2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Stieg Larsson "Mergina, kuri žaidė su ugnimi"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 687, leidykla - "Obuolys", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Flickan som lekte med elden

Anotacija: Mikaelis Bliumkvistas, principingas žurnalistas ir Millennium žurnalo leidėjas, rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję gerai žinomi, aukštas pareigas einantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Vis dėlto straipsnis redakcijos nepasiekia: išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį rengę žurnalistai. Bliumkvistą labiau sukreča kita žinia: ant ginklo palikti pirštų atspaudai – genialios kompiuterių įsilaužėlės, serijinį žudiką jam surasti padėjusios Lisbetos Salander... Kai aptinkamas nekenčiamo Lisbetos globėjo lavonas, policijai nebelieka abejonių. Tik bėda, kad mergina su drakono tatuiruote dingo kaip į vandenį! Įsitikinęs merginos nekaltumu, Bliumkvistas pradeda nepriklausomą tyrimą ir netrukus aptinka tai, ko tikrai nesitikėjo rasti...

Mano nuomonė: Kuo toliau - tuo geriau. Antroji dalis man žymiai labiau patiko nei pirmoji, iškart įtraukė ir nepaisant didokos apimties (ir vėl sunku tokią plytą nešiotis :D ) susiskaitė tikrai greitai. 

Šį kartą nuo pat pradžios jaučiamas greitas įvykių tempas, vienas veiksmas veda prie kito, keičiasi vietos, žmonės, bet pagrindiniai veikėjai išlieka tie patys. Taip pat šioje dalyje atsiskleidžia daugiau detalių apie Lisbetos praeitį, o ji tikrai įdomi ir sukrečianti. Kaip ir pirmoje dalyje, tiriama žmogžudystė, tačiau prieskonis jau kitoks - nebe metų našta kliudo išnarplioti nusikaltimą, o Lisbetos įtraukimas į įtariamųjų gretas. 

Buvo vietų, kurios šiek tiek bandė išvesti iš kantrybės, nes autorius įsijautė į šalutinį tyrimą, kuriam laikui palikdamas nežinioj svarbius momentus, bet tai tik padėjo pagreitinti skaitymo tempą, kad kuo greičiau sužinoti, kas gi įvyko po to. Pats tyrimas tikrai perteiktas smulkmeniškai, kaip ir pirmoje dalyje, tik šį kartą jau beveik nenervino smulkios detalės, kadangi jau žinau, kad pabaigoje jos visos tampa svarbiomis. 

Žaviuosi autoriaus sugebėjimu pritraukti dėmesį nusikaltimo tyrimu bei dinamišku pagrindinės veikėjos charakteriu, kuris atsiskleidžia per jos poelgius, pokalbius bei praeities istorijas, taip pat vystosi sulig besiplėtojančia istorija. Mikaelio personažas labiau stereotipinis, bet taipogi labai puikiai tinka šiame kūrinyje. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad pavyks kuo greičiau rasti trečiąją dalį, nes tikrai patiko :) 10/10

Ekranizacija: 2009 m. švedų antrosios trilogijos dalies adaptacija. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko:  Michael Nyqvist (Mikaelis), Noomi Rapace (Lisbeta),Lena Endre (Erika). Treileris: 


Fone skamba: Puikiai ir knygos nuotaiką atspindintis garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

Agatha Christie "Penki paršiukai"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 192, leidykla - "Europa", išleista 1994 m., originalus pavadinimas - Five Little Pigs

Anotacija: Situacija regis paprasta: dvi moterys ir vienas vyras, meilė ir neapykanta... Regis nėra kas veikti Erkiuliui Puaro. Tačiau...

Mano nuomonė: Pamačiusi, kokia "ilga" anotacija, pagalvojau, kad galėčiau ir tokio ilgio atsiliepimą palikti :) greitai susiskaitė, tačiau... 

Bet tiek to. Perskaičiau greitai, nes apimtis tikrai nedidelė, formatas patogus, knyga lengva, tad pora prisėdimų ir jos nėra. Bet negaliu teigti, kad kūrinys patiko. 

Ne pirmą kartą prigriebiu Agathos Christie detektyvą būtent dėl jų nedidelės apimties ir gan lengvo pasakojimo stiliaus. Prasiblaškymui, taip sakant. Bet šį kartą mane erzino pateikiama istorija. Visų pirma, nepatiko įvykių ir nagrinėjamos bylos chronologija, norėjosi kiek kitokio pateikimo, šiuo atveju vietomis norėjosi, kad tam tikri pasakojimai būtų apkeisti vietomis, o kiti tiesiog pateikti iš kitos perspektyvos. Pradžia tikrai sugebėjo sudominti ir norėjosi išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų įvykdė nusikaltimą, bet pats tyrimo vystymas manęs neįtikino.

