2012 m. gruodžio 24 d., pirmadienis

Suzanne Collins „Bado žaidynės“

0 komentarai
Štai ką reiškia atostogos ir begalinis skaitymo ilgesys - po pasiruošimo šventėms kaip prisėdau, taip ir neatsitraukiau, kol neužverčiau paskutinio puslapio :) Ir, kol nepamiršau, noriu pasveikinti mūsų skaitytojus su atėjusiomis šventėmis - jaukių ir šiltų Kalėdų Jums ir Jūsų artimiesiems! :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 351, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The hunger games, išleista 2012 m.

Anotacija: Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai stengiasi tave nugalabyti?
Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties.
Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė - tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės.
Garsi rašytoja Suzanne Collins „Bado žaidynėse" sulydo veiksmą ir mintį, meilę, neapykantą ir išdavystę.

Mano nuomonė:  „Bado žaidynes“ norėjau perskaityti po peržiūrėto filmo. Pamenu, tada dar kino salėje sėdėdama galvojau, kaip pulsiu ieškoti šios knygos. Bet (kokia neteisybė!) niekaip nerasdavau jos bibliotekoje... Mano draugė perskaitė visą trilogiją paėmus iš mūsų nedidelės bibliotekėlės, o kai aš tik nueinu, taip nebūna! Ir taip beveik pusę metų... Tikiuosi, tiek nereikės laukti, kol sumedžiosiu kitas :)

Na, o apie patį kūrinį - tai gavau, ko norėjau. Įtemptas, greit besivystantis siužetas, nužmogėjimo ir vertybių praradimų fone įsiplieskianti jaunuolių meilė bei pastangos išgyventi, kai visi konkurentai nori, kad tu būtum negyvas. Kažkas netikėto, šokiruojančio, bet kartu ir prikaustančio bei įtraukiančio.

Kaip normalus reiškinys pateikiamos žaidynės, per kurias 24 dar visai jaunučiai 12-18 metų amžiaus vaikai privalo išžudyti vienas kitą dėl to, jog Sostinė parodytų savo galią. Bet ar panašiai nėra realiame mūsų gyvenime? Stiprieji manipuliuoja silpnaisiais, ir tik laiko klausimas, kada riba tarp žmogiškumo ir brutalaus žiaurumo bus peržengta. Kūrinyje pateikta kraštutinė situacija valstybės mastu, bet manau, kad kažkas panašaus pasaulyje jau seniai vyksta...Ir tokių nužmogėjimų tikrai egzistuoja...

Patiko, jog įvykiai pasakojami pirmuoju asmeniu, taip vietomis tarsi pagalvoji, kad tai galėtų būti tiesa. Pagrindinių veikėjų pastangos išlikti savimi ekstremaliomis sąlygomis atspindėjo silpnųjų sunkią ir nelygią kovą prieš stipriuosius, kuri mane tikrai sužavėjo. Įtampa ir išlaikytas greitas kūrinio tempas iki pat pabaigos neleido padėti knygos. Mažas žiupsnelis mokslinės fantastikos taipogi pridėjo savito šarmo. 

Kaip vakaro kūrinuką vertinu puikiai - 10/10. Didelės išliekamosios vertės knyga gal ir neturi, bet juk tikrai ne visada jos ir norisi :) bent man.

Ekranizacija: 2012 m. JAV pastatyta šio romano ekranizacija. Režisierius - Gary Ross. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Jennifer Lawrence (Ketnisė), Josh Hutcherson (Pitas), Liam Hemsworth (Geilas). Treileris:
 

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

2013-ųjų Knygų iššūkis priimtas!

2 komentarai
Sėkmingai įveikus 2012-ųjų Knygų iššūkį, šiais metais neatsisakau ir sakau grasų „Taip!“ atidėliotoms knygoms :) 12 knygų per metus įveikti tikrai įmanoma, tik kartais reikia pristabdyti savo aistras čiupti bet ką, kas pasitaiko po akimis. Nors, kai aš perskaitau daugiau negu 12 per metus, tai ir naujus kūrinius perskaityti ne bėda :) O mano sąrašas atrodo taip :

1. Elena de Strozzi - Lietaus simfonija
2. Michael Ondaatje - Divisadero
3. Eduardas Cinzas - Raudonojo arklio vasara
4. Ernst Theodor-Amadeus Hoffman - Katino Murklio pažiūros į gyvenimą
5. Lily Koppel - Dienoraštis raudonos odos viršeliais
6. Muriel Barbery - Ežio elegancija
7. Rasa Velijevaitė - Stambulo mimoza
8. Sandra Brown - Svetimas veidas
9. Anonimas - Knyga be pavadinimo
10. Julio Cortazar - 62. Pasidaryk pats
11. Kazys Almenas - Pjūties metas
12. Nicholas Evans - Takoskyra

2 alternatyvios knygos:

1.  Jason Goodwin - Janyčarų medis
2. Ildefonso Falcones - Jūros katedra

Tikėkimės, 2013-ieji bus tokie pat sėkmingi kaip ir 12-ieji ir aš nenusivilsiu didžiąją dalimi savo pasirinktų knygų :)

Nuoširdžiai, Rita :)

Edmundas Malūkas „Karalienė Barbora“

0 komentarai
Tai  tik antrasis lietuviškas kūrinys šiais metais, bet drąsiai galiu teigti, kad pranoksta daugelį anksčiau mano skaitytų.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 416, leidykla - „Magilė“, išleista 2011 m.

Anotacija: Romanas “Karalienė Barbora” - apie žmones, kuriuos aplankė Meilės demonas. Apie paskutinį Jogailaičių dinastijos karalių Žygimantą Augustą ir gražiausią XVI amžiaus Europos moterį lietuvę Barborą Radvilaitę. Tokia XVII amžiuje buvus prancūzė Marisenka Sobieska, tokia XVIII buvus graikė Zofija Vitova-Potocka. Romanas apie karalienę Barborą, kuri mylėjo ir buvo beprotiškai mylima.

Mano nuomonė:  Patinka man istorinės grožinės knygos nuo pat ankstyvos paauglystės. Žinau, kad beveik visada būna neatitikimų tarp realybės ir autoriaus vaizduotės, bet juk tai ir yra fikcijos esmė, žavu, kaip rašytojai perteikia tam tikras asmenybes, įvykius. O čia dar ir lietuviškos asmenybės pasitaikė, todėl ir susidomėjau. 

Visų pirma, likau pakerėta kūrinio kalba. Tokia spalvinga, poetiška, neįprasta, jausminga. Tiesiog skaitai ir kaifuoji, kaip gražu ir kaip vaizdinga. Nesitikėjau to iš Malūko (nors nesu skaičius daugiau jo kūrinių, bet girdėjau nemažai atsiliepimų). Šis stiliaus jausmingumas įtraukė ir skatino mane skaityti toliau, nes buvo įdomu, kaip toliau vystysis kalba ir kokių dar negirdėtų arba senai užmirštų posakių sulauksiu :)

Patiko įvairiapusiški, detaliai atskleisti veikėjų charakteriai.  Ne idealizuoti, gyvenimiški poelgiai, aistros, troškimai išsikovoti kuo šiltesnę vietelę sau ir pašalinti iš kelio konkurentus. Kai pagrindinis veiksmas vyksta karaliaus pašonėje, įvairios aistros dėl pareigų ir karaliaus meilės yra normalus dalykas. Tik iš pradžių buvau labai nustebinta, kaip neigiamai lenkai ir lietuviai žiūrėjo į karaliaus meilužės statusą (čia man koją pakišo anksčiau skaityta prancūzų, anglų literatūra, kur tokie pasismaginimai būdavo beveik normalūs ir kovos dėl to, kuri kilmingoji pateks į karaliaus lovą, būdavo laikomos įprastomis), tik jau įpusėjus šastelėjo mintis apie Bažnyčios įtaką tuometiniams žmonėms (kaip aš dažnai negalvoju...). Tada jau supratau, kodėl aprašomas toks neigiamas bajorijos požiūris į karaliaus susižavėjimą, kuris, kai susimąstau, turėjo būti be galo sunkus psichologinis spaudimas.

Daug dėmesio skiriama medžioklei, ypač Lietuvos miškuose. Anuomet medžiojimas būdavo viena didžiausių didikų pramogų, sutraukdavusia minią azartiškų medžiotojų ar naudos ieškančių pataikūnų. Spalvingai aprašomos vietovės, miško žvėrys, aptariami tuometės medžioklės ypatumai. Kartais atrodydavo, jog medžioklės epizodai padeda sulėtinti kūrinio tempą bei užpildyti vietas tarp dviejų kontrastingų įvykių.

