2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Rasa Velijevaitė „Stambulo mimoza“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 216, leidykla - „Versus Aureus“, išleista - 2009 m.

Anotacija: Jaunatviškai veržlus, vaizdingas, kupinas žaismės romanas, kuriame autorė originaliomis meninėmis priemonėmis sukūrė spalvingų personažų galeriją, mesdama iššūkį nusistovėjusiems kanonams, protestuodama prieš įsitikinimą, jog „visa, kas mus supa, privalo būti tobula“, kad atitiktų visuomenės skonį. Traukia vingriai supintas siužetas, svetimų šalių egzotika, ypač ryškus rytietiškas koloritas, prasmingos metaforos. 

Mano nuomonė: Susidomėti šiuo kūriniu mane patraukė... knygos viršelis. Pamenu, kai tiesiog vaikštant po parduotuvę (knygą įsigijau ne knygyne) užkliuvau už sodrios juodos spalvos knygos su baltais ornamentais. Tada paėmiau ją į rankas, perskaičiau anotaciją, suvokiau, kad nesu susipažinus su Velijevaitės kūryba ir nusprendžiau pabandyti. 

Kūrinį suskaičiau greitai - gal per dvi ar tris dienas. Žinoma, jo apimtis nėra didelė (tik 200 psl), bet aš sugebu man neįdomią knygą skaityti ir mėnesį laiko, nepaisant jos storio, tai čia jau teigiamas dalykas. Kita vertus, perskaičius apėmė toks keistas jausmas. Iki dabar negaliu tvirtai atsakyt, ar knyga patiko, ar ne. Lyg ir įdomu buvo, patys personažai tokie kiek šizofreniški ir keistoki, bet tai turėjo savito žavesio. Bet kažko trūko, kas būtų galėję mane tikrai sužavėti. 

Paprieštarausiu anotacijai, „jaunatviško veržlumo“ čia nebuvo tiek jau daug. Taip, greita personažų reakcija ir dideli darbo krūviai minimi, bet jaunatviškos energijos pasigedau. „Vaizdinga“? Na kaip pažiūrėsi, Lietuva kaip pilkas ir niekam neįdomus kraštas, daugiau vaizdingumo skirta Stambului, bet kad ir toje pačioje „Čiauškutėje“ Turkijos kraštas pateiktas vaizdingiau. „Originalios meninės priemonės“? Čia irgi kaip pažiūrėsi. Man originalu buvo Malūko „Karalienė Barbora“, Murakami, kad ir tas pats Sruoga. Originalu tas, kad vertybės įžvelgiamos per neigiamą prizmę, personažo klaidas ir depresijos apimtas mintis? Man, ne. Ir dar labai norėčiau, kad kas pacituotų „prasmingą metaforą“ iš šio kūrinio, gal aš nemačiau, o gal prasmės mano gyvenime tiesiog per daug (per mažai?), na, neturėjau už ko užsikabinti ir tiek.

Kita vertus, knygoje užkabinta tema man patiko. Atidengta plastikos chirurgijos uždanga - kas slepiasi po tobulybe, asmeninės ydos, sužaloti gyvenimai, iškreipti požiūriai ir pan. Patiko persipynę personažų likimai, tik užkliuvo toks dalykas, kad vienas personažas turėjo du vardus, vienur jis Domantas, kitur Skomantas. Na, nejaugi neapsižiūrėjo autorė? Iškart juokas paima, nes koks George R. R. Martin savo veikėjų begalybėj kažkaip nepasimeta. 

Taigi, bendrai vertinčiau kūrinį 8/10. Patiko, bet buvo trūkumų, o ir anotacija labai jau perdėta, gal dėl to taip ir kabinėjausi. Ar rekomenduočiau? Taip, šiais metais užsivedžiau kiek praplėsti savo akiratį lietuvių kūryboje, tad manau, kad ir kiti skaitytojai turėtų bent pabandyti susipažinti su dar neatskleistais mūsų kūrėjais. 

Fone skamba:

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Nicholas Evans „Takoskyra“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The divide.

Anotacija: Du slidininkai atkampioje vietoje randa jaunos moters kūną, įšalusį kalnų upelio lede. Žuvusios moters tapatybė nustatoma greitai, nes Ebė Kuper ieškoma dėl žmogžudystės ir ekoteroristų grupuotės nusikaltimų, jos nuotraukos šmėsčiojo visos Amerikos policijos kompiuteriuose.
Tačiau kaip ji žuvo? Kokie įvykiai šią linksmą, laimingą iš pažiūros darnios šeimos mergaitę privertė pasukti pražūtingu keliu?
 
„Takoskyra“ – dar vienas romano „Arklių užkalbėtojas“ autoriaus pasakojimas apie žmogaus sielos paslaptis. Šioje dramatiškoje praradimų ir atradimų kelionėje, – veiksmas vyksta tai Niujorko gatvėse, tai bauginančiuose didinguose Uoliniuose kalnuose, – atskleidžiama jaudinama šeimos istorija, tėvų ir jų vaikų kova bandant susigrąžinti prarastą laimę.
 
Mano nuomonė:  Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans „Arklių užkalbėtoją“, man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį. 

Gal dėl to, jog turiu su kuo lyginti, bet šis romanas nepaliko didelio įspūdžio. Prieš tai skaitytas kūrinys irgi turėjo panašią pasakojimo manierą ir įvykių pateikimo seką (paminima kulminacija, tada vystoma priešistorė, kas sukėlė tuos įvykius, ir pabaiga, tik žinant visas pasekmes), tačiau gal dėl ilgiau išlaikytos intrigos, gal pati istorija man pasirodė kiek gilesnė, bet „Arklių užkalbėtojas“ patiko žymiai labiau. Šiuo atveju „Takoskyra“ buvo silpnas kūrinys, pradžioje parodomas kaip detektyvas, tada labai ilgai pasakojama nužudytosios praeitis, jos santykiai su giminėmis ir draugais, ir vėl keliaujama prie pačio nužudymo. Nežinau, pagal aprašymą tikėjausi labiau detektyvinio kūrinio, o čia buvo priartėta prie melodramos.

Nepatiko ilgas ir lėtas įvykių vystymas, norėjosi smulkesnio nusikaltimo tyrimo. Veikėjai irgi nelabai sužavėjo, trūko kibirkštėlės, kurios pakankamai daug buvo prieš tai mano skaitytoje Evans knygoje. Aišku, buvo bandyta sužaisti ekoterorizmo tema, už ją pliusas, nes dar neteko skaityti kūrinio, kuris taip smulkiai parodytų, kaip vyksta „žaliųjų“ teroristiniai aktai. Smulkiai atpasakotas gamtovaizdis irgi padarė neblogą įspūdį, bet to nepakako, kad sužavėtų visas romanas.
 
Vertinčiau 6/10. Buvo trūkumų, bet autorius išlaikė savo stilių, atskleidė visai įdomią šiuolaikinio pasaulio problemą, tad manau, jog šis nepasisekimas neprivers manęs nutraukti pažinties su Nicholas Evans. Išlieka noras ateityje dar ką nors šio autoriaus paskaityti. Tikėsiuos, kad kitą kartą nebus tokio ilgo vaikščiojimo aplink pagrindinę siužetinę liniją. 
 
Fone skamba: Pagal panašų pavadinimą prisiminiau Linkin Park dainą :)
Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Antanas Vienuolis „Puodžiūnkiemis“

1 komentarai
Kitaip turbūt nebus.. Prasidėjus darbų rašymo metui man visiškai dingsta noras rašyti nuomonę čia.. Gal dėl to, kad praleidžiu ir taip nemažai laiko prie universiteto bibliotekos kompiuterio. Taigi, kurį laiką buvau dingus. Tai nereiškia, kad neskaitau :) trumpam grįžtu, iki kito didelio referato rašymo..

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 427, leidykla - „Vaga“, išleista - 1966 m.

Anotacija: Įdomus dalykas, bet jos interneto platybėse neradau... Žinomas lietuvių rašytojas, tikrai daug kam žinoma knyga, bet elementariausio aprašymo, apie ką ji - nėra.. Jeigu kas užmatysit, mestelkit nuorodą. 

Mano nuomonė: Vadinasi, Rita bandė tėvų biblioteką mažinti (turiu bėdą, negaliu išmesti ar atiduoti knygos iš tėvų bibliotekos, pati neįsitikinus, kad knyga tikrai neverta paskaityti). O įsitikinti galima tik pačiai perskaičius, nebent jau yra akivaizdžiai ne mano stiliaus kūrinys. Taip aklomis ir paėmiau Puodžiūnkiemį, nes ir mūsų turimoje knygoje nėra anotacijos. Knyga apie kažką.

Iš tiesų knyga apie kaimą. O tiksliau ~1930 m. Lietuvos situaciją. Du broliai Puodžiūnai įsigyja didelį ūkį perpus, samdosi kaimo žmones įvairiems darbams atlikti, bet su tokiomis sąlygomis, kad vargšai žmogeliai ne tik, kad neprisiduria prie savo gyvenimo, bet ir klimsta į skolas savo valdininkams. O patys ponai aukštai iškėlę galvas gyvena, savo vaikų bėdų ir problemų nematydami ir dar bandydami jiems primesti savo valią. Nemažai dėmesio skiriama tuometinių valstiečių maištui prieš didžiuosius ūkių savininkus. Žinoma, parodomas ir tuometinis fabrikų steigimasis miestuose, to pasekmės, bet didesnė veiksmo dalis vyksta kaime.