Na, o visų antra, tai padariau išvadą, kad bent jau bylose, kur pagrindinis tyrėjas yra Erkiulis Puaro, yra neįmanoma logiškai išprotauti nusikaltėlio ir tas mane labai nuvylė. Nes jau ne pirmą kartą tikrasis žudikas išaiškėja, kai būna atskleidžiamos, prieš tai kūrinyje neminėtos aplinkybės, kurias suvokė ar pastebėjo, bet nepaminėjo garbusis Puaro. Aišku, visada galima pasikliauti nuojauta, bet norėtųsi, kad ir skaitytojas galėtų pasitelkti savo vaizduotę ir pabandytų sudėlioti smulkmenas į reikiamas vietas. 

Taigi, štai pagrindiniai trūkumai. Daugiau nelabai ir turiu ką paminėti, nes knygutė tik apie vieną tyrimą, tad nelabai daugiau kas ir yra. Vertinu 7/10. Ar rekomenduočiau? Manau, kad yra ir geresnių Agathos kūrinių.

Ekranizacija: 2003 metais pasirodė būtent pagal šią knygelę pastatyta serialo "Puaro" serija (9 sezonas, 1 serija). Režisierius - Paul Unwin. Pagrindinius vaidmenis atliko: David Suchet (Puaro), Rachael Stirling (Karolina Kreil). Visas epizodas:

Fone skamba: Garso takelis iš būtent šio epizodo. Toks liūdnokas, kaip ir mano nuotaika perskaičius knygą ir supratus, kad nebuvo paminėtos svarbios detalės.. 

Nuoširdžiai, Rita :)

2015 m. balandžio 6 d., pirmadienis

J. R. R. Tolkien "Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 364, leidykla - "Alma littera", išleista 2002 m., originalus pavadinimas - The Lord of the Rings: The Two Towers.

Anotacija:  Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos „Žiedų Valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius iširusios „Žiedo Brolijos“ nuotykius. Frodas su Semu patraukia į Mordorą sunaikinti Žiedo, tuo tarpu blogio valdovai Sarumanas ir Sauronas vienijasi. Dvi tvirtovės – tai dviejų galingų blogio valdovų sąjunga. Sarumanas turi nugalėti žmonių – rohirimų – karalystę, o Sauronas – išnaikinti gondoriečius. Drąsusis karys Aragornas stengiasi suvienyti rohirimus ir gondoriečius, kad šie pasipriešintų blogio valdovų planams.

Mano nuomonė: Ak, mylimas Tolkien'as. Turbūt niekad nepaliausiu gyrusi šio autoriaus ir jo kūrinių. Tiesiog atgaiva sielai beskaitant. 

Vėl tęsiasi jau iširusios Žiedo brolijos nuotykiai. Labai patiko pradžia, kur be galo gražiai ir didvyriškai apgiedota vieno veikėjo žūtis. Net užsirašiau žodžius. Toliau visas pasakojimas padalintas į tris dalis, kurios apima skirtingose vietose atsidūrusių personažų grupių patirtus išgyvenimus ir nutikimus. Čia man labiausiai patiko Aragorno, Legolaso ir Gimlio dalis, ši trijulė tiek filme, tiek knygoje mane labai žavi :)

Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir šioje žavėjausi kaip detaliai ir skirtingai nuo jau pažįstamų būtybių autorius atskleidžia naujus sutvėrimus - entus. Tai tarsi medžio siela, išmintis ir lėtas, bet labai gyvybingas ir gamtą jaučiantis sutvėrimas. Vėlgi buvome supažindinti su visa entų priešistore, kaip jie vystėsi, kodėl dabar yra tokie, kokie yra. Labai patiko visas pasakojimas. 

Įpusėjant žiedo nešimui link galutinio tikslo, jaučiasi didėjanti įtampa kūrinyje, vėliau aprašomas didis mūšis, kuris papasakotas tikrai vaizdingai ir galingai. Bet didžioji įtampa visgi lydi Frodo ir Semo kelionės dalį, nors dar šioje dalyje nevyksta daug itin pavojingų epizodų, bet puikiai perteikta grėsmės nuojauta. 