Ak, taip, pamiršau apie meilės istoriją. Ji čia pati stipriausia kūrinio grandis (mano nuomone). Gražus ir toks įprastas dabar ir retai anuomet sutinkamas santykių vystymasis, jausmų kibirkštėlių virtimas nenugalima aistra ir galų gale - tikra meile. Žygimanto Augusto kova dėl vedybų įteisinimo padėjo atskleisti tvirtą ir kartu jautrų bei rūpestingą karaliaus charakterį. Barboros kaip būsimos karalienės šelmiškumas buvo kažkas netikėto tuometinėje lietuvių ir lenkų bajorijoje, kažkas, kas tarsi įpūtė gyvybės pagrindiniams veikėjams. 

Užvertus paskutinius puslapius nepraradau susižavėjimo kūriniu. Vertinu 10/10 ir rekomenduoju visiems :) Tikrai vertingas lietuvių grožinės literatūros kūrinys. 

Noriu parodyti, kuo ypatinga kūrinio kalba, tad pateiksiu keletą citatų:

Nustebę dėl įvykių plūksmės Radvilos varnais sulekia į Radvilų rūmus. O! Kad tik ko nepražiopsojus! O! Be jokių užuolankų - be jokių! - Mikalojus Radvila Juodasis tardo, kas nutikę medžioklėj.

Bet nereikia užbėgioti priekin, kad spėtume sutaškuoti skubotus taškus. Tų metų sausį, šviečia 1547-ieji, karalienės Bonos žygūnai dėl vedybų, kitaip nei tikėtasi, hop hop pirmyn į Vilnių, hop hop atgal į Krokuvą nespėja.

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. gruodžio 2 d., sekmadienis

Xavier Herbert „Kaprikornija“

1 komentarai
Siaubas, kokia dabar mane užplūdo gėda... Taip ilgai skaičiau tokią, palyginus nedidelę, knygą. Vajė, vajė. Rimti neskaitadieniai aplankė, matyt :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 575, leidykla - „Obuolys“, originalus pavadinimas - Capricornia, išleista 2009 m.

Anotacija: Aprėpdamas visą XX a. pradžią, šis klasikinis Australijos romanas pasakoja kvapą gniaužiančią australiečių - baltųjų, aborigenų ir azijiečių - istoriją, kuri kupina išdavysčių, žmogžudysčių ir kraują kaitinančios aistros niekinamoms, bet taip geidžiamoms aborigenėms moterims - Juodajam Aksomui.

1904 m. broliai Oskaras ir Markas Šilingsvortai atplaukia į Port Zodiaką Kaprikornijos pakrantėje dirbti eiliniais klerkais valdžios tarnyboje. Oskaras greitai pritampa, suklesti, pradeda naują gyvenimą kaip džentelmenas. O nutrūktgalvis Markas susideda su senuoju Nedu Kreiteriu, supažindinusiu jį su alkoholiu ir apsukusiu galvą pasakojimais apie jūrą, salas ir nuotykius su Juoduoju Aksomu. Negailestingą, sudėtingą ir atšiaurų Kaprikornijos pasaulį atskleis Marko sūnaus metiso Normano gyvenimas. Užaugęs su pramanyta kilmės istorija Normanas sužinos žiaurią tiesą ir bandys rasti sau vietą susiskaldžiusiame pasaulyje.

Mano nuomonė:  Užvertus šią knygą, mane apėmė dvejopi jausmai. Tematika ir aprašomi laikai leidžia susidaryti aiškų to meto Australijos visuomenės įvaizdį, įžvelgti nemažai problemų, ypač rasinės diskriminacijos. Labai gražus gamtovaizdis.Veikėjai atskleisti gyvenimiškai, su ydomis ir savitu požiūriu į aborigenus. Bet... Rašymo stilius man buvo be galo sunkus. Ilgos pastraipos, daug įvykių pasakojimo, mažai dialogų. Labai greit pavargdavau. Perskaitau kokį skyrių ir jau norisi padėti knygą, nes kažkaip išsunkia.

Tikriausiai tik prie stiliaus ir galėčiau prikibti. Nes siužetas tikrai buvo nenuobodus, įtraukiantis, dinamiškas. Jeigu kas dar nežinot, tai knygos turinys visiškai nesutampa su garsiuoju filmu „Australija“ (daug kas dėlto nusivilia). Filmas ir ši knyga yra visiškai skirtingi kūriniai, filmas pasaldintas meilės prieskoniu, o štai šiame romane viskas klostosi labai gyvenimiškai - t.y. su nuopoliais ir pakilimais (nors čia gal daugiau nuopolių ir tragiškų situacijų). 

Kas tikisi šiame kūrinyje aptikti meilės istoriją, nusivils. Jos tiesiog nėra. Galbūt kelis kartus paminėta, kad štai tas ir tas veikėjas įsimylėjo ir vedė, bet tik tiek. Pagrindas yra spalvotųjų padėtis visuomenėje ir kaip sunku būnant kitokiu pelnyti pripažinimą. Apskritai, šis romanas labai negatyvus (galima taip sakyti?), iš pradžių šis bruožas man nepatiko, vėliau pripratau (na, po galais, ko aš tikiuosi iš šio laikotarpio? Rasių lygybės? Taip, kartais būnu pernelyg naivi...). 

Bendrai vertinčiau 7/10. Įveikiau tik dėl noro sužinoti, kokia bus pabaiga ir dėlto, kad nemėgstu numesti sunkių knygų. Ir dar turbūt dėl pagrindinės minties.

Nuoširdžiai, Rita :)


2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

George R. R. Martin „Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas“

7 komentarai
Prieš pradėdama rašyti apie knygą, noriu padėkoti 100knygu.lt projektui už mane pradžiuginusią dovaną - Pegaso dovanų kortelę. Ji buvo panaudota kaip tik šiai knygai įsigyti. Apie „Sostų žaidimą“ svajojau nuo pat lietuviško vertimo pasirodymo, bet mane, studentę, kaina vis atbaidydavo... Jau galvojau, teks laukti, kol atsiras bibloiotekoje ir tada vis tykoti ir tykoti, kol gausiu :) Bet kai gavau Jūsų dovaną iškart žinojau, kokią knygą pirksiu :) O dabar prie reikalo :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 640, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A game of thrones, Book one of Song of Ice and Fire, išleista 2012 m.

Anotacija: „Žiema artėja…“ – rūstūs, negandas pranašaujantys žodžiai, įrašyti Edardo Starko, Vinterfelo lordo ir Šiaurės sergėtojo šeimos herbe. Septynios karalystės, prieš tris šimtus metų krauju ir ugnimi suvienytos drakonų karaliaus Eigono Užkariautojo, išgyvena apgaulingos ramybės laikus. Drakonai mirė, o kartu su jais sunyko ir galinga ilgamečių karalių Targeirinų giminė. Dabar Geležinį sostą – Septynių karalysčių valdžios simbolį –užgrobęs karalius Robertas Barateonas. Ir jis atvyksta į Vinterfelą prašyti Edardo Starko, vaikystės draugo ir maišto kovų bendražygio, tapti karaliaus patarėju.
Taip prasideda pirmoji „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis „Sostų žaidimas“. Rašytojas George‘as R. R. Martinas sukūrė nepaprastą fantasy knygų seriją: jo vaizduotėje gimė iki mažiausių smulkmenų apgalvotas pasaulis. Su sava istorija, mitologija, religija, netgi gamtos dėsniais. Iš pirmo žvilgsnio Septynių karalysčių gyvenimas skaitytojams primins viduramžių feodalinę santvarką: pilyse šeimininkauja lordai, riteriai kaunasi turnyruose, kilmingos damos ištekinamos dar nesulaukusios pilnametystės. Magijos nuojauta sklando ore, tačiau įsitraukus į septynių didžiųjų  šeimų intrigų verpetą galima ir pamiršti, kad kažkada šiame pasaulyje skraidė drakonai, kad Šiaurėje stūksanti ledo Siena gina Septynias karalystes nuo paslaptingųjų Kitų, o lordo Edardo Starko vaikai augina paskutiniuosius didvilkius. Garbė, šeima, meilė, kova dėl valdžios ir kerštas – svarbiausi Septynių karalysčių kilmingųjų gyvenimo varikliai.

Mano nuomonė: Pradėsiu nuo to, kas man nepatiko. O nepatiko lietuviškas vertimas... Na nežinau, aš manau, kad vertėjas turi apsispręsti, ar versti  vietovardžius, ar versti  vardus, ar palikti taip, kaip skamba. O kai pusė verstinių, pusė originalių(tiek vardų, tiek vietovardžių), tai man nepatiko, atmestinai kažkaip... Pvz. Kings Landing - išversta Karaliaus Uostas, o Winterfell jau paliktas Vinterfelu, toliau - jeigu jau išvertė tokias vietoves kaip Trišakis, Geležinės salos, Meškų sala ir pan., tai paliko Oldtauną, Stormsendą, Dragonstouną... Apsispręskit, vertėjai, dėl Dievo meilės, nes tikrai erzina.... Su vardais tas pats... Daneiris, Sersi, Greidžojus palikti taip, kaip skamba, bet atsiranda Jonas Snou (Jon Snow) - tai Džonas pavirto Jonu, o jau Snou liko taip, kaip skamba, bet snow kuo puikiausiai verčiasi į sniegą... Tai kaip čia išėjo? Ką norėjau, tą verčiau, o ką tingėjau galvot, palikau?

