2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Ilja Ilf, Jevgenij Petrov "Dvylika kėdžių"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 427, leidykla - "Valstybinė grožinės literatūros leidykla", išleista 1957 m., originalus pavadinimas - 12 стульев.

Anotacija: Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanas „Dvylika kėdžių“ (1928) labiausiai įsimena savo žaisminga, su šmaikščia ironija perteikta be galo ryškių tipažų galerija labai autentiškame SSRS trečiojo dešimtmečio socialinio gyvenimo fone.

Mano nuomonė: Jau kaip nepataikiau su kūriniu, tai nepataikiau... Pamenu, kad jį skaičiau dar šią vasarą tarp darbų ir prasikankinau greičiausiai pusę vasaros. Buvo be galo sunku skaityti. Ir visai ne dėlto, kad stilius koks nors įmantrus ar sunkus, anaiptol, jis pakankamai lengvas, tačiau nei pati istorija, nei personažai, nei ironija manęs visai nežavėjo. O taip norėjau susipažinti su tikrai žinomu klasikiniu kūriniu.

Na, susipažinau. Ir padariau išvadą, kad visgi man netinka tokie siužetai. Nei filmuose, nei knygose nemėgstu absurdiškų situacijų. Kartais jas pateisinu, jeigu personažai būna įdomūs ir įtraukiantys. Deja, Ostapas Benderis ir aplink jį vykstantys neįtikėtini įvykiai mane tikrai labai erzino. 

Nejaugi šis kūrinys yra vienos kartos knyga? Taip, negyvenau aš sovietmečiu, buvau per maža, kad ką nors labai atsiminčiau, daugiau žinau iš tėvų/senelių pasakojimų, tad galima būtų svarstyti jaunimas šiais laikais nieko nesupranta mintį. Bet jeigu peršasi tokia mintis, tada man automatiškai peršasi pastebėjimas, jog Dvylika kėdžių tikrai skirta tik tai vienintelei kartai. O gaila, knygos išlieka (ar bent jau turėtų išlikti) ilgiau. Dar vienas pastebėjimas - greičiausiai man į rankas pakliuvo cenzūruota versija. Spėju pagal leidimo metus. Galbūt tai irgi turėjo įtakos, nes tikrai buvo tokių vietų, kur man visiškai jokios loginės jungties nebuvo. 

Bandau kapstytis giliau. Tarkim, atmetu mane taip erzinusius personažus. Tada galbūt visas tuometinės situacijos pašiepimas ir satyroje paslėpta kritika būtų teigiamai mano įvertintas aspektas. Tuo metu to reikėjo, ne veltui kūrinys cenzūruotas, vadinasi, buvo bijoma jo galios. Nebambėsiu ir už šį pasiekimą autoriams pliusą uždėsiu. Šiam kartui tiek. Iš manęs knyga gauna 5/10. 

Ekranizacijos: 1971 m. turbūt daugeliui lietuvių mintinai žinoma knygos ekranizacija. Režisierius Leonid Gaidai. Pagrindinius vaidmenis atliko: Archil Gomiashvili (Ostapas Benderis), Sergej Filipov (Kisa Vorobjaninovas), Michail Pugovkin (tėvas Fiodorovas). Treileris:

1976 m. atsirado ir muzikinė Dvylikos kėdžių versija - 4 dalių mini serialas/miuziklas. Režisierius Mark Zakharov. Pagrindinius vaidmenis atliko: Andrei Mironov (Ostapas Benderis), Anatolij Papanov (Kisa Vorobjaninovas). Ištrauka:



Fone skamba: kas daugiau, jei ne garso takelis iš filmo (tiesa, orkestro stiliumi)

Nuoširdžiai, Rita :)

2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Jodi Picoult "Mano sesers globėjas"

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - "Alma littera", išleista 2006 m., originalus pavadinimas - My Sister's Keeper.

Anotacija: Pasaulinę šlovę rašytojai atnešęs romanas „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, ir visa įveikiančią meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Knygos veikėjai atsiduria sudėtingose situacijose ir turi atsakyti į klausimus, į kuriuos nėra vieno atsakymo. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti, kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi?

Mano nuomonė: Taip pat dar 2015 metais perskaitytas kūrinys, bet atsimenu taip, lyg būčiau baigus skaityti tik prieš savaitę. Tai ne pirmas mano skaitytas Jodi Picoult darbas - jau anksčiau esu skaičiusi "Devyniolika minučių", kuri tikrai patiko, tad numaniau, jog ir ši tikrai bus gera. Neskaičiau jos per pačią populiarumo bangą, taip pat nemačiau filmo, laukiau momento, kada knyga tiesiog pati pas mane ateis (šiuo procesu vadinu knygos buvimą bibliotekoje, kai aš vaikštau tarp lentynų ir renkuosi kažką neplanuoto). Na, pagaliau ji atėjo :)

Stilius labai lengvas, tipinis Picoult, pasakojama pirmuoju asmeniu daugiausiai iš vienos iš pagrindinių veikėjų pozicijos, nors atsiskleidžia ir kitų personažų perspektyvos. Pasakoja vaikas, gyvenantis likimo nuskriaustoje šeimoje, kuri dėl didžiausio šeimos rūpesčio - vyresnėlės dukters ligos - nesugeba džiaugtis gyvenimu ir susitelkti į kitų problemų sprendimą. Puikiai atskleidžiamos tiek rimtos, visą šeimą kamuojančios problemos, tiek mažyčiai, bet vaiko pasaulyje labai svarbūs išgyvenimai. Kadangi autorė amerikietė, tai visai nenustebino pasirinktas teismo procesas, Europoje tokios bylos itin retai patenka į teismą. 

