2013 m. kovo 26 d., antradienis

Erin Morgenstern „Naktinis cirkas“

0 komentarai
Šią knygą (ir „Konservų gatvę“) pasidovanojau sau iš praėjusių metų knygų iššūkio gauto dovanų čekio. Ir tikrai nesigailiu.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 376, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The night circus, išleista 2012 m.

Anotacija: Šis cirkas atvyksta netikėtai, nepranešęs. Be išankstinių skelbimų. Tiesiog vakar jo nebuvo, o šiandien jau yra. Ir atsidaro jis tik naktį. Palapinėse su baltais ir juodais dryžiais žiūrovų laukia stebuklai, nuo kurių gniaužia kvapą: ledinis sodas, labirintas iš debesų, ugnimi kvėpuojantys popieriniai drakonai, gimnastai, telpantys į nedideles stiklines dėžes...
Šių stebuklų autoriai – du jauni iliuzionistai, Selija ir Markas, ir šis cirkas jiems – tik arena, kurioje grumiasi jųdviejų vaizduotė ir galia. Nuo vaikystės tik tokiam gyvenimui, tik tokiai dvikovai juos ruošė paslaptingi mokytojai, žaidžiantys neperprantamą, jiems vieniems žinomą žaidimą. Ir Selija su Marku net nenumano, kokią šio žaidimo pabaigą jų mokytojai yra jiems sugalvoję...
Selijos ir Marko dvikova nuožmi. Ir visgi nutinka tai, ko niekas nelaukė – jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Neapdairiai, beprotiškai, stebuklingai – nuo jų meilės įsižiebia žiburiai, o kambarys įkaista, kai jų rankos susiliečia.  
Bet ar jaunuolių meilės pakaks, kad būtų nutrauktas žiaurus žaidimas, nuo kurio priklauso ne tik jų pačių, bet ir visų cirke esančių – ir talentingų akrobatų, ir net cirko savininkų – likimai?

Mano nuomonė:  Vau - vienintelė mintis užvertus knygą. Šis kūrinys buvo kažkas TOKIO, magiško, stebuklingo, intriguojančio, paslaptingo...

Patiko įtraukiantis ir neįprastas siužetas - du žmonės yra priversti žaisti meistriškumo žaidimą, kurio arena - neįprastas cirkas. Cirkas, kuris kaskart keičia savo buvimo vietą, kurio artistai yra ypatingi ir vienas su kitu susiję. Vietų kaita ir pagrindinių herojų kiekvieną kartą patiriamas išsiskirimas suteikė siužetui dinamiškumo. O kur dar toji saldi, komplikuota, paslaptinga meilė. Gražu, jausminga, o kartu ir taip įdomu, kaip gi viskas baigsis, ypač, kai sužinomos žaidimo taisyklės.. Tiesiog nesinorėdavo paleisti knygos iš rankų.

Knygos skyriai suskirstyti vieta, kurioje yra cirkas, ir data. Laikas šiek tiek kinta, keletu dienų į priekį arba atgal. Dar skyriai padalinti į tam tikras dalis, kurios turi apibūdinančias trumpas įžangėles, į kurias įtraukiamas ir pats skaitytojas. Tam tikrose vietose susidaro įspūdis, kad pats eini pro cirko palapines ir užuodi saldų karamelės aromatą.

Personažai taipogi sužavėjo, charakteriai, kaip ir visas siužetas, dvelkia paslaptimi ir tik keliaujant istorija pirmyn po truputį atsiskleidžia, pradedama suprasti jų motyvus. Tam tikri mistiniai dalykai verčia spėlioti, prisiminti anksčiau skaitytas magiškas istorijas. Rutuliojantis siužetui, pamažu atsiskleidžia kiekvieno paskirtis ir tikslas cirke. Patiko, kad visi labai glaudžiai susiję.

Pabaiga tikrai buvo nenuspėjama ir, bent jau man, netikėta. Patiko autorės sprendimas viską pasukti tokia linkme. Teko skaityti, kad norima kurti ekranizaciją, manau turėtų būti labai gražus filmas. O aš drąsiai vertinu šią knygą 10/10 ir rekomenduoju visiems, mėgstantiems magiją ir paslaptis. Aš dabar jaučiu tik pačias geriausias emocijas :)

Fone skamba: Šį kartą muzika irgi susijusi su kitokiu cirku. Daina iš Cirque du Soleil pasirodymo „Alegria“. Taip, ši daina ištisai skamba per reklamas, bet man jos nuotaika sutapo su maniške, perskaičius knygą :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. kovo 16 d., šeštadienis

Ernst Theodor-Amadeus Hoffman „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“

0 komentarai
Na štai ir trečioji knygų iššūkio knyga šiais metais :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Metodika“, originalus pavadinimas - Lebensansichten des katters Murr, išleista 2011 m.