Nepatiko man. Labai jau viskas juoda. Aišku, suprantu, kad tuomet žmonės nelabai ir turėjo dėl ko džiūgauti, bet tada bent jau to maišto organizavimo norėjosi gyvesnio, tikroviškesnės meilės istorijos, kažko, kas paliestų širdį. Bet nieko nepajutau. Visiškas abejingumas siužetui buvo, net ir tam tikri lyg ir netikėti vingiai visiškai nepadarė jokio įspūdžio. O dar ir skaičiau ilgai ir sunkiai. Veikėjų vardai jau po truputį pradėjo dingti iš atminties. 

Pastebėjau, kad pastaruoju metu knygose ieškau emocijos arba apskritai pozityvumo. Gal dėlto, jog šiuo metu tenka matyti daug liūdesio ir blogų dalykų. Tad šį kūrinį vertinčiau 3/10. Mėgstantiems lietuvių klasiką gal ir patiks, bet manęs nesužavėjo.

Fone skamba: Nežinau kodėl, bet prisiminiau šį kūrinį :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Balys Sruoga „Dievų miškas“

2 komentarai
Nors „Dievų miško“ ištraukas ne vieną pamoką teko nagrinėti mokykloje, pačios knygos taip ir buvau..neskaičiusi. Baisu, ar ne? Baisiau pasidaro sužinojus, kad pačią knygą prieš beveik šešerius metus (tiksliau, 2007 metų gruodį) Kalėdų proga man padovanojo Paulina ir tik dabar, pasiryžusi iki metų pabaigos perskaityti visas namuose užsilikusias neskaitytas knygas, užverčiau paskutinį jos puslapį. Tik štai rašau dabar ir šioje situacijoje juokingai atrodo pačios minėtas žodis „baisu“. Baisu yra ne tai, kad vis nesugebu turimų knygų perskaityti ar per paskaitą pasidaro taip nuobodu, kad rodos, apsiverkti galima, baisu yra tai, kad knygoje autobiografiniai įvykiai aprašomi.
Nesu naivi ir pastaruoju metu iš medžio nekritau, ne skaitydama knygą pirmą kartą išgirdau apie lagerius ir katorgininkų gyvenimo sąlygas, bet man atrodo, kad skaitant tokius atsiminimus negali iš naujo jais nesistebėti ir išvengti to smūgio „bet juk tai iš tiesų vyko!“. Tik štai vis tiek sunkiai man suvokiama, KAIP ir KODĖL tai turėjo vykti. Ta prasme, kaip žmogus gali tapti tokiu antihumanišku, kaip gali spardyti, kankinti, niokoti ir be jokios graužaties žudyti..aš suprantu, kad kaliniai pasidaro abejingi mirčiai ir ilgainiui žmonių lavonai atrodo tik kliūtis kelyje, bet kiti? Įdomu būtų paieškoti kokių kalbų, prisipažinimų ar pasiteisinimų valdžios žmonių, po karo apie tai kalbėjusių, tad jei patys kada tuo domėjotės, pasidalinkit radinais komentaruose! 
Šiaip ar taip, galbūt labiau vertėtų kalbėti ne apie patį turinį ir tuometinius įvykius (juk visi žino istorinius įvykius, Antro pasaulinio šalininkų vargu ar atsiras..), o apie Balio Sruogos rašymo stilių. Dar mokykloje giliai į atmintį įkalė, kad Sruogos rašymo stilius pilnas subtilios ironijos ir sarkazmo, nereikėjo ir daug ištraukų perskaityti, kad tuo įsitikintum, bet kai skaitai pilną romaną, tai dar gražiau atsiskleidžia. Tiesa ta, kad labai seniai skaičiau lietuvių rašytojo grožinę kūrybą, tai „Dievų miškas“ buvo pilnavertė atgaiva sielai, nes kitos kalbos vertinys niekada neprilygs autentiškam tekstui. Ir ko gero, toks rašymo stilius yra vienintelė išeitis norint aprašyti tokius įvykius - bepraskiška būtų bandyti įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Balys Sruoga taip nuosekliai į mažus skyrius prisiminimus dėliodamas, o ypač tada, kai jam dar gyvam buvus, romanas taip ir nepasiekė skaitytojų.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: ŽINOMA, jei reikia mokykloje perskaityti - perskaitykit, o jei jau mokyklą baigėt ir vis tiek išvengėt šios knygos - ištaisykit šią klaidą.

Tik štai klausimas JUMS, ar verta žiūrėti A. Puipos 2005 metų pastatymą, jei nelabai mėgstu (visai nemėgstu) kitą A. Puipos kūrybą? Būtų gaila susigadinti įspūdžius, likusius po knygos.

Ineta

2013 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis

Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“

0 komentarai
Perskaityta: 2013m rugpjūčio 19d, nors padėta skaityti tai oooi..

Ukrainiečių rašytoju Serhij Žadan susidomėjau tada, kai jis parašė knygą mano mėgstamiausios grupės pavadinimu („Depeche Mode“), nors apie pačią grupę ten beveik nieko nebuvo, negalėjau neperskaityti, na suprantat juk. Matyt knyga sugebėjo palikti tokį neblogą įspūdį, kad po kelerių metų pamačiusi „Anarchy in the Ukr“, nusipirkau ją per daug nedvejodama.
Kaip pagrindinį autoriaus bruožą galėčiau išskirti ryšį su muzika. Iš pradžių galvojau, kad šitaip jis tik gražiai žaidžia su skaitytojais, nes esu tikra, kad „Depeche Mode“ daugybė žmonių perskaitė tik dėl grupės, o ir „Anarchy in the Ukr“ pavadinimas, tai aliuziuja į Sex Pistols albumą "Anarchy in the UK“, tačiau vėliau supratau, kad tas ryšys su muzika apskritai yra būdingas Rytų Europos kultūrai. Tokias išvadas darau atsižvelgdama į Depeche Mode istoriją (nes ja domėjausi ypatingai daug) - Rytų Europos fanai visada buvo laikomi ypatingai aktyviais, ypač devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Prisiminiau ir tėčio pasakojimus iš jaunystės, kai okupacijos metais gauti kažkokių įrašų iš Vakarų buvo absoliutus WOW. Nors Serhij Žadan ir mano tėtį skiria daugiau nei dešimties metų amžiaus skirtumas, jis yra kaip tik tos kartos rašytojas, kuriai muziką turėjo labai didelę įtaką. Ir tai labai jaučiasi knygoje, ir manau, jog tai yra tik teigiamas dalykas, kai knygoje atsispindi kultūriniai bruožai. Nors knyga sudaryta iš trijų dalių, labiausiai patiko būtent toji, kurioje yra daug trumpų esė susietų su kažkokiomis dainomis. Esu tikra, daugeliui kažkokios dainos primena labai konkrečius prisiminimus ir vos tik ją išgirdus, būna toks OP, kai viskas tarsi prieš akis iš naujo prašoka. Daug nostalgijos bei prisiminimų yra ir toje dalyje, kurioje pasakojamas vis koks epizodas iš kiekvienų devintojo dešimtmečio metų. Toks rašymo stilius padeda tik dar geriau suprasti tų metų jaunimą ir jos kintantį požiūrį, o man asmeniškai, tai ypač įdomu, nes pati esu vaikis, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje. :)

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: tikrai taip, jei norisi ko nors įdomaus ir parašyto ne buitišku stiliumi (turiu omeny, nėra čia trumpų ir tuščių dialogų).

Ineta

2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Lily Koppel „Dienoraštis raudonos odos viršeliais“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Jotema“, originalus pavadinimas - The Red Leather Diary, išleista - 2010 m.

Anotacija: Išgelbėtas iš šiukšlių konteinerio Manhatano Aukštutiniame Vest Saide, dienoraštis prikelia naujam gyvenimui kerintį, užmirštą nepaprastos jaunos moters pasaulį.

Verčiant trapius dienoraščio puslapius, pavergia drąsi jauna mergina, jos slapčiausios mintys ir jausmai. Kas buvo ta miela inženiu, dievinusi Baudelaire’o ir Jane’s Austen kūrybą, degusi nuo meninės aistros, ne pagal savo metus seksualiai smalsi, viena keliavusi į Romą, Paryžių ir Londoną?

Pažadinantis vaizduotę ir kerintis "Dienoraštis raudonos odos viršeliais" atkuria praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio Niujorko romantiką ir spindesį, bohemišką gyvenimą, rafinuotumą ir viltis. Jame intriguojančiai atskleidžiama tikra labai anksti subrendusios jaunos moters, išdrįsusios sekti paskui savo svajones, istorija.

Mano nuomonė:  Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai. 

Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.

Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.

Fone skamba:
 

Nuoširdžiai, Rita :) 

2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

J.R.R. Tolkien „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“

1 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 391, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The Fellowship of the Ring Being the First Part of The Lord of the Rings, išleista - 2002 m.

