2012 m. gruodžio 24 d., pirmadienis

Suzanne Collins „Bado žaidynės“

0 komentarai
Štai ką reiškia atostogos ir begalinis skaitymo ilgesys - po pasiruošimo šventėms kaip prisėdau, taip ir neatsitraukiau, kol neužverčiau paskutinio puslapio :) Ir, kol nepamiršau, noriu pasveikinti mūsų skaitytojus su atėjusiomis šventėmis - jaukių ir šiltų Kalėdų Jums ir Jūsų artimiesiems! :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 351, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The hunger games, išleista 2012 m.

Anotacija: Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai stengiasi tave nugalabyti?
Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties.
Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė - tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės.
Garsi rašytoja Suzanne Collins „Bado žaidynėse" sulydo veiksmą ir mintį, meilę, neapykantą ir išdavystę.

Mano nuomonė:  „Bado žaidynes“ norėjau perskaityti po peržiūrėto filmo. Pamenu, tada dar kino salėje sėdėdama galvojau, kaip pulsiu ieškoti šios knygos. Bet (kokia neteisybė!) niekaip nerasdavau jos bibliotekoje... Mano draugė perskaitė visą trilogiją paėmus iš mūsų nedidelės bibliotekėlės, o kai aš tik nueinu, taip nebūna! Ir taip beveik pusę metų... Tikiuosi, tiek nereikės laukti, kol sumedžiosiu kitas :)

Na, o apie patį kūrinį - tai gavau, ko norėjau. Įtemptas, greit besivystantis siužetas, nužmogėjimo ir vertybių praradimų fone įsiplieskianti jaunuolių meilė bei pastangos išgyventi, kai visi konkurentai nori, kad tu būtum negyvas. Kažkas netikėto, šokiruojančio, bet kartu ir prikaustančio bei įtraukiančio.

Kaip normalus reiškinys pateikiamos žaidynės, per kurias 24 dar visai jaunučiai 12-18 metų amžiaus vaikai privalo išžudyti vienas kitą dėl to, jog Sostinė parodytų savo galią. Bet ar panašiai nėra realiame mūsų gyvenime? Stiprieji manipuliuoja silpnaisiais, ir tik laiko klausimas, kada riba tarp žmogiškumo ir brutalaus žiaurumo bus peržengta. Kūrinyje pateikta kraštutinė situacija valstybės mastu, bet manau, kad kažkas panašaus pasaulyje jau seniai vyksta...Ir tokių nužmogėjimų tikrai egzistuoja...

Patiko, jog įvykiai pasakojami pirmuoju asmeniu, taip vietomis tarsi pagalvoji, kad tai galėtų būti tiesa. Pagrindinių veikėjų pastangos išlikti savimi ekstremaliomis sąlygomis atspindėjo silpnųjų sunkią ir nelygią kovą prieš stipriuosius, kuri mane tikrai sužavėjo. Įtampa ir išlaikytas greitas kūrinio tempas iki pat pabaigos neleido padėti knygos. Mažas žiupsnelis mokslinės fantastikos taipogi pridėjo savito šarmo. 

Kaip vakaro kūrinuką vertinu puikiai - 10/10. Didelės išliekamosios vertės knyga gal ir neturi, bet juk tikrai ne visada jos ir norisi :) bent man.

Ekranizacija: 2012 m. JAV pastatyta šio romano ekranizacija. Režisierius - Gary Ross. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Jennifer Lawrence (Ketnisė), Josh Hutcherson (Pitas), Liam Hemsworth (Geilas). Treileris:
 

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

2013-ųjų Knygų iššūkis priimtas!

2 komentarai
Sėkmingai įveikus 2012-ųjų Knygų iššūkį, šiais metais neatsisakau ir sakau grasų „Taip!“ atidėliotoms knygoms :) 12 knygų per metus įveikti tikrai įmanoma, tik kartais reikia pristabdyti savo aistras čiupti bet ką, kas pasitaiko po akimis. Nors, kai aš perskaitau daugiau negu 12 per metus, tai ir naujus kūrinius perskaityti ne bėda :) O mano sąrašas atrodo taip :

1. Elena de Strozzi - Lietaus simfonija
2. Michael Ondaatje - Divisadero
3. Eduardas Cinzas - Raudonojo arklio vasara
4. Ernst Theodor-Amadeus Hoffman - Katino Murklio pažiūros į gyvenimą
5. Lily Koppel - Dienoraštis raudonos odos viršeliais
6. Muriel Barbery - Ežio elegancija
7. Rasa Velijevaitė - Stambulo mimoza
8. Sandra Brown - Svetimas veidas
9. Anonimas - Knyga be pavadinimo
10. Julio Cortazar - 62. Pasidaryk pats
11. Kazys Almenas - Pjūties metas
12. Nicholas Evans - Takoskyra

2 alternatyvios knygos:

1.  Jason Goodwin - Janyčarų medis
2. Ildefonso Falcones - Jūros katedra

Tikėkimės, 2013-ieji bus tokie pat sėkmingi kaip ir 12-ieji ir aš nenusivilsiu didžiąją dalimi savo pasirinktų knygų :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Edmundas Malūkas „Karalienė Barbora“

0 komentarai
Tai  tik antrasis lietuviškas kūrinys šiais metais, bet drąsiai galiu teigti, kad pranoksta daugelį anksčiau mano skaitytų.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 416, leidykla - „Magilė“, išleista 2011 m.