Nenoriu per daug plėstis, tiesiog dar kartą pasikartosiu, kad labai myliu Tolien'ą kaip rašytoją ir žaviuosi jo kūriniais. Tad ir šią dalį vertinu 10/10 ir rekomenduoju Jums :)

Ekranizacija: puikiai visiems žinoma 2002 metų ekranizacija. Režisierius Peter Jackson. Pagrindinius vaidmenis atliko: Elijah Wood (Frodas), Sean Astin (Semas), Ian McKellen (Gendalfas), Orlando Bloom (Legolasas). Treileris:

Fone skamba: žinoma, garso takelis :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2015 m. kovo 28 d., šeštadienis

Philippa Gregory "Ištikimoji karalienė"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 504, leidykla - "Obuolys", išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The Constant Princess

Anotacija: Likusi našle pavojingame Tiudorų dvare Katerina privalo atsispirti šešuro aistrai ir įtikinti jį bei visą Europą, kad jos santuoka su karaliumi Artūru niekada nebuvo tikra, todėl nėra kliūčių susituokti su dieveriu Henriku. Septynerius metus moteris kenčia pažeminimus ir vienatvę, palaikoma tik karingosios motinos atminimo ir tvirto pasiryžimo: "Aš būsiu Anglijos karalienė iki mirties". Tapusi tuo, kam ruošėsi visą gyvenimą, Kateriną susiduria su pirmu išbandymu- turi apginti šalį nuo priešų. Tačiau tai yra tik jos ryžto bei ištikimybės išmėginimų pradžia...

Mano nuomonė: Periodiškai vis grįžtu prie istorinės grožinės literatūros (nagi, patinka man ji) ir tokiais atvejais man labai tinka Philipp'os Gregory kūriniai. 

Šiuo atveju kūrinys, kaip ir kitos Gregory knygos, susiskaitė lengvai ir greitai. Pasakojimas pateiktas iš pagrindinės veikėjos karalienės Katerinos perspektyvos, tad šioje pusėje daug subjektyvumo ir autorės asmeninės interpretacijos. Bet tokiu būdu personažo asmeninės savybės tikrai buvo pilnai atskleistos. Įdomi, bet logiška knygoje pateikta autorės versija dėl pirmosios Katerinos santuokos ir santykių su pirmuoju vyru. 

Taip pat puikiai atvaizduotas ir karalius Henrikas VIII bei jo transformacija nuo aikštingo berniuko iki pasipūtusio, bet mylinčio ir besižavinčio vyro ir vėliau suvilioto ir aistros valdomo nusivylusio karaliaus. Kaip visada, rūmų gyvenimas neapsieina be intrigų, tad ir šioje knygoje jų netrūko, nuo visai smulkių apkalbų iki didelio mąsto sąmokslų. 

Šiek tiek erzino tam tikrų herojės gyvenimo įvykių perdėtas detalizavimas, susidarė  įspūdis, jog kai kur buvo dirbtinai kuriama kūrinio apimtis, nes tikrai būtų buvę galima atskleisti personažus ir per trumpesnį laiko periodą. Bet džiaugiuosi, kad tokių vietų pasitaikė nedaug, kokios 2-3. Toliau pasakojimas vyko man priimtinu greičiu.

Gaila dar ir dėl vieno dalyko - pabaigos. Kadangi ganėtinai gerai esu susipažinusi su Tiudorų istorija, tad žinau, kokia iš tikrųjų turėjo būti pabaiga, o čia ji nepaminėta. Jaučiasi autorės simpatija šiai istorinei asmenybei ir galima įtarti, kad ji nenorėjo savo kūrinyje pasiekti tragiškos Katerinos lemties, tad užbaigė istoriją tame laikotarpyje, kai Katerina gyveno triumfuojančiai ir pasiekė savo didžiausią troškimą. Taip autorė tarsi išteisina karalienės Katerinos klaidas. 

Kūrinį vertinčiau 8/10. Rekomenduoju istorinių knygų mėgėjams :)

Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2015 m. kovo 1 d., sekmadienis

Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 575, leidykla - "Obuolys", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Män som hatar kvinnor

Anotacija: Harieta Vanger dingo kaip į vandenį prieš 40 metų. Vangerių giminės patriarchas Henrikas ligi šiol įsitikinęs, kad Harietą nužudė kas nors iš jų giminės – tą lemtingą dieną visi buvo susirinkę įspūdingame Vangerių šeimos vasarnamyje atokioje saloje. Jausdamas kasdien artėjantį gyvenimo saulėlydį, Henrikas Vangeris nusprendžia darsyk pabandyti įminti kankinančą mįslę. Tyrimui atlikti pasamdomas žurnalistas, reputaciją praradęs Millennium darbuotojas Mikaelis Bliumkvistas bei Lisbeta Salander, smarki ir nepritampanti prie visuomenės ypačrotinga kompiuterių įsilaužėlė. Šioje knygoje rasite visko: žmogžudystę, šeimos sagą, meilės istoriją, finansinę intrigą, trilerio įtampą… Aišku tik viena: geriau nestoti skersai kelio merginai su drakono tatuiruote...

