2011 m. liepos 27 d., trečiadienis

James Patterson, Maxine Paetro „Bikinis“

5 komentarai
Apie autorius: James B. Patterson gimė 1947 m. Tai amerikiečių autorius, rašantis trilerius, detektyvinius romanus, labiausiai žinomas dėl savo knygų serijos apie amerikiečių psichologą Alex Cross. Kitas šios knygos autorius yra Maxine Paetro. Jis taip pat amerikietis, tačiau ne tiek garsus, tikriausiai dėl to daugiausiai knygų parašė kartu su kitais autoriais.

Anotacija: Havajų paplūdimys... Iš prašmatnaus viešbučio, kuriame vyksta bikinių fotosesija, dingsta supermodelis. Praėjus vos kelioms valandoms gražuolės Kimės Makdaniels tėvus pašiurpina skambutis. Nutiko kažkas baisaus, tad išsigandę Kimės tėvai sėda į pirmą lėktuvą ir skrenda į Maujaus salą ieškoti dukters. Paieškos bevaisės... Makdanielsų patikėtiniu tampa buvęs policininkas, dabar Los Angeles Times reporteris ir detektyvų rašytojas Benas Hokinsas. Vietos policininkai tikri neišmanėliai, todėl Benui nelieka nieko kita, tik pačiam imtis tyrimo - ir galbūt rasti viso gyvenimo knygos vertą istoriją, sukrėsiančią skaitytojus. Tuo metu žudikas maniakas jau rengia sceną ir kameras naujoms žudynėms. Žiūrovai, maniakui už tai mokantys pinigus, tikisi paties geriausio, - ir psichopatas žudikas jų nenuvils.

Mano nuomonė: Nežinau, ko tikėjausi prieš skaitydama, bet tikrai nusivyliau. Kodėl? Siužetas geras, idėja puiki, tačiau visą laiką kažko trūko, viskas parašyta nuotrupom ir labai sausai, pasigedau gilinimosi į smulkmenas. Tikriausiai net ilgiausias skyrius buvo kokie 5 puslapiai. Keista, kad knygą rašė du autoriai, bet nepadarė nieko gero. Galbūt, nuskambės žiauriai, tačiau toks jausmas, kad knyga norėta parašyti kuo greičiau arba nemokėta išpildyti idėja, sudėlioti žodžiai.
Žinoma, yra ir pliusų, kaip minėjau - idėja. Siužetas taip pat įtraukiantis, labai lengva skaityti.

Rekomendacija: nemanau, kad verta dėmesio, nors Jums gal ir patiks.

2011 m. liepos 24 d., sekmadienis

Lev Tolstoj „Ana Karenina“

1 komentarai
Cha, įveikiau, ir labai džiaugiuosi, kad suklupus nenuleidau rankų. :)

Apie autorių: Levas Nikolajevičius Tolstojus XIX a. rusų rašytojas ir publicistas, parašęs du garsius ir sakyčiau, kad labai storus, kūrinius: „Karas ir taika“ bei „Aną Kareniną“. Realistiniai romanai patys geriausi jo darbai, tačiau nepaisant to, jo pažiūros buvo ganėtinai keistos. Internete radau faktų, kad jis buvo atskirtas nuo bažnyčios bei turėjo ganėtinai įdomias pažiūras į visą pasaulį, kuris jį supa.

Anotacija: Romanas „Ana Karenina“ laikomas vienu žymiausių pasaulio literatūros kūrinių. Jame atskleidžiama pražūtinga meilės istorija.

Mano nuomonė: Knyga, kuri mane ilgai viliojo, tiek pat ilgai nesupratau, kodėl. Susigundžiau tomis vilionėmis ir perskaičiau. Skaityti dviejų tomų kūrinį nebuvo lengva, nes jau įpusėjus pirmąjį tomą pajaučiau šiokį tokį nuobodulį, ir pasiėmiau knygas, kurios jo nekėlė, tačiau grįžusi iš kelionės, nusprendžiau - pabaigti Aną Kareniną. Ėmiau pirmą tomą ir įsivažiavau. Patiko autoriaus manieros perteikti jausmus, atskleisti žmogaus dvejones, taip pat pradžioje nervavę mandagumai, prancūziški vertimai nebedarė neigiamos įtakos.
Pati situacija labai reali. Aišku, šiais laikais ji perteikiama, oi, kaip kitaip būtų, nes dabar skyrybos įprastos, moteris dėl to nėra smerkiama, tačiau vis dėlto skaitymas sukėlė daug minčių apie tai, kaip pasikeitė žmonių moralė. Žinoma, meilė buvo svarbiausia, ir iš pradžių aš ją tikėjau, niekaip nesupratau, kodėl Ana turėtų po traukiniu krist (pabaigą aš žinojau), tačiau, kai meilė tampa savanaudiška, o pavydui nėra ribų, kai žmogus dėl meilės netenka visko, net mylimiausio žmogaus pasaulyje - sūnaus, jam belieka tik neapykanta, štai, Anos neapykanta ir pasireiškė per savanaudiška meilę, bei mylinčio žmogaus įskaudinimą. Labiausiai sukrėtė sakinys, sekęs po to, kai ji jau buvo po traukiniu, kad ji bandė stotis, tačiau ją sutraiškė.