Anotacija: Romanas “Karalienė Barbora” - apie žmones, kuriuos aplankė Meilės demonas. Apie paskutinį Jogailaičių dinastijos karalių Žygimantą Augustą ir gražiausią XVI amžiaus Europos moterį lietuvę Barborą Radvilaitę. Tokia XVII amžiuje buvus prancūzė Marisenka Sobieska, tokia XVIII buvus graikė Zofija Vitova-Potocka. Romanas apie karalienę Barborą, kuri mylėjo ir buvo beprotiškai mylima.

Mano nuomonė:  Patinka man istorinės grožinės knygos nuo pat ankstyvos paauglystės. Žinau, kad beveik visada būna neatitikimų tarp realybės ir autoriaus vaizduotės, bet juk tai ir yra fikcijos esmė, žavu, kaip rašytojai perteikia tam tikras asmenybes, įvykius. O čia dar ir lietuviškos asmenybės pasitaikė, todėl ir susidomėjau. 

Visų pirma, likau pakerėta kūrinio kalba. Tokia spalvinga, poetiška, neįprasta, jausminga. Tiesiog skaitai ir kaifuoji, kaip gražu ir kaip vaizdinga. Nesitikėjau to iš Malūko (nors nesu skaičius daugiau jo kūrinių, bet girdėjau nemažai atsiliepimų). Šis stiliaus jausmingumas įtraukė ir skatino mane skaityti toliau, nes buvo įdomu, kaip toliau vystysis kalba ir kokių dar negirdėtų arba senai užmirštų posakių sulauksiu :)

Patiko įvairiapusiški, detaliai atskleisti veikėjų charakteriai.  Ne idealizuoti, gyvenimiški poelgiai, aistros, troškimai išsikovoti kuo šiltesnę vietelę sau ir pašalinti iš kelio konkurentus. Kai pagrindinis veiksmas vyksta karaliaus pašonėje, įvairios aistros dėl pareigų ir karaliaus meilės yra normalus dalykas. Tik iš pradžių buvau labai nustebinta, kaip neigiamai lenkai ir lietuviai žiūrėjo į karaliaus meilužės statusą (čia man koją pakišo anksčiau skaityta prancūzų, anglų literatūra, kur tokie pasismaginimai būdavo beveik normalūs ir kovos dėl to, kuri kilmingoji pateks į karaliaus lovą, būdavo laikomos įprastomis), tik jau įpusėjus šastelėjo mintis apie Bažnyčios įtaką tuometiniams žmonėms (kaip aš dažnai negalvoju...). Tada jau supratau, kodėl aprašomas toks neigiamas bajorijos požiūris į karaliaus susižavėjimą, kuris, kai susimąstau, turėjo būti be galo sunkus psichologinis spaudimas.

Daug dėmesio skiriama medžioklei, ypač Lietuvos miškuose. Anuomet medžiojimas būdavo viena didžiausių didikų pramogų, sutraukdavusia minią azartiškų medžiotojų ar naudos ieškančių pataikūnų. Spalvingai aprašomos vietovės, miško žvėrys, aptariami tuometės medžioklės ypatumai. Kartais atrodydavo, jog medžioklės epizodai padeda sulėtinti kūrinio tempą bei užpildyti vietas tarp dviejų kontrastingų įvykių.

Ak, taip, pamiršau apie meilės istoriją. Ji čia pati stipriausia kūrinio grandis (mano nuomone). Gražus ir toks įprastas dabar ir retai anuomet sutinkamas santykių vystymasis, jausmų kibirkštėlių virtimas nenugalima aistra ir galų gale - tikra meile. Žygimanto Augusto kova dėl vedybų įteisinimo padėjo atskleisti tvirtą ir kartu jautrų bei rūpestingą karaliaus charakterį. Barboros kaip būsimos karalienės šelmiškumas buvo kažkas netikėto tuometinėje lietuvių ir lenkų bajorijoje, kažkas, kas tarsi įpūtė gyvybės pagrindiniams veikėjams. 

