2011 m. kovo 30 d., trečiadienis

Mario Puzo ''Omerta''

0 komentarai
Vai, koks baisus peršalimas mane prigriebė (o gal jau ir gripas). Nuo penktadienio gulėjau lovoj kaip kokia daržovė, beveik nieko nevalgiau ir šiaip suknista savijauta buvo :( Prigėriau arbatų, vaistų begalę.... (dėl to dabar mano imunitetas visai nusilpo), na ir pagaliau šiandien jau galiu džiaugtis, nes nebeguliu lovoj, o jau ir namus apsikuopiau, prie kompiuterio prisėdau, knygą perskaičiau. O galvojau, kad nuo veiklos trūkumo išprotėsiu... Kaip per reklamą girdėjau - pavasaris už lango ir sirgti nemadinga. Va taip!

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 280, leidykla - ''Alma littera'', originalus pavadinimas - Omerta, vertė Irena Kupčinskienė, išleista 2005 m.

Anotacija: "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos verslas jau įteisintas. Jo vaikai net nebežino apie tėvo veiklą, verslą ir juodus darbus. Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus, televizijos savininkas Markatonijus ir advokatė Nikolė negali paremti tėvo reikalų, tą gali padaryti tik jo įvaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų auklėtinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis.

Mano vertinimas:  Na, Mario Puzo jau yra man pažįstamas rašytojas, tai ne pirmas jo skaitytas kūrinys, *mintyse skaičiuoju* berods 4 jau. Autorius savo stilių išlaiko - iš pradžių supažindina mus, su kuo mes čia susidursim, paaiškina, kas yra pagrindinis veikėjas, na ir siužetas po truputį įsibėgėja. Atsiranda intriga, kas ką prigaus - ar geriečiai blogiečius, ar blogiečiai geriečius, ar policija visus? Ši intriga ir yra viso kūrinio varomoji dalis. Dar, žinoma, įdomiose vietose autorius nugrimzta į veikėjų praeitį ir pasikapsto ten, bet čia jau specifinis Puzo bruožas. Nors ne jis vienas naudoja šį metodą. Į aplinką per daug nesigilinama, siužetas vystomas lyg veiksmo filmas. Tai man visai patiko, norėjosi kažko lengvo tuo metu, su šiokiu tokiu detektyvo prieskoniu. Galiu drąsiai teigti, kad gavau, ko norėjau. Nors iš visos trilogijos patiko mažiausiai, labai jau neįsimintinas siužetas, po metų turbūt net negalėčiau pasakyti, apie ką buvo šis kūrinys. Vertinčiau gal kokiais 8/10. Ar rekomenduočiau? Kad nelabai, nebent norisi kažko lengvo, neįpareigojančio daug mąstyti romano, kuris priverstų tave pasijusti taip, lyg žiūrėtum filmą :) 

Nuoširdžiai Jūsų, dar ne visai pasveikusi, bet pasiruošus stot su liga į kovą, Rita :)

2011 m. kovo 28 d., pirmadienis

Antanas Žukauskas - Vienuolis "Paskenduolė"

0 komentarai
Kažkaip būtų sausa pradėti be įžangos, ypač, dėl to, kad neseniai šį apsakymą ir perskaičiau ir labai noriu su Jumis pasidalinti įspūdžiais.