Rekomendacija: rekomenduoju, realistų mėgėjams, apimties nebijantiems ir klasiką pripažįstantiems žmonėms, nes kitu atveju jūsų skaitymas gali tapti beprotiškai varginančiu dalyku.

Ekranizacijos: klasika yra klasika, todėl ji niekada nemiršta ne tik bibliotekos lentynose, bet ir kine!
Apie kiekvieną ekranizaciją nerašysiu, tuolab, kad nesu nei vienos iš jų mačiusi, tačiau visų ekranizacijų sąrašą galima rasti čia.
Taip pat noriu priminti, kad Andželikos Cholinos šokio spektaklis „Ana Karenina“ yra pastatytas Lietuvoje. Apie spektaklį skaitykite čia.

2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Švytėjimas (The Shining) 1980m.

1 komentarai
Gąsdinanti Nicholsono išraiška, taip? Niekada nemaniau, kad galiausiai išdrįsiu pažiūrėti "Švytėjimą", bet jūs juk turbūt žinot, kaip būna su tuo smalsumu. O šį smalsumą labai paskatino jį jau mačiusi Voverė, su kuria kalbėjau po to, kai tik knygą baigiau skaityti. Klausinėjau, ar filme yra tas, yra anas, kas knygoje mane baugino ir kaip tik tuomet..atsitrenkiau į sieną, nes filme nieko panašaus nebuvo, o Voverei teko mane užtildyti, kad nepasakočiau tikrojo knygos siužeto! Tad labai jau nelaukusios, kartu ir filmą pažiūrėjom. Gal įspūdis būtų buvęs kiek kitoks, jei vidury filmo nebūtų nutrūkęs įrašas iš filmai.in ir nebūtume žiūrėję poros Draugų serijų, kol atsisiųs filmas, per kurias labai smagiai prisijuokėm. 

Ne vieną kartą yra tekę girdėti, kad Stanley Kubricko režisuotas "Švytėjimas" laikomas siaubo klasika, kurį tas pats imdb labai gerai vertina, bet galiu drąsiai sakyti, kad jei skaitėte knygą, filmo geriau nė nežiūrėkit, nes labai nusivilsit. Na, bent jau aš, tikrai nusivyliau ir man tapo visiškai aišku, kodėl pats S. Kingas šį kūrinį kritikavo. Nesu aš iš tų, kurie absoliučiai netoleruoja filmo neatitikimo su knyga, bet šiame to man jau buvo per daug. Ta prasme, ten nėra dalykų, kurie bent jau man, atrodė labai svarbūs. Galų gale, ten net pabaiga visai kitokia! Nebuvo parodyta pačio viešbučio galia, visiškai neatskleista jo istorija, kam buvo visai nemažai dėmesio skiriama romane. Ne iki galo atskleisti ir personažai, Denio sugebėjimai ir Tonis, kaip Denio tėvai sakė - įsivaizduojamasis jo draugas. Ir na tebūnie tie neatitikimai, bet kad mane net aktorių vaidyba nuvylė, na, neskaitant Nicholsono, nes jis puikiai susidoroja su tokiais vaidmenimis, bet tarkim Vendi, kurią vaidino Shelley Duvall, visiškai manęs neįtikino, tiesą sakant, jos vaidyba kėlė daugiau juoko, nei prikaustė prie ekrano. Visgi, buvo dalykų, kurie ir patiko. Tarkim, garsų takelis, kuris, na, galbūt kartais ne vietoje, bet tikrai priverčia laukti to "vau, čia kažkas baisaus turi nutikti..!" arba labai įdomiai pasirinkti filmavimo kampai. Be to, prieš žiūrėdama filmą, permečiau akimis, kaip jis buvo kuriamas ir tai privertė prisiminti, kad kažkada filmavimams nebuvo naudojamos žaliosios paklodės, viskas būdavo tikra: sienas krauju (gerai, kraujo imitacija) aptaškydavo, o ir šiaip, visas filmavimas vietoje vykdavo nepripaišius kompiuteriu galybės dalykų, kurių filmavimo aikštelėje nebuvo. Tiesiog..gera pajausti TIKRĄ filmą.

