2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Haruki Murakami „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“

2 komentarai
Taigi, pagaliau radau nors šiek tiek laiko ne tik skaityti, bet ir aprašyti tai, ką perskaičiau! Ir šįkart pristatau visiems gerai žinomo japonų rašytojo kūrinį. Tai bus Harukio Murakami „ Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“.
Kadangi tai ne pirmasis autoriaus kūrinys, kurį aprašinėjame, pabandžiau peržvelgt, kas jau buvo apie rašytoją pasakytą ir radau įdomų sutapimą, kad ne tik buvo pasakyta, bet šis žmogus jau buvo aprašytas, todėl pasinaudosiu Ritos įrašu apie Haruki Murakami.
Visada, kai skaitau Harukio arba John Irving knygas būna labai sunku. Jie keliauja kitokiu keliu per skaitytojo mintis ir tai nėra pats lengviausias kelias, kurį galima suprasti. Kartais bibliotekoje apeinu iš tolo šių autorių knygų lentynas, tačiau po kažkiek laiko traukte traukia jie ir dar kartą norisi pabandyti juos pamėgti. Nesakau, kad man nepatinka Harukio knygos. Patinka. Tik jas skaityti, suvokti baisiai sunku.
Šįkart viskas buvo kitaip. Knyga iškart pasirodė kitokia nei visos. Žinoma, nebuvo daug dialogų, bet ir nebuvo paslėptų minčių, viskas tekėjo įprasto žmogaus gyvenimo vaga, o tada vienoje vietoje, atrodo, kad autorius atsiminė, kad reikia kažką daryti ir pereiti nuo personažo asmeninio gyvenimo istorijos į jam artimesnį kūrybos stilių. Tada lyg ir žmogus pradėjo matyti savo mylimąją, lyg ir kažkas įvyko jo viduje, kai sekė tą moterį su kuria vaikystėje abudu praleido tiek daug laiko, kurią mylėjo. O tada ji pasirodo ir gyvenimas pasikeičia, tačiau nėra čia jokios mistikos, tik tiek, kad Šimamoto vis dingsta, kad jie vienas kitą myli, bet kartu Šimamoto ir bėga nuo savo jausmų. Ir man knyga nepatiko, nes gale visiškai niekas neaišku. Toks jausmas, kad ją rašė ne Haruki, nes beveik nieko nėra jam būdingo, nebent japoniški vardai. Net knygos storis ne toks pats kaip kitų, aišku, istorija nesudėtinga, trumpa, tai turėjo patikti, bet kažkas neleido mėgautis knyga, galbūt, jausmas, kad kažkas čia negerai, kad kažko trūksta.

Ar rekomenduoju skaityti? Ne. Nors viršelis man išties patiko, patiko ir autorius, knygos pavadinimas, kol neperskaičiau.

2011 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Charlaine Harris „Gyvi ir mirę“

2 komentarai
Apie autorę: Įraše prieš tai jau rašiau apie Charlaine Harris, tačiau kiekviename įraše norisi nesikartoti, o nieko nerašyti irgi nėra gražu, todėl nusprendžiau paieškoti įdomios informacijos apie autorę, ne apie jos gyvenimą, bet apie pasiekimus. Jos romanas (tikslaus pavadinimo neradau) 1990 metais buvo nominuotas geriausiu romanu Agatos apdovanojimuose. Agatos apdovanojimai tai literatūriniai apdovanojimai, kuriuose dalyvauja autoriai su knygomis, kurių parašymo stilius panašus į Agatos Kristi.