Apie rašytoją
Antanas Žukauskas - Vienuolis yra lietuvių kūrėjas, gyvenęs ir Rusijoje, ir Kaukaze, ir Lietuvoje, visur radęs įkvėpimą ir daug rašęs. Garsiausi jo apsakymai yra "Amžinasis smuikininkas" ir "Paskenduolė", taip pat jis garsėja savo romanais bei legendomis, kurios pagrįstos Kaukaze praleistu laiku ir ten esančiomis legendomis.
Situacija
Viskas vyksta Šepečių kaime, kuriame Veronika visuomet buvo pati linksmiausia ir gražiausia panelė ir seniai būtų santuokoje gyvenus, tačiau neturėjo kraičio. Žinoma, viskas jau prasideda be jokių įžangų ir iškart pristatoma jos problema - nėštumas, o vaikinas pabėgęs į Ameriką, visko prižadėjęs. Galiausiai ji pasiskundžia vienai kaimo moteriškei, vėliau kunigui, visi ją išvadina paleistuve ir smerkia. Galbūt, vienintelis jos šeimininkų sūnus ją užjaučia ir gailisi, nes nelaiminga Veronika jam atrodo labai graži, jis gailisi, kad ją įskaudino. Ji rauda, verkia, atgailauja, o kaimas smerkia. Galiausiai naktį nueina prie ežero, netoli pakaruoklių kapinių ir pasiskandina. Ryte randamas jos kūnas, kuris ir palaidojamas tose kapinėse be jokių mišių ir nieko.
Mano nuomonė
Rekomenduoju. Man patiko, nors skaičiau elektroninį variantą, tačiau man buvo labai įdomu. Vaizdai sukurti labai tikroviški, o ir toji problema pakankamai aktuali, tik galbūt, šiais laikais tokios merginos nėra smerkiamos, išvaromos iš namų ir paniekinamos. Labiausiai įsiminė du vaizdai, kuomet buvo pasakojama apie ąžuolinė kryžių: viskas taip tikra, kad net prisiminiau vasarą ir rugiagėles, bei paskutinis vaizdas, kuomet buvo kalbama apie paskenduolės dvasią. Tai suteikė kūrinio mistikos! Taigi, turėjau malonumą, o ne kančią ir dabar eisiu rašyti kažkokio rašinio, jei tik sužinosiu temą.

Geros Jums savaitės.
Lietaus dukra.

2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Henrikas Radauskas

3 komentarai
Taigi, pristatau dar vieną lietuviškosios literatūros padangės žvaigždę, vieną mėgstamiausių poetų Henriką Radauską.

Henrikas Radauskas 1910 metais gimė Krokuvoje, tačiau visada buvo ištikimas lietuviškoms savo šaknims, tautybei ir visuomet puoselėjo lietuvišką žodį. Nors jis ir gimė Lenkijoj, mylėjo Lietuvą ir jos kalbą, dirbo vertėjo darbą. Žinoma, apie jį kalbėti man yra sunku, nes pasidavęs rusiškai valdžiai, jis pasitraukė į JAV ir ten 1970 metais, būdamas 60 metų, mirė.

Trumpa biografija
Kaip ir daugelio lietuvių rašytojų, taip ir Henriko Radausko gyvenimas pasižymėjo įvairiais miestais, įvairiais gyvenimo etapais, o tai, žinoma, lėmė Lietuvos valstybės geografinė ir istorinė praeitis. Dalis poeto vaikystės prabėgo Panevėžio rajone, tačiau jau Pirmojo pasaulinio karo metais rašytojas pasitraukė į Rusiją ir gyveno Novo-Nikolajevske, dabartiniame Novosibirske, ten lankė ir pradinę mokyklą. 1921 metais grįžo į Lietuvą, neapleido Panevėžio vietovių ir mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir vienerius metus dirbo mokytoju vienoje pradinėje mokykloje.
Vėliau kaip ir kiti mums puikiai žinomi rašytojai pasinėrė į studijas, tačiau jis liko Lietuvoje ir studijavo Vytauto Didžiojo Universitete Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių, vokiečių, rusų kalbas bei šių kalbų literatūrą. Dirbo daugelyje vietų: ir Klaipėdoje, ir Kaune. 1944 m. pasitraukė į Berlyną, iš ten bėgo į Reutlingeną. Po penkerių metų persikėlė ir į JAV ir gyveno Čikagoje, persikėlus į Vašingtoną dirbo Kongreso bibliotekoje. Vašingtone ir mirė.