Jūs klausiat, ar rekomenduočiau jį pažiūrėti? Žinoma, nes tai yra klasika, tačiau siūlau iš pradžių filmą pamatyti, o tada knygą paskaityti. Gal ne toks smūgis bus.O galbūt jums abu dalykai taip pat patiks, ką gali žinot. Jeigu bijot - pasikvieskit draugų! Aptarinėti veiksmą ir šiaip, žiūrėti keliese, yra žymiai smagiau ir..taip taip, jaukiau. ; )


Ineta

2011 m. liepos 18 d., pirmadienis

Oscar Wilde „Doriano Grėjaus portretas“

4 komentarai

Na, pagaliau nors kažkiek klasikos po ilgos pertraukos pasiekė ir mane :) Vasaros pradžiai rinkausi lengvo turinio knygas, o štai dabar griebsiu jautį už ragų (kokį dar jautį? Klasiką :) ) ir kuriam laikui pasinersiu į rimtąją literatūrą :) Palinkėkit sėkmės :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Alma Littera“, originalus pavadinimas - The picture of Dorian Gray, išleista 2001 m.

Anotacija: Anglų rašytojo, kilusio iš Airijos, Oskaro Vaildo (1854-1900) filosofinis romanas. Jo herojus - jaunuolis, į gyvenimą žiūrintis kaip į malonumą teikiantį eksperimentą. Beprotiškiausias Doriano Grėjaus noras, kad sentų ir keistųsi tik jo portretas, o pats liktų jaunas ir žavus. Audringas ir nemoralus gyvenimas iš tiesų nepalieka pėdsakų Doriano veide, bjaurėja tik jo portretas. Romano herojus panorsta jį sunaikinti. 

Mano nuomonė: Kaip ir garsiausias Wilde'o kūrinukas, kuriame tikrai nemažai filosofuojama, bet man patiko :) Gilinamasi į pagrindinių veikėjų mąstyseną, požiūrius. Ir ką gi mes čia sutinkame? Ogi dar visai jauną, ambicingą jaunuolį Dorianą, kuris labai didžiuojasi savo grožiu ir trokšta amžinai būti jaunas. Toliau sutinkame jo „draugą“ Bezilį, kuris ir nutapė tą garsųjį Doriano portretą, meniškos sielos ir gan nuoširdų personažą. Ir galiausiai, kad būtų šioks toks kontrastas, randame tarp pagrindinių personažų besėdintį lordą Henrį - turintį nemažai ydų ciniką. Štai ir užsidaro pagrindinis ratas, visas veiksmas vyksta su šiomis asmenybėmis. Nors meluoju, veiksmo šiame kūrinyje nėra daug, užtat apstu tų skirtingų personažų diskusijų apie įvairius dalykus, filosofavimo taip sakant. Kiekvienas turi skirtingą požiūrį, bet Doriano asmenybė yra dar tvirtai nesusiformavusi bei tarsi dirva blogio sėklai, ką pamato ir lordas  Henris ir su malonumu tą sėklą sėja. Ir taip mūsų pagrindinis herojus panirsta į nuodėmių liūną. Daugiau siužeto nesinori atskleist, tik perspėju nesitikėti daug veiksmo, tai yra būtent filosofinis romanas, kuriame daug dėmesio skiriama asmenybei ir jos raidai. Galima rasti tikrai ne vieną neblogą citatą, netgi ir tokių, su kuriomis nesutinki, bet mintis pateikta labai žaviai. Romane užkoduota tikriausiai net ir vaikui suprantama potekstė, jog grožis toli gražu nesuteikia vien laimės. Tikrai labai patiko šis kūrinys, jeigu ne vienas skyrius... Skyrius, kuriame buvo aprašoma visokie Doriano niekučiai, va ten tai vos neužmigau... O jis dar tragiškai ilgas. Vien dėl jo, rašau 9 iš 10 :)  Bet vis tiek rekomenduoju, tai nemirtinga klasika :)

Ekranizacijos: Žinokit, kai pasiknisau ir pamačiau, kiek jų nesvietiškai daug yra, tai net žandikaulis atvipo. Bet pabandysiu trumpai supažindinti ir Jus :)

1. Pati pirmoji ekranizacija pasirodė 1910 m. Danijoje .  Dorianą vaidino danų aktorius Valdemar Psilander.

2. Po trijų metų iškepta naujesnė amerikiečių versija. 1913 m. filme Dorianą vaidino Wallace Reid

3. Ir vėl po trijų metų atsiranda naujas kepalas, tik jau priskiriamas siaubo filmų kategorijai. Šį kartą amerikiečiai sumanė kitaip pateikti idėją ir vėl prasukti bizniuką. 1916 m. filme Doriano vaidmenį atliko Henry Victor.

