių bausmės būdai, kurių man neteko girdėti. Bet apskritai, gailiuosi, kad skaičiau šį kūrinį, tikrai nevertas tiek laiko, nesudomino ir nieko per daug naujo neatskleidė. Vertinčiau 3/10. 

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)