Stilius
Kadangi per lietuvių kalbos pamokas apie jį dar nesimokėm, negaliu tiksliai pasakyti savo nuomonės apie jo stilistinius bruožus, variacijas ir kitą mokslinę dalį, tačiau žinau, kad jo eilėraščiai paprasti, tačiau visuomet su gilia prasme, jie lengvi ir grakštūs. Jis kuria ir regimąjį, ir girdimąjį vaizdą, o vaizdas kuriamas iš buitinių, gamtinių detalių yra meniškas ir nepaprastas. Taigi, manau, kad visuomet verta paskaityti jo eilėraščius, kai liūdna ar tiesiog norisi kažko lengvo ir gražaus.

Eilėraščių rinkiniai
  • "Fontanas"
  • "Strėlė danguje"
  • "Žiemos daina"
  • "Eilėraščiai"
  • "Eilėraščiai (1965-1970): pomirtinė knyga"
  • "Lyrika"
  • "Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu"
  • "Eilėraščiai"
  • "Eilėraščiai"
  • "Poezija"

Su meile, Lietaus dukra.

2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Šatrijos Ragana ''Sename dvare''

7 komentarai
Su arbatos puodeliu rankoje ir vėl aš čia :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 163, leidykla - ''Vaga'', išleista 1997 m.

Anotacija: Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai.

Mano vertinimas: Kūrinys nedidelės apimties, greit susiskaitė. Vystoma tema man patiko, vis dėlto tuo metu lenkėjimo problema buvo labai opi, čia ji puikiai atvaizduojama. Įdomus pasakojimo stilius, rašytoja kalba dviem asmenimis (kurie yra ir pagrindiniai veikėjai) - jaunos mergaitės Irusios ir jos mamos (mamatės) Marijos. Tai man pasirodė labai originalu, kaip iš to meto lietuvių rašytojos, už tai dedu didelį pliusą. Ji tiesiog puikiai sugebėjo perteikti jų skirtingą kalbėjimo manierą ir kartu nenuklydo nuo to, ką norėjo pasakyti šiame kūrinyje. Personažai perteikti gana neblogai, atskleistos jų gerosios ir blogosios savybės, tik galbūt vietomis trūksta objektyvumo, bet tai manau dėl to, kad kalbama pirmuoju asmeniu. Labai sunkiai skaitėsi tos vietos, kur į lietuvišką kalbą įsipina lenkiški sakiniai, labai džiaugiuosi, kad šiame leidime paaiškinimai buvo puslapio apačioje, ne knygos gale. Taip pat kartais sunku būdavo suprasti, kai kalbėdavo kaimiečiai, bet pasitelkus visą susikaupimą, pagavau kampą :) . Negalėčiau labai peikti tų lenkiškų vietų, nes kaip suprantu, tokia ir buvo rašytojos mintis, atskleisti šią problemą mūsų kalboje. Bet šiaip labai mielas ir artimas širdžiai kūrinukas, vertinčiau 9/10 .

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Antonia Michaelis "Tigro mėnulis"

0 komentarai
Pasigirsiu, šią knygą gavau ne kokiam knygyne, ne iš draugų ar bibliotekos, o iš projekto "Lietuvos Tūkstantmečio vaikų" kaip paguodos prizą. Ilgai truko, kol pradėjau skaityti, bet ji labai įdomi. Labai.

Apie autorę
Antonia Michaelis yra vokiečių rašytoja. Labai jauna vokiečių rašytoja, nes ji gimusi 1979 metais. Apie ją informacijos lietuvių kalba ne tiek ir daug, bet kiek supratau iš angliškų straipsnių, ši moteris labai anksti pasirinko Indiją ir jos kultūrą kaip įkvėpimo šaltinį, vienerius metus gyveno Pietų Indijoje ir dirbo Madraso mokykloje mokytoja. Taigi, meilė Indijai ir šios šalies išskirtinei kultūrai virto ir įkvėpimu, kuris puikiai išryškėja romane "Tigro mėnulis".

