2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

Mark Winegardner „Krikštatėvio kerštas“

0 komentarai
 Paskutinioji knygų iššūkio knyga :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 504, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The godfather's revenge, išleista 2008 m.

Anotacija: Jau klasika tapę Mario Puzo romanai apie paslaptingą organizuoto nusikalstamumo pasaulį sukėlė neregėto susidomėjimo bangą mafija. Baigiamąją „Krikštatėvio“ dalį apie garsiąją Korleonių šeimą sukūrė Markas Winegardneris. „Krikštatėvio keršte“ veiksmas perkeliamas į didžiausią sceną – ten, kur organizuotas nusikalstamumas susikerta su nacionaline politika.

Mano nuomonė:  Tik atsivertus knygą, pamačiau visą krikštatėvio chronologiją su filmais, Puzo romanais ir šio autoriaus tęsiniais. Ir suvokiau, jog ne ta tvarka pakliuvo. Pirmiau eina Winegardner'io „Krikštatėvis grįžta“, o po jos - ši. Filmus ir originalą skaičiau. Bet nepasakyčiau, kad daug praradau. Išvis šia knyga susigundžiau tik dėl to, nes buvo įdomu, kaip kitas autorius aprašo jau daugeliui žinomus veikėjus, kaip vysto siužetą.

Ir ką gi čia naujo galima pasakyt - žinoma, nusivyliau. Originalui tikrai neprilygsta. Skaitėsi sunkiai, kadangi knyga buvo iš bibliotekos, tai pasižiūrėjau į paėmimo datą - skaičiau beveik mėnesį... Vietomis labai nekabino, net norėjau nebetęst, bet turiu tokį užsispyrimą užbaigt, ką pradėjau... Taigi šį savaitgalį kiek pasikankinau ir pabaigiau.

Herojai pateikti lėkštai, susidarė įspūdis, jog autorius nelabai turėjo idėjų, taigi ilgai ir nuobodžiai veiksmą suko aplink kelias siužetines linijas. Labai pasigedau subtilumo ir mafijos paslaptingumo, kuris mane žavėjo Puzo romanuose, čia viskas pateikta be jokių užuolankų, nepaliekant skaitytojui fantazijos, vietomis vulgariai ir primityviai. Veikėjai šiame tęsinyje vos ne nevykėliais ir bailiais pavirtę...Bandymas šiek tiek papasakoti apie kitas mafijos šeimas ir politikus man visiškai nepasiteisino, buvo nuobodu. 

Vertinčiau šį kūrinį 5/10, tikrai nerekomenduoju knygų apie mafiją mėgėjams, ypač jei esat skaitę tikrąjį Krikštatėvį. Čia tik pavadinimas ir veikėjų vardai tie patys...

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. spalio 10 d., trečiadienis

John Fowles „Kolekcionierius“

0 komentarai
„Dėl manęs. Aš - jo beprotybė.“

Kolekcionieriaus sąvoką šiais laikais išgirstame retai. Anksčiau net per filmus dažniau rodydavo įvairius daiktus kolekcionuojančius žmones, tai buvo tarsi pomėgis - labai ryškus pomėgis. Šiomis dienomis dažniau nuskamba nebent pašto ženklų kolekcionieriai ir straipsniai su antraštėmis, kad tokie žmonės gyvena ilgiau nei paprasti. Kodėl? Atsakyti sunku.

Pradėjau aš ne į temą, visai ne apie knygas, tačiau mano aprašomos knygos pavadinimas - ryškus. Ar pomėgiai gali tapti manija? Ar galima taip įsijausti į savo drugelių kolekciją, kad norisi pradėti kolekcionuoti naujas plaštakes - jaunas merginas?

Visi atsakymai vienoje stulbinamoje knygoje „Kolekcionierius“. Kai susižavėjimas ir pomėgis nuveda į beprotybę, o ši vis gilesnė ir gilesnė, jausmai skandina ir klampina jauną ir nepatyrusią kolekcionieriaus sielą į visuomenei nepriimtinus dalykus, o jo kolekcijos dalimi tapusiai merginai - gyvenimas už keturių sienų nebeegzistuoja. Ji nebežino, ko tikėtis, ko laukti, tačiau nepraranda vilties, kurią kursto meilė kitam žmogui ir laisvės troškulys.

Įsivaizduokite, kaip trošku rūsyje. Ten sėdi prieblandoje, kuri neturi nė dalelės natūralios šviesos. Gyveni negyvendamas. Knyga sukėlė daug minčių, nors aš ją jau perskaičiau prieš daugiau nei savaitę. Tai gerai. Išlaukti tarpą, neaprašyti knygos ir daug ką suvokti. Kaip madinga sakyti: taip ir atsirenki.. Kurios knygos yra vertingos, o kurios - ne.

