2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Kaip aš savanore tapau, arba įspūdžiai iš Knygų festivalio

1 komentarai
Prieš kelias savaites spauda mirgėjo pranešimais apie Vilniuje įvyksiantį, galbūt kada nors ir pačiai knygų mugei konkurentu tapsiantį, Vilniaus knygų festivalį 2012. Ir aš ten buvau, dirbau, savanoriavau, knygas pardavinėjau, todėl ir nusprendžiau pasidalinti ilgai brandintais įspūdžiais, tuolab, kad dabar, kai esu Vilniuje daugės įrašų ne tik apie knygas, bet ir apie žmones skaitančius miesto erdvėje (fotoaparatas namie liko, reiks laukt, jei atšals -pavasario).


Festivalis vyko rugsėjo 14-16 dienomis Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas.“ Erdvė pasirinkta šauniai, kažkuo bendrinanti festivalio lankytojus, dalyvius, organizatorius, jauki, bet oficiali. Renginio tikslas buvo populiarinti knygų kultūrą ir įvairovę su meno ir intelektualiosios literatūros akcentu. Iš tikslo galima tikėtis tarp lankytojų išvysti tikrąjį Lietuvos elitą diskutuojantį svarbiais literatūros klausimais, galbūt taip buvo, į diskusiją su 100knygų.lt projektu kaip tikra studentė pavėlavau, su leidyklų atstovais ir kitais protingais žmonėmis nesusitikau, o šurmulys tarp prekystalių priminė knygų mugę. Tik visas daug paprasčiau, jokių didelių stendų su užrašais nuolaidos, tik kortelės su leidyklų pavadinimais... Ir žmonių mažiau. O knygų kainos niekada manęs nekandžiojo, nes aš atėjau žinodama, ko noriu, žinodama, kad viršysiu savo biudžetą. Mano pirkiniai šį kartą buvo S. Parulskio romanas „Murmanti siena“ ir jau naudotas pirkinys - J. Fowles „Kolekcionierius“.



Tikriausiai tiek laiko „Titanike“ nebūčiau praleidus, jei nebūtų tekę savanoriaut... Klausimas, ar išvis būčiau apsilankiusi šiame renginyje. Žinoma, jis nemokamas, primena knygų mugę, bet toks jaukesnis, nes nėra tos masės, masinės prekybos, laisvai rasi kampely, kur prisėsti ir paskaityti.
Lankiausi tik vieną dieną - šeštadienį, bet manau, kad renginį galima užskaityti, jaučiausi po to pasisėmus teigiamos energijos ir minčių. Kodėl? Nes gera jausti, kad aplink žmonės, kurie skaito ne bet ką, kurie knygas perka savo malonumui, o ne tam, kad jos dulkėtų lentynose.

Sandra.

Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“

4 komentarai
Daug laiko praėjo, o vis nėra kada aprašyti perskaitytai knygai. Smegenyse sukasi mintys „Apsileidai, Sandra!“ Tik tada vis ruošiesi kibti į numestus darbus, jų nebeatidėlioti.

Struktūra 
Kūrinio struktūra - įdomi. Dar nesu mačiusi tokios. Būna, kai skyrius prasideda veikėjo vardu ir tada tas veikėjas pasakoja visą siužetą iš savo pozicijos, tačiau čia viskas kitaip. Siužetas išskirtas į dalis, kuriose apibrėžiamas tam tikro veikėjo gyvenimas nurodytu laikmečiu. Tokia struktūra leido panirti į spėliojimus, nes atsivertus turinį po pirmo skyriaus supratau tik vieną ar du vardus, o visi kiti buvo nežinomi.

Turinys
Knygoje įvykiai sukasi apie neturtingą, bet bandžiusią praturtėti šeimą, kuri tam tikrų įvykių dėka pasiekia savo tikslą - gyventi pasiturinčiai. Siužetas labiausiai sukasi apie Megę, jos gyvenimą nuo vaikystės ir santykius su aplinkiniais, jausmus jiems. Negaliu daug atskleisti turinio detalių, juk knygą rekomenduoju Jums, tai kokia rekomendacija, jeigu pusę papasakosiu, tačiau kažkokiu jausmu ar išraiška knyga man primena vieną mėgiamiausią lietuvišką knygą - V. Mykolaičio - Putino „Altorių šešėly.“ Kodėl? Kaip? Atsimenat Liudo ir Liucės tarpusavio santykius? Draugystė sumišusi su meile ir virtusi beprotybe kartojasi ir čia. Viena mergina įsimyli kunigą, padaro klaidų, santuoka iškart pasmerkta žlugti. Tos pačios peripetijos tik kitame stiliuje, aplinkoje ir tikriausiai gyvenime.