Keli pažįstami anglistai pakraupę buvo, kai pavartė mano knygą, sakė, kad šio vertimo tikrai neskaitys, o ieškos originalo (bepigu jiems, kai gerai kalbą moka, aš išsigandau, kad neįkirsiu senovinių žodžių, o ir apimtis nemaža). 

Gerai, pabumbėjau ir užteks :) Dabar apie patį kūrinį. O jis mane tiesiog sužavėjo! Daug siužetinių linijų, nėra vieno pagrindinio veikėjo, yra giminės ir jų atstovai, kurie įtraukti į Sostų žaidimą. Knygoje skyriai pavadinti veikėjų vardais, ir kiekvienas skyrelis pasakoja istoriją iš to paminėto veikėjo perspektyvos. Žinoma, galima atrinkti šios knygos grupelę pagrinidnių, bet tai būtų maždaug 10, o gal ir daugiau. 

Man be galo patiko, kad nei vienas personažas nėra idealizuotas, kiekvienas turi ir gerų, ir blogų savybių (na gerai, kai kurie pavaizduoti kol kas tik iš blogosios pusės, bet čia juk tik pirmoji dalis, bus dar kur atsiskleisti). Apskritai, tai Sostų žaidime bent jau kol kas daugiau blogiukų, bet manau, kad šioje sagoje viskas gali gan greit apsiversti aukštyn kojomis, vien pirmąją dalį skaitydama atradau ne vieną asmenybės pokytį (į gerą ar blogą pusę). Patinka, kad po truputį galima gilintis į daugelio veikėjų charakterius ir veiksmus, skatinančius juos vienaip ar kitaip elgtis.

Taipogi man labai patiko, kad veiksmas vyksta labai skirtingose vietose. Atrodo, valstybė (7 karalystės) ta pati, o keliaujant iš šiaurės į pietus vietovės keičiasi tiek klimato kaita, tiek pačių žmonių savybėmis. O ir nėra taip, jog šiek tiek susipažinus pvz. su Vinterfelu, toliau veiksmas pilnai persikeltų į kitą vietovę. Ne, autorius išlaiko skaitytoją visur po truputį. Vieną akimirką tu klausai, ką porina karalius savo Geležiniame soste, kitą tu jau esi anapus jūros, dykumose su dotrakių gentimi, o po to tik šast ir atsiduri Nakties sargybos treniruočių aikštėje.

Dar labai patiko, kad iš pradžių, kūrinys prasideda lyg nuotykinė istorinė knyga su dramos prieskoniais, kai magija minima tik legendose, bet šios knygos gale ji ima ir atsiranda, ir kuo toliau, tuo daugiau visokių stebuklų ir mistinių padarų pradeda rodytis. Žavu :)

Taigi, negaliu įvardinti jokio šio kūrinio minuso. Be galo džiaugiuosi, kad ją perskaičiau, tokio epinio romano mano širdis jau ilgą laiką troško :) Gaila, kad dabar teks laukti (ir turbūt netrumpai), kol bus išverstos kitos dalys (o dar juk ir pats autorius visos serijos neužbaigęs). Bet laukti verta :) ir aš lauksiu su didžiuliu nekantrumu :) Rekomenduoju ir vertinu 10/10. 

Ekranizacija: 2011 m. HBO televizija apsiėmė kurti serialą pagal šią seriją. Kiekvienas sezonas yra pagal 1 knygą. Jų jau yra 2. Kūrėjai- David Benioff, D. B. Weiss. Vaidina: Sean Bean (Edardas Starkas), Peter Dinklage (Tyrionas Lanisteris), Emilia Clarke (Daneiris Targeirin) ir daug kitų gerų aktorių. Lietuvoje šį serialą rodė BTV (praeitą savaitę kaip tik pabaigė 2 sezoną rodyt). 1 sezono treileris:

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

2012 m. Knygų iššūkio pabaiga

5 komentarai
Na štai, žingsnelis po žingsnelio, gal kiek ir per anksti, bet savo metų knygų iššūkį įveikiau. Labai noriu padėkoti Sandrai (iš http://asskaitau.blogspot.com/) už puikią idėją. Jeigu ne ji, tai turbūt šios knygos ir toliau lauktų savo eilės, nes, prisipažinsiu, dėl knygų iššūkio susikaupė nemaža krūvelė naujų, labai jau viliojančių knygų. Bet vis sustabdydavau save, nes  „taigi, šias knygas jau kokius kelis metus norėjau perskaityti, o tos naujos tai tik akimirkos susižavėjimas, jos gali palaukti“. 

Ir džiaugiuosi, kad palaukiau, nes dauguma iššūkio knygų buvo vertos dėmesio, o jei ir ne, tai bent jau dabar žinosiu (vietoj to, kad dar kokius metus spėliočiau, ar verta skaityti). Taigi, dedu savo aprašytų ir perskaitytų iššūkio knygų sąrašą čia, nes mes atskiros skilties nekūrėm dėl to, jog esam keliese, tai tie pranešimai vis tiek susimaišytų.



1. Albert'as Kamiu „Svetimas“
3. Ray Bradbury „Pienių vynas“
4. Herman Hesė „Stepių vilkas“
7. Maeve Binchy „Raudonlapis bukas“
8. Thomas Keneally „Šindlerio sąrašas“
9. Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“
10. Herbjorg Wassmo „Stiklinė pieno“ pakeista į Mark Winegardner Krikštatėvio kerštas“ (iš alternatyvų), nes nepavyko surasti bibliotekoje.
11. George Orwell „Gyvūlių ūkis“
12. David Madsen „Sapnų dėžutė“

Jau laukiu kitų metų Knygų iššūkio, nes buvo smagu po truputį įgyvendinti savo užsibrėžtą tikslą . Apima toks didvyriškas jausmas :)

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

Mark Winegardner „Krikštatėvio kerštas“

0 komentarai
 Paskutinioji knygų iššūkio knyga :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 504, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The godfather's revenge, išleista 2008 m.

Anotacija: Jau klasika tapę Mario Puzo romanai apie paslaptingą organizuoto nusikalstamumo pasaulį sukėlė neregėto susidomėjimo bangą mafija. Baigiamąją „Krikštatėvio“ dalį apie garsiąją Korleonių šeimą sukūrė Markas Winegardneris. „Krikštatėvio keršte“ veiksmas perkeliamas į didžiausią sceną – ten, kur organizuotas nusikalstamumas susikerta su nacionaline politika.

Mano nuomonė:  Tik atsivertus knygą, pamačiau visą krikštatėvio chronologiją su filmais, Puzo romanais ir šio autoriaus tęsiniais. Ir suvokiau, jog ne ta tvarka pakliuvo. Pirmiau eina Winegardner'io „Krikštatėvis grįžta“, o po jos - ši. Filmus ir originalą skaičiau. Bet nepasakyčiau, kad daug praradau. Išvis šia knyga susigundžiau tik dėl to, nes buvo įdomu, kaip kitas autorius aprašo jau daugeliui žinomus veikėjus, kaip vysto siužetą.

Ir ką gi čia naujo galima pasakyt - žinoma, nusivyliau. Originalui tikrai neprilygsta. Skaitėsi sunkiai, kadangi knyga buvo iš bibliotekos, tai pasižiūrėjau į paėmimo datą - skaičiau beveik mėnesį... Vietomis labai nekabino, net norėjau nebetęst, bet turiu tokį užsispyrimą užbaigt, ką pradėjau... Taigi šį savaitgalį kiek pasikankinau ir pabaigiau.

Herojai pateikti lėkštai, susidarė įspūdis, jog autorius nelabai turėjo idėjų, taigi ilgai ir nuobodžiai veiksmą suko aplink kelias siužetines linijas. Labai pasigedau subtilumo ir mafijos paslaptingumo, kuris mane žavėjo Puzo romanuose, čia viskas pateikta be jokių užuolankų, nepaliekant skaitytojui fantazijos, vietomis vulgariai ir primityviai. Veikėjai šiame tęsinyje vos ne nevykėliais ir bailiais pavirtę...Bandymas šiek tiek papasakoti apie kitas mafijos šeimas ir politikus man visiškai nepasiteisino, buvo nuobodu. 

Vertinčiau šį kūrinį 5/10, tikrai nerekomenduoju knygų apie mafiją mėgėjams, ypač jei esat skaitę tikrąjį Krikštatėvį. Čia tik pavadinimas ir veikėjų vardai tie patys...