4. Po metų ir vokiečiai užsimano parodyti, kaip moka kurti ekranizacijas. 1917 m. filme Doriano vaidmenį atliko Bernd Aldor.

5. Vėl po metų dar ir bulgarai nusprendžia ekranizuoti romaną. 1918 m. filme Dorianą vaidino Norbert Dan.

6. Na, seka ilgesnė pertrauka, matyt žiūrovams nusibodo ši idėja ir tik po 27 metų į kino teatrus beldžiasi naujas filmas apie Dorianą. 1945 m. pasirodęs filmas laimėjo oskarą ir auksinį gaublį, Dorianą vaidino Hurd Hatfield. Ir jau dabar turime tokį dalyką, kaip treileris:
 

7. Ech, nebūtų meksikiečiai, jei nesugalvotų sumontuot serialo. 1969 m. pasirodo telenovelė, pavadinimu El retrato de Dorian Gray. Pagrindinį vaidmenį atliko Enrique Alvarez Felix

8. Po metų pasirodo jau šiuolaikiškesnė vokieičų ekranizacija. 1970 m. filme Dorianą vaidino Helmut Berger. Kas mane labiausiai prajuokino, tai kad čia Dorianas pozavo pusnuogis, kas visiškai nebūdinga tam metui, na nebent tokia buvo idėja, bet vis tiek kažkaip nesižiūri, per daug vulgaru. Čia, kad suprastumėt, apie ką aš:


9. 1973 m. pasirodo ekranizacija, kuri skirta tik televizijos ekranams. Tai dar vienas amerikiečių darbas, Dorianą vaidino Shane Briant. Nedidelė scena iš filmo:



10. 1976 m. galime išvysti dar vieną ekranizaciją, nepasirodžiusią kino teatruose, kilmės šalis šį kartą - Anglija. Dorianą vaidino Peter Firth. Visa ekranizacija yra sukelta youtube.com, pirma dalis:



11. 1977 m. pirmą kartą šį romaną sumano ekranizuoti prancūzai. Dorianą vaidino Patrice Alexsandre. Gaila, kad nepavyko rasti jokios ištraukos.

12. 1983 m. amerikiečiai ir vėl bando naudoti Wilde'o idėją, tik savaip. Šiame filme yra ne Dorianas, o Doriana - aktorė, kuri sudaro sutartį su velniu, kad liktų amžinai jauna. Na, ir aplinka šiuolaikiškesnė. Įdomiai, sakyčiau. Originalus pavadinimas - The sins of Dorian Gray, pagrindinį vaidmenį atliko Belinda Bauer . Jeigu ką sudomino, pradžia štai čia:



13. Įženkime į 21-ąjį amžių. 2004 m. vėl bandoma kurti šiuolaikišką versiją, kur pagrindinis veikėjas yra fotografas Lui, pardavęs sielą ir tapęs garsiu modeliu Dorianu. Originalus pavadinimas - Dorian, o pagrindinį vaidmenį atliko Ethan Erickson.

14. 2004-2005 m. (vienam šaltiny viena data, kitam kita) amerikiečiai vėl bando kibti į klasiką, bet vis dėlto šiek tiek pritaikydami ją šiuolaikiškiau, čia mes matome ir automobilius, ir telefonus. Doriano vaidmenį atliko Josh Duhamel. Treileris:



15. 2007 m. ir vėl amerikiečiai, ir vėl šiuolaikiškai, gal net dar moderniau, nes šį kartą atsiranda nebe portretas, o nuotrauka. Bet ši ekranizacija man atrodo netgi labai nenusisekus. Pagrindinį vaidmenį atliko David Gallagher. Treileris.

16. Ir tadam tadam, naujausias anglų (ačiū die, kad ne amerikiečių) kepaliukas - 2009 m. Dorian Gray, pagrindinį vaidmenį atliko Ben Barnes. Treileris:



Na, štai ir visos iškeptos, keptos, neiškepusios ar sudegusios ekranizacijos :) Jums vertinti, kuri gera, o kuri nelabai. Tikiuosi, labai nepavargote nuo tiek informacijos, tiesiog aš nenorėjau dalinti šio įrašo į kelias dalis. O gal reikėjo? ;D

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Stephen King „Švytėjimas“

2 komentarai
Taip jau gaunasi, kad tą pačią knygą aprašome iš karto, su Black Swan, kurios įrašą rasite čia. Taip yra, nes forume vyksta bendrasis skaitymas ir skaitome būtent šią Stephen King knygą.