Anotacija: Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos „Žiedų Valdovas“ pirmojoje dalyje „Žiedo brolija“ pasakojama apie tolesnius įvykius, nutikusius Viduržemyje po „Hobito“. Bilbo Beginso parneštas Žiedas pasirodė beturįs baisią galią ir buvo nuspręsta jį sunaikinti, kad neatitektų Priešui. Bet tai padaryti reikėjo Mordore, Ugniniame Kalne, paties Priešo krašte. Šią didžią Užduotį buvo pavesta įvykdyti Frodui, o jam padėti turėjo Žiedo brolija.

Mano nuomonė:  Tai buvo kažkas nuostabaus... Pasakiško, kerinčio, stulbinamai tikroviško ir įtikinamo. Užaugau su Žiedų valdovo filmais, kurie man labai patiko, bet ilgą laiką vis neperskaitydavau knygų, nors įtariau, kad jos man taipogi patiks. Kadangi sunkiai sekasi rasti iššūkio knygas (įtariu, dėl to galiu jo šiais metais ir neįveikti), o aš nuėjus į biblioteką nesugebu išeiti tuščiomis... Tai paskutinė kelionė į biblioteką baigėsi pirmąja Žiedų valdovo dalimi rankose :) Šiuo grobiu tikrai nenusivyliau.

Tai, ką sukūrė ir kam davė pamatus Tolkien'as, yra nepakartojama. Atskiras pasaulis su savo mitologija. dainomis, būtybėmis, geografija, personažų gausa ir charakterių išpildymas... Likau tokia pakerėta, tokia apšalus, jog pirmąją dalį suskaičiau net nepajutus. 

Be galo mėgstu štai tokio tipo fantastinius kūrinius. Ne tuos, kur kalbama apie kosmosą, erdvėlaivius ir ateivius, o tokius, kuriuose veiksmas vyksta tarsi mūsų viduramžiuose, bet įsipina įvairios mitologinės būtybės, drakonai, troliai, orkai ir pan. Siužetas labai įtraukė, sudomino žiedo legenda, o Saugotojų kelionė buvo tokia kupina nuotykių, jog neleido atsirasti nuoboduliui. Vietomis vis įsiterpiančios dainos žavėjo tuo, jog atskleisdavo aprašomų tautų legendas ar papročius, itin jaučiamas skirtingų tautų (elfų, hobitų, nykštukų ir pan.) kitoks dainavimo stilius, kas mano nuomone, turėjo būti labai sunku, žinant, kad viskas išgalvota vieno žmogaus.

Patiko personažų išpildymas. Kiekvienas veikėjas plėtojantis siužetui vis labiau atsiskleidžia, pasirodo jo tikrieji motyvai, parodoma dalis jo istorijos. Pagrindiniai veikėjai labai patrauklūs, įdomūs. Taip pat sužavėjo charakterių dinamiškumas, t.y. jei jau pradžioje tam tikri veikėjai buvo vienoje pusėje, tai toli gražu nereiškia, kad visada bus nusistatę kategoriškai taip, kaip pradžioje, jų požiūriai keičiasi, patys personažai įgauna naujų savybių. 

Nuo pat pradžios iki pabaigos šis kūrinys nesiliovė manęs žavėti, todėl vertinu 10/10 ir rekomenduoju fantastikos mėgėjams, kas dar neskaitė :) Pati turbūt nepulsiu iškart antros dalies skaityti, šiek tiek palauksiu, kad galėčiau ilgiau pasimėgauti sukeltais įspūdžiais :) 

Ekranizacija: Turbūt visiems žinoma 2001 m. pastatyta pagal pirmąją knygą ekranizacija, kurios režisierius - Peter Jackson. Pagrindinius vaidmenis atliko Elijah Wood (Frodas), Sean Astin (Semas), Sean Bean (Boromiras), Cate Blanchett (Galadrielė), Orlando Bloom (Legolasas) ir kiti garsūs aktoriai. Treileris:

Fone skamba: Ne kas kitas, bet žymusis ir nepakartojamas „Žiedų valdovo“ garso takelis. Galėčiau klausyt ir klausyt :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

Sebastien Japrisot „Moteris su automobiliu, akiniais ir šautuvu“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 184, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - La dame dans l'auto avec des lunettes et un fusil, išleista - 1980 m. 

Anotacija: Romane „Moteris su automobiliu, akiniais ir šautuvu” parodyta, kaip pražūtingai žmogų veikia „gražaus gyvenimo” reklamos. Dani — tai vartotojų visuomenės auka. Šioje knygoje autorius su meile kalba apie paprastus žmones, sunkvežimių vairuotojus, kurie nevažinėja prabangiais automobiliais ir dorai pelnosi duonos kąsnį. Kaip tik dėl to romanas yra demokratiškas, jis atskleidžia Vakarų buržuazinės visuomenės supuvimą.

Mano nuomonė:  Perskaičiau šį kūrinį tik todėl, kad jis buvo toje pačioje knygoje, kaip ir „Kapitonas Kliosas“, kažkaip nesinorėjo užversit knygą maždaug ties viduriu, o be reikalo.. Atrodo, apimtis visai nedidelė, bet skaičiau visą amžinybę. Pirmoji pusė tokia neįtraukianti, kad užtekdavo perskaityti 4 puslapius ir jau padėdavau arba užmigdavau.. 

Istorija apie merginą, kuri pasivagia viršininko automobilį ir išvažiuoja pasivažinėti, o kelyje, kur tik ji užsuka, žmonės sako, kad ji čia buvus ir pan. Tada dar paaiškėja, jog automobilio bagažinėje yra kai kas, dėl ko ji galėtų atsidurti kalėjime, todėl prasideda aiškinimasis, iš kur ir kada tai galėjo atsirasti.

Pradžioje buvo labai neaišku, kas nutiko, kodėl nutiko, pagrindinės veikėjos charakteris labai erzino. Pats siužetas lėtai besivystantis, daug šalutinių linijų, kurios mane taipogi erzino. Tik istorijai įpusėjus atsirado noras sužinoti, kaip baigsis šioks toks mini detektyvas. Ir skaityti pasidarė lengviau, nes labiau buvo koncentruojamasi į įvykių išaiškinimą. Bet pabaigiau turbūt tik dėl to, kad mažai buvo belikę. Apskritai visai nesužavėjo nei siužetas, nei veikėjai.

Prajuokino anotacijoje esantis sakinys „Šioje knygoje autorius su meile kalba apie paprastus žmones, sunkvežimių vairuotojus, kurie nevažinėja prabangiais automobiliais ir dorai pelnosi duonos kąsnį.“. Tai, kad pora veikėjų buvo sunkvežimių vairuotojai ir buvo geriečiai, tai visiškai nereiškia, kad autorius apie juos kalba su meile :D jie tiesiog teigiami personažai. 

Gaila sugaišto laiko, vertinu 4/10, bet taip man ir reikia, kad nesugebu numesti skaitomos knygos ir vis ieškau, už ko užsikabinti ar ko vertingo. 

Ekranizacija: 1970 m. buvo išleistas bendras amerikiečių ir prancūzų filmas pagal šią knygą. Režisierius - Anatole Litvak. Pagrindinius vaidmenis atliko Samantha Eggar (Dani), Oliver Reed. Treileris:

Fone skamba: Dainelė iš filmo :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis

Andrzej Zbych „Kapitonas Kliosas“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 258, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - Stawka wieksza niž žycie, išleista - 1980 m.

Anotacija: Knygos „Kapitonas Kliosas” autoriai — du žinomi lenkų prozininkai, scenaristai ir publicistai Zbignievas Safjanas ir Andžejus Šypulskis, pasivadinę bendru slapyvardžiu Andžejus Zbychas. Romanas „Kapitonas Kliosas” pirmą kartą pasirodė 1969 m. Po to buvo keletą kartų kartojamas. Pagal romaną sukurtas scenarijus daugiaserijiniam televizijos filmui, kurį rodė ir mūsų šalies televizija. Už šį scenarijų paskirta LLR Liaudies gynybos ministro I-ojo laipsnio literatūrinė premija.

Mano nuomonė:  Kadangi internete niekur nepavyko rasti padorios anotacijos, tai pradžiai šiek tiek papasakosiu, apie ką ši knyga (nors būtent siužeto savo aprašymuose nemėgstu atskleidinėti, kad nesugadinti kitiems įdomumo). Veiksmas vyksta Antrojo Pasaulinio karo laikais, Lenkijoje, kai ji yra užimta Vokietijos, vykdomos masinės gyventojų tremtys, nepaklūstantys valdžiai vežami į kalėjimus bei likviduojami. Pagrindinis kūrinio veikėjas - kapitonas Hansas Kliosas, besislepiantis po vokiška pavarde ir užimantis vokiečių karininko pareigas, slapta veikiantis lenkų agentas, kovojantis už Lenkijos nepriklausomybę ir bandantis sutrukdyti įvairius vokiečių karinius planus. Knyga suskirstyta į keletą didesnių skyrių, kuriame kiekvienam yra papasakota skirtinga Klioso misija.