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. spalio 10 d., trečiadienis

John Fowles „Kolekcionierius“

0 komentarai
„Dėl manęs. Aš - jo beprotybė.“

Kolekcionieriaus sąvoką šiais laikais išgirstame retai. Anksčiau net per filmus dažniau rodydavo įvairius daiktus kolekcionuojančius žmones, tai buvo tarsi pomėgis - labai ryškus pomėgis. Šiomis dienomis dažniau nuskamba nebent pašto ženklų kolekcionieriai ir straipsniai su antraštėmis, kad tokie žmonės gyvena ilgiau nei paprasti. Kodėl? Atsakyti sunku.

Pradėjau aš ne į temą, visai ne apie knygas, tačiau mano aprašomos knygos pavadinimas - ryškus. Ar pomėgiai gali tapti manija? Ar galima taip įsijausti į savo drugelių kolekciją, kad norisi pradėti kolekcionuoti naujas plaštakes - jaunas merginas?

Visi atsakymai vienoje stulbinamoje knygoje „Kolekcionierius“. Kai susižavėjimas ir pomėgis nuveda į beprotybę, o ši vis gilesnė ir gilesnė, jausmai skandina ir klampina jauną ir nepatyrusią kolekcionieriaus sielą į visuomenei nepriimtinus dalykus, o jo kolekcijos dalimi tapusiai merginai - gyvenimas už keturių sienų nebeegzistuoja. Ji nebežino, ko tikėtis, ko laukti, tačiau nepraranda vilties, kurią kursto meilė kitam žmogui ir laisvės troškulys.

Įsivaizduokite, kaip trošku rūsyje. Ten sėdi prieblandoje, kuri neturi nė dalelės natūralios šviesos. Gyveni negyvendamas. Knyga sukėlė daug minčių, nors aš ją jau perskaičiau prieš daugiau nei savaitę. Tai gerai. Išlaukti tarpą, neaprašyti knygos ir daug ką suvokti. Kaip madinga sakyti: taip ir atsirenki.. Kurios knygos yra vertingos, o kurios - ne.

Swedbank terasa
Pirmą kartą skaičiau knygą viešoje erdvėje. Tik paskutiniai skyriai buvo skaitomi namuose - teko normaliai susikaupti. Skaičiau troleibusuose dviem būdais: klausydama muzikos ir be ausinukų, man asmeniškai lengviau, kai ausyse girdžiu muziką, o ne monotonišką moters balsą, sakantį stotelių pavadinimus. Skaičiau parke, kur reikia šilumos ir žiemą ar vėlyvą rudenį jau nebepaskaitysi, tačiau labiausiai nustebino - Swebank terasa Vilniuje, kur šalia manęs prisėdo ne vienas jaunuolis su knyga rankoje. Kuo gerai toks skaitymas? Buvimas gryname ore arba beprasmiškai leidžiamo laiko prastūmimas savo mėgiama veikla. Šis būdas turi ir minusų. Kodėl? Kartais sunku susikaupti ir atsiriboti nuo aplinkinių veiksmų (kaip ir jau minėtų stotelių pavadinimų.)

Kas dar apie knygą? Rekomenduoju į šią beprotybę pasinerti visiems, kurie mėgsta žmogaus psichologiją arba po perskaitytos knygos kylančias stiprias mintis. Taip pat mėgausis ja tie, kurie mėgsta lengvai išprotėjusius personažus, monotonišką veiksmą ir daugiau vidinių pasaulių analizavimą.

Sandra.

2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

Anthony Kiedis su Larry Sloman "Randai"

0 komentarai

Sveiki sveiki! Po ilgokos pertraukos tyliai tyliai parslenku ir aš.. :)

Senų seniausiai, kai tik pradėjau mėgti Red Hot Chili Peppers, pamačiau, kad yra tokia knyga. Užsimaniau ją paskaityti, bet bibliotekose nebuvo, pirkti nenorėjau, tai taip ir liko neįgyvendinta svajonė. Taip jau nutiko, kad vasarą į Lietuvą buvo atvykę patys RHCP, na, o po to likusi psichozė privertė iškart įsigyti šią knygą, tiesa, iš antrų rankų, bet nuo to ji nė kiek ne blogesnė! Gal netgi jaukesnė :)

Ant antrojo knygos viršelio rašo, kad ši biografija - pernelyg šokiruojanti ir neįtikėtina, kad galėtų būti išgalvota. TAI JAU TIKRAI. Neįsivaizduoju tokio rašytojo, kuris galėtų taip pripildyti knygą beveik visų rūšių narkotikų, negandų, maišto ir muzikos.
RHCP lyderio gyvenimas išties neįtikėtinas. Antanas nuo pat mažens vartojo narkotikus, su pertraukomis, tačiau tai tęsėsi daugelį metų (nors mane šokiravo ne trukmė, o tai, nuo kada jis pradėjo vartoti.. Tik bijau suklysti, ar tik ne nuo 12 metų). Nuo patrakusio maištautojo virto pakankamai dvasingu žmogumi. Tiek kartų klupęs ir vėl kėlęsis iš narkotikų liūno, dėl jų praradęs geriausius draugus.. Toks spalvingas gyvenimas, nors tos spalvos dažniausiai buvo tamsios!
Ne ką mažiau nei Antano gyvenimas buvo įdomu ir mėgstamos (mėgstamiausios!) grupės veikla. Niekad nebuvau domėjusis, kaip jie kūrėsi, kaip grupėje keitėsi muzikantai, kokios buvo sudėtys ir pan. Dabar tikrai sužinojau daug dalykų :) Pavyzdžiui, kad gitaristo vieta užkeikta :D Nežinau kas kiek laiko ten keitėsi muzikantai.. O legendiniai buvo tik du: Hillel Slovak ir John Frusciante :) Taip pat žavėjo dainų kūrimo procesas. Neįtikėtina, kaip grupės nariai supranta vienas kitą ir, atrodo, lengvai kuria naujas dainas (išskyrus Californication!). Įdomu, kaip kai kurios dainos, kurios dabar yra neatsiejama RHCP dalis, galėjo išvis neišvysti dienos šviesos..
Bet kad negalvotumėt, kad viskas čia taip tobulai, tai pasakysiu ir blogų dalykų. Ne apie pačią knygą, deja :D "Ačiū" Obuolio vertėjams.. Jau vien tai, kad Flea visoj knygoj buvo "Blusa", baisiai erzino. Suprantu, kad flea ta ir reiškia, bet vardų juk neverčia.. Manau, pravardė, kurią žino visas pasaulis, tikrai turėtų būti palikta originalo kalba. Arba dainų žodžiai. Nelabai pavyko juos gražiai išversti, ne. Ir dar begalės apskritai rašybos klaidų. Bet taip jau būna su Obuoliu, nieko nepadarysi..

Apskritai tai knyga labai patiko! A, tiesa, pamiršau paminėti, kad dar čia yra keletas lapų su asmeninėmis Antano gyvenimo nuotraukomis - buvo be galo įdomu tyrinėti ir tikrai jas peržiūrėjau ne vieną ir ne dešimt kartų. Skaitydama apie tam tikro albumo kūrimą, gastroles su juo, vis klausydavau to albumo, tuomet kažkaip geriau eina įsijausti. Žodžiu, viskas labai puikiai!

Paulina

2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Kaip aš savanore tapau, arba įspūdžiai iš Knygų festivalio

1 komentarai
Prieš kelias savaites spauda mirgėjo pranešimais apie Vilniuje įvyksiantį, galbūt kada nors ir pačiai knygų mugei konkurentu tapsiantį, Vilniaus knygų festivalį 2012. Ir aš ten buvau, dirbau, savanoriavau, knygas pardavinėjau, todėl ir nusprendžiau pasidalinti ilgai brandintais įspūdžiais, tuolab, kad dabar, kai esu Vilniuje daugės įrašų ne tik apie knygas, bet ir apie žmones skaitančius miesto erdvėje (fotoaparatas namie liko, reiks laukt, jei atšals -pavasario).


Festivalis vyko rugsėjo 14-16 dienomis Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas.“ Erdvė pasirinkta šauniai, kažkuo bendrinanti festivalio lankytojus, dalyvius, organizatorius, jauki, bet oficiali. Renginio tikslas buvo populiarinti knygų kultūrą ir įvairovę su meno ir intelektualiosios literatūros akcentu. Iš tikslo galima tikėtis tarp lankytojų išvysti tikrąjį Lietuvos elitą diskutuojantį svarbiais literatūros klausimais, galbūt taip buvo, į diskusiją su 100knygų.lt projektu kaip tikra studentė pavėlavau, su leidyklų atstovais ir kitais protingais žmonėmis nesusitikau, o šurmulys tarp prekystalių priminė knygų mugę. Tik visas daug paprasčiau, jokių didelių stendų su užrašais nuolaidos, tik kortelės su leidyklų pavadinimais... Ir žmonių mažiau. O knygų kainos niekada manęs nekandžiojo, nes aš atėjau žinodama, ko noriu, žinodama, kad viršysiu savo biudžetą. Mano pirkiniai šį kartą buvo S. Parulskio romanas „Murmanti siena“ ir jau naudotas pirkinys - J. Fowles „Kolekcionierius“.