Apie autorių: Stephen King vienas ryškiausių ir produktyviausių amerikiečių rašytojų, kuris parašė virš 200 knygų, pagal kurias sukurta daugybė filmų. Šis rašytojos mėgsta siaubo, fantastikos sritį. Kaip jau Black Swan minėjo, patyrė nelaimingą atsitikimą, buvo partrenktas ir paskui automobilį nusipirko, sudegino, jo buvęs savininkas ir avarijos kaltininkas mirė po metų. Tai ne vienintelis įdomus faktas apie Stephen King. Šį rašytoją 2 metų tėvas paliko augti su motina ir broliu, augdamas tokioje šeimoje, dar vaikystėje išgyveno nelaimingą atsitikimą: matė, kaip jo draugas buvo suvažinėtas, traukinio. Manoma, kad tai sukrėtė rašytoją ir įkvėpė jį tokiai kūrybai, tačiau Kingas neigia šiuos gandus.

Anotacija: Žiemos sezonui atvykęs į „Panoramos“ viešbutį kalnuose drauge su Torensų šeima - gavusiu ten prižiūrėtojo vietą Džeku, jo žmona Vendi ir mažuoju Deniu, - norom nenorom imi jausti tai, ką jaučia užpustytame sniego, atkirstame nuo viso pasaulio prastos šlovės viešbutyje S. Kingo herojai, imi baimintis to, kas slypi už kiekvienų iš šimto dešimties kambarių durų, žaidimų aikštelėje, gyvatvorėse, lifte, kas kelia siaubą jiems, visų pirma „švytėjimo“ dovaną turinčiam Deniui, imi ieškoti išeities iš klaidžių „Panoramos“ ir žmogaus sielos labirintų taip, kaip jos ieško romano herojai.

Nuomonė: Visada bibliotekoje matydavau jo knygas, didelę lentyną su violetinėmis knygomis ir geltonais numeriukais, net namie turėjom kažkada tokią, tačiau ilgai vengiau savo pažinties su fantastikos atstovu. Kodėl? Mama skaito, bet aišku, ne Stephen King, o visokius kitokius autorius, kur apie kosmosą rašo, todėl maniau, kad ir čia kažkas panašaus bus, net anotacijos neskaičiau. Pradėjau ir likau maloniai nustebinta. Knyga jau nuo pirmųjų puslapių intriguojanti, autoriaus stilius lengvas ir paprastas, mažai įmantrių pilstymų iš tuščio į kiaurą. Iškart pajunti viešbučio skleidžiamą grėsmę, nors pagrindinis veiksmas prasideda daug vėliau. Labai patiko ne tik siužetas, bet ir autoriaus sprendimas, kad reikia žaisti ne su veikėjų charakteriais, o jų mąstysena, psichika. Man patiko, ne tik visa tai apie ką buvo rašoma, bet ir tai, kad knyga įtraukė iki kaulų smegenų.

Rekomendacija: verta kiekvieno jūsų dėmesio.

Stephen King "Švytėjimas"

2 komentarai
Per šią knygą pralošiau butelį alaus, mat toks jau susitarimas su drauge buvo - perskaitau iki liepos keturioliktos. Pavėlavau dvi dienas, bet jei ne tas susitarimas, dar dabar nebūčiau baigusi. Keista, nes prie jos tereikėjo prisėsti, o tada ji jau pati tave laiko ir nepaleidžia. Net ir neprisėdus..negali imti ir nunešti į biblioteką kaip dar vieną "gal kada nors kitą kartą pasiimsiu ir tikrai įveiksiu", todėl prasitęsiau jos grąžinimo terminą gal tris kartus. Taip taip..užsigulėjo ji pas mane, bet bent jau įkvėpė iš karto skaityti kitas knygas, o aš labai mėgstu, kai taip būna.