Mano nuomonė: Šiek tiek pavėlavusi šoku į garsiosios trilogijos (nežinau, ar jau tai galima vadinti keturių dalių saga?) traukinį. Pamenu, kai buvo šių knygų bumas, bet aš kažkaip atsilaikiau, tuomet pinigų neturėjau nusipirkti, o ir bibliotekoje nepasitaikydavo. Užtat pagaliau užtikusi laisvą egzempliorių bibliotekoje, nusprendžiau pabandyti :)

Sunkiai sekėsi įsivažiuoti pradžioje, daug detalių tiek apie Mikaelį, tiek apie Lisbetą, bet vėliau supranti, kad tos detalės tikrai buvo svarbios. Smulkmeniškas nagrinėjamos bylos tyrimų aprašymas pradžioje taipogi šiek tiek nervino, bet vėliau prisitaikiau ir sugebėjau įsitraukti. 

Man pats įdomumas prasidėjo susikirtus Mikaelio ir Lisbetos keliams ir pradėjus bendradarbiauti. Žavėjo dviejų talentingų ir tokių skirtingų žmonių pastangos savais metodais surasti naujų įkalčių. Patiko, kaip autorius atskleidžia savo sukurtus personažus, iš lėto, vis įterpdamas vieną kitą jų gyvenimo įvykį, iš kurio galima suprasti, kodėl veikėjas taip elgiasi. 

Patiko autoriaus sprendimas sprendžiant vieną nusikaltimą, įterpti ir kitą, kuris dalį laiko tikrai klaidino ir privertė pasimesti. Labai gerai išlaikyta intriga, tikrai buvo įdomu skaityti iki pat paskutinių puslapių. Kad ir sunki pradžia buvo, bet pati istorija man labai patiko, geras detektyvas. Sudomino perskaityti ir kitas dalis. Rekomenduoju, kas dar neskaitė :) 10/10.

Taip pat skaitykite kolegės Paulinos atsiliepimą.

Ekranizacijos: 



Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2015 m. sausio 30 d., penktadienis

Vytautas Sirijos Gira "Paskutinis sekmadienis"

2 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 340, leidykla - "Vaga", išleista 1990 m.

Anotacija: Knygoje pasakojama apie prieškario Kauną. Ne tik sudėtinga visuomeninė politinė to meto situacija, bet ir vidiniai prieštaravimai kamuoja, skaldo ir vienija Orvidų šeimą.

Kiekvieno jos nario likimas galėtų būti atskira istorija, tačiau iškiliausia ir patraukliausia figūra romane – Edgaras Orvidas, jaunas gabus medikas, apdovanotas gražiomis dvasios ir fizinėmis savybėmis.

Mano nuomonė: Dar neteko man anksčiau skaityti Vytauto Sirijos Giros kūrinių, tad besitvarkant tėvų namų bibliotekoje už akių užkliuvo "Paskutinis sekmadienis", o mintyse tuokart nuskambėjo keli žinomos to pačio pavadinimo dainos akordai :) Nusprendžiau susipažinti.

Sakyčiau, kad kūrinys paprastas, pasakojantis vienos šeimos istoriją ir apimantis labai realias ir visiems gerai suvokiamas gyvenimo akimirkas. Turiu susidariusi nuomonę, jog kiekviena šeima turi savo "kryžių", kurį neša per gyvenimą, arba jog tiesiog nėra tobulos šeimos. Kaip ir Giros vaizduojamoje Orvidų šeimoje, galima pastebėti net ir atsirandantį susiskaldymą tarp šeimos narių dėl per daug gilių ir įsisenėjusių vidinių problemų. Skaitant galima iš naujo atrasti kai kurias žmogiškąsias vertybes ir jas pergalvoti, buvo vietų, vertusių susimąstyti.

Veikėjai žmogiški, vėl nevengsiu to pasakymo, paprasti, neturėjau favoritų, visi aprašomu periodu pridarė nesąmonių. Nors ir anotacijoj teigiama, kad Edgaras - patraukliausia figūra, bet man jis simpatijų nesukėlė, iki kūrinio herojaus jam toli. Taip, palyginus su visa aprašoma šeimynėle, jis vienintelis, demonstruojantis žmogiškąsias vertybes, bet jo personažas man buvo per pasyvus, gan statiškas. 

Buvo smagu skaityti apie Kauną, savo gimtąjį miestą ir matyti iki kaulo smegenų žinomų gatvių pavadinimus, taip mintyse atkūriau visas personažų praeitas miesto dalis. Labai patiko aprašytas tuometinis žmonių kultūrinis gyvenimas. 

Taigi, paprastas kūrinys apie šeimą ir žmogiškąsias vertybes, vertinu 7/10. 

Fone skamba:  ne vieną kartą kūrinyje personažų klausytas

Nuoširdžiai, Rita :)