Tikriausiai tiek laiko „Titanike“ nebūčiau praleidus, jei nebūtų tekę savanoriaut... Klausimas, ar išvis būčiau apsilankiusi šiame renginyje. Žinoma, jis nemokamas, primena knygų mugę, bet toks jaukesnis, nes nėra tos masės, masinės prekybos, laisvai rasi kampely, kur prisėsti ir paskaityti.
Lankiausi tik vieną dieną - šeštadienį, bet manau, kad renginį galima užskaityti, jaučiausi po to pasisėmus teigiamos energijos ir minčių. Kodėl? Nes gera jausti, kad aplink žmonės, kurie skaito ne bet ką, kurie knygas perka savo malonumui, o ne tam, kad jos dulkėtų lentynose.

Sandra.

Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“

4 komentarai
Daug laiko praėjo, o vis nėra kada aprašyti perskaitytai knygai. Smegenyse sukasi mintys „Apsileidai, Sandra!“ Tik tada vis ruošiesi kibti į numestus darbus, jų nebeatidėlioti.

Struktūra 
Kūrinio struktūra - įdomi. Dar nesu mačiusi tokios. Būna, kai skyrius prasideda veikėjo vardu ir tada tas veikėjas pasakoja visą siužetą iš savo pozicijos, tačiau čia viskas kitaip. Siužetas išskirtas į dalis, kuriose apibrėžiamas tam tikro veikėjo gyvenimas nurodytu laikmečiu. Tokia struktūra leido panirti į spėliojimus, nes atsivertus turinį po pirmo skyriaus supratau tik vieną ar du vardus, o visi kiti buvo nežinomi.

Turinys
Knygoje įvykiai sukasi apie neturtingą, bet bandžiusią praturtėti šeimą, kuri tam tikrų įvykių dėka pasiekia savo tikslą - gyventi pasiturinčiai. Siužetas labiausiai sukasi apie Megę, jos gyvenimą nuo vaikystės ir santykius su aplinkiniais, jausmus jiems. Negaliu daug atskleisti turinio detalių, juk knygą rekomenduoju Jums, tai kokia rekomendacija, jeigu pusę papasakosiu, tačiau kažkokiu jausmu ar išraiška knyga man primena vieną mėgiamiausią lietuvišką knygą - V. Mykolaičio - Putino „Altorių šešėly.“ Kodėl? Kaip? Atsimenat Liudo ir Liucės tarpusavio santykius? Draugystė sumišusi su meile ir virtusi beprotybe kartojasi ir čia. Viena mergina įsimyli kunigą, padaro klaidų, santuoka iškart pasmerkta žlugti. Tos pačios peripetijos tik kitame stiliuje, aplinkoje ir tikriausiai gyvenime.

Nuomonė
Knyga nuostabi! Tikrai. Nepamenu, kiek ten puslapių, bet daug. Kokie 500? Juos suvalgiau greit, labai greit (tik aprašinėju ilgai). Greitai patraukė ne tik savo siužetinėm linijom, gyvenimiškom situacijom, bet ir Australijos gamtos aprašymais, jų gausa, tikroviškumu. Australijos kraštovaizdžio fone atsiskleidžia šeimos gyvenimas, kuris ne tik nuobodus, gražus ar tobulas, bet tiesiog kasdieniškas, paprastas, toks kaip ir mūsų šiom dienom. Beje, pats nuostabiausias jausmas, kai knygoje verda tikras, žiaurus gyvenimas ir knygos pabaigoje nelieka pasakos elementų, viskas baigiasi kaip ir gyvenime - nepasakiškai.

Sandra.

2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis

Nathacha Appanah „Paskutinis brolis“

0 komentarai
Liūdnas ir sentimentalus kūrinys.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 168, leidykla - „Tyto alba“, originalus pavadinimas - Le dernier frere, išleista 2010 m.

Anotacija: Tai pasakojimas apie jausmų prisotintą praeitį,  knibždančią skausmingų ir žiaurių įvykių. Tai romanas apie atmintį; septyniasdešimtmetis pasakotojas mintimis grįžta į savo vaikystę Mauricijaus saloje. Negailestingą vaikystę pabėgėlių stovykloje, karštai mylimų brolių žūtį ir draugystę su Dovydu – žydų berniuku iš Bobaseno kalėjimo. Draugystę, įkaitintu antspaudu paženklinusią visą likusį gyvenimą. Draugystę, kuri truko taip neilgai, kuri buvo liūdna ir juokinga, švelni ir graudi…“Paskutinis brolis” – dviejų berniukų likimo istorija apie susitikimus, brolystę ir išsiskyrimą visiems laikams. Ir graudu žiūrėti, kaip Rajus po šešiasdešimties metų bando suprasti, kas buvo jo tuometis draugas, kaip jis atsidūrė pasaulio pakrašty – Mauricijaus saloje, ir kokį siaubą jis turėjo išgyventi per trumpą savo gyvenimą.
Pasakojimas kupinas emocinės jėgos. Jame praeities žarijos teberusena po užmaršties pelenais; ir tereikia menko prisilietimo, kad rankoje ir sieloje liktų randai.

Mano nuomonė:  Šis nedidelės apimties kūrinukas man buvo emociškai sunkus. Pagrindiniams kūrinio veikėjams - dešimtmečiams berniukams - tekę išgyvenimai net ne kiekvienam subrendusiam žmogui galėtų būti pakeliami. Taip pat sunku buvo žinant, kokia bus pabaiga, nes dar knygos pradžioje ji paminima. Kuo daugiau perskaitydavau, tuo labiau atrodydavo, jog artėju prie tos neišvengiamos ir skaudžios atomazgos. 

Aiškiai buvo juntamas pasakojimas iš suaugusio žmogaus perspektyvos, kaip rašoma anotacijoje, senuko prisiminimai. Neretai pasitaikantys minties šuoliai nuo praeities į dabartį arba į ankstesnę praeitį sudarė tikros istorijos įspūdį.  Prisiminimai tokie sentimentalūs, vietomis prisotinti gailesčio, kaltės jausmo, kad net širdį suspaudavo. 

Kita vertus, stipriai ši knyga manęs nepaveikė. Trūko vietomis išsamumo, kad labiau susigyvenčiau su istorija. Taipogi norėjosi kiek dinamiškesnės viso kūrinio nuotaikos, nes būtent dėl beveik visą kūrinį vyraujančios melancholijos jis tampa sunkus ir kiek slegiantis. Na ir dar šiek tiek norėjosi tvirtesnės pasakotojo asmenybės, labai jau moteriškas požiūris į kai kuriuos dalykus (matyt, čia moters autorės bruožas). 8/10.


Rekomenduoju mėgstantiems istorijas apie draugystę, būties laikinumą, vaikišką naivumą.



Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. rugsėjo 16 d., sekmadienis

George Orwell „Gyvulių ūkis“

0 komentarai
 Toks trumputis, bet toks genialus kūrinys! 11-oji knygų iššūkio knyga.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 78, leidykla- „Vyturys“, originalus pavadinimas - Animal farm, išleista 1991 m.

Anotacija: „Gyvulių ūkis" – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

Mano nuomonė: Nesitikėjau, kad ši satyrinė apysaka mane taip nustebins. Be galo tikroviškai pavaizduotas sovietinis valdžios mąstymas. Nors aš ir negyvenau tuo laikotarpiu, žinau tik iš pasakojimų ir vadovėlių, bet ši apysaka leido man tą kurtą neteisybę dar labiau pajusti. 

Buvo vietų, kur skaičiau ir šypsojausi dėl tokio tikroviško gyvulių ir žmonių poelgių sugretinimo bei nutinkančių juokingų situacijų. Ši apysaka turbūt vienas iš nedaugelio kūrinių, kuriuose man patiko veikėjų pastovumas ir riboti požiūriai. Atrodo, jog kitokie ir negalėtų būti pagal perteikiamą nuotaiką.

Labai patiko pabaiga, kuri tiksliai ir negailestingai apibūdino ir tam tikrą žmonių dalį. 10/10.

Nenoriu daugiau atskleisti, nes apimtis labai nedidelė, bet siužetas tikrai puikiai atskleidžia totalitarizmo esmę, todėl labai rekomenduoju visiems :) 

Ekranizacijos:  

1. 1954 m. animacinis filmas. Režisieriai - Joy Batchelor, John Halas. Treileris:

2. 1999 m. TV adaptacija. Režisierius John Stephenson. Įgarsino: Patrick Stewart (Napoleonas), Ian Holm (Spieglys), Paul Scofield (Dobilas). Treileris:
 

Nuoširdžiai, Rita :)





2012 m. rugsėjo 12 d., trečiadienis

David Madsen „Sapnų dėžutė“

0 komentarai
Opa! Jau ir 10-ais knygų iššūkio kūrinys.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 240, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A box of dreams, išleista 2006 m.