Nuomonė
Knyga nuostabi! Tikrai. Nepamenu, kiek ten puslapių, bet daug. Kokie 500? Juos suvalgiau greit, labai greit (tik aprašinėju ilgai). Greitai patraukė ne tik savo siužetinėm linijom, gyvenimiškom situacijom, bet ir Australijos gamtos aprašymais, jų gausa, tikroviškumu. Australijos kraštovaizdžio fone atsiskleidžia šeimos gyvenimas, kuris ne tik nuobodus, gražus ar tobulas, bet tiesiog kasdieniškas, paprastas, toks kaip ir mūsų šiom dienom. Beje, pats nuostabiausias jausmas, kai knygoje verda tikras, žiaurus gyvenimas ir knygos pabaigoje nelieka pasakos elementų, viskas baigiasi kaip ir gyvenime - nepasakiškai.

Sandra.

2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis

Nathacha Appanah „Paskutinis brolis“

0 komentarai
Liūdnas ir sentimentalus kūrinys.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 168, leidykla - „Tyto alba“, originalus pavadinimas - Le dernier frere, išleista 2010 m.

Anotacija: Tai pasakojimas apie jausmų prisotintą praeitį,  knibždančią skausmingų ir žiaurių įvykių. Tai romanas apie atmintį; septyniasdešimtmetis pasakotojas mintimis grįžta į savo vaikystę Mauricijaus saloje. Negailestingą vaikystę pabėgėlių stovykloje, karštai mylimų brolių žūtį ir draugystę su Dovydu – žydų berniuku iš Bobaseno kalėjimo. Draugystę, įkaitintu antspaudu paženklinusią visą likusį gyvenimą. Draugystę, kuri truko taip neilgai, kuri buvo liūdna ir juokinga, švelni ir graudi…“Paskutinis brolis” – dviejų berniukų likimo istorija apie susitikimus, brolystę ir išsiskyrimą visiems laikams. Ir graudu žiūrėti, kaip Rajus po šešiasdešimties metų bando suprasti, kas buvo jo tuometis draugas, kaip jis atsidūrė pasaulio pakrašty – Mauricijaus saloje, ir kokį siaubą jis turėjo išgyventi per trumpą savo gyvenimą.
Pasakojimas kupinas emocinės jėgos. Jame praeities žarijos teberusena po užmaršties pelenais; ir tereikia menko prisilietimo, kad rankoje ir sieloje liktų randai.

Mano nuomonė:  Šis nedidelės apimties kūrinukas man buvo emociškai sunkus. Pagrindiniams kūrinio veikėjams - dešimtmečiams berniukams - tekę išgyvenimai net ne kiekvienam subrendusiam žmogui galėtų būti pakeliami. Taip pat sunku buvo žinant, kokia bus pabaiga, nes dar knygos pradžioje ji paminima. Kuo daugiau perskaitydavau, tuo labiau atrodydavo, jog artėju prie tos neišvengiamos ir skaudžios atomazgos. 

Aiškiai buvo juntamas pasakojimas iš suaugusio žmogaus perspektyvos, kaip rašoma anotacijoje, senuko prisiminimai. Neretai pasitaikantys minties šuoliai nuo praeities į dabartį arba į ankstesnę praeitį sudarė tikros istorijos įspūdį.  Prisiminimai tokie sentimentalūs, vietomis prisotinti gailesčio, kaltės jausmo, kad net širdį suspaudavo. 

Kita vertus, stipriai ši knyga manęs nepaveikė. Trūko vietomis išsamumo, kad labiau susigyvenčiau su istorija. Taipogi norėjosi kiek dinamiškesnės viso kūrinio nuotaikos, nes būtent dėl beveik visą kūrinį vyraujančios melancholijos jis tampa sunkus ir kiek slegiantis. Na ir dar šiek tiek norėjosi tvirtesnės pasakotojo asmenybės, labai jau moteriškas požiūris į kai kuriuos dalykus (matyt, čia moters autorės bruožas). 8/10.


Rekomenduoju mėgstantiems istorijas apie draugystę, būties laikinumą, vaikišką naivumą.



Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. rugsėjo 16 d., sekmadienis

George Orwell „Gyvulių ūkis“

0 komentarai
 Toks trumputis, bet toks genialus kūrinys! 11-oji knygų iššūkio knyga.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 78, leidykla- „Vyturys“, originalus pavadinimas - Animal farm, išleista 1991 m.