Situacija
Knygoje iškart išryškėja Indija. Ne tik todėl, kad visas veiksmas vyksta kaip tik ten. Mano nuomone, romanas "Tigro mėnulis" ne tik pažintinė kelionė po Indijos kultūrą, bet ir puikus nuotykis. Knygoje pasakojama apie didvyrį, siųstą Krišnos, kad išgelbėtų savo dukterį, atrodytų knyga labai paini, joje labai daug veiksmo, kuris vyksta nuo vienos mėnulio pilnaties iki kitos. Pasakojimas virsta įdomiu ir todėl, kad pačioje pradžioje persipina dvi siužetinės linijos. Musulmonas nusiperka indę, kad ji taptų jo žmona, ši liūdi ir jos vardas nereiškia, kad ji skaisti, ji laukia mirties, savo tarnui ji pasakoja istoriją apie Farhadą - princesės vaduotoją ir didvyrį. Knyga labai sumani, įdomi ir įtraukianti.
Mano nuomonė
Nežinau, kodėl, bet noriu ją rekomenduoti visiems, kurie dievina Indiją, nes tai knyga, kurioje romanas virsta indišku mitu, religine legenda ir pasakojimu, tačiau meilės niekada negana ir ja apibarstyta pati istorijos pabaiga. Galbūt, kaltas ilgas laiko tarpas be knygų, tačiau knyga žavinti, o autorei norisi tarti didelį pagiriamąjį žodį už išradingumą ir faktų neiškraipymą, meilė indiškai kultūrai dovanojo man nuostabų laiką.

Nuoširdžiai, Lietaus dukra.

2011 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Jonas Biliūnas "Liūdna pasaka"

4 komentarai
Apleidau štai savo antruosius namus apsikuitus klasine ir užklasine veikla, bet būta čia ko nerimauti, perskaičiau lietuvišką kūrinį, kurio nebūčiau skaičius tikriausiai, bet aptarti reikia, paskui dar galvosit, kad po žemėm dingau.

Apie autorių
Kas jau šuoliavo pro literatūros padanges ar vienuoliktos klasės kursą su šiuo rašytoju susipažino, bet primenu, kad tai tikras lietuvis, kuris sirgo džiova, todėl dažnai priskiriamas džiovininkų kartai. Atrodo, paėmiau ne patį svarbiausią faktą, bet juk internete pilna tų sausų žinių. Šis faktas šiek tiek susijęs su jo kūriniu, kurį pristatau. Kodėl? Nes pradžioje lyg ir autobiografija prasideda, kas įtikina, jog "Liūdnoje pasakoje" aprašoma tikra ir neišgalvota istorija. Svarbiausia, kad tai psichologinės lietuvių prozos pradininkas.
Situacija
Ar žinote, ką nors apie sukilimus prieš rusų valdžią? Čia aprašomas vienas iš jų. Na, ne visai sukilimas, bet jo smūgis ir žmonių likimas. Iš pradžių nupiešiamas grėsmingas senos moters portretas, o vėliau leidžiamasi į jos praeitį. Sužinoma, kaip ją paliko vyras, nepaliko, bet išėjo su kitais į miškus prieš rusus kovoti, kaip ji savo siela viską išgyveno, kaip net svajonės negalėjo užglaistyti visų sielos žaizdų. Pabaiga? Tikra ir laukta, juk pavadinimas ir yra "Liūdna pasaka", kokia liūdna pasaka, be liūdnos Juozapotos gražaus gyvenimo pabaigos. Na, galiu pasakot viską, bet ar paskui bus įdomu, skaityti 11 klasėje?