Anotacija: Britų rašytojo Davido Madseno herojus prabunda traukinyje kažkur centrinėje Europoje – ir neprisimena nei kur esąs, nei kur važiuojąs, ir jau visai negali suprasti, kodėl sėdi be kelnių... Čia jį dar imasi tyrinėti kažkoks seniokas, kuris sakosi esąs Zigmundas Froidas. Froido ir bjaurybės traukinio palydovo Malkovico išgrūstas iš traukinio, netikėtai keliauja į pilį, kur, atrodo, jo laukiama. Visi nekantrauja pasiklausyti jo paskaitos apie tirolietiško dainavimo meną. Mėgindamas ką nors sužinoti apie tirolietišką dainavimą, jis rausiasi grafo bibliotekoje – ten ir sutinka žavingąją pasileidėlę Adelmą, kvanktelėjusį patriarchališką jos tėtušį...
Viskas yra anaiptol ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ką Davidas Malsenas atskleidžia mums pamažu, vesdamas iš vienos istorijos į kitą. Apsukę ratą mes grįžtame į pradžią, pasirengę iš naujo leistis į kelionę, kol autorius ištrauks iš savo fokusų dėžutės paskutinę staigmeną.

Mano nuomonė:  Kažkodėl iš šios knygos tikėjausi per daug... Net nebepamenu, kodėl norėjau ją perskaityti, berods, kažkas rekomendavo, o gal kažkur skaičiau gerą atsiliepimą. Deja, stipriai nusivyliau.. Taip stipriai, jog, ko gero, ši knyga taps mano metų nusivylimu.

Visų pirma, anotacijoje pasakyta ryškiai per daug. Sugadino intrigą, nes pabaiga atskleista. Galbūt jeigu nebūčiau žinojus, kaip viskas baigsis, įspūdis būtų išlikęs šiek tiek kitoks.

Visų antra, mane erzino perdėtai dažnai pasirodančios kvailos erotinės situacijos. Tai pagrindinio herojaus traukinyje vos neišprievartavo kažkoks vyras, tai palydovas, tai psichiatras užveda kalbą apie jo tyrinėtus atvejus... Skaičiau ir galvojau, kokį velnią aš čia paėmiau ir ar bent kažkas normalesnio bus.

Kita vertus, sapno sapne ir t.t. idėja man patiko, kuriamas tarsi iliuzijų pasaulis, bet kad tos iliuzijos manęs nesužavėjo. Na, matyt, ne mano skonio knyga. Pabaigiau tik dėl nedidelės apimties, bet kitu atveju tikriausiai būčiau metus. 3/10.

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Victor Hugo „Paryžiaus katedra“

0 komentarai
Štai jau ir 9-oji knygų iššūkio knyga.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 430, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas - Notre-dame de Paris, išleista 1983 m.

Anotacija: „Paryžiaus katedra“ – vienas pirmųjų didžiojo prancūzų rašytojo veikalų. Jame talentingai pavaizduotas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas Paryžiaus gyvenimo paveikslas, kurio centre – Dievo Motinos katedra, tuometinio Paryžiaus širdis. Katedros papėdėje sudūžta ne vieno herojaus likimas. O labiausiai skaitytoją sukrečia tragiška čigonų pagrobtos ir išaugintos šešiolikmetės mergaitės Esmeraldos meilės istorija.

Mano nuomonė: „Paryžiaus katedrą“ norėjau perskaityti gal nuo kokios 9-10 klasės, bet vis atsirasdavo kitų knygų, kadangi turėjau ją namuose, tai maniau, jog tikrai neprapuls... Taip atidėliojau, atidėliojau. Kol knygų iššūkis nepaskatino manęs susiimti ir pagaliau ją perskaityti.

Kaip ir daugelį, mane labai vargino katedros aikštės, pačios katedros ir Paryžiaus gatvių aprašymai. Stengdavausi kuo greičiau tas detalizuotas vietas perskaityt, kad galėčiau sugrįžti prie veiksmo. Apskritai, aš nesu nusistačiusi prieš smulkų detalių aprašymą, bet Hugo stilius man buvo per daug sunkus (kita vertus, Balzako smulkmenas mėgstu).

Victor Hugo
Šis kūrinys tikriausiai bus vienas iš nedaugelio, kuriame neatradau nei vieno veikėjo, kuriam jausčiau simpatiją ar pritarčiau jo mintims. Visi pavaizduoti tokie egoistiški, susikoncentravę tik į savo problemas (o jos tarsi pačios baisiausios pasaulyje!). Būtent dėl tokių neigiamų charakterių man nepavyko užmegzti artimo ryšio su knyga. Į visus dramatiškus dialogus ir ypač monologus reagavau netgi abejingai, o mintyse šmėkšteldavo tokie epitetai, kaip kvailys, padlaižūnas, pagirūnas ir pan.

Knygoje akcentuojamas grožis, tiek vidinis, tiek išorinis. To pavyzdžiai yra pagrindiniai veikėjai: Kvazimodas-Esmeralda, Kvazimodas-Febas, Frolo. Mintį pagavau, bet tas perdėtas kraštutinumas mane kiek erzino.

Na, o kalbant apie siužetą, tai intrigos kaip ir nepajaučiau, bet esu dėl to pati kalta. Dar prieš berods metus mačiau tiek lietuvišką, tiek prancūzišką miuziklus, iš kurių žinojau, kaip kūrinys baigiasi. Žinoma, tam tikrų detalių juose nebuvo, kad ir istorijos apie Esmeraldos motiną (kuri turbūt buvo bene įdomiausia visame kūrinyje), bet bendrais bruožais žinojau, kas po ko vyksta. Nors, nežinant siužeto, manau, kad pabaigą ne taip ir lengva nuspėti.

Taigi, vertinu 6/10. Bet norėčiau vis tiek parekomenduoti daugeliui, ypač jaunesnio amžiaus skaitytojams (šiuo kūriniu galima kuo puikiausiai remtis rašiniuose). Man jau nebebuvo ko iš jos išmokti, bet paaugliai tikrai ras, o suaugę supras, kodėl visgi taip apdainuojama Esmeralda ir 4 vyrų meilė jai  :)

Citatos:  
meilė kaip medis auga savaime, giliai įleidžia šaknis mumyse ir žaliuoja net sudužusioje širdyje.

Žmogaus širdis talpina tik tam tikrą kiekį sielvarto. Kai kempinė prisigėrusi, gali ir jūra ją užlieti - vis tiek nesugers daugiau nei lašo.

Ekranizacijos: O jų tikrai nemažai, gal visų net nepristatinėsiu.
    • Pati seniausia ekranizacija yra pastatyta  1905 m., kai kinas vis dar buvo nespalvotas ir tylusis. O vadinosi šis kūrinys - Esmeralda.




    • 1996 m. Disney išleido vaikams pritaikytą, ganėtinai kardinaliai pakeistą animacinę versiją su dainomis ir, žinoma, laiminga pabaiga. Režisieriai Gary Trousdale ir Kirk Wise. Įgarsina: Tom Hulce (Kvazimodas), Tony Jay (Frolo), Demi Moore (Esmeralda). Video pristatymas:

    • Po metų kai pasirodė animacinis Disney filmukas, vėl buvo pastatyta vaidybinė ekranizacija, pavadinimu Kuprius (The hunchback). Režisierius Peter Medak. Vaidina: Mandy Patinkin (Kvazimodas), Richard Harris (Frolo), Salma Hayek (Esmeralda). 1997 m. ekranizacijos pradžia:
    • 1999 m. prancūzai pastatė alternatyvią šiai neužmirštamai klasikai versiją (Quasimodo d'El Paris)- šių laikų komediją, kur Kvazimodas yra neteisingai apkaltinamas kaip serijinis žudikas. Režisierius Patrick Timsit.  Vaidina: Patrick Timsit (Kvazimodas), Richard Berry (Frolo), Melanie Thiery (Esmeralda). Video pristatymas:

    Nuoširdžiai, Rita :)

    2012 m. rugpjūčio 19 d., sekmadienis

    Mary Higgins Clark „Šauksmas naktyje“

    0 komentarai
    Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 296, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - A cry in the night, išleista 2012 m.