Anotacija: Sukei Stekhaus teko nepavydėtina dalia: unikali savybė girdėti žmonių mintis išskyrė ją iš mirtingųjų, o draugystė ir bendri reikalai su vampyrais, metamorfais bei kitais nežmoniškais padarais įstūmė į nuolatinį pavojų. Vampyrų baro padavėja, tiksliau, jos sugebėjimai, staiga tampa visiems itin reikalingi, tik ar nuo to lengviau jaunai, dailiai ir savitai merginai? Ypač jei esi pakviesta į vampyrų suvažiavimą, kuriame dalyvaus buvęs vaikinas vampyras, apie aistringą romaną nieko nepamenantis bosas ir atkakliai Sukės siekiantis žavingas tigrolakis Kvinas, slepiantis kažkokią negerą paslaptį. Vien šito užtektų įtemptai istorijai, o pridėjus kelias neaiškias žmogžudystes, bombą ir fanatikų draugiją gaunamas kokteilis, kuris neleis atsikvėpti iki paskutinio puslapio.

Mano nuomonė: Knyga, kurią perskaičiau per dieną. Retai, kada atidedu mokslus dėl knygos, o ypač tos, kurią turiu savo knygos lentynoje ir bet kada galiu perskaityti. Šį kartą buvo kitaip. Pradėjau ir verčiau puslapis po puslapio, kad sužinočiau, kas bus toliau. O buvo labai daug veiksmo. Liejosi tas veiksmas per kraštus. Žiūrėk, vienam kampe nutinka viena, kitam jau kas nors kita atsitinka. Žinoma, tas faktas, kad kai kurios detalės aprašomos taupant laiką ir popierių, man nepatiko, nes autorė taip skubėjo viską sudėlioti į vietas, kad pamiršo svarbiausia - aprašymus. Trūko man jų, trūko ir būdingo humoro, žinoma, buvo jo kažkiek, bet nedaug. Nežinau, ką galėčiau pridurti, bet šįkart knyga man kad ir kaip patiko radau dar vieną minusą. Tikriausiai todėl jį pastebėjau, kad skaičiau dvi knygas tos pačios serijos iš eilės... Knyga vis labiau darosi panaši į dienoraštį, nesakau, kad pirmos dalys nesisuko vien apie Sukę, juk ji ir yra pasakotoja ir pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu, tačiau vis daugiau ir daugiau sakinių skiriama - rūbams, vonios ir makiažo procedūroms aprašyti, kai tie sakiniai galėtų būti išnaudoti geriau ir aprašyti svarbesni dalykai. Nesakau, kad nereikia žinoti, ką Sukė vilki per pokylį konferencijoje, tačiau man tikrai neįdomu, kad ji prieš tai lakavosi kojų nagus.
Rekomendacija: perskaitę šešias dalis, patys ir nuspręsite.

2011 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Charlaine Harris „Neabejotinai miręs“

0 komentarai
Apie autorę: Charlaine Harris yra autorė, kuri rašo mistinius romanus daugiau nei dvidešimt metų, ji taip pat yra New York Times sąraše tarp geriausiai parduodamų knygų rašytoja.Gimė ji ir užaugo JAV, Misisipėje, dabar gyvena Arkanzase su savo vyru ir 3 vaikais.

Anotacija:  Kai vienintelė pusseserė vampyrė Hedlė nužudoma kito nemirusiojo, Sukė iškeliauja į Naująjį Orleaną tvarkyti velionės buto ir surinkti daiktų. Nemalonus darbas greitai tampa dar ir pavojingas, nes Hedlė buvo biseksualios Luizianos vampyrų karalienės, amžinai jaunos Sofi Anos mylimoji. Sofi Anos, neseniai tapusios kito galingo vampyrų valdovo žmona, santuoka ne tik neatnešė naudingos taikos, bet ir sustiprino įtampą tarp klanų. Kai Sukė ir naujas jos simpatija, tigrolakis Kvinas, netikėtai užpuolami per pirmąjį pasimatymą, mintis skaitančiai padavėjai tenka paskubėti atskleisti paslaptingas pusseserės mirties aplinkybes, kol pati nepalydėjo galvos...