Anotacija: Romane autorius nagrinėja meno ir gyvenimo tarpusavio santykį. Subtili ironija, su kuria rašytojas vaizduoja išpuikėlio Murklio pretenzijas į genialumą ar beviltiškas butaforinio dvaro pastangas išlaikyti autoritetą, sukelia skaitytojo šypseną, verčia susimąstyti, o pilnas intrigų ir paslapčių siužetas pagauna jo dėmesį. Tai vienas gražiausių vokiečių literatūros kūrinių, nepraradęs savo vertės bei aktualumo ir šiandien. 

Mano nuomonė:  Įtraukiau šį kūrinį į iššūkį, nes mėgstu gyvūnų tematiką knygose, o čia dar ir kalbama katino vardu, pamaniau, jog turėtų būti įdomu.

O, pasirodo, jog istorija yra suskaldyta į 2 visiškai skirtingus pasakojimus - katino Murklio autobiografiją ir kapelmeisterio Johaneso biografijos fragmentus. Šios dvi siužetinės linijos tiesiogine prasme yra supintos, sumazgytos į vieną. Reikėjo priprasti prie tokio stiliaus. Atrodo, skaitai apie katino vaikystę, staiga, viduryje sakinio pereinama į dvaro peripetijas, taipogi kažkur vidury kažkieno pasakojimo. Turi gerai įsiskaityti, kol supranti, apie ką kalbama ir kas vyksta. Tada po kiek laiko grįžtama į nutrauktą Murklio sakinį, vėl turi prisiminti, apie ką kalbėta. Sakyčiau, netgi sunkoka, teko pavargti, ilgai skaitėsi.

Kūrinyje mažai tiesioginės kalbos, dažni ilgi monologai, apmąstymai, filosofinės krypties svaičiojimai (taip, svaičiojimai, katino filosofijos apie gyvenimą vietomis kitaip nepavadinsi). Autorius puikiai žaidžia istorijų veikėjų priešingybėmis, kaip ir minėta anotacijoje, išpuikęs katinas (tarp kitko, katiniškas požiūris atskleistas tiesiog idealiai) yra visiška opozicija Johanesui, kuris atsiskleidžia kaip jautri, meniškos sielos, nesavanaudiška asmenybė. 

Nepaisant teksto sudėtingumo, kūrinys yra vertingas. Atskleidžiamos žmogiškosios ydos, įvairios problemos tiek mūsų pasaulyje, tiek gyvūnų, įvairūs apmąstymai yra verti dėmesio. Buvo ir juokingų situacijų, ypač iš Murklio gyvenimo, kurios kėlė šypseną, nes per tiek laiko, kai parašytas šis kūrinys, kai kurie dalykai visiškai nepakito pasaulyje :)

Kita vertus, labai akis badė vertimas. Galima atleisti keletą ne taip parašytų žodžių, nepadėtus kablelius, praleistas raides, jei tai nepasitaiko dažnai. Bet šiame leidime jų pilna... Jau baigiant skaityti, net pyktis pradėjo imti, susidarė įspūdis, jog buvo labai skubėta versti ir rašyti, nes jau tokios durnos klaidos padarytos, kad baisu. Norėtųsi atsakingesnio leidėjų požiūrio, nesuvokiu, kaip galima buvo nematyti šitokio kiekio klaidų. 

Na, bet vertinu kūrinį, o ne vertimą :) Taigi, drąsiai rašau 9/10. Nors ir turėjau sunkumų, bet įveikiau Murklį ir džiaugiuosi dėl to. Šovė mintis, kad stilius, nepaisant siužeto nutrūkimų, šiek tiek primena „Meistrą ir Margaritą“. Na, bet gal čia tik man taip :)

Fone skamba: Žinot, kilo man tokia idėja. Visad, kai rašau atsiliepimą, fone skamba tam tikra muzika, bet beveik visada ji kažkuo siejasi su aprašomu kūriniu - kartais tematika, kartais nuotaika. Tai pagalvojau, gal reikėtų ir Jums, mielieji skaitytojai, parodyti, kokiom nuotaikom gyvenu rašydama atsiliepimus :) 

Šį kartą negalėjau neprisiminti Disney filmuko „Aristocats“ ir dainelės ''Everybody wants to be a cat“, kuri tiesiog tobulai atsispindi tam tikrus knygos epizodus, kurie vertė mane kikenti, būtent apie aukščiausios klasės kačių atliekamą muziką :) 

 

Nuoširdžiai, Rita :)



2013 m. kovo 9 d., šeštadienis

John Steinbeck „Konservų gatvė“

2 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 200, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - Cannery row, išleista 2010 m.

Anotacija: Žymaus amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato John Steinbeck trumpame romane „Konservų gatvė“ su šilta ironija ir humoru pasakojama apie linksmą ne pačių aukščiausių miestelio gyventojų sluoksnių gyvenimą, jų kasdienybę ir nuotykius. 