 Stephen King "Švytėjimas"

Apie autorių: nagi pripažinkit, užėjus į biblioteką sunku nepastebėti tos ilgos ilgos lentynos su iš toli vienodai atrodančiomis, mėlynas (?) nugarėles turinčiomis, knygomis. Tik iš arti pažiūrėjęs pastebėsi, kad skiriasi jų numeriukai ir tik ištraukęs iš lentynos - kad tai Stepheno Kingo knygos. Nors iš tiesų, apie šį amerikiečių rašytoją (g. 1947) daugelis žino net ir to nežinodami. Iš kur? Iš tokių garsių filmų kaip Žalioji Mylia, Pabėgimas iš Šoušenko, Pražūtingas Rūkas, Naminių Gyvūnėlių kapinės (sąrašą pagal wikipediją galima tęsti iki 33 filmų), nes visi jie pastatyti pagal S. Kingo romanus. Bent jau aš, nežinau garsesnio siaubo ir fantastinių romanų rašytojo. Tiesą sakant, nelabai žinau ir produktyvesnį, mat šis parašė per 200 knygų..Ir galbūt viskas būtų kiek kitaip, jei ne rašytojo žmona Tabitha King, kuri dar 1973m. rado suglamžytus bei išmestus pirmuosius „Kerės“ puslapius ir paskatino vyrą užbaigti kūrinį. Po romaną lydėjusios sėkmės, Kingas metė anglų kalbos dėstytojo darbą ir atsidavė kūrybai. Tiesa, gan įdomus faktas, kad 1999m. netoli namų jis buvo partrenktas mini autobuso ir patyrė daug sunkių traumų (plyšęs plautis, sutrupintas klubas ir t.t.), vėliau nusipirko tą mašiną ir sunaikino, o S. Kingą partrenkęs vairuotojas mirė po metų, per paties rašytojo gimimo dieną. 

Apie knygą: šis siaubo romanas, tai ketvirtoji S. Kingo knyga, parašyta dar 1977 metais. Kadangi labai nenoriu atskleisti menkiausių siužeto linijų, apie jį trumpai: Torensų šeima išvyksta žiemai į aukštai kalnuose esantį viešbutį "Panoramą", kur Džekas gauna prižiūrėtojo darbą. Tai kaip ir paskutinis jo šansas išmaitinti šeimą, nes dėl savo pakrikusių nervų, jis prarado ankstesnį universiteto dėstytojo postą. Viskas gal būtų ir neblogai, jei ta vieta nebūtų visiškai atskirta nuo išorinio pasaulio ir..na žinot, kiekvienas viešbutis turi savo istoriją, žmonės atvyksta ir išvyksta. Vienaip ar kitaip. O Denis, šešiametis Džeko ir Vendi sūnus, turi ypatinga gebėjimą "švytėti", t.y. tą istoriją matyti ypač ryškiai, jausti žmonių emocijas, iš dalies, net skaityti jų mintis. Tas gebėjimas visai viešbučiui praverstų ir tada ten užverda visa košė. Aš rimtai labai nenoriu išduoti smulkmenų, jei dar nėra skaičiusių knygos ar mačiusių ekranizacijos.

Mano nuomonė: tai tik antroji mano skaityta S. Kingo knyga, tačiau jau supratau, kaip mane veikia siaubo romanai. Tarkim, aš dar dabar labai gerai prisimenu prieš maždaug penkerius metus skaitytą "Kerę". Tiesiog aš į jas taip įsijaučiu, kad tai galėčiau nusakyti dviem pavyzdžiais, kurie pasitaikė skaitant "švytėjimą": a) skaičiau knygoje, kaip sninga, o šiaip, tai lijo pas mus ir vos atsitraukus nuo knygos, pirmoji mintis buvo "ei, kodėl aš girdžiu lietų? juk sninga dabar.."; b) paprastai skaitydama niekada muzikos neklausau, nes man reikia absoliučios tylos, bet su "švytėjimu" kitaip nelabai galėjau, nes kai skaitai jį visiškoje tyloje, na žinot, rimtai baisu. Taigi jie tik parodo, koks įtaikus yra rašytojo stilius (arba čia mano tik tokie silpni nervai ir laki vaizduotė), kaip viskas vaizdžiai papasakota! Atrodo, kad tai tu esi tame viešbutyje. Mėgstu knygas, kurios kažką sujudina viduje, net jei tai nelabai teigiama linkme sužadinta vaizduotė. Šiandien valydamasi dantis stovėjau prieš vonią ir net atšokau knygą prisiminus, bet jūs juk perskaitysit ir patys suprasit, taip?

Ekranizacija: apie ją kada vėliau, nes jos dar nemačiau ir žiūrėti kol kas nesiryžtu (nesu siaubo filmų mėgėja, nes į anuos irgi labai įsijaučiu ir kai paskui dar vaizduotė įsijungia..na, kad to paskui atsikratyčiau, prireikia nemažai laiko). Kaip ten, siaubo filmų klasika vadinamas? O šiaip tai, pastatytas 1980m., Stanley Kubrick režisuotas. Girtas ir išgirtas, nors iš pačio Kingo sulaukė labai daug kritikos. 

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, nebent esat dar jautresnis už mane ir pradėsit bijoti vienas namuose vaikščioti ar viešbučiuose lankytis/dirbti.