Swedbank terasa
Pirmą kartą skaičiau knygą viešoje erdvėje. Tik paskutiniai skyriai buvo skaitomi namuose - teko normaliai susikaupti. Skaičiau troleibusuose dviem būdais: klausydama muzikos ir be ausinukų, man asmeniškai lengviau, kai ausyse girdžiu muziką, o ne monotonišką moters balsą, sakantį stotelių pavadinimus. Skaičiau parke, kur reikia šilumos ir žiemą ar vėlyvą rudenį jau nebepaskaitysi, tačiau labiausiai nustebino - Swebank terasa Vilniuje, kur šalia manęs prisėdo ne vienas jaunuolis su knyga rankoje. Kuo gerai toks skaitymas? Buvimas gryname ore arba beprasmiškai leidžiamo laiko prastūmimas savo mėgiama veikla. Šis būdas turi ir minusų. Kodėl? Kartais sunku susikaupti ir atsiriboti nuo aplinkinių veiksmų (kaip ir jau minėtų stotelių pavadinimų.)

Kas dar apie knygą? Rekomenduoju į šią beprotybę pasinerti visiems, kurie mėgsta žmogaus psichologiją arba po perskaitytos knygos kylančias stiprias mintis. Taip pat mėgausis ja tie, kurie mėgsta lengvai išprotėjusius personažus, monotonišką veiksmą ir daugiau vidinių pasaulių analizavimą.

Sandra.

2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

Anthony Kiedis su Larry Sloman "Randai"

0 komentarai

Sveiki sveiki! Po ilgokos pertraukos tyliai tyliai parslenku ir aš.. :)

Senų seniausiai, kai tik pradėjau mėgti Red Hot Chili Peppers, pamačiau, kad yra tokia knyga. Užsimaniau ją paskaityti, bet bibliotekose nebuvo, pirkti nenorėjau, tai taip ir liko neįgyvendinta svajonė. Taip jau nutiko, kad vasarą į Lietuvą buvo atvykę patys RHCP, na, o po to likusi psichozė privertė iškart įsigyti šią knygą, tiesa, iš antrų rankų, bet nuo to ji nė kiek ne blogesnė! Gal netgi jaukesnė :)

Ant antrojo knygos viršelio rašo, kad ši biografija - pernelyg šokiruojanti ir neįtikėtina, kad galėtų būti išgalvota. TAI JAU TIKRAI. Neįsivaizduoju tokio rašytojo, kuris galėtų taip pripildyti knygą beveik visų rūšių narkotikų, negandų, maišto ir muzikos.
RHCP lyderio gyvenimas išties neįtikėtinas. Antanas nuo pat mažens vartojo narkotikus, su pertraukomis, tačiau tai tęsėsi daugelį metų (nors mane šokiravo ne trukmė, o tai, nuo kada jis pradėjo vartoti.. Tik bijau suklysti, ar tik ne nuo 12 metų). Nuo patrakusio maištautojo virto pakankamai dvasingu žmogumi. Tiek kartų klupęs ir vėl kėlęsis iš narkotikų liūno, dėl jų praradęs geriausius draugus.. Toks spalvingas gyvenimas, nors tos spalvos dažniausiai buvo tamsios!
Ne ką mažiau nei Antano gyvenimas buvo įdomu ir mėgstamos (mėgstamiausios!) grupės veikla. Niekad nebuvau domėjusis, kaip jie kūrėsi, kaip grupėje keitėsi muzikantai, kokios buvo sudėtys ir pan. Dabar tikrai sužinojau daug dalykų :) Pavyzdžiui, kad gitaristo vieta užkeikta :D Nežinau kas kiek laiko ten keitėsi muzikantai.. O legendiniai buvo tik du: Hillel Slovak ir John Frusciante :) Taip pat žavėjo dainų kūrimo procesas. Neįtikėtina, kaip grupės nariai supranta vienas kitą ir, atrodo, lengvai kuria naujas dainas (išskyrus Californication!). Įdomu, kaip kai kurios dainos, kurios dabar yra neatsiejama RHCP dalis, galėjo išvis neišvysti dienos šviesos..
Bet kad negalvotumėt, kad viskas čia taip tobulai, tai pasakysiu ir blogų dalykų. Ne apie pačią knygą, deja :D "Ačiū" Obuolio vertėjams.. Jau vien tai, kad Flea visoj knygoj buvo "Blusa", baisiai erzino. Suprantu, kad flea ta ir reiškia, bet vardų juk neverčia.. Manau, pravardė, kurią žino visas pasaulis, tikrai turėtų būti palikta originalo kalba. Arba dainų žodžiai. Nelabai pavyko juos gražiai išversti, ne. Ir dar begalės apskritai rašybos klaidų. Bet taip jau būna su Obuoliu, nieko nepadarysi..

Apskritai tai knyga labai patiko! A, tiesa, pamiršau paminėti, kad dar čia yra keletas lapų su asmeninėmis Antano gyvenimo nuotraukomis - buvo be galo įdomu tyrinėti ir tikrai jas peržiūrėjau ne vieną ir ne dešimt kartų. Skaitydama apie tam tikro albumo kūrimą, gastroles su juo, vis klausydavau to albumo, tuomet kažkaip geriau eina įsijausti. Žodžiu, viskas labai puikiai!

Paulina