    Anotacija: Niujorko meno galerijoje dirbanti vieniša dviejų vaikų mama Dženė Makpartland negali atsidžiaugti sutikusi savo svajonių vyrą. Didingų peizažų tapytojas Erikas Kriugeris, jau pasiekęs milžiniškos sėkmės, yra gražus, jautrus ir... labai ją įsimylėjęs. Pora netrukus susituokia, ir Dženė svajoja apie jaukius namus, kuriuos sukurs Eriko sodyboje Minesotos platybėse.
    Tačiau po vestuvių Erikas staiga ima elgtis keistai – sudaro kliūtis, kad žmona negalėtų bendrauti su kitais žmonėmis, verčia rengtis motinos drabužiais... Dženė pastebi, kad jo vengia ir visi aplinkiniai...
    Vienišos dienos ir baimės kupinos naktys visiškai išsekina Dženę. Netrukus moterį įsuka sukrečiančių įvykių karuselė ir užgriūna šiurpios paslaptys iš Eriko praeities. Jos ima kelti grėsmę jos ir vaikų gyvybei.
    Ar moteriai ir jos dukrelėms pavyks ištrūkti iš košmariškų spąstų, kuriuos Erikas joms paspendė dideliame name vidury laukų?

    Mano nuomonė: Tai jau antroji mano perskaityta Mary Higgins Clark knyga, taigi jau galiu susidaryti tvirtesnę nuomonę apie autorės kūrinius. Kokie jie? Įtempto siužeto, įtraukiantys, su išlaikyta iki pat pabaigos intriga, turintys detektyvo elementų, lengvai skaitomi.

    „Šauksmas naktyje“ - ne išimtis. Suskaičiau per kelias dienas, vienu prisėdimu įveikdama pusę knygos. Siužetas kaip iš siaubo filmo - iš pradžių visiška idilė, romantika, begalinė meilė ir staiga viskas pradeda po truputį keistis, atsiranda keisti reikalavimai, nesveikas pedantiškumas, tada veiksmas įgauna pagreitį ir tik spėk sekti užuominas ir spėlioti, tai kam vis dėlto čia susisukę šarikai. Artėjant prie pabaigos autorė dar sugeba suregzti  pinkles, tarsi bandydama suklaidinti skaitytoją (ech, naivuolė aš, patikėjau!). Įspūdžius labai sustiprina veiksmo vieta - atokus dvaras, tušti kambariai, keletą dešimtmečių nesikeičianti aplinka.

    Personažai atskleisti pakankamai neblogai, kaip tokio žanro kūrinyje. Tobulai pavaizduota psichopatinė asmenybė (knygos gale, padėkoje, yra paminėta, kad be profesionalaus psichiatro konsultacijos neapsieita). Bet tai tik pakelia mano nuomonę apie autorę, konsultuotis su specialistais norint sukurti įtaigų veikėją yra tikrai profesionalu. Šalutiniai personažai tikroviški, ne per daug idealizuoti, tik pagrindinė veikėja šiek tiek nervino.

    Apskritai, šis kūrinys man patiko, tikrai sudomino, įtraukė iki pat pabaigos. Toks lengvas, poros dienų romanas, per daug neįpareigojantis, leidžiantis pasijusti tartum kine. 9/10.

    Nuoširdžiai, Rita :)

    2012 m. rugpjūčio 15 d., trečiadienis

    Mingmei Yip "Šilko kelio daina"

    0 komentarai
    Taip jau nutinka, kad jeigu neskaitau, tai neskaitau, o jei pradedu, tai kelias knygas vieną po kitos sugraužiu.. :D


    Lilė Lin yra 29-erių kinė, gyvenanti Niujorke. Ji dirba padavėja ir svajoja parašyti romaną. Staiga lyg iš dangaus atkeliauja žinia apie jos tetą, apie kurią Lilė nieko nežinojo. Pasirodo, teta nori, kad Lilė leistųsi į Šilko kelią, atliktų užduotis ir po visko, jei tiksliai vykdys nurodymus, gaus 3 milijonus dolerių. Na, kas nesusigundytų tokia galimybe.. Lilė iš prigimties mėgo nuotykius, tad leidosi į šią kelionę.

    Na, jei atvirai, tai tikėjausi kažko truputį kito.. Nežinau, ko, bet ne tokio romano :D Ta prasme.. Didžioji dalis veiksmo sukosi apie Lilės meilės reikalus, o to man visai nesinorėjo. Galbūt norėjosi šiek tiek daugiau pasakojimo apie patį Šilko kelią, šįkart net pritrūko taip nemėgstamų gamtos aprašymų.. Jų buvo, bet negalėjau susidaryti tinkamo vaizdo.
    Iš pirmo žvilgsnio sunkios užduotys, pasirodo, knygos herojės buvo labai lengvai įveiktos (galbūt tik kelionė per dykumą buvo sunkesnė, bet ir ta sutilpo į du skyrius). Iš knygos aprašymo buvo galima suprasti, kad Lilė ilgai kamuosis, kol viską įveiks, tačiau taip tikrai nepasirodė skaitant knygą.
    Ir vis akis badė pasakymas "dvidešimt vienų metų amžiaus". Ooo jetau, taigi ar taip galima sakyti :(

    Apskritai knyga parašyta gana primityviai, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, įtraukė nuo pirmųjų puslapių :) Perskaičiau ją per dvi dienas.
    Knyga tinka merginoms, norinčioms ir "pakeliauti" po Kiniją, ir po meilės labirintus :) Ir tikrai neabejoju, kad ji jus įtrauktų taip pat, kaip ir mane :)

    2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

    Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

    0 komentarai

    Sveiki! :) Pagaliau ir aš atsiradau.. Po paskutiniosios perskaitytos knygos praėjo daugiau nei mėnuo, tačiau turėjau tiek visokių reikalų, kad nebuvo kada prisėsti ir pasimėgauti skaitymu..
    "Paryžiaus katedrą" buvau pradėjusi skaityti devintoj klasėj :D Deja, tada sugebėjau įveikti netgi vieną skyrių. Ir padėjau į šalį, o paėmiau tik dabar, po penkerių metų. Dabar buvau kantresnė skaitytoja ir perskaičiau visą kūrinį :)

    Knygoje pasakojama gana sudėtinga meilės istorija. Sudėtinga dėl to, kad joje dalyvauja visiškai skirtingi žmonės: Katedros archidiakonas Klodas Frolo, gražuolis kapitonas Febas, Katedros kuprius, varpininkas Kvazimodas ir žavi čigonė Esmeralda. Iš pirmo žvilgsnio tai be galo skirtingi personažai, ir tą patį jausmą išgyvena skirtingai, tačiau mano akimis visi jie - pasimetusios sielos.

    Kad ir kokios būtų tikroviškos realizmo epochos knygos, vis dėlto kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mane jos ne itin žavi.. :D Pati istorija tikrai buvo įdomi. Be galo įdomūs personažai, buvo įdomu skaityti ir sužinoti, kaip jiems susiklostys likimas. Įtaigiai parašyta knyga ir tikrai galima pajusti tą laikmetį. Tačiau visi detalūs aikščių, Katedros aprašymai taip nepatiko.. Taip, gal ir vaikiška taip sakyti. Bet tokie aprašymai ne man :D

    Visiškai nesigailiu, kad skaičiau ir perskaičiau šį klasikinį kūrinį :) Vis neprisiruošdavau, o dabar galiu dėkoti Sandros knygų iššūkiui :) Kaip ir sakiau, tikrai pajutau tą laikmetį, visą neteisybę, kuri buvo persmelkusi to meto visuomenę.
    O iki iššūkio pabaigos liko 5 knygos! :)

    2012 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

    Darja Doncova „Pulką kiškių besivaikant“

    1 komentarai
    Žinot, būna tokios knygos, kurių viršeliai tokie gražūs ir viliojantys, kad kartais jas norisi įsigyti net neperskaičius anotacijos. Tai va, šios knygos, jeigu atsisžvelgčiau tik į viršelį, niekada nepirkčiau ir net į rankas nepaimčiau. Kažkokia fyfa netikrais nagais... Kas juokingiausia, kad ji neturi nieko bendro su romano veikėjais, nei vienas pagal aprašomą išvaizdą net nepanašus. Pagrindinė „tyrėja“ Daša daug vyresnė, turinti vieną suaugusį vaiką ir paauglę dukrą. Na, tiesiog nesusipratimas, lėkštumo viršūnė. O dabar, kai jau išsiliejau dėl beprasmiško viršelio (o, mano nuomone, viršelis turi būti prasmingas!), keliausiu giliau, į turinį.

    Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 256, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas -За всеми зайцами, išleista 2012 m.