Ineta

2011 m. liepos 15 d., penktadienis

Valgyk. Melskis. Mylėk (Eat. Pray. Love) 2010 m.

0 komentarai
Nesivaikysiu mados būti nemadingu ir pasakysiu atvirai, kad iš pradžių filmas man tikrai patiko, kol neperskaičiau knygos. Atrodo, visas pagrindas tas pats ir įdėta siužetinių elementų, o paskui perskaitai knygą ir pagalvoji, kad vidutiniškai čia viskas buvo.

Trumpas aprašymas: 2006 m. išleista amerikiečių žurnalistės Elizabeth Gilbert autobiografinių memuarų knyga "Valgyk, melskis, mylėk" lengvai tapo pasauliniu betseleriu ir buvo išversta į 40 skirtingų kalbų. Autorė nuoširdžiai ir atvirai aprašo bandymą pabėgti nuo nelaimingos santuokos.
Po trumpo meilės romano su jaunesniu aktoriumi Niujorke ji ištisus metus praleido kelionėse ir gyveno Italijoje, Indijoje bei Indonezijoje. Moteris mokėsi gaminti gurmanišką maistą, stebėjo ekspresyvias aplinkinių žmonių reakcijas, kaupė dvasinius patyrimus vienuolyne ir ieškojo naujos meilės egzotiškuose kraštuose.

Anonsas


Nuomonė: Net nežinau kaip jį vertinti, pastebėjau daug net labai smulkių neatitikimų su knyga. Vieninteliai dalykai, kurie man patiko filme buvo gražūs Indonezijos kraštovaizdžiai, Julia Roberts vaidyba, Italijos maistas, kalba ir grožis. Visa kita vertinu skeptiškai nuo tada, kai sužinojau, kad tai rašytojos memuarai. Pati idėja graži, knyga tapo betseleriu ir visi ją graibstė, tačiau filmas buvo nuobodokas (knyga kartais taip pat), šiek tiek „madingas“, juk mergina plaukė prieš srovę, keitė savo gyvenimą, ieškojo savęs, palyginus su knyga, kuri man patiko, tai buvo blanku.

2011 m. liepos 13 d., trečiadienis

Elizabeth Gilbert „Valgyk. Melskis. Mylėk“

7 komentarai
Taigi, baigėsi atostogos pajūryje, o tai buvo geriausias laikas skaityti knygoms, smėlis, saulė ir banguojanti jūra, grįžau pailsėjus, įdegus ir pasiruošus vėl kibti į darbus, o jų yra daug, laukia net 3 įrašai (su šiuo).

Apie autorę: Elizabeth M. Gilbert gimė 1969 metais. Ji yra amerikiečių autorė, esė ir trumpų istorijų rašytoja, biografė, puiki memuarinių knygų rašytoja. Žinoma, geriausia žinoma dėl savo memuarų „Valgyk. Melskis. Mylėk“, kurie po 4 metų, kai buvo išleisti vis dar buvo New York Times betselerių sąraše.
Anotacija: Ši knyga tai kartu fizinė kelionė, dvasiniai ieškojimai ir kelionių atsiminimai. Keliaujama po tris šalis. Italijoje Elizabeth Gilbert studijuoja malonumų meną, Indijoje, apsistojusi nuošaliame vienuolyne, ji atsideda religiniam atsidavimui. Kelionės pabaigoje Balyje ir Indonezijoje rašytojai pavyksta pasiekti pusiausvyrą tarp šių dviejų patirčių: malonumo ir atsidavimo. Knygoje vienas šimtas aštuoni skyriai atitinka šimtą aštuonis Japa Malas, Indijos maldos rožinio karoliukus. Gilbert naudojasi šiais skaičiais ir pasakojimo struktūra, kad pažintų save ir lankomas vietoves.Daugelis sako, kad net ir skaitytojai, kurių nedomina knygos apie tikėjimą, jogą, meditaciją ir panašiai, skaitys ją su didžiausiu malonumu, dėl nuoširdaus autorės humoro.
 
Nuomonė: Man nutiko tik vienas baisus dalykas skaitant šią knygą ir tai buvo tai, kad aš jau mačiau filmą, todėl knygą vertinti labai sunku. Knyga vis dėlto buvo įdomi, nes joje atsiskleidė dvasinė autorės būsena kiekvienos akimirkos metu, kuomet jai būdavo sunku. Tai ne tik pažintinė kelionė po Italijos, Indijos ar Balio salos vietoves ar tradicijas, tai meilė italų kalbai ir maistui, meilė maldai ir religijai, dėmesys sau ir pusiausvyros ieškojimas. Manau, knygos pavadinimas puikiai atitinka pagrindines dalis: Italija - maistas, Indija - malda, o Indonezija - meilė. Trys skirtingos patirtys ir trys skirtingos šalys, visos prasideda iš I raidės, o angliškai tai reiškia „aš“, pati autorė rašė, kad todėl vėliau šią kelionę pavadino savęs pažinimo kelione.