Nors leidimas ir senas, bet kūrinys tikrai neblogas, siužetas tarsi šiuolaikinio veiksmo filmo, puikiai atskleista karo atmosfera. Pagrindinio veikėjo charakteris ir veikimo būdai kiek panašūs į garsiojo brito Džeimso Bondo. Patiko kuriama įtampa, vietomis privertusi net kvapą sulaikyti. Misijos pakankamai skirtingos, įtraukiančios. 

Iš pažiūros šis romanas kiek vyriškas, vyraujanti karo tema, ginklai, slaptos operacijos ir pan. Bet galima rasti ir įsiterpiančių meilės ( o gal labiau susižavėjimo ir aistros) momentų, smulkiau atskleistų moteriškos lyties charakterių. Kliosas, kaip ir turėtų elgtis slaptasis agentas, stengiasi nesusižavėti moterimis ilgam, nes supranta, koks pavojingas jo darbas tiek jam ,tiek aplinkiniams. Tad įkvepiančios meilės čia tikrai nėra. Ir gerai, nes kartais norisi tiesiog gero įtempto siužeto.

Vertinčiau šį kūrinį 8/10. Radau knygą senojoje tėvų namų bibliotekoje ir nenusivyliau ją paėmus, lengvai susiskaitė, puikiai tiko atsipalaidavimui.

Ekranizacijos: 1967-1968 m. buvo kuriamas Lenkijoje labai populiarus televizijos serialas Stawka większa niż życie (Įstatymas aukščiau mirties?), atsiprašau už nekorektišką vertimą, lenkų kalbos nemoku, žinau tik keletą žodžių. Režisierius Janusz Morgenstern. Pagrindinį vaidmenį atliko Stanislaw Mikulski. Treileris:

2012 m. lenkai nusprendė vėl prisiminti populiarųjį Hansą Kliosą ir sukūrė filmą, paremtą knygos motyvais. Režisierius - Patryk Vega. Pagrindinį vaidmenį atliko tas pats Stanislaw Mikulski, kuris vaidino ir 67-ųjų seriale. Įdomus sprendimas, mane labai sudomino ši ekranizacija, tokia šiuolaikiška, pabandysiu ją pažiūrėti. Treileris:

Fone skamba: Štai kodėl aš taip mėgstu garso takelius, jie puikiai atskleidžia filmo/knygos nuotaiką :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

Zita Čepaitė „Emigrantės dienoraštis“

3 komentarai
Perskaityta: kažkada 2012m. pavasarį (vienas iš nedaugelio bug'ų mano aprašomų knygų sąsiuvinyje, kai nėra tikslios datos)

Knyga, kuri man be galo primena mokyklą, nes būtent ją pristatinėjau per savo lietuvių kalbos įskaitą, tad pridedu ir pačios kalbos tekstą (ATNAUJINIMAS - kadangi dabar visi dvyliktokai ruošiasi kalboms ir sulaukiau nemažai prašymų pasidalinti savo kelerių metų senumo kalba, atnaujinu nuorodą, jei ji nebeveiks - duokit žinią komentaruose), gal bus kam įdomu. Potemė atrodė šitaip: „Nuo pat Antikos gyvuoja pasakojimai apie išsvajotą šalį Arkadiją. Kokių šio mito pėdsakų matote šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Pasirinkę šiuolaikinio lietuvių autoriaus knygą aptarkite ją įtampos tarp „svajonių šalies“ ir ekonominės gerovės paieškų aspektu.“

Nors esu dėkinga šiai knygai už tai, kad puikiai tiko įskaitos potemei ir joje radau viską, ko tam reikėjo, skaičiau ją su dideliu nusivylimu ir pykčiu. Gal taip ir nebūtų atsitikę, jei prieš atversdama pirmąjį puslapį nebūčiau surišusi, kur man anksčiau taip girdėta autorės pavardė. Ar prisimenat tokį 2011 metais Lietuvos internetuose sklandžiusį Varškės judėjimą (NVVGA)? Tad štai, nuo Zitos Čepaitės jis ir prasidėjo, ji yra to simbolis! (beje, šis įvykis labai gražiai užfiksuotas Buržujaus tinklaraštyje) Visas tas reiškinys man buvo baisiai įdomus ir su malonumu jį sekiau, stebėjau, bet skaityti knygą vis trukdė prieš akis iškylantis autorės veidas ant varškės pakelio. :) Ne ne, nepagalvokite, aš visai nesityčioju piktai, nes manau, kad būtent tai įėjo (ir gal netgi pradėjo?) į lietuviškų memų istoriją.

Tas nusivylimas ir pyktis, kuriuos minėjau truputį anksčiau, atėjo iš knygoje dvelkiančio pesimizmo, kurio aš nuoširdžiai ir labai baisiai nemėgstu. Tiksliau, juo ten net ne dvelkia, ta knyga persisunkusi pesimizmu! Taip, knyga atskleidžia niūrią emigracijos tikrovę (visgi, tai pačios autorės asmeniniai išgyvenimai) ir labai linkiu ją perskaityti visiems būsimiems emigrantams, galvojantiems, kad visur kitur yra geriau, nei gimtoje šalyje, nes manau, kad knyga bent truputį turėtų nuleisti ant žemės ir priversti dar kartą persvarstyti, ar lūkesčiai neperžengia sveiko proto. Bėda ta, kad rodos, pačios autorės lūkesčiai peržengė tą ribą ir todėl jai buvo toks šokas. Maža to, susidaro įspūdis, kad ji jaučia asmeninę nuoskaudą savo šaliai (kiek atsimenu, nelabai jai sekėsi būti kultūros ministro patarėja..) ir nežinau kaip jums, bet man bjauru, kai apie savo šalį ir jos piliečius žmogus negali pasakyti nieko kito, tik kažką blogo. Taip, čia yra visko (kaip ir visame likusiame pasaulyje), ne iš piršto laužtas tas išankstinis užsieniečių įtarumas sutikus emigrantą lietuvį, bet nagi, niekada nebūna viskas tik blogai! Gal praėjus daugiau nei metams nuo to, kai skaičiau „Emigrantės dienoraštį“, liko tik toks įspūdis, bet tikrai neatsimenu, kad būčiau ten labai daug skaičiusi apie sėkmės lydimus žmones, o tokių juk tikrai yra.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: jei galvojat apie emigraciją, tai net primygtinai rekomenduočiau! Jei jums netrukdytų gausybė pribraukymų, galėčiau ir parduoti savąją už simbolinę kainą. 

Ineta

2013 m. rugpjūčio 20 d., antradienis

Muriel Barbery „Ežio elegancija“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 398, leidykla - „Gimtasis žodis“, originalus pavadinimas - L'elegance du herisson, išleista 2010 m.

Anotacija: Septintame Paryžiaus rajone, prašmatniame name, susipina trijų veikėjų likimai ir užsimezga neįmanoma draugystė tarp tikros namo sargės, turtingų tėvų paauglės dukters bei turtingo meno mylėtojo japono. Renė ir Paloma panašiai kalba apie laiką, grožį ir gyvenimo prasmę, abi garbina Japonijos kultūrą.

„Aš – Renė, man penkiasdešimt ketveri, dirbu namsarge Grenel gatvėje Nr. 7, buržujų name. Esu našlė, maža, bjauri rubuilė, pėdos su išsišovusiais kaulais, ir būna rytų lyg tyčia, kai man iš burnos tvoskia kaip iš begemoto nasrų. Tačiau svarbiausia, aš taip puikiai atitinku stereotipinės namsargės paveikslą, kad niekam net į galvą nešautų, jog esu kur kas labiau apsišvietusi nei visi šie turtuoliai. Aš – Paloma, man dvylika, gyvenu Grenel gatvėje Nr. 7, turtuolių bute. Bet jau labai seniai žinau, kad galutinė stotelė – akvariumas: suaugusiųjų būties tuštumas ir beprasmybė. Iš kur tai žinau? Taip jau yra, kad esu labai protinga. Netgi išskirtinai protinga. Taigi todėl apsisprendžiau: šių mokslo metų pabaigoje, per savo tryliktąjį gimtadienį, nusižudysiu.“

Tai filosofiškas, šmaikštus, kandus, jautrumo stygas virpinantis romanas su netikėta pabaiga. Čia kalbama apie gyvenimo džiaugsmą, didybės įžvelgimą mažyčiuose dalykuose, žmogiškosios būties malonumus. Pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio labai paryžietiškas, o iš tiesų universalus. 

Mano nuomonė:  Įtraukiau šį romaną į iššūkį, nes tiek iš aprašymo, tiek iš skaitytų/girdėtų atsiliepimų susidarė įspūdis, jog tai knyga su mintim, ne komercinė ir pan.

Tikrai nenusivyliau :) Kūrinys apie 2 iš pažiūros visiškai skirtingas asmenybes tiek amžiumi, tiek užimama padėtimi, bet subtiliai plėtojamas siužetas po truputį atskleidžia jas vienijančius aspektus. Patiko pateikiami skirtingi veikėjų požiūriai, suformuoti jas supančių žmonių ar nutikusių įvykių. Buvo įdomu stebėti, kaip pamažu atsiskleidžia užguitas charakteris, taip pat kaip kasdieniuose darbuose ar ritualuose yra randama savotiška ramybė. Išsakyta daug įvairių filosofinių minčių, kita vertus ne su visom aš būčiau linkusi sutikti, bet pagal kuriamus charakterius jos buvo parinktos tikrai tinkamai.