Mano nuomone
Neįdomių knygų nėra, yra tik išrankus skaitytojas. Šiuo atveju ne išimtis. Iš pradžių maniau, kad tikrai bus neįdomu ir kiekvienas puslapis virs kančia (nors tų puslapių ypatingai nedaug šįkart), tačiau stipriai klydau ir knyga patiko. Rekomenduoju visiems, kurie mėgsta lietuviškus apsakymus ir kas skaitė šio autoriaus "Kliudžiau", "Brisiaus galas".

Su meile, Lietaus dukra.
Dabar pradėsiu rašyti ir skaityti.

2011 m. kovo 13 d., sekmadienis

Celestina Marija Blanš 'Paulina'

2 komentarai
Šią knygą gavau dovanų su draugystės metinėmis :) Šiaip jau knygyne tokią knygą pavartyčiau vien dėl to, kad jos pavadinimas - mano vardas. Bet nemanau, kad ji sulauktų didesnio susidomėjimo, kadangi tas užrašėlis viršuje 'Amžinos meilės istorijos' ne itin žavi.. O kadangi gavau dovanų, tai prisėdau ir perskaičiau :)
Knygoje pasakojama apie senuosius ponų laikus, na, apie tokius, kokius galėtume išvysti tokioje knygoje kaip "Džeinė Eir" ir kt. Paulina yra paskutinė giminės paveldėtoja, tačiau visiškai ne tokio būdo, koks turėtų būti garbingos ponios, valdančios pilį.
Na, siužetas gal ir nieko, tačiau pirmiausiai ir labiausiai į akis krito rašymo stilius. Jis toks buitiškas! Kitokio pobūdžio knygai gal ir tiktų, jei ji būtų lengvas skaitalas apie dabartinius laikus. O kai knyga rašoma apie senovę, turėtų būti elgiamasi atsargiau.. Būtent rašymo stilius man čia ir nepatiko. Kartais sakiniai būdavo labai vaizdingi ir nesiderindavo su bendru romano kontekstu.
Nebūčiau supykusi, jei knygelė būtų buvusi bent kiek ilgesnė (dabar joje skaitomų puslapių yra apie 315). Viduryje viskas tvarkoj - veiksmas vystosi ir tikrai man jau buvo pasidarę įdomu, kas bus toliau. O štai pabaigoj atrodo, kad autorė norėjo viską kuo greičiau pabaigti. Viskas keliais sakiniais pasakyta apie tolesnį gyvenimą. Ir baigta.
Matyt, nedarau klaidos, kad neskaitau tokio pobūdžio knygų - nemanau, kad jos labai praturtina. Na, bet buvo įdomu pamatyti, kas per viena ta Paulina.. :) 7.
Jūsų,
Paulina

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Aronas Simanovičius ''Rasputinas''

3 komentarai
Tai istorinių romanų grupei priskiriama knyga, o jas mėgsta ne visi. Paėmiau ją todėl, nes norėjau daugiau sužinoti apie šią asmenybę ir apie to meto įvykius, be to, jau kuris laikas gulėjo knygų lentynoje (tėvų pirkta knyga).

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 148, leidykla - ''Spindulys'', originalus pavadinimas -Rasputin i evrei, vertė E. Vilimas, išleista - 1993 m.

Anotacija: A. Simanovičius ilgus metus artimai draugavo su Rasputinu, buvo jo sekretorius,todėl žinojo daug dalykų, ko nežinojo kiti. Jo knygoje Rasputinas ne vien lėbautojas ir ištvirkėlis, bet žmogus, mąstantis apie Rusijos ateitį, norintis gero valstiečiams. Autorius nemažai kalba apie Rasputino galią, nesistengdamas jos paaiškinti, pateikdamas vien faktus. 