Anotacija: „Gyvulių ūkis" – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Mano nuomonė: Nesitikėjau, kad ši satyrinė apysaka mane taip nustebins. Be galo tikroviškai pavaizduotas sovietinis valdžios mąstymas. Nors aš ir negyvenau tuo laikotarpiu, žinau tik iš pasakojimų ir vadovėlių, bet ši apysaka leido man tą kurtą neteisybę dar labiau pajusti. 

Buvo vietų, kur skaičiau ir šypsojausi dėl tokio tikroviško gyvulių ir žmonių poelgių sugretinimo bei nutinkančių juokingų situacijų. Ši apysaka turbūt vienas iš nedaugelio kūrinių, kuriuose man patiko veikėjų pastovumas ir riboti požiūriai. Atrodo, jog kitokie ir negalėtų būti pagal perteikiamą nuotaiką.

Labai patiko pabaiga, kuri tiksliai ir negailestingai apibūdino ir tam tikrą žmonių dalį. 10/10.

Nenoriu daugiau atskleisti, nes apimtis labai nedidelė, bet siužetas tikrai puikiai atskleidžia totalitarizmo esmę, todėl labai rekomenduoju visiems :) 

Ekranizacijos:  

1. 1954 m. animacinis filmas. Režisieriai - Joy Batchelor, John Halas. Treileris:

2. 1999 m. TV adaptacija. Režisierius John Stephenson. Įgarsino: Patrick Stewart (Napoleonas), Ian Holm (Spieglys), Paul Scofield (Dobilas). Treileris:
 

Nuoširdžiai, Rita :)





2012 m. rugsėjo 12 d., trečiadienis

David Madsen „Sapnų dėžutė“

0 komentarai
Opa! Jau ir 10-ais knygų iššūkio kūrinys.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 240, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A box of dreams, išleista 2006 m.

Anotacija: Britų rašytojo Davido Madseno herojus prabunda traukinyje kažkur centrinėje Europoje – ir neprisimena nei kur esąs, nei kur važiuojąs, ir jau visai negali suprasti, kodėl sėdi be kelnių... Čia jį dar imasi tyrinėti kažkoks seniokas, kuris sakosi esąs Zigmundas Froidas. Froido ir bjaurybės traukinio palydovo Malkovico išgrūstas iš traukinio, netikėtai keliauja į pilį, kur, atrodo, jo laukiama. Visi nekantrauja pasiklausyti jo paskaitos apie tirolietiško dainavimo meną. Mėgindamas ką nors sužinoti apie tirolietišką dainavimą, jis rausiasi grafo bibliotekoje – ten ir sutinka žavingąją pasileidėlę Adelmą, kvanktelėjusį patriarchališką jos tėtušį...
Viskas yra anaiptol ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ką Davidas Malsenas atskleidžia mums pamažu, vesdamas iš vienos istorijos į kitą. Apsukę ratą mes grįžtame į pradžią, pasirengę iš naujo leistis į kelionę, kol autorius ištrauks iš savo fokusų dėžutės paskutinę staigmeną.

Mano nuomonė:  Kažkodėl iš šios knygos tikėjausi per daug... Net nebepamenu, kodėl norėjau ją perskaityti, berods, kažkas rekomendavo, o gal kažkur skaičiau gerą atsiliepimą. Deja, stipriai nusivyliau.. Taip stipriai, jog, ko gero, ši knyga taps mano metų nusivylimu.

Visų pirma, anotacijoje pasakyta ryškiai per daug. Sugadino intrigą, nes pabaiga atskleista. Galbūt jeigu nebūčiau žinojus, kaip viskas baigsis, įspūdis būtų išlikęs šiek tiek kitoks.

Visų antra, mane erzino perdėtai dažnai pasirodančios kvailos erotinės situacijos. Tai pagrindinio herojaus traukinyje vos neišprievartavo kažkoks vyras, tai palydovas, tai psichiatras užveda kalbą apie jo tyrinėtus atvejus... Skaičiau ir galvojau, kokį velnią aš čia paėmiau ir ar bent kažkas normalesnio bus.

Kita vertus, sapno sapne ir t.t. idėja man patiko, kuriamas tarsi iliuzijų pasaulis, bet kad tos iliuzijos manęs nesužavėjo. Na, matyt, ne mano skonio knyga. Pabaigiau tik dėl nedidelės apimties, bet kitu atveju tikriausiai būčiau metus. 3/10.

Nuoširdžiai, Rita :)