Kūrinyje yra pateikiama daug stereotipų ir toliau plėtojantis siužetui puikiai atsiskleidžia, kaip neigiamai jie veikia kitokius, išėjusius iš visuomenės suformuotų rėmų, žmones. Bent jau man tai buvo romano vinis.

Patiko lėtas, subtilus ir Prancūzija dvelkiantis pasakojimo būdas, nors ne visada tokia nuotaika man patinka, bet šį kartą viskas buvo savo vietoje. Nenoriu per daug išsiplėsti, nes knygutės apimtis nėra didelė, pačių įvykių yra tikrai nedaug, daugiau įvairių pamąstymų, kuriuos reikia perskaityti pačiam :) Rekomenduočiau ieškantiems kažko kitokio, kiek išėjusio iš bendro kepamų knygų konteksto rėmų :) Vertinu 9/10 ir skaau - patiko. 

Ir pabaigai 1 citata, žinau, kad kai kurie skaitytojai jų prisirašė tikrai daug, bet man užstrigo būtent ši ( su kuria aš asmeniškai net nesutikčiau) :
Reikia gyventi su šia mintimi, kad mes pasensime ir kad gyventi nebebus gražu, gera, smagu. Ir pasakyti sau, kad kaip tik dabartis svarbu: kurti kažką dabar bet kokia kaina iš visų jėgų. Galvoje visad reikia turėti pensionatą, kad peržengtum per save kiekvieną dieną, kad paverstum savo kūrinį nemirštamu. Ropštis žingsnis po žingsnio į savo everestą ir tai daryti taip, kad kiekvienas žingsnis taptų dalele amžinybės. 
Ateitis reikalinga štai kam: kurti dabartį su čia ir dabar realizuojamais planais. 

Ekranizacija: 2009 m. buvo išleista šios knygos ekranizacija prancūzišku pavadinimu ƒEžys“ (Le herisson). Režisierė - Mona Achache. Pagrindinius vaidmenis atliko: Josiane Balasko (Renė), Garance Le Guilermic (Paloma), Togo Igawa (Kakuro). Treileris:
Fone skamba: 

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Feniksai iš pelenų atgyja arba Šviežiausios Naujienos #2

0 komentarai
Sveiki,

su jumis sveikinasi viena iš tinklaraščio Knygininkių - Ineta. Taip, manęs čia nebuvo visą galybę laiko ir įtariu, kad tai, jog čia rašau yra didelė staigmena ne tik skaitytojams, bet ir kitoms čia rašančioms merginoms (tikiuosi, padariau bent kokią staigmeną :). Taip jau atsitiko, kad kurdama to do list'ą šiai vasarai prisiminiau šį tinklaraštį ir nusprendžiau, kad štai reiktų atgaivinti savo veiklą jame. Ne tik veiklą jame, bet ir dažniau atrasti laiko knygai. Žinau, kad esu ir anksčiau žadėjusi čia rašyti pastoviai (jei ne pačiame tinklaraštyje, tai sau tyliai), tačiau tikiu, jog per tuos metus, kai manęs čia nebuvo, pradėjau į savo pažadus žiūrėti rimčiau, atsakingiau ir apskritai, nepasižadėto to, ko negaliu išpildyti. 
Šiuo įrašu tenorėjau priminti apie save ir pasidalinti savo ateities planais, susijusiais konkrečiai su šiuo tinklaraščiu, kad paskui nekiltų jums klausimas, ką ši seniai pamiršta Knygininkė čia daro. Kadangi per tuos metus neperskaičiau tiek daug knygų (kiek norėčiau) ir nemėgstu palikti pradėtų dalykų plėvesuoti užmarštyje, kiekvieną savaitę, trečiadieniais, aprašysiu po vieną knygą, kurią perskaičiau nuo paskutiniojo pasirodymo čia, t.y. nuo 2011 metų spalio 9 dienos, kai dalinausi įspūdžiais apie „Uždraustą žmoną“. Šie aprašymai nebus labai ilgi ir išsamūs, nes įspūdžiai nėra pirminiai, galbūt jie kartais bus truputį netradiciniai, galbūt kartais persipins su ekranizacijų palyginimu, galbūt kartais papildysiu juos ištraukomis iš mokyklos darbų, galbūt bus tokie trumpi, kad per savaitę aprašysiu dvi (ar daugiau) knygas, o galbūt viso šito eigoje sugalvosiu dar ką nors. Įrašų pradžioje visada paminėsiu, kada knyga buvo perskaityta, kad būtų lengviau įsivaizduoti, apie kokio senumo įspūdžius kalbu. Pateikiu jums šių knygų sąrašą (įtariu, aprašinėsiu jas ne iš eilės), iš kurio proceso eigoje išbrauksiu jau aprašytąsias:

1)Franz Kafka "Metamorfozė"
2) Antanas Škėma "Balta Drobulė" 
3) Zita Čepaitė „Emigrantės dienoraštis“
4) Marija Briker "Geltonas Pikaso megztinis"
5) Charles Bukowski "Faktotumas"
6) Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“  
7) George Orwell „1984-ieji“
8) Franz Kafka „Procesas“
9) Erich Maria Remarque „Trys draugai“
10) Anthony Kiedis „Randai“
11) Serhij Žadan „Anarchy in the Ukr“ 

Maža to, aprašysiu čia ir ką tik perskaitytas knygas, na žinot, kaip įprasta tokiuose tinklaraščiuose. :) Taigi šiam kartui tiek planų, nors prasitarsiu, kad turiu jų ir truputį daugiau. Jei manot, kad sugalvojau čia visišką nesąmonę, o galbūt norit padrąsinti - visada galit tai padaryti komentaruose. Slapta tikiuosi, kad priminsiu apie šį tinklaraštį ir kitoms Knygininkėms, nes net ir po šitiekos laiko, vis dar manau, jog aprašinėti knygas yra naudinga tiek pačiam, tiek kitiems.

Ineta

2013 m. birželio 22 d., šeštadienis

Anonimas „Knyga be pavadinimo“

3 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 432, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The book with no name, išleista 2008 m.

Anotacija: Santa Mondegos gatvėse galioja laukinių džiunglių įstatymai. Čia susitinka baro savininkas Sančesas, nusikaltėlių pasaulio autoritetas El Santinas, keli premijų už žmonių galvas medžiotojai, du „kieti“ kaip titnagas vienuoliai, detektyvas, aplamdytu „Harley“ markės motociklu važinėjantis, plikomis rankomis boksuotis nevengiantis kovotojas ir dar visa gauja padugnių. Netrukus prasidėsiantis Saulės užtemimas paskandins miestą gilioje tamsoje, o kraujas ims lietis laisvai... Nedera pamiršti ir to, kad į miestą atvyko ir Kukurūzinis..

Mano nuomonė:  Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes labai suintrigavo jos paslaptingumas - autorius nežinomas, pavadinimo nėra (o iš tiesų šis pavadinimas kaip tik atitinka besiklostančius įvykius). Ir nenusivyliau.

Patiko, jog yra daug veikėjų, o skyriai suskirstyti vis iš skirtingo veikėjo pozicijos. Toks skirstymas neleido atsirasti nuoboduliui, tarpusavy susiedavo personažus. Kuriami įvairūs, bet prie bendros nusikaltėlių miestelio  aplinkos puikiai tinkantys veikėjų charakteriai. Kiekvienas turintis ilgą nuodėmių sąrašą, o jeigu ir pasirodo be nuodėmių, tai keliaujant knygos puslapiais jų prisidaro. Personažai neatskleisti iš pat pradžių, jų charakteriai vystomi ir lyg po truputį keliant uždangą pasirodo, kas iš tiesų yra ar buvo. Šis dinamiškumas ir nežinojimas iki pat pabaigos, kas visgi blogiukas, o kas gerietis mane tikrai suintrigavo.

Taip pat patiko kūrinio aplinka, kuri iš pradžių atrodė labai žemiška ir reali, bet po to atsirado mistikos, kuri man visai nekliudė ir tik padidino intrigą. Antgamtinės būtybės, paslaptinga knyga be pavadinimo, legendos, mėnulio užtemimas - visa tai buvo tarsi puikus, aštrokas prieskonis veiksmo ir gaudynių nestokojančiai knygai. Iš tiesų, pats kūrinys atmetant fantastikos elementus man kiek priminė filmus „Desperado“ ir „Kartą Meksikoje“, kur susitinka visokio plauko gangsteriai ir šaudosi, medžioja vienas kitą, kiurkso senuose, dvokiančiuose baruose ir pan. 

