2013 m. vasario 8 d., penktadienis

Julio Llamazares „Geltonas lietus“

0 komentarai
Nesuprantu, kas 2006-aisiais buvo užėję leidėjams, bet šios knygos puslapiai yra vos ne kartoniniai... Su normaliais puslapiais knyga būtų perpus mažesnė ir lengvesnė. Tikslas buvo padaryti didesnės apimties knygą? Siaubas, gaila popieriaus, medžių :-/

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 160, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - La lluvia amarilla, išleista 2006 m.

Anotacija: Paskutinis apleisto Ainielės kaimo Pirėnų kalnuose gyventojas prisimena, kaip vienas po kito kaimynai ir bičiuliai išmirė arba išsikėlė į miestą. Slapstydamasis šio kaimo vaiduoklio griuvėsiuose, jis ilgos kankinančios vienatvės klaidinamu protu prisimena dienas, kai dar gyveno su žmona Sabina, ir nenumaldomą širdgėlą. Jis įsivaizduoja, kad netrukus kas nors, galbūt grupė turistų, ieškančių praeities pėdsakų, suras drėgnose samanose, kuriomis apžėlė kaimo akmenys, jo istoriją ir prisiminimus.

Mano nuomonė:  Kaip ir sako anotacija, kūrinys apie paskutinį kaimelio gyventoją, kuris yra vienintelis kalbantysis. Knygoje nėra nei vieno dialogo, viskas kalbama šio gyventojo asmeniu, prisimenami laikai, kai kaimelyje buvo daugiau žmonių ir buvo justi šiokia tokia bendrija. 

Tiesą pasakius, net nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią neigiamų minčių ir savigraužos kupiną knygą. Čia ir depresiją galima įsivaryt beskaitant. 

Visi išvažiavo, tik aš vienas likau ir dabar pusę knygos bambėsiu, kaip blogai, kokie kiti blogi ir t.t. Tada dar pamišimo motyvas atsiranda, kur čia neišprotėsi vienas begyvendamas, su šuniu tik šnekėdamas. Tampa nebeaišku, kur sapnai, kur tikrovė. O kulminacijoje, kuri turėtų pasibaigt pasakotojo mirtimi (ale labai dramatiškas epizodas, nes mirusiame kaimelyje miršta paskutinis gyventojas), tai išviso vos ne būti ar nebūti kova atsiranda... Jau mirsiu mirsiu, bet nee, dar pamąstykime, kokia beprasmiška yra mirtis ir t.t. 

Nepatinka man tokie neigiamų emocijų pilni kūriniai... Kažkoks slogutis apima tada.. O čia dar ir pats pasakotojas nervino su savo filosofijom. Vertinu 4/10 ir džiaugiuosi užvertus paskutinį puslapį. 

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. vasario 5 d., antradienis

Michael Morpurgo „Karo žirgas“

0 komentarai
Susikaupė plonų knygų namie, tai nusprendžiau nors kelias perskaityti. Ši suėjo per vieną prisėdimą :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 160, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - War horse, išleista 2012 m.

Anotacija: Nuoširdus, paprastas ir jaudinantis žirgo pasakojimas nukelia mus į tuos laikus, kai Europoje siautėjo vienas baisiausių karų – Pirmasis pasaulinis. Pasakojimo centre – berniuko ir žirgo draugystė.
Skaitydami apie žirgo nuotykius, nustebę įsitikiname, kad ir šiame pragare esama tikros draugystės (ir žirgų, ir karių), meilės, švelnumo ir kilnių poelgių – ir tarp savųjų, ir tarp priešų.

Mano nuomonė:  Myliu gyvūnus bei knygas apie juos, tad susigundžiau šiuo kūriniu. Bet nebuvo jis labai jau ypatingas. Galbūt būtų labai patikęs, jei vaikystėje nebūčiau skaičiusi Anos Siuvel „Juodojo Gražuolio“, kuris man be galo patiko, buvo viena mėgstamiausių vaikystės knygų. 

Žirgas pasakotojo vaidmenyje man jau nebuvo naujiena, nenustebino. Siužetas apskritai labai panašus į „Juodąjį Gražuolį“ - maištingo charakterio žirgas užauga su mylimu šeimininku (berniuku), bet, deja, yra parduodamas. Iš gyvūno perspektyvos pasakojami patirti nuotykiai, kiti šeimininkai ir darbai, kuriuos turėjo dirbti, patirti sunkumai. 

Abiejuose kūriniuose žirgai turėjo tiek gerų, tiek blogų šeimininkų, turėjo daug iškentėti, kol jų pirmieji šeimininkai juos vėl surado. Ir tegyvuoja žmogaus ir arklio draugystė, kuri, kaip skelbia knyga, yra amžina. 