Mano nuomonė: Ką čia jau ir sakysi, gal ir nuvalkiota, gal populiaru, gal kažkam tie vampyrai nepatinka, bet šita serija man visada buvo įdomi, kaip ir serialas žinoma. O kuo patinka?
Nėra saldumo, daug įtampos, merginai iki tol buvusiai miestelio atstumtąja, keistuole visada kažkas nutinka. Negero. Taip pat neslėpsiu, kad autorė sukūrė ir gana patrauklius kitus personažus - vampyrus, o kur visi kiti mistiniai padarai, atgyjantys atsivertus pirmąjį knygos puslapį. Nors kas apie pačią knygą, o ne seriją, tai buvo gana neįdomu. Greitai pasakysiu, kuo man šįkart neįtiko Sukė. Ji niekada neapsisprendžia su kuo nori būti ir beveik kiekvienoje dalyje imasi kito vyruko: Bilas, Semas, Erikas, Alsidas, Kvinas... Aišku, ir jie kai kada ne patys geriausi būna, bet vis tiek mergina galėtų turėti savigarbos ir negulti į lovą su pirmu pasitaikusiuoju, nors atvirai tai ji dažnai juos pirmiau pažįsta negu gulasi į lovą, bet vis tiek.
Tai va, iš nuomonės gavosi nelabai kas, bet ką padarysi... Kartais taip nutinka, kai susigyveni su knygos personažais.

Rekomendacija: tik jei skaitėte ankstesnes 5 dalis!

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Diana Gabaldon „Svetimšalė. Meilės labirinte. III dalis“

0 komentarai
Taigi, trečioji knyga su kuria ilgai vargau. Nežinia, kodėl, ar dėl mokslų, ar dėl turinio, viską greitai sužinosite šiame įraše/apžvalgoje.

Apie autorę: Apie Diana Gabaldon jau rašiau, tačiau labai sausais faktais, todėl šįkart nusprendžiau paieškoti įdomių jos asmeninio gyvenimo smulkmenų. Neretai sutiksi rašytoją, kuri turi daug diplomų ir yra įgijusi pakankamai įdomų ir su literatūra nesusijusį išsilavinimą. Kalbant apie Diana ji zoologė, jūrų biologė ir ekologė - viskas susiję su gamta. Nežinau, ar tai įtakoja jos knygas, tačiau, kad ji išmano žoleles, gyvūnus - tikrai matosi, nes būtent šios detalės labai tikslios ir nugludintos iki blizgesio.

Anotacija: Diana Gabaldon knygoje „Svetimšalė. Meilės labirinte" vėl sutinkame mums pažįstamus herojus - įsimylėjėlius Klerę Randal ir Džeimį Freizerį. Romane „Svetimšalė. Lemtingas susitikimas" prasidėjusi Klerės ir Džeimio meilės istorija tęsiasi... 1968-aisiais Klerė Randal kartu su dvidešimtmete dukterimi Briana atvyksta į Invernesą Škotijoje. Prieš dvidešimt dvejus metus Klerė čia jau viešėjo - su vyru Frenku šiame krašte leido antrąjį medaus mėnesį. Tąkart Druidų akmenų rate žengusi pro suskilusį akmenį, ji pateko į XVIII amžių, kur sutiko Džeimį Freizerį ir jį pamilo. Su žavingu vyriškiu praleidusi kelerius aistros ir nuotykių kupinus metus, Klerė vėl grįžo į XX amžių, pas pirmąjį vyrą Frenką. Dabar Frenkas jau miręs, o Klerei be galo rūpi sužinoti, kas nutiko jos antrajai gyvenimo meilei. Moteris taip pat svarsto, kaip atskleisti dukrai ilgai slėptą tiesą apie tikrąjį jos tėvą. Tikėdamasi rasti atsakymus į jai rūpimus klausimus Klerė mintimis sugrįžta į praeitį, į intrigų kupiną Paryžiaus dvarą, kuriame teko kovoti už mylimo vyro ir dukrytės gyvybes...