Taigi, gal kūrinys ir neturi išliekamosios vertės, bet lengvam vakarui, norint tiesiog kažko intriguojančio, mistiško, primenančio gerą veiksmo filmą ši knyga kaip tik. Vertinu stipriu 9 iš 10. Patiko ir rekomenduoju :)

Fone skamba: Kad jau užsiminiau, kokius filmus man primena ši knyga... :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Sandra Brown „Svetimas veidas“

3 komentarai
Dar vienas detektyvas, tik šį kartą iš knygų iššūkio sąrašo. Nežinau, kodėl pasirinkau būtent šį kūrinį, bet priežastis ta pati, kaip ir prieš tai aprašytos knygos - norėjau susipažinti su Sandros Brown kūryba, nes aplink visi tik ir šneka apie jos detektyvus, o aš nieko neskaičius.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 528, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Mirror image, išleista 2009 m.

Anotacija: Į Dalasą skrendančiai televizijos korespondentei Eiverei Daniels lėktuvo katastrofa vos nesibaigia tragiškai – sudužus lėktuvui ji tik per stebuklą lieka gyva. Ir tai ne paskutinis likimo pokštas – smarkiai sužalota Eiverė per klaidą palaikoma Kerole Ratledž – kerinčia, bet savanaudiška moterimi, žuvusia kandidato į Senatą žmona. Plastikos chirurgas sudarkytą korespondentės veidą pakeičia Kerolės veidu. Maža to, gulėdama ligoninėje Eiverė padaro pritrenkiamą atradimą – kažkas iš būsimo senatoriaus artimųjų planuoja jį nužudyti. Bandydama išgelbėti vyrui, kurį spėjo pamilti, gyvybę, Eiverė turės gyventi kitos moters gyvenimą. Ir rizikuoti savuoju...

Mano nuomonė:  Nežinau, gal pirmai pažinčiai pasirinkau ne tą kūrinį, bet šis tiesiog labai, labai nepatiko. Total košmar. Skaičiau vien dėl to, kad prieš tai bandyta skaityti iššūkio knyga „Pasidaryk pats“ visiškai nepatiko ir ją mečiau, nenorėjau dviejų iš eilės iššūkio knygų numesti šalin. Tuo labiau, jog aš nesu iš tų, kurie lengvai gali imti kitą knygą, neperskaitę paimtos. Esu (galbūt) naivuolė, kuri vis tikisi, kad gal nuo vidurio, o gal nuo pabaigos nutiks kažkas, kas pakeis įspūdį apie skaitomą knygą. Tai va, nenutiko. 

Skaičiau gal mėnesį. Apimtis didelė, siužetas nesąmoningas. Kaip iš kokio meksikietiško serialo - nutiko avarija, ups kitos moters veidą padarė, oj, kažkas nori nužudyti gražuoliuką būsimą politiką vyrelį, oj, pabūsiu didvyrė ir jį išgelbėsiu, žinoma, niekam nieko nesakysiu, pusę knygos paverksiu, kaip jis manęs nemyli ir t.t. Intrigos, tas tą myli, o tas tos nemyli, pasaulinė problema. 

Per tas intrigas veiksmas vystosi tiesiog vėžlio greičiu. Pabaiga aiški net 100 puslapių neperskaičius. Personažai nuspėjami ir labai jau tipiniai. Nuoširdžiai sakau, dar taip nesu kankinusis per pastaruosius metus.  Stipriai prašoviau pro šalį. Ne mano stiliaus knyga.

Žinoma, tikiu, kad yra tikrai nemažai šios autorės gerbėjų ir galbūt šis kūrinys ir ne geriausiai atsispindi jos vadinamą talentą, bet toks pakliuvo. Ir, deja, atgrasė nuo tolimesnės pažinties su autore bent porai metų.

Fone skamba: 


Nuoširdžiai, Rita :)

Agatha Christie „ABC žmogžudystės“

0 komentarai
Auč... Taip ilgai turbūt nebuvau pradingus iš šio blog'o. Nesmagu ir liūdna :( Bet ką padarysi, mokslai užspaudė. Bandysiu taisytis :)

Aprašoma knyga:  puslapių skaičius - 173, leidykla - „Mintis“, originalus pavadinimas - The A.B.C. murders, išleista 1993 m.

Anotacija: Senasis Erkiulis Puaro gauna pirmąjį laišką, įspėjantį apie įvyksiančią žmogžudystę, Misis Ešer, Betė Barnard ir kitos aukos žudomos abėcėlės tvarka. Klausimas, į kurį turi atsakyti žymusis seklys, neduoda ramybės: kas gi tas paslaptingasis ABC - žmogžudys? 

Mano nuomonė:  Jau kuris laikas norėjau susipažinti su Agatos Kristi kūryba. Nežinau, ar pasirinkau teisingai, manau, jog ateityje bandysiu skaityti dar kokį nors jos detektyvą. 

Šiame kūrinyje veikia žymusis Erkiulis Puaro, apie kurį jau buvau girdėjusi iš žinomo serialo. Pirmas įspūdis - tikras senų laikų klasikinis detektyvas. Kai buvo naudojama dedukcija, pagrindinis informacijos šaltinis - liudininkai ar nukentėjusieji ir seklio profesionalumas bei sugebėjimas perprasti nusikaltėlį. Veiksmas vystosi kiek lėtokai, palyginus su mano skaitytais detektyvais. Keistas personažas tas Puaro, gal ir patrauklus ir savaip įdomus personažas, bet Holmso (mano dievuko) neprašovė.

Intriga išlaikoma iki pat pabaigos, nors kažkur ties viduriu jau paliekama tam tikrų užuominų, kas galėtų būti žudikas. Man, dar nesusipažinusiai su Kristi stiliumi, buvo įdomu, kaip vyks pats išaiškinimas, todėl nenuobodžiavau. Nors, nuobodžiauti čia nėra kada, knygutės apimtis nesiekia 200 psl., todėl susiskaitė per kelias dienas.

Kaip ir ne vienas žymių detektyvų personažų, Puaro turi ir bendražygį, kuris, kaip ir turi būti įvykių stebėtojas, neturi tokio gero supratimo apie nusikaltimus ir tik bando „žaisti“ detektyvą. Tiesa, kadangi knygą skaičiau prieš berods porą mėnesių, nebepamenu jo vardo. Bet nebuvo jis, bent jau man, labai įsimintinas. Tiesiog eilinis pasakotojas. 

Apskritai „ABC žmogžudystes“ vertinčiau 8/10. Klasikinis detektyvas, nei per daug ypatingas, nei per daug nuobodus. Pirmam įspūdžiui susidaryti užteko :) Ar rekomenduočiau? Tik šio stiliaus mėgėjams. Abejoju, ar patiktų pripratusiems prie šiuolaikinių detektyvų, kur veiksmas neleidžia atsikvėpti. 

Ekranizacija: Manau, daugelis žino, kad pagal Agatos Kristi detektyvus yra pastatyta tikrai nemažai serialo tiek apie Mis Marpl, tiek apie Puaro serijų. Pastebėjau, kad ir ABC yra. 1992 m. 4-ojo sezono apie Erkiulį Puaro pirmoji serija. Režisierius - Adrew Grieve. Pagrindinius vaidmenis atliko - David Suchet (Puaro), Hugh Fraser (Heistingsas). Šią seriją galima pamatyti ir internete:

Fone skamba: Kas gi dar galėtų skambėti, jeigu ne žymiojo serialo muzikinis takelis :) Net ir skaitant vis prisimindavau :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. kovo 26 d., antradienis

Erin Morgenstern „Naktinis cirkas“

0 komentarai
Šią knygą (ir „Konservų gatvę“) pasidovanojau sau iš praėjusių metų knygų iššūkio gauto dovanų čekio. Ir tikrai nesigailiu.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 376, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The night circus, išleista 2012 m.

Anotacija: Šis cirkas atvyksta netikėtai, nepranešęs. Be išankstinių skelbimų. Tiesiog vakar jo nebuvo, o šiandien jau yra. Ir atsidaro jis tik naktį. Palapinėse su baltais ir juodais dryžiais žiūrovų laukia stebuklai, nuo kurių gniaužia kvapą: ledinis sodas, labirintas iš debesų, ugnimi kvėpuojantys popieriniai drakonai, gimnastai, telpantys į nedideles stiklines dėžes...
Šių stebuklų autoriai – du jauni iliuzionistai, Selija ir Markas, ir šis cirkas jiems – tik arena, kurioje grumiasi jųdviejų vaizduotė ir galia. Nuo vaikystės tik tokiam gyvenimui, tik tokiai dvikovai juos ruošė paslaptingi mokytojai, žaidžiantys neperprantamą, jiems vieniems žinomą žaidimą. Ir Selija su Marku net nenumano, kokią šio žaidimo pabaigą jų mokytojai yra jiems sugalvoję...
Selijos ir Marko dvikova nuožmi. Ir visgi nutinka tai, ko niekas nelaukė – jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Neapdairiai, beprotiškai, stebuklingai – nuo jų meilės įsižiebia žiburiai, o kambarys įkaista, kai jų rankos susiliečia.  
Bet ar jaunuolių meilės pakaks, kad būtų nutrauktas žiaurus žaidimas, nuo kurio priklauso ne tik jų pačių, bet ir visų cirke esančių – ir talentingų akrobatų, ir net cirko savininkų – likimai?

Mano nuomonė:  Vau - vienintelė mintis užvertus knygą. Šis kūrinys buvo kažkas TOKIO, magiško, stebuklingo, intriguojančio, paslaptingo...