Mano nuomonė:  Nežinau, kodėl, bet mane visad traukia knygos, kurių herojai gyvena arba mažuose miesteliuose/kaimeliuose, arba vienoje gatvėje/kaiminystėje. Matyt, šiek tiek pavydžiu tokio gyvenimo. Todėl ir vėl neatsispyriau tokio tipo kūriniui, tuo labiau, kad čia veiksmas vyksta vienoje gatvėje.

Gatvės gyventojai - įvairi publika. Rasim ten ir fabriko darbininkėlių, jūreivių, žvejų, prekybininkų, laboratorijos tyrėją, ir viešnamio darbuotojų, savamokslių menininkų bei vietinių valkatėlių. Visi su savo atskiromis, dažniausiai nepavydėtinomis istorijomis.

Iš pradžių buvo sunku įsivažiuoti, nes veikėjai ir pats siužetas pristatomas kiek padrikai. Trūko kažko daugiau nei gatvės, kad sujungtų epizodus į rišlią istoriją. Įpusėjus (bet, kiek gi čia tos knygos, 200 psl.), jau labiau pasijuto siužeto tąsa ir pasidarė aiškesnis judėjimas prie kulminacijos. 

Santykiai tarp personažų nėra labai artimi, itin dažnas naudos ieškojimas sau, o jau kaip ten kaimynui bus - nesvarbu. Kiekvienas gyvena tarsi pats sau, vieniems tai sekasi, kitiems - nelabai. Tik vienas gatvės gyventojas - Dokas - yra tarsi autoritetas gyventojams, žmogus, pas kurį galima ateiti patarimo, prašyti pagalbos ar tiesiog pasišnekučiuoti. Veikėjas, kuris pats to nesuvokdamas, nulemia kitų gatvės gyventojų veiksmus. Dažnas reiškinys mažoje bendruomenėje. 

Šypseną kėlė tam tikri pažįstami veikėjų išgyvenimai, pvz. kai dedamos pastangos dėl kilnaus darbo, o ištinka mini katastrofa, kurios pasekmės neatneša laimės nei tam, kuris stengėsi, nei dėl kurio stengėsi. Kadangi pačiai taip ne kartą nutiko, tai prabudo stipri užuojauta veikėjams.

Apskritai, tai visai nuotaikingas kūrinukas, lengvo stiliaus, su šiek tiek pričiuožusiais personažais bei atsitiktinėmis situacijomis. 8/10.

Ekranizacija: 1982 m. pastatytas filmas, remiantis knygos siužetine linija. Kiek supratau iš video siužeto, tai režisierius leido sau interpretuoti istoriją savaip. Režisierius - David S. Ward, vaidina - Nick Nolte (Dokas), Debra Winger (Siuzė de Soto?), Audra Lindley (Fauna). Treileris:

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. kovo 2 d., šeštadienis

Serdar Ozkan „Rožės balsas“

0 komentarai
Knygą perskaičiau jau senokai, bet pastaruoju metu buvau tokia užsiėmusi, kad neturėjau laiko prisėsti ir aprašyti įspūdžių :-/ . Vajė.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 192, leidykla - „Svajonių knygos“, originalus pavadinimas - Kayıp gül, išleista 2000 m.

Anotacija:  „Rožės balsas“ – Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus bei filosofijas aprėpianti alegorinė pasaka – kelionė į save, ieškojimai ir atradimai, skatinantys siekti individualumo ir tikėti savimi. Puiki filosofinė istorija kaip reta poetiška, paliečianti žmogiškosios būties gelmes ir nuvedanti skaitytoją į Turkiją. Nuostabi sielos kelionė, kurioje persipina „Alchemiko“ misticizmas, „Džonatano Livingstono Žuvėdros“ lyriškumas ir „Mažojo princo“ magija.
Autorius atrado įdomių sąsajų tarp Vakarų pasaulio mitologiškumo ir Rytų misticizmo. Jis kuria šių skirtingų pasaulių lydinį, kol galiausiai paskandina skaitytoją klausimų jūroje. „Rožės balsas“ – daugiau nei romanas. Tai vadovas, galintis padėti mums išgirsti savo širdies balsą.

Mano nuomonė:  O kad išliaupsinta, kad išgirta alegorinė pasaka, ale į „Mažąjį princą“ panaši istorija. Nežinau, pusę knygos skaičiau ir mąsčiau, kokią nesąmonę skaitau. Po to lyg ir įsivažiavau, supratau, į kurią pusę linksta siužetas, bet nepasakyčiau, kad patiko. 

Personažai nesužavėjo, pats veiksmas irgi nelabai, vietomis buvo patikusių minčių apie gyvenimą, bet ne tiek, kad išsirašyčiau. Galbūt per daug panašių kūrinių apie dvi žmogaus charakterio priešingybes esu skaičius, kad ši visai nenustebino. 

Dar pastebėjau, kad, kai knyga nepatinka, tai ir pasakyt nelabai turiu ką. Tai netuščiažodžiausiu, vertinu 4/10 ir dedu atgal į lentyną.

Nuoširdžiai, Rita :)