Mano nuomonė: Pradėjus skaityti knygą, nustebau. Kur dingo Škotija ir vyrai su kiltais? Įdomus pasirinkimas knygą pradėti nuo sugrįžimo į ateitį. Net ne į tą, kurioje liko Klerės pirmasis vyras Frenkas, bet į tą, kurioje jis miręs, o dukra jau suaugusi. Jai laikas sužinoti tiesą ne tik apie tikrąjį savo tėvą, bet ir apie motinos gyvenimą, praeitį. Veiksmas šioje knygos dalyje - lėtas, nuobodus ir nuspėjamas, atsiranda naujos kibirkštys tarp Brianos ir vieno škoto, ir net jos nuspėjamos.
Antra knygos dalis taip pat įdomus pasirinkimas. Būtent joje retrospektyvos būdu grįžtama į praeitį pas Džeimį. Čia prasideda ne tik pagrindinis veiksmas, bet ir nuobodus Klerės ir Džeimio vedybinis gyvenimas, asmeniškai aš apie jų aistras, ištikimybę ir trumpalaikius ginčus jau skaičiau prieš tai dvejose knygose, todėl labai norėjosi, kad pagaliau jie susipyktų rimtai, o ne vienam knygos skyriui, kad kažkas pasikeistų jų santykiuose. Nuo kažkurios vietos įvyksta lūžis, kai pasidaro įdomu. Tikriausiai tada, kai prasideda slapti žaidimai, nuotykiai ir dvaro intrigos. Patiko, kad autorė aprašo ir pakankamai garsias istorines asmenybes (Liudviką XVI) iš arti, tačiau visada lieka klaustukas: rėmėsi ji istoriniais šaltiniais, ar viską išgalvojo.

Rekomendacija: Jei jau skaitėt pirmąsias dvi dalis, šią knygą siūlau pradėti po geros pertraukos, nes norisi pakeisti situacijas, laikotarpius ir veikėjus, manau, kad net jei būčiau knygą skaičiusi vėliau, po pertraukos, būčiau greičiau perskaičiusi.

2011 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

Mint Vinetu knygynas

3 komentarai
Vasaros pabaigoje teko lankytis sostinėje ir taip jau atsitiko, kad turėjau ištisą laisvą dieną. Žinot, kokias vietas tuomet labiausiai mėgstu lankyti? Ogi knygynus! Tąkart nusprendžiau galiausiai susipažinti su knygynu, apie kurį buvau skaičiusi, bet niekada nebuvusi - Mint Vinetu - skaitytų knygų knygynu. Tad šiandien trumpai - būtent apie jį.


Jums kyla klausimas, kuo šis knygynas skiriasi nuo kitų? Bene visos čia esančios knygos - nėra naujos (bene, nes mačiau lentyną su "kitos knygos" leidyklos naujomis), o perskaitytos ir žmonių atneštos, todėl jų kaina gerokai skiriasi nuo naujų knygų. Prikelti knygą antrajam gyvenimui galit ir jūs, tiesiog atnešate ją čia ir gaunate pasirinktinai, arba litus, arba nusprendžiate rinkti knygyno taškus, už kuriuos vėliau galėsite pirkti kitas knygas. Jeigu norit, nusipirktas ir perskaitytas knygas galit vėl atnešti atgal - knygynas įsipareigoja jas vėl nupirkti. Tad toks smagus ratas ir sukasi! Beje..būna tokių šaunių akcijų, kaip visą dieną visos knygos po, tarkim, 8Lt.

Iš karto drąsiai galiu pasakyti, kad jeigu dabar kas nors paklaustų, koks knygynas man atrodo pats jaukiausiai, nė nedvejodama atsakyčiau, kad šis! Be galo jaukus interjeras, daugybė savo kainomis viliojančių knygų (kam išties buvo sunku atsispirti..), gardi arbata bei kava ir galiausiai, tiesiog puiki vieta pasislėpti nuo lietaus ir paskaityti knygą (ten net perskaičiau pusę Palahniuko "nemotomų mostrų", kurią namuose turėjau ir vis neprisėsdavau). Jeigu jums dar niekada neteko čia apsilankyti, nė nedvejokit ir raskit tam laiko! O aš jau žinau, kur karts nuo karto užeisiu, jei gyvensiu Vilniuje..:)