Mano vertinimas:  Knyga labai plonutė, taigi susiskaitė gana greitai. Dar man labai patiko, kad ji suskirstyta trumpais skyreliais, tai labai palengvina skaitymą (šiek tiek anksčiau teko skaityti istorinę knygą apie Aleksandrą Makedonietį, kur skyriai gana ilgi, pilni vientiso teksto, o tai vargina). Tik, deja, nelikau patenkinta. Turbūt per daug tikėjausi, norėjau sužinoti daugiau apie patį Rasputiną, o čia autorius daugiau rašo apie savo bandymus padėti žydams su Rasputino pagalba. Dar labai nervino skyriai apie ministrus, kadangi jie labai dažnai keitėsi, minima daug pavardžių, kurios labai maišosi ir bent jau man trukdė. Galėjo išvis to nebūti. Žinoma, negaliu visai nuvertinti šio romaniūkščio, daugiau sužinojau apie to meto įvykius Rusijoje, apie patį carą, jo šeimą. Bet tada pavadinimas nelabai atitinka knygą. Nes pačio Rasputino čia tikrai nedaug. Dar vienas geras dalykas - kaip ir minima anotacijoje, autorius beveik neišsako savo nuomonės apie Rasputino elgesį, būdą ar veiksmus. Jis tik stengiasi perteikti faktus. Vertinčiau 7/10, mano pačios smalsumas nebuvo patenkintas, bet žinių vis tiek daugiau atsirado, patiko autoriaus rašymo maniera.

Ekranizacija: Turbūt ši ekranizacija nėra tiksliai pagal šią knygą, o labiau pagal žinomus ir režisierių sugalvotus faktus, bet man ji patiko. Tai - amerikiečių versija, pastatyta 1996 m., laimėjusi 3 auksinius gaublius, 1 Emmy apdovanojimą ir dar keletą mažesnio kalibro apdovanojimų. Kažkada mačiau per Lietuvos televiziją, perskaičius knygą, užsimaniau dar kartą pažiūrėti, jeigu domina Rasputino asmenybė - rekomenduoju šį filmą, tikrai neblogas. Pagrindinį vaidmenį atlieka Alan Rickman (turbūt žinomas HP fanams, šiame filme jo vaidyba man labai patiko), carą vaidina Ian McKellen. Treileris:
 

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. kovo 6 d., sekmadienis

Miguel de Cervantes ''Don Kichotas''

0 komentarai
Oho, ilgai užsisėdėjau su šia knyga ir būčiau dar ilgiau sėdėjus, jei vakar iš neturėjimo ką veikti nebūčiau prisivertus pabaigti. 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 496, leidykla - ''Alma littera'', originalus pavadinimas - El ingenioso hidalgo Don Quijote de la Mancha, vertė Valdas V. Petrauskas, išleista - 2004 m.

Anotacija: Tai pasakojimas apie kvaištelėjusio ispanų didiko (arba savo idealą ginančios asmenybės) ir ištikimo jo tarno nuotykius. Don Kichotas mano esąs riteris spindinčiais šarvais, kovojantis su pasaulio blogybėmis. Literatūrologai vadina „Don Kichotą“ vienu iš pirmųjų pasaulio romanų.

Mano vertinimas:  Tai klasika, bet ne visi klasikos kūriniai man patinka - šį priskirčiau prie nesužavėjusiųjų. Vertimas tiesiog tragiškas, pilna nevartojamų žodžių, kažkokių kvailų vertalų(kas per velnias tas gydėjas, supratau tik po laiko- atseit gydytojas), ir dar skaitosi naujas leidimas... Būdavo tokių akimirkų, kai pradėjus skaityti iškart norėjosi mes knygą dėl šio vertimo. Turbūt pirmą kartą gyvenime man pakliuvo toks šlamštas...Na pati idėja gal ir nebloga, tuo metu tai turėjo būti sensacija, bet patys personažai mane taip pat nervino. Ypač Sančas Pansa, kurio vienam pasisakyme būdavo vartojama apie 4-5 patarles. Aš suprantu, kad tokia buvo autoriaus idėja, kuri turėjo padėti išryškinti personažą, bet ką man padaryt, tiesiog nesinorėdavo skaityti tokio pilstymo iš tuščio į kiaurą. Nepatiko tos begalinės mandagybės, realiam gyvenime man ir šiaip nepatinka perdėtas mandagumas, o knygoj tuo labiau. Labai nusivyliau tuo, kad autorius pats pamesdavo, apie ką rašo - veikėjo vardo pamiršimas man buvo viršūnė. Deja, nelabai ką patikusio galiu atrasti, nebent keletą nagrinėjamų problemų, kurios aktualios ir šių dienų gyvenime bei pačią idėją. Stebiuosi, kad iš vis sugebėjau šią knygą perskaityti.Vertinčiau 6/10.