    Anotacija:  Dar vienas pasakojimas apie Dašos Vasiljevos, ,,privačios seklės“, nuotykius Paryžiuje ir ne tik.
    Šįkart Dašą tiesiog užgriūva nepaprasti įvykiai. Iš Maskvos į svečius atvyksta ne tik mylima bičiulė su vaikais, bet ir bjauraus būdo buvusios viršininkės sūnus. Visa kompanija ir dar pačios Dašos vaikai išsiruošia atostogų į Tunisą, kur kone Dašos akivaizdoje nužudomas garsus verslo magnatas...
    Policija ketina bylą nutraukti pritrūkus įkalčių, tačiau Dašai knieti pačiai viską išsiaiškinti.  Pasirodo, magnato mirties norėjo visi: žmona, dukterys, žentas. Be to, nuo žudikų rankos ima kristi galimi liudytojai, o pačios Dašos namuose dedasi keisti dalykai... Bet ji nutaria nepasiduoti ir sudėti visus taškus ant „i“...

    Mano nuomonė: Iš tiesų, labai gerai, jog anotacijoje privati seklė yra įsprausta į kabutes. Ieškantys rimto detektyvo čia jo neras. Šis kūrinys yra tarsi detektyvo žanro parodija (o ką, kartais ir tokių reikia!), primenantis man „Rožinės panteros“ filmus.

    Man šiek tiek sunkoka vertinti šį kūrinį pagal veikėjų vystymą, nes, kiek domėjausi, yra visas „Privataus Dašos Vasilijevos tyrimo“ kūrinių ciklas, o kiškiai yra antroji dalis. Kaip viskas prasidėjo supratau pakankamai lengvai, nes knygos pradžioje primenamos pirmosios dalies gairės.

    Apskritai kalbant, buvo visko. Galima ir pakrizenti, ir pasierzinti dėl tam tikrų veikėjų bukumo. Tiesa, siužetas nepasižymi  orignalumu, beveik visos užuominos yra per daug aiškiai pateikiamos dar knygos pradžioje, taigi, nusikaltėlis kaip ir aiškus. Galbūt sudomino tam tikros antrojo plano detalės, bet tik tiek. Intrigos, bent jau man, labai pritrūko. Veikėjų charizmos taip pat. Labai pop'siškas kūrinys. 5/10.

    Prisipažinsiu, aš mieliau kelis kartus pažiūrėčiau „Rožinę panterą“ ar „Fantomą“ nei skaityčiau Dašą.

    P.S. Susimąsčiau, ar knygos formatas priklauso nuo to, kokioms masėms ji skirta? Ši išpūsta iki begalybės, kaip botulino prileistos lūpos. Taip tyliai ir pagalvoji, nejaugi, kuo bukesnis kūrinys, tuo jo šriftas, apimtis, paraštės yra didesni?

    Nuoširdžiai, Rita :)

    2012 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

    Renate Welsh „Močiutės palikimas“

    0 komentarai
    Kišeninio formato knygelė keliems prisėdimams.

    Aprašoma knyga:
    puslapių skaičius - 221, leidykla - „Gimtasis žodis“, originalus pavadinimas - Großmutters Schuhe, išleista 2010 m.

    Anotacija: „Šitai šeimai nebereikia galvos, nes būtent nuo šios dienos ji liovėsi būti šeima, stebulė iškrito iš rato, stipinai styro į visas puses“, – taip proanūkis Deividas tiksliai ir ne itin meilikaudamas išsako nuomonę apie savo giminaičius. Šeima ką tik palaidojo visus vienijusią 93 metų moterį ir susėdo prie gedulingų pietų stalo – tai viena iš retų progų susitikti. Tiesą sakant, jie nežino, apie ką kalbėtis, tačiau galvose sukasi daugybė minčių: juk kiekvienas labai subjektyviai vertina kitus ir mirusiąją bei savo santykius su ja. Tad kas gi iš tiesų buvo toji Edita Karman? Savo kartos moterims – pavyzdys, o vėlesnėms dviem kartoms – veikiau košmaras? Ką galvoja provaikaičių karta? Ką ruošiasi daryti gedulingų pietų dalyviai? Restorano darbuotojai nujaučia kažką negera...

    Mano nuomonė: Šeima. Ar visada kraujo ryšiai yra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų jos narius drauge? O gal tam kartais tereikia vieno žmogaus, kuris kažkaip, tarsi antgamtiškai, geruoju ar bloguoju, sujungtų juos, paskatintų dažniau matytis? Tokie klausimai natūraliai iškilo beskaitant šį kūrinį. 

    Romano laikas labai trumpas kaip tokio žanro knygos - viena popietė, gedulingi pietūs, per kuriuos kiekvienas šeimos narys nusikelia į prisiminimus apie velionę arba galvoja kaip greičiau nešti kudašių iš restorano. Šios mintys atskirtos trumpučiais epizodais iš nedidelio restorano personalo užkulisių. 

    Renate Welsh
    O mintys tikrai originaliai ir be abejo tikroviškai perteiktos - tikras sąmonės srauto principas. Tokį rašymo stilių kol kas esu sutikus tik „Baltoje drobulėje“. Žinoma, jis nėra toks drastiškas kaip mūsų lietuvių rašytojo kūrinyje, personažai nėra taip sutrikę kaip minėto romano herojus, bet minčių šuoliai yra jaučiami. Tik jie visiškai netrukdė suvokti galvojančiojo požiūrio. 

    Patiko kūrinio idėja, kaip ji perteikta, buvo įsimintinų minčių. Kita vertus, dėl mažos apimties, didelio galvojančiųjų skaičiaus nesuspindėjo nei vienas personažas, nebuvo mano taip norėto charakterių įvairesnio atskleidimo. Tie mažyčiai epizodėliai iš personalo gyvenimo man suteikė žymiai daugiau aiškumo nei atskiri, detalesni prisiminimai. Vietomis buvo kiek nuobodoka. 

    Vertinčiau 8/10 dėl originalaus stiliaus ir jau kuris laikas knygose nesutiktos šeimos idėjos. Laikas nuo laiko neprošal pamąstyti apie giminystės ryšių svarbą.

    Citatos: 
    Odą galima patempti ir pastangrinti, jei turi pinigų ir nesibaimini skausmo, smegenėlių nepatempsi ir neatgaivinsi, lyginimas nepadės...

    Juk meilės neįmanoma pamesti kaip pirštinės, piniginės ar rakto. Atrodo, vis tik galima! Kiek pamestų meilių guli parkuose, gatvėse, kabo ant medžių, sudriskusios kaip seni plastikiniai maišeliai, niekam netinkamos. Jei nepasiseks, vėjas nuplėš vieną jų ir tėkštels tai į veidą, kokčią ir drėgną, o tu turėsi darbo nubraukti ją nuo nosies.

    Gyvenimas yra neteisingas, <...> bet dažniausiai turime  jaustis dėkingi, kad jis toks, priešingu atveju mums klotųsi ne taip gerai.

    Nuoširdžiai, Rita :) 

    2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

    Robert Goddard „Negrįžk atgal“

    0 komentarai
    5-oji knygų iššūkio knyga. Liko dar 7, o laikas tiksi. Tikiuosi, kad suspėsiu :)

    Pirmiausia pakalbėsiu apie knygos atsidūrimą knygų iššūkio sąraše. O viskas buvo taip... Dabar atrodo juokinga, tačiau kažkada šią knygą labai geros akcijos metu nusipirkau, tačiau iškart neperskaičiau. Tai buvo pirmoji knyga, kurią nusipirkau ir neperskaičiau. Ilgą laiką, todėl kai lyg ir trūko knygos mano galutiniam sąrašui - pasirinkau šią.

    Knyga nėra turtinga. Kaip kai kurie žmonės sako - skaitalas. Kodėl taip drąsiai ir negarbingai atsiliepiu apie knygą? Žinot tas detektyvines knygas, kuriose kažkas atsitinka, policija neranda teisybės, todėl jos pradeda ieškoti romano veikėjai ir būna labai įdomu? Tai va, čia tokia knyga. Kažkuo primena net Sandra Brown, tačiau labai sunku ją skaityti dėl vieno dalyko.

    Anotacijoj rašoma, kad visi susitikimo dalyviai dalyvavo kažkokiame paslaptingame ekpermente, išsiskirstė iš jo ir laikė, kad jis nepavyko, tačiau tai buvo ne visa tiesa. Ir būtent po 50 metų susitikimo metu, įvykių virtinė nulemia, kad tik du žmonės gali surasti tiesą, nes jei jos neras - bus apkaltinti net 2 žmogžudystėmis. Viskas lyg ir nuostabu, taip? Bet absurdas, kai skaitant reikia tuos du pagrindinius veikėjus įsivaizduoti... Nemiega, laksto po visą šalį, mažai valgo, jiems gresia mirtis - normalu? Bet jiems 70. Aš suprantu, kad būna labai stiprių senolių, bet kažkaip šitoj knygoj, jos veiksme - tai netiko.

    O iš tikrųjų, kad ir kokie knygos minusai. Vienas pliusas visada bus: tokia knyga nuostabiai tinka atostogomis, aš ją perskaičiau per keletą dienų, nes jai nereikia didelio susikaupimo, ją lengva skaityti.

    Sandra :)