Šv. Ignoto 16/10, 
Vilnius
nuo pirmadienio iki sekmadienio, 11:00 - 20:00

Plačiau apie knygyną, jo veiklą galima pasiskaityti jų puslapyje
Sekti ir sužinoti visas naujienas galite ir facebooko puslapyje
O jeigu gyvenate Panevėžyje, galite apsilankyti ir tokio pačio pobūdžio, tik mažesniame Gerame Knygyne 

Ineta

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Arthur Conan Doyle "Baskervilių šuo"

3 komentarai

Knyga jau seniai buvo mano sąraše "Rekomenduota", tačiau žinant, kaip aš viską pamirštu, taip ir šios vis pamiršdavau paieškoti bibliotekoje :D Ir visgi labai džiaugiuosi pagaliau perskaičiusi šį detektyvą.

Legenda apie Baskervilių šunį yra labai sena. Pasakojama, kad tas šuo - tarsi giminės prakeiksmas, jis anksčiau ar vėliau nužudo kiekvieną Baskervilį, gyvenantį savo dvare. Mįslingai mirus serui Čarlzui Baskerviliui, jo draugas daktaras Mortimeris kreipiasi į Šerloką Holmsą, kad šis padėtų išsiaiškinti mirties aplinkybes.

Taip ir sutinkame garsųjį detektyvą :) Holmsas pavaizduotas kaip nepaprastai rimtas žmogus, kuris susikaupia tik tam darbui, kurį atlieka. Turbūt neatsiejamas jo atributas yra pypkė. Ir šiame romane, ir greičiausiai kitose istorijose, stengdamasis sujungti keletą faktų į vieną jis rūko prastą tabaką, nuo kurio dūmų įėjus į kambarį galima gerokai pridusti. Šiaip jau man Holmsas padarė teigiamą įspūdį, tik galbūt tas jo švelnus ironiškumas nurodant daktarui Vatsonui jo klaidas atrodo kiek pasipūtėliškai.. Nors iš kitos pusės jis teisus - Vatsonas yra jo mokinys, todėl jį reikia pataisyti, jei šis suklysta.
Knygoje viską pasakoja daktaras Vatsonas. Jis užrašinėja visus Šerloko Holmso nuotykius, tad šis ne išimtis. Vatsonas taip pat yra įžvalgus ir, manau, vertas savo mokytojo. Tačiau jie šiek tiek skiriasi: Vatsonas yra veiksmo žmogus, kaip sako pats Holmsas. Šiaip ar taip, man buvo gražu skaityti, kaip Vatsonas kartais įsižeidžia, jei Holmsas nepakankamai įvertina jo pastangas, ir kaip tuoj pat atlyžta išgirdęs iš mokytojo pagyrimą. Kas jau kas, bet Vatsonas tikrai atsidavęs savo mokytojui.

Apskritai knyga nėra parašyta sudėtingai. Tačiau intriga prasideda jau nuo pirmųjų puslapių, ir išlieka iki pat paskutiniojo. Rašytojas nė karto neleidžia skaitytojui atsikvėpti ir nuklysti mintimis į šalį - už tai didelis pliusas. Man buvo tikrai įdomu skaityti ir galvoti, kaip keli iš pažiūros nesusiję dalykai iš tikrųjų yra neatsiejami. Manau, kad seras Doyle'is buvo tikrai geras detektyvų meistras ir jei nepatingėsiu, galbūt perskaitysiu kitas, trumpesnes istorijas apie detektyvą Šerloką Holmsą.
O knygą rekomenduoju, jei dar neskaitėt - geram skaitytojui tai galėtų būti ir vakaro skaitinys :)

Paulina

2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis

Alexandre Dumas "Trys muškietininkai"

7 komentarai
Na štai, pagaliau įveikiau dar vieną klasikinį romaną ir užpildžiau savo neišsilavinimo spragas :) 

Trumpai tariant - tai romanas apie draugystę, ištikimybę ir drąsą. Jo veiksmas vyksta XVII a. Prancūzijoje, kur sutinkame keturis draugus: jaunąjį d'Artanjaną, pagyrūną Portą, pamaldųjį Aramį ir tikrą bajorą Atą. Muškietininkų gyvenimuose pilna nuotykių, jie tarnauja karaliui ir vis žlugdo kardinolo Rišeljė planus. 