Užvertus paskutinius puslapius nepraradau susižavėjimo kūriniu. Vertinu 10/10 ir rekomenduoju visiems :) Tikrai vertingas lietuvių grožinės literatūros kūrinys. 

Noriu parodyti, kuo ypatinga kūrinio kalba, tad pateiksiu keletą citatų:

Nustebę dėl įvykių plūksmės Radvilos varnais sulekia į Radvilų rūmus. O! Kad tik ko nepražiopsojus! O! Be jokių užuolankų - be jokių! - Mikalojus Radvila Juodasis tardo, kas nutikę medžioklėj.

Bet nereikia užbėgioti priekin, kad spėtume sutaškuoti skubotus taškus. Tų metų sausį, šviečia 1547-ieji, karalienės Bonos žygūnai dėl vedybų, kitaip nei tikėtasi, hop hop pirmyn į Vilnių, hop hop atgal į Krokuvą nespėja.

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. gruodžio 2 d., sekmadienis

Xavier Herbert „Kaprikornija“

1 komentarai
Siaubas, kokia dabar mane užplūdo gėda... Taip ilgai skaičiau tokią, palyginus nedidelę, knygą. Vajė, vajė. Rimti neskaitadieniai aplankė, matyt :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 575, leidykla - „Obuolys“, originalus pavadinimas - Capricornia, išleista 2009 m.

Anotacija: Aprėpdamas visą XX a. pradžią, šis klasikinis Australijos romanas pasakoja kvapą gniaužiančią australiečių - baltųjų, aborigenų ir azijiečių - istoriją, kuri kupina išdavysčių, žmogžudysčių ir kraują kaitinančios aistros niekinamoms, bet taip geidžiamoms aborigenėms moterims - Juodajam Aksomui.

1904 m. broliai Oskaras ir Markas Šilingsvortai atplaukia į Port Zodiaką Kaprikornijos pakrantėje dirbti eiliniais klerkais valdžios tarnyboje. Oskaras greitai pritampa, suklesti, pradeda naują gyvenimą kaip džentelmenas. O nutrūktgalvis Markas susideda su senuoju Nedu Kreiteriu, supažindinusiu jį su alkoholiu ir apsukusiu galvą pasakojimais apie jūrą, salas ir nuotykius su Juoduoju Aksomu. Negailestingą, sudėtingą ir atšiaurų Kaprikornijos pasaulį atskleis Marko sūnaus metiso Normano gyvenimas. Užaugęs su pramanyta kilmės istorija Normanas sužinos žiaurią tiesą ir bandys rasti sau vietą susiskaldžiusiame pasaulyje.

Mano nuomonė:  Užvertus šią knygą, mane apėmė dvejopi jausmai. Tematika ir aprašomi laikai leidžia susidaryti aiškų to meto Australijos visuomenės įvaizdį, įžvelgti nemažai problemų, ypač rasinės diskriminacijos. Labai gražus gamtovaizdis.Veikėjai atskleisti gyvenimiškai, su ydomis ir savitu požiūriu į aborigenus. Bet... Rašymo stilius man buvo be galo sunkus. Ilgos pastraipos, daug įvykių pasakojimo, mažai dialogų. Labai greit pavargdavau. Perskaitau kokį skyrių ir jau norisi padėti knygą, nes kažkaip išsunkia.

Tikriausiai tik prie stiliaus ir galėčiau prikibti. Nes siužetas tikrai buvo nenuobodus, įtraukiantis, dinamiškas. Jeigu kas dar nežinot, tai knygos turinys visiškai nesutampa su garsiuoju filmu „Australija“ (daug kas dėlto nusivilia). Filmas ir ši knyga yra visiškai skirtingi kūriniai, filmas pasaldintas meilės prieskoniu, o štai šiame romane viskas klostosi labai gyvenimiškai - t.y. su nuopoliais ir pakilimais (nors čia gal daugiau nuopolių ir tragiškų situacijų). 

Kas tikisi šiame kūrinyje aptikti meilės istoriją, nusivils. Jos tiesiog nėra. Galbūt kelis kartus paminėta, kad štai tas ir tas veikėjas įsimylėjo ir vedė, bet tik tiek. Pagrindas yra spalvotųjų padėtis visuomenėje ir kaip sunku būnant kitokiu pelnyti pripažinimą. Apskritai, šis romanas labai negatyvus (galima taip sakyti?), iš pradžių šis bruožas man nepatiko, vėliau pripratau (na, po galais, ko aš tikiuosi iš šio laikotarpio? Rasių lygybės? Taip, kartais būnu pernelyg naivi...). 

Bendrai vertinčiau 7/10. Įveikiau tik dėl noro sužinoti, kokia bus pabaiga ir dėlto, kad nemėgstu numesti sunkių knygų. Ir dar turbūt dėl pagrindinės minties.

Nuoširdžiai, Rita :)