Kūrinys gan stipriai orientuotas į žmogaus teises, ne vieną kartą priverčiantis susimąstyti - "O kaip pasielgčiau aš?", kai jau susidarai, atrodo, stiprią nuomonę, labiau įsigilinus į mergaitės poziciją irgi norisi suabejoti ir vėl ją pakeisti. 

Skaitosi greitai, nes tikrai daug vienas kitą sekančių įvykių, gan slogi viso kūrinio emocija, tačiau greičiausiai natūralu, kai iš taip arti atskleidžiama šios šeimos istorija. Žinojau, kokia bus pabaiga (išdavė knygą skaitę draugai), tačiau greičiausiai būčiau numanius panašią, nes visa istorija pamažu vedė prie būtent tokios kulminacijos, Tiesa, buvo keli siužeto vingiai, kurie šiek tiek sukrėtė pabaigoje, tačiau ir juos man buvo išplepėję jau skaitę žmonės (labai ačiū). 

Nepaisant žinomų siužeto detalių,knyga man patiko, pasirodė pritaikyta šiuolaikinei visuomenei, kai aplink visur skubama, nes knyga tikrai skaitosi greitai, nelabai paliekama laiko giliau apmąstyti įvykius, nes jų tikrai nemažai. Nesakyčiau, kad šedevras, bet įsimintinas ir jautrus kūrinys, 9/10. Rekomenduoju, kad ir pirmai pažinčiai su Jodi Picoult.

Ekranizacija: 2009 metais knyga ekranizuota į to paties pavadinimo filmą, kurio režisierius Nick Cassavetes. Pagrindinius vaidmenis atliko: Abigail Breslin (Ana), Sofia Vassilieva (Keitė), Cameron Diaz (Sara). Treileris:

Fone skamba: Garso takelis iš filmo



Nuoširdžiai, Rita :)

Alessandro Baricco "Be kraujo"

0 komentarai
Beveik metai tylos.... Net nesusimąsčiau, kad galėsiu taip ilgai užtrukti neaprašydama savo skaitytų knygų. Deja, bet taip jau susiklostė, kad šiuos nepilnus metus visiškai buvo pradingęs noras rašyti. Knygų neapleidau, ir toliau skaičiau, tik negalėjau net mintyse sau jų įvertinti. Bet dabar jau viskas gerai, tyliai tyliai grįžtu, galbūt pavyks aprašyti visas neaprašytas knygas, perskaitytas nuo praeitų metų gegužės (dabar skamba kaip tikras iššūkis!). 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 96, leidykla - "Alma littera", išleista 2004 m., originalus pavadinimas - Senza sangue

Anotacija: Kaip ir garsiajame "Šilke", autorius neaprėpiamą gyvenimą sutalpino į keletą žodžių ir gestų, o herojams sukūrė kritinę situaciją, kurioje atsiskleidė jų esmė.
Naujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga "Be kraujo", pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų...

Mano nuomonė: Ši knyga buvo perskaityta iškart po paskutinės mano aprašytosios "Mergina, kuri žaidė su ugnimi", tad pamenu, kad buvo labai keista skaityti tokios nedidelės (net pasakyčiau, miniatiūrinės) apimties kūrinį. Tiesiog vienu prisėdimu ir susiskaitė

Taip pat buvo labai keistas įspūdis perskaičius. Pradžia, kaip ir aprašyta anotacijoje, veiksmas lyg iš filmo "Desperado", tikras kraujo kerštas, kulkų skraidymas į visas puses ir pan., likusi viena gyva baisaus nusikaltimo liudininkė/auka. Ir tada, kai mintyse įsivaizduoji, kad žinai, kaip stereotipiškai greičiausiai baigsis šis kūrinys net apėmė savotiškas džiaugsmas, kad knyga nedidelės apimties, nes kas gi čia originalaus galėtų būti iš tokios pradžios? Nebent ilgas ir sunkumų kupinas šeimos žudikų ieškojimas. 

Bet. Viskas pasisuko ne taip. Negaliu sau leisti pasakoti, nes tada atskleisčiau knygos siužetą, o ji ir taip nedidukė, kas norėsit - perskaitysit taip pat greičiausiai vienu prisėdimu :) Tiesą pasakius, nesupratau pagrindinės veikėjos, ji man pasirodė tokia silpna... Žudiko pozicija buvo suprantama, bet tikrai nustebino pabaiga. Vėliau supratau, ką norėjo perteikti Baricco, bet, deja, kūrinys nesužavėjo. Pliusas už netikėta pabaigą, bet kažkaip viskas per greit sumalta į tuos nepilnus 100 puslapių, norėjosi sužinoti daugiau viso to priešistorės, galbūt išsamesnės personažų charakteristikos. 

Bėda ta, kad tai pirmoji mano pažintis su Baricco. Girdėjau labai gerų atsiliepimų apie kitus jo kūrinius, bet po šio taip ir nekilo ranka dar kažką pabandyti... Nors tikiuosi, kad šis neigiamas nusistatymas praeis, nes yra bent kelios knygos, kurias tikrai norėjau ir vis dar noriu perskaityti, tačiau atidėlioju. O "Be kraujo" vertinčiau 5/10. Ar rekomenduočiau? Greičiausiai, kad ne.. 

Fone skamba: Panaši emocija ir kūrinyje

Nuoširdžiai, Rita :)