Galiu pasakyti, kad knyga man patiko visaip kaip. Visų pirma - personažai. Jie visi tokie skirtingi, bet ir panašūs - man labai patiko. Labiausiai patikęs veikėjas, manau, yra Atas. Jis visada išlieka orus, nepameta proto, yra protingas ir viską apgalvojantis bajoras. Ne veltui d'Artanjanas juo labai žavisi :) Taip pat ir aš. Ypač knygos pabaigoje jis man padarė įspūdį - ir visai ne blogą, o kuo geriausią. Nes ne kiekvienas sugeba taip šaltai mąstyti sunkiu metu. 
Na, o kad jau įsigijau mėgstamiausią veikėją, tai galiu nuraminti - turiu ir nemėgstamiausią. Turbūt tiems, kurie yra skaitę šią knygą, net nekyla klausimų, kas tai. Tai Šarlotė Bekson, grafienė de La Fer, ledi Vinter, baronienė Šefild - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Arba tiesiog - miledi. Šis personažas yra ypatingai neigiamas. Įdomu tai, kad tokiu neigiamu veikėju autorius pasirinko moterį. Apsukri, pikta, kerštinga, be jokio gėdos jausmo, visur paskui save sėjanti mirtį - būtent tokia ir yra miledi. Ji globojama kardinolo, tačiau net jis, atrodo, irgi nelabai patenkintas tokia bendrininke (nes kardinolas anaiptol nėra šventasis). 
O jei kalbėčiau apskritai apie romaną, tai jis toks šiek tiek komiškas. Be abejo, čia gausybė intrigų, nuotykių - dėl to ir įdomu jį skaityti. Tačiau komiškumas asmeniškai man slypėjo tame perdėtame mandagume. 
Suprantama, kad senovėje taip būdavo įprasta, tačiau dabar skaityti yra truputį juokinga. Nors.. Gal autorius ir pats šiek tiek viską pagražino.. :) 

Jei paklaustumėte, ar rekomenduoju skaityti šį romaną, atsakyčiau, kad taip! Kaip sakiau, čia rasite visko: ir intrigos, ir nuotykių, ir pamokymų apie tai, kokia iš tiesų turėtų būti draugystė.

Jūsų Paulina

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Rudenėjant

0 komentarai

Bėgo ir prabėgo vasara nusinešdama mūsų nerūpestingus vakarus su draugais ir bemieges naktis su knygomis. Tik nejaugi liūdėsi, kai po kojomis lapai čeža, o į duris beldžiasi naujos žinios, o kai kuriems - paskutinieji metai mokykloje. 
Tiems, kurie jau seniai atsisveikino su mokyklos suolu, linkime gražaus ir jaukaus rudens, na o tiems, kurie dar dabar su jais draugauja - susikaupimo ir ryžto ruošiantis egzaminams, galimybės tobulėti bei pažinti save, atrasti tai, ką iš tiesų norime veikti gyvenime ir žinoma, laiko knygoms ir skaitymui.
Šia proga atnaujinome ne tik puslapio dizainą, bet ir nusprendėme nusimesti slapyvardžių šydą ir nuo šiol vadintis savo tikraisiais vardais. Taigi prisistatome jums dar kartą! Montekristo - Rita, Miss Potter - Paulina, Lietaus dukra - Sandra, bei aš, Black Swan - Ineta.
Skaitytojos