Praktiškai nėra skirtumo tarp Gražuolio ir „Karo žirgo“, tik vienintelis niuansas M. Morpurgo kūrinyje - Pirmasis pasaulinis karas. Taigi, galima susipažinti su karo beprasmybe, kam dar neteko. Kadangi knygų apie karą yra tikrai žymiai geresnių ir labiau už širdies griebiančių, tai man buvo nei šilta, nei šalta. Trūko originalumo, tad skaičiau kiek abejinga, vertinčiau 7/10. Nors, kam patinka trumpos istorijos apie žmogaus ir gyvūno draugystę, rekomenduoju. Gal patiks :) 

Beje, manau, kad ir vaikams turėtų patikti, pati istorija kiek pamokanti :) 

Ekranizacija: 2011 m. buvo pastatytas filmas pagal šį kūrinį. Filmo režisierius - Steven Spielberg. Vaidina: Jeremy Irvine (Albertas), Peter Mullan (Alberto tėvas Tedas), Emily Watson (Alberto mama Rous). Girdėjau gandų, kad filmas geresnis už knygą. Manau, greitai reikės išsiaiškinti. Treileris:

Nuoširdžiai, Rita :)

2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

Michael Ondaatje „Divisadero“

0 komentarai
Antroji knygų iššūkio knyga, kurią pasirinkau, nes sudomino nutrūkstantis siužetas, o ir autorius žinomas, bet nepažįstamas.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 301, leidykla - ƒ„Tyto alba“, originalus pavadinimas - Divisadero, išleista 2009 m.

Anotacija: Naujausias M. Ondaatje romanas paslaptingu pavadinimu „Divisadero“ – tai vieta, kurioje būdamas, regi išties toli – skirtingas epochas, vietas ir žmones. Romanas, kuriame tiesinis pasakojimas daugybę kartų nutrūksta, išsišakoja ir vėl susipina, o skaitytojo sąmonėje lieka dramatiška, keista ir nuostabi istorija apie trijų našlaičių likimus.
Trys našlaičiai augo kartu: motinos netekusi Klerė, pamestinukas Kupas ir Ana, kurios motina mirė gimdydama. Anos tėvas augino juos kaip brolį ir seseris, kol ramios jų laimės nesugriovė Kupo ir Anos meilė. Juodu užklupęs pagautas įniršio tėvas sumušė Kupą iki sąmonės netekimo ir jų keliai išsiskyrė. Kupas tapo profesionaliu pokerio lošėju, Ana pabėgo iš namų ir iš šalies ir tik Klerė, tebemylinti Kupą, liko su tėvu. Po dvidešimties metų jų gyvenimai susipins dar kartą – dramatiškai, tragiškai ir keistai...
Istorija apie lošėjus, lošiančius su gyvenimu, našlaičius ir menininkus, apie mažą keistuolių bendruomenę, gyvenančią visiškai skirtinguose pasauliuose, – ir apie tai, kad meilėje, gyvenime ir šeimoje jokia nekaltybė neįmanoma.

Mano nuomonė:  Dramatiškas, gyvenimiškas, skaudžias patirtis atskleidžiantis kūrinys.

Žinot tokį magišką daiktą iš Hario Poterio knygų - minčių koštuvą? Tai va, skaitydama šią knygą jaučiausi lyg naudočiausi juo. Įdedi vieno žmogaus prisiminimą į koštuvą ir išgyveni vieną, trumpą jo gyvenimo epizodą. Tada ateina eilė kito veikėjo prisiminimui ir t.t. Žinoma, veikėjai susiję vienas su kitu, vieni ypač artimai, kiti labai minimaliai, įvykiai taipogi artimi vienas kitam, tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys.

Šiek tiek slėgė knygoje tvyrantis liūdesys. Kai už lango tokios pliurzos, lietūs ir dargana, sunkūs veikėjų išgyvenimai tarsi dar labiau slegia. 

Rašymo stilius nepasirodė man labai ypatingas, vietomis buvo kiek nuobodoka skaityti. Tik tas istorijų išsišakojimas buvo tikrai vertas dėmesio ir patiko.

Epizodams nutrūkstant prie jų nebesugrįžtama, todėl man nepatiko pabaiga. Tikėjausi, kad kulminacijoje išaiškės nors kiek daugiau, kad galbūt bus sudėlioti visi taškai. Nelabai mėgstu aiškiai neužbaigtų kūrinių.

Apskritai, tikėjausi kažko daugiau iš M. Ondaatje, nemanau, kad „Divisadero“ ilgai išliks mano prisiminimuose. 8/10.

Nuoširdžiai, Rita :)