Rekomendacija: imkit ją ir skaitykit!

Ekranizacija:
2010 metais buvo sukurta Ryan Murphy režisuota knygos ekranizacija.


2011 m. liepos 4 d., pirmadienis

Avinėlių tylėjimas (The silence of the lambs) 1991 m.

4 komentarai
Pagaliau sugebėjau pažiūrėti šį filmą normaliai, t. y. nuo pat pradžių ir po knygos :) Kažkada anksčiau teko matyti nuo pusės ir tada nebuvau skaičius knygos, tad nelabai ką ir prisiminiau, taigi buvo puiki proga atnaujinti įspūdžius. Turėčiau dėkoti TV3 televizijai, kad parodė šią ekranizaciją, nors ir vėlokai.... Jau po vidurnakčio, bet ką padarysi, dėl gero filmo verta aukotis :)

Trumpas aprašymas: Jauna FTB agentė Clarice Starling paskiriama į pagalbą surasti dingusią moterį ir išgelbėti ją nuo psichopato žudiko, kuris savo aukoms nulupa odą. Clarice bando suprasti nusikaltėlio mąstymą, bendraudama su kitu psichopatu Hannibalu Lecteriu, kuris kažkada buvo visų gerbiamas psichiatras.
Kitas agentas, Jackas Crawfordas, tiki, kad Lecteris, kuris vis dar sugeba manipuliuoti mintimis, žino atsakymus į jiems rūpimus klausimus ir padės susekti žudiką. Clarice privalo įgauti Lecterio pasitikėjimą, kitaip išgauti bet kokią informaciją bus neįmanoma...

Treileris:
 

Mano nuomonė: Tikrai labai gera ekranizacija, kad mane kur. Labai rafinuotas trileris, jame nerasime jokių banalybių, didelio tempo, šaudo-gaudo efekto ar mistikos. Viskas vietoje, laiku ir saikingai. Ekranizacija tikrai atitinka knygą, režisierius stengėsi išlaikyti romano siužeto vingius. Veiksmas vyksta normaliu tempu, vietomis netgi lėtokai, bet man tai patiko, žiūrovas su personažais supažindinamas pamažu. Galbūt norėjosi daugiau Hanibalo ir Klarisės pokalbių scenų, bet ko norėti iš ribotos trukmės filmo. Intriga išlaikoma iki pabaigos. O jau aktorių darbas! Suraskit jūs man aktorių, kuris geriau sugebėtų suvaidinti daktarą Lekterį negu Anthony Hopkins. Vien tas žvilgsnis ko vertas, o vaidyba tikrai stulbinanti. Ir Jodie Foster pasidarbavo labai neblogai, tas akcentas ir sukurtas dar nelabai patyrusios, bet protingos FTB agentės įvaizdis. Galėčiau sakyti, kad vien šių dviejų aktorių dėka filmas prikausto nuo pat pradžių ir nepaleidžia, jų atliekamų personažų pokalbiai ir vienas kito nagrinėjimai buvo patys įdomiausi ir žavingiausi. Ne veltui filmas gavo „Oskarą“ ne vien už geriausią aktorių, bet ir už geriausią aktorę (taipogi už geriausią filmą, geriausią scenarijų ir geriausią režisierių). Ekranizacija visiškai neprailgo, nors ir buvo rodoma vėlai ir pertraukiama reklamų. Didelis pliusas ir už tai. Garso takelis netgi labai neblogas, tinka prie filmo stiliaus, ne ausį rėžiantis, subtilus ir tik vietomis išsiskiriantis. Drąsiai galiu vertinti šį filmą 10, tikrai labai patiko.
Ar rekomenduočiau? Taip, po perkūnais. Žiūrėkit, tai tikra trilerio klasika, kur viskas pateikta labai subtiliai. 

Idomus faktas: po „Avinėlių tylėjimo” premjeros, Amerikoje net 100 tūkst. merginų nusprendė pasirinkti FTB agentės profesiją.

Įdomu, ar TV3 parodys ir kitas dalis apie Hanibalą Lekterį. Jei taip, tai oi laukiu, žiūrėčiau :)

P.S. Tiems, kam dar nedašuto, tai šis filmas yra Thomas Harris romano „Avinėlių tylėjimas“ ekranizacija.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)