Patiko įtraukiantis ir neįprastas siužetas - du žmonės yra priversti žaisti meistriškumo žaidimą, kurio arena - neįprastas cirkas. Cirkas, kuris kaskart keičia savo buvimo vietą, kurio artistai yra ypatingi ir vienas su kitu susiję. Vietų kaita ir pagrindinių herojų kiekvieną kartą patiriamas išsiskirimas suteikė siužetui dinamiškumo. O kur dar toji saldi, komplikuota, paslaptinga meilė. Gražu, jausminga, o kartu ir taip įdomu, kaip gi viskas baigsis, ypač, kai sužinomos žaidimo taisyklės.. Tiesiog nesinorėdavo paleisti knygos iš rankų.

Knygos skyriai suskirstyti vieta, kurioje yra cirkas, ir data. Laikas šiek tiek kinta, keletu dienų į priekį arba atgal. Dar skyriai padalinti į tam tikras dalis, kurios turi apibūdinančias trumpas įžangėles, į kurias įtraukiamas ir pats skaitytojas. Tam tikrose vietose susidaro įspūdis, kad pats eini pro cirko palapines ir užuodi saldų karamelės aromatą.

Personažai taipogi sužavėjo, charakteriai, kaip ir visas siužetas, dvelkia paslaptimi ir tik keliaujant istorija pirmyn po truputį atsiskleidžia, pradedama suprasti jų motyvus. Tam tikri mistiniai dalykai verčia spėlioti, prisiminti anksčiau skaitytas magiškas istorijas. Rutuliojantis siužetui, pamažu atsiskleidžia kiekvieno paskirtis ir tikslas cirke. Patiko, kad visi labai glaudžiai susiję.

Pabaiga tikrai buvo nenuspėjama ir, bent jau man, netikėta. Patiko autorės sprendimas viską pasukti tokia linkme. Teko skaityti, kad norima kurti ekranizaciją, manau turėtų būti labai gražus filmas. O aš drąsiai vertinu šią knygą 10/10 ir rekomenduoju visiems, mėgstantiems magiją ir paslaptis. Aš dabar jaučiu tik pačias geriausias emocijas :)

Fone skamba: Šį kartą muzika irgi susijusi su kitokiu cirku. Daina iš Cirque du Soleil pasirodymo „Alegria“. Taip, ši daina ištisai skamba per reklamas, bet man jos nuotaika sutapo su maniške, perskaičius knygą :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. kovo 16 d., šeštadienis

Ernst Theodor-Amadeus Hoffman „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“

0 komentarai
Na štai ir trečioji knygų iššūkio knyga šiais metais :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Metodika“, originalus pavadinimas - Lebensansichten des katters Murr, išleista 2011 m.

Anotacija: Romane autorius nagrinėja meno ir gyvenimo tarpusavio santykį. Subtili ironija, su kuria rašytojas vaizduoja išpuikėlio Murklio pretenzijas į genialumą ar beviltiškas butaforinio dvaro pastangas išlaikyti autoritetą, sukelia skaitytojo šypseną, verčia susimąstyti, o pilnas intrigų ir paslapčių siužetas pagauna jo dėmesį. Tai vienas gražiausių vokiečių literatūros kūrinių, nepraradęs savo vertės bei aktualumo ir šiandien. 

Mano nuomonė:  Įtraukiau šį kūrinį į iššūkį, nes mėgstu gyvūnų tematiką knygose, o čia dar ir kalbama katino vardu, pamaniau, jog turėtų būti įdomu.

O, pasirodo, jog istorija yra suskaldyta į 2 visiškai skirtingus pasakojimus - katino Murklio autobiografiją ir kapelmeisterio Johaneso biografijos fragmentus. Šios dvi siužetinės linijos tiesiogine prasme yra supintos, sumazgytos į vieną. Reikėjo priprasti prie tokio stiliaus. Atrodo, skaitai apie katino vaikystę, staiga, viduryje sakinio pereinama į dvaro peripetijas, taipogi kažkur vidury kažkieno pasakojimo. Turi gerai įsiskaityti, kol supranti, apie ką kalbama ir kas vyksta. Tada po kiek laiko grįžtama į nutrauktą Murklio sakinį, vėl turi prisiminti, apie ką kalbėta. Sakyčiau, netgi sunkoka, teko pavargti, ilgai skaitėsi.

Kūrinyje mažai tiesioginės kalbos, dažni ilgi monologai, apmąstymai, filosofinės krypties svaičiojimai (taip, svaičiojimai, katino filosofijos apie gyvenimą vietomis kitaip nepavadinsi). Autorius puikiai žaidžia istorijų veikėjų priešingybėmis, kaip ir minėta anotacijoje, išpuikęs katinas (tarp kitko, katiniškas požiūris atskleistas tiesiog idealiai) yra visiška opozicija Johanesui, kuris atsiskleidžia kaip jautri, meniškos sielos, nesavanaudiška asmenybė. 

Nepaisant teksto sudėtingumo, kūrinys yra vertingas. Atskleidžiamos žmogiškosios ydos, įvairios problemos tiek mūsų pasaulyje, tiek gyvūnų, įvairūs apmąstymai yra verti dėmesio. Buvo ir juokingų situacijų, ypač iš Murklio gyvenimo, kurios kėlė šypseną, nes per tiek laiko, kai parašytas šis kūrinys, kai kurie dalykai visiškai nepakito pasaulyje :)

Kita vertus, labai akis badė vertimas. Galima atleisti keletą ne taip parašytų žodžių, nepadėtus kablelius, praleistas raides, jei tai nepasitaiko dažnai. Bet šiame leidime jų pilna... Jau baigiant skaityti, net pyktis pradėjo imti, susidarė įspūdis, jog buvo labai skubėta versti ir rašyti, nes jau tokios durnos klaidos padarytos, kad baisu. Norėtųsi atsakingesnio leidėjų požiūrio, nesuvokiu, kaip galima buvo nematyti šitokio kiekio klaidų. 

Na, bet vertinu kūrinį, o ne vertimą :) Taigi, drąsiai rašau 9/10. Nors ir turėjau sunkumų, bet įveikiau Murklį ir džiaugiuosi dėl to. Šovė mintis, kad stilius, nepaisant siužeto nutrūkimų, šiek tiek primena „Meistrą ir Margaritą“. Na, bet gal čia tik man taip :)

Fone skamba: Žinot, kilo man tokia idėja. Visad, kai rašau atsiliepimą, fone skamba tam tikra muzika, bet beveik visada ji kažkuo siejasi su aprašomu kūriniu - kartais tematika, kartais nuotaika. Tai pagalvojau, gal reikėtų ir Jums, mielieji skaitytojai, parodyti, kokiom nuotaikom gyvenu rašydama atsiliepimus :) 

Šį kartą negalėjau neprisiminti Disney filmuko „Aristocats“ ir dainelės ''Everybody wants to be a cat“, kuri tiesiog tobulai atsispindi tam tikrus knygos epizodus, kurie vertė mane kikenti, būtent apie aukščiausios klasės kačių atliekamą muziką :) 

 

Nuoširdžiai, Rita :)



2013 m. kovo 9 d., šeštadienis

John Steinbeck „Konservų gatvė“

2 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 200, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - Cannery row, išleista 2010 m.

Anotacija: Žymaus amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato John Steinbeck trumpame romane „Konservų gatvė“ su šilta ironija ir humoru pasakojama apie linksmą ne pačių aukščiausių miestelio gyventojų sluoksnių gyvenimą, jų kasdienybę ir nuotykius. 

Mano nuomonė:  Nežinau, kodėl, bet mane visad traukia knygos, kurių herojai gyvena arba mažuose miesteliuose/kaimeliuose, arba vienoje gatvėje/kaiminystėje. Matyt, šiek tiek pavydžiu tokio gyvenimo. Todėl ir vėl neatsispyriau tokio tipo kūriniui, tuo labiau, kad čia veiksmas vyksta vienoje gatvėje.

Gatvės gyventojai - įvairi publika. Rasim ten ir fabriko darbininkėlių, jūreivių, žvejų, prekybininkų, laboratorijos tyrėją, ir viešnamio darbuotojų, savamokslių menininkų bei vietinių valkatėlių. Visi su savo atskiromis, dažniausiai nepavydėtinomis istorijomis.

Iš pradžių buvo sunku įsivažiuoti, nes veikėjai ir pats siužetas pristatomas kiek padrikai. Trūko kažko daugiau nei gatvės, kad sujungtų epizodus į rišlią istoriją. Įpusėjus (bet, kiek gi čia tos knygos, 200 psl.), jau labiau pasijuto siužeto tąsa ir pasidarė aiškesnis judėjimas prie kulminacijos. 

Santykiai tarp personažų nėra labai artimi, itin dažnas naudos ieškojimas sau, o jau kaip ten kaimynui bus - nesvarbu. Kiekvienas gyvena tarsi pats sau, vieniems tai sekasi, kitiems - nelabai. Tik vienas gatvės gyventojas - Dokas - yra tarsi autoritetas gyventojams, žmogus, pas kurį galima ateiti patarimo, prašyti pagalbos ar tiesiog pasišnekučiuoti. Veikėjas, kuris pats to nesuvokdamas, nulemia kitų gatvės gyventojų veiksmus. Dažnas reiškinys mažoje bendruomenėje. 