Ekranizacijos: Netyčia radau 2, gal yra ir daugiau, tiesiog per daug nesidomėjau. Jei žinot ,drąsiai rašykit komentaruose, pridėsiu :)

1. Rusų versija, pastatyta 1957 m. (bet kaip žinia, senas kinas - geras kinas), režisierius Grigorij'us Kozintsev'as, vaidina Bruno Frejndlich'as, Nikolai'us Cherkasov'as, Galina Volchek. Pradžia:
 

2. Amerikiečių versija, pastatyta 2000 m., kine nepasirodė, buvo tik video kasetė, režisierius Peter Yates, vaidina  Amelia Warner, James Purefoy, Lilo Baur . Treileris.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Apklausa Nr. 1 / trumpas aptarimas

3 komentarai
Tebūnie ir seniai apklausa baigėsi, reikia ją kaip nors vienu kitu žodžiu paminėti. Bent jau kol privaloma literatūra man uodegą prispaudusi..


Kadangi visi skaičiai labai puikiai matosi iš screenshot'o, jų nebekartosiu. Padarysiu tik kelias prielaidas, kodėl rezultatai yra būtent tokie.

Oficialioji aptarimo dalis: 
Kaip manote, kodėl net daugiau nei pusė respondentų pasirinko variantą, kad skaitymui skiria daugiau nei keturias valandas? Ogi atsakymas yra toks paprastas, kaip ir pats klausimas - paprastai bloguose apie knygas lankosi žmonės, kurie patys mėgsta knygas ir skaitymą!! Be to, daugiau nei keturios valandos - nėra jau tiek ir daug, jei pridėsime savaitgalius. Tad tadam tadaaaa..štai ir atskleista visa paslaptis. Kitus, mažiau skaitančius, manau, vis varžo kokie įpareigojimai, tarkim, mokykla, darbas, šeima, o ne nenoras skaityti. Nors galbūt labai jau iš savo padėties žiūriu, nes visada, kai būnu nusiteikusi skaityti, turiu labai daug darbų ir tam tikrai laiko nebelieka. Štai vakar nuėjau į biblioteką ir parsinešiau krūvą knygų savo skaitymo alkiui numalšinti, o šiandien pasakė, kad kitą savaitę pradėsim kalbėti apie Nusikaltimą ir Bausmę, o kad ją bent pradėjusi būčiau..žodžiu, nukrypau. Grįžtant prie apklausos, tai galbūt reiktų paminėti, kad klausime nenurodyta, apie kokį skaitymą čia kalbama: knygos, žurnalo, laikraščio, vadovėlių ar tiesiog užrašų, tad kažkokių bent kiek tikslesnių išvadų daryti negalima, bet šiaip ar taip, rezultatai tikrai puikūs ir tai yra įrodymas kiekvienam, kuris įsitikinęs, kad žmonės nebeskaito. Jie juk skaito ir tai rodo netik ši apklausa, bet ir tai, kiek daug blogų apie knygas yra, kas mano manymu, yra labai puiku.

O Jus, visus skaitančius, labai kviečiu pasireikšti komentaruose su savo išvadomis, kurias vėliau į įrašą įkelsiu ir tatai bus tai kaip koks bendras aptarimas.

Ineta