Šypseną kėlė tam tikri pažįstami veikėjų išgyvenimai, pvz. kai dedamos pastangos dėl kilnaus darbo, o ištinka mini katastrofa, kurios pasekmės neatneša laimės nei tam, kuris stengėsi, nei dėl kurio stengėsi. Kadangi pačiai taip ne kartą nutiko, tai prabudo stipri užuojauta veikėjams.

Apskritai, tai visai nuotaikingas kūrinukas, lengvo stiliaus, su šiek tiek pričiuožusiais personažais bei atsitiktinėmis situacijomis. 8/10.

Ekranizacija: 1982 m. pastatytas filmas, remiantis knygos siužetine linija. Kiek supratau iš video siužeto, tai režisierius leido sau interpretuoti istoriją savaip. Režisierius - David S. Ward, vaidina - Nick Nolte (Dokas), Debra Winger (Siuzė de Soto?), Audra Lindley (Fauna). Treileris:

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. kovo 2 d., šeštadienis

Serdar Ozkan „Rožės balsas“

0 komentarai
Knygą perskaičiau jau senokai, bet pastaruoju metu buvau tokia užsiėmusi, kad neturėjau laiko prisėsti ir aprašyti įspūdžių :-/ . Vajė.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 192, leidykla - „Svajonių knygos“, originalus pavadinimas - Kayıp gül, išleista 2000 m.

Anotacija:  „Rožės balsas“ – Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus bei filosofijas aprėpianti alegorinė pasaka – kelionė į save, ieškojimai ir atradimai, skatinantys siekti individualumo ir tikėti savimi. Puiki filosofinė istorija kaip reta poetiška, paliečianti žmogiškosios būties gelmes ir nuvedanti skaitytoją į Turkiją. Nuostabi sielos kelionė, kurioje persipina „Alchemiko“ misticizmas, „Džonatano Livingstono Žuvėdros“ lyriškumas ir „Mažojo princo“ magija.
Autorius atrado įdomių sąsajų tarp Vakarų pasaulio mitologiškumo ir Rytų misticizmo. Jis kuria šių skirtingų pasaulių lydinį, kol galiausiai paskandina skaitytoją klausimų jūroje. „Rožės balsas“ – daugiau nei romanas. Tai vadovas, galintis padėti mums išgirsti savo širdies balsą.

Mano nuomonė:  O kad išliaupsinta, kad išgirta alegorinė pasaka, ale į „Mažąjį princą“ panaši istorija. Nežinau, pusę knygos skaičiau ir mąsčiau, kokią nesąmonę skaitau. Po to lyg ir įsivažiavau, supratau, į kurią pusę linksta siužetas, bet nepasakyčiau, kad patiko. 

Personažai nesužavėjo, pats veiksmas irgi nelabai, vietomis buvo patikusių minčių apie gyvenimą, bet ne tiek, kad išsirašyčiau. Galbūt per daug panašių kūrinių apie dvi žmogaus charakterio priešingybes esu skaičius, kad ši visai nenustebino. 

Dar pastebėjau, kad, kai knyga nepatinka, tai ir pasakyt nelabai turiu ką. Tai netuščiažodžiausiu, vertinu 4/10 ir dedu atgal į lentyną.

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. vasario 8 d., penktadienis

Julio Llamazares „Geltonas lietus“

0 komentarai
Nesuprantu, kas 2006-aisiais buvo užėję leidėjams, bet šios knygos puslapiai yra vos ne kartoniniai... Su normaliais puslapiais knyga būtų perpus mažesnė ir lengvesnė. Tikslas buvo padaryti didesnės apimties knygą? Siaubas, gaila popieriaus, medžių :-/

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 160, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - La lluvia amarilla, išleista 2006 m.

Anotacija: Paskutinis apleisto Ainielės kaimo Pirėnų kalnuose gyventojas prisimena, kaip vienas po kito kaimynai ir bičiuliai išmirė arba išsikėlė į miestą. Slapstydamasis šio kaimo vaiduoklio griuvėsiuose, jis ilgos kankinančios vienatvės klaidinamu protu prisimena dienas, kai dar gyveno su žmona Sabina, ir nenumaldomą širdgėlą. Jis įsivaizduoja, kad netrukus kas nors, galbūt grupė turistų, ieškančių praeities pėdsakų, suras drėgnose samanose, kuriomis apžėlė kaimo akmenys, jo istoriją ir prisiminimus.

Mano nuomonė:  Kaip ir sako anotacija, kūrinys apie paskutinį kaimelio gyventoją, kuris yra vienintelis kalbantysis. Knygoje nėra nei vieno dialogo, viskas kalbama šio gyventojo asmeniu, prisimenami laikai, kai kaimelyje buvo daugiau žmonių ir buvo justi šiokia tokia bendrija. 

Tiesą pasakius, net nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią neigiamų minčių ir savigraužos kupiną knygą. Čia ir depresiją galima įsivaryt beskaitant. 

Visi išvažiavo, tik aš vienas likau ir dabar pusę knygos bambėsiu, kaip blogai, kokie kiti blogi ir t.t. Tada dar pamišimo motyvas atsiranda, kur čia neišprotėsi vienas begyvendamas, su šuniu tik šnekėdamas. Tampa nebeaišku, kur sapnai, kur tikrovė. O kulminacijoje, kuri turėtų pasibaigt pasakotojo mirtimi (ale labai dramatiškas epizodas, nes mirusiame kaimelyje miršta paskutinis gyventojas), tai išviso vos ne būti ar nebūti kova atsiranda... Jau mirsiu mirsiu, bet nee, dar pamąstykime, kokia beprasmiška yra mirtis ir t.t. 

Nepatinka man tokie neigiamų emocijų pilni kūriniai... Kažkoks slogutis apima tada.. O čia dar ir pats pasakotojas nervino su savo filosofijom. Vertinu 4/10 ir džiaugiuosi užvertus paskutinį puslapį. 

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. vasario 5 d., antradienis

Michael Morpurgo „Karo žirgas“

1 komentarai
Susikaupė plonų knygų namie, tai nusprendžiau nors kelias perskaityti. Ši suėjo per vieną prisėdimą :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 160, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - War horse, išleista 2012 m.

Anotacija: Nuoširdus, paprastas ir jaudinantis žirgo pasakojimas nukelia mus į tuos laikus, kai Europoje siautėjo vienas baisiausių karų – Pirmasis pasaulinis. Pasakojimo centre – berniuko ir žirgo draugystė.
Skaitydami apie žirgo nuotykius, nustebę įsitikiname, kad ir šiame pragare esama tikros draugystės (ir žirgų, ir karių), meilės, švelnumo ir kilnių poelgių – ir tarp savųjų, ir tarp priešų.

Mano nuomonė:  Myliu gyvūnus bei knygas apie juos, tad susigundžiau šiuo kūriniu. Bet nebuvo jis labai jau ypatingas. Galbūt būtų labai patikęs, jei vaikystėje nebūčiau skaičiusi Anos Siuvel „Juodojo Gražuolio“, kuris man be galo patiko, buvo viena mėgstamiausių vaikystės knygų. 

Žirgas pasakotojo vaidmenyje man jau nebuvo naujiena, nenustebino. Siužetas apskritai labai panašus į „Juodąjį Gražuolį“ - maištingo charakterio žirgas užauga su mylimu šeimininku (berniuku), bet, deja, yra parduodamas. Iš gyvūno perspektyvos pasakojami patirti nuotykiai, kiti šeimininkai ir darbai, kuriuos turėjo dirbti, patirti sunkumai. 

Abiejuose kūriniuose žirgai turėjo tiek gerų, tiek blogų šeimininkų, turėjo daug iškentėti, kol jų pirmieji šeimininkai juos vėl surado. Ir tegyvuoja žmogaus ir arklio draugystė, kuri, kaip skelbia knyga, yra amžina. 

Praktiškai nėra skirtumo tarp Gražuolio ir „Karo žirgo“, tik vienintelis niuansas M. Morpurgo kūrinyje - Pirmasis pasaulinis karas. Taigi, galima susipažinti su karo beprasmybe, kam dar neteko. Kadangi knygų apie karą yra tikrai žymiai geresnių ir labiau už širdies griebiančių, tai man buvo nei šilta, nei šalta. Trūko originalumo, tad skaičiau kiek abejinga, vertinčiau 7/10. Nors, kam patinka trumpos istorijos apie žmogaus ir gyvūno draugystę, rekomenduoju. Gal patiks :) 

Beje, manau, kad ir vaikams turėtų patikti, pati istorija kiek pamokanti :) 

Ekranizacija: 2011 m. buvo pastatytas filmas pagal šį kūrinį. Filmo režisierius - Steven Spielberg. Vaidina: Jeremy Irvine (Albertas), Peter Mullan (Alberto tėvas Tedas), Emily Watson (Alberto mama Rous). Girdėjau gandų, kad filmas geresnis už knygą. Manau, greitai reikės išsiaiškinti. Treileris:

Nuoširdžiai, Rita :)